Naujienos

Lietuvos KGB Agentų Liustracijos Ypatumai

Laisvos Lietuvos valdžia įslaptino Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto (KGB) agentus, o Valstybės saugumo departamentas griežtai saugo juos nuo visuomenės. Asmenų, slapta bendradarbiavusių su KGB, tapatybės atskleidimas yra neteisėtas Lietuvos valstybės paslapties atskleidimas. Lietuvos prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas kaip mat pradėtų asmens, atskleidusio visuomenei informaciją apie KGB agentą, baudžiamąjį persekiojimą. Kuo reikšmingesnį darbą valstybėje dirba buvęs KGB agentas, tuo energingiau bus persekiojamas visuomenei jį paviešinęs asmuo.

Panagrinėkime KGB agentų liustracijos ypatumus Lietuvoje.

Pagal įvairius viešojoje erdvėje pateikiamus duomenis, per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį Lietuvoje KGB turėjo apie 100 tūkstančių slaptų bendradarbių. 1990 m. Lietuvoje buvo apie 25 tūkst. agentų.

Visų dokumentų apie KGB agentus ir jų veiklą Lietuvoje nėra. 1989 metais KGB darbuotojai, vykdydami nurodymą iš Maskvos, dalį, matyt, vertingiausių KGB agentų bylų išvežė į Rusiją. Lietuvos valstybė, perėmusi KGB pastatą, nesugebėjo užtikrinti jo saugumo. Privatūs asmenys galėjo į jį įeiti ir iš jo išsinešti slaptus dokumentus. Remiantis žmonių, kurie tuo metu buvo šiame pastate, pasakojimais, daug dokumentų iš tiesų buvo išnešta. Kiek agentų bylų su savimi išsinešė iš KGB rūmų pasitraukę KGB darbuotojai, taip pat nežinome. Šie procesai vyko įvairių Lietuvos miestų KGB skyriuose ir poskyriuose. KGB darbuotojai išsineštas bylas sunaikindavo arba tiesiog pasidėdavo kokioje nors saugioje vietoje: garaže, namo rūsyje ar kur kitur. Žodžiu, Lietuvoje dokumentų apie KGB agentus liko nedaug. Dauguma jų buvo sunaikinti arba išvežti į Rusiją.

KGB slaptųjų bendradarbių liustracija prasidėjo 1990 metais. Tačiau iki 2000 m. ji vyko chaotiškai ir tik pusiau formaliai, nes net nebuvo įteisinta įstatymu.

1990 m. kovo 27 d. Aukščiausioji Taryba išplatino pareiškimą, kuriuo siekė paskatinti su KGB bendradarbiavusius žmones nutraukti savo tarnybą ir išreikšti lojalumą Lietuvos valstybei. Buvo teigiama, kad „dabar toks bendradarbiavimas nei juridiškai, nei morališkai nesaisto. Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kviečia kiekvieną asmenį – buvusį TSRS valstybės saugumo komiteto informuojantį bendradarbį iki š. m. kovo 31 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams.“

Aukščiausioji Taryba taip pat pažadėjo, kad nė vienas asmuo nepatirs „nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų“ dėl bendradarbiavimo su KGB fakto, o „slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu.“

Daugelis žmonių patikėjo šiuo kvietimu ir asmeniškai kreipėsi į tuometinę Aukščiausiosios Tarybos laikinąją komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti, kuriai vadovavo Balys Gajauskas. Kai kurie buvę KGB agentai kreipėsi asmeniškai į tuometinius pripažintus autoritetus – Kazimierą Motieką, Vytautą Landsbergį, B. Gajauską. Tačiau informacija apie šiuos asmenis nebuvo sisteminama ir saugoma, nebuvo ir įstatymo ar kito teisės akto, nurodančio, kaip su šia informacija elgtis.

1991 m. priimtas įstatymas „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“. Iš pradžių buvo atlikti keli tyrimai, ir trys deputatai pripažinti bendradarbiavusiais su KGB. Tačiau po 1992 m. įvykusių Seimo rinkimų, šis įstatymas iš esmės nebebuvo taikomas. Pritrūko politinės valios, o galbūt tų agentų Seime buvo apstu, tad niekas nenorėjo „drumsti“ vandens ir kelti nereikalingų bangų. Įstatymas galiojo iki 1997 m.

1990–1992 m. „Lietuvos aide“ buvo paskelbtas B. Gajausko komisijos nario Algirdo Endriukaičio straipsnių ciklas „Voratinklis“, kuriame buvo skelbiamos galimai KGB dirbusių asmenų pavardės ir nagrinėta jų veikla.

1999 m. lapkričio 23 dieną LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos“. Įstatymas priimtas Konservatorių partijos daugumos balsais. Tuo metu LR Seimą valdė konservatoriai, o Lietuvos Vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius.

Įstatymo pagrindinis tikslas – „Kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą“. Seimo nariai viešai deklaravo, kad šiuo įstatymu jie siekia apsaugoti žmones nuo šantažo, o Lietuvos visuomenę nuo pasekmių, kurios galimai atsirastų, jeigu šitie žmonės užimtų kokias svarbias pareigas, dirbtų visuomenei, valstybei reikšmingus darbus ir būtų šantažuojami.

Pagal įstatymą, buvę KGB agentai privalėjo nuo įstatymo įsigaliojimo datos per 6 mėnesius Valstybės saugumo departamentui prisipažinti, užpildyti specialias anketas ir išsamiai papasakoti apie savo darbą KGB. VSD prisipažinusius KGB agentus privalėjo įtraukti į įskaitą. Pagal įstatymą, nuo prisipažinimo momento informacija apie buvusį KGB agentą tapdavo Lietuvos valstybės paslaptimi, o Valstybės saugumo departamentas privalėjo užtikrinti šių asmenų saugumą.

Įdomiausia tai, kad Lietuvos valstybės paslaptimi automatiškai tapo ne tik tie asmenys, kurie prisipažino, bet visas KGB agentų archyvas. Be Valstybės saugumo departamento leidimo niekas nebegalėjo susipažinti su archyve esančia informacija, nors tai nėra valstybės paslaptis, tačiau ši informacija saugoma kaip valstybės paslaptis.

Liustracijos procesas Lietuvoje nedavė įstatyme numatytų rezultatų. O gal tikrieji, tačiau nedeklaruoti rezultatai buvo pasiekti? Kas galėtų paneigti? Panagrinėkime, koks gi yra oficialusis tokios liustracijos rezultatas, o vėliau aptarsime ir realias pasekmes.

Liustracijos komisijos narių vertinimu, liustracijos rezultatai yra menki. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalyje gyveno ir dirbo apie 25 tūkst. slapta su KGB bendradarbiavusių asmenų. 2000 metais prisipažino tik 1589 asmenys. Kalbama, kad ankstesnei B. Gajausko komisijai prisipažino apie 800 asmenų, tačiau duomenų apie juos nėra išlikę. Todėl pridėti juos prie prisipažinusiųjų liustracijos metu būtų nesąžininga.

Liustracijos komisijos darbą galima padalinti į tris etapus, nes keitėsi liustracijos komisijos nariai. 2000–2005 m. Liustracijos komisija peržiūrėjo tik 2 bylas. 2005–2008 m. komisija svarstė 136 bylas ir bendradarbiavusiais pripažino 54 asmenis. Iš jų 19 komisijos sprendimą apskundė teismui. 11 bylų buvo laimėta. 2009–2011 m. Liustracijos komisija nagrinėjo 326 bylas ir 14 asmenų pripažino slapta bendradarbiavusiais su KGB. Tad iš viso iki 2012 metų Liustracijos komisija svarstė 464 bylas, bet tik 68 asmenys pripažinti slapta bendradarbiavę su KGB. Beveik visi jie dirbo nereikšmingus arba menkai reikšmingus valstybei darbus, dauguma buvo senatvės pensijoje.

Kai asmenys, pripažinti bendradarbiavę su KGB, apskųsdavo tokius sprendimus teismui, Liustracijos komisijos nariai tegalėdavo pateikti tuos įrodymus, kuriuos jiems suteikdavo Valstybės saugumo departamentas, todėl teisme jie iš esmės buvo bejėgiai.

Kiek buvo asmenų, kurių veikla pagal šį liustracijos įstatymą buvo apribota, duomenų nėra. Tikriausiai tokių nebuvo nė vieno, nes asmenys, oficialiai pripažinti kaip slapta bendradarbiavę su KGB, nedirbo valstybei reikšmingų darbų.

Liustracijos procesas nenagrinėjo KGB rezervo karininkų, nes jie nebuvo įtraukti į liustracijos įstatymą. Iki šiol nėra aišku, dėl kokios priežasties? Ar Seimo nariai ir liustracijos įstatymo rengėjai paprasčiausiai užmiršo įtraukti rezervistus, ar jie tai padarė sąmoningai, siekdami KGB rezervą nuslėpti, nes galbūt tarp jų buvo daug įtakingų asmenų. Vėliau kelis kartus Lietuvos Seimas bandė ištaisyti šią klaidą ir rezervistus įtraukti į Liustracijos įstatymą, tačiau visais atvejais Seimo narių dauguma naująsias įstatymo pataisas atmesdavo. Net Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus viešai tvirtino, kad jeigu įstatymo pataisos dėl KGB rezervo karininkų veiklos apribojimo bus priimtos, tai jis jas vetuos.

Dabar panagrinėkime realius liustracijos rezultatus. Aptarkime tik vieną valstybės aparato dalį – Lietuvos Respublikos diplomatinį korpusą.

2007 m. rudenį buvęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento kontržvalgybos vadovas, pulkininkas, buvęs Liustracijos komisijos pirmininkas Vytautas Damulis LNK laidoje „Savaitės panorama“ teigė, esą dalis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, šiuo metu užimančių ambasadorių postus Europos Sąjungoje, NATO šalyse, „liustraciją praėjo“ tuometinių VSD vadovų kabinetuose. Kai kurie diplomatai neperėjo liustracijos proceso ne dėl savo kaltės, o tuometinio departamento direktoriaus Mečio Laurinkaus ir jo pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko valia – „tiesiai šviesiai man, kaip (Liustracijos komisijos) pirmininkui, buvo pasakyta, kad su tais žmonėmis aš pakalbėsiu, ir nėra ko jų į komisiją siųsti. Ir tie žmonės yra žinomi, ir netgi atstovauja Lietuvai NATO valstybėse“. (Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad M. Laurinkus dėl šių V. Damulio žodžių kreipėsi į teismą. Po kelių teismo posėdžių V. Damulis atsiėmė savo žodžius. Juk jis negalėjo, dirbdamas Saugumo departamente, eiti pas generalinį direktorių su „mikrofonu“ kišenėje, galvodamas, kad galbūt prireiks įrodinėti savo žodžius teisme. Tačiau visa tai palikime M. Laurinkaus ir V. Damulio sąžinei. Jie tikrai žino, kokia yra tiesa.)

Ne paslaptis, kad asmenų, kurie dirbo Lietuvos diplomatais ir slapta bendradarbiavo su KGB, archyvinė medžiaga buvo Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo D. Dabašinsko žinioje. Be jo leidimo kontržvalgyba ar kita saugumo valdyba neturėjo teisės šiais dokumentais naudotis.  D. Dabašinskas ir jo kuruojama valdyba buvo atsakinga už diplomatams išduodamus leidimus dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pagal įprastą tvarką, šiuos leidimus išduodavo kita Valstybės saugumo departamento valdyba. Dėl kokių priežasčių D. Dabašinskas perėmė šią itin svarbią asmenų patikimumo patikrinimo funkciją, neaišku. Galima tik spėlioti.

Ištrauka iš LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo, 2006 m. spalio 9 d. posėdžio:

Klausimas. (…) Ar buvo tokių atvejų, kad jūs gaudavote nurodymą arba duodavote nurodymą nepateikti Liustracijos komisijai medžiagos, ir apskaita KGB archyvų pas jus (…)

Atsakymas. Čia labai jautrus klausimas, kai jūs pasakėte, ar buvo, ar nebuvo. Bet komiteto nariai… Gal vadovai geriau galėtų atsakyti, nes dar prie Mečio Laurinkaus buvo tokių atvejų, kai aukšti pareigūnai privalėjo vykdyti tą patį Liustracijos įstatymą, ir dar direktorius Laurinkus sakydavo, atneškite man, jeigu jam reikė kažką užpildyti, atneškit pas mane užpildyti, kiek aš įsivaizduoju, jis sakė, aš su jais pasikalbėsiu, tuo ir baigė. Ar jis pasikalbėdavo su jais, ar ne, aš nežinau. Bet jeigu pasikalbėdavo, tai gal žmonės tikrai nekalti, ir jie galvoja, kad jie atėjo, pasikalbėjo su Laurinkumi, ir jie įvykdė įstatymą. Bet šiandien situacija tokia, kad yra pakankamai daug aukštų pareigūnų, kurie dėl tokių kažkokių priežasčių neįvykdė įstatymo, ir tai gali būti kitas skandalas, žinant, kad dar labai daug tokios medžiagos. (…).

Ilgametis ambasadorius Venesueloje ir Ispanijoje Vytautas A. Dambrava patvirtino V. Damulio pasisakymus. Teigė, kad kelis tokius žino: „Bent penkis su sovietais bendradarbiavusiuosius, kurie atstovauja Lietuvai ir šiuo metu. Kodėl nieko nedaroma, kad ši padėtis keistųsi? Pas mus dauguma personalo ne tik URM, bet ir kitose institucijose buvo ir yra „raudoni“, net ne „rožiniai“, o dabar vaidina patriotus, – sakė V. A. Dambrava. – Manau, kad daugiau nei pusė mūsų diplomatų yra buvę komunistai, kagėbistai ar GRU veikėjai. Jie veikia vieningai, nes veikdami išvien gali apsiginti nuo jiems kylančių pavojų.“

V. A. Dambrava tvirtino, kad Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas savo metu „turėjo visus slapyvardžius, visą medžiagą, bet nieko esminio neįvyko“. Jis nenorėjo arba neturėjo pakankamai galių eliminuoti šiuos veikėjus iš diplomatinės tarnybos. Lietuvoje, kaip sakė V. A. Dambrava, „kuo didesnę šunybę padarai, tuo greičiau paaukštinimą gauni“.

Keletas faktinių duomenų.

Žurnalistas Tomas Dapkus yra surinkęs duomenis apie brolius dvynius Dalių ir Giedrių Čekuolius, dirbančius aukštuose Lietuvos diplomatijos postuose. Pagal tuos duomenis, į JT postą kandidatavęs 53-ejų Dalius Čekuolis – buvęs Sovietų Sąjungos (SSRS) diplomatas, dirbęs vadinamojoje Lietuvos SSR (LSSR) užsienio reikalų ministerijoje (URM), SSRS ambasadoje Gvinėjoje, baigęs Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO). Kaip rašo T.  Dapkus, LSSR KGB 1-ojo (žvalgybos) skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje išlikusi agento, pseudonimu „R. Leipus“, kortelė (F. Nr. K-1, Ap. 61, Nr. 86). Bylos registracijos numeris 1831. Joje nurodoma, kad agentas pseudonimu „R. Leipus“ užverbuotas 1983 07 08 LSSR KGB majoro Prano Sinkevičiaus. Kitas dokumentas – jau paties KGB majoro P. Sinkevičiaus darbo sąsiuvinis Nr. 398. Ten yra agentų sąrašas, o jame įrašas: „R. Leipus – Dalius Čekuolis“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 603, L. 25). LSSR KGB Žvalgybos skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje nurodoma, kad iš majoro P. Sinkevičiaus agento 1983 m. gruodžio 12 dieną bylą perėmė, o drauge ir kuruoti agentą ėmėsi KGB papulkininkis Stanislovas Donaldas Medekša, o 1986 m. rugpjūčio 22 dieną – KGB majoras Vidmantas Kuolelis. LSSR KGB karininko V. Kuolelio darbo sąsiuvinyje Nr. 552 yra jo agentų sąrašas ir įrašas: „R. Leipus (asmens byla Nr. 1831) – Dalius Čekuolis, Rimtauto, dirba Lietuvos URM, Šeškinės g. 21–51“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 563, L.17). Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos valdybos pažymoje apie ambasadorių D.  Čekuolį nurodoma, kad jo tėvas yra Rimtautas, o pats D. Čekuolis 1986 metais buvo LTSR URM pirmuoju sekretoriumi. Lietuvos ypatingajame archyve saugomi ir kiti dokumentai, susiję su D. Čekuoliu.

Tie patys klausimai kyla ir dėl G. Čekuolio, D. Čekuolio brolio dvynio, rašo T. Dapkus. Jis tuo metu buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) vadovu. Šis Lietuvos diplomatas taip pat turi ką slėpti. Lietuvos SSR KGB 1-ojo (žvalgybos) skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, išlikusi agento, pseudonimu „Arvydas Kalnėnas“, bylos registracijos Nr. 1826 kortelė (F. Nr. K-1, Ap. 61, kortelė Nr. 86). Sovietinės žvalgybos agento kortelėje yra įrašas, kad byla registruota 1983 metų gegužės mėnesį, ir bylą pradėjo Lietuvos SSR KGB majoras Vytautas Bitinaitis. KGB majoro Prano Sinkevičiaus darbo sąsiuvinyje Nr. 398 yra agentų sąrašas, kuriame įrašyta „Kalnėnas – Čekuolis G., R. 1959, dirba „Tėviškės“ draugijoje“ (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 603, L.17). Valstybės saugumo departamento Kontržvalgybos valdybos pažymoje apie ambasadorių G. Čekuolį nurodoma, kad jo tėvas yra Rimtautas, jis gimęs 1959 metais, nuo 1982 metų iki 1987 metų dirbo Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijoje „Tėviškė“ (irgi susijusioje su KGB). Ypatingajame archyve taip pat saugomas LSSR KGB majoro Vidmanto Kuolelio darbo sąsiuvinis Nr. 551, jame yra agentų sąrašas ir įrašas: „Kalnėnas, gimęs 1959, dirba „Tėviškės“ draugijoje (F. Nr. K-1, Ap. 49, B. 571, L44)“. Pavardė dokumente užbraukta. Archyve saugomas ir agento „Arvydas Kalnėnas“ (reg. Nr.1826) paskatinimų registracijos lapas. Jame yra įrašai, kad agentas 1985 m. spalio 2 dieną ir 1986 m. gegužės 26 dieną  buvo vaišinamas, o 1986 m.  balandžio 23 dieną gavo 60 rublių vertės dovanų. Atkreiptinas dėmesys, kad LSSR KGB Žvalgybos skyriaus agentų, komandiruotų į užsienį, sąraše nurodyta, kad sovietinės išorinės žvalgybos skyrius agentą „Kalnėnas“ išsiuntė į Prancūzijos Respubliką su užduotimi jau 1989 metų vasario 16 dieną.

Ambasadoriai G. Čekuolis ir jo dvynys brolis D. Čekuolis, oficialiai niekada nesikreipė į VSD dėl savo galimo bendradarbiavimo. G. Čekuolio bylą Liustracijos komisijai VSD Kontržvalgybos valdybos 3-iojo skyriaus pareigūnas Valdas Zagorskas pradėjo formuoti tą pačią dieną, kaip ir jo brolio D. Čekuolio, tai yra 2009 m. lapkričio 11 d. 2010 m. kovo 15 d. VSD skyriaus viršininkas, vadovaujantis prie Liustracijos komisijos veikiančiai darbo grupei, kaupiančiai ir tikrinančiai duomenis apie buvusius slaptus KGB bendradarbius, G. Baradinskas pateikė archyvuose saugomus duomenis apie G. Čekuolio galimą bendradarbiavimą su KGB (tą pačią dieną ir atskirą bylą apie brolį D. Čekuolį). VSD dokumentai rodo, kad kovo 29-ąją, dalyvaujant trims iš penkių Liustracijos komisijos narių, nusprendžiama, kad G. Čekuolis slapta nebendradarbiavo su KGB. Tokią išvadą pateikia tie patys trys komisijos nariai – komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas, VSD skyriaus viršininkas Vytas Lengvenis ir prokurorė Rita Vaitiekūnienė. Tą pačią dieną tie patys trys nariai priima analogišką sprendimą ir D. Čekuolio atžvilgiu.

Retas atvejis, kai Liustracijos komisiją pasiekė KGB archyvo dokumentai apie reikšmingus valstybei darbus dirbančius asmenis. Tačiau, kaip pastebėjote, šie duomenys Liustracijos komisiją pasiekė 2010 metais, kai Valstybės saugumo departamente nedirbo D. Dabašinskas, kuris iš pareigų atleistas 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Komisijos narių dauguma nepripažino brolių Čekuolių bendradarbiavusiais su KGB. Nežinau, dėl kokių priežasčių. Jos gali būti paprastos. Komisija neturėjo pakankamai įrodymų pripažinti Čekuolius slapta bendradarbiavusius su KGB, o eiti į teismą pabijojo, nes pagal nusistovėjusią praktiką suprato, kad turint tik šalutinius dokumentus (didesnė KGB vertingų agentų bylų dalis yra išvežta į Maskvą arba jos sunaikintos) teisme įrodyti faktiškai neįmanoma. O gal Liustracijos komisijos nariams neužteko įrodymų?

Dėl buvusio VSD kontržvalgybos vadovo ir Liustracijos komisijos pirmininko pulkininko V. Damulio pareiškimo apie diplomatus, galimai bendradarbiavusius su KGB ir neprisipažinusius, LR Seimas išreiškė susirūpinimą, ir parodė ryžtą sukurti laikinąją komisiją bei pradėti šios informacijos tyrimą.

Tokią situaciją liberalas Algis Kašėta pavadino skandalinga: „Tai, kad Seime stringa naujas Liustracijos įstatymo priėmimas, negali apsaugoti buvusių KGB bendradarbių. Dabartinis įstatymas privalo būti vykdomas. Jei V. Damulio žodžiuose yra tiesos, ir Liustracijos komisijai neprisipažinę buvę KGB slaptieji bendradarbiai iš tiesų atstovauja Lietuvai Europos Sąjungoje, NATO šalyse, tai tokia skandalinga situacija turi būti keičiama“.

Seimo narys, LR Seimo užsienio reikalų komiteto narys Audronis Ažubalis teigė: „Manau, kad tikrai kažkoks tyrimas turėtų vykti, bet pirmiausia į tas viešai paskleistas žinias turi sureaguoti ne kas kitas, o pats Valstybės saugumo departamentas, nes čia tyla tikrai neatsipirksi“.

Diplomatų skandalas įgavo pagreitį. Seimo nariai A. Ažubalis ir Henrikas Žukauskas pateikė 70 įtarimų keliančių pavardžių, vėliau jie šį sąrašą susiaurino iki dešimties asmenų. Dalis Seimo narių reikalavo atlikti tyrimą apie šiuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje dirbančius diplomatus ir kitus asmenis, kurie galbūt bendradarbiavo ar turėjo kitokių ryšių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tačiau įstatymo nustatyta tvarka apie tai neprisipažino.

Tik Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas ramino kolegas ir sakė, kad šį klausimą turi aiškintis ne Seimas ir ne politikai, o teisinės institucijos. „Tikrai nematau prasmės tokių dalykų daryti Užsienio reikalų komitete, nes tai yra dalykai susiję su teisiniais-kriminaliniais tyrimais, ir tai turėtų aiškintis tos institucijos, kurioms pagal kompetenciją priklauso, o ne A. Kašėta, ir apskritai ne politikai. Kai parlamentarai dedasi viską išmanančiais ir lenda ne į savo reikalus, ne į savo veiklos sritį – tai kompromituoja ir valstybę, ir pačius politikus. Ir apskritai tos klišės, susijusios su VSD ir KGB, yra per daug naudojamos,“ – žurnalistams teigė socialdemokratas J. Karosas, ne vieną kartą spaudoje aprašytas kaip asmuo, esą turėjęs ypatingus ryšius KGB.

LR Seimo nariai nusprendė užklausti valstybės įstaigų apie diplomatus, neprisipažinusius KGB agentus. Štai kokius atsakymus iš valstybės institucijų jie gavo.

Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Povilas Malakauskas pareiškė, kad VSD, išnagrinėjęs prašymą, tegali pranešti, kad „pagal Liustracijos įstatymą tik Liustracijos komisijai yra suteikta teisė ir tuo pat metu pareiga vertinti, ar konkretus asmuo slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, ir dėl to priimti atitinkamus sprendimus“. VSD funkcija šiame liustracijos procese esąs tėra tik informacinis-techninis Liustracijos komisijos aptarnavimas.

Kitame savo atsakyme P. Malakauskas teigė, kad „galiojantys teisės aktai nesuteikia VSD teisės teikti spėjimais bei prielaidomis grindžiamų žinių ir nustatyti konkretaus asmens slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis teisinio fakto“.

Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas rašte pareiškė, kad „komisija nėra įgaliota rinkti informacijos apie asmenis, galėjusius slapta bendradarbiauti su KGB“.

Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) direktorius Ovidijus Lėveris atvirai atsakė, kad „ atliekant paiešką nustatyta, kad dokumentuose, kuriuose minimi kai kurie prašymuose nurodyti žmonės, yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenis, slapta bendradarbiavusius su SSRS specialiosiomis tarnybos“. Kadangi priėjimas prie šių dokumentų ribojamas, LYA kreipėsi į VSD dėl sutikimo pateikti parlamentarams jų kopijas. VSD „nesugeba“ suregzti atsakymo.

Valstybės įstaigos, į kurias nurodė parlamentarams kreiptis LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Karosas, parodė LR Seimui špygą ir atsisakė suteikti informaciją. Štai taip baigėsi Seimo narių beveik metus trukę bandymai išsiaiškinti, ar Lietuvos diplomatiniame korpuse dirba buvę KGB agentai, kurie pagal Liustracijos įstatymą apie bendradarbiavimą neprisipažino, ar ne? Valstybės saugumo departamentas apgynė KGB agentus Užsienio reikalų ministerijoje nuo kilusių problemų, atsisakydami suteikti informacijos LR Seimo Užsienio reikalų komitetui bei Lietuvos Ypatingajam archyvui.

Galiu drąsiai teigti, kad buvo sukurta sistema, sauganti buvusius vertingus KGB agentus nuo Lietuvos visuomenės. Sistema protinga, apgalvota ir visiškai garantuojanti buvusiam KGB agentui saugumą. Išvadas darykite patys, susipažinę su šiomis teisinėmis kliūtims:

Pirma, galimai KGB agento bylos ar informacijos apie jį archyvuose nerasite, nes ji yra sunaikinta arba išvežta į Rusiją;

Antra, jei archyvuose apie KGB agentą yra užsilikusių kokių nors duomenų, tai tik nuo VSD vadovybės priklausė, ar visus šiuos duomenis, ar tik jų dalį pateiks Liustracijos komisijai, turinčiai įvertinti ir pripažinti, kad asmuo slapta bendradarbiavo su KGB, ar visiškai tų duomenų neduos;

Trečia, tik Liustracijos komisijos nariai vertindavo informaciją ir spręsdavo, ar asmuo slapta bendradarbiavo su KGB. Liustracijos komisijos nariai yra žmonės, ir jų nedaug, tad reikiamu metu ir juos galima „spustelėti“.

Ketvirta, įsijungia teismų karuselė be galo ir be krašto. Teismai reikalauja įrodymų, kartais reikia jiems pateikti asmens pasirašytą raštelį, kad jis sutinka slapta bendradarbiauti, ir tame raštelyje turi būti asmens parašas. Kartais ir to raštelio neužtenka, reikia KGB agento asmens bylos ir darbo bylos originalų. Žodžiu, teismas be rimtų įrodymų žmonių nekaltins.

Kodėl Lietuvoje buvo sugalvotas toks liustracijos procesas? Siūlau į šį klausimą atsakyti Jums patiems.

Laisvos Lietuvos valdžia įslaptino Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto (KGB) agentus, o Valstybės saugumo departamentas griežtai saugo juos nuo visuomenės.

Kokie Piliečiai Negina Savo Valstybės?

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti

Šeši požymiai, rodantys, kad jūsų telefoninių pokalbių yra klausomasi

Telefoninių pokalbių pasiklausymas yra aktuali problema. Šiais laikais klausosi kas tik nori, kada nori ir ko nori. Pasiklausymo programas ar specialius aparatus gali įsigyti kiekvienas žmogus, turintis pakankamai pinigų. Blogiausia, kad juos gali įsigyti, manau, kad jau turi pavieniai nusikaltėliai ar organizuotos nusikalstamos grupuotės. Jos tikrai žino, ką klausytis, kada klausytis ir kaip panaudoti surinktą informaciją.

Straipsnyje skaitytojams pateiksiu kelis požymius, pagal kuriuos galima suprasti, kad, tikriausiai, jūsų telefoninių pokalbių slaptai pasiklauso tretieji, jums nežinomi, asmenys.

Požymiai, rodantys, kad jūsų pasiklausoma:

Jeigu telefono kurį laiką nenaudojote, niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o telefono akumuliatorius yra šiltas, o kartais net karštas, tai žinokite, kad greičiausiai jūsų pasiklausoma. Galite patikrinti patys. Padėkite ir palikite valandai telefono aparatą ramybėje. Nelieskite jo. Po valandos paimkite jį į rankas ir jeigu pajusite, kad akumuliatorius yra šiltas, tai, galbūt, turite slaptą „draugą“, kuris dalyvauja jūsų pokalbyje su kolegomis, draugais, šeimos nariais ar klientais.

Telefono baterija greitai išsikrauna

Vieną dieną pastebite, kad jūsų mobiliojo telefono baterija greičiau išsikrauna. Faktiškai kiekvieną dieną reikia krauti bateriją, nors vakar ar praėjusią savaitę su telefonu neturėjote papildomų rūpesčių. Jeigu jūsų mobiliojo telefono baterija pradėjo išsikrauti greičiau nei įprastai, tai, žinokite, kad, tikriausiai, esate tyrimo objektas. Kai telefono aparatas yra pasiklausomas, tai baterija dirba už du, kadangi prie telefono aparato kažkas yra prijungęs papildomas funkcijas. Kartais mobiliojo telefono aparatą naudoja kaip „blakę“, tuomet baterija išsikrauna dar greičiau.

Ilgai išsijungia

Ilgai išsijungia telefono aparatas. Kai paspaudžiate telefono aparato išjungimo mygtuką, tai pastebite, kad jis gana ilgai dirba, kol išsijungia. Ilgesnį laiką šviečia ekranas, o kartais telefono aparatas neišsijungia. Reikia išjungimo mygtuką spausti kelis kartus. Jeigu tokį telefono aparato elgesį pastebėjote, tai, žinokite, kad, galbūt, esate sekamas. Visada atkreipkite dėmesį į neįprastą, keistą telefono elgesį.

Keistas telefono aparato aktyvumas

Netikėtai telefonas pradeda savarankiškai veikti: įsijungia ekrano apšvietimas, išsijungia telefono aparatas, ekrane matyti, kad vyksta kažkokie procesai. Tai dar vienas galimas požymis, kad jūsų pasiklausoma. Tokie savarankiški telefono aparato veiksmai rodo, kad jūsų telefoną kažkas valdo nuotoliniu būdu arba jį aktyvavo konkretiems veiksmams.

Pašalinis garsas

Kai kalbate telefonu, girdite keistus pašalinius garsus, aidą, zyzimą, savo balsą. Jeigu girdite šiuos garsus, tai, tikriausiai, esate kontroliuojamas.

Trikdžiai

Jeigu jūs naudojate telefono aparatą šalia kitų elektroninių prietaisų (televizoriaus) ir pokalbio metu matote, kad televizoriaus ekrane atsiranda trikdžiai, tai gali būti požymis, kad jūsų telefono aparate yra instaliuota pasiklausymo ar sekimo programa. Jeigu elektroninis prietaisas reaguoja į nenaudojamą telefono aparatą, tai garantuotai telefone turite „dovanėlę“.

Pabaigoje noriu pabrėžti, kad jeigu pastebėjote šiuos požymius, tai dar nereiškia, kad esate sekamas ir jūsų pasiklausoma. Šie požymiai gali atsirasti ir dėl techninių ar kitų priežasčių. Taip atsitinka dažniausiai. Jeigu esate paprastas žmogus ir nedalyvaujate svarbiuose verslo ar valstybės gyvenimo procesuose, tai gyvenkite ramiai ir nekreipkite dėmesio į trikdžius.

Telefoninių pokalbių pasiklausymas yra aktuali problema. Šiais laikais klausosi kas tik nori, kada nori ir ko nori. Pasiklausymo programas ar

Ilgas Kelias į Išdavystę

Koks ilgas išdavystės kelias! Nebūna taip, o jei ir būna, tai labai retai, kad įmonės darbuotojas staiga imtų ir išduotų

Jei užklupo krata: kaip elgtis?

Važinėju po Lietuvą ir susitinku su įmonių vadovais bei darbuotojais. Kai su žmonėmis pradedu diskutuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimais, kai jiems aiškinu, kad norint apsaugoti įmonės konfidencialią informaciją, tiesiog būtina saugoti savo ir bendradarbių privačius gyvenimus, dalis išsigąsta. Kartais net baiminasi klausimų užduoti. Keista, kai demokratinėje šalyje žmonės bijosi kalbėti apie savo teises, kurios yra įrašytos įstatymuose!

Šiandien supažindinsiu skaitytojus su jų teisėmis kratos metu. Kaip yra atliekamos kratos? Kokios yra žmonių teisės? Kaip elgtis kratos metu? Ką pareigūnai gali daryti ir ko negali?

Tokia situacija. 6 valanda ryto. Visi dar miega. Jūs vartotės lovoje, negalite užmigti, galbūt kažkas jaudina. Staiga išgirstate skambutį. Nustembate. Kas gi čia dabar tokį ankstų rytą išprotėjo? Nueinate prie durų, pažiūrite pro durų akutę ir pamatote visą būrį kaukėtų, uniformuotų, o kartais ir ginkluotų automatais pareigūnų. Jūs pradedate drebėti. Apima baimė. Galva visiškai negalvoja, padrikos mintys sukasi, sukasi… Jūs pasimetate. Ką daryti? Kaip elgtis?

Pirmiausiai atidarote duris, pasisveikinate ir klausiate: gal, vyrai, pasiklydote? Prokuroras, kartais ikiteisminio tyrimo tyrėjas, privalo aiškiai ir suprantamai perskaityti jums teisėjo nutartį dėl kratos atlikimo. Nutartyje turi būti įrašyta konkretus patalpų, kuriose bus atliekama krata, adresas, turi būti įrašyta, kokiu nusikaltimu jūs esate įtariamas.

Nutarties skaitymo metu bandykite nusiraminti. Jums reikalingas laikas. Užduokite daugiau klausimų prokurorui, aiškinkitės aplinkybes, viską darykite kuo kultūringiau ir ramiau. Žinokite, kad jūsų gyvenimas pareigūnų atėjimu nesibaigė, ir niekas nežino, kaip šis tyrimas baigsis. Taigi neskubėkite daryti išankstinių išvadų ir save „laidoti“.

Po nutarties perskaitymo prokuroras privalo jums atiduoti teisėjo nutarties nuorašą. Patikrinkite, ar dokumentai identiški. Prokuroras paprašys jūsų savo noru atiduoti jam daiktus, susijusius su nusikalstama veika.

Štai šioje padėtyje jūs privalote pasakyti pareigūnams, kad norite paskambinti savo advokatui ir jį pakviesti. Advokatas jums reikalingas, nes jis į kratos procesą žiūrės be jokių emocijų, nervinių įtampų. Jis geriau už jus žino jūsų teises ir gebės joms tinkamai atstovauti.

Pareigūnai privalo laukti advokato. Dažniausiai taip būna. Jeigu jie vis vien pradeda daryti kratą, vaikščioti po kambarius, žvalgytis, kilnoti daiktus, atidarinėti spintelių dureles, garsiai išsakykite savo prieštaravimą tokiems pareigūnų veiksmams. Tačiau jokiais būdais nesiimkite veiksmų prieš pareigūnus, nes tuomet tikrai padarysite nusikaltimą ir būsite nuteisti. Jūs visus, jūsų akimis žiūrint, neteisėtus pareigūnų veiksmus galėsite įrašyti į protokolą. O teismas, gali nutikti ir taip, kratą ir kratos metu rastus įrodymus atmes ir jų nenagrinės, jeigu jie buvo surinkti pažeidžiant įstatymus.

Kratos metu prašykite, kad pareigūnai nevaikščiotų po kambarius be jūsų ar jūsų šeimos nario palydos. Neleiskite jiems vieniems būti patalpose, nes juk nežinote, ką jie ten pridarys. Galite netikėtai sužinoti, kad namuose laikote narkotikų ar šovinių! Pareigūnai kratą gali daryti tik jums stebint ir būnant šalia.

Reikalaukite, kad kratos procesas nuo pat pradžių būtų nufilmuotas. Kiekvienas pareigūnų ir jūsų veiksmas turi būti nufilmuotas, kiekvienas jūsų ir pareigūnų pasakymas turi būti įrašytas. Tokiu būdu jūs apsaugosite save nuo išgalvotų kaltinimų.

Jūs taip pat turite teisę prašyti pareigūnų, kad dalytų ir kviestiniai. Tai gali būti jūsų kaimynai, bendradarbiai, kolegos, kiti asmenys.

Atminkite, kad pareigūnai iš jūsų patalpų gali paimti tik tuos daiktus, kurie yra susiję su jums inkriminuojama nusikalstama veika, bei daiktus, kuriuos pagal įstatymą draudžiama laikyti namuose. Visi paimti daiktai turi būti kruopščiai aprašyti protokole ir nurodyti jų identifikaciniai požymiai. To reikia, kad vėliau būtų galima atpažinti tuos daiktus kaip jūsų nuosavybę, bei tam, kad jų nebūtų galima sukeisti su kitais daiktais ar jų pažeisti. Aprašyti protokole daiktai turi būti nufilmuoti, įdėti į paketą ir užantspauduoti.

Nepasirašykite protokolo, kol jums to nepasakys advokatas. Jeigu jo neturite, privalote patys kruopščiai perskaityti visą protokolą nuo pradžios iki pabaigos. Suprantu, kad esate pavargę, kad įtampa kankina, tačiau protokolas yra oficialus dokumentas, kuris teisme gali tapti svarbiausiu įrodymu. Taigi jį skaitykite įdėmiai.

Nepalikite protokole tuščių eilučių. Reikalaukite, kad prokuroras jas perbrauktų arba užpildytų.

Protokolo pabaigoje įrašykite pastabas, jeigu tokių turite. Čia jūs galite įrašyti visus jūsų pastebėtus pareigūnų neteisėtus, jūsų manymu, veiksmus. Šios pastabos teismo metu jums padės. Teisėjas į pareigūnų veiksmus pažiūrės jūsų akimis ir juos įvertins.

Nereikia bijoti savo teisių. Nereikia bijoti jomis naudotis. Nereikia bijoti reikalauti pareigūnų laikytis įstatymų reikalavimų. Nereikia bijoti ginti save ir savo teises. Juk gyvename demokratinėje šalyje.

Šaltinis: alfa.lt

Važinėju po Lietuvą ir susitinku su įmonių vadovais bei darbuotojais. Kai su žmonėmis pradedu diskutuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimais,