Naujienos

Vienas iš laidos dalyvių Dainius Paukštė, kuris yra tikras ekspertas migracijos klausimais – ta buvo jaučiama jo kalbėjime, išsakytuose teiginiuose ir pateiktuose argumentuose, pasakė, kad Lietuvos politinis elitas nenori, kad į Lietuvą grįžtų emigrantai. Jie jų bijosi. Emigrantai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Oho, pagalvojau. Darosi įdomu. Kodėl emigrantai, pasak mūsų politinio elito – tas elitas yra žmonės, kurie dešimtmečius sėdi Seime ir nieko nedaro, kad pakeistų Lietuvoje situaciją, kad pagerintų žmonėms gyvenimo sąlygas, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Galvoje šis klausimas sukosi, sukosi kelias dienas ir štai kokias mintis išsuko.

Teiginys, kad emigrantai kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui, yra teisingas. Tačiau kodėl?

Įsivaizduokime tokią teorinę situaciją. Jeigu Lietuvoje susidaro normalios gyvenimo sąlygos ir vienu metu iš užsienio grįžta visi, na, beveik visi emigrantai. Kas atsitiks tokio baisaus, kad jie pradės kelti grėsmę valstybės saugumui? Jie pakeis egzistuojančią dabartinę politinę sistemą. Jie išrinks į Seimą naujus žmones, kurie išspardys dabartiniam politiniam elitui užpakalius ir visus juos paliks už borto. Didelė dalis žmonių, kurie dabar yra prisisiurbę prie valstybės spenelių ir priklausomi vieni nuo kitų, neteks darbo. Jie privalės palikti šiltas vieteles ir užleisti jas kitiems, kitaip mąstantiems žmonėms. Grįžę emigrantai, o Dieve kaip baisu, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime ir drąsiai eis balsuoti. Jie tikrai balsuos ne už šią politinę sistemą, dėl kurios – ekonominių, politinių, saugumo priežasčių – buvo priversti palikti savo šalį.

Emigrantai kelia grėsmę, nes:

• Jie į Lietuvą grįš pasikeitę. Sąlygos, kuriomis jie gyveno užsienyje, iš gilumos ištrauks ir atskleis jų gerąsias ir laisvo žmogaus charakterio savybes. Jie grįš į Lietuvą drąsūs, ryžtingi, kūrybingi, laisvi ir pasitikintys savimi ir savo jėgomis.
• Jie į Lietuvą grįš turėdami kitokį suvokimą ir supratimą, kas valstybėje yra šeimininkas. Jei anksčiau buvo įsitikinę, kad šeimininkas yra politikas, valdininkas ar biurokratas ir kad visas jų gyvenimas priklauso nuo šių ponų, tai dabar kiekvieno jų galvose bus susiformavusi nuostata, kad šeimininkas yra jis ir tik jis, o visi šie biurokratėliai kartu su politikais privalo tarnauti jam ir jo interesams.
• Jie į Lietuvą grįš įgiję patirties ir turėdami pakankamai žinių apie tai, kaip veikia demokratinis mechanizmas, kaip yra valdoma šalis. Jie supras, kad nuo jų sprendimo, nuo jų balso, nuo jų domėjimosi politiniais ir ekonominiais procesais šalyje viskas priklauso. Jie drąsiai domėsis politika, aktyviai dalyvaus politiniame ir visuomeniniame gyvenime bei reikš savo valią per rinkimus.
• Jie į Lietuvą grįš nebijodami išsakyti savo nuomonės, pozicijos įvairiais, net pačiais svarbiausiais ir jautriausiais klausimais. Jie nebijos užduoti klausimo KODĖL? Jie reikalaus atsakymo, o jo negavę imsis veiksmų prieš biurokratą ar instituciją, kurioje jis dirba. Jie nebijos rizikuoti, nes jie jau rizikavo ir gana stipriai. Ne kiekvienas drįsta atsistoti ir išvažiuoti iš savo šalies į kitą šalį, į nežinią, kartais net nemokėdami tos šalies kalbos. Jie visada žinos, kad turi pasirinkimą ir kad jų gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių.

Pažiūrėkite į Napoleono karą su Rusija. Rusijos kariai, kovodami su Napoleono armija, aplankė Europos valstybes. Pamatė, kad žmonės gyvena kitaip nei jie, kad galima gyventi kitaip, nei jie gyvena, kitaip, negu jiems valdžia visada sakydavo, kad tik taip galima gyventi. Kariai, karininkai grįžo į Rusiją ir pradėjo kelti sumaištį, reikalauti teisių ir laisvių. Sakė, o kuo mes skiriamės nuo kitų žmonių. Juk esame tokie patys. Atsirado dekabristai, prasidėjo sukilimai, demonstracijos, laisva spauda.

Pažiūrėkime į Antrąjį pasaulinį karą. Rusijos kariai, nuvarginti visokiausių valymų, kovojimų su bolševikų priešais, užsienio šnipais – beveik kiekviena šeima buvo nukentėjusi nuo Stalino represijų, nesinori net didžiąja raide jo pavardės rašyti, Europoje pamatė, kad žmonės gyvena kitaip, kad galima gyventi kitaip ir daug geriau, nei jie gyvena, kad galima mąstyti laisvai ir išsakyti savo mintis garsiai ir viešai. Stalinui po karo prireikė papildomų žiaurių represijų tam, kad sustabdytų šio naujo supratimo apie gyvenimą viruso plitimą. Tik didelėmis represijomis, ištremdamas žmones jis išvengė naujų revoliucijų savo kieme.

Mūsų politinis elitas – politinių partijų viršūnėlės, aukščiausi valdininkai, biurokratai – bijosi laisvo, pasitikinčio savimi, žinančio ir aktyvaus visuomeniniame gyvenime žmogaus. Toks žmogus gali išaugti tik tam tikromis sąlygomis, kurių Lietuvoje nėra, o užsienyje yra. Tačiau toks žmogus, grįžęs į Lietuvą, yra pajėgus pakeisti ją iš pagrindų ir visiems laikams.

P. S.: Kartą įsijungiau nacionalinę televiziją LRT. Ėjo laida „Emigrantai“. Po laidos kilo noras dėtis daiktus ir emigruoti. Geresnės reklamos emigracijai nesugalvosi.

Nauju teisės aktu siekiama suvienodinti teisinę bazę visose valstybėse narėse, kad būtų lengviau, greičiau ir garantuotai užkirstas kelias neteisėtai gauti, naudoti ir atskleisti komercines paslaptis.

Visos direktyvos šiame straipsnyje neišrašysiu. Ir prasmės tokios nėra. Tačiau paminėsiu keletą svarbių dalykų, kuriuos privalo žinoti verslininkai.

Direktyvą sudaro keturi skyriai.

Dalykas ir taikymo sritis. Šiame skyriuje pateikiamas konfidencialios informacijos apibrėžimas. Tai yra itin svarbus momentas, nes jei jūsų informacija neatitinka atitinkamų reikalavimų, kurie yra aprašyti direktyvoje, teismas ją atmes ir nenagrinės jos kaip komercinės paslapties. Jūs patirsite nuostolių. Taigi komercinė paslaptis yra:

a) jei informacija bendrovės, įstaigos, organizacijos yra pripažinta komercine paslaptimi. Pripažinta reiškia, kad yra sudarytas tokios informacijos detalusis sąrašas, patvirtintas vadovo įsakymu, ir visi darbuotojai, kurie dirba su šia informacija, yra su juo supažindinti;

b) jei informacija turi komercinę vertę. Negali būti pripažinta komercine paslaptimi informacija, kuri neturi komercinės vertės, apie ją sužinoję konkurentai negali jums padaryti jokios žalos;

c) jei informacija yra bendrovės, įstaigos, organizacijos apsaugota, jos apsaugai taikomos apsaugos priemonės ir procedūros. Ši komercinės paslapties savybė reikalinga tam, kad prie jūsų komercinės paslapties negalėtų prieiti visi bendrovės darbuotojai ar pašaliniai asmenys. Komercinė paslaptis lengvai pasiekiama tik asmenims, kurie turi leidimą su ja dirbti.

Jeigu jūsų konfidenciali informacija atitinka aukščiau paminėtas savybes, teismas priims jūsų prašymą nagrinėti bylą ir greičiausiai ją išnagrinės jūsų naudai.

Neteisėtas komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas. Neteisėtu gavimu yra pripažinti šie veiksmai: kai kas nors paslaptį pavogė, davė kyšį, įgijo apgaulės būdu, pažeidė susitarimus, pažeidė įsipareigojimus, neteisėtai pasisavino informaciją.

Skyriuje numatytos aplinkybės, kai teismai netaiko šių reikalavimų. Vienas tokių atvejų – kai žurnalistas gavo informacijos apie bendrovės vadovų nusikalstamą veiklą ir atliko žurnalistinį tyrimą, kurio metu susipažino su bendrovės komercine paslaptimi. Kitu būdu jis nebūtų atskleidęs nusikaltimo. Surinktą informaciją žurnalistas paskelbė spaudoje. Šiuo atveju žurnalistas nepadarė nusikaltimo. Direktyva gina žurnalisto teises ir neleidžia teismams nagrinėti jo veiksmų bei patraukti jo baudžiamojon ar civilinėn atsakomybėn. Tačiau žurnalistas privalo veikti viešojo, o ne bendrovės konkurentų intereso vardan.

Priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės. Šiame skyriuje išdėstytos priemonės, padedančios užkirsti kelią komercinių paslapčių naudojimui ir atlyginti žalą bendrovei, kuri patyrė ją. Paslapčių vagis ir neteisėtas naudotojas teismo sprendimu susilauks šių sankcijų:

a) bus nutraukta arba laikinai sustabdyta jo veikla;

b) jam uždraus gaminti, prekiauti, platinti, eksportuoti prekes, paslaugas;

c) jo atžvilgiu taikys taisomąsias priemones.

Iš rinkos išims visas komercinių paslapčių pagalba pagamintas prekes;

Sunaikins visas prekes;

Sunaikins pažeidėjo neteisėtu būdu gautą ir turimą kitos bendrovės komercinę paslaptį arba ją gražins komercinės paslapties teisėtam turėtojui.

Sankcijos, ataskaitos ir baigiamosios nuostatos. ES valstybės narės direktyvos nuostatas privalės perkelti į nacionalinę teisinę bazę per dvejus metus nuo priėmimo. Skyriuje numatytos sankcijos valstybėms, kurios nepadarys šių veiksmų.

Jeigu mūsų politikai greitai sutvarkys mūsų šalies teisinę bazę komercinių paslapčių srityje, daugiau nei vienas verslininkas neturėtų susidurti su štai tokia problema.

Elementarus pavyzdys. Profesionalus, gabus informacinių technologijų specialistas įsidarbina informacinių technologijų bendrovėje. Jis kartu su bendradarbiais dirba su įvairiais projektais, kuria naujus produktus. Su ilgomis pastangomis darbuotojai sukuria naują buhalterinės apskaitos programą. Tai – didelis bendrovės laimėjimas. Naujas produktas leis bendrovei keletą metų dominuoti rinkoje ir gauti nemažą pelną. Kartu su visais bendradarbiais džiaugiasi ir mūsų specialistas, nes ir jis yra prisidėjęs kuriant produktą.

Darbas vyksta toliau. Programa išpopuliarėja. Specialistas važinėja po bendroves, diegia programą, prižiūri jos darbą, taiso klaidas. Jis nuolat bendrauja su klientais, tariasi su jais, diskutuoja apie programos tobulinimą. Vieną dieną jam klientas sako: ko dirbi kažkam kitam? Juk gali dirbti sau ir būti sau ponu. Viską žinai ir moki daryti.

Ši galvoje pasėta mintis su kiekviena diena specialistui vis auga ir auga. Niekaip neišeina iš galvos. Ji išauga iki tokio lygio, kad specialistas galų gale ryžtasi rimtiems sprendimams. Jis per savaitę iš bendrovės duomenų bazės išima ir išsineša programą bei visą jos priežiūrai reikalingą informaciją. Praėjus dar savaitei, specialistas savo noru išeina iš darbo.

Praėjus dar savaitei, specialistas įsteigia savo bendrovę ir pradeda dirbti. Jis perima klientus, su kuriais dirbo anoje bendrovėje. Klientai sutinka pereiti, nes specialisto pasiūlyta kaina mažesnė nei anos bendrovės, kuri negali siūlyti mažesnės kainos. Daug pastangų, jėgų, kūrybos ir finansų buvo investuota į produkto – buhalterinės programos – sukūrimą, testavimą, reklamavimą ir įsitvirtinimą rinkoje. Specialistui šie dalykai nieko nekainavo.

Galiausiai bendrovė, kuri sukūrė produktą, patiria didelių nuostolių, praranda dalį rinkos. Specialistas džiaugiasi iš dangaus nukritusia sėkme. Nežinia, ką jis galvoja apie buvusius bendradarbius, su kuriais kartu kūrė programą. Greičiausiai laikys juos kvailiais, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, neturi verslininko gyslelės.

Iš tikrųjų aprašytoje situacijoje išryškėja ne verslininko, o vagies gyslelė. Į nacionalinius įstatymus perkeltos direktyvos nuostatos padės greičiau išaiškinti nesąžiningą darbuotoją ir atlygins bendrovei patirtą žalą.

Universiteto vadovybė atleido dėstytoją iš pareigų. Nuspręsta, kad ji negali dėstyti jauniems žmonėms ir aiškinti jiems savo supratimą apie gyvenimą, šalyje vykstantį karą, politinius procesus.

Šią žinutę paplatinau savo „Facebook” paskyroje ir sulaukiau daug įvairių komentarų. Vieni komentavo, kad dėstytoja elgėsi nusikalstamai ir už tai turėjo būti ne atleista iš darbo, o nuteista realia laisvės atėmimo bausme, nes Ukrainoje vyksta karas, Rusija ją užpuolė ir atėmė žemes. Kiti dėstytoją teisino, žavėjosi jos elgesiu, vadino didvyre, drąsia ir pasiaukojančia moterimi. Jie maišė su žemėmis universiteto vadovų priimtą sprendimą ir vadino juos netolerantiškais. Dar kiti juokavo. Jiems buvo dzin. Matyt, jiems ši tema nėra aktuali.

Pabandykime išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų turėjo pasielgti universiteto vadovybė. Ar ji priėmė teisingą sprendimą? Ar ji nepamynė žmogaus teisių į žodžio laisvę? O gal ji per švelniai dėstytoją nubaudė, gal reikėjo kreiptis į prokuratūrą, saugumą bei teisti moterį kaip nusikaltėlę?

Pradžioje išsiaiškinkime, kas yra nuomonė. Mano supratimu – kalbėsiu apie jį, nes kito supratimo neturiu – nuomonė yra tuomet, kai asmuo išsako savo poziciją vienu ar kitu klausimus. Jis gali tai padaryti raštu, žodžiu, parodyti veiksmais. Jis, pavyzdžiui, gali pasakyti: „Aš myliu Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Jis man labai patinka. Jis yra geriausias valstybės lyderis pasaulyje. Jis rūpinasi savo žmonėmis. Jis teisingai elgiasi Ukrainos atžvilgiu“. Jis, pavyzdžiui, gali užsidėti koloradinę juostelę sau ant kaktos ar krūtinės ir su ja vaikščioti po Vilniaus miestą. Jis, mano manymu, taip išreiškia savo poziciją ir savo nuomonę, ir jis turi teisę ją reikšti. Nesvarbu, patinka mus toks jo poelgis, ar ne. Juk gyvename demokratinėje šalyje.

Kas čia yra svarbiausia? Ogi tai, kad jis supranta, jog jo elgesys nekelia pavojaus visuomenei, kitiems žmonėms, jų turtui. Respublikos įstatymuose nėra parašyta, kad koloradinės juostelės nešiojimas ir viešai išsakyta pozicija, palaikanti Rusijos prezidento V. Putino politiką Ukrainoje, yra nusikaltimas. Tai yra išsišokimas, bet ne daugiau.

Nuomonę reiškiantis asmuo taip pat supranta, kad toks jo elgesys nesukels neigiamų pasekmių. Niekas nuo jo elgesio nenukentės, nebent jis pats, nes gali netyčia „gauti į snukį” nuo praeivio. Aišku, kitu atveju jam gali ir ranką paspausti.

Asmuo nori šių veiksmų, pasisakymų, išsakymų, atitinkamo propagavimo, agitavimo. Jis nori ir juos atlieka. Niekas jam to atlikti netrukdo, nes jis išsako tik savo nuomonę, o ji nėra nusikalstama. Jis turi savo įsitikinimus, savo požiūrį, poziciją ir jos laikosi.

Kada nuomonė virsta pavojingu veiksmu, t.y. nusikaltimu? Nenagrinėsiu, kas ir kaip yra parašyta mūsų Baudžiamajame kodekse, nes tai, kas ten yra parašyta, man asmeniškai nepatinka. Samprotausiu savitai.

Man atrodo, kad nusikaltimas yra asmens išsakyti (parašyti) ir išplatinti žodžiai, kuriais jis kviečia kitus asmenis daryti itin pavojingus valstybei nusikaltimus (neteisėtais būdais versti valdžią, užimti valdžios pastatus, karinius ir strateginius objektus ir t.t.). Ir žmogus, kuris štai taip daro, turi būti teisiamas ir baudžiamas.

Pavyzdžiui, asmuo, itin sudėtingu šaliai laikotarpiu (esant įtemptai tarptautinei padėčiai, nestabiliai situacijai šalyje, karo grėsmės akivaizdoje ir t.t.), o gal ir įprastinėmis sąlygomis, pradeda aktyviai veikti viešojoje erdvėje (socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, rašydamas komentarus, savo ar savo draugų sukurtose svetainėse, per susitikimus su kitais žmonėmis, siųsdamas elektroninius laiškus ir t.t.) sako: „Užtenka vargti ir kentėti. Imam valdžią. Pirmadienį renkamės su šakėmis, kirviais ir peiliais prie Seimo. Eisime į rūmus ir išvaikysime visus vagis. Arba organizuojame lenkų, gyvenančių Lietuvoje, visuotinį susirinkimą ir paskelbkime nepriklausomybę nuo Lietuvos, naujos valstybės sukūrimą ir prisijungimą prie Rusijos.”

Štai toks raginimas, agitavimas ir propagavimas yra nusikalstamas. Kodėl? Todėl, kad asmuo:

Pirma, suvokia savo veiksmų pavojingumą visuomenei, atskiriems žmonėms, jų turtui, iškovotai ir įteisintai Konstitucijoje santvarkai, teritorijos neliečiamumui. Jis, tikėtina, žino, kad jo veiksmai yra aprašyti baudžiamajame kodekse ir pripažinti nusikalstamais.

Antra, supranta, kad savo veiksmais sukels neigiamų pasekmių. Nukentės daug žmonių, o kai kurie bus sužeisti ar net praras gyvybes. Jis suvokia, kad bus sunaikintas kitų žmonių, visuomenės ar valstybės turtas. Jis supranta, kad šalyje įsivyraus įtempta ir nestabili padėtis. Jis tai žino ir supranta.

Trečia, nori šių pasekmių ir jų siekia, agituodamas kitus neteisėtiems veiksmams, nusikaltimams vykdyti. Jis tai daro tyčia ir to nori.

Nežinau, kaip man pavyko jums paaiškinti skirtumą tarp išsakytos nuomonės ir padaryto nusikaltimo, tačiau manau, kad jūs mane supratote. Taigi universiteto dėstytoja, mano įsitikinimu ir remiantis tik ta informacija, kurią turiu, padarė nusikaltimą ir turėjo būti dėl to teisiama.

Alfa.lt