
Pasakyk, gerbiamas kolega, ar tavo bendrovėje dirba vertingi darbuotojai? Tie, kurie dirba daug metų, reguliariai viršija pardavimo planus, turi sukurtą platų klientų ratą ir t. t.? Manau, kad dauguma iš jūsų atsakytų teigiamai. Užduosiu dar kelis klausimus. Ar pasitikite šiais darbuotojais? Ar jais pasitikėsite visu šimtu procentų, kai ateis sunkūs laikai? Ar jie bus su jumis iki pabaigos? Ar jie dės visas pastangas gelbėti bendrovę? Ar jie sutiks aukotis dėl bendrovės?
Vienos bendrovės savininkas nuoširdžiai tikėjo ir pasitikėjo savo darbuotojais. Lepino juos premijomis ir kitomis gėrybėmis. Galvojo, kad darbuotojai jo neišduos ir, atėjus sunkiems laikams, nepaliks likimo valiai – juk meilė amžina. Sunkūs laikai atėjo ir lojalūs darbuotojai atsiskleidė pačiu gražumu. O viskas buvo taip.
Viena palyginus jauna bendrovė, rinkoje dirbanti apie dvejus metus, susidūrė su sunkumais.
Bendrovėje buvo blogai organizuotas darbas. Buvo sunku suprasti, kas už ką yra atsakingas, kas kokius darbus ir per kiek laiko turi padaryti, kokių siekia tikslų, kas yra atsakingas už padarytas klaidas, kur kontrolė, kokie kiekvieno darbuotojo uždaviniai, funkcijos. Darbuotojai, užimdami vienodas pareigas, dirbo skirtingais darbo krūviais. Vieni beveik nieko nedarydavo, kiti dirbdavo sąžiningai ir daug, tačiau visi gaudavo vienodus atlyginimus. Buvo daug chaoso ir netvarkos. Nebuvo jokios kontrolės ir atsakomybės. Viskas paleista savieigai. Prasidėjus sunkumams, šis chaosas bendrovėje pradėjo nešti nuostolius.
Susipažinau su šios bendrovės savininku ir vadovu tuo metu, kai jie sprendė, jog reikėtų dalį verslo parduoti ir tokiu būdu padengti patirtus nuostolius. Užteko kelių susitikimų įtikinti savininką neparduoti verslo, o pabandyti atgaivinti. Išsiaiškinti silpnąsias vietas, jų atsiradimo priežastis ir imtis priemonių joms stiprinti (panaikinti).
Kadangi pagrindinė bendrovės veikla buvo pardavimas, nusprendėme pirmoje vietoje patikrinti pardavimo skyrių.
Pirma, pakeitėme nevangius, tingius darbuotojus į pajėgesnius ir labiau motyvuotus. Parengėme ir supažindinome kiekvieną darbuotoją su naujomis darbo taisyklėmis (jų uždaviniais, pareigomis, teisėmis, atsakomybe). Sukūrėme atlyginimo mokėjimo modelį – alga buvo mokama pagal gautus darbo rezultatus. Toks modelis labiau motyvuoja darbuotojus ieškoti naujų klientų, daugiau parduoti, nenuleisti rankų, o atkakliai dirbti.
Atlikome darbuotojų atestaciją. Pagal jos rezultatus kiekvienam darbuotojui suteikėme kvalifikaciją, nuo kurios taip pat priklausė atlyginimo dydis. Parengėme ir pradėjome darbuotojų mokymus. Įvedėme efektyvią kontrolės sistemą, kuria galėjome kiekvieną mėnesį įvertinti kiekvieno darbuotojo darbą ir gautus rezultatus. Už padarytus nusižengimus, darbo drausmės pažeidimus kiekvienas darbuotojas, nežiūrint į jo nuopelnus bendrovei, privalėjo atsakyti asmeniškai.
Pertvarkos procesas prasidėjo. Su būsimomis pertvarkomis supažindinome visus bendrovės darbuotojus. Dauguma jų pajuto grėsmę ir pradėjo veikti prieš mus.
Darbuotojai ignoravo vadovybės sprendimus. Atvirai reiškė nepasitenkinimą ir nesutikimą. Elgėsi išskirtinai agresyviai. Prieštaravo viskam, ką siūlė vadovai, net ir tiems sprendimams, kurie jiems buvo naudingi. Jie atsisakė atsakinėti į testo klausimus. Nė vienas negalėjo paaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, kokios yra tikrosios priežastys. Prasidėjo grasinimai: „Aš išeisiu iš darbo, jeigu toliau spausite mane ir liepsite pildyti nereikalingas anketas.“ Kai kurie nervinosi ir verkė. Atrodė, kad kažkas už jų nugarų diriguoja, kursto darbuotojus būti nelojalius, prieštarauti ir nesutikti su vadovų sprendimais. Kulminacija buvo pasiekta tada, kai bendrovės vadovas (geriausias ir patikimiausias visų laikų darbuotojas) užėmė darbuotojų poziciją ir pradėjo kritikuoti savininko siūlomas pertvarkas.
Ar žinote, kuo skiriasi geras vadovas nuo blogo vadovo? Geras vadovas yra tas, kuris geba situaciją bendrovėje matyti savininko akimis, kurio tikslas mažinti išlaidas ir didinti pelną, o ne stengtis įtikti vienai ar kitai darbuotojų pusei.
Kitą dieną bendrovės vadovas su pavaduotoju parašė pareiškimus dėl išėjimo iš darbo savo noru.
Pažiūrėkime, kas vis dėlto įvyko.
Darbuotojai nieko nenorėjo keisti. Juos visiškai tenkino esama padėtis. Kai nėra atsakomybės, kontrolės, kai darbus galima permesti kitam, kai nėra aiškiai parašytų pareiginių instrukcijų, suformuluotų uždavinių, galima imituoti darbą ir už tai nebūti nubaustam. Tuo labiau kad atlyginimai buvo mokami laiku ir nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų. Todėl darbuotojų pasipriešinimas permainoms yra suprantamas ir paaiškinamas.
Abejojau, kad darbuotojai patys organizuotai galėjo pasipriešinti permainoms. Jie žinojo daugiau, nei jie galėjo žinoti. Jie iš anksto nuspėdavo, kokie bus veiksmai, ir imdavosi aktyvių atoveiksmių. Akivaizdu, kad jiems kažkas vadovauja. Greičiausiai – bendrovės vadovas, kuris žinojo apie permainas bendrovėje, pats dalyvavo pasitarimuose pas savininką.
Pakeisti darbuotojus kitais nebuvo didelė problema, nežiūrint į tai, kad jie tikrai gerai dirbo ir kažkada buvo lojalūs bendrovei. Dėl to turiu labai tvirtą poziciją: tas, kas nelojalus bendrovei, turi būti nedelsiant atleistas, nes priešingu atveju ateityje tikrai patirsite dar didesnių nuostolių. Kam reikalingas talentingas, tačiau visiškai nepatikimas darbuotojas? Juk jis visą talentą skirs kovai su jumis, o ne sieks geresnių darbo rezultatų.
Sunkesnė situacija – dėl vadovo ir jo pavaduotojo noro išeiti iš darbo. Šantažas. Bandymas manipuliuoti. Tuo metu, kai savininkui reikia paramos darant permainas, jo bendrovės vadovas ir pavaduotojas, du pagrindiniai bendrovės žmonės, nutarė išeiti iš darbo. Tai sudėtinga, tuo labiau kad savininkas visada jais rūpinosi ir, nežiūrint į nuostolingą bendrovės veiklą, mokėjo didelius atlyginimus. Įdomiausia buvo tai, kad permainos lietė tik žemesnio rango darbuotojus, o vadovams jokių priekaištų nebuvo.
Nors yra sakoma, kad nepakeičiamų nėra, tačiau šiuo atveju šie vadovai tam tikra prasme buvo nepakeičiami. Juk bendrovėje vyravo netvarka, niekas nebuvo fiksuojama dokumentuose. Vadovai duodavo nurodymus tam, kam norėjo. Direktorius ir jo pavaduotojas žinojo daug svarbių dalykų apie bendrovės veiklą, įsipareigojimus ir kitus svarbius dalykus, kurių nežinojo niekas. Išeidami iš darbo jie padarytų didelę žalą. Normaliai situacijai atkurti reikėtų ne vieno mėnesio. Manau, kad vadovai šią situaciją puikiai perprato, todėl net negalvojo išeiti iš darbo, bet tokiu savo elgesiu spaudė savininką ir tikėjosi, kad jis nusileis ir nedarys permainų.
Susiklostė sudėtinga situacija. Savininkui reikia priimti sprendimą. Jeigu jis sutiks su vadovo ir jo pavaduotojo reikalavimais, paliks juos darbe, tai savininkas praras autoritetą ir parodys kitiems, kad jį galima įbauginti, paspausti, manipuliuoti.
Jeigu juos atleis iš darbo, o tai yra geriausias sprendimas šioje situacijoje, tai bendrovė praras laiko ir pinigų naujų darbuotojų paieškai, mokymams ir t. t. Bendrovė negalės laiku įvykdyti duotų įsipareigojimų, padarys daug klaidų. Visa tai atneš didelių nuostolių. Nesu įsitikinęs, ar bendrovė, faktiškai bankrutuojanti, yra pajėgi atlaikyti tokius sunkumus. Vienintelis pliusas – savininkas išlaikys savo autoritetą ir parodys visiems, kad jis yra savo bendrovės šeimininkas ir jis nustato žaidimo taisykles.
Šios istorijos moralas paprastas, tačiau ne visada suprantamas mūsų mentalitetui. Juk mes esame patys kiečiausi ir protingiausi pasaulyje. Yra gera rusų patarlė: „Kol griausmas netrenks…“ Jeigu bendrovėje būtų laiku padaryta tvarka, įvestos pareiginės instrukcijos (o ne ištrauktos iš interneto ir patvirtintos, nors neturi nieko bendro su realiu darbuotojo darbu, esą tiesiog jos turi būti, nes yra toks reikalavimas), darbuotojai žinotų savo darbą, užduotis, teises ir pareigas, taip pat atsakomybę, būtų sukurta efektyvi kontrolės sistema, tokia situacija nebūtų susiklosčiusi. Bendrovė nebūtų priklausoma nuo darbuotojų arba nuo jos vadovų. Ji efektyviai susidorotų su visomis iškilusiomis problemomis. Ji, esant reikalui, galėtų neskausmingai, nepraradusi nė vieno vertingo darbuotojo atlikti rimtas pertvarkas, prisiderinti prie rinkos reikalavimų.
Kurti reikalingas instrukcijas, aiškinti darbuotojams taisykles, jų užduotis, kontroliuoti juos, o, padarius pažeidimus, bausti ir tokiu būdu apsaugoti savo verslą nuo bankroto ar viską palikti likimo valioje „Viskas išsispręs…“, „Mums nieko negali atsitikti..“ yra savininko apsisprendimas.
http://www.alfa.lt/straipsnis/15057555/laiku-nugalek-sabotaza
Pasakyk, gerbiamas kolega, ar tavo bendrovėje dirba vertingi darbuotojai? Tie, kurie dirba daug metų, reguliariai viršija pardavimo planus, turi sukurtą