2022/05/17

Naujienos

Vienas feisbuko vartotojas savo paskyroje apie Vilniaus Žalgirio stadioną ir Koncertų bei Sporto rūmus parašė: „Idėja įdomiam lietuviškam kino filmui – herojus netikėtai nusikelia į ateitį, bet to nepastebi ir nesuvokia, nes gyvena Vilniuje prie Žalgirio stadiono ir Sporto rūmų.“ Išties šie objektai yra unikalioje Vilniaus vietovėje. Šiuo metu yra apgriuvę, apibyrėję, apaugę piktžolėmis bei krūmais. Laikas šioje vietoje būk tai sustojo.

Žalgirio stadionas Vilniaus rinktinės gatvėje buvo pastatytas 1951 metais ir eksploatuojamas iki 2011m. Futbolo gerbėjai puikiai žino šią vietą, o vyresnio amžiaus gerbėjams ši vieta sukelia tikrą nostalgiją. Koncertų ir Sporto rūmai buvo pastatyti 1971 metais. Tai unikalios konstrukcijos pastatas pripažintas pasauliniu atradimu. Šiuo metu pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Valstybė planuoja jį atgaivinti ir suteikti jam Kongreso centro pavadinimą.

Ne vienas verslo atstovas pasvajodavo, sustojęs ties Žalgirio stadionu, apie šios vietos išnaudojimą. Jei pastatysi čia gyvenamuosius namus, tai galėsi juos parduoti itin pelningai, nes butai bus pačiame Vilniaus miesto centre, šalia Neries upės ir Vilniaus pasididžiavimo – senamiesčio. Pro butų langus gyventojai galės grožėtis Gedimino pilimi ir Vilniaus bažnyčių bokštų panorama.

Visą straipsnį skaitykite čia: https://www.vilniuje.info/news/1572629

Vienas feisbuko vartotojas savo paskyroje apie Vilniaus Žalgirio stadioną ir Koncertų bei Sporto rūmus parašė: „Idėja įdomiam lietuviškam kino filmui

17-1

Kokį sprendimą priimsite, valstiečiai, balsuodami urėdijų reformos klausimu? Ar pritarsite jos kardinaliai reformai? Ar pareikalausite papildomos diskusijos?

Mano įsitikinimu skubėti jokiais būdais neverta. Jeigu tikrai norite skubėti ir tikrai matote, kad urėdijose yra labai daug ir didelių problemų, tai nustatykite galutinę datą iki kurios turėsite priimti galutinį sprendimą dėl reformų būdo, apimties ir gilumo. O iki tos datos pabandykite išsiaiškinti padėtį, įvertinti siūlomus reformų variantus ir priimti patį tinkamiausia iš visų pasiūlytų.

Koks tai galėtų būti variantas? Pateiksiu jums tik vieną, tačiau, mano galva, patį svarbiausią reformų įvertinimo kriterijų – žmogaus interesas.

Įsivaizduokite save sprendimo priėmėju. Jūs stovite prieš dilemą ir privalote skubiai priimti sprendimą iš dviejų galimų variantų.

Pirmas, jūs balsuojate už įmonės pelną. Jūs norite, kad pavyzdžiui Kauno urėdija per metus papildomai uždirbtų šimtą tūkstančių papildomo pelno. Šį rezultatą jūs galite pasiekti atleidę iš darbo 100 urėdijos darbuotojų. Jūs sutaupysite papildomus pinigus. Jums svarbiausias yra pelnas, nes galvojate, kad dėl pelno egzistuoja visas šis pasaulis ir dėl jo verta daryti kardinalias reformas.

Antras, jūs balsuojate už jūsų rajone gyvenančius ir urėdijoje dirbančius žmones, nes jūs esate įsitikinę, kad valstybinė įmonė privalo ne tik pelnu, bet pirmoje vietoje rūpintis žmonėmis, teikti jiems kuo pigesnes paslaugas, duoti jiems darbo, mokėti atlyginimus, nes jums žmogus yra daug svarbiau už skaičiaus dydžius finansinėje ataskaitoje.

Aš balsuočiau už antrą variantą net nemirktelėjęs. Jau dabar iš Lietuvos išvyko virš milijono žmonių ir jie vis dar išvyksta. Jei mes darydami valstybės įmonių reformas vadovausimės skaičiais, o ne žmonių interesais, tai labai greitai šios valstybės nebeliks. Lietuvos pavadinimas išliks, tačiau lietuvių tautos ten nebus.

Iš darbo Kupiškio rajone atleisdami vieną suaugusį vyrą, mes neviltį paliekame visą jo šeimą: žmoną, vaikus, jo senus tėvus.

Darant kardinalias reformas valstybei priklausančiose įmonėse būtina atsižvelgti į žmonių interesus, tiesiog yra privaloma suteikti jiems galimybę dirbti, uždirbti, maitinti savo šeimas, nupirkti jiems drabužių ir džiaugtis gyvenimu. Jei jūs šią galimybę iš jų atimsite, tai skurdžių Lietuvoje tikrai padaugės. Kur šie žmonės provincijoje gaus darbo? Atsakykite man, didieji reformatoriai?

Kokį sprendimą priimsite, valstiečiai, balsuodami urėdijų reformos klausimu? Ar pritarsite jos kardinaliai reformai? Ar pareikalausite papildomos diskusijos? Mano įsitikinimu skubėti jokiais

12796-NOM3PN

Seimo laikinoji komisija, ištyrusi A. Kubiliaus vyriausybės vykdytus energetinius projektus, paskelbė apie galimą stambią korupciją, neatsakingai eikvotas valstybės lėšas („vien konsultantams išleista per 250 milijonų litų, tačiau rezultato nėra“) ir kreipėsi į prokuratūrą. Tuo tarpu pats A. Kubilius teigia, kad „komisijos išvados yra kupinos dezinformacijos, melo, netiesos“, kad „komisijos daugumos veikla akivaizdžiai atitinka VSD ataskaitą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui ir ten išdėstytą svarbių energetinių projektų diskreditavimo schemą“.

Pati išvada yra kelių šimtų puslapių, pilna grafikų, skaičių, ne specialistui sunku susigaudyti, kas čia teisus, todėl ją paprašėme pakomentuoti ne politiką, o buvusį kontržvalgybininką, vieną iš VSD trečiosios valdybos vadovų Kastytį Braziulį, daug metų prižiūrėjusį Lietuvos energetinio, finansų ir transporto sektorių saugumą. K. Braziulio nuomonė buvo įdomi dar ir todėl, kad jis 2006 metais po sąžiningų liudijimų kitai Seimo laikinajai komisijai apie „Gazpromo“ interesus vykdančius politikus, žiniasklaidą ir valstybės tarnautojus buvo išmestas iš darbo ir iki šiol nereabilituotas.

Pone Kastyti, politikų vertinimai, kaip ir paprastai būna po Seimo laikinųjų komisijų tyrimų, diametrialiai priešingi. O kaip vertinat Jūs?

Reikėtų pasveikinti Seimą, kad jis ryžosi atlikti tokį tyrimą, nes energetikos sektorius yra itin svarbus Lietuvai ir kiekvienam gyventojui, nuo jo priklauso mūsų gerovė ir gyvenimo lygis. Iš Seimo patvirtintos išvados matau tris pagrindinius dalykus: pirmasis – nesibaigiančios reformos energetikos sektoriuje nepadarė Lietuvos nei saugesnės, nei labiau nepriklausomos nuo Rusijos. Priešingai – anos vyriausybės valdymo metu Lietuva tapo dar labiau priklausoma nuo Rusijos, todėl sumažėjo ir mūsų saugumas. Antras svarbus momentas – projektai buvo įgyvendinami skurdinant žmones ir mažinant verslo konkurencingumą. Dėl šių projektų sudėtingos krizės metu, kai sumažintos algos, pensijos, buvo dar padidinti mokesčiai, pakeltos kainos. Už kai kuriuos projektus visi mokesčių mokėtojai dar gana ilgai turės mokėti savo asmeniniais pinigais negaudami iš to jokių dividendų. Ir trečias dalykas – iš pateiktų dokumentų matyti korupcijos, didelių pinigų iššvaistymo požymiai. Prokuratūra turėtų atsakyti į klausimą: ar konsultantų, viešųjų ryšių specialistų ir teisininkų teiktos paslaugos beveik už 300 milijonų litų atnešė tiek naudos, kiek už jas sumokėta?

Po tokių išvadų gali atrodyti, kad tuos projektus vykdė žmonės, kurie norėjo kuo labiau pakenkti savo valstybei. Bet iš tiesų juk A. Kubilius, energetikos ministras A. Sekmokas sakė, kad dabar turime labiau susiveržti diržus, turime daugiau susimokėti tam, kad ateity geriau gyventume, būtų mažesnės energetikos kainos, Maskva per kainas mūsų nešokdintų kaip dabar ukrainiečių. Aišku, kai už dujas mokam trečdaliu didesnę kainą nei latviai ar estai ir dar krizės nualintiems žmonėms pridedame mokestį už statomą terminalą, neatrodo ta strategija labai išmintinga. Per penkerius krizės metus netekome beveik 230 tūkstančių gyventojų. Tačiau tokius projektuotojus gal galima kaltinti neįžvalgumu, bet ne piktybiškumu?

Visiškai sutinku, kad visi tie energetiniai projektai Lietuvai reikalingi, ir ne kartą sakiau, kad jie turėjo būti įgyvendinti dar prieš 10–15 metų. Tačiau išvados ne apie tai. Stebint visą procesą negali atsikratyti įspūdžio, kad lygiagrečiai įgyvendinami ir kažkokie asmeniniai interesai.

Valstybės gyvenime iš tiesų būna neišvengiamų diržų veržimo laikotarpių, mes visi 1990–1991 m. išgyvenome ekonominę blokadą, buvome pasirengę netgi badauti dėl aiškaus, konkretaus ir skaidraus tikslo.

O kas vyksta dabar? Kodėl ekonominės krizės, pensijų mažinimo metu samdomi konsultantai už 300 milijonų litų ir jų teikiama nauda yra taip įslaptinama, kad jos nematyti? Kodėl komerciniais vadinami projektai yra įgyvendinami visų žmonių sąskaita? Juk jeigu projektas pelningas, kaip skelbiama, tai jis gali pritraukti dideles privataus kapitalo lėšas, bendrovė pati yra pajėgi gauti paskolų iš bankų, tai kam reikia dar apmokestinti žmones? Jei mes žmonių sąskaita statysime itin didelius, itin prabangius projektus, tai greitai nebebus kam naudotis jų pelnu, nes tiesiog nebeliks žmonių. Pasakysiu alegoriškai: mes galim pastatyti puikiausius rūmus, bet jei dėl tų statybų žmonės nuskurs, išvažiuos iš savo Tėvynės, tai tie rūmai beprasmiai, juose apsigyvens žmonės iš kitos Tėvynės.

Bet gal privatininkai nesiveržė į dujų terminalo projektą, tad Vyriausybei beliko tik papildomai apmokestinti savo gyventojus?

Pritraukiant privatų kapitalą dujų terminalas jau galėjo būti seniai pastatytas. Dar iki krizės koncernas „Achema“, kuriam itin svarbi dujų kaina, jau buvo parengęs terminalo projektą ir siūlė jį statyti kartu su valstybe, sutiko ten turėti tik 20 proc. akcijų. Jei mes taip siekiam energetinės nepriklausomybės, kodėl buvo atšauktas tas daug pigesnis projektas, kuriam nereikėtų žmonių pinigų, ir pradėtas kitas, už kurį kasdien visi mokėsime po pusę milijono litų? Kodėl buvo prarasti septyneri metai? Kiek per tą laiką sumokėta Rusijai už dujas?

Kitas siūlytas variantas – Europos Komisija siūlė šimtu procentu finansuoti regioninį dujų terminalą, jis būtų Lietuvos žmonės nieko nekainavęs. Bet ir šis projektas Vyriausybei netiko.

Kaip suprantu, abu šie variantai atmesti, nes A. Kubiliaus aplinka nusprendė, kad jie abu susiję su Rusija. Kaip Jūs, kaip buvęs kontržvalgybininkas, vertinate tokias baimes, kurios vėliau milijardais gula ant Lietuvos gyventojų pečių?

Skaičiau viešai tuos argumentus, kad tiek „Achema“, tiek Latvija neva yra glaudžiai susijusios su Rusijos „Gazpromu“, todėl yra nepatikimos. Mano giliu įsitikinimu, šita informacija neatitinka tikrovės: Latvija, kaip ir mes, yra tokia pati ES ir NATO narė, su ja kartu A. Kubiliaus Vyriausybė ruošėsi statyti bendrą atominę jėgainę, su ja kartu ginsimės nuo galimo užpuolimo, tad kodėl ja nepasitikėta dėl terminalo? Juk kalbam apie Latvijos vyriausybę, o ne privačią bendrovę. Neįtikina manęs ir argumentai dėl „Achemos“, kuri terminale turėtų tik 20 proc., todėl manau, kad tų projektų atmetimą nulėmė kiti argumentai.

Bet gal tokią klaidinamą informaciją mūsų vadams pateikė VSD, kuriuo politikai lyg ir nepasitiki, bet kurio informacija vis tiek remiasi priimdami sprendimus?

Tiek dujų, tiek elektros projektus įgyvendinant yra viena rimta problema: nematau ten mūsų valstybės kontržvalgybos veiklos. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad kontržvalgyba yra kova vien tik su užsienio šnipais, kurie sėdi ambasadose ir renka informaciją apie Lietuvą. Tai klaidinga nuomonė. Pagrindinis šnipo tikslas yra įtakos darymas. 2006 m. liudydamas Seimui atskleidžiau mūsų surinktus duomenis, iš kurių aiškiai matyti, kaip Rusijos politikai per savo kompanijos „Gazprom“ atstovus Lietuvoje daro įtaką politikams, netgi ištisoms politinėms partijoms, kaip finansuojama penktoji kolona, kaip paperkami žurnalistai, formuojama visuomenės nuomonė ir t.t. Atskleidėme visą tokio priešiško veikimo mechanizmą ir sistemą, bet niekas nenukentėjo, iš to nebuvo pasimokyta. Dabar Darbo partijos vadai teisiami už juodąją buhalteriją, bet niekas netiria svarbesnių dalykų: kas tą partiją finansavo, ar tai nebuvo valstybei priešiškos jėgos, ar jos dabar nefinansuoja ko nors kito?

O dabartinė kontržvalgyba energetikos sektoriuje savo uždavinių – grėsmių identifikavimo ir jų užkardymo paprasčiausiai neatlieka. Pagrindimui pateiksiu tris epizodus. Yra toks strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymas: jo paskirtis, kad šių įmonių valdymo neperimtų Lietuvos valstybei nelojali užsienio šalis. Įstatymas numato, kad norintieji įsigyti akcijų, pvz., „Klaipėdos naftoje“, „LESTO“ ar kitur, turi pereiti visą patikrinimo filtrą: VSD, FNTT, STT, Mokesčių inspekcijos. Tokį filtrą turi pereiti ir tų bendrovių veiklos partneriai. O ką matome realybėje? Savo strateginei įmonei – dujų terminalui statyti – renkamės kompaniją, kuri registruota ofšore. Paklaustas VSD vadovas atsako: juk tai Norvegija, kaip galim nepatikėti? O iš tiesų įmonė registruota Bermuduose, savininkas registruotas Kipro ofšorinėje kompanijoje. Vadinasi, šituo įstatymu Vyriausybė ir kitos tarnybos tiesiog nesirėmė. Antras pavyzdys: „Klaipėdos nafta“ organizuoja konkursą dėl terminalo vamzdžio ištiesimo ir pirmą kartą tą konkursą laimi įmonės, kurios priklauso Lietuvos dujų asociacijai. Lietuvos dujų asociacijoje yra „Lietuvos dujos“, „Dujotekana“ – praktiškai „Gazpromo“, šio strateginio objekto didžiausių priešininkų atstovai. Gerai, kad konkursas buvo apskųstas ir pakeistas nugalėtojas, netgi kaina sumažėjo beveik 100 mln., bet kaip apskritai tokios įmonės galėjo dalyvauti konkurse, ar jos buvo patikrintos pagal tą minėtą įstatymą? Trečias epizodas: „Klaipėdos nafta“ savo talpas yra išnuomojusi, tai reiškia praktiškai savo veiklą laikinai perdavusi „Lukoilo“ dukterinei kompanijai. Nors įstatyme rašoma: jeigu bet kokias strateginės reikšmės įmonės galias perleidi kitam, jis prieš tai turi būti patikrintas. Tai kur čia mūsų kontržvalgyba?

Iš istorijos su „Nukem“ matome, kuo gali baigtis toks neatsakingumas: niekaip negalim uždaryti senos atominės elektrinės, o juk „laidojame“ itin pavojingą medžiagą.

Seimas ir Jūs taip pat matote galimą korupciją išleidžiant daugiau kaip ketvirtį milijardo ekspertams, bet ekspremjero A. Kubiliaus patarėjai atsikerta, kad toks procentas tokiems objektams yra visai normali pasaulinė praktika – neva bloga, be ekspertų konsultacijų pasirašyta sutartis, kaip, tarkim, su „Nukem“, vėliau valstybei kainuoja žymiai daugiau?

Nežinau, ar Lietuvai, ypač ekonominės krizės metu, galima lygintis su turtingų valstybių praktika, nes tada reiktų lyginti ir algas, pensijas, elektros kainą ir pan. Labai abejočiau, kad premjero A. Kubiliaus komanda tokias sumas ekspertams išleistų, jei tai būtų jų privatus projektas ir jų asmeniniai pinigai. Kita vertus, samdydamas konsultantus tikiesi gauti didesnės naudos, nei jiems sumoki. Jeigu valstybė stato itin brangų objektą, moka šimtus milijonų konsultantams, tai turi būti labai aiškiai matomas ir tų išlaidų atsipirkimas. Dabar matome tik labai dideles išlaidas ir patriotinius šūkius.

Štai jums vienas pavyzdys, kaip dirba mūsų brangiai mokami konsultantai. Maždaug prieš dešimtmetį „Lietuvos skirstomieji tinklai“ buvo padalyti į dvi dalis – į Rytų ir Vakarų, nes konsultantai įrodė, kad tai bus labai veiksminga ir labai naudinga Lietuvai. Po kelerių metų tie patys konsultantai patarė tuos tinklus vėl sujungti – tai labai naudinga ir reikalinga valstybei…

Kitas pavyzdys: brangiai mokami konsultantai pateikia ypatingą pasiūlymą – už dujų terminalo nuomą turi sumokėti visi Lietuvos gyventojai, padidinant kainą už dujas. Ar tokiam „protingam“ pasiūlymui reikia samdyti specialius ekspertus?

Tačiau yra toks politinis paradoksas: socialdemokratai su Darbo partija būdami valdžioje visiškai nesprendė energetinių problemų, netgi priešingai – A. Brazausko vyriausybė, galima sakyti, už grašius pardavė mūsų dujotiekį „Gazpromui“, o štai konservatoriai ėmėsi šių sudėtingų uždavinių ir dėl to lieka lyg ir kalti?

Pakartosiu: reikia sveikinti bet kurią vyriausybę, kuri imasi energetinių projektų, suteikiančių Lietuvai galimybę nebepriklausyti nuo vieno Rusijos šaltinio. Pritariu ir teiginiui, kad A. Brazausko vyriausybė itin pigiai pardavė dujotiekį – liudydamas Seimo komisijai pasakojau, kaip pats „Gazpromas“ kėlė šio dujotiekio kainą, nes jo vadams atrodė nepatogu tokį milijardinės vertės objektą pirkti tik už 70 mln. litų!

Tačiau teiginys, kad pirmieji energetinių reformų ėmėsi konservatoriai, yra neteisingas – jas pradėjo G. Kirkilo vyriausybė. Tačiau ir ji tai darė tik todėl, kad ją spaudė privatus verslas. Prisiminkim: pirmąjį atominės jėgainės projektą – LEO LT – kūrė „Maxima“. Privatus verslas spaudė ir dėl kitų energetinių alternatyvų, pvz., „Achema“ dėl dujų terminalo, todėl G. Kirkilo vyriausybės paruoštoje 2007 m. Nacionalinės energetikos strategijos projekte jau buvo numatytos ir elektros jungtys su Švedija, Lenkija, ir dujų terminalas, ir atominė elektrinė, vamzdynai, dujų saugyklos, pagaliau jungtis su Švedija pradėta taip pat G. Kirkilo vyriausybės. Tik G. Kirkilo vyriausybės strategija skyrėsi nuo dabartinės tuo, kad ten buvo akcentuojamas ne tik energetinis saugumas, bet ir nurodytas orientyras – energetinių išteklių kainos dydis galutiniam vartotojui neturi viršyti ES valstybių narėse esamos vidutinės kainos. Dabar to nebeliko, liko tik politiniai motyvai – energetinė nepriklausomybė bet kuria kaina.

Taigi privatus verslas iš esmės išjudino energetikos reformą, tačiau jis siekė asmeninių tikslų, todėl ir LEO LT projektas buvo akivaizdžiai korupcinis. Mano nuomone, nereikėjo visiškai naikinti LEO projekto ir vėl leisti milžiniškus pinigus naujam projektui, užteko tik iš jau sukurto išbraukti asmeninį interesą.

Ekspremjeras A.Kubilius teigia, kad „komisija po ilgo ir kruopštaus tyrimo nustatė, kad XV Vyriausybė 2009 metais išardė LEO LT ir dėl tokių veiksmų komisija nutarė kreiptis į Generalinę prokuratūrą“. Ar tikrai taip rašoma išvadose?

Priešingai – į prokuratūrą Seimas kreipėsi dėl to, kad ištirtų UAB „Visagino atominė elektrinė“ atliktus paslaugų pirkimus ir nustatytų, ar nebuvo pažeisti įstatymai, ar nebuvo iššvaistyti dešimtys milijonų litų. A. Kubiliaus vyriausybė panaikino LEO LT projektą, tačiau pačią LEO įmonę paliko, ir ji likvidacijos, t.y. popieriniame statuse išgyveno dar apie trejus metus, turėdama išskirtinę teisę pirkti paslaugas (jų pirko daugiau kaip už 8 mln.), įmonės darbuotojai gaudavo milžiniškas sumas ir pan. – ar tai ne valstybės pinigų švaistymas? Jau nekalbu apie tuos beveik 700 mln. litų, kurie buvo sumokėti „Maximai“ už LEO panaikinimą. Kas nusprendė, kad reikia privatininkams sumokėti tokią sumą už neva jų pažeistus lūkesčius? Pagal įstatymus Vyriausybė turėjo įvertinti ir sumokėti tik pagal tikrąją LEO akcijų vertės kainą. Ar buvo toks vertinimas?

Prezidentė ir dešinieji teigia, kad šis Seimo tyrimas ir išvados atitinka Kremliaus interesus. Jūs pritariate šiam tyrimui, tad ar nebijote taip pat „tapti“ Maskvos agentu?

Man čia nieko naujo – kad su buvusiu kontržvalgybos vadu Vytautu Damuliu dirbam Putinui, jau girdėjau 2006 m., kai po liudijimo Seimui buvom atleisti iš VSD. Dabar matom, kad „Kremliaus agentų“ Lietuvoje sparčiai daugėja (šypsosi – red.).

O jei rimtai, tai 2006 m. Seimui atvirai su V. Damuliu papasakojome apie „Gazpromo“ daromą įtaką svarbiems Lietuvos valdininkams, bet niekam iš jų nebuvo jokių pasekmių. Liūdna.

Bet pasekmių buvo Jums – atleido iš tarnybos, VSD iki šiol Jums neleidžia dirbti su slapta informacija, t.y. Jūs vis dar nereabilituotas. Lietuvai nereikia tokių specialistų?

Taip, tas draudimas nepanaikintas, tiesa, to ir neprašau. Bet liūdniausia, kad kenkiama ir kitais būdais: net kai noriu įsidarbinti į privačią struktūrą, tai tuoj pat pajuntu maksimalias pastangas man sutrukdyti, neleisti normaliai gyventi. Žinau, kas tai daro ir kodėl daro, bet valstybėje nėra politinės valios ištirti tuos dalykus.

Kalbino Dalius Stancikas 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-22-kastytis-braziulis-strateginiai-tikslai-neturi-skurdinti-zmoniu/116675

Seimo laikinoji komisija, ištyrusi A. Kubiliaus vyriausybės vykdytus energetinius projektus, paskelbė apie galimą stambią korupciją, neatsakingai eikvotas valstybės lėšas („vien

Skaitytojų dėmesiui – svarbiausių savaitės žvalgybos naujienų apžvalga.

IS teroristams – finansinio kracho grėsmė

Teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“ (IS) gresia finansinis krachas, rašoma vienos didžiausių pasaulyje audito įmonių „Ernst & Young“, įsikūrusios Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, specialistų pranešime.

Skaičiuojama, kad 2014 metais IS organizacija gavo apie 2 mlrd. JAV dolerių pajamų. 2016-aisiais šis skaičius susitraukė maždaug iki 900 mln. dolerių.

Plačiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/50146892/zvalgybos-naujienose-finansinis-is-teroristu-krachas

Skaitytojų dėmesiui – svarbiausių savaitės žvalgybos naujienų apžvalga. IS teroristams – finansinio kracho grėsmė Teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“ (IS) gresia finansinis krachas,

5bdcf568bfe2b174babcc63bb63a4d0f

Vakar dalyvavau Krikščionių pilietinio veikimo forume. Išklausiau tris pranešimus. Beno Ulevičiaus – „Kodėl krikščioniui svarbu būti pilietiškam?“ Vyganto Malinausko – „Bendrojo gėrio samprata ir jos aktualumas.“ Vincento Vobolevičiaus – „Nusivylimo ar vilties Lietuva?“ Visi pranešimai įdomūs, tačiau įdomiausias buvo V.Vobolevičiaus pranešimas apie demokratiją.

Galėčiau aprašyti kiekvieno pranešėjo pasisakymą, pagrindines mintis, argumentus, tačiau tai, mano galva, būtų neįdomu nei jums, nei man. Išsakysiu vieną mintį, kurią išgirdau forume ir, kuri mane labiausiai paveikė.

Apie buvimą šiame pasaulyje ir šio buvimo prasme

Tai, kad mes esame šiame pasaulyje, tai jau ir taip aišku. Mes esame, mes egzistuojame, mes galime vienas kitą pamatyti, pačiupinėti. Mes esame tikri ir materialūs. Mes kalbame viena kalba, mes gyvename, na nors ir ne visi, bet mūsų dauguma vienoje šio  pasaulio teritorijoje. Mes esame šios bendruomenės dalis. Šioje srityje klausimų neturėtų kilti.

Kai pradedame kalbėti apie buvimo prasmę, tai iškyla klausimas. Koks mano buvimas šiame pasaulyje turėtų būti? Kokia jo prasmė? Kaip turėčiau pragyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje? Koks buvimas šiame pasaulyje yra laikomas geru, vertingu?

Mūsų protėviai žinojo buvimo šiame pasaulyje prasmę. Jie buvo tikintys žmonės. Jie tikėjo Dievu ir jo nurodymais. Jie stengėsi gyventi pagal jo taisykles, o šios Dievo taisyklės yra ne kas kitas, o kaip taisyklės padedančios žmonėms taikiai ir laimingai gyventi šioje žemėje, mylėti vienas kitą, padėti vienas kitam, gimdyti vaikus, išauginti juos sveikus ir laimingus. Sunkiai, bet veikė ne tik savikontrolės bet ir bendruomenės kontrolės sistema. Jei kuris nors pažeisdavo moralės taisykles, tai bendruomenė tokį asmenį pasmerkdavo ir priversdavo atgailauti.

Didžiausia nuodėmė, kai tėvai nužudo savo vaiką. Anais lietuviškais krikščioniškais laikais mūsų protėviai net pagalvoti negalėjo apie tokią didelę nuodėmę, o šiais laikais vos ne kiekvieną mėnesį girdime tai abu tėvai nužudė savo vaiką, tai vienas iš tėvų nužudė savo vaiką ar net vaikus.

Šiuolaikinė visuomenė prarado gyvenimo orientyrą, gyvenimo prasmę. Žmonėms per ilgus metus išmušinėjo iš po jų kojų pagrindinį pamatą – tikėjimą. Bolševikai – komunistai uždarinėjo bažnyčias, tyčiojosi iš žmonių tikėjimo, smerkė žmones, kurie laikėsi krikščioniškų gyvenimo normų. Lietuvai tapus nepriklausoma atėjo kita mada – genderizmas, kuri nesuteikia žmogui gyvenimo orientyro, gyvenimo prasmės, nepaaiškina jam kas yra gėris, o kas yra blogis. Atvirkščiai ši ideologija sujaukia žmonėms galvas, paverčia juos individualistais ir iškelią į viršumą asmenį ir jo interesus kaip švenčiausius ir neliečiamus.

Šios ideologijos esmė pakirsti visuomenės egzistavimo pagrindą – šeimą. Išskaidyti ją į atskirus elementus. Vyras, žmona, vaikai nėra šeima. Jie yra atskiros asmenybės ir į juos naujieji ideologininkai siūlo žiūrėti kaip į atskiras būtybes su savo atskirais interesais.

Kas atsitiko Lietuvai, kad tėvai žudo vaikus? Kas atsitiko Lietuvai, kad kai tėvai nužudo vaikus, tai valdžia dar labiau sujaukia žmonių galvas, valstybės galios pagalba įtvirtindama įstatymuose naujos, itin kenksmingos visuomenei ideologijos nuostatas? Šiuos klausimus kiekvienas turi apmąstyti ir kiekvienas privalo rasti sau atsakymą. Atminkite, kad egzistavimas tik dėl pinigo ir jo siekimas visais įmanomais būdais yra itin didelė blogybė, kuri priveda žmones prie to, kad dėl pinigo, dėl asmeninės užgaidos jie net nepagaili savo vaikų gyvybės.

Naujoji prieš žmonių valią ir su valstybės pagalba brukama  ideologija gimdo besielius monstrus. Būtent monstrus, nes žmogus be sielos negali būti žmogumi. Sielos ugdymas yra svarbiausias žmonių gyvenime dalykas siekiant atskirti  (išskirti) jį nuo gyvulių pasaulio, kuriame nužudyti savo vaiką yra egzistavimo norma.

 

 

Vakar dalyvavau Krikščionių pilietinio veikimo forume. Išklausiau tris pranešimus. Beno Ulevičiaus – "Kodėl krikščioniui svarbu būti pilietiškam?" Vyganto Malinausko –

Jeigu Jungtinėms Valstijoms galiausiai pavyks iš Austrijos teisėjų išsireikalauti Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo ekstradiciją, Kremliui tai reikštų didelį smūgį. JAV pareigūnų rankose, tikėtina, atsidurtų informacija apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir jo aplinkos žmonių sukurtas korupcines schemas, pinigų vagystes iš Rusijos biudžeto, pinigų plovimą, sąskaitas, kuriose laikomi šešėlinį mėgstančių asmenų pinigai, galų gale – ryšius su Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovais. JAV įgytų svaresnės informacijos apie V. Putiną, nei Rusijos, kaip manoma, surinkta Donaldo Trumpo dosjė.

Šių metų pradžioje JAV teisėsauga ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama išsireikalauti iš Austrijos teisėjų oligarcho D. Firtašo ekstradicijos. Vasario 21 dieną, kai D. Firtašas atėjo į teismo rūmus registruotis – jis tai Austrijos teismo reikalavimu privalo daryti nuo 2014 metų – Austrijos policininkai, vykdydami prokurorų nurodymą, jį sulaikė ir uždarė į areštinę.

Austrų pareigūnai D. Firtašą sulaikė Ispanijos teisėsaugos prašymu. Jie įtaria su Rusija siejamą Ukrainos oligarchą stambiu pinigų plovimu Pirėnų šalyje. Tačiau žurnalistai spėja, kad už Ispanijos nugaros iš tiesų slepiasi JAV interesai.

Ginti D. Firtašo stojo penki geriausi Austrijos advokatai. Vasario 23 dieną Vienos teismas paleido D. Firtašą į laisvę laukti galutinio teismo sprendimo. Teisėjas atėmė iš D. Firtašo pasą, uždraudė jam išvykti iš Austrijos sostinės, nurodė nustatyta tvarka registruotis teisme. Teismas nepareikalavo iš D. Firtašo naujo užstato, nes lieka galioti dar 2014 metais oligarcho sumokėtas 125 mln. eurų užstatas.

Plačiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/50146526/austriski-spastai-kodel-putino-ateitis-gali-priklausyti-nuo-jav-malones

Jeigu Jungtinėms Valstijoms galiausiai pavyks iš Austrijos teisėjų išsireikalauti Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo ekstradiciją, Kremliui tai reikštų didelį smūgį. JAV