2020/09/25

Naujienos

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę žalą įmonei. Jie vagia įmonės intelektinę nuosavybę. Tai yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria šių laikų bendrovės.

Prekyba bendrovių, organizacijų ir valstybės institucijų paslaptimis tapo pelningu verslu. JAV valdžia ir verslas susirūpino ir ėmėsi konkrečių veiksmų šiai problemai spręsti. JAV „Carnegie Mellon” universiteto (Pitsburgas, Pensilvanija) mokslininkų grupė, ištyrusi daugiau nei penkis šimtus šnipų bylų, pateikė savo išvadas apie jų veiklą ir motyvus. Susipažinkime su jų išvadomis ir mes.

Vagies portretas

Apie 37 metų amžiaus vyras dirba inžinieriumi, vadybininku, pardavėju, mokslininku, IT specialistu.

65 proc. šnipų vogė informaciją, jau gavę konkurentų pasiūlymą pereiti dirbti pas juos arba nusprendę pradėti savo verslą. 55 proc. vogė paskutinę darbo dieną. 25 proc. veikė ne vieni – jiems padėjo asmenys iš išorės. 20 proc. veikė drauge su kitais bendrovės darbuotojais.

Kokią informaciją vogė?

52 proc. visų atvejų buvo vagiamos komercinės paslaptys. 30 proc. vagių domino kainų politika, 20 proc. – slaptažodžiai,14 proc. – programinė įranga,12 proc. – informacija apie klientus, o 6 proc. – verslo planai.

75 proc. išdavikų turėjo teisę dirbti ir susipažinti su informacija, kurią jie vogė.

Kaip vogė?

Informaciją persiųsdavo elektroniniu paštu. Įrašydavo į savo atmintines. Kopijavo arba fotografavo. Prie bendrovės vidaus tinklo prisijungdavo nuotoliniu būdu ir iš jo parsisiųsdavo reikalingus duomenis. Informaciją laikydavo nešiojamame kompiuteryje, kurį galėdavo išsinešti į namus.

Kodėl vogė?

Kaip bebūtų keista, pagrindinis vagysčių motyvas – ne siekis pasipelnyti, o nepasitenkinimas darbo atmosfera. Galimi įvairūs variantai.

Galbūt darbuotojas nesutarė su įmonės vadovais dėl nuosavybės teisių. Jis dirbo, daug pastangų įdėjo į produkto kūrimą, tačiau jo nuosavybę, jo manymu, pasisavino įmonė.

Darbuotojas kovoja dėl kompensacijos. Jis yra įsitikinęs, kad padarė daugiau, nei jam buvo sumokėta. Jis nori gauti kompensaciją už atliktą darbą. Jį išvaro iš darbo, tačiau nenori išmokėti išeitinės. Jis ją pasiima pats.

Kai įmonėje vyksta reformos dėl susijungimo, prisijungimo ar restruktūrizacijos, darbuotojui siūloma pakeisti darbo vietą ar pareigas. Jis nenori. Jis pradeda prieštarauti įmonės vadovų sprendimams. Jis pyksta, nervinasi ir nusprendžia jai atkeršyti.

Darbuotojas nusivylė ir baisiai įpyko ant savo vadovų, kadangi jie jo nepakėlė pareigose. Jis taip laukė ir tikėjosi. Jie nepripažįsta jo gebėjimų. Vidinis pyktis toks didelis, kad darbuotoją priveda prie išdavystės. Jis nori keršto, jis turi parodyti jiems (vadovams), kad yra už visus geresnis.

Darbuotojas neranda bendros kalbos su savo tiesioginiu vadovu. Jie nuolat pykstasi, nesutaria, ginčijasi. Darbuotojui įgrysta tokia situacija ir jis nusprendžia keršyti.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną problemą. Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas fizinei apsaugai, apsaugos technikai, IT saugumui. Samdomi ekspertai, perkami brangūs įrenginiai. Tačiau galiausiai įmonės vis vien patiria didelių nuostolių.

Brangūs įrenginiai neapsaugo nuo „kurmių“. Silpniausia vieta yra žmogus. Jeigu jo nemokysi, nelavinsi ir neauklėsi, tai turtą gali saugoti brangiausiomis ir moderniausiomis priemonėmis – vis vien jo neišsaugosi.

www.alfa.lt

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę

Jūs esate didelės bendrovės darbuotojas. Užimate aukštas pareigas ir turite leidimą dirbti su konfidencialia informacija.

Jūsų įmonė nusprendė sudalyvauti valstybės institucijos organizuojamame konkurse. Užsakymas itin pelningas. Kontraktas ilgalaikis. Sėkmės atveju įmonė keletą metų neturėtų finansinių problemų, galėtų atsipalaiduoti nuo nuolatinės aršios konkurencijos ir skirti dalį gautų pajamų plėtrai. Konkursas įmonei labai svarbus.

Jūs esate vienas iš įmonės darbuotojų, kurie rengia pasiūlymą, skaičiuoja sąmatą, bendrauja ir derasi su tiekėjais, dalyvauja pasitarimuose, per kuriuos svarstoma ir nustatoma galutinė pasiūlymo kaina. Jūs esate patikimas darbuotojas, jumis bendrovės savininkai ir vadovai visiškai pasitiki.

Jūsų įmonė kartu su kita bendrove sėkmingai perėjo pirmą konkurso etapą. Žengtas didelis žingsnis į priekį. Atsirado didelių galimybių laimėti konkursą ir gauti pelningą užsakymą. Valstybės institucijos pirkimų komisija nurodė, kad balandžio 28 dieną, dešimtą valandą ryto, jūs privalote pateikti galutinę pasiūlymo kainą. Ji turi būti užrašyta ant lapo, kuris turi būti įdėtas į voką, o vokas užklijuotas. Tas, kuris pateiks žemesnę kainą, laimės konkursą.

Visas pirkimo procesas vyksta skaidriai. Valstybės institucijos pirkimų komisija nustatė vokų atplėšimo tvarką. Dešimtą valandą institucijos patalpose susirenka pirkimų komisijos nariai ir įmonių atstovai su užklijuotais vokais. Komisijos pirmininkas atplėšia vokus ir garsiai, dalyvaujant ir girdint visiems konkurso dalyviams, perskaito galutines įmonių pasiūlytas kainas. Pirkimų komisija, atsižvelgdama į pasiūlytą žemiausią kainą, iš karto paskelbia konkurso nugalėtoją ir pakviečia jį pasirašyti sutartį.

Voką su pasiūlymo kaina jūs turite pristatyti rytoj iki dešimtos valandos ryto. Šiandien anksti ryte sulaukiate skambučio iš teisėsaugos tarnybos (FNTT, VSD, STT) – nesvarbu kurios. Pareigūnas prisistato ir nurodo jums 12 valandą atvykti į tarnybos patalpas pasikalbėti. Pokalbio temos telefonu neatskleidžia.

Jūs nuvykstate. Jus pasitinka du pareigūnai, prisistato vardais. Nusiveda jus į specialų kabinetą. Pradžioje pareigūnai praplauna jums smegenis sakydami, kad nusikaltimai yra didelis blogis, kad su nusikaltimais reikia kovoti. Kiekvienas pilietis turi būti sąžiningas ir padėti teisėsaugai nugalėti blogį. Vėliau jie pradeda uždavinėti klausimų apie bendrovės veiklą, vadovus, turimus užsakymus. Dar vėliau jie konkretizuoja klausimus ir pradeda klausinėti apie vykstantį konkursą, jo užkulisius. Galų gale jie, motyvuodami tuo, kad šalyje klesti korupcija, pareikalauja atskleisti jiems galutinę bendrovės pasiūlymo kainą.

Kaip jūs pasielgsite?

Jūs pasakote kainą. Juk kitaip būti negali. Kainos klausia pareigūnai, kurie kovoja su itin sunkiais korupciniais nusikaltimais. Kiekvieno piliečio pareiga padėti teisėsaugai nugalėti blogį. Savo šalies pareigūnais jūs pasitikite ir nebijote jiems atskleisti didžiausias ir jautriausias įmonės paslaptis. Pareigūnai, jūsų įsitikinimu, turi teisę klausti ir gauti atsakymus į klausimus.

Jūs nesakote kainos. Paaiškinate jiems, kad kaina yra bendrovės konfidenciali informacija, kurios atskleisti jūs neturite teisės. Jūs nenorite pažeisti įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių, o tuo labiau dėl to sėsti į kalėjimą ar būti nubaustas didele pinigine bauda. Pasakote pareigūnams, kad esate prieš nusikalstamumą ir esate pasirengęs teisėsaugai padėti kovoti su nusikaltėliais. Tačiau tai padaryti norite vadovaudamasis valstybės įstatymais ir bendrovės vidaus taisyklėmis, o ne jas pažeisdamas.

Jūs pasiūlote pareigūnams kreiptis į bendrovės generalinį direktorių ir paaiškinti jam, kodėl jiems reikalinga būtent ši informacija, ir paprašyti ją suteikti. Arba galite išsiųsti bendrovei raštišką užklausimą, kuriame būtų išdėstyta, kokios informacijos pageidaujate ir kokiu pagrindu. Dar kartą patvirtinate pareigūnams, kad esate pasirengę padėti jiems, tačiau tik griežtai laikantis įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių reikalavimų.

Kaip manote, kuris pasirinkimas išmintingesnis?

Alfa.lt

Jūs esate didelės bendrovės darbuotojas. Užimate aukštas pareigas ir turite leidimą dirbti su konfidencialia informacija. Jūsų įmonė nusprendė sudalyvauti valstybės institucijos

Sausio 12 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad darbuotojo veikla internete buvo stebima teisėtai ir jis iš darbo atleistas pagrįstai. EŽTT, išnagrinėjęs bylą „Barbulescu v. Romania” (Barbulescu prieš Rumuniją), konstatavo:

  • nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatumas ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas);
  • Barbulescu atleidimas iš darbo dėl darbdavio, privačios bendrovės, interneto naudojimo asmeniniais tikslais darbo metu pažeidė vidaus taisykles;
  • Barbulescu privatus gyvenimas ir susirašinėjimas buvo stebimas, tačiau darbdavys tai darė teisėtai, remdamasis disciplinavimo procedūromis.

Šis EŽTT sprendimas yra svarbus ir Lietuvos darbdaviams bei darbuotojams, nes EŽTT suformuota praktika naudosis Lietuvos teismai.

Ką turi padaryti verslas, kad darbuotojų veiklą internete stebėtų teisėtai?

Pradžioje noriu atkreipti dėmesį į labai svarbią detalę EŽTT nutarime, kurią galbūt daugelis praleido. Darbdavys turi teisę stebėti darbuotojo veiklą internete ir aiškintis, kiek laiko jis praleido bendraudamas ne darbo reikalais, o asmeniniais. Darbdavys turi galimybes fiksuoti darbuotojo darbo taisyklių pažeidimus, nes jis turi prieigą prie darbuotojo darbo kompiuterio, mobiliojo telefono.

Tačiau darbdavys neturi teisės a) susipažinti su darbuotojo pokalbių ar siunčiamos informacijos turiniu, t. y. jis negali skaityti darbuotojo asmeninių el. laiškų, klausytis jo pokalbių „Skype“ ar kita programa; b) kaupti darbuotojo siunčiamos asmeninės informacijos; c) naudoti šią informaciją prieš darbuotoją ar kitais tikslais, t. y. supažindinti su ja kitus darbuotojus ar asmenis, viešinti šią informaciją arba naudoti ją teisminiuose ir ne tik darbdavio ir darbuotojo ginčuose. Ši darbdavio veikla yra neteisėta ir ji pažeidžia darbuotojo teisę į privatumą bei susirašinėjimo neliečiamumą. Darbuotojo teisės į privatumą yra apsaugotos.

Darbdavys turi parengti aiškias, suprantamas ir neprieštaraujančias šalies įstatymams įmonės vidaus taisykles, kurios reglamentuotų darbuotojų teises ir pareigas, pasakytų jiems, ką galima daryti, o kas yra draudžiama, taip pat reglamentuotų darbdavio veiksmus stebint darbuotojų veiklą. Itin svarbi viena aplinkybė: jei nebus įmonės vidaus taisyklių, teismas darbdavio veiksmus pripažins neteisėtais.

Darbdavys privalo supažindinti darbuotoją su vidaus taisyklėmis. Neužtenka numesti darbuotojui ant stalo lapų krūvos ir liepti pasirašyti, kad su taisyklėmis susipažinau. Teismas šį susipažinimą atmes ir darbdavys praloš bylą. Darbuotojai turi būti per metus ne mažiau kaip vieną kartą supažindinami su vidaus taisyklėmis specialiuose kursuose.

Kaip jūs galvojate, ar EŽTT sprendimas yra teisingas?

Šis sprendimas gali būti neteisingas, jeigu:

  • žmonės turi teisę į privatumą ir susirašinėjimo neliečiamumą kaip darbo metu, taip ir nedarbo metu;
  • žmonės yra patikimi ir jais reikia pasitikėti. Darbdavio šnipinėjimas sukels darbuotojų nepasitikėjimą vieni kitais, sukurs įtarumo atmosferą, darbuotojai sieks ne geriau dirbti, o įtikti darbdaviui, pradės skųsti vieni kitus, o visa tai atsilieps įmonės darbo rezultatams;
  • darbdavys piktnaudžiaus surinkta apie darbuotojus informacija: naudos ją savo tikslams, jos pagrindu atleidinės žmones iš darbo, šantažuos darbuotojus, perduos informaciją tretiesiems asmenims.

Šis EŽTT sprendimas yra teisingas, jeigu:

  • žmonės nėra patikimi iš prigimties. Jų veiklą būtina kontroliuoti. Įmonėje turi būti taisyklės, kurios reglamentuotų darbuotojų veiklą. Privalo būti darbuotojų veiklos kontrolė bei atsakomybė. Jei pažeidei taisykles, privalai atsakyti, nes priešingu atveju įmonėje įsivyraus chaosas;
  • darbdavio darbo įrankiai turi būti naudojami pagal paskirtį, t. y darbo uždaviniams spręsti, o ne asmeniniams interesams tenkinti.

Manau, kad EŽTT priėmė teisingą sprendimą.

Alfa.lt

Sausio 12 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad darbuotojo veikla internete buvo stebima teisėtai ir jis iš darbo

Vokietijos šnipė – šviesiaplaukė, mėlynakė Josephine Heinze visokiausiais būdais bandė suvilioti garsų ir įtakingą Sovietų Sąjungos karvedį, maršalą Michailą Tuchačevskį. Ji šiam tikslui pasiekti naudojo visus savo moteriškus kerus, tačiau, kaip rašo istorikai, jos pastangos rezultatų nedavė. Nežiūrint į tai, NKVD tardytojai manė kitaip. M. Tuchačevskis buvo areštuotas, uždarytas, tardytas, kankintas ir nužudytas.

Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, susipažinęs su M. Tuchačevskio byla ir J. Heinze bandymais jį užverbuoti, nurodė NKVD vadovui Nikolajui Ježovui organizuoti sekso šnipių parengimą. J. Stalinas įžvelgė, kokią didelę naudą gali duoti sekso šnipės, kaip jos lengvai gali aplink pirštą suvynioti net paties stipriausio charakterio būdo vyrą ir priversti jį išduoti didžiausias valstybės paslaptis. Meilė ir aistra – nesustabdoma jėga.

„Kregždučių“ atranka

Yra žinoma, kad jau 1937 metais (tais pačiais, kai mirė M. Tuchačevskis) NKVD pradėjo jaunų merginų atranką. Iš kelių šimtų gražių merginų reikėjo atrinkti 20. NKVD pareigūnai važinėjo po šalį ir ieškojo tinkamiausių kandidačių.

Buvo sukurta komisija, kuri vertino ir testavo kiekvieną atrinktą merginą. Į komisijos sudėtį įėjo psichologas, ginekologas, terapeutas bei NKVD atstovai.

Merginos privalėjo atitikti nustatytus kriterijus. Jos turėjo būti gražių veido bruožų, gražios figūros, ideologiškai stiprios ir atsidavusios Tėvynei, psichologiškai stipraus charakterio, sveikos ir protingos.

Iš pradžių komisijos veikloje aktyviai dalyvavo pats NKVD vadovas N. Ježovas. Jis sėdėjo tarp komisijos narių ir apžiūrinėjo kiekvieną atskirai į kabinetą iškviestą merginą iš arti. Komisijos nariams jos privalėjo ne tik atsakinėti į klausimus, šokti, pasakoti nuotykius iš savo gyvenimo, bet ir nusirengti ir parodyti jiems savo kūno grožybes, kurias komisijos nariai turėjo objektyviai įvertinti.

N. Ježovas, pasak Rusijos spaudos, buvo homoseksualas. Jis mylėjo vyrus ir turėjo net kelis meilužius. Vienas jų buvo N. Ježovo padėjėjas, taip pat dalyvavęs komisijos darbe.

Atrodytų, merginos buvo vertinamos tikrų profesionalų. Tačiau netrukus diktatoriaus J. Stalino nurodymu NKVD vadovas N. Ježovas buvo suimtas ir sušaudytas. Jo vietą užėmė Lavrentijus Berija. Šis pats asmeniškai, kaip rašo spauda, vertino kiekvieną merginą.

Slapti mokymai

Atrinktos merginos turėjo pereiti dvejų metų mokymus. Jų mokymo programa susidarė iš trijų dalių. Pirmoje mokymo dalyje merginos mokėsi kelių užsienio kalbų, siekė plataus išsilavinimo. Jos turėjo gerai orientuotis politinėje padėtyje, išmanyti kultūrą, istoriją. Jos privalėjo mokėti palaikyti pokalbį su bet kuriuo svarbiu asmeniu. Merginos taip pat mokėsi etiketo, higienos, šokių.

Antroje mokymo dalyje didelis dėmesys buvo skiriamas merginų psichologiniam pasiruošimui. Jos privalėjo vadovautis tik įsakymais iš aukščiau. Visos emocijos, jausmai ar įsimylėjimai turėjo būti atmesti. Jos privalėjo tapti šaltais robotais, kurie besąlygiškai vykdytų užduotis. Jos taip pat turėjo būti be kompleksų, nejausti gėdos jausmo. Šiam tikslui pasiekti merginos paskaitose dalyvaudavo nuogos, kartu su NKVD karininkais maudydavosi pirtyse, baseinuose. Jos turėjo priprasti rodyti savo nuogą kūną svetimiems žmonėms.

Šioje mokymo dalyje merginas taip pat mokė vyrų viliojimo meno, vyrų psichologijos, buvo supažindinamos su vyrų silpnybėmis. Jos mokėsi, kaip sujaudinti vyrą vienu prisilietimu, kaip padaryti taip, kad jis jos trokštų, siektų gauti bet kokia kaina. Išmokusios teorijos, merginos vykdavo į restoranus ir teorijos žinias taikydavo praktikoje. Vėliau savo ir kitų merginų veiksmus išsamiai analizuodavo, nustatydavo klaidas, trūkumus bei siekdavo juos ištaisyti.

Trečias mokymo etapas apėmė sekso pamokas. Merginos privalėjo išmokti suteikti vyrui kuo didesnę palaimą, tokią didelę, kad jis negalėtų be jos gyventi, kad jis nuolat apie ją galvotų, kad būtų pasirengęs bet kokiam žygdarbiui, kad tik ji jo nepaliktų. Būtent po sekso, po patirto orgazmo, kai vyrai būna itin atsipalaidavę ir pažeidžiami, moterys pradėdavo iš jų traukti informaciją, užduodavo jiems klausimų.

Šiame mokymo etape moterys mokėsi pagaminti specialias svaiginančias ir potenciją keliančias medžiagas. Viena iš tokių medžiagų buvo trijų žolelių mišinys: rūta, verbena ir vaistinė gelsva. Kitos medžiagos buvo susijusios su narkotinėmis medžiagomis. Beveik visais atvejais merginos, vykdydamos žvalgybines užduotis, naudojo šias medžiagas.

Ketvirtas mokymo etapas apėmė kovos menus. Merginos turėjo išmokti, kaip nužudyti vyrą, kaip sutrikdyti jo veiksmus, kaip trumpam jį neutralizuoti.

Paslaptinga Hitlerio numylėtinė

Pirmoji merginų grupė buvo paruošta jau 1939 metais. Visos jos išvyko į Vokietiją. Yra žinoma, kad bent vienai merginai pasisekė užmegzti ryšius su aukštais Vokietijos armijos karininkais. Ji sužinojo apie Adolfo Hitlerio planus pulti Sovietų Sąjungą, o savo pranešime rašė, kad Vokietija tikrai puls trimis kryptimis: Maskvos, Kijevo ir Leningrado. Tačiau į šį pranešimą, kaip ir į kitus, J. Stalinas nesureagavo.

Kita mergina, nebūtinai iš šios mokyklos, tačiau tikrai mokėjusi šnipinėjimui panaudoti moteriškus kerus, Vokietijoje tapo įtakingu asmeniu. Ji buvo A. Hitlerio draugė, gal netgi meilužė. Tai buvo carinėje Rusijoje gimusi vokiečių kilmės aktorė Olga Čechova (mergautinė pavardė – Kniper). Nepaprasto grožio moteris apžavėjo A. Hitlerį, kuris ją dažnai kviesdavo pas save į svečius, kartu dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Nacių lyderis suteikė O. Čechovai Reicho valstybės aktorės vardą, Vokietijos elitas ją vadino „nacių visuomenės karaliene“.

Niekas neįtarė, kad O. Čechova buvo itin vertinga NKVD įtakos agentė. Tik slaptosios policijos vadovas Heinrichas Muelleris nerimavo, bandė aiškintis. Jo pavaldiniai kelis kartus bandė ją apklausti. O. Čechova pasiskundė A. Hitleriui. Nuo to laiko jos niekas neįtarinėjo ir niekas jai neužduodavo nepatogių klausimų.

Pokarinis darbas

Baigėsi karas, ir „kregždutės“ grįžo namo. Tačiau sekso šnipinėjimo projektas nebuvo uždarytas. Patyrusios merginos tęsė darbus „Inturisto“ viešbučiuose, kuriuose apsistodavo užsienio piliečiai. Pirmaeiliais „kregždučių“ taikiniais tapdavo užsienio šalių politikai, karininkai, aukšto rango valdininkai, verslininkai ir mokslininkai. Merginos privalėjo suvilioti užsieniečius ir maloniai bei linksmai praleisti su jais naktį viešbučio kambariuose, kuriuose buvo pilna slaptos vaizdo ir garso įrašymo aparatūros.

Ryte, kai laimingas užsienietis prabusdavo, jo laukdavo ne gražios merginos, o KGB vyrai. Jie pažerdavo ant stalo nuotraukas, kuriose užsienietis užfiksuotas visame gražume, ir pasiūlydavo jam pasirinkti – arba tapti jų slaptu agentu, arba susigadinti reputaciją ir gyvenimą visiems laikams.

Yra žinoma, kad „kregždutė“ Violeta suviliojo JAV jūrų pėstininką Claytoną J. Lonetree, kuris saugojo JAV ambasadą Maskvoje. Jis tapo KGB agentu ir kelerius metu slapta dirbo sovietų saugumui. Teikė slaptą informaciją, prie kurios pats prieidavo ar kolegos jam papasakodavo, pasakojo apie JAV ambasados darbuotojus, vadovus, jų darbą, turimas problemas ir silpnąsias vietas, apie ambasados pastato išdėstymą ir jame esančias patalpas, nurodydavo, kuriuose kabinetuose vykdavo slapti pasitarimai.

1967 metais švęsti Didžiosios Spalio revoliucijos 50-ojo jubiliejaus į Maskvą atvyko Indonezijos prezidentas Suharto. Jis mylėjo moteris, žavėjosi jų grožiu. Apie šią jo silpnybę žinojo KGB. Indonezijos prezidentui atskridus į Maskvą, KGB pakišo jam kelias itin patyrusias „kregždutes“. Pažintis baigėsi naktinėmis linksmybėmis prezidento viešbučio apartamentuose. Ryte prezidento Suharto aplankyti atėjo keli KGB darbuotojai. Jie ant stalo padėjo šūsnį nuotraukų apie Suharto naktinius nuotykius ir pasiūlė jam tapti Sovietų Sąjungos slaptu „draugu“.

Prezidentas Suharto nesutriko ir paprašė KGB darbuotojų atiduoti jam nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Esą tauta, pamačiusi šiuos kadrus, savo prezidentą dar labiau mylės ir gerbs. Šį kartą KGB operacija patyrė visišką fiasko.

Nuvertė britų vyriausybę

KGB „kregždutės“ sekso šnipinėjimo operacijas vykdė ir užsienyje. 1963 metais Didžiojoje Britanijoje kilo didelis skandalas dėl gynybos ministro Johno Profumo meilės nuotykių. Jis dvejus metus susitikinėjo su jauna mergina, modeliu Cristine Keeler. Tuo pačiu metu ši mergina palaikė glaudžius ryšius su Sovietų Sąjungos ambasados Londone karo atašė Jevgenijumi Ivanovu.

Pats meilės romanas nebūtų sukėlęs didelio skandalo britų visuomenėje ir nebūtų privertęs trauktis visą ministrų kabinetą. Tačiau kilo įtarimų, kad panelė C. Keeler buvo KGB agentė, traukdavusi slaptus duomenis iš gynybos ministro J. Profumo ir perduodavusi juos kitam meilužiui J. Ivanovui. C. Keeler viešai prisipažino, kad ją domino ne tik pats J. Profumo, bet ir slapti dokumentai, su kuriais jis dirbo. Ji prisiminė, kad kartais savo meilužį aplankydavo jo kabinete ir su juo mylėdavosi ant darbo stalo. Aplinkui šūsnimis mėtėsi itin slapti dokumentai.

Po šio įvykio Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos išleido specialią brošiūrą „Medaus spąstai“, skirtą politikams ir valdininkams. Ši šešių puslapių brošiūra tapo tikru bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.

Panaudojo ir Putinas?

„Kregždučių“ projektas tęsėsi iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Saugumo ekspertai mano, kad toks efektyvus informacijos rinkimo projektas, kaip sekso šnipinėjimas, negalėjo paprasčiausiai būti nutrauktas. Reikia manyti, kad jis yra naudojamas ir toliau. Tereikia prisiminti Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo, kuris pasižymėjo principingumu ir ryžtingumu tiriant korupciją aukštuose Rusijos valdžios sluoksniuose, orgijas su dviem gražuolėmis.

Šis prokuroro naktinis nuotykis buvo nufilmuotas ir parodytas per visus Rusijos televizijų kanalus. Rusijos spauda spėliojo, kad generalinio prokuroro J. Skuratovo nuvertimą organizavo tuometinis Rusijos slaptosios tarnybos (FSB) direktorius, dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Taip esą buvo pademonstruotas lojalumas Boriso Jelcino „šeimai. Jei tai yra tiesa, tai „kregždutės“ vis dar gyvuoja ir klesti.

Alfa.lt

Vokietijos šnipė – šviesiaplaukė, mėlynakė Josephine Heinze visokiausiais būdais bandė suvilioti garsų ir įtakingą Sovietų Sąjungos karvedį, maršalą Michailą Tuchačevskį.

Aferistai yra problema. Su šiuo teiginiu sutiks visi. Jeigu norite išvengti aferistų versle, reikia suprasti ir suvokti: iš kur jie atsiranda, kaip jie veikia, kas juos skatina veikti, kokie yra pagrindiniai aferistų veiklos motyvai. Tik tada galima pritaikyti prevencines priemones, kurios padės nuo jų apsiginti.

Yra trys pagrindiniai aferisto motyvacijos elementai:

1. Finansinių (išorės) aplinkybių spaudimas (jausmas, kuris neleidžia ramiai gyventi).

2. Palankios sąlygos sukčiauti ir trumpą laiką sukčiavimo faktą laikyti paslaptyje (darbovietėje nėra kontrolės, disciplinos, tvarkos, blogai organizuotas darbas).

3. Savo veiksmų pateisinimas (sąžinė. Visi mes ją turime. Vieni turi didesnę, kiti turi mažesnę sąžinę).

Visi trys elementai – a) nuolatinis išorės aplinkybių spaudimas; b) galimybės; c) savo veiksmų pateisinimas – egzistuoja kiekviename sukčiavimo fakte.

Bendrovės darbuotojai, kurie yra atsakingi už kovą su sukčiavimu, dažnai būna menkai pasiruošę ir daro vieną esminę klaidą. Siekdami neleisti darbuotojams sukčiauti jie visą dėmesį skiria tik vienam sukčiavimo elementui – palankioms sąlygoms (galimybėms). Jie tiki, kad panaikinus (jų manymu) sąlygas sukčiavimui, išnyks pats sukčiavimas. Jie stengiasi sustiprinti vidaus kontrolę. Siekia, kad visi darbuotojai griežtai laikytųsi vidaus taisyklių. Jie nekreipia dėmesio į kitus du sukčiavimo elementus: motyvaciją ir veiksmų pateisinimą. Todėl dažnai kovos rezultatai su sukčiavimu būna prasti.

Kuo daugiau galimybių darbuotojas turi sukčiauti ir kuo išorės aplinkybių spaudimą jis jaučia, tuo mažiau žmogui reikia pateisinti savo veiksmus. Ir atvirkščiai, kuo aferistas turi mažiau sąžinės, tuo mažiau galimybių ir išorės aplinkybių spaudimo jam reikia.

Išsivysčiusiose šalyse dažnai atliekami tyrimai, susiję su žmonių sąžiningumo lygiu. Paskutiniai tyrimai parodė, kad beveik visose šalyse mažėja žmonių sąžiningumas. Tai reiškia, kad mažesnis sąžiningumo lygis sukelia didesnę sukčiavimo grėsmę. O tai reiškia, kad sukčiavimo faktų ateityje didės.

Išorės aplinkybių spaudimas

Išorės aplinkybių spaudimas, verčiantis žmogų sukčiauti, gali būti skirstomas į keturias grupes: 1) finansinis spaudimas; 2) pomėgių, aistros spaudimas; 3) spaudimas, susijęs su darbu; 4) kiti išorės aplinkybių spaudimai.

Finansinis spaudimas

Kai kuriose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad 95 proc. sukčiavimo atvejų yra sukleti finansinio arba aistros spaudimo. Tarkime, finansinis spaudimas Petrui pasireiškė tuo, kad dėl blogai susiklosčiusių aplinkybių jis prarado namus. Jis buvo priverstas gyventi automobilyje. Neturėjo normaliam gyvenimui reikalingų daiktų. Pradėjęs sukčiauti Petras sugebėjo atsikratyti šių „trūkumų“. Labiausiai matomos finansinio spaudimo rūšys yra šios:

· Godumas;

· Gyvenimas ne pagal pajamas;

· Didelės skolos;

· Nuolatinis finansinis trūkumas;

· Netikėtai atsiradęs poreikis pinigams.

Finansinis spaudimas gali atsirasti netikėtai, o gali tęstis ilgą laiką. Gaila, bet aferistai retai kada kalba apie savo problemas ir nusikaltimo motyvus.

Kai darbuotojui iškyla finansinių sunkumų, tas faktas, kad jis bendrovėje sąžiningai pradirbo keliasdešimt metų, nieko nesako. Tyrimai atskleidė, kad 30 proc. sukčiavimo atvejų yra nustatomi darbuotojui išdirbus įmonėje iki trejų metų. 70 proc. sukčiavimo atvejų yra įvykdomi darbuotojų, kurie bendrovėje pradirbo nuo 4 iki 35 metų. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad aferistu gali tapti bet kuris įmonės darbuotojas.

Pomėgių ir aistrų spaudimas

Tai tokios žmogaus silpnybės kaip priklausomybė narkotikams, alkoholiui, azartiniams žaidimams ar brangiems seksualiniams žaidimams.

Tai blogiausias motyvacijos faktorius. Yra žinoma faktų, kai moterys eidavo vogti tam, kad nupirktų vaikui narkotikų dozę, nes negalėdavo žiūrėti, kaip jis kankinasi. Yra žinoma faktų, kai buvę sąžiningi įmonių vadovai, norėdami įsigyti narkotikų, iššvaistydavo bendrovės pinigus.

Štai ką vienas aferistas papasakojo apie savo gyvenimą. Jis turėjo priklausomybę nuo azartinių žaidimų.

„Azartiniai žaidimai suteikdavo man didelį malonumą – jie buvo geriau nei seksas, geriau nei narkotikai. Be žaidimų jaučiausi blogai, irzliai, apimdavo panika, nerasdavau vietos. Visiškai degradavau. Pradėjau švaistyti bendrovės pinigus, išleidau šeimos pinigus, pavogiau savo dešimties metų sūnaus santaupas. Kai susirgau šia liga, niekas manęs negalėjo sustabdyti. Aš lažinausi pats su savimi. Lažinausi net iš to, kiek automobilių per tiltą pravažiuos per dešimt minučių. Kai atsisėsdavau prie kortų stalo, niekas manęs negalėdavo paveikti. Man niekas nerūpėjo. Žmona galėjo gulėti mirties patale, manęs tai nedomintų ir nejaudintų. Kai išgirsdavau švilpuką, skelbiantį pirmą bėgimą hipodrome, atsidurdavau kitame, išgalvotame pasaulyje. Nieko negalėjau su juo padaryti. Jis mane visiškai užvaldydavo.

Pavogiau šeimos santaupas skirtas vasaros atostogoms ir iš karto išlėkiau į kazino. Kai atsigavau ligoninėje po operacijos (operavo apendicitą), iš karto, nors labai skaudėjo ir vos laikiausi ant kojų, pabėgau iš ligoninės, kad galėčiau pažaisti.

Niekada neužmiršiu, kai, priėjęs prie namų, pro langą pamačiau savo šeimą, kuri laukė manęs grįžtant, apsisukau ir nuėjau į kazino. Visą kelią verkiau, tačiau nieko negalėjau sau padaryti. Aš buvau visiškai užvaldytas aistros ir noro žaisti, dar kartą pabandyti, o gal šis statymas bus sėkmingas?“, − pasakojo žmogus.

Tas, kas dėl papildomo statymo ar dėl narkotikų dozės yra pasirengęs vogti ir plėšti, tas yra pasirengęs sukčiauti darbovietėje, apgaudinėti savo darbdavį.

Su darbu susijusių aplinkybių spaudimas

Kai kurie žmonės sukčiauti ryžtasi dėl to, kad nori atkeršyti darbdaviui arba viršininkui. Tokį jausmą gali iššaukti šie tikri arba menami veiksniai: darbdavys nesąžiningai pasielgė su darbuotoju, moka mažą atlyginimą, nepakankami įvertino, neišmokėjo premijos, nepakėlė pareigose ir t. t.

Kiti spaudimai

Retai, tačiau vis dėlto būna atvejų, kai aferizmo motyvu tampa tai, kad žmona (vyras) reikalauja iš vyro (žmonos) geresnių gyvenimo sąlygų, atostogų užsienyje, kelionių, prabangaus automobilio, namo ir t. t. Ji ar jis nori gyventi ne pagal gaunamas pajamas. Būna atvejų, kai žmogus ryžtasi sukčiauti norėdamas atkeršyti niekam tikusiai sistemai. Kaip pas mus dabar yra įprasta sakyti? „Aš kovojau su sovietine sistema. Silpninau jos ekonominius pagrindus. Dirbau mėsos fabrike ir kiekvieną dieną parsinešdavau dešros.“

Antras elementas: galimybės (puikios sąlygos sukčiavimui)

Puikios sąlygos sukčiauti, galimybė nuslėpti sukčiavimo faktą ir išvengti atsakomybės yra antras motyvacinis aferizmo elementas. Kadangi nusikaltimui padaryti galimybių yra labai daug, mes susipažinsime tik su šešiomis iš jų. Taigi:

· Galimybių nėra arba yra, tačiau nepakankama vidaus kontrolė;

· Nėra darbo disciplinos;

· Negebėjimas arba negalėjimas įvertinti atlikto darbo kokybės;

· Iškreiptos ar nepilnos informacijos pateikimas;

· Vadovybės abejingumas;

· Audito, patikrinimo nebuvimas.

Trečias elementas – savo veiksmų pateisinimas

Kaip aferistas aiškina savo veiksmus?

Beveik kiekvienas sukčiavimo atvejis turi savo veiksmų pateisinimo elementą. Dauguma aferistų niekada nebuvo susidūrę su nusikalstama veikla. Todėl jiems būtina save nuraminti, paaiškinti sau, kad viskas yra gerai. Dažnai neteisėtų veiksmų pateisinimai būna tokie:

· Bendrovė man skolinga;

· Aš tik trumpam pasiskolinsiu ir greitai grąžinsiu;

· Dėl to niekam blogiau nebus;

· Aš užsitarnavau daugiau;

· Tai, ką darau, darau dėl doresnių tikslų;

· Kažką reikia paaukoti – arba savo reputaciją, arba save. (Jeigu nesumokėsiu sąskaitų arba negrąžinsiu skolos, tai žmonės pagalvos, kad esu nepatikimas ir nesugebu laikytis įsipareigojimų, o juk aš – profesionalas. Man negali nesisekti.)

Egzistuoja nesuskaičiuojama galybė pasiteisinimų. Svarbu suprasti, kad yra labai mažai žmonių, kurie neieško pateisinimo savo neteisėtiems veiksmams. Mes visada ieškome pasiteisinimo. Mes teisinamės sau dėl visko: kad daug valgome, kad nesportuojame, kad tinginiaujame ir t. t. Juk reikia nuraminti sąžinę.

Visi esame nuodėmingi. Mes teisiame save pagal savo ketinimus, kiti mus teisia – pagal veiksmus. Kartais mūsų ketinimai yra geresni už veiksmus. Dauguma iš mūsų pasižada anksčiau keltis, daryti mankštą, mažiau valgyti, būti geru vyru, tėvu, padėti kitiems, neapkalbėti kitų žmonių… Tačiau elgiasi priešingai. Galbūt dėl to yra tiek daug skyrybų. Vyrai ir žmonos vertina save pagal ketinimus, o kitą pusę − pagal jų veiksmus.

Ką tai bendro turi su aferizmu? Dauguma aferistų savo veiksmus aiškina maždaug taip: „Aš norėjau pinigus grąžinti, tikrai norėjau.“ Taip sakydami jie tiki savimi ir prieš save yra sąžiningi. Giliai giliai širdyje jie tikrai galvojo grąžinti pavogtus pinigus. Jie vertina ir teisia save pagal ketinimus, o ne pagal veiksmus, kurie yra nusikalstami. Aferistų aukos vertina juos pagal jų veiksmus ir sako: „Ei, vagie! Grąžink pavogtus pinigus!“

Jeigu norima bendrovėje išvengti sukčiavimo atvejų, už saugumą atsakingas darbuotojas privalo imtis prevencinių priemonių visose aferisto motyvacijos srityse. Prieš priimant asmenį į darbą, reikia išsiaiškinti, ar jis neturi finansinių problemų, ar nėra priklausomas nuo narkotikų, žaidimų ar alkoholio, ar neturi kitų problemų, dėl kurių nuolatinio spaudimo ryžtųsi nusikalstamai veiklai. Saugumo darbuotojas bendrovėje privalo organizuoti efektyvią vidaus kontrolę, periodiškai atlikti auditus ir kitus patikrinimus. Tam, kad darbuotojai negalvotų apie sukčiavimą darbe, nepradėtų ieškoti šiems veiksmams pateisinimų, reikia nuolat jiems „plauti smegenis“, aiškinti jų teises ir pareigas, taisykles, atsakomybę ir t. t. Be abejo, darbdavys darbuotojų atžvilgiu turi elgtis sąžiningai ir skaidriai. Priešingu atveju net pačios geriausios prevencinės priemonės rezultatų neduos.

 

 

Alfa.lt

Aferistai yra problema. Su šiuo teiginiu sutiks visi. Jeigu norite išvengti aferistų versle, reikia suprasti ir suvokti: iš kur jie

Kaip verslininkui pasielgti su išdaviku, kuris pavogė idėją ir ją atidavė konkurentui? Ką daryti su buvusiu darbuotoju, kuris pasisavino įmonės intelektualinę nuosavybę ir ją panaudojo savo versle? Kaip elgtis su buvusiu darbuotoju, kuris pavogė įmonės klientų sąrašą su visa informacija (jų ypatumus, įsipareigojimus, susitarimus, teikiamas nuolaidas, silpnąsias vietas) ir perdavė šią informaciją konkurentui? Kaip elgtis su buvusiu darbuotoju, kuris pavogė visą jūsų verslą?

Panagrinėsiu kelis galimus verslininko elgesio modelius ir juos įvertinsiu. Išsirinkite tinkamiausią.

Pirmas elgesio modelis. Verslininkas nesiima jokių veiksmų. Kelias dienas pageria „vodkės“. Aprėkia visus, kurie tuo metu pasitaiko jo akiratyje. Apkaltina visą pasaulį. Pasiguodžia dėl sunkių verslo sąlygų ir dėl išdavikų. Po kelių dienų, o gal savaičių atsigauna ir pradeda dirbti toliau.

Šis elgesio modelis nėra tinkamas, nes jis verslininkui atneša vien nuostolių, kuriuos jis patiria keliose srityse: buvęs darbuotojas iš jo pavagia kelis klientus ar pirkėjus, jis išleidžia krūvą pinigų gėrimams ir maistui, be to, kelias dienas, o gal savaites nedirbs ir įmonei neatneš naudos.

Antrasis elgesio modelis. Verslininkas imasi neteisėtų veiksmų – baudžiamųjų priemonių. Jis į pagalbą pasikviečia keletą augalotų vyrukų, sėda į automobilį ir nurūksta pas buvusį įmonės darbuotoją – išdaviką. Įsibrauna į jo namus ar biurą ir pradeda aiškintis santykius. Kartais aiškinimasis pereina į smurtą.

Šis elgesio modelis nėra tinkamas, nes jis jokios naudos verslininkui neatneš, o pridarys daug žalos ir problemų. Verslininkas nuostolių patiria ir ateity patirs dėl vogtos idėjos. Jis, baugindamas buvusį darbuotoją susidorojimu ir reikalaudamas kompensacijų, sulauks teisėsaugos dėmesio. Jam gali būti iškelta baudžiamoji byla. Teks mokėti advokatams, skirti laiką apklausoms, teismų procesams. Taip pat verslininkui teks už suteiktas paslaugas atsilyginti augalotiems vyrukams. Žodžiu, naudos jokios, vieni nuostoliai ir galvos skausmas.

Trečias elgesio modelis. Verslininkas kreipiasi į teismą ir bando prisiteisti patirtus nuostolius. Tinkamas elgesio modelis, tačiau prieš kreipimąsi rekomenduoju verslininkui įvertinti savo ir savo įmonės padėtį ir tik po to imtis konkrečių veiksmų. Ką turiu omenyje?

Jeigu įmonėje nebuvo vidaus taisyklių, reglamentuojančių darbą su įmonės konfidencialia informacija, jeigu įmonėje nebuvo aiškiai apibrėžtos konfidencialios informacijos sąrašas, jeigu įmonėje nebuvo direktoriaus įsakymu patvirtintas darbuotojų, kurie turi leidimus susipažinti ir dirbti su įmonės konfidencialia informacija, sąrašas, jeigu įmonėje šie darbuotojai nebuvo deramai instruktuoti dėl savo teisių ir pareigų užtikrinant įslaptintos informacijos apsaugą, jeigu įmonėje nebuvo sukurti ir įdiegti nors minimaliausi konfidencialios informacijos apsaugos reikalavimai, joks teismas nepriims verslininkui naudingo nuosprendžio.

Atminkite, kad teismui neužtenka darbuotojo pasižadėjimo saugoti įmonės konfidencialią informaciją. Šis pasižadėjimas, be kitų įmonės vidaus dokumentų, vidaus procedūrų yra niekinis, paprastas popieriaus lapas. Teisėjas nori aiškiai žinoti, kokia konkreti informacija yra įmonės konfidenciali informacija. Jis taip pat nori žinoti, ar ši konfidenciali informacija yra įslaptinta, ar yra dedamos pastangos jai apsaugoti, ar darbuotojai žino, kokia tai informacija ir kokios jų pareigos bei atsakomybė, jei ši jiems patikėta informacija bus, pažeidžiant įmonės vidaus taisykles, atskleista tretiesiems asmenims ar paviešinta. Teismas vadovaujasi konkrečiais faktais, o ne verslininkų norais, emocijomis ir reikalavimais.

Kiekviena save gerbianti įmonė privalo saugoti savo konfidencialią informaciją. Kiekvienos save gerbiančios įmonės darbuotojas privalo žinoti, kokia informacija yra konfidenciali ir kaip su ja reikia elgtis. Kai visi darbuotojai aiškiai žinos ir suvoks, kad įmonė griežtai saugo savo paslaptis ir ji nė akimirkos neabejodama imsis veiksmų prieš išdaviką, darbuotojai labai gerai pagalvos, ar apsimoka vogti.

Kiekvienas darbuotojas turi aiškiai suprasti, kad jo neteisėtas veiksmas bus išaiškintas, o jis nubaustas. Bausmė yra neišvengiama – tai privalo suvokti kiekvienas. Tuomet nė viena įmonė neturės problemų dėl įvairaus plauko išdavikų.

Alfa.lt

Kaip verslininkui pasielgti su išdaviku, kuris pavogė idėją ir ją atidavė konkurentui? Ką daryti su buvusiu darbuotoju, kuris pasisavino įmonės