2024/10/03
logo
mobile-logo

Naujienos

Vokietijos šnipė – šviesiaplaukė, mėlynakė Josephine Heinze visokiausiais būdais bandė suvilioti garsų ir įtakingą Sovietų Sąjungos karvedį, maršalą Michailą Tuchačevskį. Ji šiam tikslui pasiekti naudojo visus savo moteriškus kerus, tačiau, kaip rašo istorikai, jos pastangos rezultatų nedavė. Nežiūrint į tai, NKVD tardytojai manė kitaip. M. Tuchačevskis buvo areštuotas, uždarytas, tardytas, kankintas ir nužudytas.

Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, susipažinęs su M. Tuchačevskio byla ir J. Heinze bandymais jį užverbuoti, nurodė NKVD vadovui Nikolajui Ježovui organizuoti sekso šnipių parengimą. J. Stalinas įžvelgė, kokią didelę naudą gali duoti sekso šnipės, kaip jos lengvai gali aplink pirštą suvynioti net paties stipriausio charakterio būdo vyrą ir priversti jį išduoti didžiausias valstybės paslaptis. Meilė ir aistra – nesustabdoma jėga.

„Kregždučių“ atranka

Yra žinoma, kad jau 1937 metais (tais pačiais, kai mirė M. Tuchačevskis) NKVD pradėjo jaunų merginų atranką. Iš kelių šimtų gražių merginų reikėjo atrinkti 20. NKVD pareigūnai važinėjo po šalį ir ieškojo tinkamiausių kandidačių.

Buvo sukurta komisija, kuri vertino ir testavo kiekvieną atrinktą merginą. Į komisijos sudėtį įėjo psichologas, ginekologas, terapeutas bei NKVD atstovai.

Merginos privalėjo atitikti nustatytus kriterijus. Jos turėjo būti gražių veido bruožų, gražios figūros, ideologiškai stiprios ir atsidavusios Tėvynei, psichologiškai stipraus charakterio, sveikos ir protingos.

Iš pradžių komisijos veikloje aktyviai dalyvavo pats NKVD vadovas N. Ježovas. Jis sėdėjo tarp komisijos narių ir apžiūrinėjo kiekvieną atskirai į kabinetą iškviestą merginą iš arti. Komisijos nariams jos privalėjo ne tik atsakinėti į klausimus, šokti, pasakoti nuotykius iš savo gyvenimo, bet ir nusirengti ir parodyti jiems savo kūno grožybes, kurias komisijos nariai turėjo objektyviai įvertinti.

N. Ježovas, pasak Rusijos spaudos, buvo homoseksualas. Jis mylėjo vyrus ir turėjo net kelis meilužius. Vienas jų buvo N. Ježovo padėjėjas, taip pat dalyvavęs komisijos darbe.

Atrodytų, merginos buvo vertinamos tikrų profesionalų. Tačiau netrukus diktatoriaus J. Stalino nurodymu NKVD vadovas N. Ježovas buvo suimtas ir sušaudytas. Jo vietą užėmė Lavrentijus Berija. Šis pats asmeniškai, kaip rašo spauda, vertino kiekvieną merginą.

Slapti mokymai

Atrinktos merginos turėjo pereiti dvejų metų mokymus. Jų mokymo programa susidarė iš trijų dalių. Pirmoje mokymo dalyje merginos mokėsi kelių užsienio kalbų, siekė plataus išsilavinimo. Jos turėjo gerai orientuotis politinėje padėtyje, išmanyti kultūrą, istoriją. Jos privalėjo mokėti palaikyti pokalbį su bet kuriuo svarbiu asmeniu. Merginos taip pat mokėsi etiketo, higienos, šokių.

Antroje mokymo dalyje didelis dėmesys buvo skiriamas merginų psichologiniam pasiruošimui. Jos privalėjo vadovautis tik įsakymais iš aukščiau. Visos emocijos, jausmai ar įsimylėjimai turėjo būti atmesti. Jos privalėjo tapti šaltais robotais, kurie besąlygiškai vykdytų užduotis. Jos taip pat turėjo būti be kompleksų, nejausti gėdos jausmo. Šiam tikslui pasiekti merginos paskaitose dalyvaudavo nuogos, kartu su NKVD karininkais maudydavosi pirtyse, baseinuose. Jos turėjo priprasti rodyti savo nuogą kūną svetimiems žmonėms.

Šioje mokymo dalyje merginas taip pat mokė vyrų viliojimo meno, vyrų psichologijos, buvo supažindinamos su vyrų silpnybėmis. Jos mokėsi, kaip sujaudinti vyrą vienu prisilietimu, kaip padaryti taip, kad jis jos trokštų, siektų gauti bet kokia kaina. Išmokusios teorijos, merginos vykdavo į restoranus ir teorijos žinias taikydavo praktikoje. Vėliau savo ir kitų merginų veiksmus išsamiai analizuodavo, nustatydavo klaidas, trūkumus bei siekdavo juos ištaisyti.

Trečias mokymo etapas apėmė sekso pamokas. Merginos privalėjo išmokti suteikti vyrui kuo didesnę palaimą, tokią didelę, kad jis negalėtų be jos gyventi, kad jis nuolat apie ją galvotų, kad būtų pasirengęs bet kokiam žygdarbiui, kad tik ji jo nepaliktų. Būtent po sekso, po patirto orgazmo, kai vyrai būna itin atsipalaidavę ir pažeidžiami, moterys pradėdavo iš jų traukti informaciją, užduodavo jiems klausimų.

Šiame mokymo etape moterys mokėsi pagaminti specialias svaiginančias ir potenciją keliančias medžiagas. Viena iš tokių medžiagų buvo trijų žolelių mišinys: rūta, verbena ir vaistinė gelsva. Kitos medžiagos buvo susijusios su narkotinėmis medžiagomis. Beveik visais atvejais merginos, vykdydamos žvalgybines užduotis, naudojo šias medžiagas.

Ketvirtas mokymo etapas apėmė kovos menus. Merginos turėjo išmokti, kaip nužudyti vyrą, kaip sutrikdyti jo veiksmus, kaip trumpam jį neutralizuoti.

Paslaptinga Hitlerio numylėtinė

Pirmoji merginų grupė buvo paruošta jau 1939 metais. Visos jos išvyko į Vokietiją. Yra žinoma, kad bent vienai merginai pasisekė užmegzti ryšius su aukštais Vokietijos armijos karininkais. Ji sužinojo apie Adolfo Hitlerio planus pulti Sovietų Sąjungą, o savo pranešime rašė, kad Vokietija tikrai puls trimis kryptimis: Maskvos, Kijevo ir Leningrado. Tačiau į šį pranešimą, kaip ir į kitus, J. Stalinas nesureagavo.

Kita mergina, nebūtinai iš šios mokyklos, tačiau tikrai mokėjusi šnipinėjimui panaudoti moteriškus kerus, Vokietijoje tapo įtakingu asmeniu. Ji buvo A. Hitlerio draugė, gal netgi meilužė. Tai buvo carinėje Rusijoje gimusi vokiečių kilmės aktorė Olga Čechova (mergautinė pavardė – Kniper). Nepaprasto grožio moteris apžavėjo A. Hitlerį, kuris ją dažnai kviesdavo pas save į svečius, kartu dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Nacių lyderis suteikė O. Čechovai Reicho valstybės aktorės vardą, Vokietijos elitas ją vadino „nacių visuomenės karaliene“.

Niekas neįtarė, kad O. Čechova buvo itin vertinga NKVD įtakos agentė. Tik slaptosios policijos vadovas Heinrichas Muelleris nerimavo, bandė aiškintis. Jo pavaldiniai kelis kartus bandė ją apklausti. O. Čechova pasiskundė A. Hitleriui. Nuo to laiko jos niekas neįtarinėjo ir niekas jai neužduodavo nepatogių klausimų.

Pokarinis darbas

Baigėsi karas, ir „kregždutės“ grįžo namo. Tačiau sekso šnipinėjimo projektas nebuvo uždarytas. Patyrusios merginos tęsė darbus „Inturisto“ viešbučiuose, kuriuose apsistodavo užsienio piliečiai. Pirmaeiliais „kregždučių“ taikiniais tapdavo užsienio šalių politikai, karininkai, aukšto rango valdininkai, verslininkai ir mokslininkai. Merginos privalėjo suvilioti užsieniečius ir maloniai bei linksmai praleisti su jais naktį viešbučio kambariuose, kuriuose buvo pilna slaptos vaizdo ir garso įrašymo aparatūros.

Ryte, kai laimingas užsienietis prabusdavo, jo laukdavo ne gražios merginos, o KGB vyrai. Jie pažerdavo ant stalo nuotraukas, kuriose užsienietis užfiksuotas visame gražume, ir pasiūlydavo jam pasirinkti – arba tapti jų slaptu agentu, arba susigadinti reputaciją ir gyvenimą visiems laikams.

Yra žinoma, kad „kregždutė“ Violeta suviliojo JAV jūrų pėstininką Claytoną J. Lonetree, kuris saugojo JAV ambasadą Maskvoje. Jis tapo KGB agentu ir kelerius metu slapta dirbo sovietų saugumui. Teikė slaptą informaciją, prie kurios pats prieidavo ar kolegos jam papasakodavo, pasakojo apie JAV ambasados darbuotojus, vadovus, jų darbą, turimas problemas ir silpnąsias vietas, apie ambasados pastato išdėstymą ir jame esančias patalpas, nurodydavo, kuriuose kabinetuose vykdavo slapti pasitarimai.

1967 metais švęsti Didžiosios Spalio revoliucijos 50-ojo jubiliejaus į Maskvą atvyko Indonezijos prezidentas Suharto. Jis mylėjo moteris, žavėjosi jų grožiu. Apie šią jo silpnybę žinojo KGB. Indonezijos prezidentui atskridus į Maskvą, KGB pakišo jam kelias itin patyrusias „kregždutes“. Pažintis baigėsi naktinėmis linksmybėmis prezidento viešbučio apartamentuose. Ryte prezidento Suharto aplankyti atėjo keli KGB darbuotojai. Jie ant stalo padėjo šūsnį nuotraukų apie Suharto naktinius nuotykius ir pasiūlė jam tapti Sovietų Sąjungos slaptu „draugu“.

Prezidentas Suharto nesutriko ir paprašė KGB darbuotojų atiduoti jam nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Esą tauta, pamačiusi šiuos kadrus, savo prezidentą dar labiau mylės ir gerbs. Šį kartą KGB operacija patyrė visišką fiasko.

Nuvertė britų vyriausybę

KGB „kregždutės“ sekso šnipinėjimo operacijas vykdė ir užsienyje. 1963 metais Didžiojoje Britanijoje kilo didelis skandalas dėl gynybos ministro Johno Profumo meilės nuotykių. Jis dvejus metus susitikinėjo su jauna mergina, modeliu Cristine Keeler. Tuo pačiu metu ši mergina palaikė glaudžius ryšius su Sovietų Sąjungos ambasados Londone karo atašė Jevgenijumi Ivanovu.

Pats meilės romanas nebūtų sukėlęs didelio skandalo britų visuomenėje ir nebūtų privertęs trauktis visą ministrų kabinetą. Tačiau kilo įtarimų, kad panelė C. Keeler buvo KGB agentė, traukdavusi slaptus duomenis iš gynybos ministro J. Profumo ir perduodavusi juos kitam meilužiui J. Ivanovui. C. Keeler viešai prisipažino, kad ją domino ne tik pats J. Profumo, bet ir slapti dokumentai, su kuriais jis dirbo. Ji prisiminė, kad kartais savo meilužį aplankydavo jo kabinete ir su juo mylėdavosi ant darbo stalo. Aplinkui šūsnimis mėtėsi itin slapti dokumentai.

Po šio įvykio Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos išleido specialią brošiūrą „Medaus spąstai“, skirtą politikams ir valdininkams. Ši šešių puslapių brošiūra tapo tikru bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.

Panaudojo ir Putinas?

„Kregždučių“ projektas tęsėsi iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Saugumo ekspertai mano, kad toks efektyvus informacijos rinkimo projektas, kaip sekso šnipinėjimas, negalėjo paprasčiausiai būti nutrauktas. Reikia manyti, kad jis yra naudojamas ir toliau. Tereikia prisiminti Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo, kuris pasižymėjo principingumu ir ryžtingumu tiriant korupciją aukštuose Rusijos valdžios sluoksniuose, orgijas su dviem gražuolėmis.

Šis prokuroro naktinis nuotykis buvo nufilmuotas ir parodytas per visus Rusijos televizijų kanalus. Rusijos spauda spėliojo, kad generalinio prokuroro J. Skuratovo nuvertimą organizavo tuometinis Rusijos slaptosios tarnybos (FSB) direktorius, dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Taip esą buvo pademonstruotas lojalumas Boriso Jelcino „šeimai. Jei tai yra tiesa, tai „kregždutės“ vis dar gyvuoja ir klesti.

Alfa.lt

2016 lapkričio 16

Vokietijos šnipė – šviesiaplaukė, mėlynakė Josephine Heinze visokiausiais būdais bandė suvilioti garsų ir įtakingą Sovietų Sąjungos karvedį, maršalą Michailą Tuchačevskį.

Aferistai yra problema. Su šiuo teiginiu sutiks visi. Jeigu norite išvengti aferistų versle, reikia suprasti ir suvokti: iš kur jie atsiranda, kaip jie veikia, kas juos skatina veikti, kokie yra pagrindiniai aferistų veiklos motyvai. Tik tada galima pritaikyti prevencines priemones, kurios padės nuo jų apsiginti.

Yra trys pagrindiniai aferisto motyvacijos elementai:

1. Finansinių (išorės) aplinkybių spaudimas (jausmas, kuris neleidžia ramiai gyventi).

2. Palankios sąlygos sukčiauti ir trumpą laiką sukčiavimo faktą laikyti paslaptyje (darbovietėje nėra kontrolės, disciplinos, tvarkos, blogai organizuotas darbas).

3. Savo veiksmų pateisinimas (sąžinė. Visi mes ją turime. Vieni turi didesnę, kiti turi mažesnę sąžinę).

Visi trys elementai – a) nuolatinis išorės aplinkybių spaudimas; b) galimybės; c) savo veiksmų pateisinimas – egzistuoja kiekviename sukčiavimo fakte.

Bendrovės darbuotojai, kurie yra atsakingi už kovą su sukčiavimu, dažnai būna menkai pasiruošę ir daro vieną esminę klaidą. Siekdami neleisti darbuotojams sukčiauti jie visą dėmesį skiria tik vienam sukčiavimo elementui – palankioms sąlygoms (galimybėms). Jie tiki, kad panaikinus (jų manymu) sąlygas sukčiavimui, išnyks pats sukčiavimas. Jie stengiasi sustiprinti vidaus kontrolę. Siekia, kad visi darbuotojai griežtai laikytųsi vidaus taisyklių. Jie nekreipia dėmesio į kitus du sukčiavimo elementus: motyvaciją ir veiksmų pateisinimą. Todėl dažnai kovos rezultatai su sukčiavimu būna prasti.

Kuo daugiau galimybių darbuotojas turi sukčiauti ir kuo išorės aplinkybių spaudimą jis jaučia, tuo mažiau žmogui reikia pateisinti savo veiksmus. Ir atvirkščiai, kuo aferistas turi mažiau sąžinės, tuo mažiau galimybių ir išorės aplinkybių spaudimo jam reikia.

Išsivysčiusiose šalyse dažnai atliekami tyrimai, susiję su žmonių sąžiningumo lygiu. Paskutiniai tyrimai parodė, kad beveik visose šalyse mažėja žmonių sąžiningumas. Tai reiškia, kad mažesnis sąžiningumo lygis sukelia didesnę sukčiavimo grėsmę. O tai reiškia, kad sukčiavimo faktų ateityje didės.

Išorės aplinkybių spaudimas

Išorės aplinkybių spaudimas, verčiantis žmogų sukčiauti, gali būti skirstomas į keturias grupes: 1) finansinis spaudimas; 2) pomėgių, aistros spaudimas; 3) spaudimas, susijęs su darbu; 4) kiti išorės aplinkybių spaudimai.

Finansinis spaudimas

Kai kuriose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad 95 proc. sukčiavimo atvejų yra sukleti finansinio arba aistros spaudimo. Tarkime, finansinis spaudimas Petrui pasireiškė tuo, kad dėl blogai susiklosčiusių aplinkybių jis prarado namus. Jis buvo priverstas gyventi automobilyje. Neturėjo normaliam gyvenimui reikalingų daiktų. Pradėjęs sukčiauti Petras sugebėjo atsikratyti šių „trūkumų“. Labiausiai matomos finansinio spaudimo rūšys yra šios:

· Godumas;

· Gyvenimas ne pagal pajamas;

· Didelės skolos;

· Nuolatinis finansinis trūkumas;

· Netikėtai atsiradęs poreikis pinigams.

Finansinis spaudimas gali atsirasti netikėtai, o gali tęstis ilgą laiką. Gaila, bet aferistai retai kada kalba apie savo problemas ir nusikaltimo motyvus.

Kai darbuotojui iškyla finansinių sunkumų, tas faktas, kad jis bendrovėje sąžiningai pradirbo keliasdešimt metų, nieko nesako. Tyrimai atskleidė, kad 30 proc. sukčiavimo atvejų yra nustatomi darbuotojui išdirbus įmonėje iki trejų metų. 70 proc. sukčiavimo atvejų yra įvykdomi darbuotojų, kurie bendrovėje pradirbo nuo 4 iki 35 metų. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad aferistu gali tapti bet kuris įmonės darbuotojas.

Pomėgių ir aistrų spaudimas

Tai tokios žmogaus silpnybės kaip priklausomybė narkotikams, alkoholiui, azartiniams žaidimams ar brangiems seksualiniams žaidimams.

Tai blogiausias motyvacijos faktorius. Yra žinoma faktų, kai moterys eidavo vogti tam, kad nupirktų vaikui narkotikų dozę, nes negalėdavo žiūrėti, kaip jis kankinasi. Yra žinoma faktų, kai buvę sąžiningi įmonių vadovai, norėdami įsigyti narkotikų, iššvaistydavo bendrovės pinigus.

Štai ką vienas aferistas papasakojo apie savo gyvenimą. Jis turėjo priklausomybę nuo azartinių žaidimų.

„Azartiniai žaidimai suteikdavo man didelį malonumą – jie buvo geriau nei seksas, geriau nei narkotikai. Be žaidimų jaučiausi blogai, irzliai, apimdavo panika, nerasdavau vietos. Visiškai degradavau. Pradėjau švaistyti bendrovės pinigus, išleidau šeimos pinigus, pavogiau savo dešimties metų sūnaus santaupas. Kai susirgau šia liga, niekas manęs negalėjo sustabdyti. Aš lažinausi pats su savimi. Lažinausi net iš to, kiek automobilių per tiltą pravažiuos per dešimt minučių. Kai atsisėsdavau prie kortų stalo, niekas manęs negalėdavo paveikti. Man niekas nerūpėjo. Žmona galėjo gulėti mirties patale, manęs tai nedomintų ir nejaudintų. Kai išgirsdavau švilpuką, skelbiantį pirmą bėgimą hipodrome, atsidurdavau kitame, išgalvotame pasaulyje. Nieko negalėjau su juo padaryti. Jis mane visiškai užvaldydavo.

Pavogiau šeimos santaupas skirtas vasaros atostogoms ir iš karto išlėkiau į kazino. Kai atsigavau ligoninėje po operacijos (operavo apendicitą), iš karto, nors labai skaudėjo ir vos laikiausi ant kojų, pabėgau iš ligoninės, kad galėčiau pažaisti.

Niekada neužmiršiu, kai, priėjęs prie namų, pro langą pamačiau savo šeimą, kuri laukė manęs grįžtant, apsisukau ir nuėjau į kazino. Visą kelią verkiau, tačiau nieko negalėjau sau padaryti. Aš buvau visiškai užvaldytas aistros ir noro žaisti, dar kartą pabandyti, o gal šis statymas bus sėkmingas?“, − pasakojo žmogus.

Tas, kas dėl papildomo statymo ar dėl narkotikų dozės yra pasirengęs vogti ir plėšti, tas yra pasirengęs sukčiauti darbovietėje, apgaudinėti savo darbdavį.

Su darbu susijusių aplinkybių spaudimas

Kai kurie žmonės sukčiauti ryžtasi dėl to, kad nori atkeršyti darbdaviui arba viršininkui. Tokį jausmą gali iššaukti šie tikri arba menami veiksniai: darbdavys nesąžiningai pasielgė su darbuotoju, moka mažą atlyginimą, nepakankami įvertino, neišmokėjo premijos, nepakėlė pareigose ir t. t.

Kiti spaudimai

Retai, tačiau vis dėlto būna atvejų, kai aferizmo motyvu tampa tai, kad žmona (vyras) reikalauja iš vyro (žmonos) geresnių gyvenimo sąlygų, atostogų užsienyje, kelionių, prabangaus automobilio, namo ir t. t. Ji ar jis nori gyventi ne pagal gaunamas pajamas. Būna atvejų, kai žmogus ryžtasi sukčiauti norėdamas atkeršyti niekam tikusiai sistemai. Kaip pas mus dabar yra įprasta sakyti? „Aš kovojau su sovietine sistema. Silpninau jos ekonominius pagrindus. Dirbau mėsos fabrike ir kiekvieną dieną parsinešdavau dešros.“

Antras elementas: galimybės (puikios sąlygos sukčiavimui)

Puikios sąlygos sukčiauti, galimybė nuslėpti sukčiavimo faktą ir išvengti atsakomybės yra antras motyvacinis aferizmo elementas. Kadangi nusikaltimui padaryti galimybių yra labai daug, mes susipažinsime tik su šešiomis iš jų. Taigi:

· Galimybių nėra arba yra, tačiau nepakankama vidaus kontrolė;

· Nėra darbo disciplinos;

· Negebėjimas arba negalėjimas įvertinti atlikto darbo kokybės;

· Iškreiptos ar nepilnos informacijos pateikimas;

· Vadovybės abejingumas;

· Audito, patikrinimo nebuvimas.

Trečias elementas – savo veiksmų pateisinimas

Kaip aferistas aiškina savo veiksmus?

Beveik kiekvienas sukčiavimo atvejis turi savo veiksmų pateisinimo elementą. Dauguma aferistų niekada nebuvo susidūrę su nusikalstama veikla. Todėl jiems būtina save nuraminti, paaiškinti sau, kad viskas yra gerai. Dažnai neteisėtų veiksmų pateisinimai būna tokie:

· Bendrovė man skolinga;

· Aš tik trumpam pasiskolinsiu ir greitai grąžinsiu;

· Dėl to niekam blogiau nebus;

· Aš užsitarnavau daugiau;

· Tai, ką darau, darau dėl doresnių tikslų;

· Kažką reikia paaukoti – arba savo reputaciją, arba save. (Jeigu nesumokėsiu sąskaitų arba negrąžinsiu skolos, tai žmonės pagalvos, kad esu nepatikimas ir nesugebu laikytis įsipareigojimų, o juk aš – profesionalas. Man negali nesisekti.)

Egzistuoja nesuskaičiuojama galybė pasiteisinimų. Svarbu suprasti, kad yra labai mažai žmonių, kurie neieško pateisinimo savo neteisėtiems veiksmams. Mes visada ieškome pasiteisinimo. Mes teisinamės sau dėl visko: kad daug valgome, kad nesportuojame, kad tinginiaujame ir t. t. Juk reikia nuraminti sąžinę.

Visi esame nuodėmingi. Mes teisiame save pagal savo ketinimus, kiti mus teisia – pagal veiksmus. Kartais mūsų ketinimai yra geresni už veiksmus. Dauguma iš mūsų pasižada anksčiau keltis, daryti mankštą, mažiau valgyti, būti geru vyru, tėvu, padėti kitiems, neapkalbėti kitų žmonių… Tačiau elgiasi priešingai. Galbūt dėl to yra tiek daug skyrybų. Vyrai ir žmonos vertina save pagal ketinimus, o kitą pusę − pagal jų veiksmus.

Ką tai bendro turi su aferizmu? Dauguma aferistų savo veiksmus aiškina maždaug taip: „Aš norėjau pinigus grąžinti, tikrai norėjau.“ Taip sakydami jie tiki savimi ir prieš save yra sąžiningi. Giliai giliai širdyje jie tikrai galvojo grąžinti pavogtus pinigus. Jie vertina ir teisia save pagal ketinimus, o ne pagal veiksmus, kurie yra nusikalstami. Aferistų aukos vertina juos pagal jų veiksmus ir sako: „Ei, vagie! Grąžink pavogtus pinigus!“

Jeigu norima bendrovėje išvengti sukčiavimo atvejų, už saugumą atsakingas darbuotojas privalo imtis prevencinių priemonių visose aferisto motyvacijos srityse. Prieš priimant asmenį į darbą, reikia išsiaiškinti, ar jis neturi finansinių problemų, ar nėra priklausomas nuo narkotikų, žaidimų ar alkoholio, ar neturi kitų problemų, dėl kurių nuolatinio spaudimo ryžtųsi nusikalstamai veiklai. Saugumo darbuotojas bendrovėje privalo organizuoti efektyvią vidaus kontrolę, periodiškai atlikti auditus ir kitus patikrinimus. Tam, kad darbuotojai negalvotų apie sukčiavimą darbe, nepradėtų ieškoti šiems veiksmams pateisinimų, reikia nuolat jiems „plauti smegenis“, aiškinti jų teises ir pareigas, taisykles, atsakomybę ir t. t. Be abejo, darbdavys darbuotojų atžvilgiu turi elgtis sąžiningai ir skaidriai. Priešingu atveju net pačios geriausios prevencinės priemonės rezultatų neduos.

 

 

Alfa.lt
2016 lapkričio 15

Aferistai yra problema. Su šiuo teiginiu sutiks visi. Jeigu norite išvengti aferistų versle, reikia suprasti ir suvokti: iš kur jie

Kaip verslininkui pasielgti su išdaviku, kuris pavogė idėją ir ją atidavė konkurentui? Ką daryti su buvusiu darbuotoju, kuris pasisavino įmonės intelektualinę nuosavybę ir ją panaudojo savo versle? Kaip elgtis su buvusiu darbuotoju, kuris pavogė įmonės klientų sąrašą su visa informacija (jų ypatumus, įsipareigojimus, susitarimus, teikiamas nuolaidas, silpnąsias vietas) ir perdavė šią informaciją konkurentui? Kaip elgtis su buvusiu darbuotoju, kuris pavogė visą jūsų verslą?

Panagrinėsiu kelis galimus verslininko elgesio modelius ir juos įvertinsiu. Išsirinkite tinkamiausią.

Pirmas elgesio modelis. Verslininkas nesiima jokių veiksmų. Kelias dienas pageria „vodkės“. Aprėkia visus, kurie tuo metu pasitaiko jo akiratyje. Apkaltina visą pasaulį. Pasiguodžia dėl sunkių verslo sąlygų ir dėl išdavikų. Po kelių dienų, o gal savaičių atsigauna ir pradeda dirbti toliau.

Šis elgesio modelis nėra tinkamas, nes jis verslininkui atneša vien nuostolių, kuriuos jis patiria keliose srityse: buvęs darbuotojas iš jo pavagia kelis klientus ar pirkėjus, jis išleidžia krūvą pinigų gėrimams ir maistui, be to, kelias dienas, o gal savaites nedirbs ir įmonei neatneš naudos.

Antrasis elgesio modelis. Verslininkas imasi neteisėtų veiksmų – baudžiamųjų priemonių. Jis į pagalbą pasikviečia keletą augalotų vyrukų, sėda į automobilį ir nurūksta pas buvusį įmonės darbuotoją – išdaviką. Įsibrauna į jo namus ar biurą ir pradeda aiškintis santykius. Kartais aiškinimasis pereina į smurtą.

Šis elgesio modelis nėra tinkamas, nes jis jokios naudos verslininkui neatneš, o pridarys daug žalos ir problemų. Verslininkas nuostolių patiria ir ateity patirs dėl vogtos idėjos. Jis, baugindamas buvusį darbuotoją susidorojimu ir reikalaudamas kompensacijų, sulauks teisėsaugos dėmesio. Jam gali būti iškelta baudžiamoji byla. Teks mokėti advokatams, skirti laiką apklausoms, teismų procesams. Taip pat verslininkui teks už suteiktas paslaugas atsilyginti augalotiems vyrukams. Žodžiu, naudos jokios, vieni nuostoliai ir galvos skausmas.

Trečias elgesio modelis. Verslininkas kreipiasi į teismą ir bando prisiteisti patirtus nuostolius. Tinkamas elgesio modelis, tačiau prieš kreipimąsi rekomenduoju verslininkui įvertinti savo ir savo įmonės padėtį ir tik po to imtis konkrečių veiksmų. Ką turiu omenyje?

Jeigu įmonėje nebuvo vidaus taisyklių, reglamentuojančių darbą su įmonės konfidencialia informacija, jeigu įmonėje nebuvo aiškiai apibrėžtos konfidencialios informacijos sąrašas, jeigu įmonėje nebuvo direktoriaus įsakymu patvirtintas darbuotojų, kurie turi leidimus susipažinti ir dirbti su įmonės konfidencialia informacija, sąrašas, jeigu įmonėje šie darbuotojai nebuvo deramai instruktuoti dėl savo teisių ir pareigų užtikrinant įslaptintos informacijos apsaugą, jeigu įmonėje nebuvo sukurti ir įdiegti nors minimaliausi konfidencialios informacijos apsaugos reikalavimai, joks teismas nepriims verslininkui naudingo nuosprendžio.

Atminkite, kad teismui neužtenka darbuotojo pasižadėjimo saugoti įmonės konfidencialią informaciją. Šis pasižadėjimas, be kitų įmonės vidaus dokumentų, vidaus procedūrų yra niekinis, paprastas popieriaus lapas. Teisėjas nori aiškiai žinoti, kokia konkreti informacija yra įmonės konfidenciali informacija. Jis taip pat nori žinoti, ar ši konfidenciali informacija yra įslaptinta, ar yra dedamos pastangos jai apsaugoti, ar darbuotojai žino, kokia tai informacija ir kokios jų pareigos bei atsakomybė, jei ši jiems patikėta informacija bus, pažeidžiant įmonės vidaus taisykles, atskleista tretiesiems asmenims ar paviešinta. Teismas vadovaujasi konkrečiais faktais, o ne verslininkų norais, emocijomis ir reikalavimais.

Kiekviena save gerbianti įmonė privalo saugoti savo konfidencialią informaciją. Kiekvienos save gerbiančios įmonės darbuotojas privalo žinoti, kokia informacija yra konfidenciali ir kaip su ja reikia elgtis. Kai visi darbuotojai aiškiai žinos ir suvoks, kad įmonė griežtai saugo savo paslaptis ir ji nė akimirkos neabejodama imsis veiksmų prieš išdaviką, darbuotojai labai gerai pagalvos, ar apsimoka vogti.

Kiekvienas darbuotojas turi aiškiai suprasti, kad jo neteisėtas veiksmas bus išaiškintas, o jis nubaustas. Bausmė yra neišvengiama – tai privalo suvokti kiekvienas. Tuomet nė viena įmonė neturės problemų dėl įvairaus plauko išdavikų.

Alfa.lt
2016 lapkričio 14

Kaip verslininkui pasielgti su išdaviku, kuris pavogė idėją ir ją atidavė konkurentui? Ką daryti su buvusiu darbuotoju, kuris pasisavino įmonės

Ikiteisminį tyrimą vykdantys pareigūnai visada siekia gauti kuo daugiau informacijos. Vienas iš būdų, kaip tai pasiekti, – užverbuoti kitus asmenis, kad šie vykdytų jų nurodymus. Pakalbėjime – plačiau apie tai, kuo skiriasi neteisėti ir teisėti verbavimo metodai.

„Tris valandas labai profesionalus pareigūnas įvairiausiais būdais bandė mane lyg ir užverbuoti, kad vykdyčiau jiems palankią veiklą“, – neseniai viešai pasiskundė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Vilniaus skyriaus vedėjas Arvydas Juška.

„Visas pokalbis vyko naudojant įvairias užuominas, alegorijas ir panašius triukus, kurių esmė tokia – arba tu priduodi, arba tave pakišam“, – teigė NŽT darbuotojas.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimos korupcinės veiklos NŽT. Tyrimo metu jie atliko kelis poėmius šioje tarnyboje ir apklausė kelis tarnybos darbuotojus. Apklaustas buvo ir Vilniaus skyriaus vedėjas A. Juška.

Po apklausos, kuri, jo teigimu, tęsėsi tris valandas, šis NŽT darbuotojas apskundė STT pareigūnus prezidentei Daliai Grybauskaitei ir surengė spaudos konferenciją. A. Juškos teigimu, STT pareigūnas elgėsi neteisėtai ir netinkamai.

Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyko STT pareigūno kabinete. Ar jis verbavo valdininką? Ar valdininkui tik pasirodė, kad jį verbuoja? Mes nežinome, todėl nesiremsime šia konkrečia situacija. Mes remsimės išgalvotomis situacijomis ir bandysime išsiaiškinti, koks pareigūno elgesys, verbuojant kitus asmenis, yra teisėtas, o koks galimai nusikalstamas.

Pirmasis verbavimo variantas. Pareigūnas pokalbį pradeda kalbėdamas apie nusikaltėlius, apie jų daromą žalą visuomenei, apie blogybes, kurių dėl nusikaltėlių veiklos patiria konkretūs žmonės. Pareigūnas paaiškina, kad teisėsaugos tarnyba, kurioje jis dirba, kovoja su nusikaltimais, įvairiais būdais stengiasi laiku nustatyti nusikaltėlius ir juos pasodinti į kalėjimą.

Vėliau pareigūnas ima kalbėti apie konkrečius nusikaltimų, kurie buvo užfiksuoti jūsų darbovietėje, atvejus. Jis teigia, kad turi surinkęs pakankamai įrodymų apie šiuos nusikaltimus ir jų vykdytojus, tačiau jam papildomai reikalinga jūsų pagalba. Jis sako, kad jūs esate sąžiningas žmogus, todėl tikisi, kad sutiksite bendradarbiauti.

Jūs tikrai esate sąžiningas žmogus, nedarote jokių nusikaltimų ir nuoširdžiai nekenčiate nusikaltėlių. Jūs pats esate nukentėjęs praeityje. Todėl sutinkate su pareigūno pasiūlymu dirbti jam ir padėti valstybei kovoti su nusikaltėliais.

Šis metodas vadinamas ideologiniu. Jo naudojimas – teisėtas ir priimtinas. Asmuo savo noru ir laisva valia sutinka padėti teisėsaugos tarnybai kovoti su nusikaltėliais.

Antrasis verbavimo variantas. Pokalbio pradžioje pareigūnas jums trumpai papasakoja apie tarnybos sunkią kovą su nusikaltimais ir nusikaltėlių grupuotėmis. Jis pabrėžia sunkumus, su kuriais susiduria darbe. Pamini, kad normali, tvarkinga visuomenė negali toleruoti nusikaltėlių.

Jums patinka viskas, kas susiję su šnipais ir jų veikla. Jūs apie tai skaitote knygas, žiūrite filmus ir kitas laidas, gal netgi perkate šnipinėti reikalingą įrangą. Jūs norite būti agentu 007, nes jums tai patinka.

Pareigūnas, žinodamas apie jūsų polinkį, pasiūlys jums tapti šnipu. Jis pabrėš, kad tai labai pavojingas, bet labai įdomus darbas. Jis jums duos kokį nors šnipinėjimo daikčiuką – miniatiūrinį diktofoną ar žiūronus – ir paprašys įvykdyti kokią nors slaptą, labai slaptą užduotį. Pareigūnas sudarys sąlygas jums tapti tikru šnipu.

Jūs sutiksite slapta bendradarbiauti, nes jums tai patinka. Šis verbavimo metodas – teisėtas ir priimtinas, nes jūs laisva valia ir savo noru sutikote slaptai dirbti pareigūno tarnybai.

Trečiasis verbavimo variantas. Pareigūnas kaip visada pokalbį pradeda kalbėdamas apie blogybes, kurias valstybei atneša nusikaltėliai ir jų veikla.

Pareigūnas puikiai žino, kad esate nukentėjęs nuo savo tiesioginio viršininko, kad turite priežasčių jo nekęsti. Jūsų viršininkas žadėjo paskirti jus į aukštesnes pareigas, tačiau, atėjus laikui priimti sprendimą, pasirinko kitą pavaldinį.

Pareigūnas, žinodamas šias aplinkybes, antroje pokalbio dalyje neigiamai atsilieps apie jūsų viršininką, o jei matys, kad jį palaikote ir pasiduodate šiai pokalbio krypčiai, drąsiai pasakys, kad jūsų viršininką galima „pastatyti“ į vietą, nes jis yra prisidirbęs, galimai daro nusikaltimus. Pareigūnas žino, kokia jūsų vidine styga reikia groti.

Jūs, vadovaudamasis keršto jausmu, sutiksite padėti pareigūnui kovoti su bloguoju viršininku. Šis verbavimo metodas yra teisėtas ir priimtinas, nes jūs laisva valia ir savo noru sutiksite pareigūnui teikti informaciją apie jūsų viršininką ir ne tik apie jį.

Ketvirtasis verbavimo metodas. Pareigūnas ant stalo prieš jus išdėlioja nuotraukas, kuriose jūs šėliojate su gražia moterimi, o gal net moterimis. Nuotraukos atviros ir jas galima drąsiai priskirti pornografinei medžiagai. Pareigūnas žino, kad esate šeimos žmogus, kad turite kelis vaikučius, kad saugote ir norite išsaugoti savo šeimos židinį. Pareigūnas taip pat žino jūsų didelę silpnybę – aistrą gražioms moterims, o gal net berniukams, kuriai negalite atsispirti. Pasitaikius pirmai progai, puolate tenkinti savo įgeidžius. Pareigūnams pavyko viską nufilmuoti.

Pareigūnas žiūri jums į akis ir leidžia jums pasirinkti: arba dirbate jam, arba šiandien vakare šias nuotraukas kartu su savo artimaisiais žiūrėsite internete. Šiais laikais plačiai paskleisti informaciją vieni niekai.

Jūs sutinkate slaptai dirbti pareigūnui savo noru ir laisva valia. Tiesa, jūsų noras atsirado tik po to, kai supratote, kad kito realaus pasirinkimo neturite, tik sutikti. Tačiau įstatymo, kuriame būtų parašyta, kad sutikimas padėti rinkti informaciją tarnyboms turi būti savanoriškas, pareigūnas nepažeidžia. Taigi ir šis verbavimo variantas – teisėtas ir priimtinas.

Penktasis verbavimo metodas. Pareigūnas jus ilgą laiką stebėjo, sekė, rinko apie jūsų veiklą informaciją. Jis nustatė, kad jūs patys užsiimate nusikalstama veikla ir joje dalyvaujate su kitais. Pareigūnas turi pakankamai įrodymų apie jūsų nusikalstamą veiklą. Jis pokalbio pradžioje visa tai išdėlioja ir iš karto pasiūlo du galimus pasirinkimo variantus: arba jūs sutinkate tapti jo agentu, viską jam išpasakojate ir toliau slaptai teikiate jam reikalingą informaciją, arba jūsų atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jūs turėsite rimtų problemų darbe, šeimoje ir savo gyvenime.

Jūs sutinkate padėti pareigūnams atskleisti visus nusikaltėlius ir jų padarytus nusikaltimus. Jūs sutinkate slaptai bendradarbiauti su pareigūnu laisva valia ir savo noru, kuris atsirado po to, kai suvokėte padėties rimtumą ir supratote, kad atėjo laikas gelbėti savo kailį. Ir šis verbavimo metodas yra teisėtas ir priimtinas.

Šeštasis verbavimo metodas. Jūs nedarote nusikaltimų ir nesiruošiate jų daryti, nes esate sąžiningas darbuotojas. Pareigūnas per pokalbį jums pasiūlo tapti agentu ir jam viską papasakoti apie savo viršininkus ir bendradarbius. Jis šaukia ant jūsų, grasina, kad, jei nesutiksite, padarys taip, kad jūs prarasite darbą ir niekas jūsų į kitą gerai apmokamą darbą nepriims. Jis grasina susidoroti su jumis ir jūsų šeima. Jam bet kokia kaina reikalinga jūsų pagalba. Pareigūnas neturi jokios kompromituojančios medžiagos jūsų atžvilgiu. Jis jus paprasčiausiai bando psichologiškai palaužti. Jis jus šantažuoja.

Šis verbavimo metodas – neteisėtas ir nepriimtinas. Taip elgtis pareigūnai neturi teisės. Jei pareigūnai taip ar panašiai elgiasi, tai arba jie patys yra nusikaltėliai, arba paprasčiausiai stokoja kompetencijos.

Jeigu kada nors pakliūsite į tokią situaciją, elkitės drąsiai. Atidžiai išklausykite pareigūną, tačiau jokiais būdais nesutikite su jo reikalavimais ir siūlymais. Neišsigąskite. O, atsisveikinę su pareigūnu, eikite tiesiai pas žurnalistus ir viską jiems papasakokite, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų. Toks jūsų elgesys apsaugos kitus žmones nuo bėdos ir privers pareigūnus pasitempti. Kitą kartą prieš verbuodami jie gerai pagalvos, ar jų verbavimo metodai yra teisėti ir ar jie tinkamai elgiasi.

Atminkite, kad visi verbavimo metodai yra teisėti, jei verbavimo pabaigoje jūs savo noru ir laisva valia sutinkate tapti agentu.

Alfa.lt

2016 lapkričio 12

Ikiteisminį tyrimą vykdantys pareigūnai visada siekia gauti kuo daugiau informacijos. Vienas iš būdų, kaip tai pasiekti, – užverbuoti kitus asmenis,

Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime šnipo veiksmus, kai jis bando jus įtraukti į skolas. Reikia būti budriems ir laiku atpažinti pavojingą elgesį jūsų atžvilgiu. Taip pat reikia būti stipriems ir sugebėti atsispirti godumui bei pagundai.

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Jums bus lengviau suprasti ir atpažinti jūsų bendradarbio šnipo elgesį.

Jis pasiūlo jums investuoti šimtą eurų į jo draugo sėkmingą verslą. Tai gali būti bet koks verslas. Jūs jo nematysite, o šnipas pasakyti gali bet ką. Tai gali būti automobilių verslas, prekyba akcijomis ar nekilnojamuoju turtu, o gal antikvaru. Viskas priklauso nuo šnipo fantazijos. Esmė ne tai, koks tai verslas, esmė ta, kad jis, pasak šnipo, yra labai pelningas ir visai nerizikingas. Jis prašo jūsų nebijoti, prisidėti prie jo ir kartu investuoti.

Šnipas sakys: „Įdėk šimtą eurų, po verslo operacijos gausi beveik 200 eurų.” Ir tikrai, praėjus savaitei ar dviem, gaunate savo žadėtus pinigus. Šaunu. Trykštate džiaugsmu. Galvoje pradeda suktis investicijų planai. Akyse pradeda rodytis namai ir prabangūs automobiliai. Taip mąstyti jus paskatins šnipas, pasakodamas jums sėkmės istorijas ir garantuodamas jums, kad viskas gerai.

Tada jūsų bendradarbis pasiūlo jums investuoti į dar vieną verslo operaciją. Rekomenduoja duoti daugiau pinigų. Daugiau pinigų – didesnis pelnas. Duodate 500 eurų. Po kelių savaičių atgaunate 800 eurų. Esate be galo patenkintas. Rizikos jokios, daryti nieko nereikia, pinigai krenta lyg iš dangaus. Jus po truputį apima azartas. Iš galvos neišeina mintys apie naujas verslo operacijas, apie stambius pelnus.

Po kelių dienų jūs pats šnipo klausiate. Kada? Jūs domitės, norite sužinoti, jūs negalite daugiau laukti. Jūs degate azartu. Ir štai išaušta ta sėkmės diena. Bendradarbis susitinka su jumis ir sako, kad šį kartą reikės investuoti gerokai daugiau. Kuo daugiau investuosi, tuo didesnę grąžą gausi. Jei duosi 10 tūkst. eurų, atgausi 15 tūkst. ar net daugiau. Jūs turite kelis tūkstančius savų pinigų, dar kelis pasiskolinate iš draugų, giminaičių, dar pasiskolinate iš greitųjų paskolų bendrovių. Žodžiu, šiaip ne taip surenkate 10 tūkst. eurų.

Praeina savaitė, antra, o bendradarbis tyli. Jūs pradedate nerimauti, jo klausinėti. Jis ramina, sako, kad viskas yra gerai. Gal atsirado kokių nedidelių kliūčių? Tačiau nerimauti nėra pagrindo. Jūs laukiate mėnesį. Bendradarbis galų gale priremtas prie sienos jums pasako, kad operacija žlugo, o pinigai prapuolė. Atgauti juos šansų nėra. Akimirksniu jūsų svajonėse sukurtas gyvenimas sudužta, susidūręs su tikrove.

Jūs atsidūrėte bėdoje, didelėje bėdoje. Per savo kvailą galvą, per naivumą ir besąlygišką pasitikėjimą menkai pažįstamu žmogumi praradote didelę sumą pinigų, kuriuos reikės grąžinti. Taigi vieni nemalonumai: teismai, antstoliai, galbūt buto praradimas. Ką daryti? Kaip išspręsti šią problemą?

Jums būnant šios baisios būsenos pagalbos ranką išties nepažįstamasis. Jis pasiūlys jums padėti. Jis bus pasirengęs išspręsti jūsų problemas per kelias dienas, tačiau nemokamų pietų nebūna. Jis pasiūlys dirbti jam už atlygį, t. y. dirbti konkurento interesams, vykdyti jo slaptas užduotis, rinkti jo nurodymu informaciją, jo nurodymu kenkti savo įmonei. Reikia būti labai stipriam, kad atsisakytumėte tokio pasiūlymo. Dauguma žmonių palūžta ir sudaro sandorį su konkurento įmone.

Iš pradžių daugelis save ramina, kad užteks duoti informacijos, gauti pinigų, atiduoti skolas, tada jau bus galima tą konkurentą pavaryti „ant trijų raidžių”. Deja, tikrovėje taip nebūna. Atminkite, kad po to, kai jus užverbavo ir iš jūsų gavo informacijos, jūsų karjera ir jūsų reputacija atsidūrė konkurento rankose. Jis įgijo itin rimtą kompromituojančią medžiagą jūsų atžvilgiu. Tai nėra informacija, kad jūs per savo kvailą galvą įklimpote į skolas. Daug svarbiau, kad jūs išpasakojote konkurentui, išdavėte savo bendradarbius, draugus, įmonę, jos vadovus. Jūs pardavėte visus, kurie jums buvo svarbūs. Tokios išdavystės be rimtų pasekmių nepraeina.

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra tai, kad visa ši žvalgybinė operacija buvo nuo pradžių iki galo suorganizuota konkurento. Jokio sėkmingo verslo nebuvo. Paprasčiausiai iš jūsų paimdavo pinigų ir juos grąžindavo su palūkanomis, kurias sumokėdavo konkurentas. Šis sužaidė žaidimą, remdamasis jūsų žmogiškąja silpnybe, t. y. godumu.

Taigi kai mažai pažįstami bendradarbiai jums pradeda pasakoti pasakas apie sėkmingus verslus, kuriuos daro jų pažįstami, o vėliau siūlo jums investuoti į šiuos verslus, iš karto įtarkite, kad jus bando įtraukti į bėdą. Patys puikiai suprantate, kad šiame pasaulyje stebuklų nebūna. Kartais pasitaiko, kad žmonės išlošia milijonus loterijoje, kartais netikėtai palikimą gauna iš tolimo giminaičio, bet kad kažkas sėkmingai „suktų“ verslą ir per trumpą laiką sugebėtų jums uždirbti vos ne šimtaprocentines palūkanas, tokių stebuklų tikrai nebūna. Suvaldykite savo godumą ir apie bendradarbio pasiūlymą praneškite savo tiesioginiam viršininkui, tegu jis sprendžia, ką daryti, nes, žiūrėk, gal jau pusė administracijos darbuotojų yra įklimpę skolose.

Šis verbavimo metodas, kai į procesą įtraukiami konkurento šnipai, yra efektyvus ir dažnai naudojamas, nes žmonės yra patiklūs ir godūs.

Alfa.lt
2016 lapkričio 11

Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime šnipo veiksmus, kai jis bando jus įtraukti į skolas. Reikia būti budriems ir laiku atpažinti pavojingą

Ne vienas žiūrėjote televizijos laidą, kurioje žurnalistas kalbina garsų politiką, ką tik grįžusį iš STT pareigūnų apklausos. Politiko atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Žurnalistas užduoda jam klausimus, o pašnekovas nenori atsakinėti, motyvuodamas tuo, kad negali atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų.

Galiausiai žurnalistas lieka piktas ir nepatenkintas. Visuomenė taip pat nepatenkinta, nes negali gauti paaiškinimų dėl galimai padaryto nusikaltimo. Garsus politikas patenkintas dėl to, kad turi galimybę tylėti ir nieko nekalbėti, tačiau kartu ir nepatenkintas, nes jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Taigi kyla klausimas: ar nėra taip, kad politikai kartu su aukštais valdininkais, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai kartu su prokurorais piktnaudžiauja įstatymo nuostata, draudžiančia skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis?

Ką apie tai kalba įstatymai?

LR Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas:

1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.

2. Reikiamais atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.

LR Baudžiamojo kodekso 247 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas be leidimo:

Tas, kas iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje be šią bylą tiriančio teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno leidimo atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Kodeksų nuostatos yra nekonkrečios ir neaiškios. Įstatymas konkrečiai nepateikia ikiteisminio tyrimo duomenų sąvokos. Kas yra ikiteisminio tyrimo duomenys? Ar tai visa informacija, kuri yra surinkta ir laikoma ikiteisminio tyrimo byloje? Ar tai visa informacija, kurią iš apklaustojo gavo ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras? Ar tai tik ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekami konkretūs veiksmai, naudojama tyrimo taktika?

Pavyzdžiui, prokuroras apklausė žmogų. Apklausos metu klausinėjo apie jo gyvenimą, apie santykius su žmona, kaimynais, apie vaikus, apie žvejybą, apie ryšius su valdininkais, politikais, ir taip toliau, ir panašiai. Ar ši informacija yra ikiteisminio tyrimo duomenys, ar ne? Kodekse nėra apie tai rašoma. Todėl iškyla natūralus klausimas: kas sprendžia, kurie duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys? Tai svarbus momentas, nes nuo jo gali priklausyti žmonių likimai.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad pagal LR Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius, kad be prokuroro leidimo draudžiama atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis. Prokuroras žmogų įspėja raštiškai. Duoda jam pasirašyti, kad tylės ir niekam neatskleis ikiteisminio tyrimo duomenų, o jei atskleis, tai bus nuteistas pagal LR Baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.

Aišku, kad žmogus šį lapelį pasirašo. Jis nori kuo greičiau išeiti iš prokuroro kabineto ir prokuratūros pastato. Jis net nepagalvoja, kokią didelę atsakomybę sau užsitraukia. Jis pasirašo oficialų dokumentą, kuriame prisiima atsakomybę už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą. Tačiau asmuo net nežino, kokie tie duomenys yra. Jis neturi jokio supratimo, kas yra ikiteisminio tyrimo duomenys ir kokios jie yra apimties. Jis nežino, ką gali kalbėti, o ko – ne.

Taip susidaro galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui piktnaudžiauti. Jie gali asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai gali klausytis asmens telefoninių pokalbių. Jų metu išgirsta, kad asmuo, kurį prokuroras ką tik apklausė, kitam asmeniui telefoninio pokalbio metu trumpai nupasakojo ką veikė prokuroro kabinete. Šiuo pagrindu prokuroras gali asmens atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo.

Kita situacija – ikiteisminio tyrimo pareigūnas per radiją išgirsta asmens pasakojimą apie ikiteisminio tyrimo bylos aplinkybes. Apie šias aplinkybes pareigūnas girdi pirmą kartą. Jis neklausinėjo apie jas per apklausą. Tačiau pareigūnas, matyt, gali asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes duomenys, kuriuos asmuo paskelbė per radiją, yra svarbūs ikiteisminiam tyrimui.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali piktnaudžiauti šiomis kodeksų nuostatomis, siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, kuriuos atliko proceso dalyvių atžvilgiu. Pvz., ne vieną kartą girdėtas pasakojimas, kai pareigūnai tardymo metu naudoja neteisėtus tardymo metodus: neleidžia normaliai pavalgyti; neleidžia miegoti; grasina; šantažuoja; naudoja fizinius veiksmus. Prieš paleisdamas asmenį iš areštinės, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras rašytinai įspėja asmenį apie baudžiamąją atsakomybę, jei jis atskleis (paskelbs) ikiteisminio tyrimo duomenis. Daugelis asmenų tvirtai yra įsitikinę, kad neteisėti prieš juos naudoti tardymo metodai taip pat yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Jei jie kam nors papasakos apie šiuos metodus, tai bus nuteisti. Dėl šios priežasties dauguma jų tyli ir nieko nepasakoja.

Kaip turėtų elgtis proceso dalyvis pasibaigus apklausai ir prieš pasirašant įspėjimą neatspėti ikiteisminio tyrimo duomenų? Jis privalo reikalauti prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno lapelyje raštiškai ir aiškiai išdėstyti, kokie duomenys ir kokia apimtimi yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Tuomet bus konkretu ir aišku tiek prokurorui, tiek ir proceso dalyviui, kokių duomenų negalima atskleisti.

Įstatymai, ir ypač įstatymai, kurie sprendžia žmonių likimus, turi būti labai aiškūs, konkretūs ir suprantami. Negali būti jokių dviprasmybių ir apibendrinimų. Priešingu atveju įsivyrauja ne įstatymo galia, o pareigūnų ar prokurorų valia.

Alfa.lt
2016 lapkričio 10

Ne vienas žiūrėjote televizijos laidą, kurioje žurnalistas kalbina garsų politiką, ką tik grįžusį iš STT pareigūnų apklausos. Politiko atžvilgiu pradėtas