2024/10/03
logo
mobile-logo

Naujienos

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad reikia klausytis išsimokslinusių vyrų ir moterų, nes tik jie gali paaiškinti itin sudėtingus šio gyvenimo politinius procesus ir pasakyti, už kokią politinę partiją balsuoti. Kitų, neturinčių tinkamo politinių mokslų srityje išsilavinimo, klausyti nevalia, nes jie patys nesupranta, ką ir kaip kalba.

Tikra tiesa. Yra labai svarbu žinoti, kai ateina rinkimai, už kokią politinę partiją ar politiką balsuoti ir kuo vadovautis. Ar paklausyti išsimokslinusių vyrų patarimų? Ar klausytis savo vidinio neišsimokslinusio politinėje srityje balso ir vadovautis savo realiais asmeniniais interesais?

Teoretikai, tie, kurie yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, arba asmenys, sąmoningai siekiantys suklaidinti žmones, sako: balsuokite žiūrėdami, kas kokiai politinei partijai priklauso ir kokia yra tos partijos politinė ideologija. Pažvelkime į šias politines ideologijas atidžiau.

Socialdemokratija – politinė ideologija, atskilusi nuo marksizmo ir nusprendusi, kad komunizmą statyti reikia evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu. Jie už socializmo idėją. Jie už darbininkų, valstiečių ir inteligentijos interesus.

Liberalizmas – politinė ideologija, kurios pagrindinė vertybė yra laisvė. Kuo mažiau valstybės kontrolės, kuo daugiau individualios laisvės visur ir visame. Tegu rinka mus reguliuoja, tegu ji pasako, kas yra gerai, o kas blogai. Tegu stipriausi išgyvena, o silpniausi žūsta. Toks yra objektyvus liberalizmo dėsnis. Jokio gailesčio, tik neribota individo laisvė.

Konservatizmas – politinė ideologija, kuri siekia išlaikyti nusistovėjusių tarpusavio ryšių stabilumą, juos puoselėja, reikalauja tvarkos. Nieko nekeiskime, viską palikime taip, kaip yra. Pažiūrėkite, kaip mes puikiai gyvename, tai kam reikalingi kažkokie pokyčiai? Mes sukūrėme puikią valstybės valdymo sistemą ir ją tokią išlaikykime.

O dabar pažiūrėkime, kaip balsuoja žmonės, vadovaudamiesi ne politine ideologija, kuri sukurta mokslinėms diskusijoms ir tyrinėjimams daryti bei dažnai taikoma žmonėms mulkinti, o savo asmeniniais interesais. Jie yra realūs – realesnių už interesus dalykų šioje žemėje tikrai nerasite.

Kas ir kaip balsuoja, arba ne, vadovaudamiesi savo interesais.

Tie, kurie gauna ir gyvena iš socialinės paramos, nori, kad ši niekur nedingtų, o tik didėtų. Tai yra jų pagrindinis interesas. Jie nebalsuoja, nes dabartinė politinė sistema Lietuvoje juos visiškai tenkina.

Tie, kurie gauna pajamų iš nelegalios veiklos: kontrabandos, nelegalios prekybos, mokesčių nemokėjimo, nelegalaus darbo. Jų pagrindinis interesas – išlaikyti valstybės valdymo sistemą tokią, kokia ji yra dabar. Jiems svarbiausia, kad jų neliestų, kad jiems netrukdytų uždirbti pinigų, kad iš jų nereikalautų laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius valstybei. Jie dažniausiai nebalsuoja, nes kol kas jų interesams reali grėsmė neiškilo.

Tie, kurie gauna pajamas iš valstybės tarnybos. Jų svarbiausias interesas – išlikti valstybės tarnyboje, daryti karjerą, gauti didesnį atlyginimą, socialines garantijas ir, esant galimybei, papildomai prisidurti pinigėlių prie atlyginimo (teisėtu ar neteisėtu būdu). Dabartinė valstybės valdymo sistema juos visiškai tenkina. Nenori jie jokių pokyčių, reformų. Visi tie, kurie nori pokyčių, priskiriami prie nesisteminių ir pavojingų valstybei.

Dėl balsavimo pastaruosius reikia išskirti į kelias atskiras grupes. Yra tie, kurių postas, veikla priklauso nuo politinės partijos, esančios valdžioje. Jų interesas – išlaikyti kuo aukštesnius tos partijos reitingus, balsuoti už tą partiją, kad jos atstovų valdžioje būtų kuo daugiau ir jie išsilaikytų kuo ilgiau. Yra ir tie, kurių postai nepriklauso nuo konkrečios politinės partijos. Jų interesas yra išlikti darbo vietoje, lipti karjeros laiptais. Jie žino, kad nuo politikų jų ateitis nepriklauso. Jie dažniausiai neina balsuoti ir būna apolitiški. Dažniausiai jie sako: man tas pats, kas yra valdžioje, – ar žali, ar mėlyni, ar raudoni, ar violetiniai.

Tie, kurie gauna pajamų iš valstybės užsakymų, t. y. verslininkai. Jų interesas yra gauti kuo daugiau užsakymų, kas garantuoja užtikrintas pajamas ir pelną. Todėl jie ne tik aktyviai balsuoja už vienos ar kitos politinės partijos atstovus, bet ir juos dosniai finansiškai remia. Verslininkai prieš rinkimus į Seimą, savivaldybes remia visas politines partijas ir atskirus jų narius, galinčius gauti vietą Seime, turėti įtakos įstatymų priėmimams ir svarbiems sprendimams. Politikai yra įtakingi, jie gali vienu akimirksniu sugriauti net patį pelningiausią ir sėkmingiausią verslą. Šią pamoką verslininkai yra labai gerai išmokę.

Tie, kurie gauna pajamų ir jų asmeninė gerovė priklauso nuo privataus verslo savininko ar įmonės vadovo. Jų interesas – gauti kuo didesnį atlyginimą, pasiekti karjeros aukštumas. Jie nori sukurti sau ir savo šeimai gerovę, tačiau puikiai žino, kad jų gerovės kūrimas priklauso ne nuo politinių partijų ir ne nuo valdžios. Dauguma šių žmonių yra abejingi politikai ir ja nusivylę. Jie puikiai supranta realybę.

Tie, kurie pripažįsta vieną ar kitą politinę ideologiją. Tačiau ar verta apie juos kalbėti? Manau, kad ne. Ideologija su realybe turi labai mažai sąsajų. Ideologija yra labai keistas dalykas. Žmogus, paskendęs kokioje nors ideologijoje, yra pasirengęs dėl jos atsisakyti savo gerovės, naikinti kitų žmonių sukurtus turtus ir net kitus žmonės dėl skirtingos, jo paties suvokimu, ideologijos žudyti.

Jeigu jums kas nors sako, kad „mes atstovaujame konservatizmo (ar kokiai kitai) politinei ideologijai, mes geriausiai žinome jūsų interesus ir jiems atstovausime – balsuokite už mus“, žinokite, kad susidūrėte su politiniu agitatoriumi, kuris už kelis skatikus ar pažadą ateityje įdarbinti, ar dėl kvailų įsitikinimų pučia miglą jums į akis. Politinės ideologijos sukurtos žmonėms mulkinti, gauti jų pasitikėjimą ir balsą per rinkimus. Giliau pažiūrėjęs į politinės partijos puoselėjamą ideologiją, atrandi realius ir apčiuopiamus partijos vedlių asmeninius interesus – sukurti sau gerovę, gauti valdžią, valdyti žmones.

Alfa.lt
2016 gruodžio 21

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetus 50 euro centų ir tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra. Atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai pinigų gana nemažai guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate ar tikrai reikia jums to daikto ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaip mat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau, kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia. Grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai kiek jų liko ir iškarto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš  bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepaimtu su savimi eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, paimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų gaunasi ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir pilnai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobilaus telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs begalo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdieninius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate koks yra informatyvus informacijos šaltinis – atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam  reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skolinam (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės bankui.

Žymus, didis verslininkas Henris Fordas (Henry Ford) teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

2016 gruodžio 20

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų? Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis.

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo Vakarų masinio naikinimo ginklų kūrimo lenktynėse.

Garsusis šnipas Sovietų Sąjungos žvalgybai dirbo iš įsitikinimo, o ne dėl pinigų. Jis tikėjo komunizmu, buvo komunistas iki kaulų smegenų. M. Klingbergas savo memuaruose rašė iš Sovietų Sąjungos nepaėmęs nė vieno cento. Jis tai šaliai buvo dėkingas už sutriuškintus fašistus ir tai, kad jam buvo suteikta proga prisidėti prie šios pergalės. Memuaruose jis tvirtino, kad Šaltojo karo metu masinio naikinimo ginklus, jo įsitikinimu, privalėjo turėti abi konfliktuojančios pusės.

Kuo ypatinga M. Klingbergo biografija? Jis gimė ir augo Lenkijos sostinėje Varšuvoje, žydų šeimoje. Prieš karą M. Klingbergo tėvai išsiuntė jį mokytis į Sovietų Sąjungą. Jaunuolis studijavo mediciną. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, tarnavo kaip gydytojas.

M. Klingbergas į Varšuvą grįžo tik pasibaigus karui. Nerado artimųjų. Vokiečiai nužudė jo tėvus ir brolį koncentracijos stovykloje. M. Klingbergas iš pradžių emigravo į Švediją, o vėliau, įsikūrus Izraelio valstybei, išvyko ten gyventi.

Izraelyje M. Klingbergas ilgus metus tarnavo kariuomenėje, pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį. Po tarnybos tapo itin slaptos biologinių ir cheminių tyrimų laboratorijos „Ness Zioni“ direktoriaus pavaduotoju.

„Ness Zioni“ laboratorijoje mokslininkai vykdė įvairius tyrimus: tyrė ligas (pasiutligę, marą, tifą ir kitas) ir jų sklaidos būdus, kūrė cheminius ir biologinius ginklus, kuriuos panaudojus per trumpą laiką galima nužudyti tūkstančius žmonių, siekė išrasti nuodų, kuriuos aukos kūne būtų sunku aptikti, galiausiai kūrė haliucinogeninius narkotikus.

Laboratorija buvo itin slapta ir griežtai saugoma. Saugumas nuolat tikrindavo laboratorijos darbuotojus. 1972 m. pagrindinės pasaulio valstybės pasirašė Biologinio ginklo konvenciją, kuri draudžia valstybėms kurti, gaminti ir saugoti bakteriologinius bei toksinius ginklus, o turimus tokius ginklus nurodė sunaikinti. Izraelis šio susitarimo nepasirašė.

M. Klingbergas savo memuaruose parašė apie savo slaptus susitikimus su Sovietų Sąjungos žvalgu Tel Avive. Jis pasirašinėjęs slapyvardžiu Rok, o jo kuratorius buvo vardu Viktoras. Jie susitikdavo kartą į tris mėnesius. Kai M. Klingbergas turėdavo ką svarbaus pranešti sovietų žvalgams, jis iš anksto sutartoje vietoje, vienoje iš Tel Avivo gatvių, ant namo sienos, kreida nupiešdavo sutartą ženklą (galėjo būti kryžiukas, brūkšnys, apskritimas). Tai būdavo Sovietų Sąjungos žvalgui signalas, kad reikia susitikti. Susitikimo vietą ir laiką šnipai aptardavo iš anksto.

Dažnai susitikdavo nedideliame Rusijos stačiatikių bažnyčios kambariuke. Viktoras atsinešdavo juodųjų ikrų ir degtinės. Susitikimas užtrukdavo keletą valandų. Sovietų žvalgyba savo agentui Rok perdavė daug įvairios šnipinėjimo technikos: nematomo rašalo, miniatiūrinių fotoaparatų ir kt. Tačiau M. Klingbergas niekada jais nesinaudojo.

Izraelio kontržvalgyba (Shin Bet) seniai įtarė M. Klingbergą ryšiais su Sovietų Sąjungos žvalgyba. Jis buvo sekamas, tikrinamas melo detektoriumi, tačiau svarių įrodymų gauti nepavyko. Juos išgelbėjo vienas Sovietų Sąjungos žvalgų, perbėgusių į Vakarus. Jis patvirtino, kad M. Klingbergas iš tiesų yra KGB žvalgybos agentas.

1983 m. kontržvalgybininkai suorganizavo M. Klingbergo kelionę į užsienį. Paėmė jį nuo namų nuvežti į oro uostą, tačiau nuvažiavo ne ten, bet į izoliuotas ir gerai saugomas patalpas. Kontržvalgybininkai kelias savaites tardė M. Klingbergą. Galiausiai jis prisipažino.

Niekas nežinojo, kur dingo M. Klingbergas. Jo kolegos, žinoję apie komunistines pažiūras, įtarė, kad jis pabėgo į Sovietų Sąjungą. Kontržvalgybininkai paskleidė gandų, kad M. Klingbergas gydosi Europoje, psichiatrijos ligoninėje. Jo žmona žurnalistams paslaptingai tvirtino žinanti, kur jis yra, tačiau niekada niekam šios paslapties neatskleis.

Galiausiai teismas nuteisė M. Klingbergą 20 metų laisvės atėmimo bausme. 10 metų jis praleido vienutėje. Siekiant užtikrinti didesnį slaptumą, jam suteiktas kitas vardas ir pavardė. Kalėjime jis tapo Abrahamu Grinbergu, mokslinio žurnalo redaktoriumi.

Tik 1998 metais M. Klingbergas išėjo iš kalėjimo. Iš pradžių, jam paskyrus penkerius metus namų arešto, praleido Tel Avive. 2003-aisiais Izraelio valdžia leido jam išvykti į Paryžių. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Paryžiuje su dukra Sylvia.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad visi užsienio žvalgybų agentai vėliau ar anksčiau bus atskleisti ir taps visiems žinomi. Jokios, net pačios įmantriausios konspiracinės priemonės negali garantuoti jiems saugumo. Jei kontržvalgyba agento neišaiškins, jį, atėjus laikui, išduos užsienio žvalgyba, kuriai jis dirba. Visada atsiranda žmonių, kurie atskleidžia net pačias didžiausias paslaptis. Užsienio agento atskleidimas yra neišvengiamas. Lieka tik laiko klausimas kada.

Alfa.lt

2016 gruodžio 20

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes pinigų tai reikia maistui, vaistams ir mokesčiams sumokėti už šilumą, vandenį, dujas ir elektrą. Priešingu atveju galiu likti be stogo ant galvos. Tokie laikai atėjo – „Mokėk arba Emigruok.“

Mintis yra laisva. Laisva mintis mūsų šalyje yra mūsų laisvės pagrindas. Kiekvienas gali laisvai ir apie viską mąstyti, gali ginčytis ir diskutuoti kas tik jam šauna į galvą. Tačiau mąstyti privalo tyliai,  giliai širdyje ir tik sau. Griežtai draudžiama savo mintis reikšti garsiai ir, neduok Dieve, viešai. Tai bus baisus laisvos šalies įstatymo pažeidimas. Tai sujauks ramų žmonių gyvenimą. Taigi, giliai, giliai viduje mąsčiau ir džiaugiausi bei dėkojau Prezidentei už suteiktą tokią didelę laisvę. Mislijau kol dantis valiausi, kol duše prausiausi, kol marškinius lyginausi.

Staiga, už lango išgirdau atsklindančius garsus. Pradžioje jie vos girdimi, vėliau vis garsėjo ir garsėjo. Jie buvo labai skambūs bei skardūs. Tačiau nekėlė tokios baimės ir nepasitenkinimo taip kaip buvo anksčiau. Vis dėlto įprotis yra įprotis. Kaip sakant, „šuo ir kariamas pripranta“. Tokia tvarka nustatyta. Ji jau beveik pusę metų galioja. Po miestus ir miestelius, po bažnytkaimius ir kaimelius važinėjo didelės mašinos, na tokios kaip radijo stotis M1 turi. Jos važinėjo dieną ir naktį, rytą ir vakarą ir per didelius garsiakalbius skelbė: Būkite atsparūs. Būkite atsparūs. Rusai puola. Privalote pasirinkti. Jūs su mumis ar prieš mus.

Dėkui Dievuliui, pravažiavo ta prakeikta mašina. Nors įpranti prie jos, bet vis vien… Apsirengiau, pasidariau pusryčius, įjungiau televizorių. LRT televizijos laidos vedėjas bauginančiu balsu skaitė žinias – Valstybės išdavikai A.Skardžiaus  komisijos aršiausi nariai eilinį kartą kreipėsi į Respublikos Prezidentę prašydami išleisti juos anksčiau laiko iš sunkiųjų darbų kolonijos. Prašymai atmesti. Ateina sunkūs laikai. Įtampa šalyje didėja. Rusijos grėsmė su kiekviena diena grėsmėja. Prezidentei reikalingi lojalūs piliečiai, o ne tokie, kurie padėjo svetimai valstybei griauti ir diskredituoti nepriklausomos Lietuvos energetinius projektus. Jei ne Respublikos Prezidentės aktyvūs veiksmai ir neapsakomas ir neaprašomas ryžtas, tai Lietuva seniai būtų užgrobta ir užvaldyta.

Pranešėjas, džiaugsmingai pakėlęs balsą ir jį suploninęs, skaitė žinias toliau: Lietuvos darbo liaudis, valstiečiai, smulkieji ūkininkai bei dalis susipratusių inteligentų be perstojimo siunčia laiškus Prezidentei -„ Mūsų darbo kolektyvas reikalauja, kad nedelsiant būtų pakeista Konstitucijos nuostata, kuri draudžia Prezidentei balotiruotis dar vienai kadencijai. Būtina atšaukti šią nuostatą ir mūsų Prezidentei leisti valdyti, ginti mus ir mūsų šalį tiek kiek ji panorės.  Mes, išreikšdami viso kolektyvo norą, prašome Prezidentės dalyvauti rinkimuose.“ Žinių pranešėjas susirūpinusiu veidu pranešė, kad visoje Lietuvoje darbo kolektyvai organizuoja susirinkimus, vienbalsiai priima sprendimus ir kreipiasi į Prezidentę prašydami jos balotiruotis dar kartą. Nepalikti mūsų likimo valioje.

Žmona, ką tik pramerkusi akis ir išpėdinusi iš miegamojo visa perbalusi ir išsigandusi, paklausė o kas bus, jei mus apleis, jei ji atsisakys, jei mes liksime neapginti ir neapsaugoti? Ji paraudo, tvirtai suspaudė kumščius, ašaros pasirodė akyse ir garsiai, perrėkdama ir taip garsiai kalbantį žinių pranešėją, pasakė,- „Mes rusams nepasiduosime. Mes vieningai eisime į Daukanto aikštę ir prašysime, kad Prezidentė būtų dar dešimt, dar šimtą metų mūsų prezidente. Jokia Konstitucija mūsų nesustabdys.“

Žinių pranešėjas toliau džiaugsmingai pranešinėjo. Įvyko rinkimai į savivaldybių tarybas. Visose savivaldybėse triuškinančią pergalę pasiekė „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ partija. Rinkimuose dalyvavo 99,9 proc. piliečių. Kai kuriose savivaldybėse balsavo apie 130 proc. piliečių. Didelė masė jaunų žmonių – konjaunuolių, dėl jauno amžiaus neturinčių teisės balsuoti, išreiškė pasipiktinimą, kad jų balsai nėra užskaitomi, kad jie yra užmiršti, įsiverždavo į balsavimo vietas ir prabalsuodavo savo valia. Nenorint nuvilti jaunų žmonių ir jų siekių, Prezidentė nurodė užskaityti ir jų balsus.

Pranešėjas ryžtingu balsu tęsė. Lietuva yra vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri sugebėjo galutinai nugalėti stambiąją korupciją. Šis reiškinys Lietuvos valstybėje yra išgyvendintas visiems laikams.  Pranešėjo veidas akimirksniu pasikeitė, pasidarė rimtas, ir jis grėsmingu balsu pranešė, kad  dėl smulkiosios korupcijos Lietuva vis dar užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje. Dėl jos kalti visi piliečiai ir tie, kurie gimsta, ir tie, kurie sensta, ir tie, kurie miršta, ir net tie, kurie jau yra mirę ar dar negimę. Smulkioji korupcija kaip vėžys apėmė visus Lietuvos piliečius. Jie yra patys kalti, kad duoda kyšius. Jie privalo būti atsparūs korupcijai. Prezidentė kartu su kitomis atsakingomis valstybės įstaigomis ėmėsi ryžtingų veiksmų pažaboti šią smulkiąją, kiekvieno žmogaus širdyje gyvenančią korupciją. Už kelis šimtus milijonų eurų valstybės įmonės „Lietuvos energija“ bei „Lietuvos geležinkeliai“ pasamdė kelias konsultacines ir teisines įmones, kurios parengs studijas, atliks analizes, padarys mokymus, paruoš planus ir pateiks rekomendacijas kaip kovoti su žmogaus viduje sėdinčiu parazitu.

Surinkau pusryčių likučius, paėmiau nešvarius indus, tuščią kavos puodelį ir viską nunešiau į virtuvę. Padėjau į kriauklę ir pradėjau plauti. Plaudamas indus žiūrėjau į sieną ir skaičiau ant jos pranešimus, kurie yra privalomi visiems ir, kurie privalo kaboti vietoj, kuri iš visų kampų geriausiai yra matoma. Kas savaitę vyksta patikrinimas, o ir šiaip saugumo „geniukų“ pilna visur. Skaičiau, skaičiau ir išsigandau, kad vienas pranešimas ( nedidelis lapelis) buvo perplėštas. Dalis jo nukritusi, o kita neperskaitoma. Mečiau indus, greitai nubėgau į darbo kambarį, atsidariau stalčių, išėmiau naują lapelį su nauju užrašu „Jaunimo nedarbo problema yra išspręsta“. Papildomai, norėdamas nuraminti savo baimę dėl dingusio vieno užrašo, paėmiau dar du pranešimus. „Lietuva tapo finansinės drausmės ir ekonominės krizės įveikimo pavyzdžiu visai Europai“ bei „Dėka ryžtingų Prezidentės veiksmų Lietuva iš Europos sąjungos papildomai gaus 10 mlrd. eurų paramos“. Visus lapelius priklijavau ant sienos virtuvėje, kad ir žmona matytų bei perskaitytų. Nusiraminęs, baigiau plauti indus. Apsirengiau ir išėjau į darbą.

Sėdau į automobilį, užvedžiau, įjungiau radiją ir išvairavau į darbą. Per radiją sklido žymių Lietuvos politologų rytinė diskusija. Svarstė pagrindinį klausimą ar dabar ar po Prezidentės perrinkimo, nes jos pergale ir teise dalyvauti rinkimuose niekas neabejojo, politinę partiją „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ pagal konsultantų konsultacijas pertvarkyti į nepolitinę partiją ir padaryti ją valstybės aparato dalimi. Vienas iš dalyvių teigė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas kuo greičiau, nes Rusija apšaudo Lietuvą informacinėmis atakomis, nes Rusijos grėsmė didėja su kiekviena diena. „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos, jau tapusios vienintelės partijos Lietuvoje, vadovas iš Naisių, nes senesni partijų vadovai, nors jie ir priešinosi ir verkšleno, ir maldavo, buvo iškilmingai palydėti į užtarnautą poilsį, ragino kuo greičiau suvalstybinti partiją, nes, matai, Prezidentei labai nepatinka politinės partijos ir jų parsidavėliai nariai, kurie geba daryti tik viena – atstovauti vietinius energetinius ar alkoholio oligarchus, kurie yra blogesni net už  patį Gazpromą.

Politologų karštą diskusiją nutraukė naujausios žinios. Valstybės saugumo departamentas kreipėsi į Prezidentę prašydamas tris kartus padidinti finansavimą ir departamento etatų skaičių, taip pat leisti įsteigti saugumo departamento padalinius visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir kaimeliuose, kad kiekvieno žmogaus mintys, tik tos, kurios garsiai yra išsakomos, būtų laiku identifikuotos ir įvertintos. „Žinojimas yra viskas“,- iškilmingai teigė VSD vadovas R.Vaišnoras. „Kova su piliečių garsiai išsakomomis mintimis yra jums, ne informacinė kova su Rusija. Čia neužtenka būti atspariems, čia reikia dirbti“,- tvirtino VSD vadovas.

Žinių vedėjas pranešė, kad Prezidentė priėmė sprendimą skirti papildomą finansavimą LRT ir suteikti jai išskirtines teises – tapti  vieninteliu Lietuvos žinių skleidėju. Visi kiti skleidėjai turi vienintelę teisę skleisti tik tas žinias, kurias jau paskleidė pagrindinis skleidėjas. Pagal Prezidentės dekretą lojaliausi skleidėjai, kuriuos atrinks specialioji Prezidentės ir „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos vadovo paskirta komisija, turės pirmumo teisę skleisti pagrindinio skleidėjo paskleistas žinias.

Jau penkeri metai nemačiau Prezidentės. Ar ji sveika? Ar viskas jai gerai? Juk ji tiek daug dirba!!! Tiek daug rūpinasi savo šalimi ir jos piliečiais!!!, –  tyliai pagalvojau ir išjungiau radiją.

Atėjau į darbą ir tiesiai į pasitarimą. Vadovas pristatė du klausimus, kuriems privalome pritarti. Pirmas. Sutarties su „Lukoil“ dukterine įmone pratęsimas dėl bendrovės „Klaipėdos nafta“ talpų nuomos. Antras klausimas. Suskystintų gamtinių dujų terminalo laivo- saugyklos išnuomavimas Gazpromo kompanijos dukterinei bendrovei dešimčiai metų pagal principą „Mokėk arba Krauk“. Šaunu. Labai šaunu.  Ir kaip viskas šauniai sutvarkyta. Apie viską pagalvota. Tyliai, giliai širdyje pagalvojau. Ačiū Prezidentei.

Baik knarkti, miegot neleidi, kumščiu į petį stuktelėjo žmona. Neužpykau ant jos ir nepradėjau priekaištauti, o švelniai pabučiavau ir paklausiau, kurie dabar metai, o kai susivokiau, tai patenkintas apsiverčiau ant kito šono ir saldžiai užmigau. Gal daugiau košmariški sapnai nekamuos manęs, tyliai, giliai širdyje ir tik sau pamislijau.
 

2016 gruodžio 19

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad jų mylimi ir gerbiami tėvai šnipinėja kitai valstybei, prisidengę netikrais vardais ir išgalvotomis gyvenimo istorijomis. Tai, kas buvo taip artima ir suprantama, tampa svetima ir tolima. Niekuo dėtų vaikų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir niekam, visiškai niekam tai nerūpi.

Trumpai papasakosiu dviejų jaunuolių istoriją. Jų tėvai buvo demaskuoti ir deportuoti iš šalies. Jų vaikai blaškosi ir po šiai dienai neranda sau tinkamos vietos. Jie nenori pripažinti, kad yra kitos, jiems visai nepažįstamos, šalies piliečiai ir nori sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kurio nebėra.

Istorijos atomazga prasidėjo vieną 2010 metų birželio mėnesio dieną. Jungtinėse Valstijose gyvenusi kanadiečių šeima – Donaldas Heathfieldas, Tracey Foley ir du jų vaikai, Timas ir Alexas – indų restorane šventė Timo 20 metų sukaktį ir Alexo grįžimą iš mokslų Singapūre.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.D. Heathfieldas tuo metu dirbo vyriausiuoju konsultantu didelėje ir įtakingoje bendrovėje „Global Patners“. Jis dažnai vykdavo į užsienį, susitikinėjo su įtakingais JAV verslininkais bei valdininkais. Jo žmona Tracey Foley dirbo nekilnojamojo turto agente. Šeima puikiai gyveno. Turėjo namą, keletą automobilių ir solidžias pajamas.

Grįžę namo, suaugusieji išgėrė po taurę šampano. Jų vaikai užlipo į antrąjį namo aukštą susisiekti su savo draugais ir nuspręsti, kaip praleisti likusį vakarą.

20-metis Timas studijavo George’o Washingtono universitete tarptautinius santykius. Mokėsi kinų mandarinų kalbą, semestrą praleido Pekine. 16-metis Alexas mokėsi prancūzų-anglų mokykloje. Pagal mainų programą metus laiko praleido vienoje Singapūro mokyklų. Svajojo apie puikų išsilavinimą ir darbą, susijusį su Azijos šalimis.

Timas kalbėjosi su draugais, kai išgirdo durų skambutį. Jis pagalvojo: kas gi čia galėtų būti? Gal draugai nutarė jį ar jo brolį aplankyti? Nusiėmė ausines, padėjo jas ant stalo ir nutarė pasižiūrėti. Jau leisdamasis laiptais, pamatė, kaip į namo vidų pro kelis įėjimus įsiveržė būrys ginkluotų, juodai apsirengusių, kaukėtų pareigūnų. Lauke taip pat matėsi ginkluoti vyrai. Timas spėjo pagalvoti, kad gal jis ką nors blogo padarė. Juk ką tik išgėrė šampano taurę, būdamas vos 20 metų – pagal JAV Masačusetso valstijos įstatymus, pernelyg jaunas, kad galėtų gerti. Tačiau juk policija dėl to taip agresyviai nesielgtų!?

Timas išgirdo, kaip pareigūnai sušuko „FTB“, liepė pakelti rankas. Stebėjo, kaip ant abiejų tėvų rankų buvo uždėti antrakiai. Pareigūnai D. Heathfieldą ir T. Foley atskirai, po vieną, išvedė iš namo, pasodino į atskiras juodas mašinas ir išvežė. Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnas brolius Timą ir Alexą išvežė į viešbučio kambarį.

Jaunuoliai net nenutuokė, kas darosi, kas nutiko. Jie girdėjo, kad FTB pareigūnas apkaltino jų tėvus šnipinėjimu, tačiau nesuprato, kodėl. Gal tėvas netyčia įsivėlė į nemalonią istoriją? Gal FTB sumaišė namus ir gyventojus? Daug įvairių klausimų sukosi galvoje, o vietoje atsakymų – tuštuma.

Praėjus parai, FTB pareigūnas brolius parvežė atgal į namus. Ten viskas buvo išvartyta, suversta. Pareigūnai paėmė 191 daiktą, jų manymu, galimai susijusį su tėvų neteisėta veikla: kompiuterius, mobiliuosius telefonus, atmintines, visus elektroninius prietaisus, nuotraukas, dokumentus, vaistus ir net vaikų „Playstation“. Namai buvo tušti.

Jaunuoliai pinigų turėjo tiek, kiek jų buvo kišenėje. Tėvų sąskaitos užšaldytos. Susisiekti su draugais neįmanoma. Aplink namą „ganėsi“ būrelis nepažįstamų žmonių. Timas su Alexu nuleido užuolaidas ir tyliai laukė vakaro. Vyresnėlis vakare nuėjo į kompiuterių saloną paskaityti, ką rašo spauda, susiekti su draugais ir paprašyti jų paskolinti pinigų. Suprato ir tai, kad reikia rasti ir pasamdyti tėvams advokatą.

Tik po kelių dienų vaikai pamatė savo tėvus teisme. Išklausė jiems mestus kaltinimus, o vėliau susitiko su mama kalėjime. Ši jiems liepė nekalbėti su spaudos atstovais, neduoti interviu, kuo greičiau sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą. Žadėjo vėliau viską jiems paaiškinti.

Rusijos sostinėje Timą ir Alexą pasitiko žmonės, prisistatę jų tėvų bendradarbiais. Jie apgyvendino brolius bute. Parodė jų tėvų, kai šie dar buvo jauni ir mokėsi žvalgybos gudrybių, nuotraukas, dokumentus. Tai brolius galutinai įtikino, kad jų tėvai tikrai yra Rusijai dirbę šnipai – ir net ne kanadiečiai, o rusai.

Vėliau vienas tėvo bendradarbiu prisistatęs asmuo kelias dienas vežiojo jaunuolius po Maskvą ir rodė jos gražiausias vietas. Netgi vieną vakarą nuvedė brolius į baletą Didžiajame Teatre. Dar vėliau juos aplankė pusbroliai, dėdės ir tetos bei močiutė. Tačiau su giminaičiais jie sunkiai rado kalbą, nes nemokėjo rusų kalbos, o anie – anglų.

Rusijoje veikia Departamentas S. Tai – vienas slapčiausių žvalgybos padalinių. Jis rengia žvalgus nelegalus, jiems kuria legendas, o vėliau organizuoja jų darbą, formuoja uždavinius, palaiko ryšius.

Kitų valstybių žvalgybos tokios kategorijos – nelegalų – šnipų apskritai neturi. Jie turi šnipų, kurie dirba po diplomatine priedanga, turi šnipų, kurie apsimeta verslininkais, mokslininkais, jie verbuoja imigrantų vaikus. Tačiau, kiek yra žinoma, tik Rusija naudoja šnipus-nelegalus su radikaliai pakeista asmens tapatybe. Juos kruopščiai ir itin slaptai rengia, kuria jiems legendas ir siunčia į svetimas šalis po svetimų vardų ir pavardžių priedanga.

Nelegalai gali vykdyti ne vieną užduotį. Pirma, jie palaiko ryšį su itin vertingais užsienio agentais, iš jų paima informaciją ir ją perduoda Rusijos žvalgybai. Tai leidžia geriau apsaugoti agentus. Antra, nelegalai patys renka informaciją. Jie įsidarbina svarbiose įstaigose, įmonėse, užmezga ryšius su įtakingais ir žinomais žmonėmis, renka apie juos informaciją. Trečia, nelegalai yra apmokyti žudyti, gaminti sprogmenis ir sprogdinti, kenkti ir vykdyti kitą ardomąją veiklą. Jie gali metų metus „miegoti“ ir laukti komandos. Ji gali būti duota prasidėjus karui, pvz., tarp Rusijos ir JAV. Tuomet nelegalai, bent pagal planą, imtųsi teroristinių veiksmų prieš šalį, kurioje pragyveno daugelį metų.

Paaiškėjo, kad nelegalai D. Heathfieldas (tikras vardas– Andrejus Bezrukovas) ir Tracey Foley (Jelena Vavilova) dar 1980 metais buvo užverbuoti KGB. Porą šnipų meno keletą metų mokė Departamento S darbuotojai – atskirai nuo kitų šiai užduočiai rengiamų asmenų. A. Bezrukovas ir J. Vavilova bendravo tik su mokytojais. Nei vienas nelegalas negalėjo žinoti kitų nelegalų, matyti jų veidų – kad ateityje, jei patys įkliūtų, nieko negalėtų išduoti.

Pabaigę kursus, Andrejus ir Jelena tapo Donaldu ir Tracey. Jiems buvo parengti netikri dokumentai. Tapatybė pavogta Kanadoje gimusių ir kūdikystėje mirusių vaikų. 1980 metais naujai iškepti „kanadiečiai“ išvyko į Kanadą ir apsistojo Toronte.

Kuriant legendą ir ją įtvirtinant, kad vėliau užsienio saugumas negalėtų atrasti tikrųjų jų kilmės šaknų, nelegalai ilgus metus neužsiima žvalgybine veikla. Jie gyvena paprastą eilinių žmonių gyvenimą. Džiaugiasi gyvenimu, važinėja į darbą, mylisi, linksminasi, vaikščioja po parką, bendrauja su draugais.

Būtent Toronte gimė šnipų poros vaikai – Timas ir Alexas. Timas prisimena vieno gimtadienio proga aplankęs tėvo darbą. Įmonė prekiavo vystyklais, o tėvas juos pristatinėdavo pirkėjams.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.

Andrejus Bezrukovas turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau Donaldas Heathfieldas negalėjo tuo pasigirti. Jis įstojo į Toronto universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Kad įtvirtintų legendą, jie keletui metų persikėlė gyventi į Europą, apsigyveno Paryžiuje. Gyveno nedideliame bute šalia Eifelio bokšto. Žmona Tracey niekur nedirbo. Vyras Donaldas toliau studijavo ekonomiką viename prestižinių Prancūzijos universitetų.

Vėliau šeima persikraustė gyventi į JAV. Andrejus/Donaldas tęsė mokslus Harvardo universitete. JAV buvo šnipų galutinė stotelė – vieta, kur jie turėjo užsiimti žvalgybine veikla.

Tačiau nelegalai negalėjo žinoti, kad vos jiems atvykus gyventi į JAV, jais iš karto susidomėjo amerikiečių kontržvalgyba. Jie abu buvo sekami. Pareigūnai įtaisė pasiklausymo prietaisus namuose, jų darbo vietose, automobiliuose. FTB pareigūnai žinojo, kokio lizdo paukščiai iš tiesų yra Donaldas ir Tracey.

Pareigūnai uoliai fiksavo poros nusikalstamą veiklą. Žvalgybinė veikla vyko visu tempu. FTB pavyko perimti Rusijos žvalgybos agentūros SVR centro žinutę, skirtą Tracey , kurioje buvo aiškinama, kaip slapta pasiekti Maskvą: „Labai svarbu! Skriskite į Paryžių. Iš Paryžiaus traukiniu važiuokite į Vieną. Pasitiks žmogus ir įteiks Didžiosios Britanijos pilietės pasą. 32 paso puslapyje pasirašykite. Išmokite pasirašyti vienodu parašu, nes gali prisireikti. Linkiu sėkmės.“

Kita žinutė, kurią perėmė FTB specialistai, skirta Donaldui: „Gavome tavo informaciją. Informacijos apie EF, BT, DK, RR neturime. Pritariame siūlymui „Fermerio“ pagalba kurti patikimų studentų tinklą DC. Tavo ryšiai su „Parrot“ yra perspektyvūs informacijos rinkimui apie įtakingus verslininkus ir politikus. Tam, kad pradėtume jo atžvilgiu darbą, reikalinga informacija: biografija, darbovietė, hobis, ryšiai, galimybės, ir t.t.“

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.Per kratą FTB pareigūnai šnipų namuose rado keletą šnipinėjimo daikčiukų, įvairių slaptaviečių, dolerių prikimštų plastikinių maišelių. Rusijos šnipai su centru palaikė ryšį, naudodami steganografinį informacijos perdavimo metodą. Yra šifruojama ne informacija, bet informacijos perdavimo faktas. Už ryšio palaikymą buvo atsakinga Tracey (Jelena).

Šnipų vaikai, dabar Rusijos piliečiai Timofejus ir Aleksandras Vavilovai, ilgą laiką nebendravo su spaudos atstovais. Jie nenorėjo duoti interviu, nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Šį kartą nusprendė pasielgti atvirkščiai. Savo motyvus paaiškino noru susigrąžinti Kanados pilietybę, nes jie – vaikai – neatsakantys už savo tėvų nusikaltimus. Jie gimė Kanadoje, jie gavo Kanados pilietybę ir nori likti kanadiečiais.

Vaikai prašė žurnalistų neatskleisti jų dabartinių darboviečių. Kiek yra žinoma, Timofejus mokslus užbaigė Maskvos universitete ir dabar dirba finansininku Azijoje, o Aleksandras susidūrė su rimtesnėmis problemomis. Jis studijavo Toronto universitete, tačiau studijos buvo nutrauktos, kadangi jis prarado Kanados pilietybę. Tuomet Aleksandras kreipėsi į universiteto vadovybę, prašydamas priimti jį kaip Rusijos pilietį – už mokslus jis pasirengęs sumokėti. Universitetas jo prašymą patenkino.

Tačiau likus kelioms dienoms iki išskridimo į Torontą, Aleksandras sulaukė Kanados ambasados darbuotojo skambučio ir prašymo atvykti pokalbiui į ambasadą. Aleksandras jau buvo susidėjęs visus daiktus, mintimis jau buvo Toronte, o ne Maskvoje. Tačiau ambasados darbuotojas elgėsi gana šaltai, netgi priešiškai. Jis uždavė daug klausimų. Po kelių valandų darbuotojas pranešė, kad Aleksandro viza anuliuojama.

Iki šios dienos nėra aišku, ar Rusijos šnipų – nelegalų Andrejaus ir Jelenos – vaikai žinojo tikrąją savo tėvų istoriją. Prieš keletą metų dienraštis „The Wall Street Journal“ citavo anoniminį JAV kontržvalgybos FTB pareigūną. Šis teigė, kad FTB šnipų namuose buvo įrengusi pasiklausymo prietaisus ir girdėjo visus namuose vykstančius pokalbius. Tėvai Timui atskleidę, kas jie iš tikrųjų yra, kokia jų misija ir kam jie dirba. Jie – tėvai – įkalbėję sūnų dirbti Rusijos žvalgybai. Yra netgi informacijos, kad Timas slaptai lankėsi Rusijoje ir mokėsi šnipų darbo. Timofejus tai neigia.

Negailestingas ir žiaurus šnipų darbas. Pasirinkę tokį gyvenimą, jie rizikuoja sugriauti ne tik savus, bet ir savo vaikų gyvenimus.

Alfa.lt
2016 gruodžio 19

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad

6 požymiai, kad esate pasiklausomas:

• Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o telefono akumuliatorius yra šiltas, kartais net karštas, tai greičiausiai esate pasiklausomas. (…)

• Telefono akumuliatorius greitai išsikrauna. Vieną dieną pastebite, kad jūsų mobiliojo akumuliatorius greičiau išsikrauna. Kone kasdien reikia jį įkrauti, nors praėjusią savaitę jis taip greit neišsikraudavo. Taigi jeigu jūsų telefono akumuliatorius pradėjo greičiau išsikrauti, tai tikriausiai esate tyrimo objektas. (…)

• Ilgai išsijungia. Jei paspaudus išjungimo mygtuką telefono ekranas dar gana ilgai šviečia, o kartais aparatas ir visai neišsijungia arba išjungimo mygtuką reikia spausti kelis kartu, tai galbūt esate sekamas. (…)

• Keistas telefono aparato aktyvumas. Netikėtai telefonas pradeda savarankiškai veikti: įsijungia ekrano apšvietimas, telefonas išsijungia, ekrane matosi kažkokie procesai. Tai dar vienas galimas požymis, kad esate pasiklausomas. (…)

• Pašalinis garsas. Jei kalbėdamas telefonu girdite keistus garsus, aidą, zyzimą, savo balsą, tai tikriausiai esate kontroliuojamas. (…)

• Trikdžiai. Jeigu naudojatės telefonu būdami šali kitų elektroninių prietaisų (televizoriaus) ir kalbėdamiesi matote televizoriaus ekrane trikdžius, tai galbūt jūsų telefono aparate instaliuota pasiklausymo ar sekimo programa. (…)

 

2016 gruodžio 16

6 požymiai, kad esate pasiklausomas: • Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o