2020/04/08

Naujienos

OIHEI90

Norint sunaikinti stiprią organizaciją reikia panaudoti KGB sukurtus ir praktikoje patikrintus organizacijos griovimo iš vidaus metodus. Tai yra konkurencinės kovos klasika, kuri yra taikoma ir šiuolaikinėje Lietuvoje. Valstiečiai, atkreipkite dėmesį į šiuos KGB metodus ir nepaisduokite jiems, nesuteikite jūsų konkurentams džiaugsmo ir laimės laimėti prieš jus dar net neprasidėjus rimtai kovai. O ji tikrai prasidės. Ir prasidės labai greitai t.y. tada kai susirinksite pavasarinei sesijai. Štai tada tikrai bus karšta.

Laikas jau tiksi.

Ardomoji veikla – priešiška organizacijos interesams veikla skirta, destabilizuoti padėtį organizacijoje (sukurti nepasitikėjimo, įtarumo, intrigų klimatą, panaikinti komandos vienybę, iššaukti konfliktus, nesibaigiančius ginčus tarp atskirų organizacijos narių ar grupių, skaldyti ir griauti organizaciją iš vidaus).

Ardomosios veiklos metodai:

  • Sabotažas – tai sąmoningas pareigų neatlikimas, žalingų sprendimų priėmimas arba tyčinis blogas užduočių atlikimas, slaptas pasipriešinimas organizacijos viduje priimamiems sprendimams, jų niekinimas, atkalbinėjimas kitų nuo užduočių vykdymo. Taip pat organizacijos vardu idiotiški, tikintis iššaukti žmonių nepasitenkinimą, vieši siūlymai spręsti įvairias visuomenės problemas netinkamais ir kvailais metodais.
  • Įtakos agentai – agentai, kurių paskirtis ne rinkti informaciją, o daryti įtaką konkrečiam asmeniui ar grupei asmenų. Sakydamas agentai, turiu omeny, kad oficialiai jie yra organizacijos nariai ir kitų narių akyse yra patikimi ir organizacijos patriotai, tačiau iš tikrųjų jie dirba konkurentams ar organizacijos oponentams, kurie siekia organizacija sunaikinti, suskaldyti ir sukompromituoti. Dažniausiai tai būna artimi organizacijos vadovams žmonės, jų padėjėjai, patarėjai. Žodžiu tie, kurie kiekvieną dieną bendrauja su vadovu ir jam rekomenduoja priimti sprendimus ar aiškina visuomenėje vykstančius procesus. Įtakos agentai yra aukščiausia agentų rūšis. Tai brangiausiai kainuojantis įrankis.
  • Diskreditavimas, kompromitavimas vadovų, įtakingų organizacijos narių. Būtina griauti, mažinti visuomenės ir kitų organizacijos narių pasitikėjimą šiais nariais, menkinti jų autoritetą. Diskreditavimas visuomenės akyse, darbuotojų akyse, šeimos akyse ir t.t. Dažniausiai naudojama griauti bendrovę iš vidaus. Bendrovėje yra eskaluojama situacija. Atsiranda neformalūs lyderiai, kurie suformuoja savo palaikymo grupes. Įsigali karas tarp lyderių ir jų grupių. Prasideda ginčai dėl nereikšmingų dalykų, svarbiausia iššaukti piktas emocijas, kad ginčo objektas dingtų, o atsirastų ambicijų karas. Kas yra protingesnis? Tu mane įžeidei? Aš tavęs nekenčiu? Eik velniop!
  • Psichologinio poveikio darymas (“smegenų plovimas”). Tai yra daroma per visas įmanomas informacijos perdavimo priemones. Reikia diena iš dienos visuomenei, organizacijos nariams tiesiogine to žodžio prasme į galvą kalti vieną mintį, kad ta organizacija ar jos lyderis yra netinkamas, netikęs, amoralus, vos ne nusikaltėlis. Nuolatinis informacijos, nors ir melagingos kartojimas duoda savo rezultatą. Žmonės pradeda šia informacija tikėti. Jie net nesigilina į jos esmę. Jų galvose pasilieką tik „juoda dėmė“. Kai pasakai organizacijos pavadinimą ar jo vadovo pavardę, tai žmogaus galvoje iškyla tik neigiamos mintys ir jis šią organizaciją intuityviai atmeta, net nežinodamas kodėl taip pasielgė. Panašiai kaip su produktų ar paslaugų reklama tik tu ne atmeti, bet eini jos pirkti.
  • Gandų skleidimas. Gandai yra labai rimtas įrankis, galintis įnešti neramumus, nepasitikėjimą kolektyve. Kai organizacijos vadovybė neaiškina darbuotojams kokia yra padėtis, kas vyksta, kai vadovai nebendrauja, atsiriboja nuo kitų organizacijos narių, tai gandų skleidimas tampa labai efektyviu įrankiu. Jo daroma žala būna itin didelė.
  • Tai sąmoningas dezinformacinės medžiagos skleidimas siekiant daryti įtaką organizacijos vadovams, kurie priima svarbiausius sprendimus. Dezinformacinė medžiaga yra paruošiama iš tiesos ir melo. Kartais siekiant sustiprinti dezinformacinės medžiagos patikimumą yra specialiai iš anksto sukuriami arba išgalvojami faktai, aplinkybės.

O dabar, valstiečiai, atidžiai, remiantis naujai gauta informacija, įvertinkite savo aplinką, veiksmus, kurie vyksta šalia jūsų , žmones,  kurie sukasi šalia jūsų, kalbas, kurias girdite šalia, siūlymus, kuriuos gaunate.

Norint sunaikinti stiprią organizaciją reikia panaudoti KGB sukurtus ir praktikoje patikrintus organizacijos griovimo iš vidaus metodus. Tai yra konkurencinės kovos

Kai užmeti akį į prezidentės Dalios Grybauskaitės atliktus kai kuriuos darbus, pamatai, kad daug dalykų ji darė teisingai ir visuomenei reikalingai, tačiau kiekvieną tą dalyką lydėdavo neaiškus, užmaskuotas ir neviešas privatus interesas, kuris visas, toks susidaro įspūdis, jos pastangas pavertė ne didelėmis pergalėmis, o neaiškiomis verslo schemomis, kurios visuomenei galimai yra daugiau žalingos nei naudingos.

Kaip iš tikrųjų yra, turi atsakyti prokuratūra. Turi, tačiau ar ji atsakys?

„Snoro” bankas. Prezidentė D. Grybauskaitė teisingai padarė, kad leido pradėti ikiteisminius tyrimus „Snoro” savininkų ir Lietuvos banko darbuotojų atžvilgiu. Ji teisingai padarė, kad leido Lietuvos bankui sutvarkyti „Snoro” banko problemas. Juk negalima žaisti žmonių indėliais ir juos visokeriopai kvailinti. Tikrai ten buvo daug gudravimo, manipuliavimo, sukčiavimo ir kitų negerų dalykų. Apie šio banko savininkų ir aukščiausių valdytojų veiksmus, kurie galimai buvo nusikalstami, apie šio banko savininkų galimai nusikalstamus ryšius su politikais bei Lietuvos banko darbuotojais taip pat buvo gerai žinoma. Niekas nedrįso imtis aktyvių veiksmų prieš banką ir nutraukti jo itin rizikingas veiklas. Prezidentė D. Grybauskaitė nepabūgo. Jai drąsos ir valios užteko.

Tačiau kam reikėjo naikinti patį banką? Dėl kokių priežasčių reikėjo iš karto tą pačią minutę padaryti valstybei nuostolį, siekiantį keletą milijardų litų? Reikėjo savininkus sodinti, o ne banką žlugdyti. Išėjo taip, kad Lietuvos banko prezidentės paskirta ir remiama vadovybė kartu su įvairiais konsultantais iš užsienio ir Lietuvos galimai neteisėtais metodais, o gal net ir nusikalstamais, atėmė iš kitų asmenų teisėtą verslą. Milijardinės žalos buvo galima išvengti. Šiuo metu prokuratūra atlieka ikiteisminius tyrimus ne tik buvusių banko savininkų, bet ir perėmėjų atžvilgiu.

Ūkio bankas. Situacija tokia pati, kaip su „Snoro” banku. Vladimiras Romanovas užsižaidė finansinėmis operacijomis, vaikščiojo plonu ledu, kiekvienu momentu bankas galėjo susidurti su sunkiai išsprendžiamomis problemomis. V. Romanovas, kaip ir banko „Snoras” savininkai, žmonių suneštus pinigus investuodavo į itin pavojingus ir rizikingus savo ar savo draugų projektus. Ūkio bankas nepasižymėjo skaidria veikla. Apie V. Romanovo ir jo artimiausių verslo partnerių veiklą teisėsauga taip pat seniai žinojo ir viską matė. Niekas jai neleido pradėti ikiteisminių tyrimų, sustabdyti galimai daromus pažeidimus ar net nusikaltimus. Prezidentė D. Grybauskaitė nepabūgo. Jai pakako valios ir ryžto imtis Ūkio banko problemų sprendimo. Šaunu ir pagirtina.

Tačiau kodėl reikėjo iš V. Romanovo atimti banką ir perduoti jį konkurentams? Kodėl reikėjo veikti galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus? Galima drąsiai teigti, kad grupė asmenų galimai neteisėtomis, o gal net ir nusikalstamomis priemonėmis perėmė neskaidrų, tačiau pelningą verslą iš kitų savininkų. Įvardykime dalykus tikraisiais vardais. Tarptautinėje rinkoje tokio tipo perėmimai vadinami reiderizmu. Žala Lietuvos piliečiams ir verslui padaryta. Nežinau, ar yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto banko perėmimo, tačiau viešoje erdvėje yra daug informacijos, kad perėmimas kirtosi su įstatymo raide ir vėliau ar anksčiau kažkas turės atsakyti į prokuratūros klausimus.

Dujų terminalas. Visi sutinka ir žino, kad jis yra reikalingas. D. Grybauskaitė ėmėsi ryžtingų veiksmų dujų terminalo statybai pradėti ir jį vykdyti. Projektas buvo sukurtas ir pradėtas įgyvendinti. Vėliau ar anksčiau terminalas tikrai bus pastatytas. Šaunu.

Tačiau mes jau seniai būtume turėję gamtinių dujų terminalą, jeigu ankstesnio projekto nebūtų sugriovusi mūsų valdžia. Jeigu buvo padaryta pirkimo procedūrų pažeidimų, tai reikėjo ne projekto įgyvendinimą nutraukti ir sužlugdyti, o kaltus valdininkėlius nuteisti. Tačiau buvo pasirinktas kitas kelias – griauti ir statyti iš naujo. Vyriausybė atsisakė milžiniškos ES paramos, kurios būtų užtekę regioniniam terminalui pastatyti. Vietoje to ji pasirinko konsultantų pasiūlytą socializacijos mokestį ir papildomai apmokestino kiekvieną dujų vartotoją. Mes kiekvieną dieną už laivo nuomą mokėsime beveik pusę milijono litų. Iki šios dienos neaišku, kas buvo pagrindinis tokios didelės talpos laivo-saugyklos pirkimo iniciatorius? Kur dėsime dujas? Sako, kad Estija, Latvija ir net Suomija pirks. Tačiau šios šalys ruošiasi statyti savo terminalus ir, greičiausiai, už ES lėšas. LR Seimo specialioji komisija nustatė nemažai galimai padarytų įstatymų pažeidimų. Kiek yra žinoma, prokuratūra bei Viešųjų pirkimų tarnyba yra susidomėjusios procesais, susijusiais su gamtinių dujų terminalo statyba. Klausimų yra daugiau nei atsakymų.

Ignalinos atominė elektrinė. Daro, daro ir neuždaro. Prezidentės globoje buvusi konservatorių valdžia ėmėsi aktyvių priemonių tam, kad būtų kuo greičiau išspręstos problemos, susijusios su IAE uždarymu. Užtenka leisti milijonus vėjais ir vilkinti darbus. Būtina kuo greičiau uždaryti IAE. Tikslas aiškus ir reikalingas. Šaunu. Reikėjo tik džiaugtis tokia iniciatyva.

Tačiau tikrovėje viskas atsitiko kitaip. Milijonai didesniu pajėgumu nuėjo vėjais, o IAE darbai ne paspartėjo, o sulėtėjo. Milijonai buvo išleisti vidiniams tarp Energetikos ministerijos, IAE vadovybės ir generalinio rangovo „Nukem Technologies“ ginčams spręsti. Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius yra tai patvirtinęs. Vėliau paaiškėjo, kad konteineriai net negalėjo būti ginčo objektu. Beveik visi jie buvo pripažinti saugūs ir tinkami eksploatuoti. Milijonai išleisti, konsultantų ir teisinių paslaugų pirkimo procedūros pažeistos. Prokuratūra pradėjo domėtis, kur dingo pinigai? Ar pagrįstai jie buvo išleisti? Ar išleistos dešimtys milijonų litų davė ekonominę naudą ir efektą?

Visagino atominė elektrinė. Nauja atominė elektrinė Lietuvai yra reikalinga. Taip buvo nusprendę politikai, kurie šokinėjo pagal „Maximos” vyrukų dūdelę. Gražu buvo žiūrėti, kaip valdininkai, verslininkai, politikai bandė visaip aptarnauti, patarnauti ir pasigerinti „Maximos” savininkams. LEO LT projektas buvo geras projektas, tačiau su labai ryškia korupcine uodega. Privatus interesas net nebuvo slepiamas. Jis buvo įteisintas įstatymais ir susitarimais. O kam slėpti? Štai kokį lygį buvome pasiekę! Prezidentė turėjo pakankamai valios ir ryžto šį privatų interesą iš projekto išstumti. Tai nebuvo paprastas sprendimas. Juk „Maximai” dirbo vos ne visas Seimas. Niekas nedrįso prieštarauti.

Tačiau tuometinė valdžia kartu su prezidente nusprendė, kad visą LEO LT projektą reikia sugriauti, sunaikinti, o ant jo pamatų statyti naują. Iš principo būtų visiškai užtekę atšaukti ir panaikinti privatų „Maximos” interesą ir reikėjo toliau dirbti, nes įdirbis buvo padarytas didelis. Pasakė ir padarė. Viską sugriovė, išspardė, o „Maximai” sumokėjo be jokių derybų ir iš karto beveik septynis šimtus milijonus litų. Vietoje griuvėsių valdžia kartu su konsultantais pradėjo statyti Visagino atominę elektrinę kitą, ne tą, kurią statė iki šiol. Ši elektrinė pasižymėjo itin dideliu galingumu. Kuo didesnis galingumas, tuo didesni pinigai. Aišku, niekas nieko nestatė, niekas nieko perdaug nedarė, tik daug kalbėjo, daug studijų rašinėjo, daug viešųjų ryšių atlikinėjo ir daug konsultacijų pirko. Visos jos atsidūrė ant prokuroro stalo. Yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas. Vėlgi, viskas lyg gerai buvo daroma, tačiau privataus intereso tenkinimas pasidarė svarbesnis už visuomenės interesą.

Panašaus pobūdžio pavyzdžius galima tęsti ir tęsti. Galima pridėti elektros energetikos sektoriaus pertvarką, kuri niekaip nesibaigia ir yra vis tobulinama ir tobulinama, kuri pareikalavo ne vieno šimto milijono išlaidų. Galima pridėti Lietuvos elektrinės naujo bloko statybą, kuri pareikalavo milijardinių lėšų ir kur yra prisiimti milijoniniai įsipareigojimai beveik penkiolikai metų. Galima pridėti nacionalinio saugumo klausimus. Valstybės saugumo departamento reforma buvo būtina. Tačiau priimtas naujas Žvalgybos įstatymas visiškai panaikino kontržvalgybą, kuri privalo mus ginti nuo užsienio šalių žvalgybų priešiškos veiklos, kuri privalo ginti visuomenės interesą visuomenei itin svarbiuose energetikos, transporto ir finansų sektoriuose.

Galvojau, kad prezidentė D. Grybauskaitė daugelio dalykų nežino. Galvojau, kad ja manipuliuoja. Galvojau, kad jai parodo projektus, papasakoja, kokios pastangos yra dedamos jų įgyvendinimui, nurodo, kokias kliūtis reikia pašalinti, ir viskas. Galvojau, kad nuo prezidentės D. Grybauskaitės jos oficialūs ir neoficialūs patarėjai, padėjėjai ir rėmėjai slepia savo privačius interesus, kurie yra galimai įgyvendinami kartu su energetiniais ir finansiniais projektais.

Tačiau paaiškėjus, kad prokuratūros vadovybė galimai deda dideles pastangas tam, kad nebūtų pradėti ir atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl korupcijos apraiškų energetikos ir finansų sektoriuose, tačiau, pasiklausius prokuroro Kęstučio Vagnerio kalbų ir nusiskundimų apie trukdymus atliekant tyrimus ir bandant išsiaiškinti realią situaciją, tačiau, pažiūrėjus į kliūtis, su kuriomis susiduria LR Seimo laikinosios komisijos nariai ir kaip iš jų yra tyčiojamasi, kaip jie yra įvardijami Kremliaus agentais ir nepelnytai puolami spaudoje, kyla daug abejonių dėl prezidentės žinojimo ar nežinojimo. Juk be prezidentės D.Grybauskaitės žinios nė vienas Generalinės prokuratūros vadovas nedrįs piršto pajudinti. Juk be jos žinios niekas nedrįs prieštarauti LR Seimo komisijai. Niekas niekada nedrįs jai meluoti ir ja manipuliuoti.

Kaip iš tikrųjų yra, turi atsakyti nepriklausoma prokuratūra. Tai yra jos paskirtis. Visuomenė privalo žinoti, kur ir kaip naudojami jos pinigai.

www.alfa.lt

Kai užmeti akį į prezidentės Dalios Grybauskaitės atliktus kai kuriuos darbus, pamatai, kad daug dalykų ji darė teisingai ir visuomenei

To peep through a keyhole

To peep through a keyhole

Jei visi bendrovės darbuotojai būtų sąžiningi, laikytųsi įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių reikalavimų ir laiku praneštų apie bendradarbių netinkamą, įtartina, o kartais nusikalstamą veiklą, tai bendrovėje išdavysčių, informacijos nutekinimų tikrai nebūtų.

Tačiau žmonės nėra idealūs ir sąžiningi. Jie neinformuoja vadovų apie savo kolegos įtartiną veiklą dėl įvairių priežasčių: vieni nepasitiki savo vadovais, kiti bijosi kolegų keršto, dar kiti nenori būti  stukačiais, nemaža darbuotojų dalis nežino ir nesupranta kokie kolegų veiksmai yra rizikingi ir įtartini ir kodėl jie turėtų apie šiuos veiksmus pranešti.

Susiduriame su problema. Taisyklės reikalauja, kad darbuotojai, pastebėję rizikingą kolegos elgesį, praneštų vadovui apie jį, tačiau darbuotojai, nors ir raštiškai pasižadėję laikytis šių taisyklių reikalavimų, jų nesilaiko. Ką daryti? Kaip priversti žmones nebūti abejingiems bendradarbių išdavystėms, amoraliems veiksmams, taisyklių ar net įstatymų pažeidinėjimams? Kaip padaryti, kad darbuotojai prisidėtų prie bendrovės saugumo užtikrinimo ir neleistų padaryti jai žalos? Kaip įtikinti juos laiku pranešti apie savo kolegų netinkamą ir rizikingą elgesį?

Vakarų šalių saugumo ekspertai siūlo naudoti šį metodą, kuris pasiteisino ir yra gana veiksmingas. (galite susipažinti čia http://www.dhra.mil/perserec/)

Darbuotojai privalo gerai žinoti šnipinėjimo, įtartinos veiklos požymius.

Problema. Darbuotojai nežino kokie kolegų veiksmai yra netinkami, rizikingi ir keliantys bendrovei pavojų. Jie nežino kaip veikia konkurentų šnipas ir kaip pagal tam tikrus jų šnipinėjimo požymius galima juos atpažinti.  Jeigu jie žinotų, kad jų tarpe veikia konkurentų šnipas ir jis siekia pakenkti bendrovei, tai dalis darbuotojų tikrai praneštų vadovui arba už bendrovės saugumą atsakingam asmeniui apie tokio asmens įtarimus keliančią veiklą.

Ką daryti? Pirma. Būtina sudaryti aiškų ir konkretų šnipinėjimo požymių sąrašą. Jį reikia nuolat atnaujinti, peržiūrėti, pridėti naujų požymių.

Antra. Privalu kiekvienais metais organizuoti darbuotojams, kurie dirba su bendrovės konfidencialia informacija, mokymus. Juos organizuoti mažoms grupėms. Mokymo metu kartu su darbuotojais aptarti kiekvieną šnipinėjimo požymį, pateikti jiems pavyzdžius, apšnekėti įvairius scenarijus. Diskusija visada padeda geriau atsiminti informaciją.

Darbuotojai privalo žinoti kam pranešti apie bendradarbio įtartiną veiklą.

Problema. Darbuotojai dažnai mato savo kolegos įtartiną veiklą ir kartais nori apie tai informuoti bendrovės vadovybę, tačiau jie nežino kam pranešti. Kartais darbuotojas nenori informuoti savo tiesioginį viršininką, nes jis juo nepasitiki. Tačiau darbuotojas nežino kam dar galėtų pranešti apie savo bendradarbio įtartiną veiklą.

Ką daryti? Būtina visiems darbuotojams išaiškinti, kad jie turi galimybę apie kolegų netinkamus veiksmus pranešti arba savo tiesioginiam viršininkui, arba darbuotojui atsakingam už bendrovės saugumą. Tuomet darbuotojas turės pasirinkimo teisę ir galės pats nuspręsti kuriam asmeniui pranešti.  Visi bendrovės darbuotojai turi žinoti ir pažinoti už bendrovės saugumą atsakingą asmenį.

Darbuotojai turi žinoti kaip veikia saugumo sistema. Jie turi būti įsitikinę, kad darbuotojai nebus nepagrįstai baudžiami, kad jų suteikta informacija nebus panaudota neteisėtiems tikslams.

Problema. Daugelis darbuotojų neinformuoja savo vadovo apie kolegos netinkamą elgesį, nes jie nežino kas laukia jų kolegos, kokia bus vadovų reakcija. Jie bijosi, kad vadovai, nepatikrinę informacijos, neišsiaiškinę visų aplinkybių, nepagrįstai, tačiau griežtai nubaus bendradarbį, o gal net išmes iš darbo. Kai kuriose bendrovėse asmenys atsakingi už saugumą darbuotojams kelia baimę. Niekas nežino ką jie daro ir kuo užsiima. Nežinomybė ir nepasitikėjimas verčia darbuotojus tylėti ir nepranešti apie savo bendradarbio įtartinus veiksmus.

Ką daryti? Pirma. Reikia, kad kiekvienas bendrovės darbuotojas, dirbantis su bendrovės konfidencialia informacija, žinotų kokia yra bendrovės saugumo sistema ir kaip ji veikia. Kokia yra atsakomybė už padarytą vidaus taisyklių pažeidimą. Bendrovės saugumo sistema turi būti aiški, paprasta, skaidri ir visiems suprantama. Negali būti jokių slaptumų, nes jie iššaukia tik nepasitikėjimą ir darbuotojų nepasitenkinimą.

Antra. Kiekvienas darbuotojas turi gerai pažinti asmenį atsakingą už bendrovės saugumą. Turi žinoti ką ir kaip jis dirba, už ką yra atsakingas, kokios yra jo teisės ir pareigos. Už saugumą atsakingas darbuotojas privalo nuolat bendrauti su darbuotojais, aiškinti jiems saugumo sistemos veikimą, jos reikalavimus ir atsakomybę už bendrovės vidaus taisyklių pažeidimą. Turi vykti nuolatinė diskusija, aptarimas susijusių su bendrovės saugumu klausimų.

Darbuotojai turi pasitikėti savo vadovais ir būti įsitikinę, kad jų tapatybė nebus atskleista.

Problema. Dauguma darbuotojų nepraneša apie savo kolegų įtartiną veiklą todėl, kad jie nepasitiki savo vadovais. Jie galvoja, kad vadovai pasakys visiems kas juos informavo. Darbuotojai bijosi nukentėti. Jie bijosi kolegų keršto. Gali kilti realus pavojus jų sveikatai. Jie bijosi prarasti reputaciją kitų bendradarbių akyse ir sulaukti jų pasmerkimo.

Ką daryti? Pirma. Būtina išaiškinti darbuotojams, kad jie gali vadovus informuoti tiesiogiai ir atskleisdami savo tapatybę ir gali juos informuoti anonimiškai. Kiekvienas darbuotojas turi žinoti telefono numerį, kuriuo galima paskambinti ir anonimiškai perduoti informaciją, turi žinoti elektroninio pašto adresą, kuriuo galima išsiųsti pranešimą apie kolegos įtartiną veiksmą, taip pat turi žinoti telefono numerį asmens atsakingo už bendrovės saugumą, kad galėtų su juo susitarti dėl susitikimo.

Antra. Visiems darbuotojams mokymo metu privalu išaiškinti, kad anonimiškumas yra garantuojamas, kad pareiškėjo asmens tapatybės niekas nesužinos, nes tokia yra bendrovės politika ir jos griežtai yra laikomasi. Būtina darbuotojams pasakyti, kad nežiūrint kokiu būdu suteikta informacija anonimiškai ar atskleidžiant savo tapatybę yra griežtai saugojama ir niekam neatskleidžiama. Šiai informacijai yra suteikiama aukščiausio slaptumo žyma. Darbuotojai turi būti garantuoti, kad jų asmeninis saugumas yra garantuotas ir jiems pavojus dėl informacijos pateikimo neiškils.

Už bendrovės saugumą atsakingi asmenys privalo ne jau padarytus nusikaltimus tirti, tai yra policijos darbas, o galimiems nusikaltimams užbėgti už akių. Jie turi valdyti riziką, laiku atpažinti pavojus ir juos neutralizuoti. Jie privalo sustabdyti darbuotojo įtartinus veiksmus kol jis nepadarė žalos bendrovei ir sau asmeniškai. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas bendrovėje, kad išdavystė ar kita neteisėta veikla taptų neįmanoma, kad net neigiama mintis darbuotojų galvose nerastų sau vietos.

[caption id="attachment_4358" align="alignnone" width="300"] To peep through a keyhole[/caption] Jei visi bendrovės darbuotojai būtų sąžiningi, laikytųsi įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių

13505-NOZZJV

Panagrinėkime „Lietuvos ryto“ galimus šaltinius, kurie gavo R.Karbauskio žmonos žinutes ir įvertinkime juos. Gal aptiksime keletą įdomių atsakymų?

Taigi „Lietuvos rytas“ žinutes gavo:

  • Jas per petį, kaip teigia pats „Lietuvos rytas“, nufotografavo jų fotografas – seklys. Jis sekė Karbauskienę ir laukė tinkamo momento kai ji rašys, o jis galės nufotografuoti.

Netikiu šia versija, nes nufotografuoti žmogaus rašomas ir siunčiamas žinutes nežinant, nematant ir nepastebint pačiam žinučių rašytojui yra sunkiai įtikinama.

Jei vis dėlto taip įvyko, tai fotografas – seklys pažeidė įstatymus ir turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai yra akivaizdu ir nekelia jokių abejonių.

  • „Lietuvos rytas“ žinutes gavo iš Lietuvos specialiųjų tarnybų, kurios atlieka slaptus operatyvinius tyrimus ir klausosi daugelio žmonių telefoninių pokalbių.

Pagal to pačio Lietryčio informacija Karbauskienė buvo Ispanijoje kai siuntė paviešintas žinutes, tai reiškiasi, kad jos mobilus telefonas negalėjo būti pasiklausomas, nes Lietuvos teisėsauga neturi tokių techninių galimybių klausytis asmenų telefoninių pokalbių užsienyje.

Tai reiškiasi, kad klausėsi to asmens telefoninių pokalbių, kuriam Karbauskienė siuntė žinutes. Tai galėtų būti pats R.Karbauskis arba Karbauskienės tėvai, arba Karbauskienės artima draugė. Sunku patikėti, kad būtų kontroliuojama Karbauskienės draugė ar jos tėvai. Netikiu šia versija.

Taip pat netikiu versija, kad Lietuvos specialiosios tarnybos kontroliuoja pačio R.Karbauskio oficialų, valdišką, turiu omeny Seimo išduotą, mobilųjį telefoną. Šis telefono numeris yra vyriausybinis ir nėra teisėjo, kuris lengva ranka išduotų leidimą klausytis asmens telefoninių pokalbių, kuris turi valstybės jam išduotą vyriausybinį telefono numerį, nebent asmuo būtų įsivėlęs į itin sunkų nusikaltimą. Kiek yra įmanoma, šie telefono numeriai yra apsaugoti nuo visokiausių šnipų pasiklausymo.

R.Karbauskis gal naudojasi ne vienu mobilaus telefonu numeriu. Tie kiti numeriai yra ne jo vardu išrašyti, o priklauso jo koncernui ar kokiai nors kitai įmonei. Tai štai šis privataus asmens telefono numeris gali būti pasiklausomas ir R.Karbauskio pokalbiai bei siunčiamos bei gaunamos sms žinutės gali būti perimamos ir saugojamos specialiosios tarnybos informacijos saugyklose. Tačiau jas reikia iš ten paimti, norint jas perduoti „Lietuvos rytui“.

Sunku patikėti, kad atsirastų pareigūnas, kuris už didelius pinigus, galėtų slapta nuo savo vadovų pavogti informaciją ir ją išnešti žurnalistams prieš tai žinodamas, kad ji bus paskelbta ir paviešinta. Tikrai sunku patikėti. Nebent..

Šią informaciją pareigūnui nurodė perduoti įtakingas ir svarbus valstybės asmuo, kuris pareigūnui ir jo viršininkui garantuoja, kad jokių jų persekiojimų nebus ir jie nenukentės. Atvirkščiai, gaus paaukštinimus ir premijas. Galima versija, bet sunkiai įtikinama.

  • „Lietuvos ryto“ žurnalistai žinutes galėjo gauti iš kokių nors privačių detektyvų ar asmenų, kurie užsiima detektyvine veikla. Šiais laikais yra techninė galimybė klausyti kito asmens telefoninių pokalbių ir skaityti jo siunčiamas ir gaunamas žinutes. Tokia galimybė kainuoja tik apie 70 eurų. Tačiau…

Nusipirkti programėlę gali lengvai ir per kelias minutes, tačiau ją dar reikia instaliuoti į asmens, kurio pokalbių nori klausytis telefono aparatą ir tas telefono aparatas turi būti tam tikro modelio, nes ne visi modeliai tinka. Sunkiai įsivaizduoju, kad detektyvas pavogtų Karbauskienės ar Karbauskio telefono aparatą ir į jį instaliuotų programėlę. Kitaip jos instaliuoti negalima. Be to galima lengvai patikrinti ar tokia šnipinėjimo programa yra jūsų telefone. Jeigu kartas nuo karto gaunate nesuprantamas žinutes, kuriose yra tik skaičiai ir raidės, tai turėkite omeny, kad jūs, tikriausiai, esate stebimas savo draugo, žmonos, vyro, darbdavio ar meilužės.

Ši versija man kelia abejonių ir aš nelabai ja tikiu. Šaltinį greičiau atmetu nei jį priimu.

  • „Lietuvos ryto“ žurnalistai nieko nesekė, nieko nepirko ir nieko nesiklausė. Jie paprasčiausiai viską išgalvojo t.y. patys sukūrė sms žinutes ir jas paviešino. Kalbama, kad taip jie elgiasi jau ne pirmą kartą.

Versija yra reali, bet jei ji yra reali, tai skandalas dar didesnis, nes vienas iš didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos dienraščių siekia sukompromituoti LR Seimo didžiausios frakcijos vadovą, vieną iš įtakingiausių Lietuvos žmonių ir sukompromituoti nori iš anksto ir sąmoningai parengta klastote. Oi, oi, oi, oi. „Fake News“,- pasakytų JAV prezidentas D.Trumpas.

 

Panagrinėkime "Lietuvos ryto" galimus šaltinius, kurie gavo R.Karbauskio žmonos žinutes ir įvertinkime juos. Gal aptiksime keletą įdomių atsakymų? Taigi "Lietuvos rytas"

05
Mūsų žurnalistai nuo Rusijos didžiųjų manipuliatorių (Kiseliovo, Solovjovo, RT, Sputnik)  darbo metodais visiškai nesiskiria. Jiems ir įstatymų reikalavimai yra dzin, jiems ir moralės klausimai yra dzin, jiems ir padorumo ribų nėra. Svarbiausias yra užsakymas, sutartis ir pinigai, pinigai, pinigai.
Kai užsakomieji žurnalistai išsisemia ir neturi ką rašyti apie R.Karbauskį, nes nieko jo biografijoje skandalingo neranda, tai pradeda rašyti apie jo aplinkos  žmones su kuriais jis kažkada dirbo, kartu mokėsi pradinėje mokykloje, o gal net lankė darželį.  Atkreipkite dėmesį į paskelbto Delfi.lt straipsnio antraštę:
 
„Neįtikėtina schema: NMA ir R. Karbauskio pavaduotojas galėjo sudaryti labai įtartiną sutartį“
 
Tokių straipsnių su panašiu pavadinimu „R.Karbauskio bendražygis…, arba R.Karbauskio bendramokslis…,arba R.Karbauskio bendrapartietis, arba R.Karbauskio mėgstamo Naisių kaimo gyventojas, arba R.Karbauskio valstiečių partijos rėmėjas virtualioje erdvėje yra apstu. Straipsniuose įvardinti asmenys žiniasklaidos nėra vadinami savo vardais bei pavardėmis, o jiems yra suteikiama R.Karbausko pavardė. Straipsniai į šią erdvę yra išmetami kiekvieną dieną. Žurnalistai dirba kaip automatiniai robotai.
 
Šioje vietoje svarbiausia yra antrašė ir ji turi būti parašyta ryškiomis ir didelėmis raidėmis, kad visi ją pamatytų ir visi ją perskaitytų, kad skaitytojų galvose įstrigtų antraštėje užslėpta mintis – R.Karbauskis yra blogis, blogis, blogis. Pačio straipsnio skaityti net nereikia, nes jis visiškai nieko bendro neturi su R.Karbauskiu, ar jo charakterios savybėmis ar jo blogumo pasireiškimu.
Ar įsivaizduojate kokią isteriją užsakomieji žurnalistai sukeltų, jei R.Karbauskis į darželį būtų ėjęs kartu su nusikalstamo pasaulio vadeiva „Daktaru“?

Mūsų žurnalistai nuo Rusijos didžiųjų manipuliatorių (Kiseliovo, Solovjovo, RT, Sputnik)  darbo metodais visiškai nesiskiria. Jiems ir įstatymų reikalavimai yra dzin,

82

Problema, apie kurią šiandien pakalbėsime, yra paprasta ir aiški. Darbuotojas savo noru išėjo iš darbo. Per kelis mėnesius jis iš jūsų bendrovės išsivedė visą būrį puikių ir gerų darbuotojų. Visi jie pradėjo dirbti arba pas konkurentą, arba įkūrė savo bendrovę, kuri užsiima ta pačia veikla kaip ir jūs. Situacija, tikriausiai, yra žinoma ne vienam, o jei nežinoma, tai girdėta.
Ką daryti? Kaip reaguoti į šią situaciją? Kokių priemonių jūs turite imtis? Apie tai ir dar daugiau pakalbėsime šiame straipsnyje.

Pirmiausias uždavinys – išvengti tokios situacijos. Suprantu, kad ne viską įmanoma reguliuoti, kontroliuoti, tačiau galima iš anksto numatyti riziką, ją išanalizuoti, nustatyti priežastis, silpnas vietas ir paruošti priemones jai suvaldyti. Jūsų nuostoliai bus mažesni. Jūs patirsite mažesnį stresą.

Turėkite rezervą. Darbuotojų rezervas yra labai geras dalykas. Jūs visada turėsite „po ranka“ pamainą. Ruoškite įvairaus rango vadovus iš pavaldinių tarpo. Mokykite juos. Rezervas yra puikus darbuotojų motyvacijos instrumentas. Darbuotojai žino, kad už jų nugaros stovi vienas arba du asmenys, kurie nori ir yra pasirengę užimti jo vietą. Todėl darbuotojai labiau stengiasi, papildomai mokosi, įgauna žinių ir patirties. Sąžininga konkurencija dar niekam nepatrukdė. Turėdami pamainą jūs išsaugojate žinias ir patirtį bendrovėje. Tai yra labai svarbu. Jūs išvengsite situacijos, kai visus darbus atlieka ir visas problemas sprendžia vienas darbuotojas. Tokių darbuotojų turi būti daugiau.

Norint išsaugoti darbuotojus reikia juos gerbti. Specialistai rekomenduoja atkreipti rimtą dėmesį į tris dalykus:

· Darbuotojų parinkimas. Tai labai svarbus procesas. Negalima imti į darbą nepatikrinus žmogaus, neišsiaiškinus, kas jis toks yra, kokie yra jo charakterio bruožai ir kokios yra jo silpnybės. Kai darbuotojas pradeda dirbti bendrovėje, reikia nepatingėti ir skirti laiko jam tyrinėti. Jūs privalote žmogų pažinti ir pamatyti jo vidų. Tik tada galėsite juo pasitikėti, o jis galės pasitikėti jumis ir jūsų bendrove. Žmogaus pažinimui yra duotas bandomasis laikotarpis.

· Darbuotojams reikia mokėti tinkamą, padorų atlyginimą. Reikia sukurti gerą, sąžiningą ir visiems suprantamą premijavimo sistemą.

· Būtina darbuotojams įdiegti komandinės (kolektyvinės) dvasios jausmą.Tai galima padaryti šiais būdais: organizuoti renginius, kuriuose aktyviai dalyvautų darbuotojai ir ne tik pačiuose renginiuose, bet prisidėtų prie jų rengimo, ruošimo; skirti dėmesį darbuotojui, būti atidžiam ir gerbti jį (aišku, jei jis nėra chamas), dažniau kalbėtis su juo; rūpintis savo darbuotojais, jeigu atsitiko bėda, būtina padėti jam ir jo šeimai.

Naivu tikėti, kad darbuotojai bus jums lojalūs ir ištikimi šiaip sau, už ačiū ar už mokamą nedidelį atlyginimą. Darbuotojai privalo jausti savo vertę, o jūs privalote ją žinoti ir gerbti.

Tačiau ne visada galima viską žinoti ir visų blogybių išvengti. Jūs galite susidurti su tokia situacija, kai darbuotojas bando išsivesti būrį puikių ir gabių bendradarbių. Ką daryti? Specialistai siūlo tokį veiksmų planą:

1. Išsiaiškinkite situaciją. Supraskite, kas vyksta jūsų bendrovėje, kodėl išeina žmonės, kokios yra priežastys. Surinktos informacijos pagrindu paruoškite priemonių planą, kaip suvaldyti iškilusią grėsmę, kaip sumažinti patiriamą žalą. Pasiruoškite pokalbiui su darbuotojais.

2. Organizuokite susirinkimą. Pasakykite darbuotojams, su kokia problema susidūrė bendrovė ir jūs. Išdėstykite savo požiūrį į problemą ir nurodykite, kokias parinkote ir ruošiatės taikyti priemones tam, kad suvaldytumėte situaciją. Svarbiausia yra nemeluoti. Kalbėkite atvirai, nevaidinkite, kad nepakeičiamų nėra, kad galite patys viską padaryti. Įtikinkite darbuotojus, kad jūs esate gerai susipažinęs su problema ir žinote kaip ją išspręsti.

3. Organizuokite susitikimus su kiekvienu darbuotoju atskirai (turiu omeny tuos darbuotojus, kurie patenka į išėjusio darbuotojo viliojimo akiratį).Aiškinkitės jų poziciją. Sužinosite, kas nori ryžtingai išeiti, o kas abejoja. Žinosite, kiek ir kokių reikės naujų darbuotojų.

Pokalbio metu su abejojančiais darbuotojais reikia išsiaiškinti priežastį, kuri jiems neleidžia apsipręsti, kodėl jie abejoja ir nori pasilikti. Tai gali būti puikus psichologinis klimatas kolektyve, karjeros galimybės, pastovus atlyginimas, galų gale – stabilumas. Privalote įtikinti abejojančius darbuotojus pasilikti. Pokalbio metu akcentuokite tas priežastis, kurios trukdo darbuotojui išeiti. Ryžtingai nusiteikusius atleiskite iš darbo. Tegu eina. Išgyvensite be jų.

4. Suaktyvinkite personalo skyriaus darbą. Visi darbuotojai turi matyti ir žinoti, kaip personalo skyrius dirba, ieško naujų kandidatų. Visi turi pajusti, kad į jo vietą gali ateiti kitas žmogus, galbūt geresnis.

5. Kontroliuokite darbų perdavimą. Pagal įstatymą darbuotojas, kuris iš darbo išeina savo noru, darbe gali būti užlaikytas iki dviejų savaičių. Išnaudokite laiką. Tegul jis darbus perduoda kruopščiai. Tegul viską išaiškina naujam darbuotojui. Jūs išlošite laiko.

6. Padarykite išvadas. Išanalizuokite situaciją, nustatykite priežastis ir imkitės priemonių, kad tokia situacija nepasikartotų. Padarykite taip, kad „darbuotojų lojalumas kompanijai“, „korporatyvinės kultūros formavimas“, „bendras supratimas ir pagalba“ ir „puikus psichologinis klimatas“ kompanijos darbuotojams taptų ne žodžiais, o kūnu.

Problema, apie kurią šiandien pakalbėsime, yra paprasta ir aiški. Darbuotojas savo noru išėjo iš darbo. Per kelis mėnesius jis iš