2020/07/05

Naujienos

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti

Telefoninių pokalbių pasiklausymas yra aktuali problema. Šiais laikais klausosi kas tik nori, kada nori ir ko nori. Pasiklausymo programas ar specialius aparatus gali įsigyti kiekvienas žmogus, turintis pakankamai pinigų. Blogiausia, kad juos gali įsigyti, manau, kad jau turi pavieniai nusikaltėliai ar organizuotos nusikalstamos grupuotės. Jos tikrai žino, ką klausytis, kada klausytis ir kaip panaudoti surinktą informaciją.

Straipsnyje skaitytojams pateiksiu kelis požymius, pagal kuriuos galima suprasti, kad, tikriausiai, jūsų telefoninių pokalbių slaptai pasiklauso tretieji, jums nežinomi, asmenys.

Požymiai, rodantys, kad jūsų pasiklausoma:

 Akumuliatoriaus temperatūra

Jeigu telefono kurį laiką nenaudojote, niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o telefono akumuliatorius yra šiltas, o kartais net karštas, tai žinokite, kad greičiausiai jūsų pasiklausoma. Galite patikrinti patys. Padėkite ir palikite valandai telefono aparatą ramybėje. Nelieskite jo. Po valandos paimkite jį į rankas ir jeigu pajusite, kad akumuliatorius yra šiltas, tai, galbūt, turite slaptą „draugą“, kuris dalyvauja jūsų pokalbyje su kolegomis, draugais, šeimos nariais ar klientais.

Telefono baterija greitai išsikrauna

Vieną dieną pastebite, kad jūsų mobiliojo telefono baterija greičiau išsikrauna. Faktiškai kiekvieną dieną reikia krauti bateriją, nors vakar ar praėjusią savaitę su telefonu neturėjote papildomų rūpesčių. Jeigu jūsų mobiliojo telefono baterija pradėjo išsikrauti greičiau nei įprastai, tai, žinokite, kad, tikriausiai, esate tyrimo objektas. Kai telefono aparatas yra pasiklausomas, tai baterija dirba už du, kadangi prie telefono aparato kažkas yra prijungęs papildomas funkcijas. Kartais mobiliojo telefono aparatą naudoja kaip „blakę“, tuomet baterija išsikrauna dar greičiau.

Ilgai išsijungia

Ilgai išsijungia telefono aparatas. Kai paspaudžiate telefono aparato išjungimo mygtuką, tai pastebite, kad jis gana ilgai dirba, kol išsijungia. Ilgesnį laiką šviečia ekranas, o kartais telefono aparatas neišsijungia. Reikia išjungimo mygtuką spausti kelis kartus. Jeigu tokį telefono aparato elgesį pastebėjote, tai, žinokite, kad, galbūt, esate sekamas. Visada atkreipkite dėmesį į neįprastą, keistą telefono elgesį.

Keistas telefono aparato aktyvumas

Netikėtai telefonas pradeda savarankiškai veikti: įsijungia ekrano apšvietimas, išsijungia telefono aparatas, ekrane matyti, kad vyksta kažkokie procesai. Tai dar vienas galimas požymis, kad jūsų pasiklausoma. Tokie savarankiški telefono aparato veiksmai rodo, kad jūsų telefoną kažkas valdo nuotoliniu būdu arba jį aktyvavo konkretiems veiksmams.

Pašalinis garsas

Kai kalbate telefonu, girdite keistus pašalinius garsus, aidą, zyzimą, savo balsą. Jeigu girdite šiuos garsus, tai, tikriausiai, esate kontroliuojamas.

Trikdžiai

Jeigu jūs naudojate telefono aparatą šalia kitų elektroninių prietaisų (televizoriaus) ir pokalbio metu matote, kad televizoriaus ekrane atsiranda trikdžiai, tai gali būti požymis, kad jūsų telefono aparate yra instaliuota pasiklausymo ar sekimo programa. Jeigu elektroninis prietaisas reaguoja į nenaudojamą telefono aparatą, tai garantuotai telefone turite „dovanėlę“.

Pabaigoje noriu pabrėžti, kad jeigu pastebėjote šiuos požymius, tai dar nereiškia, kad esate sekamas ir jūsų pasiklausoma. Šie požymiai gali atsirasti ir dėl techninių ar kitų priežasčių. Taip atsitinka dažniausiai. Jeigu esate paprastas žmogus ir nedalyvaujate svarbiuose verslo ar valstybės gyvenimo procesuose, tai gyvenkite ramiai ir nekreipkite dėmesio į trikdžius.

Telefoninių pokalbių pasiklausymas yra aktuali problema. Šiais laikais klausosi kas tik nori, kada nori ir ko nori. Pasiklausymo programas ar

Koks ilgas išdavystės kelias! Nebūna taip, o jei ir būna, tai labai retai, kad įmonės darbuotojas staiga imtų ir išduotų savo įmonę. Iki išdavystės žmogus turi subręsti, turi praeiti daug laiko. Žmogus kovoja su savo vidiniais motyvais. Vieni jam sako: išduok, išduok, išduok, nes jie, įmonės vadovai, nieko gero tau nedavė. Kiti motyvai kalba atvirkščiai: išduoti savus, bendradarbius nevalia. Juk pažeisi įstatymus, vidaus taisykles, gal ir pats stipriai nukentėsi.Ši žmogaus viduje vykstanti motyvų kova atima iš jo nemažai laiko ir suteikia įmonės saugumo darbuotojams galimybę laiku pastebėti išdavystės keliu keliaujantį bendradarbį ir jį sustabdyti. Svarbu neleisti jam nusižengti ir susigadinti sau gyvenimo. Tačiau kaip tai padaryti ir koks yra tas kelias, žino ne visi saugumu besirūpinantys darbuotojai ar verslo savininkai.

Tipinis žmogaus kelias į išdavystę atrodo maždaug taip.

Polinkis. Žmogus turi būti linkęs pažeisti taisykles. Jau ne kartą rašiau ir dar parašysiu, kad, Interpolo vertinimu, apie 25 proc. bet kurioje įmonėje dirbančių žmonių – visiškai nepatikimi. Jų negalima priimti į darbą, nuo jų reikia bėgti arba juos reikia vyti kuo toliau nuo įmonės reikalų. 25 proc. darbuotojų – visiškai patikimi. Jie geri darbuotojai, tiksliai ir griežtai laikosi taisyklių, tačiau jie nėra kūrybingi ir pajėgia įmonėje vykdyti tik kai kurias funkcijas. Jei paskirsi tokį žmogų į netinkamą vietą, vidaus taisyklės nebus pažeistos, tačiau ir darbas greičiausiai nebus padarytas. Apie 50 proc. darbuotojų yra patikimi, tačiau… Jei susidaro tam tikra situacija, toks darbuotojas gali išduoti įmonę. Tai yra normalūs įmonės darbuotojai ir normalūs žmonės.

 Įmonės saugumu besirūpinantis darbuotojas gali iš anksto nuspėti, kurie asmenys yra linkę pažeidinėti vidaus taisykles, ir skirti jiems didesnį dėmesį. Tačiau šioje išdavystės kelio vietoje saugumo darbuotojas vis dar tebėra aklas.

Stresas. Daugelis darbuotojų patiria profesinį ar asmeninį stresą. Tai kuria sąlygas, kurioms esant normalus darbuotojas (vienas iš 50 proc.) gali įmonę išduoti.

Žmogus patiria didelį spaudimą. Jis susidūrė su problema ir niekaip negali jos išspręsti, neranda išeities. Problema gali būti jo nepasitenkinimas darbo atmosfera. Pavyzdžiui, viršininkas neperkėlė į aukštesnes pareigas, nors žadėjo. Neišmokėjo premijos, nors darbuotojas dirbo išeiginėmis ir po darbo valandų prie projekto. Viršininkas nepakėlė atlyginimo, nors kiti darbuotojai uždirba kiek daugiau. Įmonė darbuotojui skyrė senesnio modelio automobilį nei identiškas pareigas einančiam kolegai. Motyvų gali būti šimtai, netgi tūkstančiai. Įmonių vadovai negali iki galo patenkinti visų darbuotojų lūkesčių.

Problema gali būti ir asmeninė. Pavyzdžiui, darbuotojas mėgsta žaisti azartinius žaidimus. Pralošė, prisiskolino ir vėl pralošė. Jį spaudžia pinigų stygius, skolininkai. Arba susirgo darbuotojui artimas žmogus. Jis jaudinasi, ieško išeities, tačiau jos neranda. Liga nesitraukia.

Įmonės saugumo darbuotojas šiame etape vis dar yra aklas ir nepastebi darbuotojo problemų. Aišku, jei kartais įmanoma apie vieno ar kito darbuotojo problemas sužinoti iš anksto, tačiau tai daugiau sėkmė nei įdirbio rezultatas. Žmonės dažniausiai tyli ir bendradarbiams nepasakoja apie savo problemas, jas slepia.

Elgesys. Darbuotojas, patirdamas nuolatinį spaudimą, įtampą, pradeda elgtis kitaip nei iki tol. Pasikeičia darbuotojo elgesys. Jis ima pažeidinėti įmonės vidaus taisykles, su niekuo nekalba, užsidaro savyje. Arba, atvirkščiai, jis lieja pyktį ant įmonės vadovų, kritikuoja juos ir jų vadovavimą, tyčiojasi iš priimtų sprendimų. Darbuotojas laiku neįvykdo uždavinių, atsikalbinėja ir ginčijasi su vadovu. Kartais darbuotojas, nors jam atliekamai darbo užduočiai to visiškai nereikia, ima iš archyvų dokumentus ir kopijuoja arba į namus nešasi svarbius įmonės dokumentus.

Štai šioje išdavystės kelio vietoje saugumo darbuotojas ne tik gali, bet ir privalo viską matyti bei laiku pastebėti kylančias grėsmes. Jis turi gerai išmanyti įmonės vidaus taisykles, pažinoti įmonės darbuotojus, su jais nuolat bendrauti ir atkreipti dėmesį, kai kuris nors iš jų pradeda blaškytis. Informacija apie pasikeitusį darbuotojo elgesį ant atsakingo asmens stalo turi atsidurti kuo greičiau. Jokio delsimo negali būti, nes tai yra labai svarbus išdavystės kelio etapas.

Reakcija. Saugumo darbuotojas turi nedelsdamas imtis atsakomųjų priemonių. Jos gali būti įvairios, tačiau tai ne šios dienos tema. Šįkart pabrėšiu tik tiek, kad saugumo darbuotojas privalo prevencinėmis priemonėmis stabdyti darbuotojo žingsniavimą į išdavystę. Reikia išsiaiškinti darbuotojo elgesio motyvus ir įkalbėti jį nusiraminti, padėti jam išspręsti iškilusias problemas. Tuo atveju, jei potencialus pažeidėjas vis vien neklauso, kas jam sakoma, pravartu su juo atsisveikinti, kol nepridarė didesnių bėdų, arba bent apriboti prieigą prie svarbių projektų ir informacijos.

Išdavystė. Jeigu saugumo darbuotojas neatlieka savo darbo ir laiku nepastebi potencialaus išdaviko blaškymosi, nesiima jo atžvilgiu prevencinių priemonių, jeigu įmonės vadovybė nepadeda darbuotojui, o kartais netgi tyčiojasi iš jo problemų, toks darbuotojas galutinai subręsta išdavystei. Blogieji motyvai, skatinami prastos darbo atmosferos kolektyve, ignoravimo arba konkurento agentų, švenčia pergalę.

Įsivaizduokite namą ir nedidelę jį supančią teritoriją. Aplinka puikiai apsaugota. Kai svetimas žmogus neprašytas įeina į namo teritoriją, apsaugos darbuotojas iš karto gauna pavojaus signalą. Jis nedelsdamas reaguoja į signalą ir siunčia į pavojaus vietą reagavimo komandą, kad neutralizuotų pavojų.

Lygiai taip pat atrodo ir darbas su žmonėmis. Reikia laiku gauti signalą apie galimą pavojų ir į jį tinkamai reaguoti. Reikia kalbėtis su žmonėmis, padėti jiems spręsti problemas, tuomet jokių išdavysčių nebus. Žmonės iš prigimties yra geri – jei su jais sąžiningai elgsiesi.

Alfa.lt

Koks ilgas išdavystės kelias! Nebūna taip, o jei ir būna, tai labai retai, kad įmonės darbuotojas staiga imtų ir išduotų

Važinėju po Lietuvą ir susitinku su įmonių vadovais bei darbuotojais. Kai su žmonėmis pradedu diskutuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimais, kai jiems aiškinu, kad norint apsaugoti įmonės konfidencialią informaciją, tiesiog būtina saugoti savo ir bendradarbių privačius gyvenimus, dalis išsigąsta. Kartais net baiminasi klausimų užduoti. Keista, kai demokratinėje šalyje žmonės bijosi kalbėti apie savo teises, kurios yra įrašytos įstatymuose!

Šiandien supažindinsiu skaitytojus su jų teisėmis kratos metu. Kaip yra atliekamos kratos? Kokios yra žmonių teisės? Kaip elgtis kratos metu? Ką pareigūnai gali daryti ir ko negali?

Tokia situacija. 6 valanda ryto. Visi dar miega. Jūs vartotės lovoje, negalite užmigti, galbūt kažkas jaudina. Staiga išgirstate skambutį. Nustembate. Kas gi čia dabar tokį ankstų rytą išprotėjo? Nueinate prie durų, pažiūrite pro durų akutę ir pamatote visą būrį kaukėtų, uniformuotų, o kartais ir ginkluotų automatais pareigūnų. Jūs pradedate drebėti. Apima baimė. Galva visiškai negalvoja, padrikos mintys sukasi, sukasi… Jūs pasimetate. Ką daryti? Kaip elgtis?

Pirmiausiai atidarote duris, pasisveikinate ir klausiate: gal, vyrai, pasiklydote? Prokuroras, kartais ikiteisminio tyrimo tyrėjas, privalo aiškiai ir suprantamai perskaityti jums teisėjo nutartį dėl kratos atlikimo. Nutartyje turi būti įrašyta konkretus patalpų, kuriose bus atliekama krata, adresas, turi būti įrašyta, kokiu nusikaltimu jūs esate įtariamas.

Nutarties skaitymo metu bandykite nusiraminti. Jums reikalingas laikas. Užduokite daugiau klausimų prokurorui, aiškinkitės aplinkybes, viską darykite kuo kultūringiau ir ramiau. Žinokite, kad jūsų gyvenimas pareigūnų atėjimu nesibaigė, ir niekas nežino, kaip šis tyrimas baigsis. Taigi neskubėkite daryti išankstinių išvadų ir save „laidoti“.

Po nutarties perskaitymo prokuroras privalo jums atiduoti teisėjo nutarties nuorašą. Patikrinkite, ar dokumentai identiški. Prokuroras paprašys jūsų savo noru atiduoti jam daiktus, susijusius su nusikalstama veika.

Štai šioje padėtyje jūs privalote pasakyti pareigūnams, kad norite paskambinti savo advokatui ir jį pakviesti. Advokatas jums reikalingas, nes jis į kratos procesą žiūrės be jokių emocijų, nervinių įtampų. Jis geriau už jus žino jūsų teises ir gebės joms tinkamai atstovauti.

Pareigūnai privalo laukti advokato. Dažniausiai taip būna. Jeigu jie vis vien pradeda daryti kratą, vaikščioti po kambarius, žvalgytis, kilnoti daiktus, atidarinėti spintelių dureles, garsiai išsakykite savo prieštaravimą tokiems pareigūnų veiksmams. Tačiau jokiais būdais nesiimkite veiksmų prieš pareigūnus, nes tuomet tikrai padarysite nusikaltimą ir būsite nuteisti. Jūs visus, jūsų akimis žiūrint, neteisėtus pareigūnų veiksmus galėsite įrašyti į protokolą. O teismas, gali nutikti ir taip, kratą ir kratos metu rastus įrodymus atmes ir jų nenagrinės, jeigu jie buvo surinkti pažeidžiant įstatymus.

Kratos metu prašykite, kad pareigūnai nevaikščiotų po kambarius be jūsų ar jūsų šeimos nario palydos. Neleiskite jiems vieniems būti patalpose, nes juk nežinote, ką jie ten pridarys. Galite netikėtai sužinoti, kad namuose laikote narkotikų ar šovinių! Pareigūnai kratą gali daryti tik jums stebint ir būnant šalia.

Reikalaukite, kad kratos procesas nuo pat pradžių būtų nufilmuotas. Kiekvienas pareigūnų ir jūsų veiksmas turi būti nufilmuotas, kiekvienas jūsų ir pareigūnų pasakymas turi būti įrašytas. Tokiu būdu jūs apsaugosite save nuo išgalvotų kaltinimų.

Jūs taip pat turite teisę prašyti pareigūnų, kad dalytų ir kviestiniai. Tai gali būti jūsų kaimynai, bendradarbiai, kolegos, kiti asmenys.

Atminkite, kad pareigūnai iš jūsų patalpų gali paimti tik tuos daiktus, kurie yra susiję su jums inkriminuojama nusikalstama veika, bei daiktus, kuriuos pagal įstatymą draudžiama laikyti namuose. Visi paimti daiktai turi būti kruopščiai aprašyti protokole ir nurodyti jų identifikaciniai požymiai. To reikia, kad vėliau būtų galima atpažinti tuos daiktus kaip jūsų nuosavybę, bei tam, kad jų nebūtų galima sukeisti su kitais daiktais ar jų pažeisti. Aprašyti protokole daiktai turi būti nufilmuoti, įdėti į paketą ir užantspauduoti.

Nepasirašykite protokolo, kol jums to nepasakys advokatas. Jeigu jo neturite, privalote patys kruopščiai perskaityti visą protokolą nuo pradžios iki pabaigos. Suprantu, kad esate pavargę, kad įtampa kankina, tačiau protokolas yra oficialus dokumentas, kuris teisme gali tapti svarbiausiu įrodymu. Taigi jį skaitykite įdėmiai.

Nepalikite protokole tuščių eilučių. Reikalaukite, kad prokuroras jas perbrauktų arba užpildytų.

Protokolo pabaigoje įrašykite pastabas, jeigu tokių turite. Čia jūs galite įrašyti visus jūsų pastebėtus pareigūnų neteisėtus, jūsų manymu, veiksmus. Šios pastabos teismo metu jums padės. Teisėjas į pareigūnų veiksmus pažiūrės jūsų akimis ir juos įvertins.

Nereikia bijoti savo teisių. Nereikia bijoti jomis naudotis. Nereikia bijoti reikalauti pareigūnų laikytis įstatymų reikalavimų. Nereikia bijoti ginti save ir savo teises. Juk gyvename demokratinėje šalyje.

Šaltinis: alfa.lt

Važinėju po Lietuvą ir susitinku su įmonių vadovais bei darbuotojais. Kai su žmonėmis pradedu diskutuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimais,