2023/12/02

Naujienos

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius svarų sterlingų.

Brangiausias ir kolekcionierių geidžiamiausias – vadinamasis „Lucky Strike“ fotoaparatas. Aukcione buvo pardavinėjamas ilgą laiką vienu populiariausių tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos žvalgų buvęs fotoaparatas, pagamintas Latvijoje.

Siūlau susipažinti su senais šnipinėjimo fotoaparatais, kuriuos pristatė britų leidinys „The Guardian”.

1949–1950 metais Jungtinių Valstijų (JAV) kariuomenės užsakymu „ Mast Development“ įmonė sukūrė šnipinėti skirtą fotoaparatą „Lucky Strike camera“. Kamera yra kaip į „Lucky Strike“ cigarečių pakelio dėžutė. Įmonė pagamino du tokius fotoaparatus. Vienas yra eksponuojamas JAV armijos Ryšių korpuso (angl.US Signal corps) muziejuje Naujajame Džersyje, kita pateko į aukcioną.

1948 metais Vokiečių „Steineck“ įmonė sukūrė ir pagamino fotoaparatą „A-B-C“. Jis buvo itin paklausus tarp privačių detektyvų, tačiau ar juo naudojosi valstybių žvalgybos, duomenų nėra. Didžiausiame pasaulio turguje „eBay“ aukcione „A-B-C“ vaizdo kamerą galima įsigyti už daugiau nei tūkstantį eurų.

Dar 1888 metais vokietis Rudolfas Krugeneris pagamino mažiausią fotoaparatą, atrodantį kaip nedidelė knyga kietu viršeliu. Fotoaparatą galėdavai laikyti kelnių kišenėje. Atidžiam stebėtojui įtarimų galėjo sukelti kameros anga knygos viršelio nugarėlėje.

Italų konstruktorius Gianas Paulo Ferro sukūrė fotoaparatą – žiedą GF81. Jis pagamino 20 tokių aparatų. Šiuo metu šis žiedas kainuoja apie 5 tūkst. JAV dolerių. Tai yra mažiausias fotoaparatas pasaulyje, tačiau atrodo kaip gana gremėzdiškas juvelyrinis gaminys.

Prancūzai broliai Edmund‘as ir Leonas Blochai 1986 metais sukūrė fotoaparatą „Le Pysiographe“. Pašaliniams atrodo, kad aplinka stebima pro žiūronus, grožimasi gamta ar miesto architektūra, tačiau iš tikrųjų tuo metu fotografuojami įtartini asmenys.

Latvijos VEF gamykloje atsirado miniatiūrinis fotoaparatas „Minox“. Jis nebuvo užmaskuotas, tačiau labai patogus naudoti. Sovietinėje Latvijoje šie aparatai buvo gaminami nuo 1948 iki 1969 metų. Iki 1991 metų juos sėkmingai savo darbe naudojo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Sovietų Sąjungos KGB žvalgai.

JAV „Expo Camera “ įmonė šiuos „Expo Police camera“ fotoaparatus gamino nuo 1911 iki 1924 m. Juos savo darbe naudojo policijos sekliai. Fotoaparatai buvo labai patogūs naudoti dėl savo mažumo ir paprasto valdymo.

Japonų įmonė „Doryu” pagamino pistoletą – fotoaparatą „Doryu 2-16”. Policija naudojo šį fotoaparatą nusikaltėliams sekti, taip pat slapta fotografuoti protestuotojus, demonstrantus. Kompanija šį prietaisą gamino nuo 1954 m. iki 1956 metų.

Vokietis C. P. Stirnas pradėjo gaminti šiuos miniatiūrinius fotoaparatus 1886 metais. Per dvejus metus nuo 1886 iki 1888-ųjų jis pardavė 15000 aparatų. Kameras buvo galima užmaskuoti liemenės kišenėje arba po marškiniais, o objektyvą iškišti pro sagos skylutę.

1905–1914 m. Didžiosios Britanijos įmonė „Houghtons“ gamino laikrodžius fotoaparatus.

Dėl neaiškių priežasčių japonams patiko pistoletai – fotoaparatai. 1954 metais Japonijos kompanija „Mamiya“ pagal policijos užsakymą pagamino 250 tokių aparatų. Fotoaparatas „Mamiya Pistol Camera“ greitai fotografuodavo vaizdus.

Alfa.lt

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie skirtingai interpretuoja sąvoką privatus asmens gyvenimas. Jie skirtingai supranta įstatymo nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą.

Pabandžiau grįžti į senus laikus ir save įsivaizduoti pareigūnu, kuris griežtai vadovaujasi politikų priimtais įstatymų reikalavimais. Užbėgant už akių, turiu atvirai pasakyti, kad įstatymo nuostatos mane nuvedė į gilią aklavietę, iš kurios neradau išėjimo.

Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą. Įsivaizduokite, kad jūs esate kriminalinės žvalgybos institucijos pareigūnas.

Jūs gavote informaciją apie galimai vykdomą nusikalstamą veiklą. Jūs, gavę savo vadovų leidimus, pradedate kriminalinės žvalgybos tyrimą. Gaunate reikalingus teismo leidimus klausytis tyrimo objekto, kurį įtariate darant nusikaltimą, pokalbių telefonu, skaityti objekto rašomus ir gaunamus laiškus, stebėti jo veiksmus kompiuteryje, fiziškai sekti ir rinkti apie jį informaciją.

Informaciją apie asmens veiklą renkate mėnesį, pusę metų, dvejus metus (sunku protu suvokti, tačiau taip pasitaiko) ir pagaliau nustatote, kad asmuo nedaro nusikaltimų, kad jūsų gauta pirminė informacija, kurios pagrindu pradėjote tyrimą ir dvejus metus sekėte žmogų, nepasitvirtino.

Ką darote toliau?

Kaip normalus, sąžiningas ir pareigingas pareigūnas jūs atsiverčiate Kriminalinės žvalgybos įstatymą, susirandate 5 straipsnio 7 dalį ir skaitote:

„Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.“

Perskaitėte ir viską supratote. Pirmas sakinys yra aiškus ir konkretus. Jūs žinote, kaip elgtis. Reikia nedelsiant nutraukti tyrimą ir sunaikinti visą apie asmenį surinktą informaciją.

Jūs parengiate reikalingus dokumentus ir einate pas savo tiesioginį viršininką (šis žodis geriau tinka nei vadovas) prašyti leidimo sunaikinti surinktą informaciją, nes žmogus nedaro nusikaltimų, nes reikia saugoti jo teises ir laisves.

Tačiau viršininkas, kuris yra daugiau patyręs, jums paaiškina, kad įstatymo straipsnį reikia perskaityti iki galo ir tik tada priimti sprendimą. Taigi jūs kartu su viršininku skaitote įstatymo 5 straipsnio 7 dalies antrą sakinį:

„Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.“

Skaitote vieną kartą, skaitote antrą kartą. Skaitote iš dešinės, pabandote iš kairės. Pasiimate popieriaus lapą, braižote ir bandote suprasti, ką jums nori pasakyti du vienas kitam prieštaraujantys to paties įstatymo sakiniai.

Iki antro sakinio viskas buvo aišku. Yra galimi du sprendimo būdai:

a) jeigu asmuo nedaro nusikaltimų ir pirminė informacija apie jo neva daromus nusikaltimus nepasitvirtino, tai tyrimas yra nedelsiant nutraukiamas, o informacija sunaikinama;

b) jeigu asmuo daro nusikaltimus, tai surinktos informacijos pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Trečio ar ketvirto, ar penkto sprendimo būdo paprasčiausiai negali būti. Demokratinėje valstybėje kitokio sprendimo nėra. Tačiau įstatymo antras sakinys jus visiškai supainioja. Jūs pradedate ginčytis su viršininku, bandote įrodyti jam, kad reikia vadovautis pirmu sakiniu, nes jis yra logiškas ir apsaugojantis žmogaus teises bei laisves. Viršininkas nepasiduoda. Ginčas baigiasi tuo, kad nusprendžiate eiti pas aukštesnį ir dar didesnę patirtį turintį viršininką. Ką jis pasakys, tą ir padarysim.

Didesnę gyvenimo patirtį turintis viršininkas jums paaiškina, kad nėra jokio reikalo blaškytis, ginčytis ir pyktis. Jeigu įstatymas yra painus ir nesuprantamas, tai reikia jį skaityti tarp eilučių. Juk politikai ar tie žmonės, kurie rengė įstatymą, nėra kvaili. Jie turi profesorių, mokslo daktarų laipsnius ir ilgus metus sėdi valdžioje, nejaugi, jūs galvojate, jie paėmė ir suklydo parašydami painias įstatymo nuostatas. Jie nesuklydo. Taip, matyt, reikia. Todėl reikia mokėti skaityti įstatymo nuostatas tarp eilučių. Jeigu įstatymas yra painus, tai reikia vadovautis savo ir valdžios interesais, o ne kažkokio abstraktaus žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Palinksėjome galvomis ir grįžome į savo kabinetus. Pirma pamoka. Savas kailis arčiau kūno. Jūs nesunaikinote surinktos informacijos apie žmogų, nors jis nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimų, o gal net yra pats sąžiningiausias žmogus valstybėje ar net pasaulyje, o įdėjote ją į duomenų bazę. O gal kada nors kam nors iš valdžios jos prireiks?

Įstatymus reikia skaityti tarp eilučių, o valdžią reikia suprasti be žodžių. Jei šiuos du dalykus išmoksite taikyti gyvenime, tai galite padaryti stulbinamą karjerą valstybės aparate.

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie

Įmonės vadovai ne taip retai vagia iš įmonės darbuotojų, ir tai visiems gerai žinoma. Tačiau ši tema – tarsi tabu. Apie ją spauda nerašo, televizijos ir radijo laidų žurnalistai nediskutuoja.

Keisčiausia matyti, kai vienas įmonės savininkų, dar ir vadovaudamas tai įmonei, net išsijuosęs neša turtą. Jis vagia iš kitų savininkų, savo draugų. Įmonės darbuotojai, matydami tokį vadovo elgesį, taip pat pradeda vogti. O kodėl gi ne, jei net pats savininkas ir vadovas viename asmenyje vagia.

Kai įmonės vadovai pradeda vogti iš įmonės darbuotojų, darbuotojai savo ruožtu vagia iš įmonės. Jie keršija vadovams ir savininkams. Darbuotojai nebegalvoja, kad jie daro ką nors negerai, kad vagia. Jiems atrodo, kad jie tiesiog susigrąžina tai, kas jiems ir taip priklauso.

Panagrinėkime, kaip įmonės vadovai dažniausiai vagia iš darbuotojų.

Įmonės vadovai iš darbuotojų vagia „procentus”. Šis atvejis sutinkamas įmonėse arba įmonių padaliniuose, kurie užsiima prekių ar paslaugų pardavimu. Vadovai, priimdami į darbą darbuotoją, jam išaiškina, kad įmonėje yra štai tokia atlyginimų mokėjimo tvarka: darbuotojas gauna minimumą, kartais net mažiau, priklausomai nuo įmonės vadovų sprendimo, o greta to jam mokama kintamoji atlyginimo dalis („procentai”) už parduotas prekes ar paslaugas. Kuo daugiau darbuotojas parduoda prekių, tuo didesnį atlyginimą gauna.

Darbuotojas pluša nuo ryto iki vakaro, skambina potencialiems klientams, prašo jų jį priimti, važinėja pas klientus, kalbasi su jais, įtikinėja, kartais perka įvairias dovanėles. Tai yra pardavimo menas. Ir galų gale darbuotojas „užkabina“ rimtą klientą, jo akyse jau šmėžuoja „procentai”.

Štai šioje vietoje vadovas sužaidžia savo žaidimą. Vos pamatęs, kad horizonte pasirodė „dideli, labai dideli procentai“, jis iš karto imasi veiksmų, kad juos pasisavintų. Vieni vadovai darbuotojui paaiškina, kad klientas yra labai svarbus ir jam reikia skirti deramą dėmesį, t. y. vadovo. Kiti vadovai darbuotojui nieko neaiškina – pasiima klientą, štai ir viskas.

Dažnai patys klientai kreipiasi į įmonę, prašydami jos paslaugų ar prekių. Kartais šių klientų užsakymai būna įspūdingi. Pardavimo vadovas sprendžia, kuriam darbuotojui atiduoti klientą, o tai reiškia, ir kuriam darbuotojui leisti daugiau uždirbti. Dažniausiai geriausius klientus pasiima vadovas.

Įmonės vadovai iš darbuotojų vagia priedus ir premijas. Priimdamas darbuotoją į darbą, vadovas jam išaiškina įmonės atlyginimų politiką. Darbuotojas gaus nedidelį atlyginimą, tačiau jį papildys didelės premijos arba priemokos prie atlyginimo už gerus rezultatus. Jei darbuotojas gerai dirbs, bus apdovanotas – štai tokia skatinimo sistema.

Naujas darbuotojas pradeda sąžiningai, veržliai ir daug dirbti. Jis stengiasi, siekia geresnių rezultatų, nes nori gauti premiją.

Tačiau vadovas darbuotojo darbą vertina tik jam vienam žinomu būdu. Jis aiškina, kad rezultatai yra menki, kritikuoja darbuotoją, sako, kad šis kol kas nenusipelnė priemokos prie atlyginimo. Vadovas liepia darbuotojui labiau pasistengti – kitą kartą jis tikrai gausiąs priedą.

Daugelis darbuotojų daro klaidą įsidarbindami, nors tokia klaida yra suprantama, nes visi nori dirbti. Kai vadovas aiškina apie atlyginimo priedus, premijas, apie darbo įvertinimą, darbuotojas turėtų paprašyti išsamiai jam paaiškinti atlyginimų mokėjimo sistemą: pagal kokius kriterijus yra vertinamas darbas, kas vertins jo darbą, kada darbas vertinamas, kas priima sprendimą išmokėti premiją. Jeigu įmonėje nėra skaidrios ir aiškios atlyginimų mokėjimo sistemos, susidaro palankios sąlygos vadovams apgaudinėti ir išnaudoti darbuotojus.

Įmonės vadovai vėluoja išmokėti atlyginimus. Dažnai pasitaiko, kad vadovai „pasiskolina“ iš darbuotojų ir dar kartą „prasuka“ pinigus. Mėnesio pradžioje, prieš įmonei išmokant atlyginimus darbuotojams, vadovas pamato, kad sąskaitoje guli krūva pinigų. Jis nusprendžia šiuos pinigus investuoti – užpirkti partiją prekių, jas parduoti ir tik tuomet išmokėti darbuotojams atlyginimus. Kaip sugalvoja, taip ir padaro. Darbuotojai gali palaukti – išgyvens, nemirs badu.

Neretai būna ir taip, kad, pardavęs prekes, vadovas užmiršta, kad darbuotojai praėjusį mėnesį negavo atlyginimo. Jis pradeda galvoti, kaip iš viso to atlyginimo nesumokėti arba sumokėti, tačiau tik dalį. Žmonės yra kantrūs, todėl net ir negavę atlyginimo dirba toliau. Žmonės tiki pažadais. Kartais jie vien tik pažadais ir gyvena. Spaudoje rašo, kad Rusijoje kai kurie valstybės įstaigų darbuotojai atlyginimų 6–8 mėnesius negauna, toliau dirba ir dirba gerai.

Įmonės vadovai darbuotojams nemoka reikiamo dydžio atlyginimo. Įstatymuose yra numatytas bandomasis laikotarpis. Jis gali tęstis mėnesį, tris , o kartais net šešis. Bandomojo laikotarpio metu lengviau atleisti darbuotoją iš darbo. Bandomasis laikotarpis sudaro puikias galimybes įmonių vadovams išnaudoti darbuotojus ir nemokėti jiems reikiamo dydžio atlyginimo, o kartais – ir iš viso nieko nemokėti.

Šį vagystės atvejį galima aptikti įmonėse, kurioms nėra reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, o darbuotojų kaita didelė. Tačiau darbas vis tiek turi būti atliekamas laiku ir gana kokybiškai.

Neretai tokios įmonės vadovai samdo žmones bandomajam laikotarpiui. Išnaudoja juos, išspaudžia iš jų viską, kas tik įmanoma, o bandomojo laikotarpio pabaigoje atleidžia iš darbo. Jiems sumoka grašius, o kartais net ir tų neduoda.

Įmonės vadovų vagysčių iš darbuotojų sąrašas nėra baigtinis. Pratęskite. Įdomu ir naudinga būtų sužinoti kitus atvejus.

Alfa.lt

Įmonės vadovai ne taip retai vagia iš įmonės darbuotojų, ir tai visiems gerai žinoma. Tačiau ši tema – tarsi tabu.

Vieną dieną važinėdamas po miestelį įsijungiau radiją. Ėjo laida apie emigraciją. Laidos dalyviai, žinomi žmonės, dėstė savo mintis, reiškė didelį susirūpinimą ir kvietė visus imtis aktyvių, iki šiol dar neregėtų veiksmų grąžinti Lietuvos žmones į Tėvynę. Tačiau dalyviai kalbėjo lozungais, o ne konkrečiais pasiūlymais.

Vienas iš laidos dalyvių Dainius Paukštė, kuris yra tikras ekspertas migracijos klausimais – ta buvo jaučiama jo kalbėjime, išsakytuose teiginiuose ir pateiktuose argumentuose, pasakė, kad Lietuvos politinis elitas nenori, kad į Lietuvą grįžtų emigrantai. Jie jų bijosi. Emigrantai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Oho, pagalvojau. Darosi įdomu. Kodėl emigrantai, pasak mūsų politinio elito – tas elitas yra žmonės, kurie dešimtmečius sėdi Seime ir nieko nedaro, kad pakeistų Lietuvoje situaciją, kad pagerintų žmonėms gyvenimo sąlygas, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Galvoje šis klausimas sukosi, sukosi kelias dienas ir štai kokias mintis išsuko.

Teiginys, kad emigrantai kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui, yra teisingas. Tačiau kodėl?

Įsivaizduokime tokią teorinę situaciją. Jeigu Lietuvoje susidaro normalios gyvenimo sąlygos ir vienu metu iš užsienio grįžta visi, na, beveik visi emigrantai. Kas atsitiks tokio baisaus, kad jie pradės kelti grėsmę valstybės saugumui? Jie pakeis egzistuojančią dabartinę politinę sistemą. Jie išrinks į Seimą naujus žmones, kurie išspardys dabartiniam politiniam elitui užpakalius ir visus juos paliks už borto. Didelė dalis žmonių, kurie dabar yra prisisiurbę prie valstybės spenelių ir priklausomi vieni nuo kitų, neteks darbo. Jie privalės palikti šiltas vieteles ir užleisti jas kitiems, kitaip mąstantiems žmonėms. Grįžę emigrantai, o Dieve kaip baisu, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime ir drąsiai eis balsuoti. Jie tikrai balsuos ne už šią politinę sistemą, dėl kurios – ekonominių, politinių, saugumo priežasčių – buvo priversti palikti savo šalį.

Emigrantai kelia grėsmę, nes:

  • Jie į Lietuvą grįš pasikeitę. Sąlygos, kuriomis jie gyveno užsienyje, iš gilumos ištrauks ir atskleis jų gerąsias ir laisvo žmogaus charakterio savybes. Jie grįš į Lietuvą drąsūs, ryžtingi, kūrybingi, laisvi ir pasitikintys savimi ir savo jėgomis.
  • Jie į Lietuvą grįš turėdami kitokį suvokimą ir supratimą, kas valstybėje yra šeimininkas. Jei anksčiau buvo įsitikinę, kad šeimininkas yra politikas, valdininkas ar biurokratas ir kad visas jų gyvenimas priklauso nuo šių ponų, tai dabar kiekvieno jų galvose bus susiformavusi nuostata, kad šeimininkas yra jis ir tik jis, o visi šie biurokratėliai kartu su politikais privalo tarnauti jam ir jo interesams.
  • Jie į Lietuvą grįš įgiję patirties ir turėdami pakankamai žinių apie tai, kaip veikia demokratinis mechanizmas, kaip yra valdoma šalis. Jie supras, kad nuo jų sprendimo, nuo jų balso, nuo jų domėjimosi politiniais ir ekonominiais procesais šalyje viskas priklauso. Jie drąsiai domėsis politika, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime bei reikš savo valią per rinkimus.
  • Jie į Lietuvą grįš nebijodami išsakyti savo nuomonės, pozicijos įvairiais, net pačiais svarbiausiais ir jautriausiais klausimais. Jie nebijos užduoti klausimo KODĖL? Jie reikalaus atsakymo, o jo negavę imsis veiksmų prieš biurokratą ar instituciją, kurioje jis dirba. Jie nebijos rizikuoti, nes jie jau rizikavo ir gana stipriai. Ne kiekvienas drįsta atsistoti ir išvažiuoti iš savo šalies į kitą šalį, į nežinią, kartais net nemokėdami tos šalies kalbos. Jie visada žinos, kad turi pasirinkimą ir kad jų gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių.

Pažiūrėkite į Napoleono karą su Rusija. Rusijos kariai, kovodami su Napoleono armija, aplankė Europos valstybes. Pamatė, kad žmonės gyvena kitaip nei jie, kad galima gyventi kitaip, nei jie gyvena, kitaip, negu jiems valdžia visada sakydavo, kad tik taip galima gyventi. Kariai, karininkai grįžo į Rusiją ir pradėjo kelti sumaištį, reikalauti teisių ir laisvių. Sakė, o kuo mes skiriamės nuo kitų žmonių. Juk esame tokie patys. Atsirado dekabristai, prasidėjo sukilimai, demonstracijos, laisva spauda.

Pažiūrėkime į Antrąjį pasaulinį karą. Rusijos kariai, nuvarginti visokiausių valymų, kovojimų su bolševikų priešais, užsienio šnipais – beveik kiekviena šeima buvo nukentėjusi nuo Stalino represijų, nesinori net didžiąja raide jo pavardės rašyti, Europoje pamatė, kad žmonės gyvena kitaip, kad galima gyventi kitaip ir daug geriau, nei jie gyvena, kad galima mąstyti laisvai ir išsakyti savo mintis garsiai ir viešai. Stalinui po karo prireikė papildomų žiaurių represijų tam, kad sustabdytų šio naujo supratimo apie gyvenimą viruso plitimą. Tik didelėmis represijomis, ištremdamas žmones jis išvengė naujų revoliucijų savo kieme.

Mūsų politinis elitas – politinių partijų viršūnėlės, aukščiausi valdininkai, biurokratai – bijosi laisvo, pasitikinčio savimi, žinančio ir aktyvaus visuomeniniame gyvenime žmogaus. Toks žmogus gali išaugti tik tam tikromis sąlygomis, kurių Lietuvoje nėra, o užsienyje yra. Tačiau toks žmogus, grįžęs į Lietuvą, yra pajėgus pakeisti ją iš pagrindų ir visiems laikams.

P. S.: Kartą įsijungiau nacionalinę televiziją LRT. Ėjo laida „Emigrantai“. Po laidos kilo noras dėtis daiktus ir emigruoti. Geresnės reklamos emigracijai nesugalvosi.

Alfa.lt

Vieną dieną važinėdamas po miestelį įsijungiau radiją. Ėjo laida apie emigraciją. Laidos dalyviai, žinomi žmonės, dėstė savo mintis, reiškė didelį

Europos Parlamentas (EP) priėmė direktyvą dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Direktyva įsigalios, kai ją patvirtins Ministrų Taryba. Tačiau šis veiksmas yra tik techninis. Jau dabar galima teigti, kad direktyva priimta ir privaloma visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms.

Nauju teisės aktu siekiama suvienodinti teisinę bazę visose valstybėse narėse, kad būtų lengviau, greičiau ir garantuotai užkirstas kelias neteisėtai gauti, naudoti ir atskleisti komercines paslaptis.

Visos direktyvos šiame straipsnyje neišrašysiu. Ir prasmės tokios nėra. Tačiau paminėsiu keletą svarbių dalykų, kuriuos privalo žinoti verslininkai.

Direktyvą sudaro keturi skyriai.

Dalykas ir taikymo sritis. Šiame skyriuje pateikiamas konfidencialios informacijos apibrėžimas. Tai yra itin svarbus momentas, nes jei jūsų informacija neatitinka atitinkamų reikalavimų, kurie yra aprašyti direktyvoje, teismas ją atmes ir nenagrinės jos kaip komercinės paslapties. Jūs patirsite nuostolių. Taigi komercinė paslaptis yra:

a) jei informacija bendrovės, įstaigos, organizacijos yra pripažinta komercine paslaptimi. Pripažinta reiškia, kad yra sudarytas tokios informacijos detalusis sąrašas, patvirtintas vadovo įsakymu, ir visi darbuotojai, kurie dirba su šia informacija, yra su juo supažindinti;

b) jei informacija turi komercinę vertę. Negali būti pripažinta komercine paslaptimi informacija, kuri neturi komercinės vertės, apie ją sužinoję konkurentai negali jums padaryti jokios žalos;

c) jei informacija yra bendrovės, įstaigos, organizacijos apsaugota, jos apsaugai taikomos apsaugos priemonės ir procedūros. Ši komercinės paslapties savybė reikalinga tam, kad prie jūsų komercinės paslapties negalėtų prieiti visi bendrovės darbuotojai ar pašaliniai asmenys. Komercinė paslaptis lengvai pasiekiama tik asmenims, kurie turi leidimą su ja dirbti.

Jeigu jūsų konfidenciali informacija atitinka aukščiau paminėtas savybes, teismas priims jūsų prašymą nagrinėti bylą ir greičiausiai ją išnagrinės jūsų naudai.

Neteisėtas komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas. Neteisėtu gavimu yra pripažinti šie veiksmai: kai kas nors paslaptį pavogė, davė kyšį, įgijo apgaulės būdu, pažeidė susitarimus, pažeidė įsipareigojimus, neteisėtai pasisavino informaciją.

Skyriuje numatytos aplinkybės, kai teismai netaiko šių reikalavimų. Vienas tokių atvejų – kai žurnalistas gavo informacijos apie bendrovės vadovų nusikalstamą veiklą ir atliko žurnalistinį tyrimą, kurio metu susipažino su bendrovės komercine paslaptimi. Kitu būdu jis nebūtų atskleidęs nusikaltimo. Surinktą informaciją žurnalistas paskelbė spaudoje. Šiuo atveju žurnalistas nepadarė nusikaltimo. Direktyva gina žurnalisto teises ir neleidžia teismams nagrinėti jo veiksmų bei patraukti jo baudžiamojon ar civilinėn atsakomybėn. Tačiau žurnalistas privalo veikti viešojo, o ne bendrovės konkurentų intereso vardan.

Priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės. Šiame skyriuje išdėstytos priemonės, padedančios užkirsti kelią komercinių paslapčių naudojimui ir atlyginti žalą bendrovei, kuri patyrė ją. Paslapčių vagis ir neteisėtas naudotojas teismo sprendimu susilauks šių sankcijų:

a) bus nutraukta arba laikinai sustabdyta jo veikla;

b) jam uždraus gaminti, prekiauti, platinti, eksportuoti prekes, paslaugas;

c) jo atžvilgiu taikys taisomąsias priemones.

Iš rinkos išims visas komercinių paslapčių pagalba pagamintas prekes;

Sunaikins visas prekes;

Sunaikins pažeidėjo neteisėtu būdu gautą ir turimą kitos bendrovės komercinę paslaptį arba ją gražins komercinės paslapties teisėtam turėtojui.

Sankcijos, ataskaitos ir baigiamosios nuostatos. ES valstybės narės direktyvos nuostatas privalės perkelti į nacionalinę teisinę bazę per dvejus metus nuo priėmimo. Skyriuje numatytos sankcijos valstybėms, kurios nepadarys šių veiksmų.

Jeigu mūsų politikai greitai sutvarkys mūsų šalies teisinę bazę komercinių paslapčių srityje, daugiau nei vienas verslininkas neturėtų susidurti su štai tokia problema.

Elementarus pavyzdys. Profesionalus, gabus informacinių technologijų specialistas įsidarbina informacinių technologijų bendrovėje. Jis kartu su bendradarbiais dirba su įvairiais projektais, kuria naujus produktus. Su ilgomis pastangomis darbuotojai sukuria naują buhalterinės apskaitos programą. Tai – didelis bendrovės laimėjimas. Naujas produktas leis bendrovei keletą metų dominuoti rinkoje ir gauti nemažą pelną. Kartu su visais bendradarbiais džiaugiasi ir mūsų specialistas, nes ir jis yra prisidėjęs kuriant produktą.

Darbas vyksta toliau. Programa išpopuliarėja. Specialistas važinėja po bendroves, diegia programą, prižiūri jos darbą, taiso klaidas. Jis nuolat bendrauja su klientais, tariasi su jais, diskutuoja apie programos tobulinimą. Vieną dieną jam klientas sako: ko dirbi kažkam kitam? Juk gali dirbti sau ir būti sau ponu. Viską žinai ir moki daryti.

Ši galvoje pasėta mintis su kiekviena diena specialistui vis auga ir auga. Niekaip neišeina iš galvos. Ji išauga iki tokio lygio, kad specialistas galų gale ryžtasi rimtiems sprendimams. Jis per savaitę iš bendrovės duomenų bazės išima ir išsineša programą bei visą jos priežiūrai reikalingą informaciją. Praėjus dar savaitei, specialistas savo noru išeina iš darbo.

Praėjus dar savaitei, specialistas įsteigia savo bendrovę ir pradeda dirbti. Jis perima klientus, su kuriais dirbo anoje bendrovėje. Klientai sutinka pereiti, nes specialisto pasiūlyta kaina mažesnė nei anos bendrovės, kuri negali siūlyti mažesnės kainos. Daug pastangų, jėgų, kūrybos ir finansų buvo investuota į produkto – buhalterinės programos – sukūrimą, testavimą, reklamavimą ir įsitvirtinimą rinkoje. Specialistui šie dalykai nieko nekainavo.

Galiausiai bendrovė, kuri sukūrė produktą, patiria didelių nuostolių, praranda dalį rinkos. Specialistas džiaugiasi iš dangaus nukritusia sėkme. Nežinia, ką jis galvoja apie buvusius bendradarbius, su kuriais kartu kūrė programą. Greičiausiai laikys juos kvailiais, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, neturi verslininko gyslelės.

Iš tikrųjų aprašytoje situacijoje išryškėja ne verslininko, o vagies gyslelė. Į nacionalinius įstatymus perkeltos direktyvos nuostatos padės greičiau išaiškinti nesąžiningą darbuotoją ir atlygins bendrovei patirtą žalą.

Alfa.lt

Europos Parlamentas (EP) priėmė direktyvą dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir

Neseniai viename Ukrainos naujienų portale aptikau žinutę apie Kijeve įsikūrusio universiteto dėstytoją, kuri socialiniame tinkle aktyviai varė propagandą prieš šalies valdžią. Ji kvietė Rusiją kuo greičiau užimti kuo daugiau Ukrainos teritorijos bei nuo „banderovcų“ ir „fašistų“ išlaisvinti Kijevą. Dėstytoja savo paskyroje taip pat žavėjosi Donbaso „separatistų kovotojais” ir linkėjo jiems sėkmės „teisingame“ kare.

Universiteto vadovybė atleido dėstytoją iš pareigų. Nuspręsta, kad ji negali dėstyti jauniems žmonėms ir aiškinti jiems savo supratimą apie gyvenimą, šalyje vykstantį karą, politinius procesus.

Šią žinutę paplatinau savo „Facebook” paskyroje ir sulaukiau daug įvairių komentarų. Vieni komentavo, kad dėstytoja elgėsi nusikalstamai ir už tai turėjo būti ne atleista iš darbo, o nuteista realia laisvės atėmimo bausme, nes Ukrainoje vyksta karas, Rusija ją užpuolė ir atėmė žemes. Kiti dėstytoją teisino, žavėjosi jos elgesiu, vadino didvyre, drąsia ir pasiaukojančia moterimi. Jie maišė su žemėmis universiteto vadovų priimtą sprendimą ir vadino juos netolerantiškais. Dar kiti juokavo. Jiems buvo dzin. Matyt, jiems ši tema nėra aktuali.

Pabandykime išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų turėjo pasielgti universiteto vadovybė. Ar ji priėmė teisingą sprendimą? Ar ji nepamynė žmogaus teisių į žodžio laisvę? O gal ji per švelniai dėstytoją nubaudė, gal reikėjo kreiptis į prokuratūrą, saugumą bei teisti moterį kaip nusikaltėlę?

Pradžioje išsiaiškinkime, kas yra nuomonė. Mano supratimu – kalbėsiu apie jį, nes kito supratimo neturiu – nuomonė yra tuomet, kai asmuo išsako savo poziciją vienu ar kitu klausimus. Jis gali tai padaryti raštu, žodžiu, parodyti veiksmais. Jis, pavyzdžiui, gali pasakyti: „Aš myliu Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Jis man labai patinka. Jis yra geriausias valstybės lyderis pasaulyje. Jis rūpinasi savo žmonėmis. Jis teisingai elgiasi Ukrainos atžvilgiu“. Jis, pavyzdžiui, gali užsidėti koloradinę juostelę sau ant kaktos ar krūtinės ir su ja vaikščioti po Vilniaus miestą. Jis, mano manymu, taip išreiškia savo poziciją ir savo nuomonę, ir jis turi teisę ją reikšti. Nesvarbu, patinka mus toks jo poelgis, ar ne. Juk gyvename demokratinėje šalyje.

Kas čia yra svarbiausia? Ogi tai, kad jis supranta, jog jo elgesys nekelia pavojaus visuomenei, kitiems žmonėms, jų turtui. Respublikos įstatymuose nėra parašyta, kad koloradinės juostelės nešiojimas ir viešai išsakyta pozicija, palaikanti Rusijos prezidento V. Putino politiką Ukrainoje, yra nusikaltimas. Tai yra išsišokimas, bet ne daugiau.

Nuomonę reiškiantis asmuo taip pat supranta, kad toks jo elgesys nesukels neigiamų pasekmių. Niekas nuo jo elgesio nenukentės, nebent jis pats, nes gali netyčia „gauti į snukį” nuo praeivio. Aišku, kitu atveju jam gali ir ranką paspausti.

Asmuo nori šių veiksmų, pasisakymų, išsakymų, atitinkamo propagavimo, agitavimo. Jis nori ir juos atlieka. Niekas jam to atlikti netrukdo, nes jis išsako tik savo nuomonę, o ji nėra nusikalstama. Jis turi savo įsitikinimus, savo požiūrį, poziciją ir jos laikosi.

Kada nuomonė virsta pavojingu veiksmu, t.y. nusikaltimu? Nenagrinėsiu, kas ir kaip yra parašyta mūsų Baudžiamajame kodekse, nes tai, kas ten yra parašyta, man asmeniškai nepatinka. Samprotausiu savitai.

Man atrodo, kad nusikaltimas yra asmens išsakyti (parašyti) ir išplatinti žodžiai, kuriais jis kviečia kitus asmenis daryti itin pavojingus valstybei nusikaltimus (neteisėtais būdais versti valdžią, užimti valdžios pastatus, karinius ir strateginius objektus ir t.t.). Ir žmogus, kuris štai taip daro, turi būti teisiamas ir baudžiamas.

Pavyzdžiui, asmuo, itin sudėtingu šaliai laikotarpiu (esant įtemptai tarptautinei padėčiai, nestabiliai situacijai šalyje, karo grėsmės akivaizdoje ir t.t.), o gal ir įprastinėmis sąlygomis, pradeda aktyviai veikti viešojoje erdvėje (socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, rašydamas komentarus, savo ar savo draugų sukurtose svetainėse, per susitikimus su kitais žmonėmis, siųsdamas elektroninius laiškus ir t.t.) sako: „Užtenka vargti ir kentėti. Imam valdžią. Pirmadienį renkamės su šakėmis, kirviais ir peiliais prie Seimo. Eisime į rūmus ir išvaikysime visus vagis. Arba organizuojame lenkų, gyvenančių Lietuvoje, visuotinį susirinkimą ir paskelbkime nepriklausomybę nuo Lietuvos, naujos valstybės sukūrimą ir prisijungimą prie Rusijos.”

Štai toks raginimas, agitavimas ir propagavimas yra nusikalstamas. Kodėl? Todėl, kad asmuo:

Pirma, suvokia savo veiksmų pavojingumą visuomenei, atskiriems žmonėms, jų turtui, iškovotai ir įteisintai Konstitucijoje santvarkai, teritorijos neliečiamumui. Jis, tikėtina, žino, kad jo veiksmai yra aprašyti baudžiamajame kodekse ir pripažinti nusikalstamais.

Antra, supranta, kad savo veiksmais sukels neigiamų pasekmių. Nukentės daug žmonių, o kai kurie bus sužeisti ar net praras gyvybes. Jis suvokia, kad bus sunaikintas kitų žmonių, visuomenės ar valstybės turtas. Jis supranta, kad šalyje įsivyraus įtempta ir nestabili padėtis. Jis tai žino ir supranta.

Trečia, nori šių pasekmių ir jų siekia, agituodamas kitus neteisėtiems veiksmams, nusikaltimams vykdyti. Jis tai daro tyčia ir to nori.

Nežinau, kaip man pavyko jums paaiškinti skirtumą tarp išsakytos nuomonės ir padaryto nusikaltimo, tačiau manau, kad jūs mane supratote. Taigi universiteto dėstytoja, mano įsitikinimu ir remiantis tik ta informacija, kurią turiu, padarė nusikaltimą ir turėjo būti dėl to teisiama.

Alfa.lt

Neseniai viename Ukrainos naujienų portale aptikau žinutę apie Kijeve įsikūrusio universiteto dėstytoją, kuri socialiniame tinkle aktyviai varė propagandą prieš šalies