2024/11/03

Naujienos

Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo pripažino Valstybinės Ligonių Kasos vadovą A.Sasnauską. Teismas nuteisė jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui.

„Jokio nusikaltimo nepadariau, prieš mane buvo surengta provokacija“,- sakė A.Sasnauskas.

A.Sasnausko asmeninė istorija dabar jau niekam neįdomi. Kaltas jis ar nekaltas nieko nejaudina ir nedomina. Žmogaus, nežiūrint į tai, kad turi didelį ir įtakingą užnugarį, karjera palaidota . Visi užjaus, tačiau pagalbos rankos niekas neišties. Kas norės turėti reikalų su „apsišvietusiu“ žmogumi?

Dabar kur kas įdomiau išsamiai paanalizuoti A.Sasnausko atvejį ir išsiaiškinti kaip dirba specialiųjų tyrimų tarnybos vyrukai. Ar jie kartais neperžengia įstatymu nubrėžtos ribos ir patys nedaro teisės aktų pažeidimų? Ar jie pagrįstai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimus žmonių atžvilgiu? Ar jie tikrai verbuoja žmones ir liepia jiems vykdyti provokacijas prieš savo kolegas, pažįstamus, draugus ir partnerius?

Faktai.

2009 metais vasarą Valstybinės ligonių kasos vadovas A.Sasnauskas gyveno neramiai, nes, tikriausiai, jautė arba jam kažkas į ausį pakuždėjo, kad yra sekamas, kad jo kabinete gali būti pasiklausymo aparatūra.  Jis nežinojo kas jį seka. Konkurentų, oponentų vaistų versle yra begalo daug. A.Sasnauskas nenurimo, o kaip aktyvus ir energingas žmogus iš karto po vasaros atostogų ėmėsi aktyvių veiksmų. Jis ar jo iniciatyva kiti ligonių kasos darbuotojai pasamdė pasiklausymo įrenginio ieškotoją.

2009 metais rugsėjo 2 dieną pilietis R.Janickas apieškojo Valstybinės ligonių kasos vadovo kabinetą, esantį Kalvarijų g. Vilniuje, ir rado įrengtą pasiklausymo įrangą. Saugumo specialistas R.Janickas pasiklausymo įrangos neišjungė.

Kitą rugsėjo 3 dieną STT pareigūnai surado R.Janicką, įsodino į automobilį ir atsivežė į savo patalpas. Paaiškėjo, greičiausiai, patys STT pareigūnai atskleidė, kad A.Sasnausko kabinete rasta pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko atžvilgiu, kad jie jį įtaria sunkiais nusikaltimais. STT vyrukai, remiantis paviešinta informacija, verbavo R.Janicką. Prašė jo nieko nesakyti Valstybinės ligonių kasos vadovui A.Sasnauskui apie rastą „blakę“, liepė tęsti derybas dėl formalios sutarties tarp bendrovės „Gelsauga“ ir Valstybinės ligonių kasos pasirašymo ir, galimai,  įkalbinėjo R.Janicką kurstyti A.Sasnauską padaryti nusikalstamus veiksmus.

Ar sutiko R.Janickas slaptai bendradarbiauti su STT iki šios dienos neaišku. A.Sasnauskas ir jo advokatai teigė, kad R.Janickas vykdė STT užduotis ir, galimai, siekė išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamai veikai. Jis pradėjo dažnai lankytis pas A.Sasnauską, skambindavo jam, pokalbio metu neva naudojo provokuojančius žodžius. Pats R.Janickas neigė kurstęs A.Sasnauską piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau pripažino, kad vykdęs tai, ką jam liepė STT pareigūnai.

2009 m. rugsėjo 5 dieną R.Janickas dar kartą susitiko su STT pareigūnais, kurie įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi ūkine veikla bei davė jam pasirašyti rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties.

Nėra žinoma ar R.Janickas išsaugojo valstybės paslaptį ar apie rastą pasiklausymo įrangą informavo A.Sasnauską. Yra žinoma, kad po „blakės“ radimo A.Sasnauskas daugiau nekalbėjo savo kabinete ir šalia jo esančiame poilsio kambarėlyje dalykiniais klausimais.

Valstybinės ligonių kasos viešųjų pirkimų komisija atliko supaprastintą viešųjų intelektualinės saugos paslaugų pirkimą ir laimėtoju pripažino UAB „Gelsauga“. Tačiau dėl nežinomų priežasčių A.Sasnauskas nepasirašė sutarties. STT dėl piktnaudžiavimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Išvados.

Pirma. STT pareigūnai pažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimus. Jie atskleidė valstybės paslaptį asmeniui, kuris neturi leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pareigūnai pasakė R.Janickui, kad pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko, kuris yra įtariamas sunkiais nusikaltimais, atžvilgiu.

Nekaltinu pareigūnų dėl jų atliktų veiksmų. Tai ne jų kaltė. Jie siekė apsaugoti vykdomą slaptą tyrimą. Kalta yra teisinė bazė, kuri yra nepakankamai sureglamentuota. Įstatymuose aukščiau aprašyta situacija nėra reglamentuota. Įstatymas leidžia atskleisti valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tačiau tik karo, karinių operacijų ar nepaprastosios padėties metu.

Pareigūnai stipriai rizikuoja atskleisdami valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo. Jeigu kas nors su jais kada nors užsimanys susidoroti, arba sugadinti jų reputaciją, arba patraukti iš kelio kaip konkurentą, tai šis valstybės paslapties atskleidimo epizodas bus tinkamiausias pretekstas. Už šiuos savo veiksmus pareigūnai rizikuoja atsidurti kaltinamųjų suole.

Asmuo, kuriam pareigūnai atskleidė valstybės paslaptį, taip pat stipriai rizikuoja. Jeigu jis, išklausęs pareigūnų, pasirašo rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties, tai jis, galima sakyti, pasirašo sau nuosprendį. Už valstybės paslapties atskleidimą jį galima ilgiems metams uždaryti į kalėjimą. Juk niekas nežino kokią ir kokios apimties valstybės paslaptį jam patikėjo pareigūnai. Teisėjas greičiau patikės valstybės pareigūnais, nei paprastu piliečiu. Pareigūnai, jeigu jiems iškils toks poreikis, gali pradėti šantažuoti asmenį, reikalauti vykdyti jų nurodymus, gąsdinti jį, kad jeigu nesutiks jiems dirbti, tai patrauks jį baudžiamojon atsakomybėn už valstybės paslapties atskleidimą.

Antra. STT pareigūnai A.Sasnausko atžvilgiu vykdė kriminalinės žvalgybos tyrimą. Matomai klausėsi jo ir jo kolegų telefoninių pokalbių, įrengė jo kabinete ir, matomai, kitose jo buvimo vietose pasiklausymo įrenginius, galbūt kontroliavo jo elektroninį ir kitokį susirašinėjimą, naudojo agentūrą ir patikimus asmenis, vaikščiojo ir važinėjo iš paskos. Žodžiu, aktyviai, sistemingai ir planuotai rinko informaciją apie A.Sasnausko ir jo aplinkos veiklą.

STT įtarė A.Sasnauską darant sunkius nusikaltimus. Jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiklą ir jų pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu, o kitu, kuris atsirado  jau vykdant  žvalgybos tyrimą t.y. atliekant slaptas operacijas A.Sasnausko atžvilgiu. Kur dingo sunkus A.Sasnausko nusikaltimas, kurį pačioje pradžioje tyrė ir rinko įrodymus STT pareigūnai? Kodėl jo pagrindu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ar tikrai A.Sasnauskas darė, buvo padaręs ar rengėsi daryti sunkų nusikaltimą? Ar pagrįstai STT sekė ir naudojo slaptas sekimo priemones A.Sasnausko atžvilgiu? Kiek metų STT vykdė tyrimą? Ar surinkta informacija apie A.Sasnausko ir jo ryšių asmeninius gyvenimus yra sunaikinta ar saugoma duomenų bazėse?

Klausimų labai daug, o atsakymų nėra.Šiuo metu atsakymų negali būti, nes mūsų slaptosios tarnybos dirba savarankiškai, pačios save kontroliuoja ir prižiūri. Nei viena kita valstybės įstaiga negali ir neturi teisės atlikti kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų žvalgybinės veiklos kontrolės. Mūsų įstatymuose numatyta  žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė yra nepakankama. Susidaro sąlygos ir galimybės pareigūnams piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, griežtai nesilaikyti įstatymų reikalavimų, taikyti įstatymus lengva ranka ir nebijoti būti nubaustam. Vadovai visuomet stengsis nuslėpti savo pavaldinių padarytus nusižengimus, nes iškėlus nusižengimus į viešumą nukentės pats vadovas. Tai parodys, kad jis nesugeba vadovauti ir kontroliuoti savo pavaldinių, todėl gali būti atleistas iš užimamų pareigų arba kentės jo karjera. Uždaras ratas, kuriame pavaldinys gelbsti vadovą, o vadovas gelbsti pavaldinį. Informacija iš šio rato neišeina.

Trečia. STT įkalbinėjo saugumo specialistą R.Janicką išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamiems veiksmams. Ar STT įkalbėjo R.Janicką būti provokatoriumi ar neįkalbėjo, o gal visai neįkalbinėjo šiai dienai nėra aišku. Mums tai nėra svarbu. Svarbu tai, kad viešojoje erdvėje dažnai pasirodo informacija apie STT galimai surengtas provokacijas.

Slaptųjų tarnybų pareigūnai dažnai prašo asmenų suvaidinti nusikaltėlį ir tokiu būdu padėti jiems surinkti įrodymus apie vieno ar kito asmens nusikalstamą veiklą. Įstatymu toks įrodymų rinkimo metodas yra numatytas ir leidžiamas. Tačiau šis informacijos rinkimo, fiksavimo ir dokumentavimo būdas yra labai „slidus“ dalykas, kadangi nuolat balansuoja ant provokacijos padarymo ribos. Jokiais būdais negalima kurstyti asmenį daryti nusikaltimą. Reikia atkalbėti asmenį nuo nusikaltimo darymo, o ne įkalbėti jį padaryti nusikaltimą.

STT rinko įrodymus apie A.Sasnausko galimai daroma ar padarytą nusikalstamą veiką. Šiam tikslui pasiekti jie pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą. STT pareigūnai tyrė vieną nusikalstamą veiką, tačiau R.Janicką galimai įkalbinėjo padėti jiems surinkti įrodymus apie kitą dar nepadarytą nusikalstamą veiką. Iškyla klausimas tai kokių tikslų siekė STT pareigūnai? Ar jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiką dėl kurios ir pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą? Ar jie siekė bet kokia kaina nuversti A.Sasnauską iš posto arba jį pasodinti? Susidaro įspūdis, kad STT sekė A.Sasnauską ir jo aplinką tol, kol surado galimybę jį apkaltinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Asmuo, kuris sutinka atlikti nusikalstamos veikos imitavimą labai rizikuoja. Dažniausiai galutinėje stotelėje jis lieka vienas ir niekam nereikalingas. Jis praranda visų pasitikėjimą ir įgyja nepatikimo asmens statusą. Likimo valiai ir su didelėmis problemomis jį palieka visi ir buvę draugai, kolegos ir pareigūnai.

Nepakankama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė, dviprasmiški, neaiškūs įstatymai sudaro sąlygas atsirasti galingam ir efektingam ginklui kovoje dėl įtakos, valdžios ir rinkos.

 

 

Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo pripažino Valstybinės Ligonių Kasos vadovą A.Sasnauską. Teismas nuteisė jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme,

Gerai dirbantis konkurento šnipas gerai ir uždirba. Jis už laiku atliktą darbą gauna sėkmės mokestį. Kartais jis būna išties įspūdingas. Patys pagalvokite, jei šnipas konkurentui laiku suteikė informaciją apie savo įmonės derybas su potencialiu klientu dėl ilgalaikės sutarties, kuri garantuotų įmonei ramų gyvenimą ir stabilias ilgalaikes pajamas, o konkurentas pasinaudojo šia informacija ir, perviliojęs klientą, sudarė su juo sutartį, tai šnipo darbo rezultatas tikrai yra vertas didelio apdovanojimo.

Arba šnipas konkurentui laiku atskleidė įmonės pasiūlytą galutinę kainą valstybės konkurse. Konkurentas pataisė savo kainą, šiek tiek ją sumažino ir laimėjo konkursą. Jis sudarė milijoninės vertės sutartį dėka šnipo pastangų, kurios tikrai yra vertos apdovanojimo.

Taigi rimto šnipo rimtas darbas konkurentui duoda gerų rezultatų, o konkurentas beveik visuomet dosniai atsilygina savo šnipui.

Šiame straipsnyje skaitytojui atskleisiu šnipo įtartiną elgesį su pinigais, kuriuos jis neteisėtai gauna iš konkurento.

Jeigu šnipai mokėtų elgtis su pinigais, kuriuos gauna iš konkurentų, juos būtų sunku pagauti. Jeigu šnipas, gavęs tūkstantinius sėkmės mokesčius, juos slėptų po čiužiniu ir jų neleistų, niekas apie juos nesužinotų. Būna tokių žmonių, kurie mėgaujasi tuo, kad turi pinigų, tačiau jų neleidžia. Beveik kiekvieną vakarą jie iš po čiužinio išsitraukia pinigų kupiūras ir jas skaičiuoja, skaičiuoja tol, kol apsvaigsta galva. Jie tenkinasi tuo, kad žino, jog turi pakankamai pinigų.

Panašiai elgėsi Rusijos mokslininkas Adolfas Tolkačiovas, kuris sovietmečiu slapta dirbo Jungtinių Valstijų Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Jis iš amerikiečių gavo milijonus, tačiau jais nesinaudojo, neleido jų aklai, negerino savo ir savo šeimos narių gyvenimo sąlygų. Jis suprato, kad pirkdamas brangius daiktus, sukels bendradarbių įtarimus ir galiausiai bus išaiškintas bei nubaustas. A. Tolkačiovas pinigus laikė sodo namo kieme. Dėjo juos į trilitrinius stiklainius ir užkasdavo. Kartą, išsigandęs, kad bus sulaikytas, sodo namo židinyje sudegino 300 000 rublių.

Tačiau tokių žmonių, kurie būtų abejingi pinigų jėgai, yra labai mažai. Dažniausiai žmonės pasiduoda pinigų traukai. Jie nori geriau gyventi, turėti brangių daiktų, keliauti į egzotiškus kraštus, mėgautis geru maistu, aplinka, turėti prabangų butą, namą ir automobilį. Žmonės yra žmonės. Jie trokšta garbės. Jie nori pasirodyti prieš savo bendradarbius, draugus, kad už juos gyvena geriau ir smagiau. Jie nori pripažinimo. Būtent šis jausmas daugelį „veža“. Būtent dėl šio jausmo daugelis žmonių praranda protą ir pradeda švaistyti pinigus.

Ši žmogiškoji silpnybė juos išduoda. Šnipo bendradarbiai pastebi, kad jų kolega, kuris iki šiol niekuo neišsiskyrė iš kitų, pradėjo gyventi ne pagal gaunamas pajamas. Jis perka brangius laikrodžius, automobilius, atostogauja po kelis kartus per metus egzotiškuose kraštuose. Jis gyvena prabangų gyvenimą. Žiūrėk, vieną dieną į darbą jis atvažiuoja prabangiu automobiliu. Žiūrėk, kitą dieną valandų valandas sėdi prie kompiuterio ir ieško kelionių. Kaina jo nedomina, jį domina prabanga, išskirtinumas.

Šnipas taip pat gali išsiduoti, jeigu savo iniciatyva bando paaiškinti aplinkiniams, iš kur gavo pinigų. Jis tartum teisinasi prieš kolegas, pasakoja nebūtus dalykus, pvz., sako, kad labai sėkmingai ir brangiai pardavė savo vidutinės klasės 10 metų senumo automobilį ir labai pigiai, nes jam padėjo artimi draugai ir sėkmingai susiklostė situacija, nusipirko naują prabangų automobilį. Jis bandys sumenkinti įsigytą transporto priemonę. Arba jis pasakos pasakas apie jo žmonos gautą palikimą. Kažkoks tolimas giminaitis, gyvenantis kažkur toli, miręs ir palikęs jai daug pinigų. Žmonės yra išradingi ir jų fantazijai ribų nėra.

Ar reikėtų įmonei reaguoti į įtartiną darbuotojo elgesį? Kaip turėtų reaguoti bendradarbis, kuris pastebėjo kolegos keistą elgesį? Mano įsitikinimu, visais atvejais įmonė turėtų išsiaiškinti bendradarbio kardinalaus materialinio gyvenimo pasikeitimo priežastis. Įmonė juo pasitiki, jam suteikia teisę dirbti su jos (įmonės) materialiniu ir intelektualiniu turtu. Todėl ji turi pilną teisę žinoti, ar darbuotoju galima pasitikėti, ar ne. Kiekviena įmonė privalo saugoti savo interesus.

Bendradarbis, pastebėjęs kolegos įtartiną elgesį, neturėtų užmerkti akių. Ne mano daržai, ne mano vaikai – toks elgesys netinkamas. Kai įmonė nesudarys sutarties ir negaus užsakymų, tai kentės kiekvienas darbuotojas, nes nė vienam nebus pakeltas atlyginimas ar išmokėtos premijos. Bendradarbis, kurį aplankė įtarimai, turėtų apie juos informuoti savo tiesioginį vadovą.

Gali būti daug įvairių kitų žmogaus praturtėjimo priežasčių. Tačiau jų pats darbuotojas, užklaustas darbdavio, neslėps, o nuoširdžiai paaiškins. Na, o jeigu jis atsisakys aiškinti arba meluos, tai tokį darbuotoją reikėtų pašalinti iš svarbių įmonei pareigų. Kol nebus atsakyta į visus klausimus, tol darbuotojas neturėtų turėti teisės dirbti prie svarbių įmonei projektų.

Alfa.lt

Gerai dirbantis konkurento šnipas gerai ir uždirba. Jis už laiku atliktą darbą gauna sėkmės mokestį. Kartais jis būna išties įspūdingas.

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius svarų sterlingų.

Brangiausias ir kolekcionierių geidžiamiausias – vadinamasis „Lucky Strike“ fotoaparatas. Aukcione buvo pardavinėjamas ilgą laiką vienu populiariausių tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos žvalgų buvęs fotoaparatas, pagamintas Latvijoje.

Siūlau susipažinti su senais šnipinėjimo fotoaparatais, kuriuos pristatė britų leidinys „The Guardian”.

1949–1950 metais Jungtinių Valstijų (JAV) kariuomenės užsakymu „ Mast Development“ įmonė sukūrė šnipinėti skirtą fotoaparatą „Lucky Strike camera“. Kamera yra kaip į „Lucky Strike“ cigarečių pakelio dėžutė. Įmonė pagamino du tokius fotoaparatus. Vienas yra eksponuojamas JAV armijos Ryšių korpuso (angl.US Signal corps) muziejuje Naujajame Džersyje, kita pateko į aukcioną.

1948 metais Vokiečių „Steineck“ įmonė sukūrė ir pagamino fotoaparatą „A-B-C“. Jis buvo itin paklausus tarp privačių detektyvų, tačiau ar juo naudojosi valstybių žvalgybos, duomenų nėra. Didžiausiame pasaulio turguje „eBay“ aukcione „A-B-C“ vaizdo kamerą galima įsigyti už daugiau nei tūkstantį eurų.

Dar 1888 metais vokietis Rudolfas Krugeneris pagamino mažiausią fotoaparatą, atrodantį kaip nedidelė knyga kietu viršeliu. Fotoaparatą galėdavai laikyti kelnių kišenėje. Atidžiam stebėtojui įtarimų galėjo sukelti kameros anga knygos viršelio nugarėlėje.

Italų konstruktorius Gianas Paulo Ferro sukūrė fotoaparatą – žiedą GF81. Jis pagamino 20 tokių aparatų. Šiuo metu šis žiedas kainuoja apie 5 tūkst. JAV dolerių. Tai yra mažiausias fotoaparatas pasaulyje, tačiau atrodo kaip gana gremėzdiškas juvelyrinis gaminys.

Prancūzai broliai Edmund‘as ir Leonas Blochai 1986 metais sukūrė fotoaparatą „Le Pysiographe“. Pašaliniams atrodo, kad aplinka stebima pro žiūronus, grožimasi gamta ar miesto architektūra, tačiau iš tikrųjų tuo metu fotografuojami įtartini asmenys.

Latvijos VEF gamykloje atsirado miniatiūrinis fotoaparatas „Minox“. Jis nebuvo užmaskuotas, tačiau labai patogus naudoti. Sovietinėje Latvijoje šie aparatai buvo gaminami nuo 1948 iki 1969 metų. Iki 1991 metų juos sėkmingai savo darbe naudojo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Sovietų Sąjungos KGB žvalgai.

JAV „Expo Camera “ įmonė šiuos „Expo Police camera“ fotoaparatus gamino nuo 1911 iki 1924 m. Juos savo darbe naudojo policijos sekliai. Fotoaparatai buvo labai patogūs naudoti dėl savo mažumo ir paprasto valdymo.

Japonų įmonė „Doryu” pagamino pistoletą – fotoaparatą „Doryu 2-16”. Policija naudojo šį fotoaparatą nusikaltėliams sekti, taip pat slapta fotografuoti protestuotojus, demonstrantus. Kompanija šį prietaisą gamino nuo 1954 m. iki 1956 metų.

Vokietis C. P. Stirnas pradėjo gaminti šiuos miniatiūrinius fotoaparatus 1886 metais. Per dvejus metus nuo 1886 iki 1888-ųjų jis pardavė 15000 aparatų. Kameras buvo galima užmaskuoti liemenės kišenėje arba po marškiniais, o objektyvą iškišti pro sagos skylutę.

1905–1914 m. Didžiosios Britanijos įmonė „Houghtons“ gamino laikrodžius fotoaparatus.

Dėl neaiškių priežasčių japonams patiko pistoletai – fotoaparatai. 1954 metais Japonijos kompanija „Mamiya“ pagal policijos užsakymą pagamino 250 tokių aparatų. Fotoaparatas „Mamiya Pistol Camera“ greitai fotografuodavo vaizdus.

Alfa.lt

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie skirtingai interpretuoja sąvoką privatus asmens gyvenimas. Jie skirtingai supranta įstatymo nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą.

Pabandžiau grįžti į senus laikus ir save įsivaizduoti pareigūnu, kuris griežtai vadovaujasi politikų priimtais įstatymų reikalavimais. Užbėgant už akių, turiu atvirai pasakyti, kad įstatymo nuostatos mane nuvedė į gilią aklavietę, iš kurios neradau išėjimo.

Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą. Įsivaizduokite, kad jūs esate kriminalinės žvalgybos institucijos pareigūnas.

Jūs gavote informaciją apie galimai vykdomą nusikalstamą veiklą. Jūs, gavę savo vadovų leidimus, pradedate kriminalinės žvalgybos tyrimą. Gaunate reikalingus teismo leidimus klausytis tyrimo objekto, kurį įtariate darant nusikaltimą, pokalbių telefonu, skaityti objekto rašomus ir gaunamus laiškus, stebėti jo veiksmus kompiuteryje, fiziškai sekti ir rinkti apie jį informaciją.

Informaciją apie asmens veiklą renkate mėnesį, pusę metų, dvejus metus (sunku protu suvokti, tačiau taip pasitaiko) ir pagaliau nustatote, kad asmuo nedaro nusikaltimų, kad jūsų gauta pirminė informacija, kurios pagrindu pradėjote tyrimą ir dvejus metus sekėte žmogų, nepasitvirtino.

Ką darote toliau?

Kaip normalus, sąžiningas ir pareigingas pareigūnas jūs atsiverčiate Kriminalinės žvalgybos įstatymą, susirandate 5 straipsnio 7 dalį ir skaitote:

„Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.“

Perskaitėte ir viską supratote. Pirmas sakinys yra aiškus ir konkretus. Jūs žinote, kaip elgtis. Reikia nedelsiant nutraukti tyrimą ir sunaikinti visą apie asmenį surinktą informaciją.

Jūs parengiate reikalingus dokumentus ir einate pas savo tiesioginį viršininką (šis žodis geriau tinka nei vadovas) prašyti leidimo sunaikinti surinktą informaciją, nes žmogus nedaro nusikaltimų, nes reikia saugoti jo teises ir laisves.

Tačiau viršininkas, kuris yra daugiau patyręs, jums paaiškina, kad įstatymo straipsnį reikia perskaityti iki galo ir tik tada priimti sprendimą. Taigi jūs kartu su viršininku skaitote įstatymo 5 straipsnio 7 dalies antrą sakinį:

„Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.“

Skaitote vieną kartą, skaitote antrą kartą. Skaitote iš dešinės, pabandote iš kairės. Pasiimate popieriaus lapą, braižote ir bandote suprasti, ką jums nori pasakyti du vienas kitam prieštaraujantys to paties įstatymo sakiniai.

Iki antro sakinio viskas buvo aišku. Yra galimi du sprendimo būdai:

a) jeigu asmuo nedaro nusikaltimų ir pirminė informacija apie jo neva daromus nusikaltimus nepasitvirtino, tai tyrimas yra nedelsiant nutraukiamas, o informacija sunaikinama;

b) jeigu asmuo daro nusikaltimus, tai surinktos informacijos pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Trečio ar ketvirto, ar penkto sprendimo būdo paprasčiausiai negali būti. Demokratinėje valstybėje kitokio sprendimo nėra. Tačiau įstatymo antras sakinys jus visiškai supainioja. Jūs pradedate ginčytis su viršininku, bandote įrodyti jam, kad reikia vadovautis pirmu sakiniu, nes jis yra logiškas ir apsaugojantis žmogaus teises bei laisves. Viršininkas nepasiduoda. Ginčas baigiasi tuo, kad nusprendžiate eiti pas aukštesnį ir dar didesnę patirtį turintį viršininką. Ką jis pasakys, tą ir padarysim.

Didesnę gyvenimo patirtį turintis viršininkas jums paaiškina, kad nėra jokio reikalo blaškytis, ginčytis ir pyktis. Jeigu įstatymas yra painus ir nesuprantamas, tai reikia jį skaityti tarp eilučių. Juk politikai ar tie žmonės, kurie rengė įstatymą, nėra kvaili. Jie turi profesorių, mokslo daktarų laipsnius ir ilgus metus sėdi valdžioje, nejaugi, jūs galvojate, jie paėmė ir suklydo parašydami painias įstatymo nuostatas. Jie nesuklydo. Taip, matyt, reikia. Todėl reikia mokėti skaityti įstatymo nuostatas tarp eilučių. Jeigu įstatymas yra painus, tai reikia vadovautis savo ir valdžios interesais, o ne kažkokio abstraktaus žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Palinksėjome galvomis ir grįžome į savo kabinetus. Pirma pamoka. Savas kailis arčiau kūno. Jūs nesunaikinote surinktos informacijos apie žmogų, nors jis nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimų, o gal net yra pats sąžiningiausias žmogus valstybėje ar net pasaulyje, o įdėjote ją į duomenų bazę. O gal kada nors kam nors iš valdžios jos prireiks?

Įstatymus reikia skaityti tarp eilučių, o valdžią reikia suprasti be žodžių. Jei šiuos du dalykus išmoksite taikyti gyvenime, tai galite padaryti stulbinamą karjerą valstybės aparate.

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie

Įmonės vadovai ne taip retai vagia iš įmonės darbuotojų, ir tai visiems gerai žinoma. Tačiau ši tema – tarsi tabu. Apie ją spauda nerašo, televizijos ir radijo laidų žurnalistai nediskutuoja.

Keisčiausia matyti, kai vienas įmonės savininkų, dar ir vadovaudamas tai įmonei, net išsijuosęs neša turtą. Jis vagia iš kitų savininkų, savo draugų. Įmonės darbuotojai, matydami tokį vadovo elgesį, taip pat pradeda vogti. O kodėl gi ne, jei net pats savininkas ir vadovas viename asmenyje vagia.

Kai įmonės vadovai pradeda vogti iš įmonės darbuotojų, darbuotojai savo ruožtu vagia iš įmonės. Jie keršija vadovams ir savininkams. Darbuotojai nebegalvoja, kad jie daro ką nors negerai, kad vagia. Jiems atrodo, kad jie tiesiog susigrąžina tai, kas jiems ir taip priklauso.

Panagrinėkime, kaip įmonės vadovai dažniausiai vagia iš darbuotojų.

Įmonės vadovai iš darbuotojų vagia „procentus”. Šis atvejis sutinkamas įmonėse arba įmonių padaliniuose, kurie užsiima prekių ar paslaugų pardavimu. Vadovai, priimdami į darbą darbuotoją, jam išaiškina, kad įmonėje yra štai tokia atlyginimų mokėjimo tvarka: darbuotojas gauna minimumą, kartais net mažiau, priklausomai nuo įmonės vadovų sprendimo, o greta to jam mokama kintamoji atlyginimo dalis („procentai”) už parduotas prekes ar paslaugas. Kuo daugiau darbuotojas parduoda prekių, tuo didesnį atlyginimą gauna.

Darbuotojas pluša nuo ryto iki vakaro, skambina potencialiems klientams, prašo jų jį priimti, važinėja pas klientus, kalbasi su jais, įtikinėja, kartais perka įvairias dovanėles. Tai yra pardavimo menas. Ir galų gale darbuotojas „užkabina“ rimtą klientą, jo akyse jau šmėžuoja „procentai”.

Štai šioje vietoje vadovas sužaidžia savo žaidimą. Vos pamatęs, kad horizonte pasirodė „dideli, labai dideli procentai“, jis iš karto imasi veiksmų, kad juos pasisavintų. Vieni vadovai darbuotojui paaiškina, kad klientas yra labai svarbus ir jam reikia skirti deramą dėmesį, t. y. vadovo. Kiti vadovai darbuotojui nieko neaiškina – pasiima klientą, štai ir viskas.

Dažnai patys klientai kreipiasi į įmonę, prašydami jos paslaugų ar prekių. Kartais šių klientų užsakymai būna įspūdingi. Pardavimo vadovas sprendžia, kuriam darbuotojui atiduoti klientą, o tai reiškia, ir kuriam darbuotojui leisti daugiau uždirbti. Dažniausiai geriausius klientus pasiima vadovas.

Įmonės vadovai iš darbuotojų vagia priedus ir premijas. Priimdamas darbuotoją į darbą, vadovas jam išaiškina įmonės atlyginimų politiką. Darbuotojas gaus nedidelį atlyginimą, tačiau jį papildys didelės premijos arba priemokos prie atlyginimo už gerus rezultatus. Jei darbuotojas gerai dirbs, bus apdovanotas – štai tokia skatinimo sistema.

Naujas darbuotojas pradeda sąžiningai, veržliai ir daug dirbti. Jis stengiasi, siekia geresnių rezultatų, nes nori gauti premiją.

Tačiau vadovas darbuotojo darbą vertina tik jam vienam žinomu būdu. Jis aiškina, kad rezultatai yra menki, kritikuoja darbuotoją, sako, kad šis kol kas nenusipelnė priemokos prie atlyginimo. Vadovas liepia darbuotojui labiau pasistengti – kitą kartą jis tikrai gausiąs priedą.

Daugelis darbuotojų daro klaidą įsidarbindami, nors tokia klaida yra suprantama, nes visi nori dirbti. Kai vadovas aiškina apie atlyginimo priedus, premijas, apie darbo įvertinimą, darbuotojas turėtų paprašyti išsamiai jam paaiškinti atlyginimų mokėjimo sistemą: pagal kokius kriterijus yra vertinamas darbas, kas vertins jo darbą, kada darbas vertinamas, kas priima sprendimą išmokėti premiją. Jeigu įmonėje nėra skaidrios ir aiškios atlyginimų mokėjimo sistemos, susidaro palankios sąlygos vadovams apgaudinėti ir išnaudoti darbuotojus.

Įmonės vadovai vėluoja išmokėti atlyginimus. Dažnai pasitaiko, kad vadovai „pasiskolina“ iš darbuotojų ir dar kartą „prasuka“ pinigus. Mėnesio pradžioje, prieš įmonei išmokant atlyginimus darbuotojams, vadovas pamato, kad sąskaitoje guli krūva pinigų. Jis nusprendžia šiuos pinigus investuoti – užpirkti partiją prekių, jas parduoti ir tik tuomet išmokėti darbuotojams atlyginimus. Kaip sugalvoja, taip ir padaro. Darbuotojai gali palaukti – išgyvens, nemirs badu.

Neretai būna ir taip, kad, pardavęs prekes, vadovas užmiršta, kad darbuotojai praėjusį mėnesį negavo atlyginimo. Jis pradeda galvoti, kaip iš viso to atlyginimo nesumokėti arba sumokėti, tačiau tik dalį. Žmonės yra kantrūs, todėl net ir negavę atlyginimo dirba toliau. Žmonės tiki pažadais. Kartais jie vien tik pažadais ir gyvena. Spaudoje rašo, kad Rusijoje kai kurie valstybės įstaigų darbuotojai atlyginimų 6–8 mėnesius negauna, toliau dirba ir dirba gerai.

Įmonės vadovai darbuotojams nemoka reikiamo dydžio atlyginimo. Įstatymuose yra numatytas bandomasis laikotarpis. Jis gali tęstis mėnesį, tris , o kartais net šešis. Bandomojo laikotarpio metu lengviau atleisti darbuotoją iš darbo. Bandomasis laikotarpis sudaro puikias galimybes įmonių vadovams išnaudoti darbuotojus ir nemokėti jiems reikiamo dydžio atlyginimo, o kartais – ir iš viso nieko nemokėti.

Šį vagystės atvejį galima aptikti įmonėse, kurioms nėra reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, o darbuotojų kaita didelė. Tačiau darbas vis tiek turi būti atliekamas laiku ir gana kokybiškai.

Neretai tokios įmonės vadovai samdo žmones bandomajam laikotarpiui. Išnaudoja juos, išspaudžia iš jų viską, kas tik įmanoma, o bandomojo laikotarpio pabaigoje atleidžia iš darbo. Jiems sumoka grašius, o kartais net ir tų neduoda.

Įmonės vadovų vagysčių iš darbuotojų sąrašas nėra baigtinis. Pratęskite. Įdomu ir naudinga būtų sužinoti kitus atvejus.

Alfa.lt

Įmonės vadovai ne taip retai vagia iš įmonės darbuotojų, ir tai visiems gerai žinoma. Tačiau ši tema – tarsi tabu.

Vieną dieną važinėdamas po miestelį įsijungiau radiją. Ėjo laida apie emigraciją. Laidos dalyviai, žinomi žmonės, dėstė savo mintis, reiškė didelį susirūpinimą ir kvietė visus imtis aktyvių, iki šiol dar neregėtų veiksmų grąžinti Lietuvos žmones į Tėvynę. Tačiau dalyviai kalbėjo lozungais, o ne konkrečiais pasiūlymais.

Vienas iš laidos dalyvių Dainius Paukštė, kuris yra tikras ekspertas migracijos klausimais – ta buvo jaučiama jo kalbėjime, išsakytuose teiginiuose ir pateiktuose argumentuose, pasakė, kad Lietuvos politinis elitas nenori, kad į Lietuvą grįžtų emigrantai. Jie jų bijosi. Emigrantai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Oho, pagalvojau. Darosi įdomu. Kodėl emigrantai, pasak mūsų politinio elito – tas elitas yra žmonės, kurie dešimtmečius sėdi Seime ir nieko nedaro, kad pakeistų Lietuvoje situaciją, kad pagerintų žmonėms gyvenimo sąlygas, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Galvoje šis klausimas sukosi, sukosi kelias dienas ir štai kokias mintis išsuko.

Teiginys, kad emigrantai kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui, yra teisingas. Tačiau kodėl?

Įsivaizduokime tokią teorinę situaciją. Jeigu Lietuvoje susidaro normalios gyvenimo sąlygos ir vienu metu iš užsienio grįžta visi, na, beveik visi emigrantai. Kas atsitiks tokio baisaus, kad jie pradės kelti grėsmę valstybės saugumui? Jie pakeis egzistuojančią dabartinę politinę sistemą. Jie išrinks į Seimą naujus žmones, kurie išspardys dabartiniam politiniam elitui užpakalius ir visus juos paliks už borto. Didelė dalis žmonių, kurie dabar yra prisisiurbę prie valstybės spenelių ir priklausomi vieni nuo kitų, neteks darbo. Jie privalės palikti šiltas vieteles ir užleisti jas kitiems, kitaip mąstantiems žmonėms. Grįžę emigrantai, o Dieve kaip baisu, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime ir drąsiai eis balsuoti. Jie tikrai balsuos ne už šią politinę sistemą, dėl kurios – ekonominių, politinių, saugumo priežasčių – buvo priversti palikti savo šalį.

Emigrantai kelia grėsmę, nes:

  • Jie į Lietuvą grįš pasikeitę. Sąlygos, kuriomis jie gyveno užsienyje, iš gilumos ištrauks ir atskleis jų gerąsias ir laisvo žmogaus charakterio savybes. Jie grįš į Lietuvą drąsūs, ryžtingi, kūrybingi, laisvi ir pasitikintys savimi ir savo jėgomis.
  • Jie į Lietuvą grįš turėdami kitokį suvokimą ir supratimą, kas valstybėje yra šeimininkas. Jei anksčiau buvo įsitikinę, kad šeimininkas yra politikas, valdininkas ar biurokratas ir kad visas jų gyvenimas priklauso nuo šių ponų, tai dabar kiekvieno jų galvose bus susiformavusi nuostata, kad šeimininkas yra jis ir tik jis, o visi šie biurokratėliai kartu su politikais privalo tarnauti jam ir jo interesams.
  • Jie į Lietuvą grįš įgiję patirties ir turėdami pakankamai žinių apie tai, kaip veikia demokratinis mechanizmas, kaip yra valdoma šalis. Jie supras, kad nuo jų sprendimo, nuo jų balso, nuo jų domėjimosi politiniais ir ekonominiais procesais šalyje viskas priklauso. Jie drąsiai domėsis politika, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime bei reikš savo valią per rinkimus.
  • Jie į Lietuvą grįš nebijodami išsakyti savo nuomonės, pozicijos įvairiais, net pačiais svarbiausiais ir jautriausiais klausimais. Jie nebijos užduoti klausimo KODĖL? Jie reikalaus atsakymo, o jo negavę imsis veiksmų prieš biurokratą ar instituciją, kurioje jis dirba. Jie nebijos rizikuoti, nes jie jau rizikavo ir gana stipriai. Ne kiekvienas drįsta atsistoti ir išvažiuoti iš savo šalies į kitą šalį, į nežinią, kartais net nemokėdami tos šalies kalbos. Jie visada žinos, kad turi pasirinkimą ir kad jų gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių.

Pažiūrėkite į Napoleono karą su Rusija. Rusijos kariai, kovodami su Napoleono armija, aplankė Europos valstybes. Pamatė, kad žmonės gyvena kitaip nei jie, kad galima gyventi kitaip, nei jie gyvena, kitaip, negu jiems valdžia visada sakydavo, kad tik taip galima gyventi. Kariai, karininkai grįžo į Rusiją ir pradėjo kelti sumaištį, reikalauti teisių ir laisvių. Sakė, o kuo mes skiriamės nuo kitų žmonių. Juk esame tokie patys. Atsirado dekabristai, prasidėjo sukilimai, demonstracijos, laisva spauda.

Pažiūrėkime į Antrąjį pasaulinį karą. Rusijos kariai, nuvarginti visokiausių valymų, kovojimų su bolševikų priešais, užsienio šnipais – beveik kiekviena šeima buvo nukentėjusi nuo Stalino represijų, nesinori net didžiąja raide jo pavardės rašyti, Europoje pamatė, kad žmonės gyvena kitaip, kad galima gyventi kitaip ir daug geriau, nei jie gyvena, kad galima mąstyti laisvai ir išsakyti savo mintis garsiai ir viešai. Stalinui po karo prireikė papildomų žiaurių represijų tam, kad sustabdytų šio naujo supratimo apie gyvenimą viruso plitimą. Tik didelėmis represijomis, ištremdamas žmones jis išvengė naujų revoliucijų savo kieme.

Mūsų politinis elitas – politinių partijų viršūnėlės, aukščiausi valdininkai, biurokratai – bijosi laisvo, pasitikinčio savimi, žinančio ir aktyvaus visuomeniniame gyvenime žmogaus. Toks žmogus gali išaugti tik tam tikromis sąlygomis, kurių Lietuvoje nėra, o užsienyje yra. Tačiau toks žmogus, grįžęs į Lietuvą, yra pajėgus pakeisti ją iš pagrindų ir visiems laikams.

P. S.: Kartą įsijungiau nacionalinę televiziją LRT. Ėjo laida „Emigrantai“. Po laidos kilo noras dėtis daiktus ir emigruoti. Geresnės reklamos emigracijai nesugalvosi.

Alfa.lt

Vieną dieną važinėdamas po miestelį įsijungiau radiją. Ėjo laida apie emigraciją. Laidos dalyviai, žinomi žmonės, dėstė savo mintis, reiškė didelį