2020/09/25

Naujienos

Skaitytojų dėmesiui – svarbiausių savaitės žvalgybos naujienų apžvalga.

Juodkalnijos prokuroras: Rusija organizavo valdžios perversmą Juodkalnijoje

Juodkalnijos specialusis prokuroras Milivoje Katnič pranešė, kad Rusija prisidėjo prie valdžios perversmo organizavimo Juodkalnijoje parlamentinių rinkimų metu praėjusių metų spalio 16 d.

„Anksčiau mes turėjome įrodymų, kad valdžios perversmą rengė…

Plačiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/50143727/zvalgybos-naujienos-kaip-putinas-ruosiasi-susitikimui-su-trumpu

Skaitytojų dėmesiui – svarbiausių savaitės žvalgybos naujienų apžvalga. Juodkalnijos prokuroras: Rusija organizavo valdžios perversmą Juodkalnijoje Juodkalnijos specialusis prokuroras Milivoje Katnič pranešė, kad

Šį kartą aptarsime vieną iš efektyviausių sekimo metodų – slaptą klausymąsi patalpose.

Žinokite, kad šiais laikais galima gauti įvairios klausymosi technikos – nuo pagamintos mūsų auksarankių iki profesionalios. Viskas priklauso nuo poreikio ir pinigų kieko. Reikia atsisėti prie kompiuterio, įrašyti „Google“ paieškos sistemoje žodžius „parduodu blakę“ ir gausite visą krūvą pasiūlymų. Klausymosi „blakės“ yra paslėptos ir įtaisytos ilgintuvuose, kompiuterio pelytėse, laikrodžiuose, rozetėse, stalinėse lempose ir panašiai.

Žinokite, kad darbo rinkoje yra daug puikių specialistų, kurie visą savo darbinį gyvenimą buvo skyrę klausymosi prietaisams gaminti, įtaisyti, ieškoti. Jie yra tikri profesionalai. Jų paslaugomis gali pasinaudoti jūsų konkurentai arba oponentai. Mūsų šalyje puikūs savo amato asai yra užmiršti. Jie atidirba valstybei ir būdami jauni išeina į gatvę. Surasti darbą buvusiam pareigūnui nėra lengva, o tuo labiau tokiam, kuris užsiėmė operatyvine veikla. Valstybės rūpestis šiais žmonėmis yra tik toks, kad jiems suteikia valstybės pensiją. Tai didelė parama, tačiau jos neužtenka. Būtų kur kas geriau, jei pensijos nemokėtų arba ją mokėtų tuo atveju, kai nedirbi, o valstybė ir valstybės teisėsaugos institucijos padėtų buvusiems teisėsaugininkams rasti darbus įvairiose valstybės įmonėse ir organizacijose. Valstybė turi išnaudoti jų patirtį ir žinias ir tuo pačiu metu apsaugoti juos ir save nuo grėsmių. Juk šie asmenys yra ne tik puikūs savo profesijos žinovai, bet ir labai jautrios informacijos nešiotojai. Jie žino ir geba labai daug.

Žinokite, kad paklausa slaptai klausytis, ką kalba konkurentai, oponentai, priešai, meilužės ar meilužiai, žmonos ar vyrai, yra labai didelė. Labai pavojinga yra tai, kad šis informacijos rinkimo metodas yra prieinamas visiems, tarp jų – ir nusikalstamoms grupuotėms, kurios, surinkusios informaciją, šantažuoja, kompromituoja ir reketuoja verslininkus ir paprastus žmones. Tai yra labai pavojinga tendencija.

Kiekvienas verslininkas, norėdamas save apsaugoti, privalo:

padaryti taip, kad į patalpas, kuriose vyksta svarbūs pasitarimai, pokalbiai, galėtų patekti tik patikrinti ir lojalūs bendrovei žmonės. Jų skaičius turi būti ribotas. Pašaliniai asmenys neįleidžiami, vis dėlto, jeigu iškyla būtinybė, juos privalo lydėti bendrovės saugumo darbuotojas. Negali būti jokių išimčių;

padaryti taip, kad patalpų langai būtų apsaugoti nuo klausymosi iš išorės. Šiais laikais, ir jau seniai, yra specialių klausymosi prietaisų, kuriuos nukreipus į langus galima girdėti, kas kalbama patalpose. Patalpų langai turi eiti į pastato kiemą. Reikia juos apsaugoti taip, kad priešininkas neturėtų galimybės nukreipti mikrofoną į langus, o jeigu taip padarytų, tai iš karto būtų pastebėtas ir neutralizuotas. Langai turi būti apsaugoti geležinėmis žaliuzėmis ar kitomis specialiomis medžiagomis;

padaryti taip, kad patalpų sienos, lubos ir grindys būtų apdirbtos specialia medžiaga, kuri trukdo slaptai klausytis. Sienose ir lubose neturi būti nišų ar kitų iškraipymų, sudarančių galimybę lengvai įtaisyti ir paslėpti blakę;

padaryti taip, kad patalpose nebūtų jokių prietaisų, kurie maitinasi elektra. Jie visi turi būti išnešti. Geriau vietoje jų naudoti „antiblakes“. Jeigu neįmanoma atsisakyti šių prietaisų, prieš pradedant juos naudoti būtina juos išardyti ir patikrinti. Tai turi padaryti specialistas, kuris supranta apie klausymosi aparatus;

padaryti taip, kad specialistai nemažiau kaip du kartus per metus patikrintų patalpas. Taip pat jas reikia tikrinti po kiekvieno patalpų remonto, tvarkius patalpose esančius įrenginius ar kitus elektros laidus, instaliavimo ar taisymo. Jeigu pašaliniai asmenys lankėsi patalpose ir atliko kokius nors darbus, tai po jų išėjimo privalu patalpas išsamiai patikrinti;

padaryti taip, kad bendrovėje būtų vidaus taisyklės, kuriuos numatytų darbuotų patekimo į patalpas režimą, konfidencialios informacijos apsaugą, darbuotojų teises ir pareigas, atsakomybę, bei kontrolės mechanizmą. Kiekvienas darbuotojas, kuris turi leidimą įeiti į svarbias patalpas, privalo žinoti šias taisykles ir jomis remtis;

padaryti taip, kad kiekvienais metais du kartus per metus darbuotojams būtų plaunamos smegenys, kai jiems dar kartą yra priminamos taisyklės ir jų reikalavimai. Yra išnagrinėjami taisyklių pažeidimo atvejai. Specialistas darbuotojams paaiškina, kokie slypi pavojai, kas juos gali kelti, kaip juos laiku atpažinti ir ką tada daryti?

Atiminkite, kad tas, kas nori įstatyti klausymosi prietaisą, visada susiduria su dviem kliūtimis: technikos ir žmogaus. Silpniausia grandis yra žmogus. Jis gali atidaryti visus, net pačius prašmatniausius ir labiausiai apsaugotus vartus. Todėl didžiausią dėmesį skirkite jam.

Atminkite, kad slaptas klausymasis patalpose yra baudžiamasis nusikaltimas. Nekaltas žaidimas su klausymosi aparatais gali baigtis laisvės atėmimu ir kalėjimu. Įspėkite savo vaikus, žmonas, kitus nesupratingus asmenis, kad žaisti klausymosi žaidimą yra pavojinga. Prieš priimant sprendimą, ar pirkti klausymosi prietaisą, ar ne, reikia sustoti ir trumpam įsivaizduoti problemas, su kuriomis galite susidurti. Na, o jos tikrai, patikėkite manimi, jums ir jūsų artimiesiems sugadins gyvenimus.

 

Šį kartą aptarsime vieną iš efektyviausių sekimo metodų – slaptą klausymąsi patalpose. Žinokite, kad šiais laikais galima gauti įvairios klausymosi technikos

 

22

Kuo daugiau skundikų visuomenėje, tuo mažiau įstatymų pažeidimų valstybėje. Ar šis teiginys yra teisingas?

Jeigu jį nagrinėti teoriškai, tai jis yra teisingas. Žmonės, pamatę įstatymo pažeidimą ir pažeidėją, informuoja teisėsaugos struktūras, šios struktūros atlieka tyrimą, surenka įrodymus apie įstatymo pažeidimą ir bylą perduoda teismui, kuris išnagrinėją įrodymus, juos įvertina ir nuteisia įstatymo pažeidėją. Veiksmų seka yra paprasta ir kiekvienam suprantama. Tačiau ji gražiai atrodo tik teorijoje.

Praktikoje yra kitaip. Remsiuosi 2014 metų duomenimis, nes tik juos po ranka turiu. Skaičiai mažai skirsis nuo 2016 metų skaičių. Esmę mes vis vien pamatysime. Taigi 2014 metais FNTT iš viso gavo 891 skundą apie nusikaltimus. STT gavo 1200 skundų. Valstybinė mokesčių inspekcija nuo 2006 metų, kai buvo įsteigta pasitikėjimo telefonas 1882 gavo net 26 000 pranešimų apie nusikaltimus ir kitus teisės aktų pažeidimus. Kiekvieną mėnesį VMI gauna apie 250 skundų. Skaičiai įspūdingi!

Jei teisėsauga tinkamai reaguotų į šiuos skundus ir juos sąžiningai ištirtų, tai, manau įstatymų pažeidimų ryškiai sumažėtų. Na patys pasvarstykite. STT gavo 1200 pranešimų apie nusikaltimus. Pusę atmeskime kaip nepasitvirtinusius. Dar pusę atmeskime kaip sudėtingus nusikaltimus, kuomet nusikaltėlis spėjo paslėpti nusikaltimo požymius,o STT pareigūnai nesurinko pakankamai įrodymų apie nusikaltimą ir bylos neperdavė teismui. Tačiau vis dar lieka 300 įstatymų pažeidimų ir pažeidėjų. Tai reiškiasi, kad jie visi turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti. Tačiau iš tikrųjų yra nuteisiami tik keletas asmenų.

Taigi matome, kad skundų yra pakankamai. Tačiau naudos iš tų skundų yra mažai. Iškyla klausimas: Kodėl?

Todėl, kad pareigūnai, valdininkai tinkamai neatlieka savo darbo. Jie netiria pranešimų, perskaito juos ir deda į pranešimų bylą, o tą bylą į viršutinį stalčių. Ir niekas, pabrėžiu, niekas jų už tokį elgesį nebaudžia, nereikalauja iš jų atsakomybės. Įvairių valstybės institucijų vadovai yra užsiėmę savo reikalais. Važinėja po Europos valstybes į mokymus, konferencijas, sudarinėja įvarius pranešimus, veda statistikas, daug kalba ir diskutuoja, tačiau mažai dirba.

Patys pažiūrėkite, kai įvyko tragedija Kėdainiuose, tai politikai ir valdininkai vienu metu gražiai kalbėjo per televizijas, naujienų portalus apie vaikų apsaugos problemą, apie kitas problemas susijusias su šia tragedija. Teisėsauga taip pat aiškino,kad ji dirba savo darbą, bet kažkas kažkur pavedė, kažkas kažko nepadarė. Jie atlieka vidaus tyrimą. Žodžiu biurokratinis aparatas kartu su politikais kėlė problemą ir smerkė kažką teoriško arba pačią visuomenę, kad ji nepranešė.

Iš tikrųjų kartais būna keista žiūrėti į ilgaamžius politikus ir valdininkus. Tie patys valdininkai, kurie ilgus metus nesprendė problemos, o tik sėdėjo savo poste ir gražiai atrodė, dabar pasipiktinę aiškina, kaip viskas yra blogai ir kokių priemonių imtis reikia. Kai jų paklausia: Kodėl nieko nepadarei? Jie atsako: arba „Dariau viską, bet va Seimas atmetė pasiūlymus prieš penkis metus“ arba „Kalbėkime apie ateitį, o ne praeitį. Reikia problemas spręsti.“

Panašiai dabar vyksta diskusija apie Baltarusijos Astravo atominę elektrinę. Politikai problemą kelia, smerkia baltarusius, reikalauja stabdyti statybas. Ir žinote kas yra keisčiausia problemą kelia ir reikalauja tie patys politikai, kurie turėjo šią problemą spręsti pačioje šios problemos atsiradimo užuomazgoje. Tačiau tuo metu jie dviračiais važinėjo po Baltarusijos pievas ir grįžę aiškino, kad nieko ten nevyksta, nesijaudinkit visuomenę. O konservatorių užsienio reikalų ministras Ažubalis, remiamas partijos lyderių, uždraudė Baltarusijos opozicijai viešai iškelti klausimą dėl Astravo atominės elektrinės Lietuvoje ir pradėti akciją prieš jos statybas Astrave. Lietuvos valdžia neleido jiems rengti konferencijos šiuo klausimu. Na, o dabar tie patys politikai, lyg niekur nieko, dirba toliau, priima sprendimus ir toliau mums aiškina kaip reikia spręsti šią problemą.

Taigi politikai, pareigūnai, valdininkai, kurie tinkamai nesprendė problemų, jas užleido, toliau lieka dirbti. Jie kaltina visus, o kai nieko nelieka ką kaltinti, tai kaltina visuomenę.

Todėl, kad valdininkai, pareigūnai neturi pakankamai finansinių, žmogiškųjų ir techninių resursų reaguoti į kiekvieną skundą. Sistema yra sukurta taip, kad iš šalies atrodo, jog darbas vyksta itin aktyvus, tačiau taip tik atrodo. Popieriukų nešiojimas ir nuolatinės bei nesibaigiančios diskusijos problemų nesprendžia.

Sistema yra sukurta taip, kad pavyzdžiui žemiausio lygmens tyrėjas yra apkrautas milžinišku kiekiu bylomis. Jį spaudžia terminai, jis turi atlikti tyrimus. Kaip juos atlikti, jei fiziškai yra neįmanoma net įsigilinti į visas turimas tyrimo bylas? O štai jam vadovauja, jo darbą prižiūri visas būrys vadovų, kurių, nepameluosiu, dauguma jau užmiršo kaip yra atliekamas tyrėjo darbas.

Susidaro įspūdis, kad biurokratinė sistema yra sukurta taip, kad ji ne problemas spręstų, kurias jai priklauso spręsti, bet tik egzistuotų, gautų finansavimą. Visas jų darbas yra įtikinti aukštesnes instancijas, kad jos yra labai reikalingos, kad jų darbo rezultatai yra dideli ir, kad jiems reikia papildomų etatų, automobilių, patalpų remontų, premijų, atlyginimų pakėlimų…

Kai iškilo Kėdainių tragedija biurokratinis aparatas, prispaudęs politikus, pasiūlė du problemos sprendimo būdus: a) keisti įstatymo nuostatas; b) vykdyti aktyvią reklaminę kampaniją, kviečiant žmones skųsti kitus žmones. Ir viskas. Jų akimis žiūrint problema yra išspręsta. Gyvenimas kaip vyko iki Kėdainių tragedijos, taip jis vyks ir toliau.

Grįžkime prie straipsnio klausimo. Ar skundikai yra nepriklausomos ir laisvos valstybės pagrindas?

Ne, šis teiginys yra iš esmės neteisingas. Žmogus, pradėjęs skųsti, atskleidžia savo blogąsias charakterio savybes,- pavydą, pyktį, keršto siekimą, dėmesio stoką, neapykantą, – ir jas pradeda brandinti. Jis nepasitiki savimi ir savo jėgomis. Todėl ieško papildomų galių, kuria galėtų remtis, viduje jausti atsiradusią stiprybę ir kartas nuo karto gadinti kitiems žmonėms gyvenimus. „Jei nedarysi taip kaip aš noriu, tai įskųsiu tave“, – skundikas sako. Be valdžios, be teisėsaugos pareigūnų, be jų užnugario jis yra niekas. Ir tai žmogus puikiai supranta. Psichologai žmogų – skundiką apibūdina paprastai, tai yra žmogus, kuris turi psichologinių sutrikimų. Skųsdamas, juodindamas kitus jis sprendžia savo problemas, perkeldamas jas ant svetimų žmonių pečių.

Valstybės skatinimas žmones skųsti vėliau ar anksčiau visuomenėje suformuoja skundikų kastą, kuri yra labai palanki valdžiai. Visuomenėje įsivyrauja nuo valdžios priklausomi, savimi nepasitikintys ir pilni pavydo bei keršto žmonės. Dabar truputį stabtelkite ir prisiminkite skundiką jūsų darbo kolektyve ar organizacijoje. Tikrai esate su juo susidūrę. Kaip? Ar jums patinka jis? Ar jūs jį laikote teisingu ir sąžiningu žmogumi? Ar jis yra laisvas žmogus? Ar mes norime tokios visuomenės, kurioje knibždėte knibžda skundikų? Ar mes norime sukurti Pavlikų Morozovų visuomenę? Aš tikrai nenoriu.

  Kuo daugiau skundikų visuomenėje, tuo mažiau įstatymų pažeidimų valstybėje. Ar šis teiginys yra teisingas? Jeigu jį nagrinėti teoriškai, tai jis yra

business07

Ar žurnalistai gali būti objektyvūs ir nešališki? Atsakau, kad ne, jokiais būdais negali. Tas kas tvirtina atvirkščiai, tas arba tvirtina nesuprasdamas reikalo esmės, arba tvirtina sąmoningai siekdamas iššaukti ginčą.

Žurnalistai negali būti objektyvūs dėl įvairių priežasčių. Jų gali būti tiek daug, kad mums net nevertą jų visų aprašyti. Paminėsiu tik kelias, mano galva, svarbiausias.

Patys pagalvokite kaip žurnalistas dirbdamas pvz.; „Lietuvos ryte“ neigiamai rašytų apie „Lietuvos ryto“ bendroves, savininkus, kritikuotų jų sprendimus. Žurnalistas galėtų parašyti tokį straipsnį, tačiau šį straipsnį perskaitytų tik redaktorius ir jis būtų išmestas tiesiai į šiukšlių dėžę, o žurnalistas išvarytas pro redakcijos duris į gatvę. Tai yra suprantama ir tai yra žmoniška. Nejaugi kąsi ranką, kuri tave maitina ir nuo kurios priklauso tavo dabartinės pajamos. Tokia yra realybė ir žmonės su ja skaitosi.

Patys pagalvokite kaip žurnalistas, būdamas itin religingas, rašytų ateistinius straipsnius, įtikinėtų žmones, kad Dievo nėra, kad religija yra išgalvota tik tam, kad žmones būtų lengviau pavergti, kad jos reikia atsisakyti. Neįsivaizduojama situacija net mintyse. Taigi žurnalistas nerašys straipsnių, kurie prieštaraus jo įsitikinimams.

Patys pagalvokite kaip žurnalistas, dirbdamas politinės partijos naujienų portale, rašytų neigiamus straipsnius apie šią partiją, jos lyderius, bei jų priimamus sprendimus, kritikuotų juos, smerktų ir formuotų žmonėms neigiamą nuomonę apie juos. Logikos jokios nėra. Niekas žurnalistui pinigų nemokėtų už tokį kenksmingą darbą. Ir tai yra suprantama. Jeigu tu dirbi pas mus, atstovauji mūsų partijos interesus, tai tu privalai tikėti mūsų vykdoma politika ir ją skleisti žmonėms, rodyti kaip geriausią sprendimą, geriausi politinę partiją, o ne menkinti ir smerkti ją.

Taigi galime daryti dar kartelį išadą, kad žurnalistas negali būti objektyvus visose srityse. Jis yra priklausomas nuo savo įsitikinimų, išsilavinimo lygmens, gyvenimo būdo, draugų rato, bendrovės, kurioje dirba, savininkų ir vadovų valios.

Kokia yra išeitis?

Visuomenėje, paimkime Lietuvos visuomenę, laikraščius, naujienų portalus, televizijas valdo skirtingos politinės, verslo, visuomeninės jėgos. Konservatoriai turi savo naujienų portalą, per kurį skleidžia savo idėjas. Liberalai turi savo. Verslo grupės turi savo televizijas, žurnalus. Visuomeninės organizacijos turi savo. Kiekviena visuomenėje stipri, įtakinga žmonių grupė turi savo žinių kanalus per kuriuos skleidžia jos interesams atitinkančią informaciją, formuoja jiems palankią žmonių nuomonę. Kiekvienas taip daro pagal savo sugebėjimus bei finansinį pajėgumą.  Jeigu aš, kaip atskiras žmogus, noriu sužinoti skirtingas nuomones vienu ir tuo pačiu klausimu, tai nusiperku kelis skirtingus laikraščius, kurie atstovauja skirtingus interesus ir perskaitau juos ir jų nuomonę apie mane dominantį klausimą. Aš gaunu informaciją iš skirtingų šaltinių, skirtingų pozicijų ir pats vertinu mane dominantį klausimą iš savo interesų pusės.

Jeigu taip būtų, tai būtų labai gerai. Tačiau yra labai rimta problema. Mūsų visi skirtingi žinių kanalai yra priklausomi nuo vieno finansinio šaltinio. Atimk iš jų tą šaltinį ir žiniasklaidos priemonė bankrutuos arba ji gyvuos tačiau nei pelno savininkams neduos, nei skaitytojų pritrauks iki tokio lygio, kad gautų pakankamai reklaminių užsakymų. Mūsų žinių kanalai susiduria su finansų stoka.

Jos išsigelbėjimas yra vienintelis didelis finansinis šaltinis – valstybė su savo neišsenkamu biudžetu ir visos nuo jos priklausomos valstybės įmonės (energetika, transportas, finansai ir t.t.) su savo biudžetais. Mūsų žinių kanalai nuolat kovoja dėl valstybės ir valstybės įmonių užsakymų. Ir viskas būtų gerai jei ši kova vyktų sąžiningai, pagal visiems priimtinas taisykles. Tačiau taip nėra.

O yra taip, kad šį milžinišką finansinį srautą šiuo metu valdo ir kontroliuoja prezidentinė įtakos grupė. Ji nukreipia finansus į jai parankius žinių kanalus. Šie žinių kanalai rašo finansų nukreipėjams palankius straipsnius. Jeigu jie pradėtų kritikuoti šios grupės veiksmus, rašyti straipsnius jiems nepalankius ir kenksmingus, tai įtakos grupė kaipmat nutrauktų kontraktus, o žiniasklaidos priemonė patirtų didelius nuostolius, įmonės vadovai būtų atleisti iš darbų, nes nesugebėjo tinkamai vadovauti, žurnalistai gautų mažus atlyginimus arba jų visai negautų, nes nebūtų iš ko mokėti. Žodžiu, bankrotas arba nuostolingas darbas.

Ar yra išeitis?

Taip ji yra. Įstatymų sureglamentuoti šią sritį taip, kad didžiausi, nepriklausomai kas yra jų savininkai, šalies žinių kanalai iš valstybės bei pagrindinių valstybės įmonių gautų užsakymų po lygiai. Įstatymas įpareigotų šį finansinį pyragą padalinti visiems po lygiai nepriklausomai nuo to kas ką kritikuoja ir kokius straipsnius rašo. Idėja būtų tokia, o detales politikai kartu su teisininkais bei visuomenės atstovais galėtų apkalbėti ir nustatyti atskirai.

Jei įtakos grupės įgauna tiek galių, kad pradeda valdyti finansinius srautus, o per juos formuoti visuomenei jiems palankią nuomonę, tai tuomet tiesiog yra privalu sudaryti tokias sąlygas valstybėje, kad nei viena įtakos grupė negalėtų per finansinius srautus kontroliuoti žiniasklaidos. Visuomenė privalo įsikišti ir įstatymu išlaisvinti mūsų žiniasklaidą nuo priklausomybės valstybės ir valstybės įmonių biudžeto.

Na, o kol kas Lietuvos pagrindiniai žinių kanalai rašys taip kaip reikia prezidentinės įtakos grupei, nes žiniasklaidos priemonių savininkai bei vadovai norės gauti ir išlaikyti jau turimus valstybės bei valstybių įmonių milijoninius užsakymus.

Ar žurnalistai gali būti objektyvūs ir nešališki? Atsakau, kad ne, jokiais būdais negali. Tas kas tvirtina atvirkščiai, tas arba tvirtina

fighting between white and black knights on chess board

Baltieji rūmai yra karo būsenoje. Jie kariauna ne su terorizmu, ne su Šiaurės Korėjos keliama branduoline grėsme, o su savo šalies žiniasklaida bei žvalgybos bendruomene.

Baltųjų Rūmų atstovai kreipėsi į JAV saugumo agentūrą FTB prašydami jų paaiškinti visuomenei, kad JAV žiniasklaidos CNN bei The New York Times paskleista informacija apie D.Trumpo aplinkos žmonių susitikimus su Rusijos žvalgybininkais neatitinka tikrovės. FTB vadovai atmetė šį D.Trumpo administracijos prašymą. Pagal JAV įstatymus Baltieji Rūmai neturi teisės kištis į saugumo tarnybos atliekamus tyrimus ir jiems daryti įtaką. Yra uždraustas tiesioginis bendradarbiavimas tarp šių institucijų.

Šiuo metu FTB atlieka kelis tyrimus dėl Rusijos įtakos JAV rinkiminei kampanijai bei dėl D.Trumpo aplinkos žmonių ryšių su Rusija. JAV parlamento Žvalgybos komitetas taip pat atlieka tyrimą šioje srityje. Praėjusį penktadienį jis už uždarų durų kalbėjosi su FTB direktoriumi J.Comey. Nei vienas parlamentaras neatskleidė pokalbio detalių, tačiau tvirtino, kad kalbėjosi apie Rusiją. Vienas Komiteto narių pridūrė, kad informacija apie D.Trumpo aplinkos žmonių ryšius su Rusija kiekvieną dieną pasipildo naujomis detalėmis.

Vakar Baltieji rūmai atsisakė į spaudos konferencija įsileisti The New York Times, CNN, the Los Angeles Times, Politico, BuzzFeed, the BBC ir the Guardian žurnalistus. CNN su būriu žurnalistų pabandė nueiti į Baltųjų rūmų spaudos atstovo S.Spicerio patalpas, kuriose turėjo įvykti spaudos konferencija, tačiau buvo sustabdyti. Apsaugininkai jiems paaiškino, kad jų negali praleisti, nes jie nėra įtraukti į sąrašą.

Neseniai įvyko dar vienas nesusikalbėjimas. JAV viceprezidentas, antras žmogus po prezidento, M.Pence, lankydamasis Europos pasakė, kad JAV remia Europos Sąjunga ir toliau su ja glaudžiai bendradarbiaus. O štai Baltųjų rūmų strategas S.K. Bannonas beveik tuo pačiu metu teigė, kad JAV derėsis ne su Europos Sąjunga, bet su kiekviena valstybe atskirai. Europoje visi pasimetė ir dabar nežino kokia yra tikroji JAV politika ES atžvilgiu.

Toliau tęsiasi konfliktas tarp JAV prezidento D.Trumpo administracijos ir JAV žvalgybos bendruomenės. D.Trumpas kaltina žvalgybą tuo, kad ji skleidžią nepatikrintą informaciją apie jo aplinkos žmones. Tuo tarpu žvalgyba tvirtina, kad D.Trumpo aplinka bendrauja su Rusijos žvalgyba, vyriausybės atstovais ir kol kas nėra aiškus šių bendravimų pobūdis. Todėl žvalgybos,  bijodamos informacijos nutekėjimo Rusijai, neteikia svarbios informacijos D.Trumpo administracijai. Saugumo agentūra NSA, kuri teikdavo daugiausia informacijos, iš Baltųjų rūmų atšaukė dalį savo darbuotojų. Šį sprendimą jie motyvavo tuo, kad Baltieji Rūmai nesidomi jų teikiama informacija ir, kad yra baimės, jog informacija gali nutekėti. Pentagono žvalgai taip pat sumažino informacijos tiekimo apimtis. Jie teigė, kad SITROOM, – tokios patalpos Baltuosiuose Rūmuose, kurioje vyksta darbas su itin slapta informacija, – patalpoje gali būti Kremliaus ausys ir akys.

Rusijos generolas, kuris kariavo Ukrainoje, nepamenu jo pavardės, o ieškoti tingiu, teigė, kad kartais norint užimti priešo šalį nereikia įprastos kariuomenės, tereikia pakeisti visuomenės ir valstybės vadovų nuomonę.

Baltieji rūmai yra karo būsenoje. Jie kariauna ne su terorizmu, ne su Šiaurės Korėjos keliama branduoline grėsme, o su savo

10

Valstiečių partijos lyderio R.Karbauskio laukia R.Malinausko, kažkada buvusio įtakingo Socialdemokratų partijos vieno iš vadovų, likimas – valdžios užribis. Jei valstiečiai elgsis taip kaip pasielgė socialdemokratų partijos vadovai bei nariai R.Malinausko atžvilgiu – jo negynė, o stojo prezidentės pusėje ir jai padėjo jį nugalėti, – tai likimas bus panašus. Jei valstiečiai gins savo lyderį, tai, žiūrėk, gal ir apgins, nors aš asmeniškai tokia veiksmų seka ir rezultatu abejoju. Todėl teigiu, kad likimas šių abiejų stiprių ir įtakingų asmenybių bus vienodas.

Socialdemokratai pasimetę, blaškosi ir iš šono žiūrint atrodo apgailėtinai. Vienas sako vieną, kitas tvirtina atvirkščiai, minimi kandidatai į partijos lyderius ganėtinai menki, be charizmos, be konkrečių idėjų. Socialdemokratai turėjo kandidatą į vadovo postą. Juo galėjo tapti Druskininkų meras Malinauskas. Patikėkite, partija būtų atsigavusi ir tapusi viena stipriausių partijų Lietuvoje.

Įtakos grupė, kurią remia D.Grybauskaitė, seniai pastebėjo, kad R.Malinauskas yra stipri asmenybė, turinti savo nuomonę, savo planus, tikslus ir juos įgyvendina. Jis nepaklus jų nurodymams. Jie, matyt, Malinauską savo rate įvardijo kaip grėsmę, kurią reikia nedelsiant pašalinti. Jei R.Malinauskas būtų tapęs socdemų partijos pirmininku bei premjeru dar anksčiau, prezidentinė įtakos grupė, patikėkite manimi, tikrai nebūtų taip stipriai įsitvirtinusi visuose svarbiausiose ekonomikos ir teisėsaugos srityse.

2012 metais prezidentė buvo susitikusi su Malinausku ir kalbėjosi su juo dėl premjero posto. Ji žvalgėsi, zondavo situaciją ir, tikriausiai, norėjo išsiaiškinti Malinausko ambicijas, siekius. Anais lakais per Žinių radiją prezidentės atstovas M.Lingė teigė, – „Kalbant apie R.Malinausko ir prezidentės pokalbius dar prieš 2012 m. rinkimus, t.y. daugiau nei prieš ketverius metus, toks pokalbis yra buvęs, kad prezidentė bendrame pokalbyje domėjosi, kas laimėjimo atveju galėtų užimti ministro pirmininko postą, bet dar nebuvo žinoma, nei kas laimės rinkimus, nei kokios aplinkybės, tiesiog pasizondavimas buvo.“

M.Lingė truputį atskleidė paslapčių ir užkulisinės prezidentės veiklos šydą, tačiau tik truputį. Šis pasakymas yra tik aisbergo viršūnė. Vėliau R.Malinauskas dar labiau sustiprėjo. Pradėjo daryti įtaką partijai, jos vadovams ir daugelis jo klausė, jį gerbė ir jį rėmė. Prezidentinės įtakos grupei iškilo grėsmė, kad R.Malinauskas gali tapti ne tik premjeru, bet ir valstybės prezidentu. Jo ambicijos didelis ir jis tikrai turi profesionalaus vadybininko gebėjimų. Žodžiu, stipri asmenybė, kurią reikia greitai nutildyti, diskredituoti ir atimti galimybes dalyvauti ne tik socdemų partijos pirmininko rinkimuose, bet ir užimti valstybės svarbius postus.

Prasidėjo „Vijūnėlės“ skandalas. Spauda, mostelėjus dirigento lazdele, diena iš dienos nenutilo ir aiškino visuomenei koks Malinauskas yra blogas žmogus. Ne ką mažesnis darbas vyko prieš pačią Socialdemokratų partijos narius ir vadovus. Juos, matyt, kiekvieną atskirai spaudė, kiekvienam atskirai nuomonę formavo. Pamenate Lietuvoje įvykusį neregėtą ir negirdėtą dalyką, kai STT į apklausą viešai kvietė šalies premjerą A.Butkevičių, kuris tuo metu buvo atostogose. Galvojate, kad tai buvo kova su nusikalstamumu? Leiskite, man plačiai nusišypsoti ir tvirtai pasakyti, kad tai buvo kova, kurios tikslas „išmesti iš barščių“ Malinauską.

Praėjusių metų pradžioje prieš parlamentinius rinkimus,kai partijos dėliojosi rinkiminius planus, prezidentės patarėjas M.Lingė apie „susikompromitavusį“ R.Malinauską kalbėjo, – „Dabartinėmis aplinkybėmis prezidentė tikrai nesiūlytų nei tokių pareigų ministro pirmininko… Noriu pabrėžti, kad Socialdemokratų partijos pirmininką renka ne prezidentė, o partijos nariai, tai tam tikros spekuliacijos dėl tokio siūlymo atrodo absurdiškos“. Rezultatas pasiektas. Pagrindas atmesti kandidatūrą sukurtas.

Praėjusiais metais apie R.Malinauską ir prezidentę Grybauskaitę rašiau:

„Grybauskaitė siekia iš konkurencinės kovos išmušti Malinauską. Seimo rinkimus laimės socdemai, liberalai ir dar kažkas nedidelio prie jų prisidės. Jie formuos vyriausybę. Pirmas kandidatas į vyriausybės vadovus yra Malinauskas. Stiprus, nekontroliuojamas, nepriklausomas, energingas, iniciatyvus ir pilnas idėjų kandidatas. Kol nevėlu reikia jį eliminuoti.

Neginu nei Malinausko, nei socdemų, kurių kai kurie atstovai siunčia Lietuvą ant trijų raidžių ir atvirai postringauja apie milijonų vagystes. Politikoje nėra „švarių“ politinių partijų. Tik sakau, kad teisėsauga ne su nusikalstamumu kovoja, o dalyvauja politinėje konkurencinėje kovoje dėl vietos prie valstybės „lovio“.“

Taigi jau tuomet įtariau kodėl yra taip stipriai puolamas Malinauskas. Taigi jau dabar taip pat žinau kodėl taip stipriai yra puolamas Karbauskis. Prezidentinei įtakos grupei stiprios ir įtakingos asmenybės kelia grėsmę ir jos turi būti neutralizuotos kuo galima greičiau. Na, o vietoj jų į pirmas valdžios eiles statyti vidutiniokus, kurių pagrindinės charakterio savybės yra paklusnumas ir dalykinis gebėjimas besąlygiškai bei neužduodant papildomų klausimų vykdyti nurodymus. Aukščiausius valdžios postus užima šie vidutiniokai, kuriuos lengva ir net smagu valdyti.

Didžiausia grėsmę R.Karbauskiui šiuo metu kelia ne prezidentinė įtakos grupė, – ji dirba savo darbą ir siekia savo tikslų, – bet valstiečių partijos vidutiniokai ir menkystos, neturintys savo nuomonės ir iš baimės yra pasirengę patys sunaikinti savo lyderį.  Taip kaip socialdemokratų menkystos sunaikino R.Malinauską. Tikiuosi, vidutiniokų ir menkystų valstiečių partijoje nėra daug.

Pabaigoje. Tokių „Vijūnėlių“ dėl kurios R.Malinauskas buvo kaltinamas baisiu nusikaltimu ir nusidėjimu Lietuvoje yra gal net koks šimtas. Daugelis žymių ir įtakingų politikų, verslininkų ir valdininkų turi savo namus tokioje pačioje apsaugos zonoje. Ir ką? Nieko. Spengianti tyla.

Valstiečių partijos lyderio R.Karbauskio laukia R.Malinausko, kažkada buvusio įtakingo Socialdemokratų partijos vieno iš vadovų, likimas - valdžios užribis. Jei valstiečiai