Naujienos

Galimybės izraeliečiams susipažinti su buvusių KGB agentų dosjė atsirado prieš keletą mėnesių, kai britų Churchillio kolegijos knygynas Kembridže leido su slaptais sovietų žvalgybos dokumentais susipažinti Izraelio žurnalistams.

Ši istorija prasidėjo dar 1992 metais, kai į Didžiosios Britanijos ambasados duris Latvijos sostinėje Rygoje pasibeldė Rusijos pilietis, kaip vėliau paaiškėjo, ilgametis KGB pareigūnas Vasilijus Mitrochinas. Jis budinčiojo paprašė pakviesti svarbų ambasados asmenį, nes jam turįs svarbių žinių.

Su V. Mitrochinu susitiko jauna ambasados darbuotoja. Vyriškis prisistatė, trumpai papasakojo apie save. Diplomatė paprašė pateikti įrodymų, ir V. Mitrochinas įteikė jei keletą itin slaptų dokumentų. Ambasados darbuotoja, nustebusi dėl tokios įvykių eigos, pasiūlė V. Mitrochinui arbatos ir liepė palaukti.

Kiek anksčiau V. Mitrochinas kreipėsi ir į JAV ambasadą, tačiau šios darbuotojai nepatikėjo jo papasakota istorija ir atsisakė su juo bendrauti. JAV diplomatai įtarė, kad prieš juos – specialiai atsiųstas Rusijos žvalgybos agentas, turįs užmegzti su jais kontaktą ir dezinformuoti, teikdamas melagingą informaciją apie KGB veiklą.

Praėjus kelioms savaitėms nuo apsilankymo britų ambasadoje Rygoje, reikalai pajudėjo. Su V. Mitrochinu susitiko aukštas Didžiosios Britanijos saugumo pareigūnas. Jis specialiai atvyko į Rygą, kad įvertintų V. Mitrochino patikimumą. Pokalbis saugumietį galutinai įtikino, kad prieš jį stovi tiesiog aukso vertės informatorius.

1992 metų lapkričio mėnesį V. Mitrochinas kartu su šeima ir visais jo turėtais slaptais dokumentais – o jų buvo dešimtys tūkstančių – sėkmingai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje.

Ilgametis KGB pareigūnas V. Mitrochinas gimė 1922 metais Rusijoje. 1948-aisiais jis įsidarbino tuometinėje MGB – Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo ministerijoje, kuri vėliau tapo Valstybės saugumo komitetu (KGB) ir šiuo pavadinimu plačiai pagarsėjo. V. Mitrochinas, mokėjęs keletą užsienio kalbų, iš pradžių dirbo užsienyje. Vėliau jis buvo paskirtas dirbi KGB Pirmosios valdybos (žvalgybos) archyve.

Būtent archyve V. Mitrochinas susipažino su itin slaptais Sovietų Sąjungos dokumentais. Pamatė ir galutinai įsitikino, kad saugumas organizavo žmonių trėmimą į Sibirą ir jų persekiojimą. V. Mitrochinas susipažino ir su slaptu Jurijaus Andropovo įsakymu Nr. 0051, kuriame kalbama apie disidentų persekiojimą šalies viduje ir užsienyje.

Paskutiniu nepasitenkinimo lašu, paskatinusiu V. Mitrochiną apsispręsti, tapo slapti KGB dokumentai apie pasaulinę baleto žvaigždę Rudolfą Nurejevą. 1961 metais šis, savo laimei, atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą. KGB jo atžvilgiu planavo slaptą operaciją – automobilio avariją, kurioje R. Nurijevas stipriai susižalotų ir daugiau negalėtų šokti. Tokiu būdu KGB tikėjosi sutramdyti šokėją ir jo disidentines mintis.

V. Mitrochinas apsisprendė kopijuoti slaptus dokumentus. Jis tai darė dviem būdais. Pradžioje KGB archyvo darbuotojas juos perrašinėjo darbo vietoje. Parašydavo dokumento ištrauką, popieriaus lapą suglamžydavo ir lyg niekur nieko išmesdavo į šiukšlių dėžę. Prieš eidamas namo, jis popierius slapčiomis ištraukdavo iš šiukšlinės, įsidėdavo juos į batus ir taip išsinešdavo iš pastato.

Tačiau ilgainiui V. Mitrochinas suprato, kad toks dokumentų perrašymas užims labai daug laiko. Todėl jis pradėjo slaptus dokumentus neštis į namus. Įsidėdavo į batus ir išeidavo. Namuose dokumentus perrašinėjo iš pradžių ranka, bet kai suprato, kad jo rankraštis sunkiai įskaitomas, nusprendė tai daryti rašomąja mašinėle. Tai buvo pavojingas sprendimas, nes visas rašomąsias mašinėles ir joms naudoti skirtą rašalą kontroliavo KGB – jos visos buvo apskaitytos. Jei V. Mitrochinas būtų pradėjęs dideliais kiekiais pirkti raštą, tai būtų sukėlę KGB įtarimų, jo atžvilgiu būtų pradėtas slaptas tyrimas.

V. Mitrochinas slaptus KGB dokumentus perrašinėjo apie dvidešimt metų, dėjo juos į pieno bidonus ir užkasdavo savo sodo žemėje. Nusprendęs kreiptis į Didžiosios Britanijos ambasadą Latvijoje, jis tapo didžiausiu tuometiniu įslaptintos informacijos nutekintoju pasaulyje.

Iš viso „Mitrochino archyvai” atskleidė apie 1000 KGB agentų, dirbusių užsienyje. Didžiosios Britanijos saugumas ir žvalgyba išsamiai susipažino su V. Mitrochino išneštais dokumentais ir dalį svarbios informacijos perdavė savo partneriams. Archyvo slapčiausias dalis, liečiančias asmenis, kurie užėmė aukštus postus užsienio valstybėse ir slapta dirbo KGB, Londonas įslaptino.

Be kita ko, ir Izraelio kontržvalgyba laiku gavo duomenis apie KGB agentus ir ėmėsi atitinkamų priemonių. Šių duomenų ji iki šios dienos negalėjo atskleisti, nes toks buvo susitarimas su Didžiąją Britanija. Tačiau dabar V. Mitrochino archyvai tapo prieinami britų iniciatyva.

View image on Twitter

Izraelio žurnalistai, padirbėję keletą mėnesių su archyvine medžiaga, supažindino šalies visuomenę su Izraelyje veikusiais KGB agentais. Tai – gana įspūdingas sąrašas, atspindintis KGB užmojų ir veiklos mastą:

• Agentas Levi (Lucjanas) Levi dirbo Izraelio kontržvalgyboje „Shin Bet“. Jo darbo kryptis – KGB veikla Izraelyje ir jos neutralizavimas. Levi buvo užverbuotas komunistinės Lenkijos žvalgybos ir informuodavo KGB apie visas jam žinomas „Shin Bet“ slaptas operacijas, nukreiptas prieš sovietų žvalgybą ir piliečius. Jis buvo išaiškintas, areštuotas ir pasodintas į kalėjimą 1957 metais.
• Agentas, kurio pavardė taip ir nebuvo atskleista. Žinoma tiek, kad jis buvo žurnalistas, o vėliau dirbo pirmojo Izraelio prezidento Chaimo Weizmanno administracijoje. Jis informuodavo KGB apie prezidento administracijos darbą, sprendžiamas problemas, priimamus sprendimus, prezidento nuotaikas.
• Agentas slapyvardžiu „Peretz“, Shlomo Shmali, buvo Izraelio komunistų partijos („Maki“) aktyvus narys, artimai bendravo su šios partijos lyderiu Imeiru Vilneriu. „Peretz” informuodavo KGB apie partijos politinę veiklą, kovą su konkurentais, priimamus sprendimus, kitus partijos narius.
• Agentas Ya‘kovas Riftinas priklausė Izraelio Jungtinei darbininkų partijai („Mapam“), ilgą laiką dirbo Izraelio parlamente (Knesete), ėjo atsakingas pareigas Užsienio reikalų ir gynybos komitete. Y. Riftinas informaciją KGB apie viso parlamento ir šio komiteto veiklą, narius, priimamus sprendimus, problemas, nuotaikas.
• Agentas Moshe Sneh buvo vienas „Mapam” kūrėjų, vėliau perėjęs į „Maki“ gretas. Jis buvo žymus Izraelio visuomenės veikėjas, ilgametis Kneseto narys iki pat mirties 1972 metais.
• Agentas slapyvardžiu „Grant“, Elazaras Granot, buvo žinomas rašytojas ir įtakingas politikas, septynerius metus dirbo Izraelio parlamente kaip „Mapam“ deleguotas deputatas. Jis ėjo atsakingas pareigas Užsienio ir gynybos komitete, o vėliau dirbo Izraelio ambasadoriumi Pietų Afrikoje.
• Agentas slapyvardžiu „Boker“, Yaakovas Varmas, buvo garsus Izraelio inžinierius. Jo vardu pavadintas tiltas per Jordano upę. Y. Varmas dirbo prie slapto Izraelio projekto, Nacionalinio vandentiekio, turėjusio pagrindinius šalies miestus aprūpinti gėlu vandeniu. Y. Varmas buvo vienas šio projekto iniciatorių ir kūrėjų. Jis taip papt informuodavo KGB apie projekto įgyvendinimą.
• Agentas slapyvardžiu „Megresko“. KGB jam liepė įsidarbinti „Nativ“ organizacijoje, kuri palaikė ryšius su žydais Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinio bloko šalyse ir skatino juos keltis gyventi į Izraelį. Sovietų saugumiečiai, įtardami, kad po „Nativ” priedanga veikia Izraelio žvalgyba, nurodė „Megresko“ rinkti informaciją ir iš vidaus sabotuoti organizacijos veiklą.
• Agentas slapyvardžiu „Check“, Ze‘ev Avni, buvo ekonomistas ir Izraelio užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Jis taip pat vykdė Izraelio žvalgybos „Mossad“ pavedimus, nuolat važinėjo po Europos šalis ir palaikė ryšius su izraeliečių žvalgais bei agentais. Daugelį jų Z. Avni išdavė KGB. Izraelio saugumas savarankiškai nustatė jo ryšius su KGB, surinko įrodymus ir apkaltino šnipinėjimu. Z. Avni prisipažino dirbęs sovietų žvalgybai.
• Agentas, kurio pavardė nutylima, užėmė itin aukštas pareigas Izraelio kariuomenėje, turėjo generolo majoro laipsnį. Izraelio saugumas „Shin Bet“, nenorėdamas pakenkti Izraelio kariuomenės prestižui, ilgą laiką šį faktą laikė paslaptyje ir iki šios dienos atsisako atskleisti šio asmens tapatybę.
• Agentas slapyvardžiu „Malinka“ užėmė itin aukštas pareigas Izraelio kontržvalgyboje „Shin Bet“. Jis ilgą laiką informavo KGB apie kontržvalgybos darbuotojus, vykdomas slaptas operacijas. Jo asmens duomenys taip pat išlieka įslaptinti.

Ši informacija parodo KGB veiklos tikslus. Sovietų žvalgyba siekė įgyti agentų valstybių aukšto rango politikų, valstybės tarnautojų ir karininkų gretose, ir ši veikla jai sekėsi.

Galima įtarti, kad Rusijos žvalgybai gali visai neblogai sektis ir dabar – ir ne vien Izraelyje.

Apklausos metu žmonės, siekdami pasiteisinti, būdami išsigandę, pavargę ir psichologiškai palaužti, dažnai prikalba nebūtų dalykų. Jie kartais, patys to nesuprasdami, apkalba savo bendradarbius, draugus. Kartais ši kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkta informacija panaudojama politinėje, verslo, asmeninėje konkurencinėje kovoje. Niekas negali garantuoti, kad informacija nebus panaudota kitiems tikslams, nei yra numatyta įstatyme.

Tyrėjai apklausų metu gali siekti kelių tikslų: informacijai apie tyrėją dominantį asmenį ar įvykį gauti, užverbuoti apklausiamą asmenį, suteikti asmeniui informaciją, kuri sukeltų tyrėjui naudingų asmens veiksmų, suteikti asmeniui informaciją, kurią jis perduotų kitam asmeniui ir kuri sukeltų kito asmens tyrėjui naudingus veiksmus.

Apklausiamas asmuo, savo ruožtu, turi gerai išmanyti savo teises ir pareigas, atitinkamai elgtis.

Pirmas dalykas, kurį reikėtų išsiaiškinti, – kaip asmeniui reikėtų elgtis prieš pasirodant apklausoje ar pačioje apklausos pradžioje.

Šaukimas. Asmuo į apklausą privalo eiti tik gavęs pagal įstatymą užpildytą ir išsiųstą šaukimą. Jame turi būti įrašyta jūsų vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, dėl kokių priežasčių esate šaukiamas, kur vyks apklausa, tyrėjo vardas ir pavardė, nurodyta apklausos data ir valanda. Jei šaukimą gavote, būtinai eikite į apklausą, nes priešingu atveju galite nukentėti. Įstatyme yra numatytos baudos.

Svarbu žinoti, kad jeigu tyrėjas jums paskambino telefonu ar kitokiu būdu susisiekė su jumis ir liepė ateiti į apklausą, galite šį nurodymą ignoruoti. Pagal įstatymą tyrėjas jums nieko padaryti negali. Be to, jūs privalote savo vadovams darbe paaiškinti, kodėl paliekate darbo vietą. Žodinis paaiškinimas visada sukelia tam tikrų įtarimų. Ar jums to tikrai reikia?

Advokatas. Paskambinkite savo advokatui ir paprašykite, kad jis kartu su jumis dalyvautų apklausoje. Advokatas gerai išmano įstatymus ir žino, kaip elgtis apklausos metu. Jis pasakys jums, į kuriuos klausimus reikia atsakyti, o į kuriuos ne. Advokatas blaiviai elgsis apklausoje, tinkamai įvertins tyrėjo klausimus, nerodys emocijų. Jis neleis jums pasimesti ir per daug prikalbėti.

Laikas. Reikalaukite, kad tyrėjas protokole užfiksuotų apklausos pradžios laiką. Tai yra svarbu. Kartais apklausos vyksta 4 val., kartais 8 val., o kartais – 24 val. Protokole nurodytas apklausos pradžios ir pabaigos laikas padės jums teismo metu. Jei apklausa vyks ilgą laiką, ji jus nuvargins, išves iš kantrybės, psichologiškai palauš, jūs prikalbėsite daug nesąmonių. Teismo metu galėsite motyvuoti, kad apklausos metu duoti parodymai yra niekiniai, nes tyrėjas jus per ilgai apklausinėjo ir kaip faktą pateiksite protokole įrašytą apklausos laiką.

Reikalavimas. Reikalaukite, kad tyrėjas apklausos pradžioje paaiškintų jums, dėl kokių priežasčių jis jus pašaukė, išaiškintų jūsų teises ir pareigas, pasakytų, koks jūsų statusas.

Asmens elgesys apklausos metu.

Atsakymai. Apklausos metu labai svarbu „neįsivažiuoti“, nepradėti pasakoti visko, kas jums šauna į galvą. Žmogus, norėdamas save pateisinti, prikalba daug nebūtų dalykų, kurie vėliau atsisuka prieš jį patį ir sugadina santykius su bičiuliais, bendradarbiais. Prašykite tyrėjo užduoti jums aiškius ir konkrečius klausimus, ir pats atsakinėkite į juos trumpai. Atminkite, kad tyrėjas neturi teisės užduoti menamų klausimų. Juos galite ignoruoti.

Tyrėjui pasakokite tik tai, ką savo akimis matėte. Nesiremkite gandais ir draugų pasakojimais, nes jūs nežinote, kaip buvo iš tikrųjų. Žmonių pasakojimai dažnai neatitinka tikrovės. Jie linkę faktus iškreipti, vienus paryškinti, kitus nutylėti, o tai daro dėl įvairių priežasčių.

Kūno reakcija. Apklausą vykdo tikri profesionalai. Jie mokosi tardyti žmones. Jie dalyvauja įvairiuose kursuose, skaito specialią literatūrą apie tardymo metodus. Jie geba apklausos metu iš žmogaus išgauti informaciją. Jie žino įvairius metodus, kaip tai padaryti. Apklausos metu jie stebi žmogaus elgseną: mimiką, akis, gestus, kūno reakciją į klausimus. Todėl patartina apklausos metu valdyti save.

Rankas padėkite ant stalo vieną ant kitos ir nejudinkite. Žiūrėkite į kokį nors ant stalo ar kabinete esantį daiktą ir jį tyrinėkite. Atminkite, kad „akys yra sielos veidrodis“. Jei išgirdę nemalonų klausimą raustate, iš anksto įspėkite tyrėją, kad kambaryje jums per karšta ir jūs galite prakaituoti.

Pauzės. Po kiekvieno tyrėjo klausimo, nepriklausomai nuo jo sudėtingumo, neskubėkite atsakyti. Išlaikykite pauzę. Tai leis jums apgalvoti atsakymą, nepulti į klausimą atsakyti ekspromtu, t. y. sakyti, kas pirmiausiai šauna į galvą. Vadovaukitės protu, o ne emocijomis ar intuicija.

Atmintis. Jei tyrėjas uždavė jums jautrų klausimą arba klausimą, į kurį jūs nenorite atsakyti, paprasčiausiai pasakykite tyrėjui, kad negalite atsakyti į šį klausimą, nes įvykius užmiršote. Tyrėjas spaus jus, reikalaus atsakymo, tačiau nekeiskite pozicijos. Tyrėjas nieko jums negalės padaryti, nebent rekomenduoti apsilankyti pas gydytoją.

Elgesys apklausai pasibaigus.

Skaitymas. Atidžiai perskaitykite protokolą. Kreipkite dėmesį į kiekvieną sakinį ir žodį. Dažnai tyrėjai protokolą surašo ne pagal jūsų žodžius, o taip, kaip jiems naudinga. Reikalaukite, kad protokolas būtų ištaisytas ir parašytas taip, kaip jūs sakėte.

Reikalaukite, kad tyrėjas užpildytų visas protokolo eilutes. Jokiais būdais nepalikite tuščių eilučių, nes vėliau jas tyrėjas užpildys taip, kaip jam reikia ir, aišku, ne jūsų naudai.

Pastabos. Prisiminkite, kad, pasirašydami protokolą, jūs pagal įstatymą turite teisę įrašyti savo pastabas. Jeigu apklausos metu tyrėjas, jūsų manymu, pažeidinėjo įstatymus, netinkamai elgėsi su jumis, grasino, jūs tyrėjo konkrečius veiksmus galite aprašyti protokole. Jeigu apklausoje dalyvavo ne vienas tyrėjas, reikalaukite, kad protokolą pasirašytų ir tas asmuo, kuris dalyvavo. Jei jis atsisako pasirašyti arba prieš baigdamas apklausą išeina iš kabineto, apie jo dalyvavimą apklausoje parašykite patys. Šios pastabos jums gali pravesti teismo metu ir padėti apsisaugoti nuo neteisėtų tyrėjo veiksmų.

Taigi rimto šnipo rimtas darbas konkurentui duoda gerų rezultatų, o konkurentas beveik visuomet dosniai atsilygina savo šnipui.

Šiame straipsnyje skaitytojui atskleisiu šnipo įtartiną elgesį su pinigais, kuriuos jis neteisėtai gauna iš konkurento.

Panašiai elgėsi Rusijos mokslininkas Adolfas Tolkačiovas, kuris sovietmečiu slapta dirbo Jungtinių Valstijų Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Jis iš amerikiečių gavo milijonus, tačiau jais nesinaudojo, neleido jų aklai, negerino savo ir savo šeimos narių gyvenimo sąlygų. Jis suprato, kad pirkdamas brangius daiktus, sukels bendradarbių įtarimus ir galiausiai bus išaiškintas bei nubaustas. A. Tolkačiovas pinigus laikė sodo namo kieme. Dėjo juos į trilitrinius stiklainius ir užkasdavo. Kartą, išsigandęs, kad bus sulaikytas, sodo namo židinyje sudegino 300 000 rublių.

Tačiau tokių žmonių, kurie būtų abejingi pinigų jėgai, yra labai mažai. Dažniausiai žmonės pasiduoda pinigų traukai. Jie nori geriau gyventi, turėti brangių daiktų, keliauti į egzotiškus kraštus, mėgautis geru maistu, aplinka, turėti prabangų butą, namą ir automobilį. Žmonės yra žmonės. Jie trokšta garbės. Jie nori pasirodyti prieš savo bendradarbius, draugus, kad už juos gyvena geriau ir smagiau. Jie nori pripažinimo. Būtent šis jausmas daugelį „veža“. Būtent dėl šio jausmo daugelis žmonių praranda protą ir pradeda švaistyti pinigus.

Ši žmogiškoji silpnybė juos išduoda. Šnipo bendradarbiai pastebi, kad jų kolega, kuris iki šiol niekuo neišsiskyrė iš kitų, pradėjo gyventi ne pagal gaunamas pajamas. Jis perka brangius laikrodžius, automobilius, atostogauja po kelis kartus per metus egzotiškuose kraštuose. Jis gyvena prabangų gyvenimą. Žiūrėk, vieną dieną į darbą jis atvažiuoja prabangiu automobiliu. Žiūrėk, kitą dieną valandų valandas sėdi prie kompiuterio ir ieško kelionių. Kaina jo nedomina, jį domina prabanga, išskirtinumas.

Šnipas taip pat gali išsiduoti, jeigu savo iniciatyva bando paaiškinti aplinkiniams, iš kur gavo pinigų. Jis tartum teisinasi prieš kolegas, pasakoja nebūtus dalykus, pvz., sako, kad labai sėkmingai ir brangiai pardavė savo vidutinės klasės 10 metų senumo automobilį ir labai pigiai, nes jam padėjo artimi draugai ir sėkmingai susiklostė situacija, nusipirko naują prabangų automobilį. Jis bandys sumenkinti įsigytą transporto priemonę. Arba jis pasakos pasakas apie jo žmonos gautą palikimą. Kažkoks tolimas giminaitis, gyvenantis kažkur toli, miręs ir palikęs jai daug pinigų. Žmonės yra išradingi ir jų fantazijai ribų nėra.

Ar reikėtų įmonei reaguoti į įtartiną darbuotojo elgesį? Kaip turėtų reaguoti bendradarbis, kuris pastebėjo kolegos keistą elgesį? Mano įsitikinimu, visais atvejais įmonė turėtų išsiaiškinti bendradarbio kardinalaus materialinio gyvenimo pasikeitimo priežastis. Įmonė juo pasitiki, jam suteikia teisę dirbti su jos (įmonės) materialiniu ir intelektualiniu turtu. Todėl ji turi pilną teisę žinoti, ar darbuotoju galima pasitikėti, ar ne. Kiekviena įmonė privalo saugoti savo interesus.

Bendradarbis, pastebėjęs kolegos įtartiną elgesį, neturėtų užmerkti akių. Ne mano daržai, ne mano vaikai – toks elgesys netinkamas. Kai įmonė nesudarys sutarties ir negaus užsakymų, tai kentės kiekvienas darbuotojas, nes nė vienam nebus pakeltas atlyginimas ar išmokėtos premijos. Bendradarbis, kurį aplankė įtarimai, turėtų apie juos informuoti savo tiesioginį vadovą.

Gali būti daug įvairių kitų žmogaus praturtėjimo priežasčių. Tačiau jų pats darbuotojas, užklaustas darbdavio, neslėps, o nuoširdžiai paaiškins. Na, o jeigu jis atsisakys aiškinti arba meluos, tai tokį darbuotoją reikėtų pašalinti iš svarbių įmonei pareigų. Kol nebus atsakyta į visus klausimus, tol darbuotojas neturėtų turėti teisės dirbti prie svarbių įmonei projektų.

Pakalbėkime apie verbavimo procesą, kai asmuo į slaptą bendradarbiavimą įtraukiamas palaipsniui. Tai gali trukti mėnesį, tris ar net metus. Verbuotojui laikas nėra svarbu. Jam svarbus rezultatas – kad jūs būtumėte pakabintas ant kablio ir neturėtumėte jokių galimybių ištrūkti.

Toks verbavimo procesas yra labai pavojingas, nes jį laiku atpažinti sudėtinga. Daugelis žmonių tik galutinio verbavimo etape, atėjus metui užtvirtinti agento ir verbuotojo santykius, suvokia, kad jie jau yra „pakabinti” ir nebegali savarankiškai priimti sprendimų, yra priklausomi nuo kitų žmonių. Tokia situacija itin pavojinga – slaptas bendradarbiavimas visuomet baigiasi agento kaip asmenybės žlugimu.

Dvigubas gyvenimas, nuolatinis melavimas, gandų skleidimas, draugų šmeižimas, kenkimas bendradarbiams atsiliepia žmogaus asmenybei taip pat, kaip ilgalaikis alkoholio vartojimas atsiliepia žmogaus fizinei būsenai ir išvaizdai. Žiūrėdami į alkoholio sudarkytą veidą, galite įsivaizduoti, kaip atrodo ilgamečio agento asmenybė iš vidaus.

Todėl tikrai verta išvengti spąstų, kol dar nėra per vėlu. Pateiksiu jums keletą patarimų, kaip laiku atpažinti verbavimo veiksmus ir laiku atsikratyti verbuotojo. Sakau laiku, nes tai labai svarbu. Jei nors truputį delsite, jei delsite ilgėliau, tai su kiekviena diena, savaite, mėnesiu jums bus vis sunkiau ir sunkiau atsikratyti to žmogaus.

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti – jūsų niekada ar beveik niekada neverbuos draugas ar pažįstamas, žodžiu, jūsų rato žmogus. Jis gali apie jus surinkti informaciją ir ją perduoti tikram verbuotojui. Tačiu jus verbuos jums nežinomas, nepažįstamas žmogus. Todėl pirmas signalas – kai nežinomas, tačiau turintis gana aukštą statusą (diplomatas, saugumietis, verslininkas, detektyvas) žmogus išreiškia norą susitikti su jumis ir pasikalbėti.

Interesantas greičiausiai trykš gerumu, rodys jums didelį palankumą, pagarbą. Jis tiesiog degte degs noru jums padėti, jus suprasti ir būtinai susitikti ir pakalbėti. Taip gali atrodyti pirmieji verbuotojo veiksmai, kurie turėtų iš karto atkreipti jūsų dėmesį, padėti jums tapti budresniems. Tačiau tai tik vienas ir pats pirmasis požymis – vien iš jo galutinės išvados daryti dar negalime.

Antras svarbus dalykas – susitikimo metu verbuotojas pradžioje kalbės įvairias banalybes. Apie tai, kaip skraidantys laivai raižo kosminę erdvę, kaip badauja Afrikos vaikai, kokį didelį blogį neša teroristai arba kaip kenčia žmonės dėl neteisėtos verslininkų konkurencijos. Kalbėjimas apie orą, tikrąją prasme ir ne, verbuotojui reikalingas tam, kad jis ilgiau galėtų jus pašnipinėti, įvertinti, prisijaukinti, nuimti stresą ir pačioje pradžioje tvyrančią įtampą. Jis siekia įgauti jei ne jūsų pasitikėjimą, tai bent palankumą.

Vėliau verbuotojas gali išsakyti iš anksto sugalvotą ir kruopščiai suplanuotą, tačiau visiškai su jo tikraisiais ketinimais nesisiejantį, susitikimo motyvą. Jis kalbės apie aplinkybes, kurios yra jums puikiai žinomos, nes jūs patys dalyvavote jose, jas matėte, girdėjote ar skaitėte naujienų portale. Tema nėra svarbi. Svarbu jūsų atsakymai, pasisakymai. Verbuotojo taip pat nedomina jūsų pasakytos informacijos turinys, nes jis, kaip dažniausiai būna, apie šias aplinkybes žino daugiau nei jūs. Verbuotojui svarbu pateikti jums susitikimo motyvą, kuris neturi sukelti jūsų baimės ir priešiškumo.

Trečias dalykas – verbuotojas, įgavęs daugiau pasitikėjimo (patikėkite manimi, tie, kurie verbuoja, yra puikūs psichologai ir geba žmogui įtikti per kelias minutes), ir išsakęs susitikimo motyvą bei jį aptaręs su jumis, paprašys jūsų nedidelės paslaugos. Tai gali būti prašymas sužinoti kokią nors informaciją arba gauti ir atnešti kokį nors niekam nereikalingą dokumentą, laikraščio straipsnį. Vėlgi verbuotojui yra visiškai nesvarbus jūsų gautos informacijos turinys. Tai jo nedomina. Jam yra labai svarbu tai, kad jūs sutiktumėte atlikti konkrečius veiksmus jo prašymu. Jam yra labai svarbu, kad jūs įvykdytumėte jo užduotį. Paslaugos prašymas iš menkai pažįstamo žmogaus jau yra rimtas požymis, rodantis, kad jūs esate grobis, kad verbuotojas bando jus sužvejoti ir jau išmetė jauką.

Būtent šiame etape jūs turite suvokti, kad atėjo laikas perimti iniciatyvą. Privalote aiškiai pasakyti pašnekovui, kad jis paslaugos nesulauks. Nėra būtina aiškinti, dėl kokių priežasčių, nors galite pasakyti, kad neturite tam laiko, kad nenorite veltis į neaiškias situacijas. Galų gale, galite tiesiai rėžti jam į akis, kad nenorite tapti agentu. Privalote drąsiai ir ryžtingai pačioje pradžioje, t.y. jau šiame etape, pasakyti verbuotojui, kad nenorite su juo daugiau turėti jokių reikalų.

Ketvirtas dalykas – jeigu vis vien sutiksite padaryti paslaugėlę, galvodami, kad prieš jus ne verbuotojas, o šiaip žmogus, linkintis jums gero gyvenimo, turite atidžiai sekti, kas bus vėliau. Pašnekovo prašymas pokalbio turinį ar patį susitikimo faktą laikyti paslaptyje turėtų jus galutinai įtikinti, kad prieš jus sėdi verbuotojas. Tik pagalvokite: kodėl turėtumėte slėpti faktą susitikimo su žmogumi, kurio nepažįstate? Kas gi čia tokio ypatingai slapto atsitiko?

Grįžus namo po susitikimo su verbuotoju, rekomenduoju apie šį susitikimą papasakoti visiems, aprašyti socialiniuose tinkluose. Tokio nekontroliuojamo agento nei vienas verbuotojas nenorės turėti. Nuo jo bėgs kaip nuo ugnies, nes toks agentas yra viena didelė problema, o ne nauda.

Atminkite: agento paslaptis anksčiau ar vėliau bus atskleista ir taps vieša. Atidžiai pažiūrėkite savo buvusią ar esamą aplinką ir atrasite žmogų, kuris dėl savo elgesio kėlė (ar vis dar kelia) jums įtarimų. Tikrai rasite. Jei neturėsite tikrų faktų apie to žmogaus slaptą bendradarbiavimą su konkurentais, užsienio žvalgais, detektyvais, tai intuityviai jusite, kad to žmogaus reikia saugotis, laikytis nuo jo atokiau, negalima juo pasitikėti. Taip jau yra surėdytas žmogus.

Jei žmogus daro blogus darbus, jis skleidžia nematomą, tačiau juntamą neigiamą energiją, kuri kitus žmones įspėja: saugokitės. Agentas laikui bėgant praranda visų – ir pažįstamų, ir draugų, ir šeimos narių, ir bendradarbių – pasitikėjimą. Nėra žmogui baisesnės bausmės, kaip jo ignoravimas ir izoliacija.