Naujienos

Didžioji Paslaptis: Teroro Aktai, Atvedę Putiną į Valdžią

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku įsivaizduoti, ar ne? Aišku, tas žmogus, kuris planavo žudyti dėl valdžios, neskaičiavo, kiek bus aukų. Matyt, jam tas pats, ar jų bus šimtas, ar trys šimtai, o gal tūkstantis. Jis, matyt, vadovavosi Nikolo Makiavelio išsakyta mintimi „tikslas pateisina priemones“.

Dabar įsivaizduokite tokį žmogų sėdintį valdžioje, vienasmeniškai priiminėjantį sprendimus ir turintį galimybę paspausti branduolinių raketų (jų jis turi daugiau nei pusantro tūkstančio) paleidimo mygtuką. Vien tik nuo tokio vaizdinio darosi baugu.

Tačiau… toks žmogus yra tikrovėje, jis gyvena šiais laikais ir jis valdo vieną didžiausią pasaulio valstybių – Rusiją.

Kelių JAV universitetų dėstytojas, žurnalistas, publicistas Davidas Sotteris apie 40 metų domisi ir rašo straipsnius apie Sovietų Sąjungą bei dabartinę Rusiją. Jis ką tik išleido naują knygą „The Less You Know, the Better You Sleep: Russia‘s Road to Terror and Dictatorship under Yeltsin and Putin“ („Kuo mažiau žinai, tuo geriau miegi: Rusijos kelias į terorą ir diktatūrą prie Jelcino ir Putino”), kurioje jis tvirtina, kad yra pakankamai įrodymų teigti, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra prisidėjęs prie daugelio daugiaaukščių gyvenamųjų namų sprogdinimo 1999 metų rudenį Rusijos miestuose.

Šiuos namus, anot autoriaus, galimai – tai sakau todėl, kad teismo nėra įrodyta kitaip – susprogdino Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnai, žinant ir, matyt, pritariant pačiam V. Putinui.

Kodėl?

Tai vienas iš svarbiausių klausimų, reikalaujančių aiškaus atsakymo. Kodėl? Todėl, kad 1999 metų vasaros pabaigoje tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Rusijos premjeru paskyrė buvusį KGB darbuotoją V. Putiną. Jis taip pat buvo numatytas naujuoju prezidentu ir privalėjo B. Jelcinui bei jo artimai aplinkai garantuoti saugumą – kaip jų gyvybėms, laisvėms, taip ir sukauptiems turtams.

Tačiau V. Putiną į valdžią stūmę asmenys susidūrė su problema. Anais laikais Rusijoje jis buvo nežinomas žmogus. Pagal atliktas apklausas už jį 1999 metų vasaros pabaigoje buvo pasirengę balsuoti vos 2 proc. Rusijos rinkėjų. Tai yra juokingas rinkėjų skaičius, balansuojantis ant paklaidos ribos. Tai faktiškai yra niekas.

V. Putino „stūmėjams“ reikėjo sugalvoti kažką tokio įspūdingo, sukrečiančio, kad jo reitingai per kelis mėnesius kosminiu greičiu šoktų į viršų. Ir jie sugalvojo karą Čečėnijoje. Ir jie, pasak D. Sotterio, sugalvojo… teroro aktus Rusijos miestuose.

Viskas, ką sugalvojo tuometės Rusijos valdžios klanas, buvo įgyvendinta. Tikslas pasiektas. Teroro aktai Rusijoje per kelis mėnesius nusinešė 307 civilinių žmonių gyvybes ir 1,7 tūkst. sužeidė. Keliuose skirtinguose miestuose buvo susprogdinti gyvenamieji namai.

Užduoties vykdytojai nesismulkino. Sprogdino taip, kad būtų kuo didesnis efektas. Jiems reikėjo sukurti priešą, pasėti tarp gyventojų didelę baimę, iškelti jų gyvenimams baisią grėsmę. Jie savo užduotį įvykdė. Na, o V. Putinas, naujasis Rusijos prezidentas, tapo įbaugintų žmonių gelbėtoju, užtarėju, globėju, saugumo garantu. Tikriausiai pamenate jo garsią frazę: „Teroristov nado močit’ v sortire“ („Teroristus reikia skandinti išvietėje”).

Taigi teroristiniai aktai ir nedidelis karas Čečėnijoje davė savo dividendų, išsprendė V. Putino reitingų problemą. Rinkėjų ir rėmėjų atsirado apstu. V. Putinas tapo naujuoju Rusijos Federacijos prezidentu.

Tačiau… ne viskas sklandžiai praėjo. Į dienos šviesą pradėjo lįsti nepatogūs faktai, rodantys, kad prie nekaltų žmonių žudymo, jų namų sprogdinimo galėjo prisidėti Rusijos aukščiausioji valdžia. D. Sotteris savo knygoje pateikia keletą svarių argumentų.

Pirmiausiai, labai keistai atrodė Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo pasisakymas Dūmoje 1999 metų rugsėjo 13 dienos ryte. Kaip įprastai jis parlamentarams perskaitė dienos dienotvarkę ir prie jos pridūrė: „Štai dar vienas pranešimas iš Rostovo prie Dono. Šiandien naktį buvo susprogdintas gyvenamasis namas Volgodonsko mieste.“ Pasakė, niekas už šio jo pasakymo „neužsikabino“.

Nei žurnalistai, nei parlamentarai apie gyvenamojo namo sprogimą Volgodonske tą pačią, kitą ar dar kitą dieną nieko negirdėjo ir negalėjo girdėti, nes joks namas šiame mieste nurodytu laiku nesprogo. Namas Volgodonske buvo susprogdintas rugsėjo 16 dieną anksti ryte.

Iš kur Rusijos parlamento vadovas iš anksto žinojo apie būsimą namo sprogdinimą? Kas jam rugsėjo 13 dieną suteikė informaciją apie susprogdintą namą Volgodonske? Atminkite, kad tuo metu Rusijoje vos ne kas savaitę sprogdavo po daugiabutį. Dūmos pirmininkas galėjo supainioti pranešimus apie teroro aktus.

Dėl šio nesusipratimo Rusijos parlamente galiausiai kilo nemenkas triukšmas. Jį sukėlė skandalistas Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis. Jis Dūmos posėdžio metu griežtai reikalavo G. Selezniovo paaiškinti, iš kur šis gavo informaciją apie būsimą gyvenamojo namo susprogdinimą. V. Žirinovskis elgėsi kaip yra įpratęs: rėkė, mosikavo rankomis, keikėsi ir reikalavo suteikti jam informaciją. Tačiau Dūmos darbuotojai atjungė jam mikrofoną. Vėliau parlamentarai balsuodami nusprendė atimti iš deputato V. Žirinovskio teisę mėnesį pasisakyti. Nenuorama deputatas V. Žirinovskis buvo apramintas.

Nepriklausomi žurnalistai nepaliko G. Selezniovo ramybėje ir reikalavo pasiaiškinti. Iš pradžių Dūmos pirmininkas tvirtino, kad apie Volgodonsko miestą rugsėjo 13 dieną apskritai nekalbėjo. Vėliau pripažino, kad kalbėjo, bet kitame kontekste, o ne namo sprogdinimo klausimu. Dar vėliau tvirtino, kad jis kalbėjo apie kriminalinių grupuočių tarpusavio kovą Volgodonske, per kurią buvo susprogdintas vieno vietinio verslininko butelis. Žodžiu, G. Selezniovo pasisakymo istorija galiausiai nuslinko į užmarštį.

Kitas argumentas yra dar svarbesnis už pirmą, nes įtarimai dėl planuoto nusikaltimo tiesiogiai krito Rusijos saugumo pareigūnams. 1999 metų rugsėjo 22 dieną Riazanės daugiaaukščio gyvenamojo namo gyventojas šalia namo vakare, apie dešimtą valandą vakaro, pastebėjo automobilį su pusiau uždengtais valstybiniais numeriais. Jis stovėjo šalia namo, o į namo rūsį vyrai iš automobilio nešė sunkius maišus. Gyventojui toks nematytų asmenų elgesys sukėlė įtarimų, tuo labiau kad šalyje jau kurį laiką tęsėsi kruvina sprogdinimų kampanija.

Akylas gyventojas paskambino milicijai. Atvyko patrulinė mašina, milicininkai įėjo į rūsį ir prie sienos pamatė tris vieną ant kito sudėtus kažkokios birios medžiagos pilnus maišus. Jie buvo truputį praplėšti ir į birią medžiagą įstatyti sprogstamieji užtaisai. Šie sujungti su laikrodžio mechanizmu, kuris rodė, kad sprogimas turėjo įvykti 5 val. 30 min., tuo metu, kai žmonės bus įmigę.

Milicijos ekspertai nustatė, kad biri medžiaga yra sprogstamoji medžiaga heksogenas. Tai reiškė, kad nežinomi asmenys į namo rūsį įnešė, ten užtaisė ir paliko tikrą galingą bombą, kuri laisvai galėjo sugriauti ne tik dvylikos aukštų namą, bet ir šalia jo stovintį kitą gyvenamąjį namą.

Iš pradžių, kol milicija gaudė įtariamus asmenis, visi – ir milicija, ir Rusijos saugumo pareigūnai – tvirtino, kad bendromis pastangomis buvo laiku išaiškintas ir užkardytas teroristinis aktas. Šią žinią skelbė regioninė, nacionalinė ir tarptautinė spauda.

Tačiau… viskas pradėjo keistis, kai milicija sulaikė kelis įtariamuosius. Jie pasirodė esantys ne teroristai, ne čečėnai, ne kažkokie kriminaliniai elementai, o Rusijos saugumo agentūros FSB pareigūnai. Centrinė Rusijos valdžia kartu su FSB vadovybe iškart pradėjo aiškinti, kad FSB pareigūnai vykdė mokymus, kad tikrino gyvenamojo namo gyventojų budrumą, kad maišuose buvo ne sprogstamoji medžiaga heksogenas, o paprastas cukrus, kad sprogstamasis užtaisas buvo netikras. Žodžiu, Rusijos valdžia pateikė naują istoriją, kuri taip ir liko pagrindinė.

Iš pradžių žurnalistai, vietiniai milicininkai, sprogstamąją medžiagą tyrę ekspertai, politikai nesutiko su šia versija ir stengėsi ją paneigti, tačiau jų priešinamasis vyko neilgai. Greitai viskas nutilo. Liko vien valdžios išsakyti teiginiai.

Dar vienas svarus įrodymas yra tai, kad vieną namų sprogdintojų atpažino buvęs jo kolega, saugumo tarnybos FSB pareigūnas Michailas Trepaškinas.

Maskvoje, Gurjanovo gatvėje, teroristai susprogdino gyvenamąjį namą. Žuvo daug žmonių. Rusijos saugumas, milicija pradėjo tyrimą. Apklausė kelis šimtus žmonių. Vienas iš apklaustųjų buvo namo priežiūra užsiimančios bendrovės direktorius Markas Blumenfeldas. Jis milicininkams papasakojo, kaip atrodo asmuo, išsinuomojęs rūsį po namu.

Nuomininko vardas ir pavardė neatitiko tikrovės. Žmogus, kuris naudojosi šiais tapatybės duomenimis, daugiau kaip prieš pusmetį žuvo autoavarijoje. Jau vien tai buvo svarbus ženklas. Slaptosios tarnybos dažnai „prikelia“ naujam gyvenimui kitų žmonių, žuvusiųjų, vardus ir pavardes, o jų dokumentus naudoja slaptoms operacijoms vykdyti.

Policininkai nupaišė galimo nusikaltėlio portretą ir jį pradėjo platinti. Tačiau netrukus jų veikla buvo sustabdyta, o pats fotoportretas – sunaikintas.

Nutiko taip, kad sprogimo metu žuvo seserų Tanios ir Alionos Morozovų mama. Jos pasamdė buvusį saugumo tarnybos pareigūną M. Trepaškiną atstovauti jų interesams teisme, rinkti jų prašymu įrodymus apie tikruosius namo sprogdintojus. M. Trepašinas, ilgai ieškojo, kol galiausiai rado pirminį fotoportretą, kurį pagal M. Blumenfeldo pasakojimą sudarė milicija. Pamatęs veidą nuotraukoje, gerokai nustebo. Jis šį žmogų pažinojo. Tai buvo FSB pareigūnas Vladimiras Romanovičius, anksčiau rinkęs informaciją apie čečėnų nusikalstamas grupuotes ir jų veiklą.

M. Trepaškinas kreipėsi į M. Blumenfeldą ir parodė jam nuotrauką. Markas jam papasakojo, kad nuotraukoje iš tiesų yra asmuo, kuris išsinuomojo patalpas sugriauto namo rūsyje. Jis taip pat papasakojo, kad po apklausos milicijoje pas jį į namus buvo atvykę keli saugumo darbuotojai ir išsivežė jį į Lefortovo pastatą. Ilgai klausinėjo, tardė. Po ilgo tardymo jam, M. Blumenfeldui, pasidarė visiškai aišku, kad jis apie milicijai nupasakotą žmogų privalo tylėti ir jį visiškai užmiršti.

Saugumiečiai norėjo, kad M. Blumenfeldas milicininkams nuo šiol pasakotų apie visai kitą žmogų. FSB pareigūnai liudininkui davė nuotrauką, kad jis geriau įsimintų. Tas žmogus, nedidelės verslo įmonės direktorius Ačimezas Gočijaevas, nebuvo susijęs su jokiais sprogdinimais. Tačiau buvo kilęs iš Šiaurės Kaukazo.

Pasklidus žiniai apie įtarimus, A. Gočijaevas, matyt, išsigandęs dėl savo gyvybės, pabėgo nuo FSB persekiotojų. O gal veikiau dingo be žinios. Ir iki šiol neatsirado.

Aktyvus M. Trepaškino tyrimas ir susitikimas su M. Blumenfeldu neliko nepastebėtas. FSB darbuotojai buvusį kolegą sulaikė ir uždarė į areštinę. Netrukus prokuratūra jį apkaltino, o teismas nuteisė už slaptos informacijos atskleidimą ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Palyginus su M. Trepaškino bendraminčiais, kurie taip pat aktyviai tyrė šiuos sprogdinimus, jam pasisekė. Jį nubaudė nesmarkiai. Paliko gyvą.

Su gyvybe teko atsisveikinti net keliems visuomeninio komiteto, kuris buvo sukurtas šiems teroro aktams ištirti po to, kai šio darbo net tris kartus nusikratė Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, nariams. Komisijos pirmininko, Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo, žinomo kovotojo už žmogaus teises ir laisves, pavaduotojas Sergejus Jušenkovas 2003 metų balandį buvo nušautas prie savo namų laiptinės. Komiteto narys, žurnalistas ir deputatas Jurijus Ščekočichinas, praėjus vos trims mėnesiams, buvo nunuodytas – kaip dabar manoma, radioaktyviu taliu.

Žurnalistė Ana Politkovskaja ir buvęs saugumietis Aleksandras Litvinenko taip pat tyrė šiuos sprogimus, tačiau buvo nužudyti. Po šių gana atvirų ir agresyvių nužudymų visuomenininkų tyrimai vis labiau silpo, silpo ir galiausiai nusilpo. Niekas nebenorėjo gilintis į šias problemas, nes visi norėjo gyventi.

D. Sotterio knygoje yra išdėstyta ir daugiau faktų, įrodančių Rusijos aukščiausios valdžios nusikaltimus prieš savo žmones. Iš asmenų, kurie dėl valdžios yra pasirengę žudyti savo šalies piliečius, galima tikėtis visko, net ir paties baisiausio scenarijaus.

Juk jis, tas Rusijos aukščiausioje valdžioje sėdintis žmogus, valdo visą Rusijos branduolinį arsenalą. Manau, kad ranka jam tikrai nesudrebėtų ir spaudžiant branduolinių raketų paleidimo mygtuką.

Alfa.lt

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku

Trys Didžiosios Sovietų Vagystės

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis jis nusikaltėlis. Tai yra nenuginčijamas faktas.

Šaltojo karo metu vyko didžiosios lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio. Kas greitesnis, kas kietesnis ir kieno ilgesnis. Beveik kiekvieną dieną Sovietų Sąjungos spauda pranešdavo visuomenei apie dideles pergales konkurencinėje kovoje su Vakarais. Pagrindinės lenktynės vyko ne dėl geresnio žmonėms gyvenimo sąlygų sukūrimo, o kas greičiau sukurs bombą, kuri galėtų akimirksniu užmušti milijonus žmonių arba nušluoti nuo žemės paviršiaus priešo miestus.

Vakarų pasaulio vyriausybės į lenktynes įtraukė rimčiausius pasaulio mokslininkus, geriausius vadybininkus, sukūrė aukščiausio lygio laboratorijas. Sovietų Sąjungos vyriausybė nesuko sau galvos. Ji vogė Vakarų pasaulio išradimus ir jų pagrindu kūrė savo produktus. Paruošti būrį žvalgų ir išmokyti juos profesionaliai vogti kainuoja pigiau, nei išlaikyti būrį mokslininkų. Sovietiniais laikais kas tik galėjo, tas ir vogė. Sakydavo, mes nevagiame, mes paimame netinkamoje vietoje, mūsų manymu, padėtą daiktą. Sovietų santvarkos egzistavimo pagrindas buvo vagystės. Todėl nėra ko stebėtis, kad vagystes užsienio šalyse skatino, organizavo ir rengė pati vyriausybė.

Sovietų Sąjungos žvalgyba gali pasigirti trimis sėkmės istorijomis, arba trimis didelio masto vagystėmis, kurios baigėsi sėkmingai.

Pirmoji – „Concorde“ lėktuvo vagystė. Sovietų Sąjungos sukurtas viršgarsinis keleivinis lėktuvas „Tupolev Tu-144” buvo kone identiškas britų ir prancūzų sukurtam „Concorde“ lėktuvui. Lėktuvo nosis, sparnai, varikliai, valdymo skydeliai, įrenginiai – faktiškai viskas atitiko „Concorde“. Britai kartu su prancūzais „konkordus“ pradėjo kurti dar 1950 metais. 1962 metais jie pasirašė kontraktą ir oficialiai pradėjo „Concorde“ projekto įgyvendinimą. Lėktuvo kūrimas atėmė daug laiko ir pastangų. Tačiau 1968 metais, dviem mėnesiais anksčiau nei prancūzai su britais, Sovietų Sąjunga išbandė naują „Tupolev Tu-144“ lėktuvą. Pasaulio oreivystės ekspertai, stebėdamiesi Sovietų Sąjungos lėktuvo panašumu į „Concorde“, pašiepiamai pavadino jį „Concordski“.

Sovietų Sąjungos žvalgyba pavogė britų ir prancūzų projekto techninius duomenis. Slaptuose KGB dokumentuose, kuriuos britų žvalgybai perdavė buvęs sovietų žvalgybos darbuotojas, perbėgėlis Vasilijus Mitrochinas, rašoma, kad KGB agentas slapyvardžiu „ACE“ Rusijos žvalgybai perdavė daugiau kaip 90 tūkst. dokumentų, susijusių su „Concorde“ ir kitų lėktuvų kūrimu.

Jungtinės Karalystės komunistų partijos narys Jamesas Doyle’as viešai prisipažino, kad būtent jis Sovietų Sąjungai už penkis tūkstančius svarų sterlingų pardavė „Concorde“ techninius duomenis. Komunistas J. Doyle’as BAC gamykloje Filtone, kur vyko „Concorde“ kūrimas, dirbo nuo 1967 iki 1970 metų. Su rusų prekybos delegacijos atstovais, kaip juos įvardijo J. Doyle’as, jis susitikdavo Londono metro stotyse. J. Doyle’as teigė, kad jis pats nutraukė santykius su Sovietų Sąjungos atstovais, nes jie pradėjo daryti jam milžinišką spaudimą ir reikalauti vis daugiau ir daugiau informacijos.

Britanijos vyriausybė 1971 metais iš šalies dėl šnipinėjimo išvijo 105 Rusijos „diplomatus“.

Komunistas J. Doyle’as žurnalistams pasakojo, kad jam surinkti informaciją apie „Concorde“ lėktuvo kūrimą buvo lengva. Jis galėjo įeiti į darbo patalpas, kuriose buvo laikomi brėžiniai, dokumentai, techniniai aprašymai. Į patalpas, į kurias jis oficialiai negalėjo patekti, jį įleisdavo apsaugos darbuotojai. J. Doyle’as tvirtino, kad jis dažnai pasilikdavo po darbo ir kopijuodavo dokumentus. Jokios rimtos apsaugos nebuvo. Niekas nesaugojo informacijos. Dokumentai nebuvo įslaptinti.

JAV daugkartinio naudojimo pilotuojamas erdvėlaivis „Space Shuttle“ buvo dar vienas sėkmingos Sovietų Sąjungos žvalgybos grobis. JAV mokslininkai siekė sukurti kosminį laivą, kuris galėtų nuskristi į kosmosą ir grįžti atgal. Pagrindinė šio laivo paskirtis – gabenti žmones ir krovinius į kosmines stotis.

Sovietų Sąjunga sukūrė kosminį lėktuvą „Buran“, kuris pagal savo techninius duomenis atitiko JAV „Space Shuttle“. „Buran“ buvo daug kartų išbandytas atmosferoje, tačiau tik vieną kartą be piloto pakilo į orbitą aplink Žemę. 1994 metais Rusija dėl finansavimo stokos „Buran“ projektą nutraukė.

Sovietų lyderio Leonido Brežnevo aplinkos žmonės, kurie buvo atsakingi už šalies gynybą ir karinės pramonės vystymąsi, siekdami gauti finansavimą kosminiam (visomis prasmėmis) projektui, įbaugino L. Brežnevą. Jie teigė, kad JAV vyriausybė kuria karinį kosminį laivą, kuris galės skristi į kosmosą ir grįžti atgal. Šis kosminis lėktuvas kelsiantis didelę grėsmę Sovietų Sąjungai, nes jis nepastebėtas galės priartėti prie Maskvos, ją subombarduoti ir vėl pasitraukti į kosmosą, o vėliau grįžti į savo buvimo vietą. L. Brežnevas išsigando ir nurodė sukurti analogišką ginklą.

Buvo mesti dideli pinigai žvalgybai, suformuluoti uždaviniai. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo. Sovietų žvalgai sugebėjo pavogti „Space Shuttle“ techninius duomenis iš tuo metu besikuriančio intraneto, kuriuo naudojosi laivo kūrėjai ir vyriausybės institucijos, duomenų bazės.

Pagrindinė aplinkybė, kuri Sovietų Sąjungos žvalgams leido pavogti „Space Shuttle“ duomenis, buvo apsaugos nebuvimas. JAV netinkamai saugojo projektą. Niekas negalvojo, kad kas nors gali juo susidomėti, o tuo labiau – jį pavogti.

Tačiau didžiausia Sovietų Sąjungos žvalgybos sėkmė buvo atominės bombos projekto vagystė. Teigiama, kad SSRS diktatorius Josifas Stalinas net anksčiau už JAV prezidentą Harry Trumaną, 1945-aisiais pakeitusį velionį pirmtaką Frankliną D. Rooseveltą, sužinojo apie tai, kad kuriama atominė bomba.

JAV suburti rimčiausi pasaulio mokslininkai dalyvavo „Manhatano projekte“, kuriam apsaugoti buvo imtasi griežčiausių apsaugos priemonių. Tūkstančiai apsauginių ir kontržvalgybininkų dirbo, siekdami išsaugoti JAV paslaptį. Kontržvalgybininkai kruopščiai tikrino kiekvieną į darbą pretenduojantį kandidatą, akylai stebėjo pačius darbuotojus, jų elgesį, griežtai saugojo pastatus ir pačią teritoriją. Rodės, kad „Manhatano projektas“ yra saugus.

Tačiau Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo užverbuoti kelis prie šio projekto dirbusius žmones ir iš jų gauti jiems reikalingos informacijos. Tai nulėmė, jog pirmoji sovietų atominė bomba Semipalatinsko poligone (dabartiniame Kazachstane) buvo susprogdinta palyginus anksti, 1949 metais. Labiausiai sovietams nusipelnę išdavikai buvo Klausas Fuchsas, Theodore’as Hallas, Julius ir Ethel Rosenbergai.

Pagrindinė priežastis, kuri leido sovietų žvalgybai pavogti slaptus duomenis apie atominės bombos kūrimą, buvo naivus JAV pasitikėjimas savo sąjungininkais. Sovietų Sąjunga ir JAV kartu kovojo prieš Hitlerio karo mašiną. JAV kontržvalgybininkai projektą pirmiausiai saugojo nuo vokiečių šnipų, persekiojo visus, kurie turėjo nors kokių šaknų ar ryšių su Vokietija, tačiau beveik visiškai nekreipė dėmesio į sovietų žvalgybos veiksmus. Jie netikėjo ir nesitikėjo, kad jų bendražygiai kovoje prieš Hitlerį juos apgaus, apmaus ir apvogs.

Alfa.lt

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis

Mossad‘as „in Action“, arba Operacija „Baba Batra“

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o Prancūzija su Izraeliu palaikė glaudžius ryšius. Prancūzijai, kuri aktyviai kovojo su Alžyro Nacionaliniu Išsivadavimo Frontu, siekė išlaisvinti Alžyrą nuo Prancūzijos okupacijos, buvo labai reikalinga Izraelio žvalgybos Mossad‘o pagalba.

Pradžioje Mossad‘as Prancūzijos žvalgybai teikė informaciją apie Alžyro pogrindines organizacijas, o vėliau pradėjo tiekti ginklus – šautuvus, snaiperius, sprogmenis, kuriuos prancūzų žvalgai naudojo likviduojant pogrindinių organizacijų štabus Alžyre ir Kaire.

Nežiūrint į tai, kad Prancūzija pasitraukė iš tolimesnės kovos Alžyre, ji ir toliau palaikė glaudžius ryšius su Izraeliu. Paryžius tapo saugi ir slapta Izraelio žvalgybos agentų susitikinėjimo su itin slaptais šaltiniais vieta.

„Aš buvau atsakingas už privačius ryšius su Prancūzijos žvalgyba“, – teigė buvęs Mossad‘o vadovas Meir Amit.

Tais laikais visi keliai į Afriką ir Aziją vedė per Paryžių. Mossad‘as tapo viena iš aktyviausių žvalgybų šiame regione, o Izraelis savo sąjungininkams teikė karinę ir žvalgybinę pagalbą.

Už tai Izraelio žvalgyba Mossad‘as galėjo laisvai veikti Europos šalyse renkant informaciją apie savo pagrindinius priešus Arabų valstybes ir apie Sovietų Sąjungą (šią informacija Izraelis dalijosi su JAV).

Mossad‘as užsibrėžė siekti aukštesnių tikslų. Vienas iš tokių buvo sunkiai pasiekiamas – Marokas. Priežastis buvo paprasta – tai Arabų valstybė, kuri palaikė glaudžius ryšius su Izraelio pagrindiniais priešais. Tačiau Marokas buvo moderni valstybė ir neturėjo teritorinių ginčų su Izraeliu, o šalį tuo metu valdė provakarietiškas karalius Hassan II.

Izraelio žvalgybos bendradarbiavimas su Maroku prasidėjo 1960 metais, kai Hassan‘as dar buvo princas. Po metų, kai Hassan‘as tapo karaliumi, Izraelis paprašė leisti iš Maroko emigruoti žydams. Maroko slaptosios tarnybos vadovas Muhammad Oufkir‘as pareikalavo iš Izraelio už kiekvieną žydą sumokėti 250 JAV dolerių. Iš Maroko išvyko 80 000 žydų, pinigai buvo pervesti į nurodytas slaptas banko sąskaitas Europoje.

Marokiečiai paprašė Mossad‘o padėti organizuoti aukščiausių šalies vadovų apsaugą. Į Maroką Izraelis išsiuntė geriausius savo asmens sargybinius David Shomron, Joseph Shiner ir David Ben-Gurion. „Karalius turėjo daug priešų, bijojo sąmokslų ir pasikėsinimų“, – prisimena Shomron‘as.

Maroko slaptosios tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo dešinioji ranka leitenantas Ahmad Dlimi ne tik bijojo dėl karaliaus Hassan‘o mirties, bet ir dėl jo valstybės valdymo. Egiptas ir Alžyras aktyviai finansavo ir kitaip rėmė Maroko opoziciją kovojančią prieš šalies vadovą.Keletą kartų fiksuota, jog į Maroko ambasadų patalpas Egipte ir Alžyre ne vieną kartą buvo slapta įsibrauta.

Izraelis Marokui padėjo reformuoti žvalgybos tarnybą, aprūpino Maroko laivus specialia elektronine technika, kuri leido laiku atpažinti priešo įsiskverbimą ir apmokė Maroko apsaugininkus tinkamai apsaugoti ambasados pastatus nuo įsibrovėlių.

Kai Maroko ir Alžyro santykiai paaštrėjo dėl teritorinio ginčo Mossad‘o vadovas M.Amit asmeniškai, pasinaudojęs fiktyviais dokumentais, vyko į Maroką susitikti su karaliumi. Žurnalistas Samuel‘is Segev savo knygoje „Maroko ryšiai“ teigė, kad Amit‘o ir karaliaus susitikimas įvyko vidurnaktį, šalia karaliaus rezidencijos įrengtoje palapinėje Marakeche.

„Mes galime ir mes norime jums padėti,“ – sakė Amit‘as karaliui.

Karalius pasiūlymą priėmė. Izraelis teikė Marokui žvalgybinę informaciją, treniravo lakūnus, karaliaus armiją aprūpino ginklais. Už tai Izraelis gavo galimybę apklausti egiptiečius, kurie buvo sulaikyti ir laikomi Maroko kalėjimuose. Izraelį domino jo pagrindinių priešų naudojama Sovietų sąjungos karinė technika.

Be to, Izraelio žvalgyba Rabate įsteigė slaptą nuolatinę žvalgybos rezidentūrą – kas laikoma dideliu Mossad‘o laimėjimu.

Bendradarbiavimo pikas tarp šalių buvo pasiektas 1965 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu Arabų valstybės nusprendė vyriausybių susitikimą surengti Kasablankoje. Susitikimo metu viršūnės rengėsi aptarti kovą ir galbūt ateityje įsteigti bendrą štabą, kuris koordinuotų visų valstybių kariuomenių veiksmus prieš Izraelį. Maroko karalius Hassan‘as II, kuris neturėjo didelio pasitikėjimo tarp kitų Arabų pasaulio šalių vadovų, nusprendė padėti Izraelio žvalgybai rinkti informaciją apie šį susitikimą.

Speciali Mossad‘o komanda kodiniu pavadinimu „Tziporim“ išvyko į Kasablanką. Jie aktyviai pradėjo rengtis operacijai, tačiau likus dienai prieš konferenciją Maroko karalius paprašė Izraelio nutraukti operaciją ir atšaukti savo agentus. Karalius išsigando, kad jo bendra veikla su Izraelio žvalgyba gali tapti žinoma kitiems konferencijos dalyviams. Po konferencijos jo žmonės Izraelio žvalgybai suteikė visą informaciją apie konferenciją, joje pasakytas kalbas ir priimtus sprendimus.

Gauta informacija buvo itin svarbi. Ji suteikė galimybę Izraeliui pažvelgti į priešo slapčiausias užmačias. Konferencijos metu Arabų pasaulio šalių gynybos atstovai tvirtino, kad jie nėra pasiruošę pradėti karinių veiksmų prieš Izraelį. Ši informacija leido Izraelio vyriausybei priimti svarbius sprendimus, susijusius su šalies gynyba.

Žvalgybų pasaulyje neapmokėtų pietų nebūna. Neužilgo Marokas paprašė Izraelio paslaugos – padėti rasti ir neutralizuoti pagrindinį karaliaus Hassan‘o priešą, opozicijos lyderį Mehdi Ben Barka.

Izraelio žvalgybiniuose slaptuose dokumentuose opozijos lyderis buvo žymimas „BB“ kodu. Izraelio tuometinis premjeras ministras Levi Eshkol Mehdi Ben Barką įvardijo kaip „Baba Batra“.

Mehdi Ben Barka buvo įtakingas lyderis Maroke ir Arabų pasaulyje. Kaip kairiųjų pažiūrų politikas jis rėmė revoliucijas ir aktyviai kovojo prieš kolonialistus. Ben Barka buvo aršus Karaliaus Hassan‘o II kritikas ir priešas. 1960 metų pradžioje Maroko valdžia ištrėmė Ben Barką iš šalies, o vėliau jį už akių nuteisė mirties bausme.

Nuo pat Ben Barka ištrėmimo dienos Izraelis nustatė ir palaikė su juo glaudžius ryšius. Istorikas Yigal Ben-Nun, kuris domėjosi Izraelio ir Maroko ryšiais, teigė, kad Ben Barka palaikė glaudžius ryšius su Izraelio valdžios atstovais. Jis žavėjosi Izraelio pasiekimais žemės ūkio ir karinės pramonės srityse.

Remiantis istoriku Ben – Nun Ben Barka dalyvavo susitikime su Mossad‘o atstovais ir jų prašė suteikti jam ir jo organizuojamai revoliucijai ginklų bei pinigų. Po šio pokalbio ir prašymo Izraelio valdžia nusprendė nepalaikyti su Ben Barka tiesioginio kontakto. Tačiau su juo bendravo ir jo gyvenimą tremtyje (Paryžiuje) finansavo Pasaulio žydų kongresas.

Maroko valdžia nežinojo apie Izraelio ryšius su Ben Barka.

Maroko slaptos tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo patikimas leitenantas Dlimi, po Ben Barko ištrėmimo, siekė nustatyti opozicijos lyderio buvimo vietą. Tačiau jų pastangos rezultatų nedavė, nes Ben Barka mokėjo slapstytis, naudojo slapyvardžius ir nuolat keitė gyvenamąją vietą. Oufkir‘as pagalbos kreipėsi pas savo naujus draugus Mossad‘e.

Izraelis sutiko padėti Marokui. Pirma užduotis, kurią turėjo išspręsti Mossad‘as buvo lengva – nustatyti opozicijos lyderio Ben Barko buvimo vietą. Mossad‘o agentai išsiaiškino, kad Ben Barka užsisakė ir nuolat gauna užsienio žurnalą „The Jewish Observer“. Jie nustatė, kad šis žurnalas ir kita Ben Barkui skirta korespondencija yra siunčiama į kioską esantį Ženevoje. Ben Barka laikas nuo laiko ateina jos pasiimti. Mossad‘as perdavė informaciją Maroko žvalgybai. Marokiečiams teliko 24 valandas per parą slapta stebėti kioskelį. Po dviejų savaičių jie sulaukė Ben Barką.

Maroko žvalgybos vadovui Oufkir‘ui šios Izraelio pagalbos neužteko. Jis paprašė Mossad‘o nuolat sekti opozicijos lyderį, išnuomoti jų agentams patalpas Paryžiuje, parūpinti jiems fiktyvius asmens dokumentus bei maskuotės priemones.

1965 metais spalio 4 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as informavo Izraelio premjerą ministrą Eshkol apie Mossado agentų veiklą siekiant padėti Marokui atsikratyti aršaus priešo. Amit‘as, siekdamas sušvelninti situaciją, pradžioje premjerui papsakojo gerąsias žinias, tai, kad Mossad‘as, padedamas Maroko, surinko itin svarbią Izraeliui informaciją apie Arabų pasaulio valstybių viršūnių susitikimą Kasablankoje. Amit‘as pabrėžė, kad Arabų pasaulis nėra pasirengęs pradėti karo veiksmų prieš Izraelį.

Po šios įžangos Amit‘as papasakojo blogąsias žinias. „ Ko jie nori?“, – paklausė premjeras Eshkol. Amit‘as atsakė, – „Jie nori labai paprasto dalyko. Jie nori nužudyti Mehdi Ben Barką. Mes jį jiems radome Paryžiuje ir Maroko karalius Hassan‘as II įsakė jį likviduoti. Jie (Maroko žvalgyba) paprašė mūsų pagalbos. Mes atsisakėme jiems suteikti tiesioginę pagalbą. Tačiau padėti kai kuriais klausimais mes galime.“

Susitikimo metu Amit‘as kelis kartus pakartojo savo teiginį, kad jeigu Izraelis nusprendė likviduoti priešą, tai likvidavimą privalo atlikti Mossad‘o, o ne užsienio agentai. „Aš savo vyrukams aiškiai sakau. Nekiškite nagų, bet jeigu jau reikia žudyti, tai tai darykite tik savo rankomis. Nepritraukite užsienio agentų. Dalinis problemos sprendimas niekada problemos neišsprendžia, o tik sukuria naujų.“

Mossad‘as nusprendė padėti Marokui, tačiau nusprendė laikytis nuo tiesioginių įvykių kuo toliau. Jeigu opozicijos lyderio likvidavimas baigsis Maroko žvalgybos operacijos žlugimu, tai niekas negalės pareikšti pretenzijų arba apkaltinti Izraelį.

Mossad‘as suteikė Maroko žvalgybai penkis fiktyvius užsienio pasus. Oufkir‘o dešinioji ranka Dlimi 1965 metais spalio 12 dieną papildomai paprašė Izraelio fiktyvių automobilio dokumentų, valstybinių numerių ir nuodų. Izraelis atsisakė suteikti fiktyvius dokumentus ir rekomendavo marokiečių žvalgybai išsinuomoti automobilius, naudojant fiktyvius asmens dokumentus, kuriuos jie jiems jau suteikė.

1965 metais spalio 13 dieną Dlimi išvyko iš Prancūzijos. Jis grįžo į Maroką. Mossad‘o vadovas Amit‘as premjerui pirminkui raportavo, kad, tikriausiai, Maroko žvalgyba operaciją atidės neribotam laikui arba ją nutrauks. Spalio 25 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as išvyko į Rabatą susitikti su Dlimi. Jis tikėjosi, kad marokiečiai atšaukė operacijos vykdymą. Tačiau, jo dideliam nustebimui, Dlimi pasakė, kad operacija jau prasidėjo ir ji vyksta.

Po kelių dienų Dlimi išvyko į Paryžių asmeniškai dalyvauti operacijoje. Oro uoste jį pasitiko aukštas Mossad‘o pareigūnas, kurį saugojo ir lydėjo būrys Mossad‘o vyrukų. Dlimi ir Mossad‘o pareigūnas, bijodami būti užfiksuoti ir identifikuoti, nutarė susitikti Fort-de-Saint-Cloud rajone, kuris buvo akylai saugomas Mossad‘o agentų.

Susitikimo metu Izraelio ir Maroko žvalgybų atstovai sutarė, kad Mossad‘o specialus būrys, žvalgybinės operacijos metu, budės šalia įvykio vietos ir jei kas nors atsitiks arba operacija susidurs su netikėtomis kliūtimis, tai būrys iš karto reaguos į situaciją ir padės marokiečiams išvengti problemų.

Spalio 29 dieną Ben Barka, pasinaudojęs Alžyro diplomatiniu pasu, atvyko į Paryžių iš Ženevos.

Marokiečių žvalgai, padedami papirktų Prancūzijos žvalgybos ir vietinių policijos pareigūnų, slapta laukė Ben Barko.

Ben Barka patraukė į Brasserie Lipp, žinomą susitikimų vietą ant Senos upės kranto, kur jis turėjo susitikti su Prancūzijos žurnalistu. Jis net pagalvoti negalėjo, kad žurnalistas yra marokiečių parengtas jam privilioti jaukas. Istoriko Ben-Nun teigimu, tai buvo Mossad‘o žvalgybos idėja.

Šalia restorano Ben Barką sustabdė du Dlimi papirkti Prancūzijos policininkai. Pareigūnai, apstulbusį ir nepatenkintą Ben Barką, palydėjo į išnuomotą butą Paryžiaus pietuose, kur jį pasitiko Dlimi su savo žmonėms ir iš karto pradėjo jį žiauriai kankinti.

Lapkričio 1 dieną, kai Ben Barka dar buvo gyvas, Dlimi paprašė Mossad‘o nuodų (toksino) ir dar dviejų fiktyvių užsienio pasų ir „ką nors tokio, kas padėtų panaikinti žymes“.

Egzistuoja kelios versijos kas tuomet įvyko. Vieni teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūros vadovas Rafi Eitan‘as paskambino Meir Amit‘ui ir paklausė jo kaip jam elgtis duoti marokiečiams nuodų ar ne, tačiau, pagal šią versiją, nuodų duoti neprireikė, nes problema išsisprendė savaime. Kiti teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūra užsakė ir gavo iš Izraelio nuodus, tačiau jie jau buvo nereikalingi.

Paryžiaus bute Dlimi kartu su savo pagalbininkais, lenktyniaudami tarpusavyje kuris yra žiauresnis ir piktesnis, kankino Ben Barką. Jie į jo kūną degino cigaretes, naudojo elektros šoką ir skandino Ben Barką vonioje.

Dlimi šiame etape nesirengė nužudyti Ben Barko, nes jam buvo reikalinga informacija apie Maroke veikiančias pogrindines organizacijas, jų narius, planus ir rengiamas akcijas. Jis taip pat norėjo, kad Ben Barkas raštiškai prisipažintų, kad norėjo ir siekė nuversti karalių Hassan‘ą II.

Mossad‘o agentas Eliezer Sharon, dirbęs Paryžiuje ir sužinojęs apie tai kas vyko bute iš Maroko žvalgų, žurnalistams pasakojo, kad marokiečiai vonią pripildė vandeniu. Dlimi laikė Ben Barko galvą tvirtai suspaudęs ir reikalavo, kad jis atskleistų informaciją. Kiekvieną kartą kai iš vandens ištraukdavo Ben Barkos galvą, jis spjaudėsi, krenkštė ir keikė karalių. Dlimi eilinį kartą panardino Ben Barko galvą į vandenį ir per ilgai užlaikė. Kai ištraukė, Ben Barka nekvėpavo ir nerodė gyvybės ženklų.

Buvęs Mossad‘o tuometinis rezidentūros vadovas Paryžiuje David Shomron sužinojo kas įvyko bute iš paties Dlimi. Jie visi jį kankino. Nardino jo galvą į vandenį ir tikrino jo kaulų stiprumą. Ben Barka prigėrė vonioje. Dlimi teigė, kad jie truputėlį persistengė ir neapsiskaičiavo laike.

Marokiečiai, supratę, kad Ben Barka mirė, puolė į paniką. Ką daryti su Arabų pasaulyje žinomo asmens kūnu? Kur jį dėti?

Dlimi paskambino šalia budėjusiems Mossad‘o vyrukams ir paprašė jų pagalbos. Remiantis istoriko Ben – Nun informacija dviem automobiliais į slaptą, nuomotą butą atvyko Mossad‘o speciali komanda. Keli žmonės pasiliko stebėti situaciją lauke, keli pakilo į butą. Jie suvyniojo Ben Barkos kūną, išnešė jį į lauką ir įgrūdo į automobilio bagažinę.

Specialios Mossad‘o komandos nariai, kurie dalyvavo operacijoje, prisiminė, kad netoliese yra miškas, kuriame paryžiečiai mėgsta pramogauti ir kitaip leisti laisvą laiką. Buvo nuspręsta, kad geresnės vietos kur palaidoti Ben Barko kūną nesugalvos. Sulaukę nakties, agentai iškasė gilią duobę, įmetė kūną ir, apipylę jį specialiais cheminiais milteliais, kurie esant drėgmei naikina kūną, jį užkasė.

Praėjus trejiems metams šioje vietoje buvo nutiesta autostrada. Ben Barka, tikriausiai, yra palaidotas kažkurioje vietoje po ja.

Mossad‘as parūpino Maroko žvalgybos vadovui Oufkirui, jo pavaduotojui Dlimi ir kitiems žvalgams, kurie dalyvavo operacijoje, fiktyvius asmens dokumentus tam, kad jie galėtų be trukdžių išvykti iš Prancūzijos. Mossad‘as bijojo, kad jeigu marokiečiai pasinaudos savo tikrais dokumentais, tai jie paliks akivaizdžius pėdsakus, kad Ben Barko dingimo metu jie lankėsi Paryžiuje. Šis faktas galėjo tapti rimtu pretekstu Maroko opozicijai imtis tyrimo ir sukelti tarptautinį skandalą.

Prancūzijos policininkai, kurie dalyvavo slaptoje Mossad‘o ir Maroko žvalgybos operacijoje, nutekino informaciją savo draugams ir bendradarbiams. Netruko, kad apie šią operaciją sužinotų pats Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle. Jis stipriai užpyko. Išmetė iš darbo daug teisėsaugos vadovų ir išformavo Prancūzijos žvalgybos tarnybą. Prezidentas pareikalavo, kad Maroko karalius Hassan‘as II į Prancūzijos teisingumo rankas atiduotų Maroko žvalgybos vadovą Oufkir‘ą ir jo pavaduotoją Dlimi. Karalius atsisakė. Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle įšaldė diplomatinius santykius su Maroko valstybe.

Prancūzijos policija atliko tyrimą ir nustatė 13 asmenų, kurie dalyvavo Ben Barkos likvidavimo operacijoje. Tarp jų buvo Oufkir‘as, Dlimi ir žurnalistas, kuris suvaidino jauko vaidmenį Ben Barkui privilioti. Daugelis iš jų rado prieglobstį Maroke ir nepasirodė Prancūzijos teisme.

Alfa.lt

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o

KGB Generolas: Rusiją Valdo Saugumas ir Stačiatikių Bažnyčia

Interviu KGB generolu O.Kaluginu.  Antrojoje pokalbio dalyje dėmesys nukrypsta į Stačiatikių bažnyčios vaidmenį sovietmečiu ir dabartinėje Rusijoje. Galiausiai Generolas O. Kaluginas prisimena ir savo buvusį pavaldinį Vladimirą Putiną bei šio, niekuo neišsiskyrusio saugumo karininko, paradoksalų iškilimą.

Pateikiame įdomiausias pokalbio ištraukas.

Nežinau, ar tai tiesa, bet jūs, turėdami 40 metų, tapote jauniausiu KGB istorijoje generolu. Ir jūs vadovavote KGB išorės žvalgybai…

Kontržvalgybai. Pasakysiu taip: žvalgybos sąvoka yra plati. Ji renka visą informaciją, kuri gali būti reikalinga valstybei, partijai, vyriausybei. O išorės kontržvalgyba turėjo keturias pagrindines funkcijas. Pirma – įsiskverbti į priešo (užsienio valstybės) slaptąsias tarnybas, policijos gretas, teisėsaugos struktūras ir gauti informaciją iš vidaus. Jungtinės Valstijos buvo taikinys Nr.1, NATO valstybės narės Nr.2, o kitos šalys – pagal esamą poreikį.

Antra funkcija – įsiskverbti į visas antisovietines emigrantų organizacijas: rusų, armėnų, ukrainiečių ir t.t. „Laisvės radijas” buvo svarbiausias mūsų taikinys. Mes tikrai sėkmingai jos atžvilgiu dirbome. Vieną agentą, kuris vadovavo skyriui, aš pats asmeniškai kuravau.

Trečias uždavinys buvo užtikrinti Sovietų Sąjungos piliečių – diplomatų, žurnalistų, jūreivių, pilotų ir kitų darbuotojų – buvimo užsienyje saugumą. Kalba vyksta ne tiek apie fizinį jų saugojimą. Privalėjome stebėti, kad laiku galėtume nustatyti jų kontaktus su užsienio šalių žvalgybų pareigūnais, ar jie neperdavinėja jiems informacijos, ar nėra užverbuoti, ar nesiruošia perbėgti į jų pusę, ar nekritikuoja Sovietų Sąjungos valdžios ir jų priimamų sprendimų.

Ketvirta funkcija – stebėti savo žvalgybininkus, kad laiku nustatytum išdavikus. Tai buvo kontržvalgyba žvalgybos viduje. <…>

Ar sovietiniais laikais buvo masiškai klausomasi žmonių pokalbių telefonu?

Daugelio, bet galėjo dar daugiau, tačiau trukdė ne noro stoka, o techninės galimybės ir problemos. Trūko personalo, pasiklausymo įrenginių. Visoje šalyje vienu metu buvo klausomasi tūkstančių telefonų, bet ne daugiau.

Ar daug žmonių buvo sekama?

Priklausomai nuo aplinkybių – būta panašių apribojimų… Sekė ir stebėjo tūkstančius žmonių. <…>

Kijevo ir visos Rusijos-Ukrainos patriarchas Filaretas man pasakojo apie tai, kad nei vienas paskyrimas į svarbias pareigas cerkvėje neapsiėjo be derinimo su KGB, kad visi cerkvės tarnai (vadovaujantys asmenys) turėjo ryšių su KGB…

Visiškai teisingai. Tarp kitko, su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, aš buvau pažįstamas, o Aleksejus ir dabartinis Kirilas buvo mano geri bičiuliai. Tačiau profesionaliame lygmenyje su jais dirbau ne aš.

Su jais dirbo kiti KGB darbuotojai?

Tikrai taip. Kartą mitinge Maskvoje viešai pasakiau apie Aleksejų taip: „Ko iš jo norėti, juk jis bendradarbiavo su organais.“ Kitą dieną man paskambino patriarchas ir paprašė užeiti pas jį į namus pasisvečiuoti. Užvažiavau į jo vilą, laukiau nusiskundimų, priekaištų, pretenzijų, o jis pakvietė mane prie stalo. Sako: „Sėskis. Užkąskim.“

Pasirodė oficiantas, o Aleksejus kalbėjo toliau: „Tu esi jaunas žmogus, kai kuriuos klausimus gerai supranti. Mane viešai KGB agentu išvadinai. Juk tu žinai mūsų šalies istoriją. Kai bolševikai atėjo į valdžią, pirma kritusi auka buvo cerkvė: trečdalis cerkvės tarnautojų emigravo; trečdalis tarnautojų mirė lageriuose, darbo stovyklose, kalėjimuose; trečdalis prisitaikė ir visais būdais siekė išsaugoti stačiatikių tikėjimą. Aš priklausau šiai grupei žmonių, kurie prisitaikė, kurie bendradarbiauja su saugumo organais tik dėl aukštesnių dvasinių tikslų, tik dėl religijos išsaugojimo.“ Aš pirmą kartą tokiame atvirame pokalbyje dalyvavau. <…>

Štai Kirilas – senas mūsų draugas, turiu omenyje KGB. Tarp kitko, ir jo santykiai su dabartine Rusijos valdžia kuo puikiausi. Jį vertina ir gerbia todėl, kad jis yra protingas. Visi patriarchai buvo itin aukšto intelekto ir išsilavinimo žmonės. Kirilas lengvai kalba trimis užsienio kalbomis. Jis nuo pat mažų dienų šiai misijai ruošėsi.

Cerkvė ir toliau dirba su FSB (KGB funkcijų perėmėja Federalinė saugumo tarnyba)?

Taip, žinoma. Norite, pateiksiu apibendrinančią iliustraciją? Sovietinė valdžia stovėjo ant trijų banginių: pirmas banginis buvo Komunistų partija, antras – KGB, o trečiasis – karinis-pramoninis kompleksas. Dabartinė Rusijos valdžia pirmiausiai remiasi KGB. Pats prezidentas ir, kai kurių išmanančių asmenų teigimu, apie 70 proc. aukščiausios šalies administracijos yra arba buvę KGB darbuotojai, arba buvę KGB agentai. Antrasis ramstis yra Rusijos stačiatikių cerkvė, kuri padeda Rusijos valdžiai palaikyti reikiamą kryptį ir liaudį nuraminti, valdžios kritikus pasmerkti. Trečioje vietoje yra rusiškas verslas – tas, kuris sugebėjo rasti kelią ir bendrą kalbą su Rusijos valdžia, ne taip, kaip Berezovskis, Gusinskis… <…>

Rusijos verslo žmonės labai gerai suprato situaciją. Jeigu nedraugausi su tam tikromis valdžios struktūromis, jeigu joms nepadėsi, tai jokio verslo šalyje nepadarysi. Arba verslas ir pelnas, arba bankrotas, o gal dar blogiau. Suprantate, apie ką kalbu.<…>

Pakalbėkime apie buvusį jūsų pavaldinį – Vladimirą Putiną. Ar jūs asmeniškai jį pažinojote?

Pamenu tik jo veidą. Jis slaptus dokumentus po kabinetus išnešiodavo. Neturėjau jokių darbinių kontaktų su juo. Tuo metu V. Putinas užėmė žemas pareigas.

Viename savo duotame intervių teigėte, kad V. Putinas niekada netarnavo žalgyboje…

Niekada. Dar kartą patvirtinu savo žodžius.

O jo darbas Vokietijoje?

Labai geras klausimas. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) nebuvo laikoma užsieniu. Į KGB padalinius, kurie ten dirbo, kaip ir į Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, buvo siunčiami KGB vidaus rezervo darbuotojai. Tai buvo kaip stažuotė, kaip pasirengimas kitam, svarbesniam darbui tikrame užsienyje. Todėl, kai V. Putinas pradėjo dirbti Drezdene, tai buvo pirmoji jo stažuotė, bet jis jos nepraėjo, neužsirekomendavo kaip profesionalus darbuotojas. Tai pirma. Antra, kai V. Putinas grįžo į Leningradą, jo vieta jau buvo užimta ir jam jos neatlaisvino. Tarp kitko, jis iš Drezdeno parsigabeno VDR gamybos automobilį.

„Trabantą”?

Tikrai taip. Jis šiuo automobiliu sau pragyvenimui užsidirbdavo. Užsiėmė pervežimu. Apie tai jau pasakojau, bet dar kartą priminsiu. Gerai pažinojau buvusį Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką. Kartą jis manęs paprašė rekomenduoti jam žmogų iš saugumo struktūrų. Sako, kad reikia su jais bendrauti, reikia spręsti svarbius klausimus. Rekomendavau vadovo pavaduotoją Anatolijų Kurkovą. Tačiau A. Sobčiakas atsakė, kad nenori bendrauti su tokio aukšto rango pareigūnu. Sakė, reikia ko nors paprastesnio. Atsakiau, kad pagalvosiu, nes dabar galvoje niekas nesisuka.

Vėliau jis susitiko savo buvusį studentą Leningrado universitete V. Putiną ir jam pasiūlė tapti padėjėju įvairiais klausimais, taip pat ir atsakingu už miesto tarptautinius ryšius. Tokiu būdu V. Putinas pirmą kartą po grįžimo iš Drezdeno gavo tikrą darbą. Jis buvo iniciatyvus, verslus ir aktyvus. Tuo metu Rusijoje trūko maisto produktų, visur buvo didelės eilės.

Borisas Jelcinas kartą paklausė: „Štai pas mus didžiausios eilės prie maisto produktų, o Leningrade nėra eilių. Jie turi ir dešros, ir duonos, ir sūrio? Kodėl?” Jo reikalų tvarkytojas Pavelas Borodinas sako: „Ten pas juos toks veiklus vyrukas dirba, kuris sugebėjo maisto produktų trūkumo problemą išspręsti. Jis naftą ir naftos produktus į maistą keičia.“ B. Jelcinas atšovė: „Tai kas čia dabar darosi? Toks darbuotojas privalo čia – centre – dirbti.“ V. Putinas tapo P. Borodino pavaduotoju, o vėliau, labai greitai, tapo skyriaus, kuris užsiėmė Rusijos nuosavybės užsienyje tvarkymu, vadovo pirmuoju pavaduotoju.

Borisas Nikolajevičius turėjo asmeninių problemų, trūkumų, kurie buvo lengvai matomi. Saugumo vadovus jis dažnai keisdavo todėl, kad jie elgdavosi ne taip, kaip jis norėjo. P. Borodinas jam parekomandavo V. Putiną. Sako, protingas, raštingas vyras yra. Žino, kaip sistema veikia, ką ir kaip daryti reikia, o B. Jelcino šeimoje tuo metu būta problemų. Jo dukros vyras papuolė į kriminalinę istoriją, jam grėsė baudžiamoji byla. B. Jelcinas buvo labai nepatenkintas, tačiau generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo jis negalėjo nei įkalbėti, nei atleisti, nes tokią teisę turėjo tik Rusijos parlamentas. Kažką reikėjo daryti. B. Jelcinas paprašė V. Putino pagalbos. V. Putinas atsakė, kad pagalvos ir kažką sugalvos.

Neužilgo visas pasaulis žiūrėjo per televiziją vaizdo įrašą, kaip Rusijos generalinis prokuroras linksminasi su dviem jaunom merginom. Po laidos Rusijos parlamentas iš karto pareikalavo J. Skuratovo galvos. B. Jelcinas buvo be galo patenkintas. Sako, štai kur tikras vyras. Tokiu žmogumi galima pasitikėti. Jis žino, ką ir kaip reikia daryti. Ši B. Jelcino frazė ir atvedė V. Putiną į Rusijos valdžios aukštumas.

Šiandien Rusijai vadovauja FSB?

Sakyčiau, kad taip, nors dabartinė Rusija yra visiškai kitokia valstybė. Nuo to laiko, kai į valdžią atėjo V. Putinas, du milijonai Rusijos mokslininkų, inteligentų išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena užsienyje.

Rusijoje vyksta, kaip anglai sako, „brain drain”, protų nutekėjimas. Apie tai, tarp kitko, kalbėjo dabartinis Rusijos premjeras, buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. V. Putinas, greičiausiai, panašiai galvoja, bet jam svarbiausia šiuo metu yra išsilaikyti valdžioje. <…> Kol Rusijos naftos produktai turi paklausą pasaulyje, tol V. Putinas gali būti ramus. Iš jo valdžios niekas neatims, o inteligentai, jeigu jiems čia nepatinka, tai gali važiuoti kur tik nori, niekas jiems nedraudžia.

Žodžiu, viskas priklauso nuo naftos kainos?

Labai daug kas priklauso. Jeigu 50 proc. Rusijos biudžeto sudaro pajamos, gautos iš energetinių žaliavų pardavimo, tai vieną dieną gali atsitikti taip, kad šie 50 proc. dings.

Reikia pripažinti, kad Rusijoje vergiškas nuolankumas ir paklusnumas valdžiai yra gyvas žmonėse. Manau, kad priežastys glūdi Rusijos istorijoje. Po Spalio revoliucijos atrodė, kad atėjo nauji laikai, žmonės pasidarys kitokie. Nieko panašaus neįvyko. Sovietinė valdžia pakeitė seną baudžiavos ir vergvaldystės sistemą nauja, žiauresne sistema. Daugelyje atvejų rusiškas mentalitetas – lankstytis prieš valdžią, ją dievinti, atsisakyti kovoti už savo teises, nenorėti pasikeitimų – išliko. Ačiū Dievui, yra duonos, dešros…

Alfa.lt

Interviu KGB generolu O.Kaluginu.  Antrojoje pokalbio dalyje dėmesys nukrypsta į Stačiatikių bažnyčios vaidmenį sovietmečiu ir dabartinėje Rusijoje. Galiausiai Generolas O.

KGB Generolas: 90 proc. Sovietų Inteligentų Dirbo Saugumui

Net apie 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo sovietiniam saugumui (KGB), teigia buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, o vėliau sovietinio saugumo išorės kontržvalgybos vadovas Olegas Kaluginas.

Daugiau nei prieš dešimt metų buvęs sovietų saugumo generolas O. Kaluginas gavo JAV pilietybę. Rusijoje jis nuteistas už akių 15 metų laisvės atėmimo bausme, iš jo atimtas generolo laipsnis bei visi apdovanojimai. Vieniems jis – neeilinis agentas, drąsus, ryžtingas ir įtakingas žvalgas. Kitiems – išdavikas, išdavęs Tėvynę, draugus, bendradarbius ne už 30 sidabrinių, o už JAV pilietybę. Jo paradinis generolinis munduras su visomis regalijomis yra eksponuojamas tarptautinių šnipų muziejuje Vašingtone.

Sklando gandai, kad O. Kaluginas nuo 1979 metų (kitų šaltinių teigimu, net nuo 1957-ųjų) buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas. 1995 metais, bijodamas būti atskleistas ir nubaustas, jis paliko Rusiją ir išvyko į Jungtines Valstijas. Šiuo metu konsultuoja, rašo knygas, straipsnius ir skaito paskaitas KGB tematika.

Pateikiame įdomiausias ištraukas iš išsamaus O. Kalugino pokalbio su ukrainiečių žurnalistu Dmitrijumi Gordonu:

Perestroikosmetu jūsų priešai neva išsiaiškino, kad jus ir Aleksandrą Jakovlevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro kandidatas, artimas Michailo Gorbačiovo bendražygis, perestroikos ideologas – Alfa.lt) JAV Kolumbijos universitete, kai ten stažavotės, užverbavo CŽV?

KGB, kai jai vadovavo Vladimiras Kriučkovas, surengė šmeižikišką kampaniją prieš mane ir A. Jakovlevą. Kaip jūs žinote, buvau Jurijaus Andropovo favoritas, tačiau mano tiesmukiškas charakteris – netylėti, viską, ką manau, rėžti tiesiai į akis, neužmerkti akių, kai matau blogybes – apgadino santykius su juo. J. Andropovas į mane pradėjo žiūrėti įtariai.

1979 metais J. Andropovas man sako: „Tu ilgai gyvenai Amerikoje. Tu visiškai nepažįsti Rusijos. Nežiūrint į tai, kad esi puikus ir profesionalus darbuotojas, geriau tau trumpam išvažiuoti padirbėti į Leningradą. Nebijok, mes tavęs nenuskriausime.” Tokiu būdu tapau Leningrado srities KGB valdybos vadovo pirmuoju pavaduotoju. <…>

Mes tuo metu turėjome apie tris tūkstančius bendradarbių. Būtent tuomet aš supratau, kad iki tol gyvenau kaip inkstas taukuose. Pradėjau prisiminti Niujorką, „Times” aikštę, gyvenimą Maskvoje. Iki tol gyvenau lyg kitame pasaulyje, realaus sovietinio gyvenimo nebuvau ragavęs ir nepažinojau.

Kuo tai pasireiškė?

Dirbau ir gyvenau užsienyje su užsieniečiais, o čia susidūriau su savo tėvynainiais, kurie buvo nusivylę sistema, nepatenkinti, norintys pasikeitimų. Mano uždavinys buvo identifikuoti nepatenkintus žmones, fiksuoti jų nuomones, išsakymus, pasakymus, o vėliau siųsti juos į psichiatrines ligonines – tai buvo toks andropoviškas problemos sprendimas. <…>

Kartą teko dalyvauti aukštų pareigūnų diskusijoje dėl skandalingai nuskambėjusio Bulgarijos disidento Georgijaus Markovo nužudymo. Bulgarai paprašė mūsų pagalbos. J. Andropovas V. Kriučkovui pasakė, kad jis yra prieš politines žmogžudystes. V. Kriučkovas atsakė, kad tokiu atveju mūsų nesupras kolegos bulgarai. Jie mūsų klaus: „Kas čia dedasi? Ar jau mumis nepasitikite? Mes privalome jiems padėti išspręsti šią problemą.” J. Andropovas atsakė: „Duokime jiems reikalingą techniką, bet patys į šį reikalą nesivelkime.” Bulgarams pasiūlėme Japonijoje pirktą lietsargį, kurio smaigalyje buvo įtaisyta ampulė su nuodais. Paspaudus specialų mygtuką, ampulė kaip kulka iššaudavo. Tarp kitko, Vašingtono tarptautinio šnipinėjimo muziejuje, kurio vienu iš direktorių esu aš, yra toks pat lietsargis. Galite jį pamatyti. <…>

Apie Rusijos manipuliacijas su nuodais pasaulis sužinojo, kai buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Buvo pritaikyti itin modernūs nuodai, kuriuos labai sunku aptikti žmogaus kūne. Buvo manoma, kad nuodai pėdsakų nepalieka ir juos identifikuoti yra labai sunku. Tačiau Didžiosios Britanijos specialistai, kurie tyrė A. Litvinenkos mirties aplinkybes, sugebėjo rasti nuodų pėdsakus ir nustatyti jų rūšį bei kilmę. Tai tapo pradžia tarptautinio skandalo, kuris tęsiasi iki šių dienų.

Tačiau buvo ir daugiau tokių žmonių, matyt, tokiu būdu pašalintų – pavyzdžiui, Jurijus Šekočichinas, jeigu tokį pamenate. <…> Kai jį laidojo (2003 metais – Alfa.lt), milicija niekam neleido prieiti prie kapo ir patys stengėsi nuo jo laikytis atokiau, nes bijojo radiacijos ir nenorėjo užsikrėsti poloniu. Atrodo, kad J. Šekočichinas ir A. Litvinenka buvo pašalinti, naudojant tuos pačius nuodus. <…>

Viktoras Suvorovas, kuris savo laiku buvo rezidentūros Šveicarijoje vadovo pagalbininku, sakė, kad iš Sovietų Sąjungos į Šveicariją atvykdavo specialūs lėktuvai, pilni maišų su pinigais. Jie buvę skirti KGB agentams Vakarų šalyse. Ar pinigai verbuojant atlikdavo svarbiausią vaidmenį?

 

Šią V. Suvorovo išsakytą versiją atmetu, kadangi pinigai buvo perduodami visai kitais kanalais. Pinigus komunistų partijoms pristatydavo kitais būdais. Pavyzdžiui, į Maskvą atvažiuodavo Jungtinių Valstijų Komunistų partijos vadovas. Jis susitikdavo su aukštais sovietų partijos nariais, su aukštais KGB pareigūnais ir visas smulkmenas aptardavo: kaip, kada ir kam permesti pinigus. Pinigų pristatymai užsienyje veikiančioms organizacijoms ar asmenims nesudarydavo didelių problemų.

Juos perduodavo per GRU?

Ne, už saugų pinigų gabenimą buvo atsakinga KGB. GRU (sovietų karinė žvalgyba – Alfa.lt) politinėmis partijomis užsienyje neužsiėmė. Partijos nebuvo jos taikinys. Aišku, GRU turėjo savo agentų partijų gretose, bet tik tam, kad jie ar jų pagalba GRU galėtų lengviau įsiskverbti į valstybės karines institucijas bei karinį pramonės kompleksą.

KGB pagrindinis tikslas buvo politinė žvalgyba. Antras pagal svarbumą uždavinys buvo kontržvalgyba, t.y. įsiskverbimas į užsienio valstybių saugumo struktūras ir žvalgybos agentūras. Ir tik trečias uždavinys buvo mokslinė – techninė žvalgyba. Mes jai neskyrėme didelio dėmesio, nes šioje srityje aktyviau veikė GRU.<…>

V. Suvorovas sakė, kad, norint įgyti itin vertingą agentą, reikia imtis neįtikėtinų dalykų: jei taikinys turi silpnybę moterims, tai jam reikia pristatyti pačias gražiausias moteris, jeigu jis mylėdavo vyrus, tai pristatydavo tikrus „eržilus“.

Jis teisus. Sovietų žvalgyba ir kontržvalgyba tuo užsiimdavo. Sovietinės moterys šioje srityje turėjo stulbinamų pasiekimų. Maskvoje jos sugebėjo suvilioti ne vieną dešimtį diplomatų, karininkų ar ambasadų apsaugininkų. Taip, jaunos, gražios merginos prakaitavo ir vargo dėl tėvynės. Tačiau tai, tarp kitko, labiau būdinga sovietinei ir Rytų Europos žvalgybai. Amerikoje tokia sistema menkai išplėtota, kas didžiąja dalimi susieta, manau, su kitokiu moterų vaidmeniu, jų savarankiškumu ir nepriklausomybe. <…>

Kuo jūs, jei tai nėra paslaptis, užsiėmėte dirbdami Leningrade ir būdami atsakingi už kontržvalgybą šalies viduje?

Užsiėmiau inteligentais. Taip, taip, o kas pas mus daugiausiai kritiškai atsiliepdavo apie valdžią? Juk ne darbininkų klasės atstovas, ne vairuotojas koks ar darbuotojas, stovintis prie staklių, o inteligentas, kuris labai mėgsta plepėti, diskutuoti, ginčytis. Kai dirbau Leningrade, galėjau susipažinti su slapčiausia informacija, peržiūrėjau ne vieną archyvinę bylą, skaičiau šimtus operatyvinio tyrimo bylų. Mane labiausiai domino garsios pavardės. Radau žmones, kuriuos buvo galima įtarti bendradarbiavus su KGB, ir jie iš tiesų tai darė. Dabar galiu drąsiai tvirtinti: 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo valstybės saugumo organams.

Kai kurie dirbo dėl karjeros galimybės – juos domino aukšti postai, pinigai, tačiau daugelis tikėjo, kad KGB vykdė itin sudėtingą ir valstybei reikalingą misiją – kovojo su slaptais valstybės priešais, kurie norėjo jai pakenkti ir ją sugriauti iš vidaus. <…> Paminėsiu tik kelias pavardes, kurie yra žinomi visam pasauliui. Vienas – RSFSR liaudies deputatas Sergejus Baburinas <…>, kitas – Volodia Žirinovskis. Kai aš jį taip pat pavadinau KGB agentu, tikėjausi nervingos reakcijos. Ir štai per kažkokį priėmimą Maskvoje – o aš tada buvau vieša figūra – pamačiau, kad eina prie manęs V. Žirinovskis, rodos, grėsmingai nusiteikęs. Na, galvoju, tuoj prasidės – jau pasiruošiau kumštynėms, o jis priėjęs: „Klausyk, ar galiu paspausti tau ranką?” „Taip, sakau, o kodėl?” „Turiu tau prisipažinti, Olegai – juk tu dabar ant žirgo sėdi, o aš iki šiol šešėlyje buvau likęs, nors didžiuojuosi tuo, kad visą gyvenimą dirbau KGB, ir tebedirbu. Dėkui, kad pasakei visiems girdint – šaunuolis!” <…>

Jei prakalbote apie kūrybingą inteligentiją… Velionis Michailas Kozakovas man prisipažino, kad buvo KGB agentas. Jį esą užverbavo, kad padėtų kovoti su užsienio priešiškomis žvalgybomis, jis miegojo su žurnaliste iš Amerikos, išgaudavo iš jos informacijos, o kažkada pakišo amerikiečių pasiuntinio sekretorių – nugirdė, ištraukė kažkokius dokumentus… O štai Liudmila Markovna Gurčenko, taip jau mirusi, man pasakojo, kad ją prieš Jaunimo ir studentų festivalį 1957 metais iškvietė KGB ir pasakė: „Festivalyje reikės padirbėti.“ Ji paklausė: „Kaip?“. „Miegoti su užsieniečiais”.

Tikra tiesa, žinau apie tai.

Aktorė atsisakė padėti KGB todėl, kad jos uošvė, kurios vyrą, rašytoją Pilniaką, sušaudė KGB, ir kuri pati sėdėjo, jai sakydavo: „Niekada nesutik bendradarbiauti su jais.“ L. Gurčenko, kuri tuo metu jau buvo suvaidinusi filme „Karnavalo naktis“ ir tapusi kino žvaigžde, daugelį metų buvo išbraukta. Jai taip ir sakė: „Nenorėjote patarnauti Tėvynei, tai nevalgysite duonos su sviestu. Valgysite šūdą. Karjerą sužlugdysime! Nuo žemės paviršiaus nušluosime! Tokios pavardės niekas nežinos!“

Taip, jos karjera buvo sužlugdyta.

Liudmila Markovna skėsčiojo rankomis: „O visos kitos aktorės sutiko padėti, ir po to be jokių apribojimų važinėjo į užsienius, filmavosi kinuose”.

Taip, toks buvo atlygis už bendradarbiavimą. Žmonės, kurie padėjo KGB, gaudavo papildomų privilegijų, nesusidurdavo su trukdžiais išvykstant į užsienį. Jie puikiai žinojo ir suprato, kad jei nesutiks, tai jų karjera bus sužlugdyta ir jokios užsienio šalies niekada nematys. Kai dirbau Leningrade ir užėmiau aukštas pareigas KGB, aš taip pat dalyvavau komisijos, kuri priimdavo galutinį sprendimą, leisti ar neleisti asmeniui išvykti į užsienį, darbe. Šalia manęs komisijos nare sėdėjo Valentina Matvijenko. Dabar – trečias žmogus valstybėje, Federacijos Tarybos pirmininkė.

Irgi jūsų žmogus?

Na, Valia buvo aktyvi komjaunuolė, lyderė, tai buvo jos partinė-komjaunuoliška pareiga. Ir štai mes su ja sėdėdavome, ir, manau, visiškai atvirai kalbėdavomės…

Norėčiau grįžti prie to, ką anksčiau pasakiau. O ką reikėjo žmonėms daryti? Ką jie galėjo padaryti? Nieko. Tais laikais inteligentai buvo priversti bendradarbiauti su KGB, net jeigu ir nebūdavo formaliai įtraukti į skundikų sąrašus. Dalis inteligentų elgėsi, kaip V. Matvijenko, jausdami didelę partinę – sovietinę pareigą padėti KGB, tačiau tai, žinoma, galiausiai padėdavo karjerai. <…>

Kita dalis inteligentų bendradarbiavo su KGB siekdami nekliudomai daryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų, tapti geriau žinomais. Dar kita dalis – buvo priversta jiems dirbti prieš jų valią. <…>

Alfa.lt

Net apie 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo sovietiniam saugumui (KGB), teigia buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, o vėliau sovietinio

Įmonės Paslaptis: ar Atskleisti Teisėsaugos Pareigūnams?

Jūs esate didelės bendrovės darbuotojas. Užimate aukštas pareigas ir turite leidimą dirbti su konfidencialia informacija. Jūsų įmonė nusprendė sudalyvauti valstybės institucijos