Naujienos

Kaip Apsiginti Nuo Mėgėjiškos Informacinės Atakos?

Jus atakuoti gali arba juodųjų technologijų profesionalai, arba mėgėjai. Jeigu jus puola profesionalai, tai laukite bėdos. Jie tikrai pasieks savo tikslą, pridarys daug problemų ir žalos. Jeigu jus puola mėgėjai, tai didesnių bėdų išvengsite. Dažniausiai mėgėjų operacijos baigiasi be rimtesnių rezultatų, didelės žalos nepadaro, o kartais net atneša naudą. Dovanai pareklamuoja jus ir jūsų bendrovę.
Tačiau į mėgėjų informacinę ataką nereikia „žiūrėti pro pirštus“, nekreipti į ją dėmesio. Reikia įvertinti situaciją, nustatyti galimą proceso vystymosi scenarijų, galimas rizikas, galimą žalą. Būtinai reikia išsiaiškinti, kokią įtaką neigiamas straipsnis apie jus ir jūsų verslą padarys auditorijai, į kurią nusitaikė mėgėjai. Jeigu auditorija į straipsnio turinį nesureagavo, nekreipė dėmesio, o jūsų prekyba ar paslaugų teikimas vyksta taip, kaip vyko iki šiol, tai nereikia imtis jokių priemonių prieš ataką. Tačiau jeigu auditorija sureagavo į straipsnius ir pradėjo abejoti jūsų gaminiais, jūsų patikimumu, pati bando aiškintis, apie jus pradeda sklisti neigiamų kalbų, tai tuomet būtina nedelsiant imtis efektyvių priemonių šiems neigiamiems procesams sustabdyti.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas jus atakuoja: profesionalai ar mėgėjai? Mėgėjus galima atpažinti pagal šiuos kriterijus:

· Jie dažnai naudoja išgalvotą, melagingą informaciją. Jie neskiria laiko informacijai apie jus surinkti. Jie paprasčiausiai surašo straipsnyje tai, kas jiems šauna į galvą, ką jiems duoda užsakovas arba papasakoja pirmas gatvėje sutiktas žmogus.

· Jie naudoja ne konkrečius faktus, o bendrus pasakymus. Pavyzdžiui, kad jūs esate blogas žmogus, nepatikimas, piktas, kad nevykdote įsipareigojimų, galite apgauti ir taip toliau, ir panašiai.

· Puolimui jie pasirenka netinkamą taikinį – ne svarbiausią ir jautriausią jūsų prekės ar paslaugos savybę. Jie pasirenka ne silpniausią ir pažeidžiamiausią jūsų arba jūsų bendrovės veiklos grandį, o antraeilius arba trečiaeilius dalykus. Šių ne itin reikšmingų prekės savybių puolimas, neigiamas aprašymas neduoda efektyvaus rezultato ir pasirinktai auditorijai nesuformuoja neigiamos nuomonės.

· Mėgėjai neigiamą straipsnį paviešina tik vienoje masinės informavimo priemonėje. Kitose tokio pobūdžio straipsnių nėra. Profesionalai visada stengiasi, kad neigiama informacija susidomėtų kuo daugiau žurnalistų iš skirtingų žiniasklaidos priemonių.

· Reikia išsiaiškinti, kas organizuoja informacinę ataką. Jeigu ieškodami atsakymo nerasite rimtos juodųjų technologijų kompanijos arba jos atskirų atstovų, tai informacinis puolimas prieš jus yra organizuojamas mėgėjų.

Kaip reaguoti į mėgėjišką juodųjų technologijų ataką? Pateiksiu du reagavimo variantus. Jie apmąstyti ir išbandyti tikrų specialistų, kurie nuolat dirba su juodosiomis technologijomis. Jie arba patys atakuoja, arba rengia kontratakas.

Pirmas variantas

Reikia įvertinti situaciją. Būtina nustatyti ir išsiaiškinti, ar neigiami straipsniai paveikė auditoriją (jūsų pirkėjus, klientus, partnerius), ar pakeitė jų nuomonę apie jus? Jeigu jokių pokyčių neįvyko ir nematyti jokio klientų blaškymosi, tai nieko nereikia daryti. Galima paskambinti laikraščio redaktoriui arba savininkui ir padėkoti už nemokamą reklamą.

Jeigu auditorija sureagavo į neigiamus straipsnius, tai galima tiesiogiai kreiptis į masinės informavimo priemonės savininką ar redaktorių. Susitikti su juo ir paprašyti paaiškinimo. Išsakyti savo poziciją ir pranešti jam, kad jeigu nebus sustabdytas neigiamos informacijos viešinimas, tai jūs kreipsitės į teismą. Dažnai tokio pobūdžio pagrasinimas duoda teigiamą rezultatą, nes dauguma laikraščių savininkų, redaktorių ar šiaip žurnalistų nenori veltis į teisminius ginčus.

Mėgėjai dažnai naudoja melagingą informaciją. Jūs kreipiatės į teismą ir ginate save, savo bendrovę ir savo garbę. Teisminio ginčo medžiagą viešinate, leidžiate su ja susipažinti jūsų klientams, partneriams. Kadangi puolimas prieš jus buvo organizuotas melo pagrindu, jūs lengvai laimėsite teismus ir apsaugosite apie save teigiamą visuomenės nuomonę.

Kiti juodųjų technologijų specialistai siūlo šį reagavimo į informacinę ataką variantą:

• Būtina nusiraminti, atsipalaiduoti ir pasistengti nedaryti „staigių judesių”.

• Išsiaiškinti užsakovą, jo tikslus ir priežastis.

• Atsakyti į klausimą, kodėl jis pasirinko būtent jus.

• Padirbėti su žurnalistu, dar geriau – su laikraščio redaktoriumi.

• Nustatyti, kurie jūsų oponentai palaikys jus, o kurie – ne.

• Pabandyti gauti konkurentų, oponentų, partnerių ar atskirų asmenų palaikymą.

• Nustatyti, kokia paviešinta informacija padarytų didžiausią žalą jūsų priešui.

• Surinkti kompromituojančią informaciją.

• Numatyti visas galimas pasekmes. Jeigu manote, kad laimėsite ir esate pakankamai stiprūs, tai pirmyn.

Šaltinis: http://www.alfa.lt/straipsnis/15083092/kaip-apsiginti-nuo-megejiskos-informacines-atakos

Jus atakuoti gali arba juodųjų technologijų profesionalai, arba mėgėjai. Jeigu jus puola profesionalai, tai laukite bėdos. Jie tikrai pasieks savo

Policijos Reformatoriai Atsisakė Darbo su Žmonėmis

Politikos apžvalgininkas T.Dapkus savo socialiniame tinkle (https://www.facebook.com/tomas.dapkus.7?fref=nf&pnref=story)  rašo:

„Po rezonansinio nusikaltimo kai, kaip įtariama, keturi čigonai pagrobė ir kraupiai nužudė jauną merginą, premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad
svarbu ne tik atskleisti ir ištirti nusikaltimus, bet ir juos užkardyti bei stiprinti prevenciją, abejodamas, ar „apylinkės inspektorių instituto pakeitimas iš esmės, nepilnamečių reikalų pareigūnų atsisakymas, ar tai tikrai tie žingsniai, kurie padės suvaldyti situaciją, kalbant apie prevenciją“.

Policijos reformatoriai nusprendė, kad užtenka: a) registruoti įvykį b) reaguoti į jį. Kuo geresnis bus reagavimas, tuo geresnis bus policijos darbas. Deja, tenka apgailestauti. Prieš įvykį yra visa eilė kitų įvykių, kuriuos policija turi iš anksto pastebėti, identifikuoti ir imtis priemonių jiems užkardyti, kad šie įvykiai neprivestų prie rezonansinio nusikaltimo ir didelės tragedijos. Darbas su žmonėmis yra visiškai apleistas ir numestas į policijos vadovo kabineto kampą.

Būtent darbas su žmonėmis, būti tarp žmonių, tapti jų saugumo garantu, įgauti jų pasitikėjimą šiems policijos reformatoriams yra svetimas dalykas.

Įsivaizduokite situaciją:

Pirma, pagal dabartinę tvarką. Norint išduoti ginklą, reikia sužinoti kas yra tas ginklo prašytojas. Ar jis yra patikimas? Ar jam galima išduoti leidimą ginklui? Važiuoja policininkas su uniforma pas asmens kaimyną. Skambina į duris, prisistato ir klausia: „Pasakykite man, ar jūsų kaimynas yra geras žmogus? Ar jis nedaro nusikaltimų? Ar jis yra patikimas?“ Spėkite iš trijų kartų ką atsakys kaimynas. O gi nieko. Jis sakys, kad kaimynas nieko žmogus, sugyventi galima. Kas gi kalbės atvirai su nepažįstamuoju ir uniformuotu žmogumi? Kas tas policininkas yra? Kieno jis interesus atstovauja? Gal banditams dirba? O gal su kaimynu susitaręs tikrina? Žmogus nepasitikės policininku, kurį pirmą kartą mato savo gyvenime ir, kuris jam užduoda jautrius klausimus.

Antra, pagal buvusią tvarką, kai seniūnijose dirbo apylinkės inspektoriai. Jį visi žinojo. Su juo kalbėjosi. Jam išsipasakodavo ir juo pasitikėdavo, aišku, jei inspektorius buvo sąžiningas ir dorai atliekantis darbą, o ne koks girtuoklis ir piktnaudžiautojas. Štai inspektorius paskambina į kaimyno duris ir apklausią jį. Jis gauna daug daugiau informacijos apie asmenį, kuris nori gauti ginklą. Jam iš tikrųjų net nereikia eiti pas kaimynus ir jų apklausinėti. Jis iš karto gali charakterizuoti asmenį ir pasakyti kokias problemas jis ar jo šeima turi, kokie jų yra ryšiai, ar jie užsiima kuo nors neteisėtu, ar jie pykstasi su kaimynais, ar jie yra geri ir patikimi žmonės.

Štai ką reiškia darbas su žmonėmis. Tą ir reiškia būti tarp žmonių, gyventi jų problemomis, padėti jiems, pasitikėti jai, suprasti juos ir būti jų draugu. Teorijos yra gražus dalykas ir dažnai gražiai skamba, tačiau realus gyvenimas yra kitoks ir jame reikia realiai gyventi, o ne teorijas stumdyti.

Politikos apžvalgininkas T.Dapkus savo socialiniame tinkle (https://www.facebook.com/tomas.dapkus.7?fref=nf&pnref=story)  rašo: "Po rezonansinio nusikaltimo kai, kaip įtariama, keturi čigonai pagrobė ir kraupiai nužudė jauną

Šiuolaikinės Problemos Verslui

Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie konkurencinės žvalgybos uždavinius. Išsiaiškinome, kaip turi atrodyti galutinis konkurencinės žvalgybos produktas.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime šiuolaikines kertines problemas verslui. Šias problemas išskyrė ir aprašė H. E. Mejeris savo knygoje „Real-World intelligence“. Problemos yra labai svarbios. Negalima užmerkti akis ir jų nematyti. Reikia imtis priemonių jas stebėti, aiškintis ir savalaikiai į jas reaguoti.

Nuolatinė kaita

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas keičiasi labai greitai. Sunku suspėti rinkti ir analizuoti informaciją. Per pietus gali nueiti pavalgyti, o grįžęs rasti pasikeitusią valdžią valstybėje. Pokyčiai vyksta uraganišku greičiu.

Tikriausiai ne vienam iš jūsų teko planuoti važiavimo maršrutą nuo taško A iki taško B. Šiais laikais nustatyti maršrutą, apskaičiuoti važiavimo laiką, pasirinkti trumpiausią arba greičiausią kelią yra lengva. Tačiau kai pradedate važiuoti labai dažnai susiduriate su įvairiomis kliūtimis, kurių nenumatėte iš anksto. Tai gali būti kelio remontas, įvykusi avarija ar patvinusi upė užtvindė kelią. Taigi jums teks kelionės metu koreguoti pasirinktą maršrutą ir priimti naujų sprendimų.

Tas pats vyksta su verslo planu. Galima sukurti labai gerą verslo planą penkeriems metams. Numatyti pagrindinius tikslus ir priemones jų įgyvendinimui. Paskirstyti darbus ir patvirtinti terminus. Atrodo, kad viskas. Pasilieka tik dirbti ir džiaugtis darbo rezultatais. Tačiau jeigu jūs griežtai laikysitės susikurto plano ir nekreipsite dėmesio į įvykusius pasikeitimus aplinkoje, tai, greičiausiai, plano neįvykdysite, o jūsų verslas bankrutuos arba patirs didelių nuostolių.

Nuolatinės kaitos problemą verslininkui padeda spręsti konkurencinės žvalgybos darbuotojai. Jie ir tik jie užsiima tokios problemos sprendimu.

Globalizacija

Šiuolaikiniame pasaulyje beveik neliko sienų tarp valstybių. Informacija, kapitalas, finansai, darbo jėga, idėjos, mintys ir išradimai juda iš vienos valstybės į kitą. Jeigu anksčiau kompanijos dirbdavo tik savo šalies teritorijoje, tai dabar jos turi filialų visame pasaulyje. Naujos transnacionalinės korporacijos faktiškai valdo arba daro didelę įtaką ištisoms valstybėms.

Kita problema, kurią iškelia globalizacija, yra priklausomybė. Didelės kompanijos nuolat kovoja dėl rinkos. Jos skverbiasi į kitas šalis. Supirkinėja smulkias ir nedideles kompanijas. Pridaro daug problemų rimtesniems konkurentams. Jeigu bendrovė nestebės situacijos, tai ji gali būti greitai perimta, nupirkta ar sužlugdyta.

Istorijoje yra įdomių pavyzdžių. „Coca Cola“ kompanijos rinkos tyrėjai vadovybei pateikė pasiūlymą pakeisti gėrimo sudėtinę dalį (receptą). Po ilgų tyrimų jie nustatė, kad jeigu gėrimas bus gaminamas be vanilės, tai jį daugiau pirks, o kompanija gaus didesnį pelną. Vadovai sutiko su tyrėju pasiūlymu ir atsisakė pirkti vanilę.

Madagaskaro valstybėje kilo panika. Iškilo didelė grėsmė prarasti pagrindinį vanilės pirkėją. Iškilo didelė grėsmė valstybės biudžetui, o tuo pačiu valdžiai. Madagaskaras yra vienintelis vanilės tiekėjas „Coca Cola“ kompanijai.

Madagaskaro valstybei grėsmę iškėlė „Coca Cola“ kompanija. Ji pati tą grėsmę ir išsprendė. Nepasitvirtino rinkos tyrėjų prognozės. Vartotojai atsisakė pirkti naują gėrimą. Jie reikalavo grąžinti seną ir visiems pažįstamą „Coca Cola“. Vadovybė priėmė sprendimą grįžti prie seno recepto. Madagaskaras atsigavo.

Analitikų teigimu, jeigu „Coca Cola“ kompanija nebūtų grįžusi prie seno gėrimo recepto ir nebūtų atnaujinusi vanilės pirkimo, Madagaskaro valdžia būtų praradusi savo pozicijas, valstybės biudžetas būtų patyręs didelę žalą, o šalyje būtų prasidėję socialiniai neramumai.

Informacijos perteklius

Kita kertinė šiuolaikinė problema yra informacijos perteklius. Viešojoje erdvėje yra tiek daug informacijos, kad sunku suprasti, kuri iš jos yra teisinga, o kuri ne. Prisikapstyti prie realios situacijos, tikros padėties yra sudėtinga ir šis darbas reikalauja papildomų jėgų ir laiko.

Bendrovių vadovams kiekvieną dieną reikia priimti sprendimus. Jie turi remtis turima informacija. Jie susiduria su dviem problemomis. Anksčiau jiems trūkdavo informacijos. Jie veikė daugiau remdamiesi intuicija. Dažnai rizikuodavo. Dabar yra informacijos perteklius. Jie nespėja jos surinkti, apdoroti ir išanalizuoti. Jie, paprasčiausiai, neturi tam laiko.

Šias problemas bendrovės vadovui išspręsti padeda konkurencinės žvalgybos darbuotojai. Jie informaciją renka, vertina, apdoroja, analizuoja ir pritaiko prie bendrovės interesų. Šie darbuotojai pasako vadovui galimus sprendimo variantus. Jie laiku atpažįsta kylančias grėsmes ir naujai atsiradusias galimybes verslui ir laiku informuoja vadovą.

http://www.alfa.lt/straipsnis/15135798/siuolaikines-problemos-verslui

Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie konkurencinės žvalgybos uždavinius. Išsiaiškinome, kaip turi atrodyti galutinis konkurencinės žvalgybos produktas. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime šiuolaikines kertines

Verslo Saugumas: Ką Reikia Žinoti Priimant Naują Darbuotoją?

Straipsnyje: „Darbuotojai:irturtas,ir pazeidžiamiausia kompanijos dalis“  pasidalinau informacija ir savo supratimu apie bendrus personalo kontrolės klausimus: darbuotojų keliamas grėsmes, bendrovių saugumo darbuotojo uždavinius kontroliuojant personalą, principus bei personalo kontrolės sąvoka. Šį kartą kalbėsiu apie kontrolę, kai asmuo priimamas į darbą.
Kokius konkrečius veiksmus privalo atlikti saugumo darbuotojas? Kokių asmenų nerekomenduojama priimti į darbą? Kaip išvengti prieštaravimo tarp Baudžiamojo kodekso draudimo rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir saugumo darbuotojo funkcijų? Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus.

Bendrovės saugumo darbuotojo funkcijas priimant kandidatą į darbą skirstau į tris dalis:

· Kandidato patikrinimas;

· Tiesioginis pokalbis su kandidatu;

· Išvadų apie kandidato tinkamumą rengimas ir pateikimas vadovybei.

Kandidato patikrinimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui, kuris pretenduoja dirbti bendrovėje, gali būti patikėta įslaptinta informacija ir materialinis turtas, ar tikrinamas asmuo yra patikimas.

Saugumo darbuotojas tikrina tik kandidato patikimumą. Kandidato kompetencijos, patirties patikrinimu užsiima bendrovės vadovai, personalo skyriaus darbuotojai.

Per patikrinimą surenkama informacija apie kandidatą. Prieš renkant informaciją apie tai, ar kandidatas tinkamas pareigoms, saugumo darbuotojas turi susipažinti su visa kandidato pateikta informacija (autobiografija, gyvenimo aprašymu, užpildyta anketa, pažyma apie teistumą ir t. t.).

Bendrovės personalo skyriaus darbuotojas privalo supažindinti kandidatą su jo kandidatūros patikrinimo procedūra ir tokio patikrinimo tikslu. Jam turi būti paaiškinta, kad bendrovė, prieš suteikdama teisę dirbti su įslaptinta bendrovės informacija ir patikėdama brangų turtą, privalo žinoti, ar kandidatas yra patikimas. Taip pat – tai būtina sąlyga – personalo skyriaus darbuotojas turi gauti raštišką kandidato sutikimą, kad jo kandidatūra bus tikrinama. Jeigu asmuo atsisako duoti tokį raštišką sutikimą, tai su tokiu kandidatu turėtų būti atsisveikinama iš karto.

Vėliau saugumo darbuotojas informaciją apie kandidatą surenka iš viešųjų šaltinių, įvairių duomenų bazių. Jeigu reikia ar iškyla neaiškumų, saugumo darbuotojas inicijuoja susitikimus su buvusiais kandidato darbdaviais bei bendradarbiais ir stengiasi gauti atsakymus į jam rūpimus klausimus.

Nerekomenduojama priimti asmenį dirbti, jeigu:

http://www.alfa.lt/straipsnis/15073727/verslo-saugumas-ka-reikia-zinoti-priimant-nauja-darbuotoja

Straipsnyje: "Darbuotojai:irturtas,ir pazeidžiamiausia kompanijos dalis"  pasidalinau informacija ir savo supratimu apie bendrus personalo kontrolės klausimus: darbuotojų keliamas grėsmes, bendrovių saugumo

Užburtas Ratas

Nupirkime politikus kartu su jų partijomis ir priverskime juos dirbti visuomenės labui. Kodėl mes, visuomenės nariai, taip negalime padaryti, taip negalime pasielgti? Kodėl verslas sugeba paveikti politikus, priversti juos dirbti jų interesams, o mes – ne? Nejaugi mes už juos kvailesni?

Mūsų politikai dirba dėl akių. Didelis darbas yra dirbamas tik tam, kad sudarytų vaizdą, jog valdžia dirba visuomenei, ja rūpinasi, kad kažką daro, stengiasi, apie ją galvoja. Spektaklį mes matome kasdien – ir spaudoje, ir televizijoje, ir radijuje. Su realiais darbais ir realiais rezultatais šis darbas nieko bendro neturi.

Mūsų politikai dirba dėl rinkėjų. Prieš visus rinkimus politikai stipriai suaktyvėja, tampa labai energingi, pradeda rūpintis rinkėjais, žadėti jiems aukso kalnus, važiuoja pas juos į namus, veža jiems dovanas ir dovanėles jų vaikams. Politikai neriasi iš kailio, kad tik gautų rinkėjo balsą, kad tik už jį pabalsuotų.

Mūsų politikai dirba dėl asmeninio intereso. Tai yra faktas kaip blynas. Jie dirba tik dėl asmeninio intereso. Kas greičiau ir labiau tą interesą patenkins, tam ir dirbs politikas. Kol kas šiose lenktynėse laimi ne visuomenė, bet verslas. Verslas žino, kaip dirbti. Jis turi pinigų, žinių, aiškiai suvokia, ko nori ir ko siekia, bei žino, pagal kokias žaidimo taisykles žaisti. Jis pats kartu su politikais tas žaidimo taisykles kuria.

Kokį turime rezultatą iš tokios politikų veiklos? Kokią Lietuvą pastatėme per jos nepriklausomybės metus?

Įstatymų bazėje ir ypatingai mokesčių sistemoje vyrauja visiškas chaosas. Nėra jokios sistemos. Nėra jokio aiškumo. Taip nutiko dėl to, kad politikai nuolat tenkino verslo užgaidas, nesigilindami į bendrą kontekstą, bendrą vaizdą, nekurdami aiškios, skaidrios ir visiems suprantamos sistemos. Tuščia vieta niekada nebūna tuščia. Jeigu valstybei mokesčių nesumoka verslas, juos sumoka žmonės. Mokesčių mokėtojai kompensuoja pinigų stygių.

Jeigu politikų veikloje atsiranda kažkokia strategija, sistema, vystymosi planas, taip nutinka dėl privataus intereso. Verslininkas nukėlė politiką nuo šiltos krosnies, įdavė į rankas parengtus įstatymus ar jų pataisas, pažadėjo jam ir jo partijai didelį atlygį, ir įsuko reikalus. Verslininkas privertė dirbti politiką, kuris pradeda suktis, galvoti, diskutuoti, svarstyti, posėdžiauti, aiškinti strategijos privalumus visuomenei ir kitaip projektą stumti. Politikas pradeda tikrąja ta žodžio prasme dirbti. Rodos, pagaliau judėsime į priekį. Tačiau, į valdžią atėjus kitiems politikams, visos iki tol egzistavusios strategijos, įgyvendinti planai yra atšaukiami ir vietoj jų kuriamos bei įgyvendinamos kitos strategijos bei projektai. Vieni politikai skaido monopolijas, kiti politikai jas kuria. Naudą iš šių nesibaigiančių reformų turi tik politikai ir verslas. Kiekviena reforma energetikos sektoriuje mokesčių mokėtojui kainuoja apie 250 mln. litų. Kiekviena reforma energetikos srityje didina energetikos išteklių kainas, kelia mokesčius ir užkrauna ant ir taip vos kvėpuoti galinčių mokesčių mokėtojų kupros papildomą naštą.

Lietuva tapo didžiausia Europos Sąjungoje emigrante. Šioje srityje pasiekėme aukščiausią rezultatą. Per nepriklausomybės metus iš mūsų valstybės išvažiavo 788 tūkst. jaunų, sveikų ir stiprių žmonių. Ir jie vis dar išvažinėja. Dar truputis, ir Lietuvos neliks.

Lietuvoje vidurinioji klasė ne auga, o siaurėja. Siaurėja, kol visiškai susiaurės ir išnyks. Nežinau tikslių duomenų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos vidurinioji klasė yra tokia maža, kad ją įžiūrėti gali tik per mikroskopą. Kiekvienoje valstybėje vidurinioji klasė yra valstybės gerovės ir klestėjimo rodiklis. Kuo didesnė vidurinioji klasė, tuo stipresnė ir turtingesnė valstybė. Pažvelkite į save ir atsakykite į klausimą: ar jūs priklausote šiam visuomenės sluoksniui?

Vertinkite save ar savo šeimą pagal šiuos kriterijus. Viduriniosios klasės atstovas nesuka galvos, kaip patenkinti pagrindinius poreikius. Jis užeina į parduotuvę ir perką tą maistą, kuris jam patinka. Jis neriboja savęs ir nežiūri į kainų skirtumą. Mėnesio gale atstovas nesusiduria su finansiniais trūkumais. Jis uždirba tiek pinigų, kad jų jam užtenka pramogoms, kelionėms į užsienį, santaupoms ir panašiai. Viduriniosios klasės atstovas gyvena oriai ir negalvoja, kaip ir iš ko pragyventi.

Skurdas Lietuvoje klesti. Daugiau kaip 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jie be valstybės pagalbos, pašalpų, labdarų negali išgyventi. Šioje srityje esame pasiekę aukštumas ir galime „didžiuotis“. Mūsų nė trijų milijonų nėra, o iš jų vos ne milijonas skurdžių ir vos ne milijonas emigrantų.

Mūsų valstybės skola siekia 60 mlrd. litų. Kiekvienas Lietuvos gyventojas yra skolingas beveik 20 tūkst. litų. Jei mano šeima susideda iš keturių asmenų, tai aš, kaip šeimos galva, esu skolingas 80 tūkst. litų, ir šeimos skola vis dar auga ir auga. Susipažinkite su šiais grėsmingais ir nuolat didėjančiais skaičiais čia.

Štai kokį rezultatą mūsų politikai pasiekė. Štai kokią Lietuvą jie sukūrė. Tam, kad geriau suprastume, kokia kryptimi judame, ir kokiame lygyje esame, palyginsiu Lietuvos ir Vokietijos rodiklius. Lietuvos minimalus atlygis nuo š. m. spalio 1 dienos bus 6,28 litai per valandą. Vokietijos nuo 2015 metų sausio 1 dienos – 29,32 litai. Lietuvos minimali alga per mėnesį (160 val.) yra 1004,64 lt. Vokietijos – 4696,00 lt. Ar jaučiate skirtumą, gerbiamieji?

Pateiksiu juokingą, tačiau realybei atitinkantį pasiūlymą. Kodėl kiti, turiu omeny verslininkus, interesų grupes, gali veikti politikus ir versti juos dirbti, o mes – visuomenė – negalime? Jeigu politikai sukūrė tokias žaidimo taisykles, tai ir mes žaiskime pagal jas. Jeigu tokia yra tikrovė, tai ir elkimės tikroviškai.

Nupirkime politikus kartu su jų partijomis ir priverskime juos dirbti visuomenės labui. Kodėl mes, visuomenės nariai, taip negalime padaryti, taip

Tyrimas Sudrebinęs Klaną

https://www.youtube.com/watch?v=3zVqd5mTc9o&feature=share