2024/10/03
logo
mobile-logo

Naujienos

Europos Parlamentas (EP) priėmė direktyvą dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Direktyva įsigalios, kai ją patvirtins Ministrų Taryba. Tačiau šis veiksmas yra tik techninis. Jau dabar galima teigti, kad direktyva priimta ir privaloma visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms.

Nauju teisės aktu siekiama suvienodinti teisinę bazę visose valstybėse narėse, kad būtų lengviau, greičiau ir garantuotai užkirstas kelias neteisėtai gauti, naudoti ir atskleisti komercines paslaptis.

Visos direktyvos šiame straipsnyje neišrašysiu. Ir prasmės tokios nėra. Tačiau paminėsiu keletą svarbių dalykų, kuriuos privalo žinoti verslininkai.

Direktyvą sudaro keturi skyriai.

Dalykas ir taikymo sritis. Šiame skyriuje pateikiamas konfidencialios informacijos apibrėžimas. Tai yra itin svarbus momentas, nes jei jūsų informacija neatitinka atitinkamų reikalavimų, kurie yra aprašyti direktyvoje, teismas ją atmes ir nenagrinės jos kaip komercinės paslapties. Jūs patirsite nuostolių. Taigi komercinė paslaptis yra:

a) jei informacija bendrovės, įstaigos, organizacijos yra pripažinta komercine paslaptimi. Pripažinta reiškia, kad yra sudarytas tokios informacijos detalusis sąrašas, patvirtintas vadovo įsakymu, ir visi darbuotojai, kurie dirba su šia informacija, yra su juo supažindinti;

b) jei informacija turi komercinę vertę. Negali būti pripažinta komercine paslaptimi informacija, kuri neturi komercinės vertės, apie ją sužinoję konkurentai negali jums padaryti jokios žalos;

c) jei informacija yra bendrovės, įstaigos, organizacijos apsaugota, jos apsaugai taikomos apsaugos priemonės ir procedūros. Ši komercinės paslapties savybė reikalinga tam, kad prie jūsų komercinės paslapties negalėtų prieiti visi bendrovės darbuotojai ar pašaliniai asmenys. Komercinė paslaptis lengvai pasiekiama tik asmenims, kurie turi leidimą su ja dirbti.

Jeigu jūsų konfidenciali informacija atitinka aukščiau paminėtas savybes, teismas priims jūsų prašymą nagrinėti bylą ir greičiausiai ją išnagrinės jūsų naudai.

Neteisėtas komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas. Neteisėtu gavimu yra pripažinti šie veiksmai: kai kas nors paslaptį pavogė, davė kyšį, įgijo apgaulės būdu, pažeidė susitarimus, pažeidė įsipareigojimus, neteisėtai pasisavino informaciją.

Skyriuje numatytos aplinkybės, kai teismai netaiko šių reikalavimų. Vienas tokių atvejų – kai žurnalistas gavo informacijos apie bendrovės vadovų nusikalstamą veiklą ir atliko žurnalistinį tyrimą, kurio metu susipažino su bendrovės komercine paslaptimi. Kitu būdu jis nebūtų atskleidęs nusikaltimo. Surinktą informaciją žurnalistas paskelbė spaudoje. Šiuo atveju žurnalistas nepadarė nusikaltimo. Direktyva gina žurnalisto teises ir neleidžia teismams nagrinėti jo veiksmų bei patraukti jo baudžiamojon ar civilinėn atsakomybėn. Tačiau žurnalistas privalo veikti viešojo, o ne bendrovės konkurentų intereso vardan.

Priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės. Šiame skyriuje išdėstytos priemonės, padedančios užkirsti kelią komercinių paslapčių naudojimui ir atlyginti žalą bendrovei, kuri patyrė ją. Paslapčių vagis ir neteisėtas naudotojas teismo sprendimu susilauks šių sankcijų:

a) bus nutraukta arba laikinai sustabdyta jo veikla;

b) jam uždraus gaminti, prekiauti, platinti, eksportuoti prekes, paslaugas;

c) jo atžvilgiu taikys taisomąsias priemones.

Iš rinkos išims visas komercinių paslapčių pagalba pagamintas prekes;

Sunaikins visas prekes;

Sunaikins pažeidėjo neteisėtu būdu gautą ir turimą kitos bendrovės komercinę paslaptį arba ją gražins komercinės paslapties teisėtam turėtojui.

Sankcijos, ataskaitos ir baigiamosios nuostatos. ES valstybės narės direktyvos nuostatas privalės perkelti į nacionalinę teisinę bazę per dvejus metus nuo priėmimo. Skyriuje numatytos sankcijos valstybėms, kurios nepadarys šių veiksmų.

Jeigu mūsų politikai greitai sutvarkys mūsų šalies teisinę bazę komercinių paslapčių srityje, daugiau nei vienas verslininkas neturėtų susidurti su štai tokia problema.

Elementarus pavyzdys. Profesionalus, gabus informacinių technologijų specialistas įsidarbina informacinių technologijų bendrovėje. Jis kartu su bendradarbiais dirba su įvairiais projektais, kuria naujus produktus. Su ilgomis pastangomis darbuotojai sukuria naują buhalterinės apskaitos programą. Tai – didelis bendrovės laimėjimas. Naujas produktas leis bendrovei keletą metų dominuoti rinkoje ir gauti nemažą pelną. Kartu su visais bendradarbiais džiaugiasi ir mūsų specialistas, nes ir jis yra prisidėjęs kuriant produktą.

Darbas vyksta toliau. Programa išpopuliarėja. Specialistas važinėja po bendroves, diegia programą, prižiūri jos darbą, taiso klaidas. Jis nuolat bendrauja su klientais, tariasi su jais, diskutuoja apie programos tobulinimą. Vieną dieną jam klientas sako: ko dirbi kažkam kitam? Juk gali dirbti sau ir būti sau ponu. Viską žinai ir moki daryti.

Ši galvoje pasėta mintis su kiekviena diena specialistui vis auga ir auga. Niekaip neišeina iš galvos. Ji išauga iki tokio lygio, kad specialistas galų gale ryžtasi rimtiems sprendimams. Jis per savaitę iš bendrovės duomenų bazės išima ir išsineša programą bei visą jos priežiūrai reikalingą informaciją. Praėjus dar savaitei, specialistas savo noru išeina iš darbo.

Praėjus dar savaitei, specialistas įsteigia savo bendrovę ir pradeda dirbti. Jis perima klientus, su kuriais dirbo anoje bendrovėje. Klientai sutinka pereiti, nes specialisto pasiūlyta kaina mažesnė nei anos bendrovės, kuri negali siūlyti mažesnės kainos. Daug pastangų, jėgų, kūrybos ir finansų buvo investuota į produkto – buhalterinės programos – sukūrimą, testavimą, reklamavimą ir įsitvirtinimą rinkoje. Specialistui šie dalykai nieko nekainavo.

Galiausiai bendrovė, kuri sukūrė produktą, patiria didelių nuostolių, praranda dalį rinkos. Specialistas džiaugiasi iš dangaus nukritusia sėkme. Nežinia, ką jis galvoja apie buvusius bendradarbius, su kuriais kartu kūrė programą. Greičiausiai laikys juos kvailiais, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, neturi verslininko gyslelės.

Iš tikrųjų aprašytoje situacijoje išryškėja ne verslininko, o vagies gyslelė. Į nacionalinius įstatymus perkeltos direktyvos nuostatos padės greičiau išaiškinti nesąžiningą darbuotoją ir atlygins bendrovei patirtą žalą.

Alfa.lt
2016 gruodžio 1

Europos Parlamentas (EP) priėmė direktyvą dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir

Neseniai viename Ukrainos naujienų portale aptikau žinutę apie Kijeve įsikūrusio universiteto dėstytoją, kuri socialiniame tinkle aktyviai varė propagandą prieš šalies valdžią. Ji kvietė Rusiją kuo greičiau užimti kuo daugiau Ukrainos teritorijos bei nuo „banderovcų“ ir „fašistų“ išlaisvinti Kijevą. Dėstytoja savo paskyroje taip pat žavėjosi Donbaso „separatistų kovotojais” ir linkėjo jiems sėkmės „teisingame“ kare.

Universiteto vadovybė atleido dėstytoją iš pareigų. Nuspręsta, kad ji negali dėstyti jauniems žmonėms ir aiškinti jiems savo supratimą apie gyvenimą, šalyje vykstantį karą, politinius procesus.

Šią žinutę paplatinau savo „Facebook” paskyroje ir sulaukiau daug įvairių komentarų. Vieni komentavo, kad dėstytoja elgėsi nusikalstamai ir už tai turėjo būti ne atleista iš darbo, o nuteista realia laisvės atėmimo bausme, nes Ukrainoje vyksta karas, Rusija ją užpuolė ir atėmė žemes. Kiti dėstytoją teisino, žavėjosi jos elgesiu, vadino didvyre, drąsia ir pasiaukojančia moterimi. Jie maišė su žemėmis universiteto vadovų priimtą sprendimą ir vadino juos netolerantiškais. Dar kiti juokavo. Jiems buvo dzin. Matyt, jiems ši tema nėra aktuali.

Pabandykime išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų turėjo pasielgti universiteto vadovybė. Ar ji priėmė teisingą sprendimą? Ar ji nepamynė žmogaus teisių į žodžio laisvę? O gal ji per švelniai dėstytoją nubaudė, gal reikėjo kreiptis į prokuratūrą, saugumą bei teisti moterį kaip nusikaltėlę?

Pradžioje išsiaiškinkime, kas yra nuomonė. Mano supratimu – kalbėsiu apie jį, nes kito supratimo neturiu – nuomonė yra tuomet, kai asmuo išsako savo poziciją vienu ar kitu klausimus. Jis gali tai padaryti raštu, žodžiu, parodyti veiksmais. Jis, pavyzdžiui, gali pasakyti: „Aš myliu Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Jis man labai patinka. Jis yra geriausias valstybės lyderis pasaulyje. Jis rūpinasi savo žmonėmis. Jis teisingai elgiasi Ukrainos atžvilgiu“. Jis, pavyzdžiui, gali užsidėti koloradinę juostelę sau ant kaktos ar krūtinės ir su ja vaikščioti po Vilniaus miestą. Jis, mano manymu, taip išreiškia savo poziciją ir savo nuomonę, ir jis turi teisę ją reikšti. Nesvarbu, patinka mus toks jo poelgis, ar ne. Juk gyvename demokratinėje šalyje.

Kas čia yra svarbiausia? Ogi tai, kad jis supranta, jog jo elgesys nekelia pavojaus visuomenei, kitiems žmonėms, jų turtui. Respublikos įstatymuose nėra parašyta, kad koloradinės juostelės nešiojimas ir viešai išsakyta pozicija, palaikanti Rusijos prezidento V. Putino politiką Ukrainoje, yra nusikaltimas. Tai yra išsišokimas, bet ne daugiau.

Nuomonę reiškiantis asmuo taip pat supranta, kad toks jo elgesys nesukels neigiamų pasekmių. Niekas nuo jo elgesio nenukentės, nebent jis pats, nes gali netyčia „gauti į snukį” nuo praeivio. Aišku, kitu atveju jam gali ir ranką paspausti.

Asmuo nori šių veiksmų, pasisakymų, išsakymų, atitinkamo propagavimo, agitavimo. Jis nori ir juos atlieka. Niekas jam to atlikti netrukdo, nes jis išsako tik savo nuomonę, o ji nėra nusikalstama. Jis turi savo įsitikinimus, savo požiūrį, poziciją ir jos laikosi.

Kada nuomonė virsta pavojingu veiksmu, t.y. nusikaltimu? Nenagrinėsiu, kas ir kaip yra parašyta mūsų Baudžiamajame kodekse, nes tai, kas ten yra parašyta, man asmeniškai nepatinka. Samprotausiu savitai.

Man atrodo, kad nusikaltimas yra asmens išsakyti (parašyti) ir išplatinti žodžiai, kuriais jis kviečia kitus asmenis daryti itin pavojingus valstybei nusikaltimus (neteisėtais būdais versti valdžią, užimti valdžios pastatus, karinius ir strateginius objektus ir t.t.). Ir žmogus, kuris štai taip daro, turi būti teisiamas ir baudžiamas.

Pavyzdžiui, asmuo, itin sudėtingu šaliai laikotarpiu (esant įtemptai tarptautinei padėčiai, nestabiliai situacijai šalyje, karo grėsmės akivaizdoje ir t.t.), o gal ir įprastinėmis sąlygomis, pradeda aktyviai veikti viešojoje erdvėje (socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, rašydamas komentarus, savo ar savo draugų sukurtose svetainėse, per susitikimus su kitais žmonėmis, siųsdamas elektroninius laiškus ir t.t.) sako: „Užtenka vargti ir kentėti. Imam valdžią. Pirmadienį renkamės su šakėmis, kirviais ir peiliais prie Seimo. Eisime į rūmus ir išvaikysime visus vagis. Arba organizuojame lenkų, gyvenančių Lietuvoje, visuotinį susirinkimą ir paskelbkime nepriklausomybę nuo Lietuvos, naujos valstybės sukūrimą ir prisijungimą prie Rusijos.”

Štai toks raginimas, agitavimas ir propagavimas yra nusikalstamas. Kodėl? Todėl, kad asmuo:

Pirma, suvokia savo veiksmų pavojingumą visuomenei, atskiriems žmonėms, jų turtui, iškovotai ir įteisintai Konstitucijoje santvarkai, teritorijos neliečiamumui. Jis, tikėtina, žino, kad jo veiksmai yra aprašyti baudžiamajame kodekse ir pripažinti nusikalstamais.

Antra, supranta, kad savo veiksmais sukels neigiamų pasekmių. Nukentės daug žmonių, o kai kurie bus sužeisti ar net praras gyvybes. Jis suvokia, kad bus sunaikintas kitų žmonių, visuomenės ar valstybės turtas. Jis supranta, kad šalyje įsivyraus įtempta ir nestabili padėtis. Jis tai žino ir supranta.

Trečia, nori šių pasekmių ir jų siekia, agituodamas kitus neteisėtiems veiksmams, nusikaltimams vykdyti. Jis tai daro tyčia ir to nori.

Nežinau, kaip man pavyko jums paaiškinti skirtumą tarp išsakytos nuomonės ir padaryto nusikaltimo, tačiau manau, kad jūs mane supratote. Taigi universiteto dėstytoja, mano įsitikinimu ir remiantis tik ta informacija, kurią turiu, padarė nusikaltimą ir turėjo būti dėl to teisiama.

Alfa.lt

2016 lapkričio 30

Neseniai viename Ukrainos naujienų portale aptikau žinutę apie Kijeve įsikūrusio universiteto dėstytoją, kuri socialiniame tinkle aktyviai varė propagandą prieš šalies

Visokiausio plauko valstybės tarnautojai ir jiems prilyginami asmenys, būkite budrūs, nes jūsų aukso amžiaus laikams gali ateiti galas. Jeigu anksčiau turėjote ypatingų teisių, jeigu anksčiau buvote apsaugoti nuo raudonųjų, mėlynųjų ar žaliųjų, tai dabar galite likti be teisių, be laisvių ir be savo asmeninės nuomonės. Aišku, aš juokauju, tačiau juokas juokais grėsmė jūsų, gerbiamieji, ramiam gyvenimui iškilo reali.

Grupė seimo narių įregistravo Korupcijos prevencijos įstatymo pataisas (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=487680). Intuicija man sako, kad šioms pataisoms jau yra įjungta žalia šviesa – jos be didelio pasipriešinimo bus priimtos.

Įstatymo pataisas parengė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Seimo kanceliarijoje jas užregistravo ir stumia seimo narių grupė, kurią sudaro seimo konservatorių (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – TS-LKD) ir Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai.

Korupcijos prevencijos įstatymo pataisas reikėtų vertinti dvejopai. Iš vienos pusės šiose pataisose, mano manymu, yra rimtų ir tikrai reikalingų dalykų. STT siūlo įstatyme įtvirtinti dvi institucijas: korupcijos rizikos nustatymą ir korupcijos rizikos analizę. Pirmu atveju korupcijos riziką įstaigoje ar bendrovėje privalės nustatyti vadovas su savo komanda. Jie nuolat analizuotų situaciją, vertintų ją iš korupcijos pusės, o suradę silpnų ir pažeidžiamų vietų nedelsiant imtųsi priemonių joms ištaisyti.

Korupcijos rizikos analizę atliktų STT pareigūnai, kurie yra šios srities tikri profesionalai. Jie įvertintų įmonės ar įstaigos veiklą, vidaus teisės aktus, kovą su korupcijos apraiškomis, teiktų siūlymus ir rekomendacijas įmonės vadovams. Manau, kad jeigu šie du kovai su korupcija skirti įrankiai bus priimti ir bus realiai taikomi, tai po kelerių metų korupcijos lygis Lietuvoje ryškiai sumažės.

Iš kitos pusės kiti įstatymo pataisose siūlomi kovos su korupcija įrankiai – privalomas pranešimas apie veikas, turinčias korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, ir elgesio rizikos vertinimas – yra pavojingi visuomenei ir neveiksmingi. Jie darys neigiamą įtaką valstybės valdymo sistemai ir gali pridaryti jai daug žalos. Pradėkime viską nuo pradžių.

Įstatymo iniciatoriai siūlo įstatyme įtvirtinti valstybės tarnautojui ir jam prilyginamam asmeniui prievolę pranešti apie veikas, turinčias korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Kiekvienas valstybės tarnautojas privalės per 48 valandas STT, prokuratūrai arba policijai pranešti apie veikas, turinčias korupcinių nusikaltimų veikų požymių. Tai bus tarnautojo pareiga. Jeigu jis nepraneš STT apie galimas nusikalstamas veikas, jis padarys tarnybinį nusižengimą. Jeigu jis padarys tarnybinį nusižengimą, tai bus nubaustas arba papeikimu, arba griežtu papeikimu, arba atleistas iš darbo.

Drebėkite, valstybės tarnautojai, visų valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojai, visų bendrovių, kurių nuosavybė visiškai ar dalinai priklauso valstybei, vadovai. Bėkite aiškintis skundų pateikimo tvarką. Mokykitės, kas yra korupcinis nusikaltimas, kokie yra korupciniai nusikaltimai, kokie yra veikų, turinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, požymiai, kaip laiku atpažinti korupcinių veikų požymius.

Šiame įstatymo pataisos pasiūlyme yra daugiau klausimų nei atsakymų. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojui nustatyti, ar asmens veika turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, ar ne, labai sunku, nes Baudžiamojo kodekso straipsniai, kalbantys apie kyšio davimą, priėmimą ir prekybą poveikiu, yra nekonkretūs ir neaiškūs. 226 straipsnyje – Prekyba poveikiu – yra aprašoma korupcinio nusikaltimo objektyvioji pusė – tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Vadinasi, jeigu siūlomos Korupcijos prevencijos pataisos bus priimtos, tai valstybės tarnautojas, per kolegos gimtadienio šventę išgirdęs kolegų pasakojimus apie korupciją, apie kyšio siūlymus ir duotus pažadus, privalės nedelsdamas bėgti ir rašyti pranešimą STT.

Įstatymo pataisų iniciatoriai siūlo įstatyme įtvirtinti valstybės tarnautojo ar jam prilygstančio asmens elgesio rizikos vertinimą. Taigi vadovas ar būsimasis vadovas, ar į pareigas skiriantysis asmuo, ar STT pareigūnas įgaus teisę atlikti ir įvertinti valstybės tarnautojo elgesio riziką. Jeigu, jų manymu, tarnautojo elgesys yra ar gali būti tam tikrose situacijose rizikingas, tai jo atžvilgiu siūloma imtis prevencinių priemonių, o pretendento į naujas pareigas neskirti.

Elgesys bus tikrinamas ir vertinimas naudojant įvairias metodikas ir tvarkas. Jas nustatys Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, greičiausiai, tai bus STT. Vertinimas galės būti vykdomas slapta ar viešai. Vertinant valstybės tarnautoją bus galima tikrinti poligrafu, jo atžvilgiu atlikti psichologinius, situacijos modeliavimo testus ir kt. Situacijos modeliavimas, mano supratimu, gali būti toks, kad į valstybės tarnautoją kreipsis asmuo ir pasiūlys jam kyšį už vienų ar kitų veiksmų atlikimą arba neatlikimą. Jeigu valstybės tarnautojas sutiks arba pasakys, kad pagalvos, tai jos elgesys bus įvertintas kaip rizikingas elgesys.

Kad mažiau prirašyčiau skambių ir sausų teisinių žodelių, pasakysiu paprastai: tarnautojo vadovas arba tarnautoją skiriantis asmuo, arba pati STT galės bet kada atlikti tarnautojo, pretendento į tarnautojus ar vadovus elgesio rizikos vertinimą. Jie jį atliks, jie jį įvertins ir jie priims galutinį sprendimą. Valstybės tarnautojo likimas ir karjera atsiduria tikrintojų rankose.

Spėju, kad šios įstatymo pataisos atsirado po viceministrų skandalo. Pamenate juoduosius sąrašus? Viceministrai dėl STT sudarytų juodųjų sąrašų privalėjo pasitraukti iš užimamų pareigų. Jų atžvilgiu nei STT nei kokia kita teisėsaugos institucija nevykdė ikiteisminio tyrimo. Jų atžvilgiu nebuvo atliekama kitų viešų tyrimų. Teisinio pagrindo viceministrus atleisti iš darbo nebuvo. Jeigu bus priimtos įstatymo pataisos, ši problema bus išspręsta. Netinkami asmenys nebus priimami į darbą, o dirbantieji privalės arba paklusti, arba pasitraukti.

Valstybės tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys neturės jokių realių teisių, bus neapsaugoti ir neramūs dėl rytojaus. Nepaklusi vadovui, prieštarausi jam ar šiaip neįtiksi – ne elgesys ,,bet elgesio rizika“ bus patikrinta ir „deramai“ įvertinta. Yra posakis: „Jeigu viršininkas meilina tavo žmoną, tylėk, o tai be duonos kąsnio liksi.“

Jeigu šios įstatymo pataisos bus priimtos, tai per kelerius metus Lietuvos valstybės aparatas išsigims ir išaugs nauja valstybės tarnautojų karta, kurioje dominuos skundikai, padlaižiai, „besmegeniai“ ir savo nuomonės neturinčios būtybės. Visi jie žiūrės ne kaip darbą atlikti, o kaip įtikti viršininkui.

Teisėsauga įgaus dar iki šiol neregėtas teises ir galimybes verbuoti valdininkus. Jeigu atsisakysi bendradarbiauti, tai mes vadovams pranešime, kad žinojai apie veikas, turinčias korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, bet nustatyta tvarka nepranešei. Mes tave ir tavo karjerą sužlugdysime. Kaip galvojate, šiais neramiais laikais ar daug valstybės tarnautojų atsispirs šiems gąsdinimams ir atsisakys bendradarbiauti?

Alfa.lt

2016 lapkričio 29

Visokiausio plauko valstybės tarnautojai ir jiems prilyginami asmenys, būkite budrūs, nes jūsų aukso amžiaus laikams gali ateiti galas. Jeigu anksčiau

Šių metų balandžio mėnesį Valstybės saugumo departamentas (VSD) pasiūlė Lietuvos Respublikos Seimui Baudžiamojo kodekso pataisas.VSD pasiūlymas numato, kad tas, kas viešai skleidžia melagingą informaciją arba iškreipia faktus apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką, gynybinius pajėgumus, valstybės institucijas, strateginę ar svarbią reikšmę valstybei turinčius objektus, siekdamas pakenkti šalies interesams ar destabilizuoti joje padėtį, baudžiamas laisvės atėmimu iki 7 metų. Už tokias veikas, daromas vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį, grėstų bauda iki 10 metų nelaisvės.

„Mes pateikėme pasiūlymų paketą, vertindami informacines grėsmes, kai prieš mus vykdamos informacinės atakos. Konstatuojame, kad patekome į informacinio karo sąlygas ir tas informacinis karas turi turėti tam tikras taisykles, o valstybė turi turėti demokratinių būdų apsiginti, nusibrėždama raudonas ribas ir sakydama, kad jis ginsis“ – žurnalistams sakė VSD direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Budrys.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai priėmė šį pasiūlymą svarstyti. Jie jo neatmetė, bet ir nepuolė aklai, kaip įprastai daro gavę Saugumo pasiūlymą, vykdyti. Jie suabejojo šios pataisos teisėtumu, išsakė savo abejones žurnalistams.

„Dėl dezinformacijos kriminalizavimo vienareikšmiško atsakymo neturiu, reikia pasitarti su baudžiamosios teisės specialistais, pasikalbėti su komiteto nariais, nes matėt, kad yra daug abejojančių, ar ta sąvoka „dezinformacija“ netaps pagrindu persekioti kitaip manančius, ar nebus per daug ribojama žodžio laisvė“, – sakė komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

Pasiūlymą įdėjo į pirmininko darbastalio stalčių. Tačiau… jo neužmiršo.

Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams, Komiteto nariai dar kartą svarstė šį pasiūlymą. Jo neatmetė, bet svarstymą atidėjo rudeniui. „Mes išsiuntėme (projektus) teisės institutams, universitetams. Šis paketas dabar pas mus, neforsuojame, rudenį grįšime“ – sakė A. Paulauskas.

Politikų sprendimas logiškas, žiūrint nuo jų namų stogo. Jie nenori erzinti rinkėjų. Būtų kvaila „stumti“ abejotinas Baudžiamojo kodekso pataisas prieš rinkimus.

Kokiais motyvais vadovavosi Saugumo departamentas, parengęs šias Baudžiamojo kodekso pataisas? Galime tik spėlioti ir kelti versijas.

Pirma, jis nori kovoti su asmenimis, kurių vieši pasisakymai kelia grėsmę valstybės nacionaliniams interesams. Saugumiečius galima suprasti. Jie taip pat skaito laikraščius ir mato, ką išdarinėja Kremlius ir kokiais metodais jis veikia. Kremlius „plauna smegenis“ žmonėms, kiršina juos, vykdo informacinį karą. Jis dirba per savo rėmėjus, kurie dezinformaciją aktyviai skleidžia socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijos laidose ir t.t. Saugumiečiai nori turėti efektyvesnių įrankių kovai su Kremliaus 5-ąja kolona Lietuvoje.

Antra, Saugumo departamentas siekia tramdyti kitaminčius, kurie burnoja prieš valdžią, politinę sistemą, aukščiausius šalies vadovus. Saugumas nori rinkti apie juos informaciją, kontroliuoti jų elgesį, kištis į jų gyvenimus ir nurodinėti ką, kada ir kaip sakyti, rodyti, rašyti. Jie nori kontroliuoti visuomenę. Dažnai po avino kailiu slepiasi vilkas.

Tikriausiai, daugelis jūsų prisimenate, kaip saugumo pareigūnas kreipėsi į žinomą žurnalistą, filosofą, politikos apžvalgininką Kęstutį Girnių ir įspėjo jį nerašyti valdžią kritikuojančių straipsnių, nes tai, pareigūno manymu, padeda Kremliui kovoti prieš Lietuvą. Tai, matyt, buvo pirmieji VSD žingsniai, kišantis į nepriklausomo apžvalgininko veiklą ir nurodant jam, kaip jis turi elgtis. Jūs tik įsivaizduokite vaizdelį. Pas filosofijos mokslų daktarą K. Girnių, baigusį Čikagos ir Harvardo (!) universitetus ir ilgus metus dirbusį laisvajame pasaulyje, ateina lietuvišką Mykolo Romerio universitetą baigęs, bakalauro mokslo laipsnį įsigijęs saugumietis ir aiškina K. Girniui „demokratines vertybes“.

Gal taip pat pamenate, kai VSD sekė žurnalistus, klausėsi jų telefoninių pokalbių, skaitė jų elektroninius laiškus, domėjosi jų aplinka. Kai ši informacija iškilo į viešumą, kilo skandalas. Seimo nariai tyrė šiuos faktus, ir, kas svarbiausia, jie pasitvirtino. Saugumas sekė žurnalistus ir kišosi į jų gyvenimą. Tai, matyt, buvo antras VSD žingsnis, kišantis į nepriklausomų ir nusikaltimų nedarančių žurnalistų darbą bei gyvenimus.

Mano įsitikinimu, VSD siūlymas kriminalizuoti dezinformaciją yra nepriimtinas, nes jis suteikia saugumo departamentui ir tiems aukštiems valstybės pareigūnams, kurie valdo Saugumo departamentą, galimybę sekti valdžią kritikuojančius žmones bei kontroliuoti jų veiklą.

Tokios Baudžiamojo kodekso pataisos gal būtų priimtinos, jei vieni kitais pasitikėtume, jei nemeluotume ir nesukčiautume. Juk, pripažinkite, didžiausi veidmainiai yra politikai ir aukšti valstybės pareigūnai.

Ką iš tiesų reiškia „viešai skleidžia melagingą informaciją apie Lietuvos Respublikos vykdomą politiką“? Mano įsitikinimu, didžiausi tokios informacijos skleidėjai yra patys politikai. Tai nejaugi juos teisime ir bausime laisvės atėmimo bausmėmis? Labai sunku, paskaičius naujienų portalus, atpažinti, kuri informacija yra melaginga, o kuri – ne. Kas spręs, kad informacija yra melaginga?!

Ką reiškia melaginga informacija apie „Lietuvos Respublikos politiką, institucijas“? O kokia yra nemelaginga Lietuvos Respublikos politika? Kur ji yra surašyta? Vos ne kasdien matome, kaip mūsų premjeras keičia politiką.

Klausimų daug, o atsakymų mažai. Įstatymai turi būti aiškūs, suprantami ir nedviprasmiški. Jeigu tik yra galimybė kokią nors sąvoką traktuoti dviprasmiškai, iš karto atsiranda galimybė piktnaudžiauti. Kai piktnaudžiauti pradeda Saugumas, gero nelauk.

Alfa.lt
2016 lapkričio 28

Šių metų balandžio mėnesį Valstybės saugumo departamentas (VSD) pasiūlė Lietuvos Respublikos Seimui Baudžiamojo kodekso pataisas.VSD pasiūlymas numato, kad tas, kas

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo tarnyba FTB nuo 6-ojo iki 8-ojo dešimtmečio vykdė slaptą kontržvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu „COINTELPRO“ („COunter INTELligence PROgram”), kuria siekė kontroliuoti aktyviausių visuomenės veikėjų veiklą, o pačius aktyviausius veikėjus eliminuoti.

Tie metai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo neramūs. Aktyviai reiškėsi įvairios ekstremistinės, kairiosios pakraipos (dabar vadintume leftistinėmis) visuomeninės organizacijos. Jos organizavo demonstracijas, streikus, piketus, griežtai kritikavo valstybės vyriausybę, pasisakė prieš karą Vietname. Aktyvistai reikalavo daugiau laisvių bei teisių.

Šis laikotarpis mums įdomus tuo, kad ir mūsų valstybė vis dar kuriasi, žmonių mąstymas keičiasi. Jie po truputį pradeda suprasti demokratinės valstybės veiklos principus, pradeda suvokti savo teises ir laisves.Valstybėje pradeda kurtis bei reikštis įvairios visuomeninės organizacijos.

Valdžiai nestabilumas šalyje nepatinka. Ji nori ir siekia, kad procesai vyktų ramiai, stabiliai ir be jokių kataklizmų. Todėl ji siekia įvairiais būdais kontroliuoti visuomeninius judėjimus, aktyviausius jų veikėjus bei kištis į jų privačius gyvenimus, nurodant kada, ką ir kaip jie turi daryti. Toks valdžios noras, kaip ir visuomeninių organizacijų siekiai, yra suprantamas.

Štai 6-ajame dešimtmetyje JAV vyriausybė, susidūrusi su itin dideliu visuomenės aktyvumu, ėmėsi priemonių šiam procesui valdyti. Federalinis tyrimų biuras (FTB) parengė slaptą kontržvalgybinę programą COINTELPRO, kuria siekė kontroliuoti ir valdyti padėtį šalyje.

Pradžioje saugumo pareigūnai sekė tik JAV komunistų partijos narius, vėliau pradėjo sekti kitas ekstremistines organizacijas, o dar vėliau organizacijas, kurios kovojo už žmogaus teises ir laisves. Faktiškai visos tuo metu JAV veikiančios leftistinės organizacijos buvo prižiūrimos FTB vyrukų.

Kontržvalgybinėje programoje buvo numatytos šios darbo priemonės:

Pirma, agentai. Saugumiečiai verbuodavo jau esamus organizacijų narius arba į organizacijas infiltruodavo jau užverbuotus agentus. Pagrindiniai jų uždaviniai buvo a) rinkti informaciją apie organizacijos veiklą, ryšius, rėmėjus ir jos pagrindinius lyderius, jų silpnąsias ir stipriąsias vietas, b) vykdyti organizacijos viduje ardomąją veiklą, siekiant ją sukompromituoti jos rėmėjų ir visuomenės akyse. Agentai organizacijos viduje skleisdavo gandus, apkalbėdavo lyderius, keldavo intrigas.

Kartais, kai organizacijoje atsirasdavo daug agentų, jie faktiškai perimdavo jos valdymą.

Antra, psichologinis karas. Šio karo taikiniai buvo organizacija ir jos aktyviausi lyderiai. Žurnalistai, papirkti saugumiečių, rašydavo apie organizacijas neigiamus straipsnius, rengdavo laidas. Dažnai jie straipsniuose minėdavo laiškus, organizacijos lyderių pareiškimus, pasisakymus, kurie būdavo išgalvoti ir neatitikdavo tikrovės. Kartais remdavosi anoniminiais laiškais.

Organizacijų aktyviausi lyderiai buvo puolami atskirai. Svarbiausias uždavinys būdavo juos sukompromituoti ne tik visuomenės akyse, bet ir savos organizacijos narių akyse. Kartais saugumiečiams pavykdavo pakirsti lyderių patikimumą. Būdavo, kad kiti organizacijos nariai, praradę pasitikėjimą lyderiu, jį sumušdavo, išvarydavo iš organizacijos ar net, kraštutiniais atvejais, užmušdavo.

Trečia, legalios priemonės. Saugumiečiai kartu su policijos pareigūnais nuolat kabinėdavosi prie aktyviausių visuomeninių organizacijų lyderių. Stabdydavo juos gatvėje ir reikalaudavo parodyti dokumentus, sulaikydavo juos už įvairius administracinius pažeidimus, kartais išgalvotus. Klastodavo jų atžvilgiu įrodymus, melagingai liudydavo teisme. Dažnai lyderiai būdavo neteisėtai nuteisiami laisvės atėmimo bausmėmis.

Ketvirta, nelegalios priemonės. Saugumiečiai kartais savarankiškai, o kartais agentų pagalba užpuldavo aktyvistą gatvėje ir jį sumušdavo, slapta įsibraudavo į jo namus ir sunaikindavo jo turtą, šantažuodavo šeimos narius. Saugumiečiai trukdydavo aktyvistui įsidarbinti arba atakuodavo jo darbdavį tol, kol jis, praradęs kantrybę, išmesdavo visuomenininką iš darbo. Pagrindinis saugumiečių tikslas buvo įbauginti lyderį taip, kad jis atsisakytų savo visuomeninės veiklos.

Tačiau 1971 metais grupė studentų slapta įsibrovė į FTB Pensilvanijos štabą ir išsinešė slaptas saugumiečių bylas. Jas nusiuntė visų pagrindinių žiniasklaidos leidinių redakcijoms. Kilo didelis triukšmas. FTB vadovas J. Edgar Hooveris nutraukė programos vykdymą. JAV Senatas atliko tyrimą dėl saugumo tarnybos FTB kontržvalgybinės programos ir nustatė, kad ji neteisėta. Buvo pažeidžiamos JAV piliečių konstitucinės teisės.

Tolesnę skandalo eigą netrukus užgožė gerokai plačiau pagarsėjusi „Watergate” istorija, privertusi pasitraukti JAV prezidentą Richardą Nixoną.

Norėčiau pažymėti, kad stipri šalis yra ta šalis, kuri sugeba ne tik nustatyti vyriausybės įstaigų neteisėtas veikas, bet ir jas ištirti, paviešinti ir ištaisyti padarytas klaidas bei įstatymų spragas, kad ateityje panašūs dalykai nepasikartotų.

2016 lapkričio 27

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo tarnyba FTB nuo 6-ojo iki 8-ojo dešimtmečio vykdė slaptą kontržvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu „COINTELPRO“ („COunter INTELligence

Interpolo duomenimis, vidutiniškai tik apie 25 proc. eilinės bendrovės darbuotojų yra jai lojalūs. Jie niekada, niekam ir jokiomis aplinkybėmis neišduos bendrovės ir neparduos informacijos. Verslo savininkai, darbdaviai gali būti ramūs. Jie yra saugūs. Jų turtas patikimose rankose.

Tačiau apie 50 proc. bendrovės darbuotojų, nors ir yra gana lojalūs bendrovei, išduotų ją ir parduotų informaciją, susiklosčius tam tikrai situacijai. Todėl verslo savininkai, darbdaviai, turi imtis priemonių, kad situacijos, skatinančios darbuotojus parduoti informaciją konkurentams, niekada bendrovėje nesusiklostytų.

Apie 25 proc. bendrovės darbuotojų yra pasirengę bet kada, bet kam ir prie bet kokių aplinkybių parduoti informaciją. Jie – visiškai nepatikimi. Tokio tipo darbuotojų jokiais būdais negalima įdarbinti. Juos reikia atpažinti iš karto ir nedelsiant atsisakyti jų paslaugų.

Pagal atliktus tyrimus, JAV bendrovės per metus patiria apie 62 mlrd. 244 mln. dolerių nuostolių: 25 mlrd. – dėl sukčiavimo ir sąmoningo skolų neatidavimo; 27 mlrd. – dėl darbuotojų vagysčių, neteisėtai pasisavintų bendrovių lėšų; 10 mlrd. – dėl vandalizmo ir sabotažo; 241 mln. – dėl kompiuterinių įsilaužimų.

2012 metais JAV kompanijos dėl darbuotojų išdavysčių patyrė 13 mlrd. JAV dolerių nuostolių. 60 proc. apklaustų bendrovių teigė, kad tiesiogiai susidūrė su bandymais vogti intelektualinę nuosavybę.

Bendrovių vadovų vidurinioji grandis – pati silpniausia ir labiausiai pažeidžiama. Vidurinės grandies vadovai yra labai gerai informuoti. Jie žino, kas darosi įmonėje. Jie nuolat tarpusavyje bendrauja, žino visus gandus, priimamus sprendimus, įmonės problemas ir nesutarimus tarp vadovų. Jie turi puikias žvalgybines galimybes rinkti informaciją. Vidurinės grandies vadovai yra labai pažeidžiami dėl to, kad jie nuolat nepatenkinti esama padėtimi: atlyginimu ar neišmokėta premija, o gal tuo, kad vadovas jų nepripažįsta, o gal kartą pažemino ar ne taip pasižiūrėjo, nepakėlė pareigose, neskyrė automobilio, kritiškai įvertino darbą. Kiekvienas žmogus save vertina itin gerai, o jei tokio vertinimo nesulaukia iš vadovų, jis pradeda bręsti išdavystei.

Tuo metu aukščiausia vadovų grandis yra patenkinta savo statusu. Ji gauna didelius atlyginimus, turi puikų socialinį paketą, o taip pat valdžią, kas žmogui yra labai svarbi ir aktuali. Jie priima sprendimus, sprendžia kitų žmonių likimą. Jeigu aukščiausios grandies vadovas yra nepatenkintas savo padėtimi, tai jis karjerą gali daryti tik išėjęs iš darbo, nes šioje bendrovėje jam jau nėra kur kilti.

Žemiausios grandies bendrovės darbuotojai niekam neįdomūs. Jie neturi žvalgybinių galimybių gauti konkurentui reikalingos informacijos. Jie nedalyvauja susirinkimuose, jie neprieina prie dokumentų, jie neturi prieigos prie bendrovės intraneto. Jie gali papasakoti tik tai, ką patys konkrečiai veikia: kaip automobilį vairuoja, kaip žemę kasą, kaip vinį kala.

Turint galvoje, kad 25 proc. darbuotojų yra visiškai nepatikimi, akivaizdu, kad jų negalima prileisti prie materialinių ir intelektualinių gėrybių. Kiekvienas kandidatas, pretenduojantis užimti vidurinės grandies vadovo pareigas, turi būti kruopščiai patikrintas ir ištirtas. Kam įdarbinti vaikščiojančią problemą? Vėliau bus sunku tokio darbuotojo atsikratyti, ir tik pats Dievas žino, kiek žalos jis gali pridaryti.

Kaip yra tikrinama kandidatūra į darbą, mes jau ne vieną kartą aptarėme. Šį kartą pakalbėsime apie tai, ko reikia ieškoti, atliekant kandidato patikrinimą.

Darbdavys, besižvalgantis internete, nagrinėjantis kandidato dokumentus, biografiją, kalbinantis jo buvusius bendradarbius ir jį patį, gauna krūvą informacijos. Kurie duomenys svarbūs? Kas nurodo, kad kandidatas yra linkęs prasižengti, kad jis – visiškai nepatikimas?

Atliekant kandidato patikrinimą, reikia ieškoti šios informacijos:

Asmuo tiesiogiai ar per savo artimus žmones palaiko ryšius su konkurentais, priešais, nusikalstamomis struktūromis, ar kitomis su rizika siejamomis organizacijomis ar asmenimis. Jei jis bendrauja su įtartinais asmenimis, šie gali turėti jam įtakos. Vėliau ar anksčiau jie gali priversti žmogų veikti prieš įmonės interesus, daryti jai žalą, pažeidinėti taisykles, įstatymus.

Asmuo serga ar sirgo psichine liga. Kaip žinia, psichinės ligos yra sunkiai išgydomos. Jos bet kuriuo metu gali atsinaujinti. Tuomet žmogus pradeda nekontroliuoti savo veiksmų, nenumato galimų pasekmių. Jeigu jis savęs nekontroliuoja, tai kaip jūs jį galėsite kontroliuoti? Ir kam jums to reikia?

Asmuo yra priklausomas nuo alkoholio, narkotikų, azartinių žaidimų. Žmogus, kuris turi priklausomybę, yra labai pažeidžiamas. Jo galvoje sukasi vien tik mintys, kaip greičiau patenkinti savo aistrą. Jo darbas dažniausiai būna menkavertis. Priklausomas žmogus beveik visada krenta į gilią finansinę duobę, prisiskolina pinigų ir įsigyja daug priešų. Jis, norėdamas išspręsti savo finansines problemas arba gauti papildomų pinigų aistrai malšinti, yra pasirengęs išdavystei ar vagystei.

Asmuo turi išankstinį nusistatymą, kuris trukdo jam priimti objektyvius sprendimus. Asmuo save laiko vieninteliu neklystančiu žmogumi, visažiniu ir visuomet teisiu. Jis žino geriausius sprendimus. Jis niekada nenumato ir net negalvoja apie jo priimtų sprendimų pasekmes. Jeigu dėl jo sprendimų įmonė patiria nuostolių, jis kaltina kitus darbuotojus, vadovus, tik ne save. Vėliau ar anksčiau toks žmogus kolektyve pasidaro nepriimtinas. Tuomet jis užsigauna ir pradeda veikti prieš įmonę, darydamas jai žalą. Jis viduje jaučia didelį pasitenkinimą dėl to, kad keršija bendradarbiams ir vadovams.

Asmuo anksčiau darė nusikaltimus, pažeidinėjo kitus teisės aktus ar bendrovių vidaus taisykles. Tokio asmens taip pat nerekomenduojama priimti į darbą. Jeigu jis anksčiau pažeidinėjo nustatytas taisykles, tai jis pažeidinės jas ir ateityje. Ar jums to reikia? Žmogus gali paslysti vieną kartą. Tai suprantama ir netgi pateisinama. Jis nežinojo arba netinkamai įvertino pasekmes. Tačiau jeigu žmogus įstatymą pažeidė kelis kartus, tai jau yra vaikščiojanti problema. Tai reiškia, kad žmogaus mastymas yra nusikalstamas. Nuo jo reikia laikytis kuo toliau.

Asmuo apie save pateikė melagingus duomenis, pokalbio su jumis metu melavo. Jis siekė nuslėpti nuo jūsų jam nepalankius faktus. Jis, dar nepradėjęs dirbti, jau yra nesąžiningas. Specialistai rekomenduoja tokio asmens nepriimti į darbą, net nesiaiškinus motyvų, kodėl jis nuslėpė faktus apie save, kodėl meluoja. Jeigu yra vienas melas, tai tų melų ateityje gali būti dar daugiau.

Alfa.lt

2016 lapkričio 25

Interpolo duomenimis, vidutiniškai tik apie 25 proc. eilinės bendrovės darbuotojų yra jai lojalūs. Jie niekada, niekam ir jokiomis aplinkybėmis neišduos