2020/07/05

Naujienos

Interviu KGB generolu O.Kaluginu.  Antrojoje pokalbio dalyje dėmesys nukrypsta į Stačiatikių bažnyčios vaidmenį sovietmečiu ir dabartinėje Rusijoje. Galiausiai Generolas O. Kaluginas prisimena ir savo buvusį pavaldinį Vladimirą Putiną bei šio, niekuo neišsiskyrusio saugumo karininko, paradoksalų iškilimą.

Pateikiame įdomiausias pokalbio ištraukas.

Nežinau, ar tai tiesa, bet jūs, turėdami 40 metų, tapote jauniausiu KGB istorijoje generolu. Ir jūs vadovavote KGB išorės žvalgybai…

Kontržvalgybai. Pasakysiu taip: žvalgybos sąvoka yra plati. Ji renka visą informaciją, kuri gali būti reikalinga valstybei, partijai, vyriausybei. O išorės kontržvalgyba turėjo keturias pagrindines funkcijas. Pirma – įsiskverbti į priešo (užsienio valstybės) slaptąsias tarnybas, policijos gretas, teisėsaugos struktūras ir gauti informaciją iš vidaus. Jungtinės Valstijos buvo taikinys Nr.1, NATO valstybės narės Nr.2, o kitos šalys – pagal esamą poreikį.

Antra funkcija – įsiskverbti į visas antisovietines emigrantų organizacijas: rusų, armėnų, ukrainiečių ir t.t. „Laisvės radijas” buvo svarbiausias mūsų taikinys. Mes tikrai sėkmingai jos atžvilgiu dirbome. Vieną agentą, kuris vadovavo skyriui, aš pats asmeniškai kuravau.

Trečias uždavinys buvo užtikrinti Sovietų Sąjungos piliečių – diplomatų, žurnalistų, jūreivių, pilotų ir kitų darbuotojų – buvimo užsienyje saugumą. Kalba vyksta ne tiek apie fizinį jų saugojimą. Privalėjome stebėti, kad laiku galėtume nustatyti jų kontaktus su užsienio šalių žvalgybų pareigūnais, ar jie neperdavinėja jiems informacijos, ar nėra užverbuoti, ar nesiruošia perbėgti į jų pusę, ar nekritikuoja Sovietų Sąjungos valdžios ir jų priimamų sprendimų.

Ketvirta funkcija – stebėti savo žvalgybininkus, kad laiku nustatytum išdavikus. Tai buvo kontržvalgyba žvalgybos viduje. <…>

Ar sovietiniais laikais buvo masiškai klausomasi žmonių pokalbių telefonu?

Daugelio, bet galėjo dar daugiau, tačiau trukdė ne noro stoka, o techninės galimybės ir problemos. Trūko personalo, pasiklausymo įrenginių. Visoje šalyje vienu metu buvo klausomasi tūkstančių telefonų, bet ne daugiau.

Ar daug žmonių buvo sekama?

Priklausomai nuo aplinkybių – būta panašių apribojimų… Sekė ir stebėjo tūkstančius žmonių. <…>

Kijevo ir visos Rusijos-Ukrainos patriarchas Filaretas man pasakojo apie tai, kad nei vienas paskyrimas į svarbias pareigas cerkvėje neapsiėjo be derinimo su KGB, kad visi cerkvės tarnai (vadovaujantys asmenys) turėjo ryšių su KGB…

Visiškai teisingai. Tarp kitko, su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, aš buvau pažįstamas, o Aleksejus ir dabartinis Kirilas buvo mano geri bičiuliai. Tačiau profesionaliame lygmenyje su jais dirbau ne aš.

Su jais dirbo kiti KGB darbuotojai?

Tikrai taip. Kartą mitinge Maskvoje viešai pasakiau apie Aleksejų taip: „Ko iš jo norėti, juk jis bendradarbiavo su organais.“ Kitą dieną man paskambino patriarchas ir paprašė užeiti pas jį į namus pasisvečiuoti. Užvažiavau į jo vilą, laukiau nusiskundimų, priekaištų, pretenzijų, o jis pakvietė mane prie stalo. Sako: „Sėskis. Užkąskim.“

Pasirodė oficiantas, o Aleksejus kalbėjo toliau: „Tu esi jaunas žmogus, kai kuriuos klausimus gerai supranti. Mane viešai KGB agentu išvadinai. Juk tu žinai mūsų šalies istoriją. Kai bolševikai atėjo į valdžią, pirma kritusi auka buvo cerkvė: trečdalis cerkvės tarnautojų emigravo; trečdalis tarnautojų mirė lageriuose, darbo stovyklose, kalėjimuose; trečdalis prisitaikė ir visais būdais siekė išsaugoti stačiatikių tikėjimą. Aš priklausau šiai grupei žmonių, kurie prisitaikė, kurie bendradarbiauja su saugumo organais tik dėl aukštesnių dvasinių tikslų, tik dėl religijos išsaugojimo.“ Aš pirmą kartą tokiame atvirame pokalbyje dalyvavau. <…>

Štai Kirilas – senas mūsų draugas, turiu omenyje KGB. Tarp kitko, ir jo santykiai su dabartine Rusijos valdžia kuo puikiausi. Jį vertina ir gerbia todėl, kad jis yra protingas. Visi patriarchai buvo itin aukšto intelekto ir išsilavinimo žmonės. Kirilas lengvai kalba trimis užsienio kalbomis. Jis nuo pat mažų dienų šiai misijai ruošėsi.

Cerkvė ir toliau dirba su FSB (KGB funkcijų perėmėja Federalinė saugumo tarnyba)?

Taip, žinoma. Norite, pateiksiu apibendrinančią iliustraciją? Sovietinė valdžia stovėjo ant trijų banginių: pirmas banginis buvo Komunistų partija, antras – KGB, o trečiasis – karinis-pramoninis kompleksas. Dabartinė Rusijos valdžia pirmiausiai remiasi KGB. Pats prezidentas ir, kai kurių išmanančių asmenų teigimu, apie 70 proc. aukščiausios šalies administracijos yra arba buvę KGB darbuotojai, arba buvę KGB agentai. Antrasis ramstis yra Rusijos stačiatikių cerkvė, kuri padeda Rusijos valdžiai palaikyti reikiamą kryptį ir liaudį nuraminti, valdžios kritikus pasmerkti. Trečioje vietoje yra rusiškas verslas – tas, kuris sugebėjo rasti kelią ir bendrą kalbą su Rusijos valdžia, ne taip, kaip Berezovskis, Gusinskis… <…>

Rusijos verslo žmonės labai gerai suprato situaciją. Jeigu nedraugausi su tam tikromis valdžios struktūromis, jeigu joms nepadėsi, tai jokio verslo šalyje nepadarysi. Arba verslas ir pelnas, arba bankrotas, o gal dar blogiau. Suprantate, apie ką kalbu.<…>

Pakalbėkime apie buvusį jūsų pavaldinį – Vladimirą Putiną. Ar jūs asmeniškai jį pažinojote?

Pamenu tik jo veidą. Jis slaptus dokumentus po kabinetus išnešiodavo. Neturėjau jokių darbinių kontaktų su juo. Tuo metu V. Putinas užėmė žemas pareigas.

Viename savo duotame intervių teigėte, kad V. Putinas niekada netarnavo žalgyboje…

Niekada. Dar kartą patvirtinu savo žodžius.

O jo darbas Vokietijoje?

Labai geras klausimas. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) nebuvo laikoma užsieniu. Į KGB padalinius, kurie ten dirbo, kaip ir į Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, buvo siunčiami KGB vidaus rezervo darbuotojai. Tai buvo kaip stažuotė, kaip pasirengimas kitam, svarbesniam darbui tikrame užsienyje. Todėl, kai V. Putinas pradėjo dirbti Drezdene, tai buvo pirmoji jo stažuotė, bet jis jos nepraėjo, neužsirekomendavo kaip profesionalus darbuotojas. Tai pirma. Antra, kai V. Putinas grįžo į Leningradą, jo vieta jau buvo užimta ir jam jos neatlaisvino. Tarp kitko, jis iš Drezdeno parsigabeno VDR gamybos automobilį.

Trabantą”?

Tikrai taip. Jis šiuo automobiliu sau pragyvenimui užsidirbdavo. Užsiėmė pervežimu. Apie tai jau pasakojau, bet dar kartą priminsiu. Gerai pažinojau buvusį Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką. Kartą jis manęs paprašė rekomenduoti jam žmogų iš saugumo struktūrų. Sako, kad reikia su jais bendrauti, reikia spręsti svarbius klausimus. Rekomendavau vadovo pavaduotoją Anatolijų Kurkovą. Tačiau A. Sobčiakas atsakė, kad nenori bendrauti su tokio aukšto rango pareigūnu. Sakė, reikia ko nors paprastesnio. Atsakiau, kad pagalvosiu, nes dabar galvoje niekas nesisuka.

Vėliau jis susitiko savo buvusį studentą Leningrado universitete V. Putiną ir jam pasiūlė tapti padėjėju įvairiais klausimais, taip pat ir atsakingu už miesto tarptautinius ryšius. Tokiu būdu V. Putinas pirmą kartą po grįžimo iš Drezdeno gavo tikrą darbą. Jis buvo iniciatyvus, verslus ir aktyvus. Tuo metu Rusijoje trūko maisto produktų, visur buvo didelės eilės.

Borisas Jelcinas kartą paklausė: „Štai pas mus didžiausios eilės prie maisto produktų, o Leningrade nėra eilių. Jie turi ir dešros, ir duonos, ir sūrio? Kodėl?” Jo reikalų tvarkytojas Pavelas Borodinas sako: „Ten pas juos toks veiklus vyrukas dirba, kuris sugebėjo maisto produktų trūkumo problemą išspręsti. Jis naftą ir naftos produktus į maistą keičia.“ B. Jelcinas atšovė: „Tai kas čia dabar darosi? Toks darbuotojas privalo čia – centre – dirbti.“ V. Putinas tapo P. Borodino pavaduotoju, o vėliau, labai greitai, tapo skyriaus, kuris užsiėmė Rusijos nuosavybės užsienyje tvarkymu, vadovo pirmuoju pavaduotoju.

Borisas Nikolajevičius turėjo asmeninių problemų, trūkumų, kurie buvo lengvai matomi. Saugumo vadovus jis dažnai keisdavo todėl, kad jie elgdavosi ne taip, kaip jis norėjo. P. Borodinas jam parekomandavo V. Putiną. Sako, protingas, raštingas vyras yra. Žino, kaip sistema veikia, ką ir kaip daryti reikia, o B. Jelcino šeimoje tuo metu būta problemų. Jo dukros vyras papuolė į kriminalinę istoriją, jam grėsė baudžiamoji byla. B. Jelcinas buvo labai nepatenkintas, tačiau generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo jis negalėjo nei įkalbėti, nei atleisti, nes tokią teisę turėjo tik Rusijos parlamentas. Kažką reikėjo daryti. B. Jelcinas paprašė V. Putino pagalbos. V. Putinas atsakė, kad pagalvos ir kažką sugalvos.

Neužilgo visas pasaulis žiūrėjo per televiziją vaizdo įrašą, kaip Rusijos generalinis prokuroras linksminasi su dviem jaunom merginom. Po laidos Rusijos parlamentas iš karto pareikalavo J. Skuratovo galvos. B. Jelcinas buvo be galo patenkintas. Sako, štai kur tikras vyras. Tokiu žmogumi galima pasitikėti. Jis žino, ką ir kaip reikia daryti. Ši B. Jelcino frazė ir atvedė V. Putiną į Rusijos valdžios aukštumas.

Šiandien Rusijai vadovauja FSB?

Sakyčiau, kad taip, nors dabartinė Rusija yra visiškai kitokia valstybė. Nuo to laiko, kai į valdžią atėjo V. Putinas, du milijonai Rusijos mokslininkų, inteligentų išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena užsienyje.

Rusijoje vyksta, kaip anglai sako, „brain drain”, protų nutekėjimas. Apie tai, tarp kitko, kalbėjo dabartinis Rusijos premjeras, buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. V. Putinas, greičiausiai, panašiai galvoja, bet jam svarbiausia šiuo metu yra išsilaikyti valdžioje. <…> Kol Rusijos naftos produktai turi paklausą pasaulyje, tol V. Putinas gali būti ramus. Iš jo valdžios niekas neatims, o inteligentai, jeigu jiems čia nepatinka, tai gali važiuoti kur tik nori, niekas jiems nedraudžia.

Žodžiu, viskas priklauso nuo naftos kainos?

Labai daug kas priklauso. Jeigu 50 proc. Rusijos biudžeto sudaro pajamos, gautos iš energetinių žaliavų pardavimo, tai vieną dieną gali atsitikti taip, kad šie 50 proc. dings.

Reikia pripažinti, kad Rusijoje vergiškas nuolankumas ir paklusnumas valdžiai yra gyvas žmonėse. Manau, kad priežastys glūdi Rusijos istorijoje. Po Spalio revoliucijos atrodė, kad atėjo nauji laikai, žmonės pasidarys kitokie. Nieko panašaus neįvyko. Sovietinė valdžia pakeitė seną baudžiavos ir vergvaldystės sistemą nauja, žiauresne sistema. Daugelyje atvejų rusiškas mentalitetas – lankstytis prieš valdžią, ją dievinti, atsisakyti kovoti už savo teises, nenorėti pasikeitimų – išliko. Ačiū Dievui, yra duonos, dešros…

Alfa.lt

Interviu KGB generolu O.Kaluginu.  Antrojoje pokalbio dalyje dėmesys nukrypsta į Stačiatikių bažnyčios vaidmenį sovietmečiu ir dabartinėje Rusijoje. Galiausiai Generolas O.

Net apie 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo sovietiniam saugumui (KGB), teigia buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, o vėliau sovietinio saugumo išorės kontržvalgybos vadovas Olegas Kaluginas.

Daugiau nei prieš dešimt metų buvęs sovietų saugumo generolas O. Kaluginas gavo JAV pilietybę. Rusijoje jis nuteistas už akių 15 metų laisvės atėmimo bausme, iš jo atimtas generolo laipsnis bei visi apdovanojimai. Vieniems jis – neeilinis agentas, drąsus, ryžtingas ir įtakingas žvalgas. Kitiems – išdavikas, išdavęs Tėvynę, draugus, bendradarbius ne už 30 sidabrinių, o už JAV pilietybę. Jo paradinis generolinis munduras su visomis regalijomis yra eksponuojamas tarptautinių šnipų muziejuje Vašingtone.

Sklando gandai, kad O. Kaluginas nuo 1979 metų (kitų šaltinių teigimu, net nuo 1957-ųjų) buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas. 1995 metais, bijodamas būti atskleistas ir nubaustas, jis paliko Rusiją ir išvyko į Jungtines Valstijas. Šiuo metu konsultuoja, rašo knygas, straipsnius ir skaito paskaitas KGB tematika.

Pateikiame įdomiausias ištraukas iš išsamaus O. Kalugino pokalbio su ukrainiečių žurnalistu Dmitrijumi Gordonu:

Perestroikosmetu jūsų priešai neva išsiaiškino, kad jus ir Aleksandrą Jakovlevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro kandidatas, artimas Michailo Gorbačiovo bendražygis, perestroikos ideologas – Alfa.lt) JAV Kolumbijos universitete, kai ten stažavotės, užverbavo CŽV?

KGB, kai jai vadovavo Vladimiras Kriučkovas, surengė šmeižikišką kampaniją prieš mane ir A. Jakovlevą. Kaip jūs žinote, buvau Jurijaus Andropovo favoritas, tačiau mano tiesmukiškas charakteris – netylėti, viską, ką manau, rėžti tiesiai į akis, neužmerkti akių, kai matau blogybes – apgadino santykius su juo. J. Andropovas į mane pradėjo žiūrėti įtariai.

1979 metais J. Andropovas man sako: „Tu ilgai gyvenai Amerikoje. Tu visiškai nepažįsti Rusijos. Nežiūrint į tai, kad esi puikus ir profesionalus darbuotojas, geriau tau trumpam išvažiuoti padirbėti į Leningradą. Nebijok, mes tavęs nenuskriausime.” Tokiu būdu tapau Leningrado srities KGB valdybos vadovo pirmuoju pavaduotoju. <…>

Mes tuo metu turėjome apie tris tūkstančius bendradarbių. Būtent tuomet aš supratau, kad iki tol gyvenau kaip inkstas taukuose. Pradėjau prisiminti Niujorką, „Times” aikštę, gyvenimą Maskvoje. Iki tol gyvenau lyg kitame pasaulyje, realaus sovietinio gyvenimo nebuvau ragavęs ir nepažinojau.

Kuo tai pasireiškė?

Dirbau ir gyvenau užsienyje su užsieniečiais, o čia susidūriau su savo tėvynainiais, kurie buvo nusivylę sistema, nepatenkinti, norintys pasikeitimų. Mano uždavinys buvo identifikuoti nepatenkintus žmones, fiksuoti jų nuomones, išsakymus, pasakymus, o vėliau siųsti juos į psichiatrines ligonines – tai buvo toks andropoviškas problemos sprendimas. <…>

Kartą teko dalyvauti aukštų pareigūnų diskusijoje dėl skandalingai nuskambėjusio Bulgarijos disidento Georgijaus Markovo nužudymo. Bulgarai paprašė mūsų pagalbos. J. Andropovas V. Kriučkovui pasakė, kad jis yra prieš politines žmogžudystes. V. Kriučkovas atsakė, kad tokiu atveju mūsų nesupras kolegos bulgarai. Jie mūsų klaus: „Kas čia dedasi? Ar jau mumis nepasitikite? Mes privalome jiems padėti išspręsti šią problemą.” J. Andropovas atsakė: „Duokime jiems reikalingą techniką, bet patys į šį reikalą nesivelkime.” Bulgarams pasiūlėme Japonijoje pirktą lietsargį, kurio smaigalyje buvo įtaisyta ampulė su nuodais. Paspaudus specialų mygtuką, ampulė kaip kulka iššaudavo. Tarp kitko, Vašingtono tarptautinio šnipinėjimo muziejuje, kurio vienu iš direktorių esu aš, yra toks pat lietsargis. Galite jį pamatyti. <…>

Apie Rusijos manipuliacijas su nuodais pasaulis sužinojo, kai buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Buvo pritaikyti itin modernūs nuodai, kuriuos labai sunku aptikti žmogaus kūne. Buvo manoma, kad nuodai pėdsakų nepalieka ir juos identifikuoti yra labai sunku. Tačiau Didžiosios Britanijos specialistai, kurie tyrė A. Litvinenkos mirties aplinkybes, sugebėjo rasti nuodų pėdsakus ir nustatyti jų rūšį bei kilmę. Tai tapo pradžia tarptautinio skandalo, kuris tęsiasi iki šių dienų.

Tačiau buvo ir daugiau tokių žmonių, matyt, tokiu būdu pašalintų – pavyzdžiui, Jurijus Šekočichinas, jeigu tokį pamenate. <…> Kai jį laidojo (2003 metais – Alfa.lt), milicija niekam neleido prieiti prie kapo ir patys stengėsi nuo jo laikytis atokiau, nes bijojo radiacijos ir nenorėjo užsikrėsti poloniu. Atrodo, kad J. Šekočichinas ir A. Litvinenka buvo pašalinti, naudojant tuos pačius nuodus. <…>

Viktoras Suvorovas, kuris savo laiku buvo rezidentūros Šveicarijoje vadovo pagalbininku, sakė, kad iš Sovietų Sąjungos į Šveicariją atvykdavo specialūs lėktuvai, pilni maišų su pinigais. Jie buvę skirti KGB agentams Vakarų šalyse. Ar pinigai verbuojant atlikdavo svarbiausią vaidmenį?

 

Šią V. Suvorovo išsakytą versiją atmetu, kadangi pinigai buvo perduodami visai kitais kanalais. Pinigus komunistų partijoms pristatydavo kitais būdais. Pavyzdžiui, į Maskvą atvažiuodavo Jungtinių Valstijų Komunistų partijos vadovas. Jis susitikdavo su aukštais sovietų partijos nariais, su aukštais KGB pareigūnais ir visas smulkmenas aptardavo: kaip, kada ir kam permesti pinigus. Pinigų pristatymai užsienyje veikiančioms organizacijoms ar asmenims nesudarydavo didelių problemų.

Juos perduodavo per GRU?

Ne, už saugų pinigų gabenimą buvo atsakinga KGB. GRU (sovietų karinė žvalgyba – Alfa.lt) politinėmis partijomis užsienyje neužsiėmė. Partijos nebuvo jos taikinys. Aišku, GRU turėjo savo agentų partijų gretose, bet tik tam, kad jie ar jų pagalba GRU galėtų lengviau įsiskverbti į valstybės karines institucijas bei karinį pramonės kompleksą.

KGB pagrindinis tikslas buvo politinė žvalgyba. Antras pagal svarbumą uždavinys buvo kontržvalgyba, t.y. įsiskverbimas į užsienio valstybių saugumo struktūras ir žvalgybos agentūras. Ir tik trečias uždavinys buvo mokslinė – techninė žvalgyba. Mes jai neskyrėme didelio dėmesio, nes šioje srityje aktyviau veikė GRU.<…>

V. Suvorovas sakė, kad, norint įgyti itin vertingą agentą, reikia imtis neįtikėtinų dalykų: jei taikinys turi silpnybę moterims, tai jam reikia pristatyti pačias gražiausias moteris, jeigu jis mylėdavo vyrus, tai pristatydavo tikrus „eržilus“.

Jis teisus. Sovietų žvalgyba ir kontržvalgyba tuo užsiimdavo. Sovietinės moterys šioje srityje turėjo stulbinamų pasiekimų. Maskvoje jos sugebėjo suvilioti ne vieną dešimtį diplomatų, karininkų ar ambasadų apsaugininkų. Taip, jaunos, gražios merginos prakaitavo ir vargo dėl tėvynės. Tačiau tai, tarp kitko, labiau būdinga sovietinei ir Rytų Europos žvalgybai. Amerikoje tokia sistema menkai išplėtota, kas didžiąja dalimi susieta, manau, su kitokiu moterų vaidmeniu, jų savarankiškumu ir nepriklausomybe. <…>

Kuo jūs, jei tai nėra paslaptis, užsiėmėte dirbdami Leningrade ir būdami atsakingi už kontržvalgybą šalies viduje?

Užsiėmiau inteligentais. Taip, taip, o kas pas mus daugiausiai kritiškai atsiliepdavo apie valdžią? Juk ne darbininkų klasės atstovas, ne vairuotojas koks ar darbuotojas, stovintis prie staklių, o inteligentas, kuris labai mėgsta plepėti, diskutuoti, ginčytis. Kai dirbau Leningrade, galėjau susipažinti su slapčiausia informacija, peržiūrėjau ne vieną archyvinę bylą, skaičiau šimtus operatyvinio tyrimo bylų. Mane labiausiai domino garsios pavardės. Radau žmones, kuriuos buvo galima įtarti bendradarbiavus su KGB, ir jie iš tiesų tai darė. Dabar galiu drąsiai tvirtinti: 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo valstybės saugumo organams.

Kai kurie dirbo dėl karjeros galimybės – juos domino aukšti postai, pinigai, tačiau daugelis tikėjo, kad KGB vykdė itin sudėtingą ir valstybei reikalingą misiją – kovojo su slaptais valstybės priešais, kurie norėjo jai pakenkti ir ją sugriauti iš vidaus. <…> Paminėsiu tik kelias pavardes, kurie yra žinomi visam pasauliui. Vienas – RSFSR liaudies deputatas Sergejus Baburinas <…>, kitas – Volodia Žirinovskis. Kai aš jį taip pat pavadinau KGB agentu, tikėjausi nervingos reakcijos. Ir štai per kažkokį priėmimą Maskvoje – o aš tada buvau vieša figūra – pamačiau, kad eina prie manęs V. Žirinovskis, rodos, grėsmingai nusiteikęs. Na, galvoju, tuoj prasidės – jau pasiruošiau kumštynėms, o jis priėjęs: „Klausyk, ar galiu paspausti tau ranką?” „Taip, sakau, o kodėl?” „Turiu tau prisipažinti, Olegai – juk tu dabar ant žirgo sėdi, o aš iki šiol šešėlyje buvau likęs, nors didžiuojuosi tuo, kad visą gyvenimą dirbau KGB, ir tebedirbu. Dėkui, kad pasakei visiems girdint – šaunuolis!” <…>

Jei prakalbote apie kūrybingą inteligentiją… Velionis Michailas Kozakovas man prisipažino, kad buvo KGB agentas. Jį esą užverbavo, kad padėtų kovoti su užsienio priešiškomis žvalgybomis, jis miegojo su žurnaliste iš Amerikos, išgaudavo iš jos informacijos, o kažkada pakišo amerikiečių pasiuntinio sekretorių – nugirdė, ištraukė kažkokius dokumentus… O štai Liudmila Markovna Gurčenko, taip jau mirusi, man pasakojo, kad ją prieš Jaunimo ir studentų festivalį 1957 metais iškvietė KGB ir pasakė: „Festivalyje reikės padirbėti.“ Ji paklausė: „Kaip?“. „Miegoti su užsieniečiais”.

Tikra tiesa, žinau apie tai.

Aktorė atsisakė padėti KGB todėl, kad jos uošvė, kurios vyrą, rašytoją Pilniaką, sušaudė KGB, ir kuri pati sėdėjo, jai sakydavo: „Niekada nesutik bendradarbiauti su jais.“ L. Gurčenko, kuri tuo metu jau buvo suvaidinusi filme „Karnavalo naktis“ ir tapusi kino žvaigžde, daugelį metų buvo išbraukta. Jai taip ir sakė: „Nenorėjote patarnauti Tėvynei, tai nevalgysite duonos su sviestu. Valgysite šūdą. Karjerą sužlugdysime! Nuo žemės paviršiaus nušluosime! Tokios pavardės niekas nežinos!“

Taip, jos karjera buvo sužlugdyta.

Liudmila Markovna skėsčiojo rankomis: „O visos kitos aktorės sutiko padėti, ir po to be jokių apribojimų važinėjo į užsienius, filmavosi kinuose”.

Taip, toks buvo atlygis už bendradarbiavimą. Žmonės, kurie padėjo KGB, gaudavo papildomų privilegijų, nesusidurdavo su trukdžiais išvykstant į užsienį. Jie puikiai žinojo ir suprato, kad jei nesutiks, tai jų karjera bus sužlugdyta ir jokios užsienio šalies niekada nematys. Kai dirbau Leningrade ir užėmiau aukštas pareigas KGB, aš taip pat dalyvavau komisijos, kuri priimdavo galutinį sprendimą, leisti ar neleisti asmeniui išvykti į užsienį, darbe. Šalia manęs komisijos nare sėdėjo Valentina Matvijenko. Dabar – trečias žmogus valstybėje, Federacijos Tarybos pirmininkė.

Irgi jūsų žmogus?

Na, Valia buvo aktyvi komjaunuolė, lyderė, tai buvo jos partinė-komjaunuoliška pareiga. Ir štai mes su ja sėdėdavome, ir, manau, visiškai atvirai kalbėdavomės…

Norėčiau grįžti prie to, ką anksčiau pasakiau. O ką reikėjo žmonėms daryti? Ką jie galėjo padaryti? Nieko. Tais laikais inteligentai buvo priversti bendradarbiauti su KGB, net jeigu ir nebūdavo formaliai įtraukti į skundikų sąrašus. Dalis inteligentų elgėsi, kaip V. Matvijenko, jausdami didelę partinę – sovietinę pareigą padėti KGB, tačiau tai, žinoma, galiausiai padėdavo karjerai. <…>

Kita dalis inteligentų bendradarbiavo su KGB siekdami nekliudomai daryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų, tapti geriau žinomais. Dar kita dalis – buvo priversta jiems dirbti prieš jų valią. <…>

Alfa.lt

Net apie 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo sovietiniam saugumui (KGB), teigia buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, o vėliau sovietinio

Jūs esate didelės bendrovės darbuotojas. Užimate aukštas pareigas ir turite leidimą dirbti su konfidencialia informacija.

Jūsų įmonė nusprendė sudalyvauti valstybės institucijos organizuojamame konkurse. Užsakymas itin pelningas. Kontraktas ilgalaikis. Sėkmės atveju įmonė keletą metų neturėtų finansinių problemų, galėtų atsipalaiduoti nuo nuolatinės aršios konkurencijos ir skirti dalį gautų pajamų plėtrai. Konkursas įmonei labai svarbus.

Jūs esate vienas iš įmonės darbuotojų, kurie rengia pasiūlymą, skaičiuoja sąmatą, bendrauja ir derasi su tiekėjais, dalyvauja pasitarimuose, per kuriuos svarstoma ir nustatoma galutinė pasiūlymo kaina. Jūs esate patikimas darbuotojas, jumis bendrovės savininkai ir vadovai visiškai pasitiki.

Jūsų įmonė kartu su kita bendrove sėkmingai perėjo pirmą konkurso etapą. Žengtas didelis žingsnis į priekį. Atsirado didelių galimybių laimėti konkursą ir gauti pelningą užsakymą. Valstybės institucijos pirkimų komisija nurodė, kad balandžio 28 dieną, dešimtą valandą ryto, jūs privalote pateikti galutinę pasiūlymo kainą. Ji turi būti užrašyta ant lapo, kuris turi būti įdėtas į voką, o vokas užklijuotas. Tas, kuris pateiks žemesnę kainą, laimės konkursą.

Visas pirkimo procesas vyksta skaidriai. Valstybės institucijos pirkimų komisija nustatė vokų atplėšimo tvarką. Dešimtą valandą institucijos patalpose susirenka pirkimų komisijos nariai ir įmonių atstovai su užklijuotais vokais. Komisijos pirmininkas atplėšia vokus ir garsiai, dalyvaujant ir girdint visiems konkurso dalyviams, perskaito galutines įmonių pasiūlytas kainas. Pirkimų komisija, atsižvelgdama į pasiūlytą žemiausią kainą, iš karto paskelbia konkurso nugalėtoją ir pakviečia jį pasirašyti sutartį.

Voką su pasiūlymo kaina jūs turite pristatyti rytoj iki dešimtos valandos ryto. Šiandien anksti ryte sulaukiate skambučio iš teisėsaugos tarnybos (FNTT, VSD, STT) – nesvarbu kurios. Pareigūnas prisistato ir nurodo jums 12 valandą atvykti į tarnybos patalpas pasikalbėti. Pokalbio temos telefonu neatskleidžia.

Jūs nuvykstate. Jus pasitinka du pareigūnai, prisistato vardais. Nusiveda jus į specialų kabinetą. Pradžioje pareigūnai praplauna jums smegenis sakydami, kad nusikaltimai yra didelis blogis, kad su nusikaltimais reikia kovoti. Kiekvienas pilietis turi būti sąžiningas ir padėti teisėsaugai nugalėti blogį. Vėliau jie pradeda uždavinėti klausimų apie bendrovės veiklą, vadovus, turimus užsakymus. Dar vėliau jie konkretizuoja klausimus ir pradeda klausinėti apie vykstantį konkursą, jo užkulisius. Galų gale jie, motyvuodami tuo, kad šalyje klesti korupcija, pareikalauja atskleisti jiems galutinę bendrovės pasiūlymo kainą.

Kaip jūs pasielgsite?

Jūs pasakote kainą. Juk kitaip būti negali. Kainos klausia pareigūnai, kurie kovoja su itin sunkiais korupciniais nusikaltimais. Kiekvieno piliečio pareiga padėti teisėsaugai nugalėti blogį. Savo šalies pareigūnais jūs pasitikite ir nebijote jiems atskleisti didžiausias ir jautriausias įmonės paslaptis. Pareigūnai, jūsų įsitikinimu, turi teisę klausti ir gauti atsakymus į klausimus.

Jūs nesakote kainos. Paaiškinate jiems, kad kaina yra bendrovės konfidenciali informacija, kurios atskleisti jūs neturite teisės. Jūs nenorite pažeisti įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių, o tuo labiau dėl to sėsti į kalėjimą ar būti nubaustas didele pinigine bauda. Pasakote pareigūnams, kad esate prieš nusikalstamumą ir esate pasirengęs teisėsaugai padėti kovoti su nusikaltėliais. Tačiau tai padaryti norite vadovaudamasis valstybės įstatymais ir bendrovės vidaus taisyklėmis, o ne jas pažeisdamas.

Jūs pasiūlote pareigūnams kreiptis į bendrovės generalinį direktorių ir paaiškinti jam, kodėl jiems reikalinga būtent ši informacija, ir paprašyti ją suteikti. Arba galite išsiųsti bendrovei raštišką užklausimą, kuriame būtų išdėstyta, kokios informacijos pageidaujate ir kokiu pagrindu. Dar kartą patvirtinate pareigūnams, kad esate pasirengę padėti jiems, tačiau tik griežtai laikantis įstatymų ir bendrovės vidaus taisyklių reikalavimų.

Kaip manote, kuris pasirinkimas išmintingesnis?

Alfa.lt

Jūs esate didelės bendrovės darbuotojas. Užimate aukštas pareigas ir turite leidimą dirbti su konfidencialia informacija. Jūsų įmonė nusprendė sudalyvauti valstybės institucijos

Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo pripažino Valstybinės Ligonių Kasos vadovą A.Sasnauską. Teismas nuteisė jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui.

„Jokio nusikaltimo nepadariau, prieš mane buvo surengta provokacija“,- sakė A.Sasnauskas.

A.Sasnausko asmeninė istorija dabar jau niekam neįdomi. Kaltas jis ar nekaltas nieko nejaudina ir nedomina. Žmogaus, nežiūrint į tai, kad turi didelį ir įtakingą užnugarį, karjera palaidota . Visi užjaus, tačiau pagalbos rankos niekas neišties. Kas norės turėti reikalų su „apsišvietusiu“ žmogumi?

Dabar kur kas įdomiau išsamiai paanalizuoti A.Sasnausko atvejį ir išsiaiškinti kaip dirba specialiųjų tyrimų tarnybos vyrukai. Ar jie kartais neperžengia įstatymu nubrėžtos ribos ir patys nedaro teisės aktų pažeidimų? Ar jie pagrįstai atlieka kriminalinės žvalgybos tyrimus žmonių atžvilgiu? Ar jie tikrai verbuoja žmones ir liepia jiems vykdyti provokacijas prieš savo kolegas, pažįstamus, draugus ir partnerius?

Faktai.

2009 metais vasarą Valstybinės ligonių kasos vadovas A.Sasnauskas gyveno neramiai, nes, tikriausiai, jautė arba jam kažkas į ausį pakuždėjo, kad yra sekamas, kad jo kabinete gali būti pasiklausymo aparatūra.  Jis nežinojo kas jį seka. Konkurentų, oponentų vaistų versle yra begalo daug. A.Sasnauskas nenurimo, o kaip aktyvus ir energingas žmogus iš karto po vasaros atostogų ėmėsi aktyvių veiksmų. Jis ar jo iniciatyva kiti ligonių kasos darbuotojai pasamdė pasiklausymo įrenginio ieškotoją.

2009 metais rugsėjo 2 dieną pilietis R.Janickas apieškojo Valstybinės ligonių kasos vadovo kabinetą, esantį Kalvarijų g. Vilniuje, ir rado įrengtą pasiklausymo įrangą. Saugumo specialistas R.Janickas pasiklausymo įrangos neišjungė.

Kitą rugsėjo 3 dieną STT pareigūnai surado R.Janicką, įsodino į automobilį ir atsivežė į savo patalpas. Paaiškėjo, greičiausiai, patys STT pareigūnai atskleidė, kad A.Sasnausko kabinete rasta pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko atžvilgiu, kad jie jį įtaria sunkiais nusikaltimais. STT vyrukai, remiantis paviešinta informacija, verbavo R.Janicką. Prašė jo nieko nesakyti Valstybinės ligonių kasos vadovui A.Sasnauskui apie rastą „blakę“, liepė tęsti derybas dėl formalios sutarties tarp bendrovės „Gelsauga“ ir Valstybinės ligonių kasos pasirašymo ir, galimai,  įkalbinėjo R.Janicką kurstyti A.Sasnauską padaryti nusikalstamus veiksmus.

Ar sutiko R.Janickas slaptai bendradarbiauti su STT iki šios dienos neaišku. A.Sasnauskas ir jo advokatai teigė, kad R.Janickas vykdė STT užduotis ir, galimai, siekė išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamai veikai. Jis pradėjo dažnai lankytis pas A.Sasnauską, skambindavo jam, pokalbio metu neva naudojo provokuojančius žodžius. Pats R.Janickas neigė kurstęs A.Sasnauską piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau pripažino, kad vykdęs tai, ką jam liepė STT pareigūnai.

2009 m. rugsėjo 5 dieną R.Janickas dar kartą susitiko su STT pareigūnais, kurie įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi ūkine veikla bei davė jam pasirašyti rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties.

Nėra žinoma ar R.Janickas išsaugojo valstybės paslaptį ar apie rastą pasiklausymo įrangą informavo A.Sasnauską. Yra žinoma, kad po „blakės“ radimo A.Sasnauskas daugiau nekalbėjo savo kabinete ir šalia jo esančiame poilsio kambarėlyje dalykiniais klausimais.

Valstybinės ligonių kasos viešųjų pirkimų komisija atliko supaprastintą viešųjų intelektualinės saugos paslaugų pirkimą ir laimėtoju pripažino UAB „Gelsauga“. Tačiau dėl nežinomų priežasčių A.Sasnauskas nepasirašė sutarties. STT dėl piktnaudžiavimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Išvados.

Pirma. STT pareigūnai pažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimus. Jie atskleidė valstybės paslaptį asmeniui, kuris neturi leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Pareigūnai pasakė R.Janickui, kad pasiklausymo įranga priklauso jiems, kad jie vykdo slaptą kriminalinės žvalgybos tyrimą A.Sasnausko, kuris yra įtariamas sunkiais nusikaltimais, atžvilgiu.

Nekaltinu pareigūnų dėl jų atliktų veiksmų. Tai ne jų kaltė. Jie siekė apsaugoti vykdomą slaptą tyrimą. Kalta yra teisinė bazė, kuri yra nepakankamai sureglamentuota. Įstatymuose aukščiau aprašyta situacija nėra reglamentuota. Įstatymas leidžia atskleisti valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tačiau tik karo, karinių operacijų ar nepaprastosios padėties metu.

Pareigūnai stipriai rizikuoja atskleisdami valstybės paslaptį asmeniui neturinčiam leidimo. Jeigu kas nors su jais kada nors užsimanys susidoroti, arba sugadinti jų reputaciją, arba patraukti iš kelio kaip konkurentą, tai šis valstybės paslapties atskleidimo epizodas bus tinkamiausias pretekstas. Už šiuos savo veiksmus pareigūnai rizikuoja atsidurti kaltinamųjų suole.

Asmuo, kuriam pareigūnai atskleidė valstybės paslaptį, taip pat stipriai rizikuoja. Jeigu jis, išklausęs pareigūnų, pasirašo rašytinį pasižadėjimą neatskleisti valstybės paslapties, tai jis, galima sakyti, pasirašo sau nuosprendį. Už valstybės paslapties atskleidimą jį galima ilgiems metams uždaryti į kalėjimą. Juk niekas nežino kokią ir kokios apimties valstybės paslaptį jam patikėjo pareigūnai. Teisėjas greičiau patikės valstybės pareigūnais, nei paprastu piliečiu. Pareigūnai, jeigu jiems iškils toks poreikis, gali pradėti šantažuoti asmenį, reikalauti vykdyti jų nurodymus, gąsdinti jį, kad jeigu nesutiks jiems dirbti, tai patrauks jį baudžiamojon atsakomybėn už valstybės paslapties atskleidimą.

Antra. STT pareigūnai A.Sasnausko atžvilgiu vykdė kriminalinės žvalgybos tyrimą. Matomai klausėsi jo ir jo kolegų telefoninių pokalbių, įrengė jo kabinete ir, matomai, kitose jo buvimo vietose pasiklausymo įrenginius, galbūt kontroliavo jo elektroninį ir kitokį susirašinėjimą, naudojo agentūrą ir patikimus asmenis, vaikščiojo ir važinėjo iš paskos. Žodžiu, aktyviai, sistemingai ir planuotai rinko informaciją apie A.Sasnausko ir jo aplinkos veiklą.

STT įtarė A.Sasnauską darant sunkius nusikaltimus. Jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiklą ir jų pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu, o kitu, kuris atsirado  jau vykdant  žvalgybos tyrimą t.y. atliekant slaptas operacijas A.Sasnausko atžvilgiu. Kur dingo sunkus A.Sasnausko nusikaltimas, kurį pačioje pradžioje tyrė ir rinko įrodymus STT pareigūnai? Kodėl jo pagrindu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ar tikrai A.Sasnauskas darė, buvo padaręs ar rengėsi daryti sunkų nusikaltimą? Ar pagrįstai STT sekė ir naudojo slaptas sekimo priemones A.Sasnausko atžvilgiu? Kiek metų STT vykdė tyrimą? Ar surinkta informacija apie A.Sasnausko ir jo ryšių asmeninius gyvenimus yra sunaikinta ar saugoma duomenų bazėse?

Klausimų labai daug, o atsakymų nėra.Šiuo metu atsakymų negali būti, nes mūsų slaptosios tarnybos dirba savarankiškai, pačios save kontroliuoja ir prižiūri. Nei viena kita valstybės įstaiga negali ir neturi teisės atlikti kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų žvalgybinės veiklos kontrolės. Mūsų įstatymuose numatyta  žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė yra nepakankama. Susidaro sąlygos ir galimybės pareigūnams piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, griežtai nesilaikyti įstatymų reikalavimų, taikyti įstatymus lengva ranka ir nebijoti būti nubaustam. Vadovai visuomet stengsis nuslėpti savo pavaldinių padarytus nusižengimus, nes iškėlus nusižengimus į viešumą nukentės pats vadovas. Tai parodys, kad jis nesugeba vadovauti ir kontroliuoti savo pavaldinių, todėl gali būti atleistas iš užimamų pareigų arba kentės jo karjera. Uždaras ratas, kuriame pavaldinys gelbsti vadovą, o vadovas gelbsti pavaldinį. Informacija iš šio rato neišeina.

Trečia. STT įkalbinėjo saugumo specialistą R.Janicką išprovokuoti A.Sasnauską nusikalstamiems veiksmams. Ar STT įkalbėjo R.Janicką būti provokatoriumi ar neįkalbėjo, o gal visai neįkalbinėjo šiai dienai nėra aišku. Mums tai nėra svarbu. Svarbu tai, kad viešojoje erdvėje dažnai pasirodo informacija apie STT galimai surengtas provokacijas.

Slaptųjų tarnybų pareigūnai dažnai prašo asmenų suvaidinti nusikaltėlį ir tokiu būdu padėti jiems surinkti įrodymus apie vieno ar kito asmens nusikalstamą veiklą. Įstatymu toks įrodymų rinkimo metodas yra numatytas ir leidžiamas. Tačiau šis informacijos rinkimo, fiksavimo ir dokumentavimo būdas yra labai „slidus“ dalykas, kadangi nuolat balansuoja ant provokacijos padarymo ribos. Jokiais būdais negalima kurstyti asmenį daryti nusikaltimą. Reikia atkalbėti asmenį nuo nusikaltimo darymo, o ne įkalbėti jį padaryti nusikaltimą.

STT rinko įrodymus apie A.Sasnausko galimai daroma ar padarytą nusikalstamą veiką. Šiam tikslui pasiekti jie pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimo bylą. STT pareigūnai tyrė vieną nusikalstamą veiką, tačiau R.Janicką galimai įkalbinėjo padėti jiems surinkti įrodymus apie kitą dar nepadarytą nusikalstamą veiką. Iškyla klausimas tai kokių tikslų siekė STT pareigūnai? Ar jie siekė surinkti įrodymus apie A.Sasnausko nusikalstamą veiką dėl kurios ir pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą? Ar jie siekė bet kokia kaina nuversti A.Sasnauską iš posto arba jį pasodinti? Susidaro įspūdis, kad STT sekė A.Sasnauską ir jo aplinką tol, kol surado galimybę jį apkaltinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Asmuo, kuris sutinka atlikti nusikalstamos veikos imitavimą labai rizikuoja. Dažniausiai galutinėje stotelėje jis lieka vienas ir niekam nereikalingas. Jis praranda visų pasitikėjimą ir įgyja nepatikimo asmens statusą. Likimo valiai ir su didelėmis problemomis jį palieka visi ir buvę draugai, kolegos ir pareigūnai.

Nepakankama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybų veiklos kontrolė, dviprasmiški, neaiškūs įstatymai sudaro sąlygas atsirasti galingam ir efektingam ginklui kovoje dėl įtakos, valdžios ir rinkos.

 

 

Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo pripažino Valstybinės Ligonių Kasos vadovą A.Sasnauską. Teismas nuteisė jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme,

Gerai dirbantis konkurento šnipas gerai ir uždirba. Jis už laiku atliktą darbą gauna sėkmės mokestį. Kartais jis būna išties įspūdingas. Patys pagalvokite, jei šnipas konkurentui laiku suteikė informaciją apie savo įmonės derybas su potencialiu klientu dėl ilgalaikės sutarties, kuri garantuotų įmonei ramų gyvenimą ir stabilias ilgalaikes pajamas, o konkurentas pasinaudojo šia informacija ir, perviliojęs klientą, sudarė su juo sutartį, tai šnipo darbo rezultatas tikrai yra vertas didelio apdovanojimo.

Arba šnipas konkurentui laiku atskleidė įmonės pasiūlytą galutinę kainą valstybės konkurse. Konkurentas pataisė savo kainą, šiek tiek ją sumažino ir laimėjo konkursą. Jis sudarė milijoninės vertės sutartį dėka šnipo pastangų, kurios tikrai yra vertos apdovanojimo.

Taigi rimto šnipo rimtas darbas konkurentui duoda gerų rezultatų, o konkurentas beveik visuomet dosniai atsilygina savo šnipui.

Šiame straipsnyje skaitytojui atskleisiu šnipo įtartiną elgesį su pinigais, kuriuos jis neteisėtai gauna iš konkurento.

Jeigu šnipai mokėtų elgtis su pinigais, kuriuos gauna iš konkurentų, juos būtų sunku pagauti. Jeigu šnipas, gavęs tūkstantinius sėkmės mokesčius, juos slėptų po čiužiniu ir jų neleistų, niekas apie juos nesužinotų. Būna tokių žmonių, kurie mėgaujasi tuo, kad turi pinigų, tačiau jų neleidžia. Beveik kiekvieną vakarą jie iš po čiužinio išsitraukia pinigų kupiūras ir jas skaičiuoja, skaičiuoja tol, kol apsvaigsta galva. Jie tenkinasi tuo, kad žino, jog turi pakankamai pinigų.

Panašiai elgėsi Rusijos mokslininkas Adolfas Tolkačiovas, kuris sovietmečiu slapta dirbo Jungtinių Valstijų Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Jis iš amerikiečių gavo milijonus, tačiau jais nesinaudojo, neleido jų aklai, negerino savo ir savo šeimos narių gyvenimo sąlygų. Jis suprato, kad pirkdamas brangius daiktus, sukels bendradarbių įtarimus ir galiausiai bus išaiškintas bei nubaustas. A. Tolkačiovas pinigus laikė sodo namo kieme. Dėjo juos į trilitrinius stiklainius ir užkasdavo. Kartą, išsigandęs, kad bus sulaikytas, sodo namo židinyje sudegino 300 000 rublių.

Tačiau tokių žmonių, kurie būtų abejingi pinigų jėgai, yra labai mažai. Dažniausiai žmonės pasiduoda pinigų traukai. Jie nori geriau gyventi, turėti brangių daiktų, keliauti į egzotiškus kraštus, mėgautis geru maistu, aplinka, turėti prabangų butą, namą ir automobilį. Žmonės yra žmonės. Jie trokšta garbės. Jie nori pasirodyti prieš savo bendradarbius, draugus, kad už juos gyvena geriau ir smagiau. Jie nori pripažinimo. Būtent šis jausmas daugelį „veža“. Būtent dėl šio jausmo daugelis žmonių praranda protą ir pradeda švaistyti pinigus.

Ši žmogiškoji silpnybė juos išduoda. Šnipo bendradarbiai pastebi, kad jų kolega, kuris iki šiol niekuo neišsiskyrė iš kitų, pradėjo gyventi ne pagal gaunamas pajamas. Jis perka brangius laikrodžius, automobilius, atostogauja po kelis kartus per metus egzotiškuose kraštuose. Jis gyvena prabangų gyvenimą. Žiūrėk, vieną dieną į darbą jis atvažiuoja prabangiu automobiliu. Žiūrėk, kitą dieną valandų valandas sėdi prie kompiuterio ir ieško kelionių. Kaina jo nedomina, jį domina prabanga, išskirtinumas.

Šnipas taip pat gali išsiduoti, jeigu savo iniciatyva bando paaiškinti aplinkiniams, iš kur gavo pinigų. Jis tartum teisinasi prieš kolegas, pasakoja nebūtus dalykus, pvz., sako, kad labai sėkmingai ir brangiai pardavė savo vidutinės klasės 10 metų senumo automobilį ir labai pigiai, nes jam padėjo artimi draugai ir sėkmingai susiklostė situacija, nusipirko naują prabangų automobilį. Jis bandys sumenkinti įsigytą transporto priemonę. Arba jis pasakos pasakas apie jo žmonos gautą palikimą. Kažkoks tolimas giminaitis, gyvenantis kažkur toli, miręs ir palikęs jai daug pinigų. Žmonės yra išradingi ir jų fantazijai ribų nėra.

Ar reikėtų įmonei reaguoti į įtartiną darbuotojo elgesį? Kaip turėtų reaguoti bendradarbis, kuris pastebėjo kolegos keistą elgesį? Mano įsitikinimu, visais atvejais įmonė turėtų išsiaiškinti bendradarbio kardinalaus materialinio gyvenimo pasikeitimo priežastis. Įmonė juo pasitiki, jam suteikia teisę dirbti su jos (įmonės) materialiniu ir intelektualiniu turtu. Todėl ji turi pilną teisę žinoti, ar darbuotoju galima pasitikėti, ar ne. Kiekviena įmonė privalo saugoti savo interesus.

Bendradarbis, pastebėjęs kolegos įtartiną elgesį, neturėtų užmerkti akių. Ne mano daržai, ne mano vaikai – toks elgesys netinkamas. Kai įmonė nesudarys sutarties ir negaus užsakymų, tai kentės kiekvienas darbuotojas, nes nė vienam nebus pakeltas atlyginimas ar išmokėtos premijos. Bendradarbis, kurį aplankė įtarimai, turėtų apie juos informuoti savo tiesioginį vadovą.

Gali būti daug įvairių kitų žmogaus praturtėjimo priežasčių. Tačiau jų pats darbuotojas, užklaustas darbdavio, neslėps, o nuoširdžiai paaiškins. Na, o jeigu jis atsisakys aiškinti arba meluos, tai tokį darbuotoją reikėtų pašalinti iš svarbių įmonei pareigų. Kol nebus atsakyta į visus klausimus, tol darbuotojas neturėtų turėti teisės dirbti prie svarbių įmonei projektų.

Alfa.lt

Gerai dirbantis konkurento šnipas gerai ir uždirba. Jis už laiku atliktą darbą gauna sėkmės mokestį. Kartais jis būna išties įspūdingas.

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius svarų sterlingų.

Brangiausias ir kolekcionierių geidžiamiausias – vadinamasis „Lucky Strike“ fotoaparatas. Aukcione buvo pardavinėjamas ilgą laiką vienu populiariausių tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos žvalgų buvęs fotoaparatas, pagamintas Latvijoje.

Siūlau susipažinti su senais šnipinėjimo fotoaparatais, kuriuos pristatė britų leidinys „The Guardian”.

1949–1950 metais Jungtinių Valstijų (JAV) kariuomenės užsakymu „ Mast Development“ įmonė sukūrė šnipinėti skirtą fotoaparatą „Lucky Strike camera“. Kamera yra kaip į „Lucky Strike“ cigarečių pakelio dėžutė. Įmonė pagamino du tokius fotoaparatus. Vienas yra eksponuojamas JAV armijos Ryšių korpuso (angl.US Signal corps) muziejuje Naujajame Džersyje, kita pateko į aukcioną.

1948 metais Vokiečių „Steineck“ įmonė sukūrė ir pagamino fotoaparatą „A-B-C“. Jis buvo itin paklausus tarp privačių detektyvų, tačiau ar juo naudojosi valstybių žvalgybos, duomenų nėra. Didžiausiame pasaulio turguje „eBay“ aukcione „A-B-C“ vaizdo kamerą galima įsigyti už daugiau nei tūkstantį eurų.

Dar 1888 metais vokietis Rudolfas Krugeneris pagamino mažiausią fotoaparatą, atrodantį kaip nedidelė knyga kietu viršeliu. Fotoaparatą galėdavai laikyti kelnių kišenėje. Atidžiam stebėtojui įtarimų galėjo sukelti kameros anga knygos viršelio nugarėlėje.

Italų konstruktorius Gianas Paulo Ferro sukūrė fotoaparatą – žiedą GF81. Jis pagamino 20 tokių aparatų. Šiuo metu šis žiedas kainuoja apie 5 tūkst. JAV dolerių. Tai yra mažiausias fotoaparatas pasaulyje, tačiau atrodo kaip gana gremėzdiškas juvelyrinis gaminys.

Prancūzai broliai Edmund‘as ir Leonas Blochai 1986 metais sukūrė fotoaparatą „Le Pysiographe“. Pašaliniams atrodo, kad aplinka stebima pro žiūronus, grožimasi gamta ar miesto architektūra, tačiau iš tikrųjų tuo metu fotografuojami įtartini asmenys.

Latvijos VEF gamykloje atsirado miniatiūrinis fotoaparatas „Minox“. Jis nebuvo užmaskuotas, tačiau labai patogus naudoti. Sovietinėje Latvijoje šie aparatai buvo gaminami nuo 1948 iki 1969 metų. Iki 1991 metų juos sėkmingai savo darbe naudojo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Sovietų Sąjungos KGB žvalgai.

JAV „Expo Camera “ įmonė šiuos „Expo Police camera“ fotoaparatus gamino nuo 1911 iki 1924 m. Juos savo darbe naudojo policijos sekliai. Fotoaparatai buvo labai patogūs naudoti dėl savo mažumo ir paprasto valdymo.

Japonų įmonė „Doryu” pagamino pistoletą – fotoaparatą „Doryu 2-16”. Policija naudojo šį fotoaparatą nusikaltėliams sekti, taip pat slapta fotografuoti protestuotojus, demonstrantus. Kompanija šį prietaisą gamino nuo 1954 m. iki 1956 metų.

Vokietis C. P. Stirnas pradėjo gaminti šiuos miniatiūrinius fotoaparatus 1886 metais. Per dvejus metus nuo 1886 iki 1888-ųjų jis pardavė 15000 aparatų. Kameras buvo galima užmaskuoti liemenės kišenėje arba po marškiniais, o objektyvą iškišti pro sagos skylutę.

1905–1914 m. Didžiosios Britanijos įmonė „Houghtons“ gamino laikrodžius fotoaparatus.

Dėl neaiškių priežasčių japonams patiko pistoletai – fotoaparatai. 1954 metais Japonijos kompanija „Mamiya“ pagal policijos užsakymą pagamino 250 tokių aparatų. Fotoaparatas „Mamiya Pistol Camera“ greitai fotografuodavo vaizdus.

Alfa.lt

„Bonhams“ aukciono namai aukcione Honkonge pardavinėjo senus miniatiūrinius fotoaparatus, skirtus šnipinėti ir nusikalstamai veiklai fiksuoti. Kiekvieno aparato kaina viršijo tūkstančius