2020/09/25

Naujienos

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos žodžius: „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ arba „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę“ ir, galų gale, „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“, apima dvejopi jausmai: džiaugsmo ir pasididžiavimo bei pykčio ir nusivylimo. Atmintyje išnyra Lietuvių Tautos atstovo, žinomo rašytojo ir poeto Vytauto Aleksandro Cinausko pasakyti žodžiai: „Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad vyksta nuolatinė kova tarp valdžios ir tautos. Tauta, iškovojusi laisvę ir nepriklausomybę, savo teises ir laisves įtvirtino Konstitucijoje ir nurodė valdžiai griežtai jos laikytis. O valdžia patyliukais, po žingsniuką pradėjo siaurinti tautos teises ir laisves. Jai tarnaujantys teisės profesoriai sudėtingais tarptautiniais žodžiais bei sakiniais užliūliavo tautą.

Kaip valdžia iš mūsų pavogė Konstituciją?

Konstitucija. Tai – visuotinis piliečių susitarimas. Tai – Tautos valia. Tai – aukščiausia valdžia valstybėje. Per amžių amžius žmonės kovojo dėl savo teisių ir laisvių. Kiekviena Konstitucijoje parašyta nuostata apie žmogaus teises ir laisves, apie valstybės nepriklausomybę yra iškovota krauju, paaukota šimtai aukų, kad ji būtų įrašyta, įtvirtinta ir įgyvendinama.

Piliečiai patys sprendžia, kaip jiems gyventi, kokią santvarką kurti, kokias teises turėti, o kokias teises ir galias suteikti valdžios institucijoms. Noriu, kad kalbėdami apie Lietuvą, visų pirma  galvotumėte apie tautą, visuomenę, pilietį ir tik po to apie valstybės aparatą, kuris tautos sukurtas tik tam, kad nebūtų chaoso, kad lengviau būtų gyventi ir spręsti problemas. Piliečiai sprendžia viską. Tai yra svarbiausias veiksnys ir didžiausiais Tautos laimėjimas. Tauta priima Konstituciją, ir tik Tauta gali ją keisti. Tai yra Tautos kompetencija, jos suverenių galių realizavimas.

Konstitucinis teismas. Tauta, kurdama ir priimdama Konstituciją, nusprendė įkurti Konstitucinį teismą. Šiam teismui ji priskyrė vienintelę funkciją – spręsti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai. Jei Konstitucinis teismas oficialiai paskelbė, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai jis (įstatymas) iš karto laikomas negaliojančiu.

Konstituciniam teismui nereikia visuomenei aiškinti savo sprendimo motyvų. Jam užtenka oficialiai paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, kurioje yra sakoma, prieštarauja įstatymas Konstitucijai ar ne. Ir viskas. Taškas. Darbas, kurio iš Konstitucinio teismo reikalauja Tauta, yra padarytas. Daugiau iš jo nieko nereikalaujama.

Tačiau…

Konstitucinės doktrinos formavimas. Konstitucinio teismo teisėjai skyrė sau papildomą funkciją – aiškinti Konstituciją, nes, jų įsitikinimu, tauta jos nesupranta. Jie, devyni teisėjai, o kartais mažiau, nes ne visų nuomonės sutampa, Tautai pradėjo aiškinti Konstituciją ir šį savo aiškinimą oficialiai skelbti tautai kartu su nutarimu. Tų aiškinimų vis daugėjo, gausėjo, kol sykį jie tapo, kažkieno gudriai sugalvotu pavadinimu, konstitucine doktrina.

Įstatymuose yra parašyta, kad Konstitucinio teismo nutarimai turi įstatymo galią. Valdžiai tarnaujantys teisės profesoriai tvirtina, kad Konstitucinio teismo aiškinimai, t. y. konstitucinė doktrina, turi ypatingą konstitucinę galią. Būtent ji ir yra tikroji Konstitucija. Ar suprantate, apie ką kalbu? Tautos valia, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, nėra aukščiausia valia. Už ją yra aukštesnė Konstitucinio teismo teisėjų valia. Kartą įsijautęs vienas profesorius teigė: kuo pilnesnė konstitucinė doktrina, tuo daugiau Konstitucijos.

Ir dar. Kaip žinote, Konstitucija nekinta. Norint ją pakeisti, reikia pereiti kryžiaus kelius. Tai sudėtingas ir ilgas kelias. Tačiau konstitucinė doktrina yra kintama. Juk ją rašo žmonės, kurie būna priklausomi, pažeidžiami, turi įvairių silpnybių, taip pat yra subjektyvūs. Juk politinė bei ekonominė padėtis šalyje nuolatos keičiasi. Konstitucinio teismo teisėjai Konstitucijos straipsnį paaiškina vienaip, o praėjus keliems metams tą patį straipsnį jie jau aiškina kitaip. Jie gali keisti konstitucinę doktriną, kuri, jų pačių įsitikinimu, ir yra Konstitucija. Kokie bus politiniai užsakymai, tokia ir bus Konstitucija. Štai kaip paprastai valdžia iš tautos pasisavino Konstituciją.

Tačiau… tai dar ne viskas.

Konstitucinė dvasia. Konstitucinę dvasią gali pamatyti tik išrinktieji. Ne kiekvienam yra duota galimybė pabendrauti su ja, išklausyti jos ir suprasti. Ne kiekvienam ji pasirodo. Gali visą gyvenimą teisinius poterius murmėti, bet ji vis tiek tave ignoruos.

Konstitucinė dvasia turi ypatingus gebėjimus. Ji pati, be tautos pastangų, kuria konstitucines nuostatas ir jas aiškina. Kartais konstitucinėje doktrinoje galima rasti nuostatų, kurių nėra Konstitucijoje, tačiau kurios, teisės profesorių teigimu, logiškai išplaukia iš Konstitucijos visumos. Tik išrinktieji profesoriai gali šias išplaukas iš visumos suvokti ir įrašyti į konstitucinę doktriną.

Tai kas gi nutinka? O nutinka taip, kad išrinktasis Konstitucinio teismo teisėjas kuria konstitucinę doktriną, remdamasis Konstitucijos nuostatomis, kurių Konstitucijoje nėra, tačiau kurias jam, matyt, pašnabždėjo Konstitucinė dvasia.

„Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“. O kaip gi kitaip pasakyti?  Jei net Konstituciją pavogė!!!

 

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos

JAV žvalgybos agentūra CŽV, neturėdama teisių ir pažeisdama JAV įstatymus, daugiau nei dešimtmetį sekė savo šalies piliečius, juos verbavo, apklausinėjo ir ėmėsi jų atžvilgiu kitų aktyvių veiksmų. Žvalgybos agentūra siekė sužinoti, ar 7-ajame dešimtmetyje kilę JAV visuomeniniai judėjimai, pasisakę prieš karą, už žmogaus teises ir laisves, nebuvo inspiruoti, finansiškai remiami bei įtakojami užsienio valstybių.

CŽV visa tai atnešė ne tiek naudos, kiek nuostolių ir įvairių bėdų. Keli Kongreso komitetai tyrė operaciją, įtarus, kad ji buvo nukreipta prieš savo šalies piliečius. Pagal JAV įstatymus žvalgybos agentūra neturi teisės vykdyti veiklos šalies viduje ir verbuoti savo šalies piliečių.

Viskas prasidėjo nuo Fidelio Castro pergalės Kuboje 1959 metais. Amerikiečiai susirūpino ir atidžiai stebėjo procesus, vykusius Kuboje. Jiems situacija labai nepatiko. Žvalgybos agentūra nusprendė verbuoti Kubos emigrantus ir jų pagalba kenkti Kubai bei F. Castro. O gal kartais pavyktų nuversti Castro režimą?

CŽV aktyviai ėmėsi darbo ir užverbavo visą pulką agentų. Agentūra netrukus veiklą išplėtė ir pradėjo domėtis kitais emigrantais bei jų sukurtais visuomeniniais judėjimais. Pranešimus apie surinktą informaciją teikdavo prezidentui Lyndonui B. Johnsonui.

Maždaug tuo metu JAV prasidėjo aktyvūs protestai prieš karą Vietname. Būrėsi žmonės, steigė organizacijas, rengė demonstracijas. Šis visuomeninis procesas jaudino JAV prezidentą. Jis pasitarė su tuometiniu FTB vadovu Edgaru Hooveriu ir iš jo išgirdo, kad visi judėjimai neva yra inspiruoti užsienio valstybių. Prezidentas, norėdamas įsitikinti E. Hooverio žodžiais, slapta nurodė CŽV išsiaiškinti, ar JAV teritorijoje veikiantys kairieji visuomeniniai judėjimai iš tiesų yra susiję su užsienio šalimis.

CŽV ėmėsi darbo, įkūrė vidaus operacijų padalinį (DOD), suplanavo plataus masto žvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu CHAOS. Ji apėmė kelias darbo kryptis:

a) Žvalgai skaitė visus įtartinoms organizacijoms ir asmenims skirtus laiškus iš užsienio, o taip pat jų laiškus į užsienį;

b) Į visuomenines organizacijas, kurios kėlė jiems įtarimų, infiltravo savo agentus informacijos rinkimui apie jų ryšius su užsieniu ir apie jų galimus veiksmus, nukreiptus prieš CŽV bei valstybę;

c) Aktyviai dirbo su vietiniais policijos padaliniais, kolegijų, universitetų vadovybėmis, studentų miestelių apsaugos darbuotojais, siekdami laiku nustatyti radikalus;

d) Apklausinėjo JAV piliečius, grįžusius iš užsienio kelionių. Juos apklausdavo oro uostuose, siekdami nepažeisti JAV įstatymų, nes CŽV negali dirbti šalies viduje ir verbuoti šalies piliečių. CŽV per šiuos asmenis rinko informaciją apie užsienyje veikiančias visuomenines organizacijas;

e) Verbavo ir infiltravo agentus į užsienio visuomenines organizacijas, siekdami išsiaiškinti, ar jos nepalaiko ryšių su JAV analogiškomis organizacijomis.

Žvalgybos agentūros akiratyje buvo beveik visos to meto kairiųjų organizacijos. Žvalgai sekė daugiau kaip 1 tūkst. organizacijų, tyrė 13 tūkst. (virš 7 tūkst. jų buvo JAV piliečiai) aktyvistų ir jų atžvilgiu vedė bylas, duomenų bazėje buvo įrašytos apie 300 tūkst. asmenų pavardės ir vardai. Darbo apimtis buvo milžiniška.

Pavyzdžiui, CŽV taikiniais tapo tokios organizacijos: „Studentai už Demokratinę visuomenę“, „Juodosios panteros“, „Jaunieji lordai“ (Lontynų Amerikos emigrantų organizacija, kovojusi už savo teises ir laisves), „Moterys už taiką“, žurnalas „Ramparts“, kuris aštriai kritikavo valdžią, skleidė kairiąsias mintis.

Žvalgybos agentūra CŽV lenktyniavo su saugumo agentūra FTB, kuri daugiau pasieks, dirbdama prieš visuomeninius judėjimus. FTB, vadovaujamas E. Hooverio, vykdė analogišką kontržvalgybinę operaciją kodiniu pavadinimu COINTELPRO. Jie tyrė tuos pačius asmenis ir tas pačias organizacijas, kaip ir CŽV. Tačiau rezultatai, nepaisant įdėto didelio darbo, nedžiugino.

1967 metais, praėjus keleriems metams aktyvaus darbo pradžios, CŽV direktoriaus pavaduotojas Richardas Helmsas informavo šalies prezidentą: „neturime jokių įrodymų, kad visuomeniniams judėjimams poveikį darytų užsienio valstybės ar jų ambasados, veikiančios JAV”.

1969 metais R. Helmsas savo teiginį prezidentui pakartojo. Nieko naujo, situacija nepasikeitė. Iš viso per operacijos CHAOS vykdymo laikotarpį CŽV prezidentui pateikė 6 ataskaitas. Kitiems svarbiems pareigūnams pateikti dar 34 pranešimai.

Žvalgybinė operacija buvo nutraukta, 1972 metais kilus „Watergate“ skandalui, į kurį buvo įsivėlę du buvę žvalgybos agentūros CŽV darbuotojai, dirbę vidaus operacijų padalinyje (DOD).

Ir tada, ir dabar spėliojama, kad JAV prezidentas Richardas Nixonas, galiausiai priverstas atsistatydinti dėl „Watergate” skandalo, siekė specialųjį CŽV padalinį panaudoti kovai su politiniais oponentais.

Sunku pasakyti ar šiuose žodžiuose yra tiesos, nes informacija apie operaciją CHAOS vis dar įslaptinta. Tačiau sunku nesutikti, kad žvalgyba su savo darbo metodais yra geriausias įrankis politiniams konkurentams kenkti.

Alfa.lt

JAV žvalgybos agentūra CŽV, neturėdama teisių ir pažeisdama JAV įstatymus, daugiau nei dešimtmetį sekė savo šalies piliečius, juos verbavo, apklausinėjo

Didžioji sekimo paslaptis, gerbiami skaitytojai, yra atskleista ir paviešinta. Buvęs CŽV darbuotojas Edwardas Snowdenas, duodamas interviu BBC žurnalistams, patvirtino, kad Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūros turi galimybę sekti žmogų per jo išmanųjį telefoną.

Žvalgas apie asmenį gali gauti labai daug informacijos, pasitelkęs išmanųjį telefoną. Jam tereikia į jį dominančio asmens išmanųjį telefoną nusiųsti tekstinę žinutę. Objektas ją atidarys ir programa bus automatiškai įrašyta. Pats tyrimo objektas daugiau jokių požymių nematys ir nejaus, tačiau bus sekamas ištisomis paromis, informacija apie jo veiksmus bus siunčiama be pertrūkio.

Žvalgas turės galimybę girdėti visus tyrimo objekto pokalbius telefonu, skaityti jo rašomas ir gaunamas SMS žinutes, matyti, kokius tinklalapius šis lankė, kokius objektus fotografavo ir kam rašė bei iš ko gavo elektroninius laiškus. Žvalgas taip pat matys telefone laikomus objekto dokumentus ir kitą informaciją.

Ši šnipinėjimo programa veikia kaip „blakė“. Žvalgas girdi viską, kas vyksta aplink objektą ir su kuo jis kalbasi. Išmanusis telefonas jau tapo pačia geriausia ir efektyviausia žmogaus sekimo priemone. Atsidūręs žmogaus kišenėje, jis tampa žvalgybos agentūrų mikrofonu, padedantis beveik viską sužinoti apie žmogų ir jo gyvenimą. Kol kas šia šnipinėjimo programa gali naudotis tik didžiųjų valstybių žvalgybininkai, o labai greitai šnipinėti greičiausiai galės kas panorėjęs, nes tokias technologijas išlaikyti paslaptyje ilgą laiką faktiškai neįmanoma. Žiūrėk, kinai jas pavogs, pagamins savas ir paskleis po visą pasaulį.

Šnipinėjimo programą sudaro atskirų programų paketas, vadinamasis „Smurf suite“ („Smurfų paketas”). Į jį įeina programos:

a) „Dreamy Smurf“ – programos paskirtis – įjungti ir išjungti šnipinėjimo programą, esančią objekto išmaniajame telefone;

b) „Nosey Smurf“ – programa valdo išmaniojo telefono mikrofoną net tuo metu, kai mobilusis telefonas yra išjungtas. Telefonas išjungtas, tačiau mikrofonas veikia;

c) „Tracker Smurf“ – programos paskirtis – nustatyti asmens buvimo vietą ir judėjimą. Kur jis buvo, kiek laiko buvo, kur po to ėjo, kur važiavo ir taip toliau ir panašiai;

d) „Paranoid Smurf“ – šios programėlės paskirtis – užmaskuoti, paslėpti visas kitas šnipinėjimo programėles nuo tyrimo objekto. Jeigu asmens telefonas pradeda keistai elgtis ir asmuo nusprendžia nunešti jį į taisyklą, tai meistras dėl „Paranoid Smurf“ programos poveikio negalės nustatyti tikrosios keisto mobilaus telefono veikimo priežasties.

BBC žurnalistai užklausė Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūros GCHQ, ar E. Snowdenas kalba tiesą. Tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Žvalgybos agentūra atsisakė komentuoti. Taip pat pasielgė ir Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūra NSA.

Šių dviejų valstybių žvalgybų agentūros, pasak buvusio CŽV darbuotojo E. Snowdeno, dirba išvien ir turi bendrų tikslų. Jos kartu kuria įvairias šnipinėjimo programas ir jas naudoja. E. Snowdeno teigimu, „Smurf suite“ šnipinėjimo programai sukurti agentūros išleido apie milijardą JAV dolerių.

Buvęs CŽV ir NSA žvalgybos agentūrų darbuotojas E. Snowdenas slapstosi Rusijoje nuo JAV teisėsaugos. Jam gresia 30 metų laisvės atėmimo bausmė už JAV valstybės slaptos informacijos paviešinimą.

Alfa.lt

Didžioji sekimo paslaptis, gerbiami skaitytojai, yra atskleista ir paviešinta. Buvęs CŽV darbuotojas Edwardas Snowdenas, duodamas interviu BBC žurnalistams, patvirtino, kad

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku įsivaizduoti, ar ne? Aišku, tas žmogus, kuris planavo žudyti dėl valdžios, neskaičiavo, kiek bus aukų. Matyt, jam tas pats, ar jų bus šimtas, ar trys šimtai, o gal tūkstantis. Jis, matyt, vadovavosi Nikolo Makiavelio išsakyta mintimi „tikslas pateisina priemones“.

Dabar įsivaizduokite tokį žmogų sėdintį valdžioje, vienasmeniškai priiminėjantį sprendimus ir turintį galimybę paspausti branduolinių raketų (jų jis turi daugiau nei pusantro tūkstančio) paleidimo mygtuką. Vien tik nuo tokio vaizdinio darosi baugu.

Tačiau… toks žmogus yra tikrovėje, jis gyvena šiais laikais ir jis valdo vieną didžiausią pasaulio valstybių – Rusiją.

Kelių JAV universitetų dėstytojas, žurnalistas, publicistas Davidas Sotteris apie 40 metų domisi ir rašo straipsnius apie Sovietų Sąjungą bei dabartinę Rusiją. Jis ką tik išleido naują knygą „The Less You Know, the Better You Sleep: Russia‘s Road to Terror and Dictatorship under Yeltsin and Putin“ („Kuo mažiau žinai, tuo geriau miegi: Rusijos kelias į terorą ir diktatūrą prie Jelcino ir Putino”), kurioje jis tvirtina, kad yra pakankamai įrodymų teigti, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra prisidėjęs prie daugelio daugiaaukščių gyvenamųjų namų sprogdinimo 1999 metų rudenį Rusijos miestuose.

Šiuos namus, anot autoriaus, galimai – tai sakau todėl, kad teismo nėra įrodyta kitaip – susprogdino Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnai, žinant ir, matyt, pritariant pačiam V. Putinui.

Kodėl?

Tai vienas iš svarbiausių klausimų, reikalaujančių aiškaus atsakymo. Kodėl? Todėl, kad 1999 metų vasaros pabaigoje tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Rusijos premjeru paskyrė buvusį KGB darbuotoją V. Putiną. Jis taip pat buvo numatytas naujuoju prezidentu ir privalėjo B. Jelcinui bei jo artimai aplinkai garantuoti saugumą – kaip jų gyvybėms, laisvėms, taip ir sukauptiems turtams.

Tačiau V. Putiną į valdžią stūmę asmenys susidūrė su problema. Anais laikais Rusijoje jis buvo nežinomas žmogus. Pagal atliktas apklausas už jį 1999 metų vasaros pabaigoje buvo pasirengę balsuoti vos 2 proc. Rusijos rinkėjų. Tai yra juokingas rinkėjų skaičius, balansuojantis ant paklaidos ribos. Tai faktiškai yra niekas.

V. Putino „stūmėjams“ reikėjo sugalvoti kažką tokio įspūdingo, sukrečiančio, kad jo reitingai per kelis mėnesius kosminiu greičiu šoktų į viršų. Ir jie sugalvojo karą Čečėnijoje. Ir jie, pasak D. Sotterio, sugalvojo… teroro aktus Rusijos miestuose.

Viskas, ką sugalvojo tuometės Rusijos valdžios klanas, buvo įgyvendinta. Tikslas pasiektas. Teroro aktai Rusijoje per kelis mėnesius nusinešė 307 civilinių žmonių gyvybes ir 1,7 tūkst. sužeidė. Keliuose skirtinguose miestuose buvo susprogdinti gyvenamieji namai.

Užduoties vykdytojai nesismulkino. Sprogdino taip, kad būtų kuo didesnis efektas. Jiems reikėjo sukurti priešą, pasėti tarp gyventojų didelę baimę, iškelti jų gyvenimams baisią grėsmę. Jie savo užduotį įvykdė. Na, o V. Putinas, naujasis Rusijos prezidentas, tapo įbaugintų žmonių gelbėtoju, užtarėju, globėju, saugumo garantu. Tikriausiai pamenate jo garsią frazę: „Teroristov nado močit’ v sortire“ („Teroristus reikia skandinti išvietėje”).

Taigi teroristiniai aktai ir nedidelis karas Čečėnijoje davė savo dividendų, išsprendė V. Putino reitingų problemą. Rinkėjų ir rėmėjų atsirado apstu. V. Putinas tapo naujuoju Rusijos Federacijos prezidentu.

Tačiau… ne viskas sklandžiai praėjo. Į dienos šviesą pradėjo lįsti nepatogūs faktai, rodantys, kad prie nekaltų žmonių žudymo, jų namų sprogdinimo galėjo prisidėti Rusijos aukščiausioji valdžia. D. Sotteris savo knygoje pateikia keletą svarių argumentų.

Pirmiausiai, labai keistai atrodė Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo pasisakymas Dūmoje 1999 metų rugsėjo 13 dienos ryte. Kaip įprastai jis parlamentarams perskaitė dienos dienotvarkę ir prie jos pridūrė: „Štai dar vienas pranešimas iš Rostovo prie Dono. Šiandien naktį buvo susprogdintas gyvenamasis namas Volgodonsko mieste.“ Pasakė, niekas už šio jo pasakymo „neužsikabino“.

Nei žurnalistai, nei parlamentarai apie gyvenamojo namo sprogimą Volgodonske tą pačią, kitą ar dar kitą dieną nieko negirdėjo ir negalėjo girdėti, nes joks namas šiame mieste nurodytu laiku nesprogo. Namas Volgodonske buvo susprogdintas rugsėjo 16 dieną anksti ryte.

Iš kur Rusijos parlamento vadovas iš anksto žinojo apie būsimą namo sprogdinimą? Kas jam rugsėjo 13 dieną suteikė informaciją apie susprogdintą namą Volgodonske? Atminkite, kad tuo metu Rusijoje vos ne kas savaitę sprogdavo po daugiabutį. Dūmos pirmininkas galėjo supainioti pranešimus apie teroro aktus.

Dėl šio nesusipratimo Rusijos parlamente galiausiai kilo nemenkas triukšmas. Jį sukėlė skandalistas Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis. Jis Dūmos posėdžio metu griežtai reikalavo G. Selezniovo paaiškinti, iš kur šis gavo informaciją apie būsimą gyvenamojo namo susprogdinimą. V. Žirinovskis elgėsi kaip yra įpratęs: rėkė, mosikavo rankomis, keikėsi ir reikalavo suteikti jam informaciją. Tačiau Dūmos darbuotojai atjungė jam mikrofoną. Vėliau parlamentarai balsuodami nusprendė atimti iš deputato V. Žirinovskio teisę mėnesį pasisakyti. Nenuorama deputatas V. Žirinovskis buvo apramintas.

Nepriklausomi žurnalistai nepaliko G. Selezniovo ramybėje ir reikalavo pasiaiškinti. Iš pradžių Dūmos pirmininkas tvirtino, kad apie Volgodonsko miestą rugsėjo 13 dieną apskritai nekalbėjo. Vėliau pripažino, kad kalbėjo, bet kitame kontekste, o ne namo sprogdinimo klausimu. Dar vėliau tvirtino, kad jis kalbėjo apie kriminalinių grupuočių tarpusavio kovą Volgodonske, per kurią buvo susprogdintas vieno vietinio verslininko butelis. Žodžiu, G. Selezniovo pasisakymo istorija galiausiai nuslinko į užmarštį.

Kitas argumentas yra dar svarbesnis už pirmą, nes įtarimai dėl planuoto nusikaltimo tiesiogiai krito Rusijos saugumo pareigūnams. 1999 metų rugsėjo 22 dieną Riazanės daugiaaukščio gyvenamojo namo gyventojas šalia namo vakare, apie dešimtą valandą vakaro, pastebėjo automobilį su pusiau uždengtais valstybiniais numeriais. Jis stovėjo šalia namo, o į namo rūsį vyrai iš automobilio nešė sunkius maišus. Gyventojui toks nematytų asmenų elgesys sukėlė įtarimų, tuo labiau kad šalyje jau kurį laiką tęsėsi kruvina sprogdinimų kampanija.

Akylas gyventojas paskambino milicijai. Atvyko patrulinė mašina, milicininkai įėjo į rūsį ir prie sienos pamatė tris vieną ant kito sudėtus kažkokios birios medžiagos pilnus maišus. Jie buvo truputį praplėšti ir į birią medžiagą įstatyti sprogstamieji užtaisai. Šie sujungti su laikrodžio mechanizmu, kuris rodė, kad sprogimas turėjo įvykti 5 val. 30 min., tuo metu, kai žmonės bus įmigę.

Milicijos ekspertai nustatė, kad biri medžiaga yra sprogstamoji medžiaga heksogenas. Tai reiškė, kad nežinomi asmenys į namo rūsį įnešė, ten užtaisė ir paliko tikrą galingą bombą, kuri laisvai galėjo sugriauti ne tik dvylikos aukštų namą, bet ir šalia jo stovintį kitą gyvenamąjį namą.

Iš pradžių, kol milicija gaudė įtariamus asmenis, visi – ir milicija, ir Rusijos saugumo pareigūnai – tvirtino, kad bendromis pastangomis buvo laiku išaiškintas ir užkardytas teroristinis aktas. Šią žinią skelbė regioninė, nacionalinė ir tarptautinė spauda.

Tačiau… viskas pradėjo keistis, kai milicija sulaikė kelis įtariamuosius. Jie pasirodė esantys ne teroristai, ne čečėnai, ne kažkokie kriminaliniai elementai, o Rusijos saugumo agentūros FSB pareigūnai. Centrinė Rusijos valdžia kartu su FSB vadovybe iškart pradėjo aiškinti, kad FSB pareigūnai vykdė mokymus, kad tikrino gyvenamojo namo gyventojų budrumą, kad maišuose buvo ne sprogstamoji medžiaga heksogenas, o paprastas cukrus, kad sprogstamasis užtaisas buvo netikras. Žodžiu, Rusijos valdžia pateikė naują istoriją, kuri taip ir liko pagrindinė.

Iš pradžių žurnalistai, vietiniai milicininkai, sprogstamąją medžiagą tyrę ekspertai, politikai nesutiko su šia versija ir stengėsi ją paneigti, tačiau jų priešinamasis vyko neilgai. Greitai viskas nutilo. Liko vien valdžios išsakyti teiginiai.

Dar vienas svarus įrodymas yra tai, kad vieną namų sprogdintojų atpažino buvęs jo kolega, saugumo tarnybos FSB pareigūnas Michailas Trepaškinas.

Maskvoje, Gurjanovo gatvėje, teroristai susprogdino gyvenamąjį namą. Žuvo daug žmonių. Rusijos saugumas, milicija pradėjo tyrimą. Apklausė kelis šimtus žmonių. Vienas iš apklaustųjų buvo namo priežiūra užsiimančios bendrovės direktorius Markas Blumenfeldas. Jis milicininkams papasakojo, kaip atrodo asmuo, išsinuomojęs rūsį po namu.

Nuomininko vardas ir pavardė neatitiko tikrovės. Žmogus, kuris naudojosi šiais tapatybės duomenimis, daugiau kaip prieš pusmetį žuvo autoavarijoje. Jau vien tai buvo svarbus ženklas. Slaptosios tarnybos dažnai „prikelia“ naujam gyvenimui kitų žmonių, žuvusiųjų, vardus ir pavardes, o jų dokumentus naudoja slaptoms operacijoms vykdyti.

Policininkai nupaišė galimo nusikaltėlio portretą ir jį pradėjo platinti. Tačiau netrukus jų veikla buvo sustabdyta, o pats fotoportretas – sunaikintas.

Nutiko taip, kad sprogimo metu žuvo seserų Tanios ir Alionos Morozovų mama. Jos pasamdė buvusį saugumo tarnybos pareigūną M. Trepaškiną atstovauti jų interesams teisme, rinkti jų prašymu įrodymus apie tikruosius namo sprogdintojus. M. Trepašinas, ilgai ieškojo, kol galiausiai rado pirminį fotoportretą, kurį pagal M. Blumenfeldo pasakojimą sudarė milicija. Pamatęs veidą nuotraukoje, gerokai nustebo. Jis šį žmogų pažinojo. Tai buvo FSB pareigūnas Vladimiras Romanovičius, anksčiau rinkęs informaciją apie čečėnų nusikalstamas grupuotes ir jų veiklą.

M. Trepaškinas kreipėsi į M. Blumenfeldą ir parodė jam nuotrauką. Markas jam papasakojo, kad nuotraukoje iš tiesų yra asmuo, kuris išsinuomojo patalpas sugriauto namo rūsyje. Jis taip pat papasakojo, kad po apklausos milicijoje pas jį į namus buvo atvykę keli saugumo darbuotojai ir išsivežė jį į Lefortovo pastatą. Ilgai klausinėjo, tardė. Po ilgo tardymo jam, M. Blumenfeldui, pasidarė visiškai aišku, kad jis apie milicijai nupasakotą žmogų privalo tylėti ir jį visiškai užmiršti.

Saugumiečiai norėjo, kad M. Blumenfeldas milicininkams nuo šiol pasakotų apie visai kitą žmogų. FSB pareigūnai liudininkui davė nuotrauką, kad jis geriau įsimintų. Tas žmogus, nedidelės verslo įmonės direktorius Ačimezas Gočijaevas, nebuvo susijęs su jokiais sprogdinimais. Tačiau buvo kilęs iš Šiaurės Kaukazo.

Pasklidus žiniai apie įtarimus, A. Gočijaevas, matyt, išsigandęs dėl savo gyvybės, pabėgo nuo FSB persekiotojų. O gal veikiau dingo be žinios. Ir iki šiol neatsirado.

Aktyvus M. Trepaškino tyrimas ir susitikimas su M. Blumenfeldu neliko nepastebėtas. FSB darbuotojai buvusį kolegą sulaikė ir uždarė į areštinę. Netrukus prokuratūra jį apkaltino, o teismas nuteisė už slaptos informacijos atskleidimą ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Palyginus su M. Trepaškino bendraminčiais, kurie taip pat aktyviai tyrė šiuos sprogdinimus, jam pasisekė. Jį nubaudė nesmarkiai. Paliko gyvą.

Su gyvybe teko atsisveikinti net keliems visuomeninio komiteto, kuris buvo sukurtas šiems teroro aktams ištirti po to, kai šio darbo net tris kartus nusikratė Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, nariams. Komisijos pirmininko, Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo, žinomo kovotojo už žmogaus teises ir laisves, pavaduotojas Sergejus Jušenkovas 2003 metų balandį buvo nušautas prie savo namų laiptinės. Komiteto narys, žurnalistas ir deputatas Jurijus Ščekočichinas, praėjus vos trims mėnesiams, buvo nunuodytas – kaip dabar manoma, radioaktyviu taliu.

Žurnalistė Ana Politkovskaja ir buvęs saugumietis Aleksandras Litvinenko taip pat tyrė šiuos sprogimus, tačiau buvo nužudyti. Po šių gana atvirų ir agresyvių nužudymų visuomenininkų tyrimai vis labiau silpo, silpo ir galiausiai nusilpo. Niekas nebenorėjo gilintis į šias problemas, nes visi norėjo gyventi.

D. Sotterio knygoje yra išdėstyta ir daugiau faktų, įrodančių Rusijos aukščiausios valdžios nusikaltimus prieš savo žmones. Iš asmenų, kurie dėl valdžios yra pasirengę žudyti savo šalies piliečius, galima tikėtis visko, net ir paties baisiausio scenarijaus.

Juk jis, tas Rusijos aukščiausioje valdžioje sėdintis žmogus, valdo visą Rusijos branduolinį arsenalą. Manau, kad ranka jam tikrai nesudrebėtų ir spaudžiant branduolinių raketų paleidimo mygtuką.

Alfa.lt

Įsivaizduokite žmogų, kuris dėl karjeros, dėl aukščiausio valstybės posto sutiko, kad būtų nužudyti 307 ir sužeisti 1,7 tūkst. žmonių. Sunku

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis jis nusikaltėlis. Tai yra nenuginčijamas faktas.

Šaltojo karo metu vyko didžiosios lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio. Kas greitesnis, kas kietesnis ir kieno ilgesnis. Beveik kiekvieną dieną Sovietų Sąjungos spauda pranešdavo visuomenei apie dideles pergales konkurencinėje kovoje su Vakarais. Pagrindinės lenktynės vyko ne dėl geresnio žmonėms gyvenimo sąlygų sukūrimo, o kas greičiau sukurs bombą, kuri galėtų akimirksniu užmušti milijonus žmonių arba nušluoti nuo žemės paviršiaus priešo miestus.

Vakarų pasaulio vyriausybės į lenktynes įtraukė rimčiausius pasaulio mokslininkus, geriausius vadybininkus, sukūrė aukščiausio lygio laboratorijas. Sovietų Sąjungos vyriausybė nesuko sau galvos. Ji vogė Vakarų pasaulio išradimus ir jų pagrindu kūrė savo produktus. Paruošti būrį žvalgų ir išmokyti juos profesionaliai vogti kainuoja pigiau, nei išlaikyti būrį mokslininkų. Sovietiniais laikais kas tik galėjo, tas ir vogė. Sakydavo, mes nevagiame, mes paimame netinkamoje vietoje, mūsų manymu, padėtą daiktą. Sovietų santvarkos egzistavimo pagrindas buvo vagystės. Todėl nėra ko stebėtis, kad vagystes užsienio šalyse skatino, organizavo ir rengė pati vyriausybė.

Sovietų Sąjungos žvalgyba gali pasigirti trimis sėkmės istorijomis, arba trimis didelio masto vagystėmis, kurios baigėsi sėkmingai.

Pirmoji – Concorde“ lėktuvo vagystė. Sovietų Sąjungos sukurtas viršgarsinis keleivinis lėktuvas „Tupolev Tu-144” buvo kone identiškas britų ir prancūzų sukurtam „Concorde“ lėktuvui. Lėktuvo nosis, sparnai, varikliai, valdymo skydeliai, įrenginiai – faktiškai viskas atitiko „Concorde“. Britai kartu su prancūzais „konkordus“ pradėjo kurti dar 1950 metais. 1962 metais jie pasirašė kontraktą ir oficialiai pradėjo „Concorde“ projekto įgyvendinimą. Lėktuvo kūrimas atėmė daug laiko ir pastangų. Tačiau 1968 metais, dviem mėnesiais anksčiau nei prancūzai su britais, Sovietų Sąjunga išbandė naują „Tupolev Tu-144“ lėktuvą. Pasaulio oreivystės ekspertai, stebėdamiesi Sovietų Sąjungos lėktuvo panašumu į „Concorde“, pašiepiamai pavadino jį „Concordski“.

Sovietų Sąjungos žvalgyba pavogė britų ir prancūzų projekto techninius duomenis. Slaptuose KGB dokumentuose, kuriuos britų žvalgybai perdavė buvęs sovietų žvalgybos darbuotojas, perbėgėlis Vasilijus Mitrochinas, rašoma, kad KGB agentas slapyvardžiu „ACE“ Rusijos žvalgybai perdavė daugiau kaip 90 tūkst. dokumentų, susijusių su „Concorde“ ir kitų lėktuvų kūrimu.

Jungtinės Karalystės komunistų partijos narys Jamesas Doyle’as viešai prisipažino, kad būtent jis Sovietų Sąjungai už penkis tūkstančius svarų sterlingų pardavė „Concorde“ techninius duomenis. Komunistas J. Doyle’as BAC gamykloje Filtone, kur vyko „Concorde“ kūrimas, dirbo nuo 1967 iki 1970 metų. Su rusų prekybos delegacijos atstovais, kaip juos įvardijo J. Doyle’as, jis susitikdavo Londono metro stotyse. J. Doyle’as teigė, kad jis pats nutraukė santykius su Sovietų Sąjungos atstovais, nes jie pradėjo daryti jam milžinišką spaudimą ir reikalauti vis daugiau ir daugiau informacijos.

Britanijos vyriausybė 1971 metais iš šalies dėl šnipinėjimo išvijo 105 Rusijos „diplomatus“.

Komunistas J. Doyle’as žurnalistams pasakojo, kad jam surinkti informaciją apie „Concorde“ lėktuvo kūrimą buvo lengva. Jis galėjo įeiti į darbo patalpas, kuriose buvo laikomi brėžiniai, dokumentai, techniniai aprašymai. Į patalpas, į kurias jis oficialiai negalėjo patekti, jį įleisdavo apsaugos darbuotojai. J. Doyle’as tvirtino, kad jis dažnai pasilikdavo po darbo ir kopijuodavo dokumentus. Jokios rimtos apsaugos nebuvo. Niekas nesaugojo informacijos. Dokumentai nebuvo įslaptinti.

JAV daugkartinio naudojimo pilotuojamas erdvėlaivis „Space Shuttle“ buvo dar vienas sėkmingos Sovietų Sąjungos žvalgybos grobis. JAV mokslininkai siekė sukurti kosminį laivą, kuris galėtų nuskristi į kosmosą ir grįžti atgal. Pagrindinė šio laivo paskirtis – gabenti žmones ir krovinius į kosmines stotis.

Sovietų Sąjunga sukūrė kosminį lėktuvą „Buran“, kuris pagal savo techninius duomenis atitiko JAV „Space Shuttle“. „Buran“ buvo daug kartų išbandytas atmosferoje, tačiau tik vieną kartą be piloto pakilo į orbitą aplink Žemę. 1994 metais Rusija dėl finansavimo stokos „Buran“ projektą nutraukė.

Sovietų lyderio Leonido Brežnevo aplinkos žmonės, kurie buvo atsakingi už šalies gynybą ir karinės pramonės vystymąsi, siekdami gauti finansavimą kosminiam (visomis prasmėmis) projektui, įbaugino L. Brežnevą. Jie teigė, kad JAV vyriausybė kuria karinį kosminį laivą, kuris galės skristi į kosmosą ir grįžti atgal. Šis kosminis lėktuvas kelsiantis didelę grėsmę Sovietų Sąjungai, nes jis nepastebėtas galės priartėti prie Maskvos, ją subombarduoti ir vėl pasitraukti į kosmosą, o vėliau grįžti į savo buvimo vietą. L. Brežnevas išsigando ir nurodė sukurti analogišką ginklą.

Buvo mesti dideli pinigai žvalgybai, suformuluoti uždaviniai. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo. Sovietų žvalgai sugebėjo pavogti „Space Shuttle“ techninius duomenis iš tuo metu besikuriančio intraneto, kuriuo naudojosi laivo kūrėjai ir vyriausybės institucijos, duomenų bazės.

Pagrindinė aplinkybė, kuri Sovietų Sąjungos žvalgams leido pavogti „Space Shuttle“ duomenis, buvo apsaugos nebuvimas. JAV netinkamai saugojo projektą. Niekas negalvojo, kad kas nors gali juo susidomėti, o tuo labiau – jį pavogti.

Tačiau didžiausia Sovietų Sąjungos žvalgybos sėkmė buvo atominės bombos projekto vagystė. Teigiama, kad SSRS diktatorius Josifas Stalinas net anksčiau už JAV prezidentą Harry Trumaną, 1945-aisiais pakeitusį velionį pirmtaką Frankliną D. Rooseveltą, sužinojo apie tai, kad kuriama atominė bomba.

JAV suburti rimčiausi pasaulio mokslininkai dalyvavo „Manhatano projekte“, kuriam apsaugoti buvo imtasi griežčiausių apsaugos priemonių. Tūkstančiai apsauginių ir kontržvalgybininkų dirbo, siekdami išsaugoti JAV paslaptį. Kontržvalgybininkai kruopščiai tikrino kiekvieną į darbą pretenduojantį kandidatą, akylai stebėjo pačius darbuotojus, jų elgesį, griežtai saugojo pastatus ir pačią teritoriją. Rodės, kad „Manhatano projektas“ yra saugus.

Tačiau Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo užverbuoti kelis prie šio projekto dirbusius žmones ir iš jų gauti jiems reikalingos informacijos. Tai nulėmė, jog pirmoji sovietų atominė bomba Semipalatinsko poligone (dabartiniame Kazachstane) buvo susprogdinta palyginus anksti, 1949 metais. Labiausiai sovietams nusipelnę išdavikai buvo Klausas Fuchsas, Theodore’as Hallas, Julius ir Ethel Rosenbergai.

Pagrindinė priežastis, kuri leido sovietų žvalgybai pavogti slaptus duomenis apie atominės bombos kūrimą, buvo naivus JAV pasitikėjimas savo sąjungininkais. Sovietų Sąjunga ir JAV kartu kovojo prieš Hitlerio karo mašiną. JAV kontržvalgybininkai projektą pirmiausiai saugojo nuo vokiečių šnipų, persekiojo visus, kurie turėjo nors kokių šaknų ar ryšių su Vokietija, tačiau beveik visiškai nekreipė dėmesio į sovietų žvalgybos veiksmus. Jie netikėjo ir nesitikėjo, kad jų bendražygiai kovoje prieš Hitlerį juos apgaus, apmaus ir apvogs.

Alfa.lt

Turbūt daug ką šokiruosiu teigdamas, kad žvalgybinė veikla yra nusikalstama veikla, o žvalgas – nusikaltėlis. Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo pavojingesnis

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o Prancūzija su Izraeliu palaikė glaudžius ryšius. Prancūzijai, kuri aktyviai kovojo su Alžyro Nacionaliniu Išsivadavimo Frontu, siekė išlaisvinti Alžyrą nuo Prancūzijos okupacijos, buvo labai reikalinga Izraelio žvalgybos Mossad‘o pagalba.

Pradžioje Mossad‘as Prancūzijos žvalgybai teikė informaciją apie Alžyro pogrindines organizacijas, o vėliau pradėjo tiekti ginklus – šautuvus, snaiperius, sprogmenis, kuriuos prancūzų žvalgai naudojo likviduojant pogrindinių organizacijų štabus Alžyre ir Kaire.

Nežiūrint į tai, kad Prancūzija pasitraukė iš tolimesnės kovos Alžyre, ji ir toliau palaikė glaudžius ryšius su Izraeliu. Paryžius tapo saugi ir slapta Izraelio žvalgybos agentų susitikinėjimo su itin slaptais šaltiniais vieta.

„Aš buvau atsakingas už privačius ryšius su Prancūzijos žvalgyba“, – teigė buvęs Mossad‘o vadovas Meir Amit.

Tais laikais visi keliai į Afriką ir Aziją vedė per Paryžių. Mossad‘as tapo viena iš aktyviausių žvalgybų šiame regione, o Izraelis savo sąjungininkams teikė karinę ir žvalgybinę pagalbą.

Už tai Izraelio žvalgyba Mossad‘as galėjo laisvai veikti Europos šalyse renkant informaciją apie savo pagrindinius priešus Arabų valstybes ir apie Sovietų Sąjungą (šią informacija Izraelis dalijosi su JAV).

Mossad‘as užsibrėžė siekti aukštesnių tikslų. Vienas iš tokių buvo sunkiai pasiekiamas – Marokas. Priežastis buvo paprasta – tai Arabų valstybė, kuri palaikė glaudžius ryšius su Izraelio pagrindiniais priešais. Tačiau Marokas buvo moderni valstybė ir neturėjo teritorinių ginčų su Izraeliu, o šalį tuo metu valdė provakarietiškas karalius Hassan II.

Izraelio žvalgybos bendradarbiavimas su Maroku prasidėjo 1960 metais, kai Hassan‘as dar buvo princas. Po metų, kai Hassan‘as tapo karaliumi, Izraelis paprašė leisti iš Maroko emigruoti žydams. Maroko slaptosios tarnybos vadovas Muhammad Oufkir‘as pareikalavo iš Izraelio už kiekvieną žydą sumokėti 250 JAV dolerių. Iš Maroko išvyko 80 000 žydų, pinigai buvo pervesti į nurodytas slaptas banko sąskaitas Europoje.

Marokiečiai paprašė Mossad‘o padėti organizuoti aukščiausių šalies vadovų apsaugą. Į Maroką Izraelis išsiuntė geriausius savo asmens sargybinius David Shomron, Joseph Shiner ir David Ben-Gurion. „Karalius turėjo daug priešų, bijojo sąmokslų ir pasikėsinimų“, – prisimena Shomron‘as.

Maroko slaptosios tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo dešinioji ranka leitenantas Ahmad Dlimi ne tik bijojo dėl karaliaus Hassan‘o mirties, bet ir dėl jo valstybės valdymo. Egiptas ir Alžyras aktyviai finansavo ir kitaip rėmė Maroko opoziciją kovojančią prieš šalies vadovą.Keletą kartų fiksuota, jog į Maroko ambasadų patalpas Egipte ir Alžyre ne vieną kartą buvo slapta įsibrauta.

Izraelis Marokui padėjo reformuoti žvalgybos tarnybą, aprūpino Maroko laivus specialia elektronine technika, kuri leido laiku atpažinti priešo įsiskverbimą ir apmokė Maroko apsaugininkus tinkamai apsaugoti ambasados pastatus nuo įsibrovėlių.

Kai Maroko ir Alžyro santykiai paaštrėjo dėl teritorinio ginčo Mossad‘o vadovas M.Amit asmeniškai, pasinaudojęs fiktyviais dokumentais, vyko į Maroką susitikti su karaliumi. Žurnalistas Samuel‘is Segev savo knygoje „Maroko ryšiai“ teigė, kad Amit‘o ir karaliaus susitikimas įvyko vidurnaktį, šalia karaliaus rezidencijos įrengtoje palapinėje Marakeche.

„Mes galime ir mes norime jums padėti,“ – sakė Amit‘as karaliui.

Karalius pasiūlymą priėmė. Izraelis teikė Marokui žvalgybinę informaciją, treniravo lakūnus, karaliaus armiją aprūpino ginklais. Už tai Izraelis gavo galimybę apklausti egiptiečius, kurie buvo sulaikyti ir laikomi Maroko kalėjimuose. Izraelį domino jo pagrindinių priešų naudojama Sovietų sąjungos karinė technika.

Be to, Izraelio žvalgyba Rabate įsteigė slaptą nuolatinę žvalgybos rezidentūrą – kas laikoma dideliu Mossad‘o laimėjimu.

Bendradarbiavimo pikas tarp šalių buvo pasiektas 1965 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu Arabų valstybės nusprendė vyriausybių susitikimą surengti Kasablankoje. Susitikimo metu viršūnės rengėsi aptarti kovą ir galbūt ateityje įsteigti bendrą štabą, kuris koordinuotų visų valstybių kariuomenių veiksmus prieš Izraelį. Maroko karalius Hassan‘as II, kuris neturėjo didelio pasitikėjimo tarp kitų Arabų pasaulio šalių vadovų, nusprendė padėti Izraelio žvalgybai rinkti informaciją apie šį susitikimą.

Speciali Mossad‘o komanda kodiniu pavadinimu „Tziporim“ išvyko į Kasablanką. Jie aktyviai pradėjo rengtis operacijai, tačiau likus dienai prieš konferenciją Maroko karalius paprašė Izraelio nutraukti operaciją ir atšaukti savo agentus. Karalius išsigando, kad jo bendra veikla su Izraelio žvalgyba gali tapti žinoma kitiems konferencijos dalyviams. Po konferencijos jo žmonės Izraelio žvalgybai suteikė visą informaciją apie konferenciją, joje pasakytas kalbas ir priimtus sprendimus.

Gauta informacija buvo itin svarbi. Ji suteikė galimybę Izraeliui pažvelgti į priešo slapčiausias užmačias. Konferencijos metu Arabų pasaulio šalių gynybos atstovai tvirtino, kad jie nėra pasiruošę pradėti karinių veiksmų prieš Izraelį. Ši informacija leido Izraelio vyriausybei priimti svarbius sprendimus, susijusius su šalies gynyba.

Žvalgybų pasaulyje neapmokėtų pietų nebūna. Neužilgo Marokas paprašė Izraelio paslaugos – padėti rasti ir neutralizuoti pagrindinį karaliaus Hassan‘o priešą, opozicijos lyderį Mehdi Ben Barka.

Izraelio žvalgybiniuose slaptuose dokumentuose opozijos lyderis buvo žymimas „BB“ kodu. Izraelio tuometinis premjeras ministras Levi Eshkol Mehdi Ben Barką įvardijo kaip „Baba Batra“.

Mehdi Ben Barka buvo įtakingas lyderis Maroke ir Arabų pasaulyje. Kaip kairiųjų pažiūrų politikas jis rėmė revoliucijas ir aktyviai kovojo prieš kolonialistus. Ben Barka buvo aršus Karaliaus Hassan‘o II kritikas ir priešas. 1960 metų pradžioje Maroko valdžia ištrėmė Ben Barką iš šalies, o vėliau jį už akių nuteisė mirties bausme.

Nuo pat Ben Barka ištrėmimo dienos Izraelis nustatė ir palaikė su juo glaudžius ryšius. Istorikas Yigal Ben-Nun, kuris domėjosi Izraelio ir Maroko ryšiais, teigė, kad Ben Barka palaikė glaudžius ryšius su Izraelio valdžios atstovais. Jis žavėjosi Izraelio pasiekimais žemės ūkio ir karinės pramonės srityse.

Remiantis istoriku Ben – Nun Ben Barka dalyvavo susitikime su Mossad‘o atstovais ir jų prašė suteikti jam ir jo organizuojamai revoliucijai ginklų bei pinigų. Po šio pokalbio ir prašymo Izraelio valdžia nusprendė nepalaikyti su Ben Barka tiesioginio kontakto. Tačiau su juo bendravo ir jo gyvenimą tremtyje (Paryžiuje) finansavo Pasaulio žydų kongresas.

Maroko valdžia nežinojo apie Izraelio ryšius su Ben Barka.

Maroko slaptos tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo patikimas leitenantas Dlimi, po Ben Barko ištrėmimo, siekė nustatyti opozicijos lyderio buvimo vietą. Tačiau jų pastangos rezultatų nedavė, nes Ben Barka mokėjo slapstytis, naudojo slapyvardžius ir nuolat keitė gyvenamąją vietą. Oufkir‘as pagalbos kreipėsi pas savo naujus draugus Mossad‘e.

Izraelis sutiko padėti Marokui. Pirma užduotis, kurią turėjo išspręsti Mossad‘as buvo lengva – nustatyti opozicijos lyderio Ben Barko buvimo vietą. Mossad‘o agentai išsiaiškino, kad Ben Barka užsisakė ir nuolat gauna užsienio žurnalą „The Jewish Observer“. Jie nustatė, kad šis žurnalas ir kita Ben Barkui skirta korespondencija yra siunčiama į kioską esantį Ženevoje. Ben Barka laikas nuo laiko ateina jos pasiimti. Mossad‘as perdavė informaciją Maroko žvalgybai. Marokiečiams teliko 24 valandas per parą slapta stebėti kioskelį. Po dviejų savaičių jie sulaukė Ben Barką.

Maroko žvalgybos vadovui Oufkir‘ui šios Izraelio pagalbos neužteko. Jis paprašė Mossad‘o nuolat sekti opozicijos lyderį, išnuomoti jų agentams patalpas Paryžiuje, parūpinti jiems fiktyvius asmens dokumentus bei maskuotės priemones.

1965 metais spalio 4 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as informavo Izraelio premjerą ministrą Eshkol apie Mossado agentų veiklą siekiant padėti Marokui atsikratyti aršaus priešo. Amit‘as, siekdamas sušvelninti situaciją, pradžioje premjerui papsakojo gerąsias žinias, tai, kad Mossad‘as, padedamas Maroko, surinko itin svarbią Izraeliui informaciją apie Arabų pasaulio valstybių viršūnių susitikimą Kasablankoje. Amit‘as pabrėžė, kad Arabų pasaulis nėra pasirengęs pradėti karo veiksmų prieš Izraelį.

Po šios įžangos Amit‘as papasakojo blogąsias žinias. „ Ko jie nori?“, – paklausė premjeras Eshkol. Amit‘as atsakė, – „Jie nori labai paprasto dalyko. Jie nori nužudyti Mehdi Ben Barką. Mes jį jiems radome Paryžiuje ir Maroko karalius Hassan‘as II įsakė jį likviduoti. Jie (Maroko žvalgyba) paprašė mūsų pagalbos. Mes atsisakėme jiems suteikti tiesioginę pagalbą. Tačiau padėti kai kuriais klausimais mes galime.“

Susitikimo metu Amit‘as kelis kartus pakartojo savo teiginį, kad jeigu Izraelis nusprendė likviduoti priešą, tai likvidavimą privalo atlikti Mossad‘o, o ne užsienio agentai. „Aš savo vyrukams aiškiai sakau. Nekiškite nagų, bet jeigu jau reikia žudyti, tai tai darykite tik savo rankomis. Nepritraukite užsienio agentų. Dalinis problemos sprendimas niekada problemos neišsprendžia, o tik sukuria naujų.“

Mossad‘as nusprendė padėti Marokui, tačiau nusprendė laikytis nuo tiesioginių įvykių kuo toliau. Jeigu opozicijos lyderio likvidavimas baigsis Maroko žvalgybos operacijos žlugimu, tai niekas negalės pareikšti pretenzijų arba apkaltinti Izraelį.

Mossad‘as suteikė Maroko žvalgybai penkis fiktyvius užsienio pasus. Oufkir‘o dešinioji ranka Dlimi 1965 metais spalio 12 dieną papildomai paprašė Izraelio fiktyvių automobilio dokumentų, valstybinių numerių ir nuodų. Izraelis atsisakė suteikti fiktyvius dokumentus ir rekomendavo marokiečių žvalgybai išsinuomoti automobilius, naudojant fiktyvius asmens dokumentus, kuriuos jie jiems jau suteikė.

1965 metais spalio 13 dieną Dlimi išvyko iš Prancūzijos. Jis grįžo į Maroką. Mossad‘o vadovas Amit‘as premjerui pirminkui raportavo, kad, tikriausiai, Maroko žvalgyba operaciją atidės neribotam laikui arba ją nutrauks. Spalio 25 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as išvyko į Rabatą susitikti su Dlimi. Jis tikėjosi, kad marokiečiai atšaukė operacijos vykdymą. Tačiau, jo dideliam nustebimui, Dlimi pasakė, kad operacija jau prasidėjo ir ji vyksta.

Po kelių dienų Dlimi išvyko į Paryžių asmeniškai dalyvauti operacijoje. Oro uoste jį pasitiko aukštas Mossad‘o pareigūnas, kurį saugojo ir lydėjo būrys Mossad‘o vyrukų. Dlimi ir Mossad‘o pareigūnas, bijodami būti užfiksuoti ir identifikuoti, nutarė susitikti Fort-de-Saint-Cloud rajone, kuris buvo akylai saugomas Mossad‘o agentų.

Susitikimo metu Izraelio ir Maroko žvalgybų atstovai sutarė, kad Mossad‘o specialus būrys, žvalgybinės operacijos metu, budės šalia įvykio vietos ir jei kas nors atsitiks arba operacija susidurs su netikėtomis kliūtimis, tai būrys iš karto reaguos į situaciją ir padės marokiečiams išvengti problemų.

Spalio 29 dieną Ben Barka, pasinaudojęs Alžyro diplomatiniu pasu, atvyko į Paryžių iš Ženevos.

Marokiečių žvalgai, padedami papirktų Prancūzijos žvalgybos ir vietinių policijos pareigūnų, slapta laukė Ben Barko.

Ben Barka patraukė į Brasserie Lipp, žinomą susitikimų vietą ant Senos upės kranto, kur jis turėjo susitikti su Prancūzijos žurnalistu. Jis net pagalvoti negalėjo, kad žurnalistas yra marokiečių parengtas jam privilioti jaukas. Istoriko Ben-Nun teigimu, tai buvo Mossad‘o žvalgybos idėja.

Šalia restorano Ben Barką sustabdė du Dlimi papirkti Prancūzijos policininkai. Pareigūnai, apstulbusį ir nepatenkintą Ben Barką, palydėjo į išnuomotą butą Paryžiaus pietuose, kur jį pasitiko Dlimi su savo žmonėms ir iš karto pradėjo jį žiauriai kankinti.

Lapkričio 1 dieną, kai Ben Barka dar buvo gyvas, Dlimi paprašė Mossad‘o nuodų (toksino) ir dar dviejų fiktyvių užsienio pasų ir „ką nors tokio, kas padėtų panaikinti žymes“.

Egzistuoja kelios versijos kas tuomet įvyko. Vieni teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūros vadovas Rafi Eitan‘as paskambino Meir Amit‘ui ir paklausė jo kaip jam elgtis duoti marokiečiams nuodų ar ne, tačiau, pagal šią versiją, nuodų duoti neprireikė, nes problema išsisprendė savaime. Kiti teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūra užsakė ir gavo iš Izraelio nuodus, tačiau jie jau buvo nereikalingi.

Paryžiaus bute Dlimi kartu su savo pagalbininkais, lenktyniaudami tarpusavyje kuris yra žiauresnis ir piktesnis, kankino Ben Barką. Jie į jo kūną degino cigaretes, naudojo elektros šoką ir skandino Ben Barką vonioje.

Dlimi šiame etape nesirengė nužudyti Ben Barko, nes jam buvo reikalinga informacija apie Maroke veikiančias pogrindines organizacijas, jų narius, planus ir rengiamas akcijas. Jis taip pat norėjo, kad Ben Barkas raštiškai prisipažintų, kad norėjo ir siekė nuversti karalių Hassan‘ą II.

Mossad‘o agentas Eliezer Sharon, dirbęs Paryžiuje ir sužinojęs apie tai kas vyko bute iš Maroko žvalgų, žurnalistams pasakojo, kad marokiečiai vonią pripildė vandeniu. Dlimi laikė Ben Barko galvą tvirtai suspaudęs ir reikalavo, kad jis atskleistų informaciją. Kiekvieną kartą kai iš vandens ištraukdavo Ben Barkos galvą, jis spjaudėsi, krenkštė ir keikė karalių. Dlimi eilinį kartą panardino Ben Barko galvą į vandenį ir per ilgai užlaikė. Kai ištraukė, Ben Barka nekvėpavo ir nerodė gyvybės ženklų.

Buvęs Mossad‘o tuometinis rezidentūros vadovas Paryžiuje David Shomron sužinojo kas įvyko bute iš paties Dlimi. Jie visi jį kankino. Nardino jo galvą į vandenį ir tikrino jo kaulų stiprumą. Ben Barka prigėrė vonioje. Dlimi teigė, kad jie truputėlį persistengė ir neapsiskaičiavo laike.

Marokiečiai, supratę, kad Ben Barka mirė, puolė į paniką. Ką daryti su Arabų pasaulyje žinomo asmens kūnu? Kur jį dėti?

Dlimi paskambino šalia budėjusiems Mossad‘o vyrukams ir paprašė jų pagalbos. Remiantis istoriko Ben – Nun informacija dviem automobiliais į slaptą, nuomotą butą atvyko Mossad‘o speciali komanda. Keli žmonės pasiliko stebėti situaciją lauke, keli pakilo į butą. Jie suvyniojo Ben Barkos kūną, išnešė jį į lauką ir įgrūdo į automobilio bagažinę.

Specialios Mossad‘o komandos nariai, kurie dalyvavo operacijoje, prisiminė, kad netoliese yra miškas, kuriame paryžiečiai mėgsta pramogauti ir kitaip leisti laisvą laiką. Buvo nuspręsta, kad geresnės vietos kur palaidoti Ben Barko kūną nesugalvos. Sulaukę nakties, agentai iškasė gilią duobę, įmetė kūną ir, apipylę jį specialiais cheminiais milteliais, kurie esant drėgmei naikina kūną, jį užkasė.

Praėjus trejiems metams šioje vietoje buvo nutiesta autostrada. Ben Barka, tikriausiai, yra palaidotas kažkurioje vietoje po ja.

Mossad‘as parūpino Maroko žvalgybos vadovui Oufkirui, jo pavaduotojui Dlimi ir kitiems žvalgams, kurie dalyvavo operacijoje, fiktyvius asmens dokumentus tam, kad jie galėtų be trukdžių išvykti iš Prancūzijos. Mossad‘as bijojo, kad jeigu marokiečiai pasinaudos savo tikrais dokumentais, tai jie paliks akivaizdžius pėdsakus, kad Ben Barko dingimo metu jie lankėsi Paryžiuje. Šis faktas galėjo tapti rimtu pretekstu Maroko opozicijai imtis tyrimo ir sukelti tarptautinį skandalą.

Prancūzijos policininkai, kurie dalyvavo slaptoje Mossad‘o ir Maroko žvalgybos operacijoje, nutekino informaciją savo draugams ir bendradarbiams. Netruko, kad apie šią operaciją sužinotų pats Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle. Jis stipriai užpyko. Išmetė iš darbo daug teisėsaugos vadovų ir išformavo Prancūzijos žvalgybos tarnybą. Prezidentas pareikalavo, kad Maroko karalius Hassan‘as II į Prancūzijos teisingumo rankas atiduotų Maroko žvalgybos vadovą Oufkir‘ą ir jo pavaduotoją Dlimi. Karalius atsisakė. Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle įšaldė diplomatinius santykius su Maroko valstybe.

Prancūzijos policija atliko tyrimą ir nustatė 13 asmenų, kurie dalyvavo Ben Barkos likvidavimo operacijoje. Tarp jų buvo Oufkir‘as, Dlimi ir žurnalistas, kuris suvaidino jauko vaidmenį Ben Barkui privilioti. Daugelis iš jų rado prieglobstį Maroke ir nepasirodė Prancūzijos teisme.

Alfa.lt

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o