2023/12/02
logo
mobile-logo

Naujienos

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu ir kaip jas naudoju straipsnyje.

Valdžios saugumo struktūros. Kalbėdamas apie jas, turiu omenyje tarnybas, kurios pagal Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymus turi teisę vykdyti slaptą žmonių ir organizacijų sekimą, rinkti apie juos informaciją ir kištis į jų gyvenimą. Tokių tarnybų Lietuvoje yra net aštuonios.

Visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos. Suprantu jas taip pat, kaip ir jūs. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kad, kalbėdamas apie šias organizacijas, turiu omenyje organizacijas, kurios yra nepriklausomos nuo valdžios. Jos yra finansuojamos ne iš valstybės biudžeto ir ne valstybės pinigais bet kokia forma.

Agentūrinis darbas. Čia reikia stabtelėti ilgėliau. Agentas yra vienas iš jūsų. Jūs dirbate organizacijoje, turite nemažai bendradarbių. Visi vykdote kažkokias jums priskirtas funkcijas, sprendžiate uždavinius. Agentas dirba kartu su jumis ir yra jūsų kolega su tokiomis pat funkcijomis, įsipareigojimais ir teisėmis. Tačiau šis jūsų kolega agentas turi papildomas slaptas užduotis, kurias privalo vykdyti. Jos nėra žinomos nei jums, nei bendradarbiams, nei vadovams, nei agento artimiesiems. Jis dirba valdžios saugumo institucijai ir dažniausiai už savo darbą gauna materialinį atlygį.

Kaip agentai atsiranda jūsų visuomeninėje organizacijoje?

Pirmasis kelias: jį užverbuoja. Niekuo neišsiskiriantis darbuotojas dirba organizacijoje. Vieną dieną valdžios saugumo struktūros, radusios keliuką į jo silpnybes ar turimas problemas, jį užverbuoja, apmoko, instruktuoja ir išsiunčia dirbti – rinkti informaciją apie jus ir organizaciją.

Antrasis kelias: agentą infiltruoja į organizaciją. Jis jau yra užverbuotas ir apmokytas agentas, kuris įsidarbina visuomeninėje organizacijoje ar profsąjungoje ir tampa jos etatiniu darbuotoju.

Trečiasis kelias: organizacija, to nežinodama, įdarbina ne paprastą užverbuotą agentą, o slaptą etatinį saugumo institucijos darbuotoją. Jo tikroji tapatybė slepiama, ryšiai slepiami. Jis savo darbą dirba slaptai. Kalbate, dirbate su vienu žmogumi, o pasirodo, kad jis netikras – visiškai kitas žmogus su kitokia gyvenimo istorija.

Didžiojoje Britanijoje šiuo metu vyksta viešas tyrimas dėl tokių slaptų pareigūnų veiklos visuomeninėse organizacijose. Jie ilgus metus kitais vardais ir pavardėmis dirbo šiose organizacijose, dalyvavo jų veikloje, tačiau tuo pačiu metu vykdė slaptas policijos užduotis. Jie nėra supermenai. Jie yra paprasti žmonės, turintys silpnybių, negalintys atsispirti moters grožiui, aistrai, meilei. Vienas iš tokių slaptų pareigūnų per savo slaptą tarnybą organizacijose turėjo lytinių santykių su keliomis moterimis. Viena iš jų pagimdė vaikutį. Vėliau jis dingo joms iš akiračio. Dar vėliau pasirodė svetimu (savo tikruoju) vardu ir pavarde. Moterys patyrė didelį šoką. Jos reikalauja iš policijos kompensacijos ir ją greičiausiai gaus. Anksčiau Didžiosios Britanijos istorijoje būta atvejo, kai moteris, pagimdžiusi vaiką nuo slapto policijos pareigūno, kuris dirbo apsimetęs kitu asmeniu, prisiteisė 400 tūkst. svarų sterlingų kompensaciją.

Agentai, veikdami visuomeninėse organizacijose, gali vykdyti šias užduotis:

Rinkti informaciją apie organizaciją, jos vadus, narius, planus, organizuojamus renginius, organizacijos ryšius su kitomis organizacijomis, jos finansinius rėmėjus, bendradarbiavimą su užsienio piliečiais.

Daryti įtaką vadovų priimamiems sprendimams, teikti vadovams dezinformaciją, manipuliuoti jais, įrodinėti savo tiesas. Kartais agentai patys tampa vienais iš vadovaujančių asmenų. Tuomet priima sprendimus, palankius ne profsąjungai ir jos nariams, bet valdžiai.

Griauti organizacijos darbą iš vidaus. Agentai gali trukdyti priimti sprendimus, nevykdyti užduočių, vilkinti darbus. Kelti intrigas, skleisti gandus. Žodžiu, daryti viską, kad organizacija prarastų reputaciją ir žmonių pasitikėjimą.

Sovietiniais laikais KGB dažnai siekdavo į jai nepalankias organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų. Į organizacijos vidų patekęs vienas agentas po truputį pritraukdavo kitus agentus, tada visi kartu išstumdavo iš organizacijos vadovaujančių postų KGB nepalankius asmenis. Sėkmingos operacijos metu KGB faktiškai perimdavo organizacijos valdymą. KGB agentai pradėdavo dominuoti tarp organizacijos vadovų. Jie priimdavo sprendimus ir spręsdavo, kaip turi veikti organizacija, kokius žmones priimti į darbą.

Valdžios saugumo struktūrų informacijos rinkimą apie visuomenines organizacijas ir profsąjungas slaptų agentų pagalba būtų galima pateisinti, jeigu valdžia, naudodama agentūrą, kovotų su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis ir nusikaltėliais. Jeigu agento paskirtis organizacijoje ar profsąjungoje ieškoti nusikaltėlių, kurie daro ar rengiasi daryti nusikaltimus, surasti jį ir neutralizuoti su saugumo struktūromis, toks agento darbas yra priimtinas. Kovoti su banditais ir nusikaltėliais, kurie kelia pavojų žmonėms, yra visuomenei reikalingas ir naudingas dalykas.

Tačiau šiuo metu Lietuvoje valdžios agentūrinį darbą visuomeninėse organizacijose ir profsąjungose pateisinti sunku. Kol nebus priimti normalūs, skaidrūs ir saugumo struktūrų veiklą kontroliuojantys įstatymai, tol jokiais būdais negalima leisti valdžiai kištis nei į organizacijų, nei į profsąjungų veiklą, nes, žiūrėk, anksčiau ar vėliau jos perims šių organizacijų valdymą arba sukels jose sumaištį ir neleis joms normaliai ir skaidriai atstovauti bei ginti savo narių interesų.

Sako, pasitikėk valdžia, juk ji lietuviška, tikra ir nepriklausoma. Valio, džiaugiuosi tuo, kad esame laisvi nuo ruso įtakos ir pinigų. Tačiau, kokia bebūtų valdžia, ja pasitikėti negalima. Tokia yra pagrindinė taisyklė.

Žmogus, gavęs valdžią ir ją pajutęs, kardinaliai pasikeičia. Ne visi, bet dauguma. Atsparių valdžios skoniui yra mažuma arba net vienetai. Todėl turi būti sudėti saugikliai, kurie apsaugotų žmones nuo piktnaudžiavimo valdžia. Turi būti parengti ir priimti aiškūs, konkretūs ir skaidrūs įstatymai, kurie reglamentuotų saugumo struktūrų veiklą ir apsaugotų atskiro žmogaus, organizacijos, profsąjungos, visuomenės interesus.

Tik tuomet galima sakyti, kad valdžia gali naudoti agentūrą informacijos rinkimui visuomeninėse organizacijose, profsąjungose, įmonėse, klubuose ar dar kur nors kitur. Tik tuomet galima valdžiai suteikti teisę naudoti agentūrą informacijai rinkti visuomeninėse nepriklausomose nuo valdžios organizacijose, nes visuomenė, piliečiai turės efektyvius įrankius kontroliuoti saugumo struktūrų veiklą ir žiūrėti, kad ji neperžengtų įstatymu nubrėžtų ribų ir neviršytų įgaliojimų.

2016 gruodžio 15

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos žodžius: „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ arba „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę“ ir, galų gale, „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“, apima dvejopi jausmai: džiaugsmo ir pasididžiavimo bei pykčio ir nusivylimo. Atmintyje išnyra Lietuvių Tautos atstovo, žinomo rašytojo ir poeto Vytauto Aleksandro Cinausko pasakyti žodžiai: „Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad vyksta nuolatinė kova tarp valdžios ir tautos. Tauta, iškovojusi laisvę ir nepriklausomybę, savo teises ir laisves įtvirtino Konstitucijoje ir nurodė valdžiai griežtai jos laikytis. O valdžia patyliukais, po žingsniuką pradėjo siaurinti tautos teises ir laisves. Jai tarnaujantys teisės profesoriai sudėtingais tarptautiniais žodžiais bei sakiniais užliūliavo tautą.

Kaip valdžia iš mūsų pavogė Konstituciją?

Konstitucija. Tai – visuotinis piliečių susitarimas. Tai – Tautos valia. Tai – aukščiausia valdžia valstybėje. Per amžių amžius žmonės kovojo dėl savo teisių ir laisvių. Kiekviena Konstitucijoje parašyta nuostata apie žmogaus teises ir laisves, apie valstybės nepriklausomybę yra iškovota krauju, paaukota šimtai aukų, kad ji būtų įrašyta, įtvirtinta ir įgyvendinama.

Piliečiai patys sprendžia, kaip jiems gyventi, kokią santvarką kurti, kokias teises turėti, o kokias teises ir galias suteikti valdžios institucijoms. Noriu, kad kalbėdami apie Lietuvą, visų pirma  galvotumėte apie tautą, visuomenę, pilietį ir tik po to apie valstybės aparatą, kuris tautos sukurtas tik tam, kad nebūtų chaoso, kad lengviau būtų gyventi ir spręsti problemas. Piliečiai sprendžia viską. Tai yra svarbiausias veiksnys ir didžiausiais Tautos laimėjimas. Tauta priima Konstituciją, ir tik Tauta gali ją keisti. Tai yra Tautos kompetencija, jos suverenių galių realizavimas.

Konstitucinis teismas. Tauta, kurdama ir priimdama Konstituciją, nusprendė įkurti Konstitucinį teismą. Šiam teismui ji priskyrė vienintelę funkciją – spręsti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai. Jei Konstitucinis teismas oficialiai paskelbė, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai jis (įstatymas) iš karto laikomas negaliojančiu.

Konstituciniam teismui nereikia visuomenei aiškinti savo sprendimo motyvų. Jam užtenka oficialiai paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, kurioje yra sakoma, prieštarauja įstatymas Konstitucijai ar ne. Ir viskas. Taškas. Darbas, kurio iš Konstitucinio teismo reikalauja Tauta, yra padarytas. Daugiau iš jo nieko nereikalaujama.

Tačiau…

Konstitucinės doktrinos formavimas. Konstitucinio teismo teisėjai skyrė sau papildomą funkciją – aiškinti Konstituciją, nes, jų įsitikinimu, tauta jos nesupranta. Jie, devyni teisėjai, o kartais mažiau, nes ne visų nuomonės sutampa, Tautai pradėjo aiškinti Konstituciją ir šį savo aiškinimą oficialiai skelbti tautai kartu su nutarimu. Tų aiškinimų vis daugėjo, gausėjo, kol sykį jie tapo, kažkieno gudriai sugalvotu pavadinimu, konstitucine doktrina.

Įstatymuose yra parašyta, kad Konstitucinio teismo nutarimai turi įstatymo galią. Valdžiai tarnaujantys teisės profesoriai tvirtina, kad Konstitucinio teismo aiškinimai, t. y. konstitucinė doktrina, turi ypatingą konstitucinę galią. Būtent ji ir yra tikroji Konstitucija. Ar suprantate, apie ką kalbu? Tautos valia, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, nėra aukščiausia valia. Už ją yra aukštesnė Konstitucinio teismo teisėjų valia. Kartą įsijautęs vienas profesorius teigė: kuo pilnesnė konstitucinė doktrina, tuo daugiau Konstitucijos.

Ir dar. Kaip žinote, Konstitucija nekinta. Norint ją pakeisti, reikia pereiti kryžiaus kelius. Tai sudėtingas ir ilgas kelias. Tačiau konstitucinė doktrina yra kintama. Juk ją rašo žmonės, kurie būna priklausomi, pažeidžiami, turi įvairių silpnybių, taip pat yra subjektyvūs. Juk politinė bei ekonominė padėtis šalyje nuolatos keičiasi. Konstitucinio teismo teisėjai Konstitucijos straipsnį paaiškina vienaip, o praėjus keliems metams tą patį straipsnį jie jau aiškina kitaip. Jie gali keisti konstitucinę doktriną, kuri, jų pačių įsitikinimu, ir yra Konstitucija. Kokie bus politiniai užsakymai, tokia ir bus Konstitucija. Štai kaip paprastai valdžia iš tautos pasisavino Konstituciją.

Tačiau… tai dar ne viskas.

Konstitucinė dvasia. Konstitucinę dvasią gali pamatyti tik išrinktieji. Ne kiekvienam yra duota galimybė pabendrauti su ja, išklausyti jos ir suprasti. Ne kiekvienam ji pasirodo. Gali visą gyvenimą teisinius poterius murmėti, bet ji vis tiek tave ignoruos.

Konstitucinė dvasia turi ypatingus gebėjimus. Ji pati, be tautos pastangų, kuria konstitucines nuostatas ir jas aiškina. Kartais konstitucinėje doktrinoje galima rasti nuostatų, kurių nėra Konstitucijoje, tačiau kurios, teisės profesorių teigimu, logiškai išplaukia iš Konstitucijos visumos. Tik išrinktieji profesoriai gali šias išplaukas iš visumos suvokti ir įrašyti į konstitucinę doktriną.

Tai kas gi nutinka? O nutinka taip, kad išrinktasis Konstitucinio teismo teisėjas kuria konstitucinę doktriną, remdamasis Konstitucijos nuostatomis, kurių Konstitucijoje nėra, tačiau kurias jam, matyt, pašnabždėjo Konstitucinė dvasia.

„Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“. O kaip gi kitaip pasakyti?  Jei net Konstituciją pavogė!!!

 

2016 gruodžio 14

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos

JAV žvalgybos agentūra CŽV, neturėdama teisių ir pažeisdama JAV įstatymus, daugiau nei dešimtmetį sekė savo šalies piliečius, juos verbavo, apklausinėjo ir ėmėsi jų atžvilgiu kitų aktyvių veiksmų. Žvalgybos agentūra siekė sužinoti, ar 7-ajame dešimtmetyje kilę JAV visuomeniniai judėjimai, pasisakę prieš karą, už žmogaus teises ir laisves, nebuvo inspiruoti, finansiškai remiami bei įtakojami užsienio valstybių.

CŽV visa tai atnešė ne tiek naudos, kiek nuostolių ir įvairių bėdų. Keli Kongreso komitetai tyrė operaciją, įtarus, kad ji buvo nukreipta prieš savo šalies piliečius. Pagal JAV įstatymus žvalgybos agentūra neturi teisės vykdyti veiklos šalies viduje ir verbuoti savo šalies piliečių.

Viskas prasidėjo nuo Fidelio Castro pergalės Kuboje 1959 metais. Amerikiečiai susirūpino ir atidžiai stebėjo procesus, vykusius Kuboje. Jiems situacija labai nepatiko. Žvalgybos agentūra nusprendė verbuoti Kubos emigrantus ir jų pagalba kenkti Kubai bei F. Castro. O gal kartais pavyktų nuversti Castro režimą?

CŽV aktyviai ėmėsi darbo ir užverbavo visą pulką agentų. Agentūra netrukus veiklą išplėtė ir pradėjo domėtis kitais emigrantais bei jų sukurtais visuomeniniais judėjimais. Pranešimus apie surinktą informaciją teikdavo prezidentui Lyndonui B. Johnsonui.

Maždaug tuo metu JAV prasidėjo aktyvūs protestai prieš karą Vietname. Būrėsi žmonės, steigė organizacijas, rengė demonstracijas. Šis visuomeninis procesas jaudino JAV prezidentą. Jis pasitarė su tuometiniu FTB vadovu Edgaru Hooveriu ir iš jo išgirdo, kad visi judėjimai neva yra inspiruoti užsienio valstybių. Prezidentas, norėdamas įsitikinti E. Hooverio žodžiais, slapta nurodė CŽV išsiaiškinti, ar JAV teritorijoje veikiantys kairieji visuomeniniai judėjimai iš tiesų yra susiję su užsienio šalimis.

CŽV ėmėsi darbo, įkūrė vidaus operacijų padalinį (DOD), suplanavo plataus masto žvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu CHAOS. Ji apėmė kelias darbo kryptis:

a) Žvalgai skaitė visus įtartinoms organizacijoms ir asmenims skirtus laiškus iš užsienio, o taip pat jų laiškus į užsienį;

b) Į visuomenines organizacijas, kurios kėlė jiems įtarimų, infiltravo savo agentus informacijos rinkimui apie jų ryšius su užsieniu ir apie jų galimus veiksmus, nukreiptus prieš CŽV bei valstybę;

c) Aktyviai dirbo su vietiniais policijos padaliniais, kolegijų, universitetų vadovybėmis, studentų miestelių apsaugos darbuotojais, siekdami laiku nustatyti radikalus;

d) Apklausinėjo JAV piliečius, grįžusius iš užsienio kelionių. Juos apklausdavo oro uostuose, siekdami nepažeisti JAV įstatymų, nes CŽV negali dirbti šalies viduje ir verbuoti šalies piliečių. CŽV per šiuos asmenis rinko informaciją apie užsienyje veikiančias visuomenines organizacijas;

e) Verbavo ir infiltravo agentus į užsienio visuomenines organizacijas, siekdami išsiaiškinti, ar jos nepalaiko ryšių su JAV analogiškomis organizacijomis.

Žvalgybos agentūros akiratyje buvo beveik visos to meto kairiųjų organizacijos. Žvalgai sekė daugiau kaip 1 tūkst. organizacijų, tyrė 13 tūkst. (virš 7 tūkst. jų buvo JAV piliečiai) aktyvistų ir jų atžvilgiu vedė bylas, duomenų bazėje buvo įrašytos apie 300 tūkst. asmenų pavardės ir vardai. Darbo apimtis buvo milžiniška.

Pavyzdžiui, CŽV taikiniais tapo tokios organizacijos: „Studentai už Demokratinę visuomenę“, „Juodosios panteros“, „Jaunieji lordai“ (Lontynų Amerikos emigrantų organizacija, kovojusi už savo teises ir laisves), „Moterys už taiką“, žurnalas „Ramparts“, kuris aštriai kritikavo valdžią, skleidė kairiąsias mintis.

Žvalgybos agentūra CŽV lenktyniavo su saugumo agentūra FTB, kuri daugiau pasieks, dirbdama prieš visuomeninius judėjimus. FTB, vadovaujamas E. Hooverio, vykdė analogišką kontržvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu COINTELPRO. Jie tyrė tuos pačius asmenis ir tas pačias organizacijas, kaip ir CŽV. Tačiau rezultatai, nepaisant įdėto didelio darbo, nedžiugino.

1967 metais, praėjus keleriems metams aktyvaus darbo pradžios, CŽV direktoriaus pavaduotojas Richardas Helmsas informavo šalies prezidentą: „neturime jokių įrodymų, kad visuomeniniams judėjimams poveikį darytų užsienio valstybės ar jų ambasados, veikiančios JAV”.

1969 metais R. Helmsas savo teiginį prezidentui pakartojo. Nieko naujo, situacija nepasikeitė. Iš viso per operacijos CHAOS vykdymo laikotarpį CŽV prezidentui pateikė 6 ataskaitas. Kitiems svarbiems pareigūnams pateikti dar 34 pranešimai.

Žvalgybinė operacija buvo nutraukta, 1972 metais kilus „Watergate“ skandalui, į kurį buvo įsivėlę du buvę žvalgybos agentūros CŽV darbuotojai, dirbę vidaus operacijų padalinyje (DOD).

Ir tada, ir dabar spėliojama, kad JAV prezidentas Richardas Nixonas, galiausiai priverstas atsistatydinti dėl „Watergate” skandalo, siekė specialųjį CŽV padalinį panaudoti kovai su politiniais oponentais.

Sunku pasakyti ar šiuose žodžiuose yra tiesos, nes informacija apie operaciją CHAOS vis dar įslaptinta. Tačiau sunku nesutikti, kad žvalgyba su savo darbo metodais yra geriausias įrankis politiniams konkurentams kenkti.

Alfa.lt
2016 gruodžio 14

JAV žvalgybos agentūra CŽV, neturėdama teisių ir pažeisdama JAV įstatymus, daugiau nei dešimtmetį sekė savo šalies piliečius, juos verbavo, apklausinėjo

Didžioji sekimo paslaptis, gerbiami skaitytojai, yra atskleista ir paviešinta. Buvęs CŽV darbuotojas Edwardas Snowdenas, duodamas interviu BBC žurnalistams, patvirtino, kad Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūros turi galimybę sekti žmogų per jo išmanųjį telefoną.

Žvalgas apie asmenį gali gauti labai daug informacijos, pasitelkęs išmanųjį telefoną. Jam tereikia į jį dominančio asmens išmanųjį telefoną nusiųsti tekstinę žinutę. Objektas ją atidarys ir programa bus automatiškai įrašyta. Pats tyrimo objektas daugiau jokių požymių nematys ir nejaus, tačiau bus sekamas ištisomis paromis, informacija apie jo veiksmus bus siunčiama be pertrūkio.

Žvalgas turės galimybę girdėti visus tyrimo objekto pokalbius telefonu, skaityti jo rašomas ir gaunamas SMS žinutes, matyti, kokius tinklalapius šis lankė, kokius objektus fotografavo ir kam rašė bei iš ko gavo elektroninius laiškus. Žvalgas taip pat matys telefone laikomus objekto dokumentus ir kitą informaciją.

Ši šnipinėjimo programa veikia kaip „blakė“. Žvalgas girdi viską, kas vyksta aplink objektą ir su kuo jis kalbasi. Išmanusis telefonas jau tapo pačia geriausia ir efektyviausia žmogaus sekimo priemone. Atsidūręs žmogaus kišenėje, jis tampa žvalgybos agentūrų mikrofonu, padedantis beveik viską sužinoti apie žmogų ir jo gyvenimą. Kol kas šia šnipinėjimo programa gali naudotis tik didžiųjų valstybių žvalgybininkai, o labai greitai šnipinėti greičiausiai galės kas panorėjęs, nes tokias technologijas išlaikyti paslaptyje ilgą laiką faktiškai neįmanoma. Žiūrėk, kinai jas pavogs, pagamins savas ir paskleis po visą pasaulį.

Šnipinėjimo programą sudaro atskirų programų paketas, vadinamasis „Smurf suite“ („Smurfų paketas”). Į jį įeina programos:

a) „Dreamy Smurf“ – programos paskirtis – įjungti ir išjungti šnipinėjimo programą, esančią objekto išmaniajame telefone;

b) „Nosey Smurf“ – programa valdo išmaniojo telefono mikrofoną net tuo metu, kai mobilusis telefonas yra išjungtas. Telefonas išjungtas, tačiau mikrofonas veikia;

c) „Tracker Smurf“ – programos paskirtis – nustatyti asmens buvimo vietą ir judėjimą. Kur jis buvo, kiek laiko buvo, kur po to ėjo, kur važiavo ir taip toliau ir panašiai;

d) „Paranoid Smurf“ – šios programėlės paskirtis – užmaskuoti, paslėpti visas kitas šnipinėjimo programėles nuo tyrimo objekto. Jeigu asmens telefonas pradeda keistai elgtis ir asmuo nusprendžia nunešti jį į taisyklą, tai meistras dėl „Paranoid Smurf“ programos poveikio negalės nustatyti tikrosios keisto mobilaus telefono veikimo priežasties.

BBC žurnalistai užklausė Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūros GCHQ, ar E. Snowdenas kalba tiesą. Tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Žvalgybos agentūra atsisakė komentuoti. Taip pat pasielgė ir Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūra NSA.

Šių dviejų valstybių žvalgybų agentūros, pasak buvusio CŽV darbuotojo E. Snowdeno, dirba išvien ir turi bendrų tikslų. Jos kartu kuria įvairias šnipinėjimo programas ir jas naudoja. E. Snowdeno teigimu, „Smurf suite“ šnipinėjimo programai sukurti agentūros išleido apie milijardą JAV dolerių.

Buvęs CŽV ir NSA žvalgybos agentūrų darbuotojas E. Snowdenas slapstosi Rusijoje nuo JAV teisėsaugos. Jam gresia 30 metų laisvės atėmimo bausmė už JAV valstybės slaptos informacijos paviešinimą.

Alfa.lt
2016 gruodžio 13

Didžioji sekimo paslaptis, gerbiami skaitytojai, yra atskleista ir paviešinta. Buvęs CŽV darbuotojas Edwardas Snowdenas, duodamas interviu BBC žurnalistams, patvirtino, kad

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku įsivaizduoti, ar ne? Aišku, tas žmogus, kuris planavo žudyti dėl valdžios, neskaičiavo, kiek bus aukų. Matyt, jam tas pats, ar jų bus šimtas, ar trys šimtai, o gal tūkstantis. Jis, matyt, vadovavosi Nikolo Makiavelio išsakyta mintimi „tikslas pateisina priemones“.

Dabar įsivaizduokite tokį žmogų sėdintį valdžioje, vienasmeniškai priiminėjantį sprendimus ir turintį galimybę paspausti branduolinių raketų (jų jis turi daugiau nei pusantro tūkstančio) paleidimo mygtuką. Vien tik nuo tokio vaizdinio darosi baugu.

Tačiau… toks žmogus yra tikrovėje, jis gyvena šiais laikais ir jis valdo vieną didžiausią pasaulio valstybių – Rusiją.

Kelių JAV universitetų dėstytojas, žurnalistas, publicistas Davidas Sotteris apie 40 metų domisi ir rašo straipsnius apie Sovietų Sąjungą bei dabartinę Rusiją. Jis ką tik išleido naują knygą „The Less You Know, the Better You Sleep: Russia‘s Road to Terror and Dictatorship under Yeltsin and Putin“ („Kuo mažiau žinai, tuo geriau miegi: Rusijos kelias į terorą ir diktatūrą prie Jelcino ir Putino”), kurioje jis tvirtina, kad yra pakankamai įrodymų teigti, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra prisidėjęs prie daugelio daugiaaukščių gyvenamųjų namų sprogdinimo 1999 metų rudenį Rusijos miestuose.

Šiuos namus, anot autoriaus, galimai – tai sakau todėl, kad teismo nėra įrodyta kitaip – susprogdino Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnai, žinant ir, matyt, pritariant pačiam V. Putinui.

Kodėl?

Tai vienas iš svarbiausių klausimų, reikalaujančių aiškaus atsakymo. Kodėl? Todėl, kad 1999 metų vasaros pabaigoje tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Rusijos premjeru paskyrė buvusį KGB darbuotoją V. Putiną. Jis taip pat buvo numatytas naujuoju prezidentu ir privalėjo B. Jelcinui bei jo artimai aplinkai garantuoti saugumą – kaip jų gyvybėms, laisvėms, taip ir sukauptiems turtams.

Tačiau V. Putiną į valdžią stūmę asmenys susidūrė su problema. Anais laikais Rusijoje jis buvo nežinomas žmogus. Pagal atliktas apklausas už jį 1999 metų vasaros pabaigoje buvo pasirengę balsuoti vos 2 proc. Rusijos rinkėjų. Tai yra juokingas rinkėjų skaičius, balansuojantis ant paklaidos ribos. Tai faktiškai yra niekas.

V. Putino „stūmėjams“ reikėjo sugalvoti kažką tokio įspūdingo, sukrečiančio, kad jo reitingai per kelis mėnesius kosminiu greičiu šoktų į viršų. Ir jie sugalvojo karą Čečėnijoje. Ir jie, pasak D. Sotterio, sugalvojo… teroro aktus Rusijos miestuose.

Viskas, ką sugalvojo tuometės Rusijos valdžios klanas, buvo įgyvendinta. Tikslas pasiektas. Teroro aktai Rusijoje per kelis mėnesius nusinešė 307 civilinių žmonių gyvybes ir 1,7 tūkst. sužeidė. Keliuose skirtinguose miestuose buvo susprogdinti gyvenamieji namai.

Užduoties vykdytojai nesismulkino. Sprogdino taip, kad būtų kuo didesnis efektas. Jiems reikėjo sukurti priešą, pasėti tarp gyventojų didelę baimę, iškelti jų gyvenimams baisią grėsmę. Jie savo užduotį įvykdė. Na, o V. Putinas, naujasis Rusijos prezidentas, tapo įbaugintų žmonių gelbėtoju, užtarėju, globėju, saugumo garantu. Tikriausiai pamenate jo garsią frazę: „Teroristov nado močit’ v sortire“ („Teroristus reikia skandinti išvietėje”).

Taigi teroristiniai aktai ir nedidelis karas Čečėnijoje davė savo dividendų, išsprendė V. Putino reitingų problemą. Rinkėjų ir rėmėjų atsirado apstu. V. Putinas tapo naujuoju Rusijos Federacijos prezidentu.

Tačiau… ne viskas sklandžiai praėjo. Į dienos šviesą pradėjo lįsti nepatogūs faktai, rodantys, kad prie nekaltų žmonių žudymo, jų namų sprogdinimo galėjo prisidėti Rusijos aukščiausioji valdžia. D. Sotteris savo knygoje pateikia keletą svarių argumentų.

Pirmiausiai, labai keistai atrodė Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo pasisakymas Dūmoje 1999 metų rugsėjo 13 dienos ryte. Kaip įprastai jis parlamentarams perskaitė dienos dienotvarkę ir prie jos pridūrė: „Štai dar vienas pranešimas iš Rostovo prie Dono. Šiandien naktį buvo susprogdintas gyvenamasis namas Volgodonsko mieste.“ Pasakė, niekas už šio jo pasakymo „neužsikabino“.

Nei žurnalistai, nei parlamentarai apie gyvenamojo namo sprogimą Volgodonske tą pačią, kitą ar dar kitą dieną nieko negirdėjo ir negalėjo girdėti, nes joks namas šiame mieste nurodytu laiku nesprogo. Namas Volgodonske buvo susprogdintas rugsėjo 16 dieną anksti ryte.

Iš kur Rusijos parlamento vadovas iš anksto žinojo apie būsimą namo sprogdinimą? Kas jam rugsėjo 13 dieną suteikė informaciją apie susprogdintą namą Volgodonske? Atminkite, kad tuo metu Rusijoje vos ne kas savaitę sprogdavo po daugiabutį. Dūmos pirmininkas galėjo supainioti pranešimus apie teroro aktus.

Dėl šio nesusipratimo Rusijos parlamente galiausiai kilo nemenkas triukšmas. Jį sukėlė skandalistas Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis. Jis Dūmos posėdžio metu griežtai reikalavo G. Selezniovo paaiškinti, iš kur šis gavo informaciją apie būsimą gyvenamojo namo susprogdinimą. V. Žirinovskis elgėsi kaip yra įpratęs: rėkė, mosikavo rankomis, keikėsi ir reikalavo suteikti jam informaciją. Tačiau Dūmos darbuotojai atjungė jam mikrofoną. Vėliau parlamentarai balsuodami nusprendė atimti iš deputato V. Žirinovskio teisę mėnesį pasisakyti. Nenuorama deputatas V. Žirinovskis buvo apramintas.

Nepriklausomi žurnalistai nepaliko G. Selezniovo ramybėje ir reikalavo pasiaiškinti. Iš pradžių Dūmos pirmininkas tvirtino, kad apie Volgodonsko miestą rugsėjo 13 dieną apskritai nekalbėjo. Vėliau pripažino, kad kalbėjo, bet kitame kontekste, o ne namo sprogdinimo klausimu. Dar vėliau tvirtino, kad jis kalbėjo apie kriminalinių grupuočių tarpusavio kovą Volgodonske, per kurią buvo susprogdintas vieno vietinio verslininko butelis. Žodžiu, G. Selezniovo pasisakymo istorija galiausiai nuslinko į užmarštį.

Kitas argumentas yra dar svarbesnis už pirmą, nes įtarimai dėl planuoto nusikaltimo tiesiogiai krito Rusijos saugumo pareigūnams. 1999 metų rugsėjo 22 dieną Riazanės daugiaaukščio gyvenamojo namo gyventojas šalia namo vakare, apie dešimtą valandą vakaro, pastebėjo automobilį su pusiau uždengtais valstybiniais numeriais. Jis stovėjo šalia namo, o į namo rūsį vyrai iš automobilio nešė sunkius maišus. Gyventojui toks nematytų asmenų elgesys sukėlė įtarimų, tuo labiau kad šalyje jau kurį laiką tęsėsi kruvina sprogdinimų kampanija.

Akylas gyventojas paskambino milicijai. Atvyko patrulinė mašina, milicininkai įėjo į rūsį ir prie sienos pamatė tris vieną ant kito sudėtus kažkokios birios medžiagos pilnus maišus. Jie buvo truputį praplėšti ir į birią medžiagą įstatyti sprogstamieji užtaisai. Šie sujungti su laikrodžio mechanizmu, kuris rodė, kad sprogimas turėjo įvykti 5 val. 30 min., tuo metu, kai žmonės bus įmigę.

Milicijos ekspertai nustatė, kad biri medžiaga yra sprogstamoji medžiaga heksogenas. Tai reiškė, kad nežinomi asmenys į namo rūsį įnešė, ten užtaisė ir paliko tikrą galingą bombą, kuri laisvai galėjo sugriauti ne tik dvylikos aukštų namą, bet ir šalia jo stovintį kitą gyvenamąjį namą.

Iš pradžių, kol milicija gaudė įtariamus asmenis, visi – ir milicija, ir Rusijos saugumo pareigūnai – tvirtino, kad bendromis pastangomis buvo laiku išaiškintas ir užkardytas teroristinis aktas. Šią žinią skelbė regioninė, nacionalinė ir tarptautinė spauda.

Tačiau… viskas pradėjo keistis, kai milicija sulaikė kelis įtariamuosius. Jie pasirodė esantys ne teroristai, ne čečėnai, ne kažkokie kriminaliniai elementai, o Rusijos saugumo agentūros FSB pareigūnai. Centrinė Rusijos valdžia kartu su FSB vadovybe iškart pradėjo aiškinti, kad FSB pareigūnai vykdė mokymus, kad tikrino gyvenamojo namo gyventojų budrumą, kad maišuose buvo ne sprogstamoji medžiaga heksogenas, o paprastas cukrus, kad sprogstamasis užtaisas buvo netikras. Žodžiu, Rusijos valdžia pateikė naują istoriją, kuri taip ir liko pagrindinė.

Iš pradžių žurnalistai, vietiniai milicininkai, sprogstamąją medžiagą tyrę ekspertai, politikai nesutiko su šia versija ir stengėsi ją paneigti, tačiau jų priešinamasis vyko neilgai. Greitai viskas nutilo. Liko vien valdžios išsakyti teiginiai.

Dar vienas svarus įrodymas yra tai, kad vieną namų sprogdintojų atpažino buvęs jo kolega, saugumo tarnybos FSB pareigūnas Michailas Trepaškinas.

Maskvoje, Gurjanovo gatvėje, teroristai susprogdino gyvenamąjį namą. Žuvo daug žmonių. Rusijos saugumas, milicija pradėjo tyrimą. Apklausė kelis šimtus žmonių. Vienas iš apklaustųjų buvo namo priežiūra užsiimančios bendrovės direktorius Markas Blumenfeldas. Jis milicininkams papasakojo, kaip atrodo asmuo, išsinuomojęs rūsį po namu.

Nuomininko vardas ir pavardė neatitiko tikrovės. Žmogus, kuris naudojosi šiais tapatybės duomenimis, daugiau kaip prieš pusmetį žuvo autoavarijoje. Jau vien tai buvo svarbus ženklas. Slaptosios tarnybos dažnai „prikelia“ naujam gyvenimui kitų žmonių, žuvusiųjų, vardus ir pavardes, o jų dokumentus naudoja slaptoms operacijoms vykdyti.

Policininkai nupaišė galimo nusikaltėlio portretą ir jį pradėjo platinti. Tačiau netrukus jų veikla buvo sustabdyta, o pats fotoportretas – sunaikintas.

Nutiko taip, kad sprogimo metu žuvo seserų Tanios ir Alionos Morozovų mama. Jos pasamdė buvusį saugumo tarnybos pareigūną M. Trepaškiną atstovauti jų interesams teisme, rinkti jų prašymu įrodymus apie tikruosius namo sprogdintojus. M. Trepašinas, ilgai ieškojo, kol galiausiai rado pirminį fotoportretą, kurį pagal M. Blumenfeldo pasakojimą sudarė milicija. Pamatęs veidą nuotraukoje, gerokai nustebo. Jis šį žmogų pažinojo. Tai buvo FSB pareigūnas Vladimiras Romanovičius, anksčiau rinkęs informaciją apie čečėnų nusikalstamas grupuotes ir jų veiklą.

M. Trepaškinas kreipėsi į M. Blumenfeldą ir parodė jam nuotrauką. Markas jam papasakojo, kad nuotraukoje iš tiesų yra asmuo, kuris išsinuomojo patalpas sugriauto namo rūsyje. Jis taip pat papasakojo, kad po apklausos milicijoje pas jį į namus buvo atvykę keli saugumo darbuotojai ir išsivežė jį į Lefortovo pastatą. Ilgai klausinėjo, tardė. Po ilgo tardymo jam, M. Blumenfeldui, pasidarė visiškai aišku, kad jis apie milicijai nupasakotą žmogų privalo tylėti ir jį visiškai užmiršti.

Saugumiečiai norėjo, kad M. Blumenfeldas milicininkams nuo šiol pasakotų apie visai kitą žmogų. FSB pareigūnai liudininkui davė nuotrauką, kad jis geriau įsimintų. Tas žmogus, nedidelės verslo įmonės direktorius Ačimezas Gočijaevas, nebuvo susijęs su jokiais sprogdinimais. Tačiau buvo kilęs iš Šiaurės Kaukazo.

Pasklidus žiniai apie įtarimus, A. Gočijaevas, matyt, išsigandęs dėl savo gyvybės, pabėgo nuo FSB persekiotojų. O gal veikiau dingo be žinios. Ir iki šiol neatsirado.

Aktyvus M. Trepaškino tyrimas ir susitikimas su M. Blumenfeldu neliko nepastebėtas. FSB darbuotojai buvusį kolegą sulaikė ir uždarė į areštinę. Netrukus prokuratūra jį apkaltino, o teismas nuteisė už slaptos informacijos atskleidimą ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Palyginus su M. Trepaškino bendraminčiais, kurie taip pat aktyviai tyrė šiuos sprogdinimus, jam pasisekė. Jį nubaudė nesmarkiai. Paliko gyvą.

Su gyvybe teko atsisveikinti net keliems visuomeninio komiteto, kuris buvo sukurtas šiems teroro aktams ištirti po to, kai šio darbo net tris kartus nusikratė Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, nariams. Komisijos pirmininko, Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo, žinomo kovotojo už žmogaus teises ir laisves, pavaduotojas Sergejus Jušenkovas 2003 metų balandį buvo nušautas prie savo namų laiptinės. Komiteto narys, žurnalistas ir deputatas Jurijus Ščekočichinas, praėjus vos trims mėnesiams, buvo nunuodytas – kaip dabar manoma, radioaktyviu taliu.

Žurnalistė Ana Politkovskaja ir buvęs saugumietis Aleksandras Litvinenko taip pat tyrė šiuos sprogimus, tačiau buvo nužudyti. Po šių gana atvirų ir agresyvių nužudymų visuomenininkų tyrimai vis labiau silpo, silpo ir galiausiai nusilpo. Niekas nebenorėjo gilintis į šias problemas, nes visi norėjo gyventi.

D. Sotterio knygoje yra išdėstyta ir daugiau faktų, įrodančių Rusijos aukščiausios valdžios nusikaltimus prieš savo žmones. Iš asmenų, kurie dėl valdžios yra pasirengę žudyti savo šalies piliečius, galima tikėtis visko, net ir paties baisiausio scenarijaus.

Juk jis, tas Rusijos aukščiausioje valdžioje sėdintis žmogus, valdo visą Rusijos branduolinį arsenalą. Manau, kad ranka jam tikrai nesudrebėtų ir spaudžiant branduolinių raketų paleidimo mygtuką.

Alfa.lt

2016 gruodžio 12

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis jis nusikaltėlis. Tai yra nenuginčijamas faktas.

Šaltojo karo metu vyko didžiosios lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio. Kas greitesnis, kas kietesnis ir kieno ilgesnis. Beveik kiekvieną dieną Sovietų Sąjungos spauda pranešdavo visuomenei apie dideles pergales konkurencinėje kovoje su Vakarais. Pagrindinės lenktynės vyko ne dėl geresnio žmonėms gyvenimo sąlygų sukūrimo, o kas greičiau sukurs bombą, kuri galėtų akimirksniu užmušti milijonus žmonių arba nušluoti nuo žemės paviršiaus priešo miestus.

Vakarų pasaulio vyriausybės į lenktynes įtraukė rimčiausius pasaulio mokslininkus, geriausius vadybininkus, sukūrė aukščiausio lygio laboratorijas. Sovietų Sąjungos vyriausybė nesuko sau galvos. Ji vogė Vakarų pasaulio išradimus ir jų pagrindu kūrė savo produktus. Paruošti būrį žvalgų ir išmokyti juos profesionaliai vogti kainuoja pigiau, nei išlaikyti būrį mokslininkų. Sovietiniais laikais kas tik galėjo, tas ir vogė. Sakydavo, mes nevagiame, mes paimame netinkamoje vietoje, mūsų manymu, padėtą daiktą. Sovietų santvarkos egzistavimo pagrindas buvo vagystės. Todėl nėra ko stebėtis, kad vagystes užsienio šalyse skatino, organizavo ir rengė pati vyriausybė.

Sovietų Sąjungos žvalgyba gali pasigirti trimis sėkmės istorijomis, arba trimis didelio masto vagystėmis, kurios baigėsi sėkmingai.

Pirmoji – „Concorde“ lėktuvo vagystė. Sovietų Sąjungos sukurtas viršgarsinis keleivinis lėktuvas „Tupolev Tu-144” buvo kone identiškas britų ir prancūzų sukurtam „Concorde“ lėktuvui. Lėktuvo nosis, sparnai, varikliai, valdymo skydeliai, įrenginiai – faktiškai viskas atitiko „Concorde“. Britai kartu su prancūzais „konkordus“ pradėjo kurti dar 1950 metais. 1962 metais jie pasirašė kontraktą ir oficialiai pradėjo „Concorde“ projekto įgyvendinimą. Lėktuvo kūrimas atėmė daug laiko ir pastangų. Tačiau 1968 metais, dviem mėnesiais anksčiau nei prancūzai su britais, Sovietų Sąjunga išbandė naują „Tupolev Tu-144“ lėktuvą. Pasaulio oreivystės ekspertai, stebėdamiesi Sovietų Sąjungos lėktuvo panašumu į „Concorde“, pašiepiamai pavadino jį „Concordski“.

Sovietų Sąjungos žvalgyba pavogė britų ir prancūzų projekto techninius duomenis. Slaptuose KGB dokumentuose, kuriuos britų žvalgybai perdavė buvęs sovietų žvalgybos darbuotojas, perbėgėlis Vasilijus Mitrochinas, rašoma, kad KGB agentas slapyvardžiu „ACE“ Rusijos žvalgybai perdavė daugiau kaip 90 tūkst. dokumentų, susijusių su „Concorde“ ir kitų lėktuvų kūrimu.

Jungtinės Karalystės komunistų partijos narys Jamesas Doyle’as viešai prisipažino, kad būtent jis Sovietų Sąjungai už penkis tūkstančius svarų sterlingų pardavė „Concorde“ techninius duomenis. Komunistas J. Doyle’as BAC gamykloje Filtone, kur vyko „Concorde“ kūrimas, dirbo nuo 1967 iki 1970 metų. Su rusų prekybos delegacijos atstovais, kaip juos įvardijo J. Doyle’as, jis susitikdavo Londono metro stotyse. J. Doyle’as teigė, kad jis pats nutraukė santykius su Sovietų Sąjungos atstovais, nes jie pradėjo daryti jam milžinišką spaudimą ir reikalauti vis daugiau ir daugiau informacijos.

Britanijos vyriausybė 1971 metais iš šalies dėl šnipinėjimo išvijo 105 Rusijos „diplomatus“.

Komunistas J. Doyle’as žurnalistams pasakojo, kad jam surinkti informaciją apie „Concorde“ lėktuvo kūrimą buvo lengva. Jis galėjo įeiti į darbo patalpas, kuriose buvo laikomi brėžiniai, dokumentai, techniniai aprašymai. Į patalpas, į kurias jis oficialiai negalėjo patekti, jį įleisdavo apsaugos darbuotojai. J. Doyle’as tvirtino, kad jis dažnai pasilikdavo po darbo ir kopijuodavo dokumentus. Jokios rimtos apsaugos nebuvo. Niekas nesaugojo informacijos. Dokumentai nebuvo įslaptinti.

JAV daugkartinio naudojimo pilotuojamas erdvėlaivis „Space Shuttle“ buvo dar vienas sėkmingos Sovietų Sąjungos žvalgybos grobis. JAV mokslininkai siekė sukurti kosminį laivą, kuris galėtų nuskristi į kosmosą ir grįžti atgal. Pagrindinė šio laivo paskirtis – gabenti žmones ir krovinius į kosmines stotis.

Sovietų Sąjunga sukūrė kosminį lėktuvą „Buran“, kuris pagal savo techninius duomenis atitiko JAV „Space Shuttle“. „Buran“ buvo daug kartų išbandytas atmosferoje, tačiau tik vieną kartą be piloto pakilo į orbitą aplink Žemę. 1994 metais Rusija dėl finansavimo stokos „Buran“ projektą nutraukė.

Sovietų lyderio Leonido Brežnevo aplinkos žmonės, kurie buvo atsakingi už šalies gynybą ir karinės pramonės vystymąsi, siekdami gauti finansavimą kosminiam (visomis prasmėmis) projektui, įbaugino L. Brežnevą. Jie teigė, kad JAV vyriausybė kuria karinį kosminį laivą, kuris galės skristi į kosmosą ir grįžti atgal. Šis kosminis lėktuvas kelsiantis didelę grėsmę Sovietų Sąjungai, nes jis nepastebėtas galės priartėti prie Maskvos, ją subombarduoti ir vėl pasitraukti į kosmosą, o vėliau grįžti į savo buvimo vietą. L. Brežnevas išsigando ir nurodė sukurti analogišką ginklą.

Buvo mesti dideli pinigai žvalgybai, suformuluoti uždaviniai. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo. Sovietų žvalgai sugebėjo pavogti „Space Shuttle“ techninius duomenis iš tuo metu besikuriančio intraneto, kuriuo naudojosi laivo kūrėjai ir vyriausybės institucijos, duomenų bazės.

Pagrindinė aplinkybė, kuri Sovietų Sąjungos žvalgams leido pavogti „Space Shuttle“ duomenis, buvo apsaugos nebuvimas. JAV netinkamai saugojo projektą. Niekas negalvojo, kad kas nors gali juo susidomėti, o tuo labiau – jį pavogti.

Tačiau didžiausia Sovietų Sąjungos žvalgybos sėkmė buvo atominės bombos projekto vagystė. Teigiama, kad SSRS diktatorius Josifas Stalinas net anksčiau už JAV prezidentą Harry Trumaną, 1945-aisiais pakeitusį velionį pirmtaką Frankliną D. Rooseveltą, sužinojo apie tai, kad kuriama atominė bomba.

JAV suburti rimčiausi pasaulio mokslininkai dalyvavo „Manhatano projekte“, kuriam apsaugoti buvo imtasi griežčiausių apsaugos priemonių. Tūkstančiai apsauginių ir kontržvalgybininkų dirbo, siekdami išsaugoti JAV paslaptį. Kontržvalgybininkai kruopščiai tikrino kiekvieną į darbą pretenduojantį kandidatą, akylai stebėjo pačius darbuotojus, jų elgesį, griežtai saugojo pastatus ir pačią teritoriją. Rodės, kad „Manhatano projektas“ yra saugus.

Tačiau Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo užverbuoti kelis prie šio projekto dirbusius žmones ir iš jų gauti jiems reikalingos informacijos. Tai nulėmė, jog pirmoji sovietų atominė bomba Semipalatinsko poligone (dabartiniame Kazachstane) buvo susprogdinta palyginus anksti, 1949 metais. Labiausiai sovietams nusipelnę išdavikai buvo Klausas Fuchsas, Theodore’as Hallas, Julius ir Ethel Rosenbergai.

Pagrindinė priežastis, kuri leido sovietų žvalgybai pavogti slaptus duomenis apie atominės bombos kūrimą, buvo naivus JAV pasitikėjimas savo sąjungininkais. Sovietų Sąjunga ir JAV kartu kovojo prieš Hitlerio karo mašiną. JAV kontržvalgybininkai projektą pirmiausiai saugojo nuo vokiečių šnipų, persekiojo visus, kurie turėjo nors kokių šaknų ar ryšių su Vokietija, tačiau beveik visiškai nekreipė dėmesio į sovietų žvalgybos veiksmus. Jie netikėjo ir nesitikėjo, kad jų bendražygiai kovoje prieš Hitlerį juos apgaus, apmaus ir apvogs.

Alfa.lt

2016 gruodžio 10

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis