Naujienos

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Jums bus lengviau suprasti ir atpažinti jūsų bendradarbio šnipo elgesį.

Jis pasiūlo jums investuoti šimtą eurų į jo draugo sėkmingą verslą. Tai gali būti bet koks verslas. Jūs jo nematysite, o šnipas pasakyti gali bet ką. Tai gali būti automobilių verslas, prekyba akcijomis ar nekilnojamuoju turtu, o gal antikvaru. Viskas priklauso nuo šnipo fantazijos. Esmė ne tai, koks tai verslas, esmė ta, kad jis, pasak šnipo, yra labai pelningas ir visai nerizikingas. Jis prašo jūsų nebijoti, prisidėti prie jo ir kartu investuoti.

Šnipas sakys: „Įdėk šimtą eurų, po verslo operacijos gausi beveik 200 eurų.” Ir tikrai, praėjus savaitei ar dviem, gaunate savo žadėtus pinigus. Šaunu. Trykštate džiaugsmu. Galvoje pradeda suktis investicijų planai. Akyse pradeda rodytis namai ir prabangūs automobiliai. Taip mąstyti jus paskatins šnipas, pasakodamas jums sėkmės istorijas ir garantuodamas jums, kad viskas gerai.

Tada jūsų bendradarbis pasiūlo jums investuoti į dar vieną verslo operaciją. Rekomenduoja duoti daugiau pinigų. Daugiau pinigų – didesnis pelnas. Duodate 500 eurų. Po kelių savaičių atgaunate 800 eurų. Esate be galo patenkintas. Rizikos jokios, daryti nieko nereikia, pinigai krenta lyg iš dangaus. Jus po truputį apima azartas. Iš galvos neišeina mintys apie naujas verslo operacijas, apie stambius pelnus.

Po kelių dienų jūs pats šnipo klausiate. Kada? Jūs domitės, norite sužinoti, jūs negalite daugiau laukti. Jūs degate azartu. Ir štai išaušta ta sėkmės diena. Bendradarbis susitinka su jumis ir sako, kad šį kartą reikės investuoti gerokai daugiau. Kuo daugiau investuosi, tuo didesnę grąžą gausi. Jei duosi 10 tūkst. eurų, atgausi 15 tūkst. ar net daugiau. Jūs turite kelis tūkstančius savų pinigų, dar kelis pasiskolinate iš draugų, giminaičių, dar pasiskolinate iš greitųjų paskolų bendrovių. Žodžiu, šiaip ne taip surenkate 10 tūkst. eurų.

Praeina savaitė, antra, o bendradarbis tyli. Jūs pradedate nerimauti, jo klausinėti. Jis ramina, sako, kad viskas yra gerai. Gal atsirado kokių nedidelių kliūčių? Tačiau nerimauti nėra pagrindo. Jūs laukiate mėnesį. Bendradarbis galų gale priremtas prie sienos jums pasako, kad operacija žlugo, o pinigai prapuolė. Atgauti juos šansų nėra. Akimirksniu jūsų svajonėse sukurtas gyvenimas sudužta, susidūręs su tikrove.

Jūs atsidūrėte bėdoje, didelėje bėdoje. Per savo kvailą galvą, per naivumą ir besąlygišką pasitikėjimą menkai pažįstamu žmogumi praradote didelę sumą pinigų, kuriuos reikės grąžinti. Taigi vieni nemalonumai: teismai, antstoliai, galbūt buto praradimas. Ką daryti? Kaip išspręsti šią problemą?

Jums būnant šios baisios būsenos pagalbos ranką išties nepažįstamasis. Jis pasiūlys jums padėti. Jis bus pasirengęs išspręsti jūsų problemas per kelias dienas, tačiau nemokamų pietų nebūna. Jis pasiūlys dirbti jam už atlygį, t. y. dirbti konkurento interesams, vykdyti jo slaptas užduotis, rinkti jo nurodymu informaciją, jo nurodymu kenkti savo įmonei. Reikia būti labai stipriam, kad atsisakytumėte tokio pasiūlymo. Dauguma žmonių palūžta ir sudaro sandorį su konkurento įmone.

Iš pradžių daugelis save ramina, kad užteks duoti informacijos, gauti pinigų, atiduoti skolas, tada jau bus galima tą konkurentą pavaryti „ant trijų raidžių”. Deja, tikrovėje taip nebūna. Atminkite, kad po to, kai jus užverbavo ir iš jūsų gavo informacijos, jūsų karjera ir jūsų reputacija atsidūrė konkurento rankose. Jis įgijo itin rimtą kompromituojančią medžiagą jūsų atžvilgiu. Tai nėra informacija, kad jūs per savo kvailą galvą įklimpote į skolas. Daug svarbiau, kad jūs išpasakojote konkurentui, išdavėte savo bendradarbius, draugus, įmonę, jos vadovus. Jūs pardavėte visus, kurie jums buvo svarbūs. Tokios išdavystės be rimtų pasekmių nepraeina.

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra tai, kad visa ši žvalgybinė operacija buvo nuo pradžių iki galo suorganizuota konkurento. Jokio sėkmingo verslo nebuvo. Paprasčiausiai iš jūsų paimdavo pinigų ir juos grąžindavo su palūkanomis, kurias sumokėdavo konkurentas. Šis sužaidė žaidimą, remdamasis jūsų žmogiškąja silpnybe, t. y. godumu.

Taigi kai mažai pažįstami bendradarbiai jums pradeda pasakoti pasakas apie sėkmingus verslus, kuriuos daro jų pažįstami, o vėliau siūlo jums investuoti į šiuos verslus, iš karto įtarkite, kad jus bando įtraukti į bėdą. Patys puikiai suprantate, kad šiame pasaulyje stebuklų nebūna. Kartais pasitaiko, kad žmonės išlošia milijonus loterijoje, kartais netikėtai palikimą gauna iš tolimo giminaičio, bet kad kažkas sėkmingai „suktų“ verslą ir per trumpą laiką sugebėtų jums uždirbti vos ne šimtaprocentines palūkanas, tokių stebuklų tikrai nebūna. Suvaldykite savo godumą ir apie bendradarbio pasiūlymą praneškite savo tiesioginiam viršininkui, tegu jis sprendžia, ką daryti, nes, žiūrėk, gal jau pusė administracijos darbuotojų yra įklimpę skolose.

Šis verbavimo metodas, kai į procesą įtraukiami konkurento šnipai, yra efektyvus ir dažnai naudojamas, nes žmonės yra patiklūs ir godūs.

Galiausiai žurnalistas lieka piktas ir nepatenkintas. Visuomenė taip pat nepatenkinta, nes negali gauti paaiškinimų dėl galimai padaryto nusikaltimo. Garsus politikas patenkintas dėl to, kad turi galimybę tylėti ir nieko nekalbėti, tačiau kartu ir nepatenkintas, nes jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Taigi kyla klausimas: ar nėra taip, kad politikai kartu su aukštais valdininkais, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai kartu su prokurorais piktnaudžiauja įstatymo nuostata, draudžiančia skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis?

Ką apie tai kalba įstatymai?

LR Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas:

1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.

2. Reikiamais atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.

LR Baudžiamojo kodekso 247 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas be leidimo:

Tas, kas iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje be šią bylą tiriančio teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno leidimo atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Kodeksų nuostatos yra nekonkrečios ir neaiškios. Įstatymas konkrečiai nepateikia ikiteisminio tyrimo duomenų sąvokos. Kas yra ikiteisminio tyrimo duomenys? Ar tai visa informacija, kuri yra surinkta ir laikoma ikiteisminio tyrimo byloje? Ar tai visa informacija, kurią iš apklaustojo gavo ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras? Ar tai tik ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekami konkretūs veiksmai, naudojama tyrimo taktika?

Pavyzdžiui, prokuroras apklausė žmogų. Apklausos metu klausinėjo apie jo gyvenimą, apie santykius su žmona, kaimynais, apie vaikus, apie žvejybą, apie ryšius su valdininkais, politikais, ir taip toliau, ir panašiai. Ar ši informacija yra ikiteisminio tyrimo duomenys, ar ne? Kodekse nėra apie tai rašoma. Todėl iškyla natūralus klausimas: kas sprendžia, kurie duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys? Tai svarbus momentas, nes nuo jo gali priklausyti žmonių likimai.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad pagal LR Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius, kad be prokuroro leidimo draudžiama atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis. Prokuroras žmogų įspėja raštiškai. Duoda jam pasirašyti, kad tylės ir niekam neatskleis ikiteisminio tyrimo duomenų, o jei atskleis, tai bus nuteistas pagal LR Baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.

Aišku, kad žmogus šį lapelį pasirašo. Jis nori kuo greičiau išeiti iš prokuroro kabineto ir prokuratūros pastato. Jis net nepagalvoja, kokią didelę atsakomybę sau užsitraukia. Jis pasirašo oficialų dokumentą, kuriame prisiima atsakomybę už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą. Tačiau asmuo net nežino, kokie tie duomenys yra. Jis neturi jokio supratimo, kas yra ikiteisminio tyrimo duomenys ir kokios jie yra apimties. Jis nežino, ką gali kalbėti, o ko – ne.

Taip susidaro galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui piktnaudžiauti. Jie gali asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai gali klausytis asmens telefoninių pokalbių. Jų metu išgirsta, kad asmuo, kurį prokuroras ką tik apklausė, kitam asmeniui telefoninio pokalbio metu trumpai nupasakojo ką veikė prokuroro kabinete. Šiuo pagrindu prokuroras gali asmens atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo.

Kita situacija – ikiteisminio tyrimo pareigūnas per radiją išgirsta asmens pasakojimą apie ikiteisminio tyrimo bylos aplinkybes. Apie šias aplinkybes pareigūnas girdi pirmą kartą. Jis neklausinėjo apie jas per apklausą. Tačiau pareigūnas, matyt, gali asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes duomenys, kuriuos asmuo paskelbė per radiją, yra svarbūs ikiteisminiam tyrimui.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali piktnaudžiauti šiomis kodeksų nuostatomis, siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, kuriuos atliko proceso dalyvių atžvilgiu. Pvz., ne vieną kartą girdėtas pasakojimas, kai pareigūnai tardymo metu naudoja neteisėtus tardymo metodus: neleidžia normaliai pavalgyti; neleidžia miegoti; grasina; šantažuoja; naudoja fizinius veiksmus. Prieš paleisdamas asmenį iš areštinės, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras rašytinai įspėja asmenį apie baudžiamąją atsakomybę, jei jis atskleis (paskelbs) ikiteisminio tyrimo duomenis. Daugelis asmenų tvirtai yra įsitikinę, kad neteisėti prieš juos naudoti tardymo metodai taip pat yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Jei jie kam nors papasakos apie šiuos metodus, tai bus nuteisti. Dėl šios priežasties dauguma jų tyli ir nieko nepasakoja.

Kaip turėtų elgtis proceso dalyvis pasibaigus apklausai ir prieš pasirašant įspėjimą neatspėti ikiteisminio tyrimo duomenų? Jis privalo reikalauti prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno lapelyje raštiškai ir aiškiai išdėstyti, kokie duomenys ir kokia apimtimi yra ikiteisminio tyrimo duomenys. Tuomet bus konkretu ir aišku tiek prokurorui, tiek ir proceso dalyviui, kokių duomenų negalima atskleisti.

Įstatymai, ir ypač įstatymai, kurie sprendžia žmonių likimus, turi būti labai aiškūs, konkretūs ir suprantami. Negali būti jokių dviprasmybių ir apibendrinimų. Priešingu atveju įsivyrauja ne įstatymo galia, o pareigūnų ar prokurorų valia.

Specialių priemonių pardavėjai paprastai atkreipia pirkėjų dėmesį į tris dalykus. Pirma, darbdaviai turi gerai paskaičiuoti, ar jiems apsimoka nusipirkti ir įdiegti darbuotojų veiklos kontrolės sistemą. Gali atsitikti taip, kad įmonė patirs didesnę žalą ne nuo darbuotojų neefektyvaus darbo, o nuo programos aptarnavimo ir priežiūros.

Antra, darbdaviai turi suvokti, kad darbuotojų veiklos kontrolė – pavojinga veikla, kuri gali ne tik atnešti naudos, bet ir jos vadovams pridaryti didelių problemų. Rinkti informaciją apie žmogaus (darbuotojo) privatų gyvenimą draudžiama. Darbdavys dėl to gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi būtina aiškiai žinoti ir suprasti, kokios informacijos rinkti neturi teisės.

Trečia, darbuotojai turi žinoti, kokie kontrolės mechanizmai taikomi įmonėje, ką jie fiksuoja, kada būna aktyvūs, taip pat kas atsitinka, kai darbuotojas pažeidžia įmonės vidaus taisykles ar šalies įstatymus. Toks žinojimas drausmina darbuotojus ir puikiai veikia kaip prevencinė priemonė. Dalis darbuotojų iš anksto atsisako neteisėtos veiklos, kiti stengiasi darbą atlikti laiku ir kokybiškai.

Populiariausi šiuolaikiniai darbuotojų veiklos kontrolės būdai

Vaizdo stebėjimo kameros. Jos yra išdėstomos įmonės patalpose ir teritorijoje. Jos padeda fiksuoti įmonės vidaus taisyklių ar šalies įstatymų pažeidimus. Vaizdo įrašas su darbuotojo neteisėta veikla – nenuginčijamas įrodymas.

Leidimų režimas. Ši kontrolės sistema leidžia darbdaviui kontroliuoti darbuotojų judėjimą ir skatina punktualumą. Sudaromos sąlygos tiksliai atsakyti į klausimą, ar darbuotojai laiku ateina ir išeina iš darbo.

Automobilių judėjimo ir kuro sąnaudų kontrolė. Speciali programa leidžia darbdaviui kompiuterio ekrane matyti darbinio automobilio buvimo vietą ir judėjimą. Tokia programa taip pat kontroliuoja kuro sąnaudas. Rezultatas – darbuotojai nenaudoja automobilio asmeniniams reikalams ir kuro nepila į nuosavus automobilius.

Projektų valdymo programa. Tokios programėlės pagalba darbdavys kontroliuoja, kaip darbuotojai vykdo užduotis. Vadovas kiekvienam pavaldiniui programoje suformuoja uždavinius. Darbuotojai reguliariai (kas valandą, dvi valandas, …) atsiskaito vadovui už atliktą darbą. Vadovas, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, kompiuterio ekrane mato kiekvieno savo pavaldinio darbo eigą. Jis ne tik kontroliuoja darbuotojo darbą, bet ir gali jam padėti greičiau spręsti kylančius uždavinius. Programėlė leidžia produktyviai išnaudoti darbuotojų darbo laiką.

Speciali programa, kontroliuojanti darbą už biuro ribų. Nešiojamuose kompiuteriuose įdiegta programa darbdaviui leidžia matyti darbuotojų buvimo vietą ir judėjimą. Taip pat darbuotojas reguliariai siunčia atliktą darbą liudijančias nuotraukas, ataskaitas, žinutes apie kylančias problemas.

Didelių sandėlių kontrolės sistema. Ji padeda darbdaviui kiekvieną minutę žinoti, kur yra darbuotojas ir sandėlio technika. Sistema puikiai susidoroja su darbuotojų piktnaudžiavimu, įmonės vidaus taisyklių pažeidimais, vagystėmis.

Kompiuterio kontrolė. Darbdavys nuotoliniu būdu kontroliuoja darbuotojo darbo kompiuterį. Praktiškai jis gali stebėti kiekvieną darbuotojo kompiuterio klaviatūros klavišo spustelėjimą. Darbdavys mato, kiek laiko darbuotojas praleidžia naršydamas internete, skaitydamas straipsnius, žaisdamas žaidimus ar tūnodamas socialiniuose tinkluose. Ši kontrolės sistema taip pat leidžia nustatyti darbuotojo ketinimus. Pvz., jei jis ruošiasi išeiti iš darbo, tai dažniausiai internete ieškosi naujo darbo, rašo savo gyveno aprašymą (CV), jį siunčia. Gali paaiškėti ir tai, kad darbuotojas darbo metu užsiima privačia veikla: ieško klientų, bendrauja su jais, pardavinėja prekes.

Nė viena kontrolės sistema neveiks, jei nebus laikomasi trijų pagrindinių principų.

Pirmas – taisyklės. Įmonėje jos turi būti aiškios ir suprantamos. Darbuotojai privalo žinoti savo teises, pareigas, kaip elgtis ir kas yra draudžiama.

Antras – kontrolė. Ji turi būti vykdoma nuolat. Įmonės taisyklių pažeidimai privalo būti fiksuojami nepriklausomai nuo to, kas tai padarė.

Trečias – atsakomybė. Jei darbuotojas pažeidė taisykles, jis turi būti nubaustas. Kiekvienas pažeidimas turi sulaukti atitinkamo atsako.

Tačiau dažnai šis metodas yra taikomas ne ten, kur reikia, ne prieš nusikalstamas grupuotes, o prieš konkretų asmenį, siekiant jį išprovokuoti nusikalstamiems veiksmas. Tame pačiame baudžiamajame procese yra draudžiama provokuoti. Tačiau…

Pamenu, kartą nagrinėjome tikrą istoriją, kuri įvyko sovietiniais laikais. Mums reikėjo priimti sprendimą, ar prasikaltusį, nebūtinai nusikaltusį, asmenį reikia nuteisti, kitaip nubausti, o gal išteisinti. Vyko įdomi, arši diskusija. Ši istorija aktuali ir šiai dienai. Taigi nusprendžiau su ja jus supažindinti ir jos pabaigoje užduoti jums peno pamąstytii: kokį sprendimą priimtumėte ir kodėl?

Kartą gyveno jaunuolis. Jis mokėsi Jūrų karo akademijoje ir norėjo tapti povandeninio laivo kapitonu. Vieną dieną į jo galvą šovė mintis: bėgti į Ameriką. Ši idėja neapleido jo, ji vystėsi, augo ir užaugo iki sprendimo priėmimo ir konkrečių veiksmų. Anais sovietiniais laikais didesnė jaunuolių dalis, mano aplinkoje tai jau tikrai, apie Ameriką mąstė kaip apie svajonių šalį. O gyvenimą joje įsivaizdavo kaip gyvenimą rojuje. Tai buvo kažkas nepasiekiamo, tolimo, tai buvo svajonė. Aišku, vėliau šios svajonės suduždavo, susidūrusios su realiu sovietiniu gyvenimu.

Grįžkime prie istorijos. Jaunuolis sugalvojo veiksmų planą ir pradėjo jį įgyvendinti. Jis parašė laišką Amerikos ambasadai, kuriame išdėstė savo norus ir pasiūlė jiems savo paslaugas, nes jis, mokydamasis jūrų karo akademijoje, turėjo galimybę susipažinti su karinę paslaptį sudarančiais dokumentais. Išties didelis jaunuoliškas naivumas.

Laiškas, kaip ir visi laiškai, skirti kapitalistinių šalių ambasadoms, atsidūrė ant KGB karininko stalo. Jis jį perskaitė ir supažindino su jo turiniu vadovybę. KGB pagalvojusi, pamąsčiusi priėmė sprendimą sužaisti su jaunu būsimu karininku žaidimą, išsiaiškinti jo veiksmų motyvus, įvertinti Jūrų akademijos paslapčių apsaugos režimą. Sugalvojo ir padarė. Parašė jaunuoliui atsakymą, kad jo laiškas Amerikos ambasadą labai sudomino, nurodė vietą ir laiką susitikimui.

Pirmas susitikimas įvyko be jokių incidentų. KGB į susitikimą nusiuntė ilgus metus užsienyje praleidusį KGB darbuotoją, kalbantį truputį su anglišku akcentu ir išvaizda bei elgesio manieromis panašesnį į vakarietį nei į homo sovieticus. Būsimasis karininkas tryško džiaugsmu, žadėjo kitam susitikimui atnešti pluoštą svarbių, slaptų dokumentų ir vis klausinėjo, kada gi jį pasiims į Ameriką. Sutarė kito susitikimo vietą, laiką ir išsiskyrė.

Antro susitikimo metu jaunuolis „amerikiečiui“ įteikė paketą slaptų dokumentų. Iš karto prie jų privažiavo kelios juodos volgos, pribėgo keletas sportiškų vyriškių ir jaunuolį bei „Amerikos žvalgą“ sulaikė su įkalčiais. Visą procesą nufilmavo, padarė garso įrašus. Visa jaunuolio „nusikalstama“ veiką nuo pat pradžių užfiksavo ir uždokumentavo.

Reikia priimti sprendimą: ką daryti su Jūrų karo akademijos kursantu?

Pirmas sprendimo variantas. Jaunuolį reikėjo stabdyti pačioje pradžioje, kai tik jam šovė idėja bėgti į Ameriką ir kai jis išsiuntė laišką Amerikos ambasadai. Negalima leisti jaunuoliui padaryti nusikaltimo. Reikėjo jį sustabdyti, paaiškinti, kad jo veiksmai gali atnešti daugybę bėdų, kad jis daro itin pavojingą nusikaltimą ir tokiu būdu atkalbėti jį, įrodyti jam, kad jis yra neteisus. Toks teisėsaugos elgesys (kalbu ne tik apie sovietinius laikus, bet ir apie dabartinius) būtų priimtiniausias ir tinkamiausias.

Antras sprendimo variantas. Jaunuolis padarė nusikaltimą. Jo nusikalstama veika yra užfiksuota ir uždokumentuota. Jis turi būti nuteistas ilgiems metams kalėjimo. Jo pavyzdžiu reikia atgrasyti kitus galimus išdavikus. Nusikaltėlis turi sėdėti kalėjime.

Trečias sprendimo variantas. Jaunuolio sodinti į kalėjimą nereikia ir ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu reikia nutraukti, nes jis nusikaltimo nepadarė. KGB pareigūnas ragino jį nusikalsti, žadėdamas jam rojų Amerikoje, žadėdamas išpildyti jo norus. Pareigūnas ne imitavo nusikalstamą veiklą, o pats tapo nusikaltėliu, skatindamas asmenį daryti nusikaltimą iki pabaigos.

Kas ten žino, jeigu jaunuolis nebūtų skatinamas daryti nusikaltimo, tai jis gal būtų pats persigalvojęs ar jį būtų atkalbėję bičiuliai, gyvenimo draugė ar tėvai. Daug galimų elgesio variantų galėjo įvykti. Tačiau kai pareigūnas ėmėsi iniciatyvos raginti, tai situacija kardinaliai pasikeitė ir jaunuolis įvykdė nusikaltimą.

Nusikalstamos veikos imitavimas yra geras informacijos rinkimo būdas, jei jis yra naudojamas tinkamai, t. y. tik nusikalstamai veikai fiksuoti ir dokumentuoti, bet ji neskatinama, neraginama jos daryti. Dažnai pareigūnai ne iš blogos valios, o, siekdami greičiau gauti rezultatų, išsiaiškinti nusikaltimus, netinkamai instruktuoja savo agentus, kurie peržengia ribą ir pradeda provokuoti žmones daryti nusikaltimus. Raginimas kitą žmogų daryti nusikaltimą yra nusikaltimas.

Galimybės izraeliečiams susipažinti su buvusių KGB agentų dosjė atsirado prieš keletą mėnesių, kai britų Churchillio kolegijos knygynas Kembridže leido su slaptais sovietų žvalgybos dokumentais susipažinti Izraelio žurnalistams.

Ši istorija prasidėjo dar 1992 metais, kai į Didžiosios Britanijos ambasados duris Latvijos sostinėje Rygoje pasibeldė Rusijos pilietis, kaip vėliau paaiškėjo, ilgametis KGB pareigūnas Vasilijus Mitrochinas. Jis budinčiojo paprašė pakviesti svarbų ambasados asmenį, nes jam turįs svarbių žinių.

Su V. Mitrochinu susitiko jauna ambasados darbuotoja. Vyriškis prisistatė, trumpai papasakojo apie save. Diplomatė paprašė pateikti įrodymų, ir V. Mitrochinas įteikė jei keletą itin slaptų dokumentų. Ambasados darbuotoja, nustebusi dėl tokios įvykių eigos, pasiūlė V. Mitrochinui arbatos ir liepė palaukti.

Kiek anksčiau V. Mitrochinas kreipėsi ir į JAV ambasadą, tačiau šios darbuotojai nepatikėjo jo papasakota istorija ir atsisakė su juo bendrauti. JAV diplomatai įtarė, kad prieš juos – specialiai atsiųstas Rusijos žvalgybos agentas, turįs užmegzti su jais kontaktą ir dezinformuoti, teikdamas melagingą informaciją apie KGB veiklą.

Praėjus kelioms savaitėms nuo apsilankymo britų ambasadoje Rygoje, reikalai pajudėjo. Su V. Mitrochinu susitiko aukštas Didžiosios Britanijos saugumo pareigūnas. Jis specialiai atvyko į Rygą, kad įvertintų V. Mitrochino patikimumą. Pokalbis saugumietį galutinai įtikino, kad prieš jį stovi tiesiog aukso vertės informatorius.

1992 metų lapkričio mėnesį V. Mitrochinas kartu su šeima ir visais jo turėtais slaptais dokumentais – o jų buvo dešimtys tūkstančių – sėkmingai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje.

Ilgametis KGB pareigūnas V. Mitrochinas gimė 1922 metais Rusijoje. 1948-aisiais jis įsidarbino tuometinėje MGB – Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo ministerijoje, kuri vėliau tapo Valstybės saugumo komitetu (KGB) ir šiuo pavadinimu plačiai pagarsėjo. V. Mitrochinas, mokėjęs keletą užsienio kalbų, iš pradžių dirbo užsienyje. Vėliau jis buvo paskirtas dirbi KGB Pirmosios valdybos (žvalgybos) archyve.

Būtent archyve V. Mitrochinas susipažino su itin slaptais Sovietų Sąjungos dokumentais. Pamatė ir galutinai įsitikino, kad saugumas organizavo žmonių trėmimą į Sibirą ir jų persekiojimą. V. Mitrochinas susipažino ir su slaptu Jurijaus Andropovo įsakymu Nr. 0051, kuriame kalbama apie disidentų persekiojimą šalies viduje ir užsienyje.

Paskutiniu nepasitenkinimo lašu, paskatinusiu V. Mitrochiną apsispręsti, tapo slapti KGB dokumentai apie pasaulinę baleto žvaigždę Rudolfą Nurejevą. 1961 metais šis, savo laimei, atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą. KGB jo atžvilgiu planavo slaptą operaciją – automobilio avariją, kurioje R. Nurijevas stipriai susižalotų ir daugiau negalėtų šokti. Tokiu būdu KGB tikėjosi sutramdyti šokėją ir jo disidentines mintis.

V. Mitrochinas apsisprendė kopijuoti slaptus dokumentus. Jis tai darė dviem būdais. Pradžioje KGB archyvo darbuotojas juos perrašinėjo darbo vietoje. Parašydavo dokumento ištrauką, popieriaus lapą suglamžydavo ir lyg niekur nieko išmesdavo į šiukšlių dėžę. Prieš eidamas namo, jis popierius slapčiomis ištraukdavo iš šiukšlinės, įsidėdavo juos į batus ir taip išsinešdavo iš pastato.

Tačiau ilgainiui V. Mitrochinas suprato, kad toks dokumentų perrašymas užims labai daug laiko. Todėl jis pradėjo slaptus dokumentus neštis į namus. Įsidėdavo į batus ir išeidavo. Namuose dokumentus perrašinėjo iš pradžių ranka, bet kai suprato, kad jo rankraštis sunkiai įskaitomas, nusprendė tai daryti rašomąja mašinėle. Tai buvo pavojingas sprendimas, nes visas rašomąsias mašinėles ir joms naudoti skirtą rašalą kontroliavo KGB – jos visos buvo apskaitytos. Jei V. Mitrochinas būtų pradėjęs dideliais kiekiais pirkti raštą, tai būtų sukėlę KGB įtarimų, jo atžvilgiu būtų pradėtas slaptas tyrimas.

V. Mitrochinas slaptus KGB dokumentus perrašinėjo apie dvidešimt metų, dėjo juos į pieno bidonus ir užkasdavo savo sodo žemėje. Nusprendęs kreiptis į Didžiosios Britanijos ambasadą Latvijoje, jis tapo didžiausiu tuometiniu įslaptintos informacijos nutekintoju pasaulyje.

Iš viso „Mitrochino archyvai” atskleidė apie 1000 KGB agentų, dirbusių užsienyje. Didžiosios Britanijos saugumas ir žvalgyba išsamiai susipažino su V. Mitrochino išneštais dokumentais ir dalį svarbios informacijos perdavė savo partneriams. Archyvo slapčiausias dalis, liečiančias asmenis, kurie užėmė aukštus postus užsienio valstybėse ir slapta dirbo KGB, Londonas įslaptino.

Be kita ko, ir Izraelio kontržvalgyba laiku gavo duomenis apie KGB agentus ir ėmėsi atitinkamų priemonių. Šių duomenų ji iki šios dienos negalėjo atskleisti, nes toks buvo susitarimas su Didžiąją Britanija. Tačiau dabar V. Mitrochino archyvai tapo prieinami britų iniciatyva.

View image on Twitter

Izraelio žurnalistai, padirbėję keletą mėnesių su archyvine medžiaga, supažindino šalies visuomenę su Izraelyje veikusiais KGB agentais. Tai – gana įspūdingas sąrašas, atspindintis KGB užmojų ir veiklos mastą:

• Agentas Levi (Lucjanas) Levi dirbo Izraelio kontržvalgyboje „Shin Bet“. Jo darbo kryptis – KGB veikla Izraelyje ir jos neutralizavimas. Levi buvo užverbuotas komunistinės Lenkijos žvalgybos ir informuodavo KGB apie visas jam žinomas „Shin Bet“ slaptas operacijas, nukreiptas prieš sovietų žvalgybą ir piliečius. Jis buvo išaiškintas, areštuotas ir pasodintas į kalėjimą 1957 metais.
• Agentas, kurio pavardė taip ir nebuvo atskleista. Žinoma tiek, kad jis buvo žurnalistas, o vėliau dirbo pirmojo Izraelio prezidento Chaimo Weizmanno administracijoje. Jis informuodavo KGB apie prezidento administracijos darbą, sprendžiamas problemas, priimamus sprendimus, prezidento nuotaikas.
• Agentas slapyvardžiu „Peretz“, Shlomo Shmali, buvo Izraelio komunistų partijos („Maki“) aktyvus narys, artimai bendravo su šios partijos lyderiu Imeiru Vilneriu. „Peretz” informuodavo KGB apie partijos politinę veiklą, kovą su konkurentais, priimamus sprendimus, kitus partijos narius.
• Agentas Ya‘kovas Riftinas priklausė Izraelio Jungtinei darbininkų partijai („Mapam“), ilgą laiką dirbo Izraelio parlamente (Knesete), ėjo atsakingas pareigas Užsienio reikalų ir gynybos komitete. Y. Riftinas informaciją KGB apie viso parlamento ir šio komiteto veiklą, narius, priimamus sprendimus, problemas, nuotaikas.
• Agentas Moshe Sneh buvo vienas „Mapam” kūrėjų, vėliau perėjęs į „Maki“ gretas. Jis buvo žymus Izraelio visuomenės veikėjas, ilgametis Kneseto narys iki pat mirties 1972 metais.
• Agentas slapyvardžiu „Grant“, Elazaras Granot, buvo žinomas rašytojas ir įtakingas politikas, septynerius metus dirbo Izraelio parlamente kaip „Mapam“ deleguotas deputatas. Jis ėjo atsakingas pareigas Užsienio ir gynybos komitete, o vėliau dirbo Izraelio ambasadoriumi Pietų Afrikoje.
• Agentas slapyvardžiu „Boker“, Yaakovas Varmas, buvo garsus Izraelio inžinierius. Jo vardu pavadintas tiltas per Jordano upę. Y. Varmas dirbo prie slapto Izraelio projekto, Nacionalinio vandentiekio, turėjusio pagrindinius šalies miestus aprūpinti gėlu vandeniu. Y. Varmas buvo vienas šio projekto iniciatorių ir kūrėjų. Jis taip papt informuodavo KGB apie projekto įgyvendinimą.
• Agentas slapyvardžiu „Megresko“. KGB jam liepė įsidarbinti „Nativ“ organizacijoje, kuri palaikė ryšius su žydais Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinio bloko šalyse ir skatino juos keltis gyventi į Izraelį. Sovietų saugumiečiai, įtardami, kad po „Nativ” priedanga veikia Izraelio žvalgyba, nurodė „Megresko“ rinkti informaciją ir iš vidaus sabotuoti organizacijos veiklą.
• Agentas slapyvardžiu „Check“, Ze‘ev Avni, buvo ekonomistas ir Izraelio užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Jis taip pat vykdė Izraelio žvalgybos „Mossad“ pavedimus, nuolat važinėjo po Europos šalis ir palaikė ryšius su izraeliečių žvalgais bei agentais. Daugelį jų Z. Avni išdavė KGB. Izraelio saugumas savarankiškai nustatė jo ryšius su KGB, surinko įrodymus ir apkaltino šnipinėjimu. Z. Avni prisipažino dirbęs sovietų žvalgybai.
• Agentas, kurio pavardė nutylima, užėmė itin aukštas pareigas Izraelio kariuomenėje, turėjo generolo majoro laipsnį. Izraelio saugumas „Shin Bet“, nenorėdamas pakenkti Izraelio kariuomenės prestižui, ilgą laiką šį faktą laikė paslaptyje ir iki šios dienos atsisako atskleisti šio asmens tapatybę.
• Agentas slapyvardžiu „Malinka“ užėmė itin aukštas pareigas Izraelio kontržvalgyboje „Shin Bet“. Jis ilgą laiką informavo KGB apie kontržvalgybos darbuotojus, vykdomas slaptas operacijas. Jo asmens duomenys taip pat išlieka įslaptinti.

Ši informacija parodo KGB veiklos tikslus. Sovietų žvalgyba siekė įgyti agentų valstybių aukšto rango politikų, valstybės tarnautojų ir karininkų gretose, ir ši veikla jai sekėsi.

Galima įtarti, kad Rusijos žvalgybai gali visai neblogai sektis ir dabar – ir ne vien Izraelyje.

Apklausos metu žmonės, siekdami pasiteisinti, būdami išsigandę, pavargę ir psichologiškai palaužti, dažnai prikalba nebūtų dalykų. Jie kartais, patys to nesuprasdami, apkalba savo bendradarbius, draugus. Kartais ši kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkta informacija panaudojama politinėje, verslo, asmeninėje konkurencinėje kovoje. Niekas negali garantuoti, kad informacija nebus panaudota kitiems tikslams, nei yra numatyta įstatyme.

Tyrėjai apklausų metu gali siekti kelių tikslų: informacijai apie tyrėją dominantį asmenį ar įvykį gauti, užverbuoti apklausiamą asmenį, suteikti asmeniui informaciją, kuri sukeltų tyrėjui naudingų asmens veiksmų, suteikti asmeniui informaciją, kurią jis perduotų kitam asmeniui ir kuri sukeltų kito asmens tyrėjui naudingus veiksmus.

Apklausiamas asmuo, savo ruožtu, turi gerai išmanyti savo teises ir pareigas, atitinkamai elgtis.

Pirmas dalykas, kurį reikėtų išsiaiškinti, – kaip asmeniui reikėtų elgtis prieš pasirodant apklausoje ar pačioje apklausos pradžioje.

Šaukimas. Asmuo į apklausą privalo eiti tik gavęs pagal įstatymą užpildytą ir išsiųstą šaukimą. Jame turi būti įrašyta jūsų vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, dėl kokių priežasčių esate šaukiamas, kur vyks apklausa, tyrėjo vardas ir pavardė, nurodyta apklausos data ir valanda. Jei šaukimą gavote, būtinai eikite į apklausą, nes priešingu atveju galite nukentėti. Įstatyme yra numatytos baudos.

Svarbu žinoti, kad jeigu tyrėjas jums paskambino telefonu ar kitokiu būdu susisiekė su jumis ir liepė ateiti į apklausą, galite šį nurodymą ignoruoti. Pagal įstatymą tyrėjas jums nieko padaryti negali. Be to, jūs privalote savo vadovams darbe paaiškinti, kodėl paliekate darbo vietą. Žodinis paaiškinimas visada sukelia tam tikrų įtarimų. Ar jums to tikrai reikia?

Advokatas. Paskambinkite savo advokatui ir paprašykite, kad jis kartu su jumis dalyvautų apklausoje. Advokatas gerai išmano įstatymus ir žino, kaip elgtis apklausos metu. Jis pasakys jums, į kuriuos klausimus reikia atsakyti, o į kuriuos ne. Advokatas blaiviai elgsis apklausoje, tinkamai įvertins tyrėjo klausimus, nerodys emocijų. Jis neleis jums pasimesti ir per daug prikalbėti.

Laikas. Reikalaukite, kad tyrėjas protokole užfiksuotų apklausos pradžios laiką. Tai yra svarbu. Kartais apklausos vyksta 4 val., kartais 8 val., o kartais – 24 val. Protokole nurodytas apklausos pradžios ir pabaigos laikas padės jums teismo metu. Jei apklausa vyks ilgą laiką, ji jus nuvargins, išves iš kantrybės, psichologiškai palauš, jūs prikalbėsite daug nesąmonių. Teismo metu galėsite motyvuoti, kad apklausos metu duoti parodymai yra niekiniai, nes tyrėjas jus per ilgai apklausinėjo ir kaip faktą pateiksite protokole įrašytą apklausos laiką.

Reikalavimas. Reikalaukite, kad tyrėjas apklausos pradžioje paaiškintų jums, dėl kokių priežasčių jis jus pašaukė, išaiškintų jūsų teises ir pareigas, pasakytų, koks jūsų statusas.

Asmens elgesys apklausos metu.

Atsakymai. Apklausos metu labai svarbu „neįsivažiuoti“, nepradėti pasakoti visko, kas jums šauna į galvą. Žmogus, norėdamas save pateisinti, prikalba daug nebūtų dalykų, kurie vėliau atsisuka prieš jį patį ir sugadina santykius su bičiuliais, bendradarbiais. Prašykite tyrėjo užduoti jums aiškius ir konkrečius klausimus, ir pats atsakinėkite į juos trumpai. Atminkite, kad tyrėjas neturi teisės užduoti menamų klausimų. Juos galite ignoruoti.

Tyrėjui pasakokite tik tai, ką savo akimis matėte. Nesiremkite gandais ir draugų pasakojimais, nes jūs nežinote, kaip buvo iš tikrųjų. Žmonių pasakojimai dažnai neatitinka tikrovės. Jie linkę faktus iškreipti, vienus paryškinti, kitus nutylėti, o tai daro dėl įvairių priežasčių.

Kūno reakcija. Apklausą vykdo tikri profesionalai. Jie mokosi tardyti žmones. Jie dalyvauja įvairiuose kursuose, skaito specialią literatūrą apie tardymo metodus. Jie geba apklausos metu iš žmogaus išgauti informaciją. Jie žino įvairius metodus, kaip tai padaryti. Apklausos metu jie stebi žmogaus elgseną: mimiką, akis, gestus, kūno reakciją į klausimus. Todėl patartina apklausos metu valdyti save.

Rankas padėkite ant stalo vieną ant kitos ir nejudinkite. Žiūrėkite į kokį nors ant stalo ar kabinete esantį daiktą ir jį tyrinėkite. Atminkite, kad „akys yra sielos veidrodis“. Jei išgirdę nemalonų klausimą raustate, iš anksto įspėkite tyrėją, kad kambaryje jums per karšta ir jūs galite prakaituoti.

Pauzės. Po kiekvieno tyrėjo klausimo, nepriklausomai nuo jo sudėtingumo, neskubėkite atsakyti. Išlaikykite pauzę. Tai leis jums apgalvoti atsakymą, nepulti į klausimą atsakyti ekspromtu, t. y. sakyti, kas pirmiausiai šauna į galvą. Vadovaukitės protu, o ne emocijomis ar intuicija.

Atmintis. Jei tyrėjas uždavė jums jautrų klausimą arba klausimą, į kurį jūs nenorite atsakyti, paprasčiausiai pasakykite tyrėjui, kad negalite atsakyti į šį klausimą, nes įvykius užmiršote. Tyrėjas spaus jus, reikalaus atsakymo, tačiau nekeiskite pozicijos. Tyrėjas nieko jums negalės padaryti, nebent rekomenduoti apsilankyti pas gydytoją.

Elgesys apklausai pasibaigus.

Skaitymas. Atidžiai perskaitykite protokolą. Kreipkite dėmesį į kiekvieną sakinį ir žodį. Dažnai tyrėjai protokolą surašo ne pagal jūsų žodžius, o taip, kaip jiems naudinga. Reikalaukite, kad protokolas būtų ištaisytas ir parašytas taip, kaip jūs sakėte.

Reikalaukite, kad tyrėjas užpildytų visas protokolo eilutes. Jokiais būdais nepalikite tuščių eilučių, nes vėliau jas tyrėjas užpildys taip, kaip jam reikia ir, aišku, ne jūsų naudai.

Pastabos. Prisiminkite, kad, pasirašydami protokolą, jūs pagal įstatymą turite teisę įrašyti savo pastabas. Jeigu apklausos metu tyrėjas, jūsų manymu, pažeidinėjo įstatymus, netinkamai elgėsi su jumis, grasino, jūs tyrėjo konkrečius veiksmus galite aprašyti protokole. Jeigu apklausoje dalyvavo ne vienas tyrėjas, reikalaukite, kad protokolą pasirašytų ir tas asmuo, kuris dalyvavo. Jei jis atsisako pasirašyti arba prieš baigdamas apklausą išeina iš kabineto, apie jo dalyvavimą apklausoje parašykite patys. Šios pastabos jums gali pravesti teismo metu ir padėti apsisaugoti nuo neteisėtų tyrėjo veiksmų.