Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo pripažino Valstybinės Ligonių Kasos vadovą A.Sasnauską. Teismas nuteisė jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui.
„Jokio nusikaltimo nepadariau, prieš mane buvo surengta provokacija“,- sakė A.Sasnauskas.
A.Sasnausko asmeninė istorija dabar jau niekam neįdomi. Kaltas jis ar nekaltas nieko nejaudina ir nedomina. Žmogaus, nežiūrint į tai, kad turi didelį ir įtakingą užnugarį, karjera palaidota . Visi užjaus, tačiau pagalbos rankos niekas neišties. Kas norės turėti reikalų su „apsišvietusiu“ žmogumi?
Dabar kur kas įdomiau išsamiai paanalizuoti A.Sasnausko atvejį ir išsiaiškinti kaip dirba specialiųjų tyrimų tarnybos vyrukai. Ar jie kartais neperžengia įstatymu nubrėžtos ribos ir patys nedaro teisės aktų pažeidimų? Ar jie pagrįstai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimus žmonių atžvilgiu? Ar jie tikrai verbuoja žmones ir liepia jiems vykdyti provokacijas prieš savo kolegas, pažįstamus, draugus ir partnerius?
Faktai.
2009 metais vasarą Valstybinės ligonių kasos vadovas A.Sasnauskas gyveno neramiai, nes, tikriausiai, jautė arba jam kažkas į ausį pakuždėjo, kad yra sekamas, kad jo kabinete gali būti pasiklausymo aparatūra. Jis nežinojo kas jį seka. Konkurentų, oponentų vaistų versle yra begalo daug. A.Sasnauskas nenurimo, o kaip aktyvus ir energingas žmogus iš karto po vasaros atostogų ėmėsi aktyvių veiksmų. Jis ar jo iniciatyva kiti ligonių kasos darbuotojai pasamdė pasiklausymo įrenginio ieškotoją.
2009 metais rugsėjo 2 dieną pilietis R.Janickas apieškojo Valstybinės ligonių kasos vadovo kabinetą, esantį Kalvarijų g. Vilniuje, ir rado įrengtą pasiklausymo įrangą. Saugumo specialistas R.Janickas pasiklausymo įrangos neišjungė.
Kitą rugsėjo 3 dieną STT pareigūnai surado R.Janicką, įsodino į automobilį ir atsivežė į savo patalpas. Paaiškėjo, greičiausiai, patys STT pareigūnai atskleidė, kad A.Sasnausko kabinete rasta pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko atžvilgiu, kad jie jį įtaria sunkiais nusikaltimais. STT vyrukai, remiantis paviešinta informacija, verbavo R.Janicką. Prašė jo nieko nesakyti Valstybinės ligonių kasos vadovui A.Sasnauskui apie rastą „blakę“, liepė tęsti derybas dėl formalios sutarties tarp bendrovės „Gelsauga“ ir Valstybinės ligonių kasos pasirašymo ir, galimai, įkalbinėjo R.Janicką kurstyti A.Sasnauską padaryti nusikalstamus veiksmus.
Ar sutiko R.Janickas slaptai bendradarbiauti su STT iki šios dienos neaišku. A.Sasnauskas ir jo advokatai teigė, kad R.Janickas vykdė STT užduotis ir, galimai, siekė išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamai veikai. Jis pradėjo dažnai lankytis pas A.Sasnauską, skambindavo jam, pokalbio metu neva naudojo provokuojančius žodžius. Pats R.Janickas neigė kurstęs A.Sasnauską piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau pripažino, kad vykdęs tai, ką jam liepė STT pareigūnai.
2009 m. rugsėjo 5 dieną R.Janickas dar kartą susitiko su STT pareigūnais, kurie įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi ūkine veikla bei davė jam pasirašyti rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties.
Nėra žinoma ar R.Janickas išsaugojo valstybės paslaptį ar apie rastą pasiklausymo įrangą informavo A.Sasnauską. Yra žinoma, kad po „blakės“ radimo A.Sasnauskas daugiau nekalbėjo savo kabinete ir šalia jo esančiame poilsio kambarėlyje dalykiniais klausimais.
Valstybinės ligonių kasos viešųjų pirkimų komisija atliko supaprastintą viešųjų intelektualinės saugos paslaugų pirkimą ir laimėtoju pripažino UAB „Gelsauga“. Tačiau dėl nežinomų priežasčių A.Sasnauskas nepasirašė sutarties. STT dėl piktnaudžiavimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Išvados.
Pirma. STT pareigūnai pažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimus. Jie atskleidė valstybės paslaptį asmeniui, kuris neturi leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pareigūnai pasakė R.Janickui, kad pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko, kuris yra įtariamas sunkiais nusikaltimais, atžvilgiu.
Nekaltinu pareigūnų dėl jų atliktų veiksmų. Tai ne jų kaltė. Jie siekė apsaugoti vykdomą slaptą tyrimą. Kalta yra teisinė bazė, kuri yra nepakankamai sureglamentuota. Įstatymuose aukščiau aprašyta situacija nėra reglamentuota. Įstatymas leidžia atskleisti valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tačiau tik karo, karinių operacijų ar nepaprastosios padėties metu.
Pareigūnai stipriai rizikuoja atskleisdami valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo. Jeigu kas nors su jais kada nors užsimanys susidoroti, arba sugadinti jų reputaciją, arba patraukti iš kelio kaip konkurentą, tai šis valstybės paslapties atskleidimo epizodas bus tinkamiausias pretekstas. Už šiuos savo veiksmus pareigūnai rizikuoja atsidurti kaltinamųjų suole.
Asmuo, kuriam pareigūnai atskleidė valstybės paslaptį, taip pat stipriai rizikuoja. Jeigu jis, išklausęs pareigūnų, pasirašo rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties, tai jis, galima sakyti, pasirašo sau nuosprendį. Už valstybės paslapties atskleidimą jį galima ilgiems metams uždaryti į kalėjimą. Juk niekas nežino kokią ir kokios apimties valstybės paslaptį jam patikėjo pareigūnai. Teisėjas greičiau patikės valstybės pareigūnais, nei paprastu piliečiu. Pareigūnai, jeigu jiems iškils toks poreikis, gali pradėti šantažuoti asmenį, reikalauti vykdyti jų nurodymus, gąsdinti jį, kad jeigu nesutiks jiems dirbti, tai patrauks jį baudžiamojon atsakomybėn už valstybės paslapties atskleidimą.
Antra. STT pareigūnai A.Sasnausko atžvilgiu vykdė kriminalinės žvalgybos tyrimą. Matomai klausėsi jo ir jo kolegų telefoninių pokalbių, įrengė jo kabinete ir, matomai, kitose jo buvimo vietose pasiklausymo įrenginius, galbūt kontroliavo jo elektroninį ir kitokį susirašinėjimą, naudojo agentūrą ir patikimus asmenis, vaikščiojo ir važinėjo iš paskos. Žodžiu, aktyviai, sistemingai ir planuotai rinko informaciją apie A.Sasnausko ir jo aplinkos veiklą.
STT įtarė A.Sasnauską darant sunkius nusikaltimus. Jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiklą ir jų pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu, o kitu, kuris atsirado jau vykdant žvalgybos tyrimą t.y. atliekant slaptas operacijas A.Sasnausko atžvilgiu. Kur dingo sunkus A.Sasnausko nusikaltimas, kurį pačioje pradžioje tyrė ir rinko įrodymus STT pareigūnai? Kodėl jo pagrindu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ar tikrai A.Sasnauskas darė, buvo padaręs ar rengėsi daryti sunkų nusikaltimą? Ar pagrįstai STT sekė ir naudojo slaptas sekimo priemones A.Sasnausko atžvilgiu? Kiek metų STT vykdė tyrimą? Ar surinkta informacija apie A.Sasnausko ir jo ryšių asmeninius gyvenimus yra sunaikinta ar saugoma duomenų bazėse?
Klausimų labai daug, o atsakymų nėra.Šiuo metu atsakymų negali būti, nes mūsų slaptosios tarnybos dirba savarankiškai, pačios save kontroliuoja ir prižiūri. Nei viena kita valstybės įstaiga negali ir neturi teisės atlikti kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų žvalgybinės veiklos kontrolės. Mūsų įstatymuose numatyta žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė yra nepakankama. Susidaro sąlygos ir galimybės pareigūnams piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, griežtai nesilaikyti įstatymų reikalavimų, taikyti įstatymus lengva ranka ir nebijoti būti nubaustam. Vadovai visuomet stengsis nuslėpti savo pavaldinių padarytus nusižengimus, nes iškėlus nusižengimus į viešumą nukentės pats vadovas. Tai parodys, kad jis nesugeba vadovauti ir kontroliuoti savo pavaldinių, todėl gali būti atleistas iš užimamų pareigų arba kentės jo karjera. Uždaras ratas, kuriame pavaldinys gelbsti vadovą, o vadovas gelbsti pavaldinį. Informacija iš šio rato neišeina.
Trečia. STT įkalbinėjo saugumo specialistą R.Janicką išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamiems veiksmams. Ar STT įkalbėjo R.Janicką būti provokatoriumi ar neįkalbėjo, o gal visai neįkalbinėjo šiai dienai nėra aišku. Mums tai nėra svarbu. Svarbu tai, kad viešojoje erdvėje dažnai pasirodo informacija apie STT galimai surengtas provokacijas.
Slaptųjų tarnybų pareigūnai dažnai prašo asmenų suvaidinti nusikaltėlį ir tokiu būdu padėti jiems surinkti įrodymus apie vieno ar kito asmens nusikalstamą veiklą. Įstatymu toks įrodymų rinkimo metodas yra numatytas ir leidžiamas. Tačiau šis informacijos rinkimo, fiksavimo ir dokumentavimo būdas yra labai „slidus“ dalykas, kadangi nuolat balansuoja ant provokacijos padarymo ribos. Jokiais būdais negalima kurstyti asmenį daryti nusikaltimą. Reikia atkalbėti asmenį nuo nusikaltimo darymo, o ne įkalbėti jį padaryti nusikaltimą.
STT rinko įrodymus apie A.Sasnausko galimai daroma ar padarytą nusikalstamą veiką. Šiam tikslui pasiekti jie pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą. STT pareigūnai tyrė vieną nusikalstamą veiką, tačiau R.Janicką galimai įkalbinėjo padėti jiems surinkti įrodymus apie kitą dar nepadarytą nusikalstamą veiką. Iškyla klausimas tai kokių tikslų siekė STT pareigūnai? Ar jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiką dėl kurios ir pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą? Ar jie siekė bet kokia kaina nuversti A.Sasnauską iš posto arba jį pasodinti? Susidaro įspūdis, kad STT sekė A.Sasnauską ir jo aplinką tol, kol surado galimybę jį apkaltinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Asmuo, kuris sutinka atlikti nusikalstamos veikos imitavimą labai rizikuoja. Dažniausiai galutinėje stotelėje jis lieka vienas ir niekam nereikalingas. Jis praranda visų pasitikėjimą ir įgyja nepatikimo asmens statusą. Likimo valiai ir su didelėmis problemomis jį palieka visi ir buvę draugai, kolegos ir pareigūnai.
Nepakankama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė, dviprasmiški, neaiškūs įstatymai sudaro sąlygas atsirasti galingam ir efektingam ginklui kovoje dėl įtakos, valdžios ir rinkos.