2024/07/24

Naujienos

„Kar­tais nau­do­ja­ma to­kia juo­da pro­pa­gan­da prieš šį (Suskystintų gamtinių dujų) ter­mi­na­lą. Ir ta­da rei­kia na­tū­ra­liai pa­klaus­ti, kam jo (SGD ter­mi­na­lo) sta­ty­ba truk­dy­tų. Na­tū­ra­lu, kad mo­no­po­lis­tui yra ne­nau­din­ga, kad jis at­si­ras­tų, kad Lie­tu­vai at­si­ras­tų ga­li­my­bė, iš ko pirk­ti (gam­ti­nes du­jas)”, − teigė pre­zi­den­tės vy­riau­sia­sis pa­ta­rė­jas so­cia­li­nės po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos klau­si­mais Ne­ri­jus Ud­rė­nas.

Visiškai sutinku su ponu N.Udrėnu. Rusijos dujų kompanija „Gazprom“ tikrai nenori turėti konkurento Lietuvoje. Jis viską daro ir darys, kad suskystintų dujų terminalas greitai neatsirastų, kad projekto įgyvendinimas būtų vilkinamas, o jo kaina išaugtų iki tokio lygio, kad terminalo siūloma dujų kaina būtų nekonkurencinga. Tas, kas domisi terminalo įgyvendinimo procesu, jau dabar gali matyti galimus „Gazprom“ įtakos įrankius pačioje bendrovėje.

Tačiau dedasi keisti dalykai. Juodąja propaganda, susijusia su terminalo statyba, užsiima ne tik „Gazprom“ ir jo samdiniai Lietuvoje, bet ir patys SGD terminalo projekto įgyvendintojai. Jie yra puikiai įvaldę propagandos metodus. Samdo už mūsų visų pinigus viešųjų ryšių kompanijas. Jiems padedant skleidžia dezinformaciją ir formuoja visuomenės nuomonę.

Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime ne „Gazprom“ samdinių skleidžiamą dezinformaciją ir bandymą suklaidinti visuomenę bei formuoti jai neigiamą nuomonę apie projektą, bet pačių terminalo statytojų vykdomą juodąją propagandą. Tačiau prieš tai trumpai sustosime ir vėl prisiminsime, kas yra dezinformacija ir kokiais tikslais ji yra naudojama.

Dezinformacija – melo ir tiesos pagrindu parengta informacija. Dezinformavimas – sąmoningas ir išankstinis dezinformacijos skleidimas siekiant suklaidinti konkurentą, oponentą, žmonių grupę.

Klaidinimas – sąmoningas ir išankstinis melagingų duomenų skleidimas siekiant užmaskuoti tikruosius savo kėslus, planus, veiksmus.

Taigi pradėkime nagrinėti konkrečius faktus.

Auditas

Yra toks nedidelis laikraštukas „Terminalas“, kurį leidžia AB „Klaipėdos nafta“. Jame yra straipsnelis „Patvirtinta: auditas dėl terminalo laivo – teigiamas“, kuriame rašoma, kad „Energetikos ministerija patvirtino, kad baigtas auditas dėl SGD terminalui skirto laivo-saugyklos su dujinimo įrenginiu kainos. Auditoriai nustatė, kad jis nėra per brangus.

Auditoriai, be kita ko, tikrino, ar terminalui skirto laivo-saugyklos kaina pagrįsta. Auditas patvirtino, kad buvo priimtas teisingas sprendimas statomam terminalui ne pirkti, bet nuomotis laivą-saugyklą su dujinimo įranga, su galimybe jį vėliau išpirkti“.

Atlikto audito ataskaitos medžiaga pradėjo remtis visi, kas tik netingėjo. Didžioji dauguma propagandistų net neskaitė ataskaitos ir ja nesidomėjo. Jiems tai neįdomu. Tačiau visi mušėsi į krūtinę ir viešai tvirtino, kad auditas nustatė, jog visi su laivo-saugyklos nuoma susiję priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisingi.

Tačiau tikrovė yra kitokia. Audito kompanija nenustatė, kad kaina yra pagrįsta, sprendimai dėl laivo nuomos su galimybe jį vėliau išpirkti yra teisingi. Bendrovės vadovai atsisakė auditoriams suteikti visą informaciją apie laivo-saugyklos nuomą. Auditoriai nežinojo ir neturėjo visų su laivo-saugykla nuoma susijusių skaičių. Taigi jie negalėjo ir neturėjo galimybės nustatyti, ar laivo nuomos kaina yra pagrįsta ir ar priimti sprendimai yra tinkami ir teisingi.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

Norvegai ar Bermudai

SGD terminalo projekto įgyvendintojai viešai teigė, kad laivą-saugyklą nuomos iš Norvegijos kompanijos. Net Valstybės saugumo departamento vadovas teigė, kad ką ten tikrinti, juk ten Norvegija. Žinoma, gerbiama ir labai skaidri valstybė. Net viešųjų pirkimų dokumentuose buvo įrašyta šalis − Norvegija.

Tačiau tikrovė pasirodė kitokia. Prasidėjus Seimo komisijos tyrimui, kažkas išbraukė Norvegiją iš pirkimų dokumentų ir įrašė Bermudus, nes laivą-saugyklą nuomosimės ne iš Norvegijoje, o Bermuduose registruotos kompanijos. Kompanija „Hoegh LNG ltd.“ yra „ofšorinė“ kompanija. Jos akcininkė yra kita „ofšorinė“ kompanija „Hoegh LNG Holdings Ltd“, kurios akcininkų yra labai daug. Didžiausią akcijų paketą (apie 44 proc.) valdo „ofšorinė“ kompanija, registruota Kipre. Norvegijoje registruotiems fondams priklauso tik apie 7 proc. akcijų.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

SGD terminalo statytojai teigė, kad Lietuva su norvegais sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kad sutartyje yra nurodyta likutinė laivo kaina. Visi supratome, kad po dešimties metų nuomos už likutinę vertę galėsime įsigyti laivą. Jis taps mūsų. Galvojome labai paprastai, taip, kaip su automobilio išperkamąja nuoma. Moki nustatytas įmokas tol, kol išmoki automobilio kainą arba esi iš anksto sutaręs, kad po tiek ir tiek metų automobilio išperkamoji kaina bus tokia ir tokia. Viskas aišku. Taip supratome ir mes.

Tačiau tikrovė yra kitokia. AB „Klaipėdos nafta“ sudarė ne išperkamosios nuomos sutartį su Bermuduose registruota kompanija, bet nuomos sutartį su galimybe pratęsti nuomą dar penkeriems metams. Pati „Hoegh LNG Holdings Ltd.“ kompanija savo tinklalapyje skelbia šią informaciją.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

Europos Komisijos verdiktas

Štai šioje srityje pasiektos juodosios propagandos aukštumos. Dauguma užkibo už propagandinio kabliuko ir patikėjo jiems mestelėta informacija. Net Energetikos ministerija savo oficialioje svetainėje kelias dienas laikė klaidinančią informaciją apie Europos Komisijos verdiktą. Vėliau, kai visi perskaitė, įsitikino ir nurimo, ministerija pranešimą ištaisė, parašė tiesą ir įdėjo į archyvą.

„Mes laukiame oficialaus rašto, kuris patvirtins, kad mūsų terminalo projektas, jo reguliacinė aplinka, Lietuvos Respublikos įstatymai, verslo modeliai, technologinis reguliavimas yra tinkamas ir atitinka Europos Sąjungos pamatinius nuostatus“, − sakė „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis.

„Iš esmės, nuoširdžiai pasakysiu, kad labai labai džiaugiamės, be galo daug darbo įdėjome, jaučiamės kaip po didžiulio egzamino. Jaučiame, kad ne be reikalo įdėjome tiek jėgų: tokio pobūdžio auditą, kokį atliko EK, neįsivaizduoju, kas tokį detalų tyrimą dar galėtų padaryti. Labai džiaugiamės, kad ir mūsų valstybinės institucijos labai gerai dirbo. Šis projektas įrodo, kad kai mes, lietuviai, susikaupiame, vietoje to, kad susipyktume, darome bendrai. Susikaupę, susivieniję bet ką galime padaryti. Net Europoje sakė, kad tas darbas, kurį mes atlikome, padedami ir visų institucijų, ir ministerijų, ir aukščiausių šalies institucijų, tikrai buvo padarytas labai profesionaliai, galime tuo didžiuotis“, − džiaugėsi R. Masiulis.

Žodžius pabraukiau aš, kad geriau juos matytumėte. Noriu į juos atkreipti Jūsų dėmesį. Tik paklausykite, kaip gerai ir įtikinamai skamba – projektas atitinka Europos Sąjungos pamatinius nuostatus. Fantastika. Tokio pobūdžio auditą, kokį atliko EK, neįsivaizduoju, kas tokį detalų tyrimą dar galėtų padaryti. Skaitai ir žaviesi. Nejaugi dar kam nors gali kilti klausimų dėl terminalo statybos projekto įgyvendinimo skaidrumo?! Tik kvailys arba priešas gali kelti abejones dėl terminalo skaidrumo.

Tačiau tikrovė rodo ką kita. Europos komisija ne SGD terminalo įgyvendinimo skaidrumą, efektyvumą ir kainų pagrįstumą tyrė, o aiškinosi, ar skiriama valstybės parama šiam terminalui neiškreips ES vidaus rinkos ir prekybos. Europos komisija nagrinėjo ir atsakinėjo į keturis klausimus: (a) ar valstybė suteikė pagalbą terminalo projektui?; (b) ar suteikta pagalba gali daryti poveikį prekybai tarp ES šalių?; (c) ar parama yra rinktinė, t. y., ar dėl jos pranašumą įgyja tam tikros įmonės, pramonės šakos? (d) ar buvo arba ateityje gali būti pažeista konkurencija? Tai viskas, ką nagrinėjo Komisija.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

O žmones klaidinti, tikriausiai, reikėjo ir reikia todėl, kad projektas galimai yra įgyvendinamas neskaidriai, kad, įgyvendinant šį itin svarbų Lietuvai projektą, kai kas kartu su juo ir jam skirtais žmonių pinigais galimai įgyvendina savo asmeninius projektus. Tai turi būti išaiškinta. Projekto įgyvendinimas turi būti skaidrus. Visi turime žinoti, kur yra naudojami mūsų pinigai.

(P.S. Gal kas galite paaiškinti, kodėl mes už laivo nuomą „ofšorinei“ kompanijai, registruotai Bermuduose, mokėsime kainą su PVM? Kas susigrąžins PVM? Ar toks mokėjimas atitinka įstatymus? O jis ne toks jau mažas – apie 380 mln. litų per dešimt metų. Abejonės turi būti išsklaidytos ir paaiškintos.)

 

Alfa.lt

„Kar­tais nau­do­ja­ma to­kia juo­da pro­pa­gan­da prieš šį (Suskystintų gamtinių dujų) ter­mi­na­lą. Ir ta­da rei­kia na­tū­ra­liai pa­klaus­ti, kam jo (SGD ter­mi­na­lo)

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę žalą įmonei. Jie vagia įmonės intelektinę nuosavybę. Tai yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria šių laikų bendrovės.

Prekyba bendrovių, organizacijų ir valstybės institucijų paslaptimis tapo pelningu verslu. JAV valdžia ir verslas susirūpino ir ėmėsi konkrečių veiksmų šiai problemai spręsti. JAV „Carnegie Mellon” universiteto (Pitsburgas, Pensilvanija) mokslininkų grupė, ištyrusi daugiau nei penkis šimtus šnipų bylų, pateikė savo išvadas apie jų veiklą ir motyvus. Susipažinkime su jų išvadomis ir mes.

Vagies portretas

Apie 37 metų amžiaus vyras dirba inžinieriumi, vadybininku, pardavėju, mokslininku, IT specialistu.

65 proc. šnipų vogė informaciją, jau gavę konkurentų pasiūlymą pereiti dirbti pas juos arba nusprendę pradėti savo verslą. 55 proc. vogė paskutinę darbo dieną. 25 proc. veikė ne vieni – jiems padėjo asmenys iš išorės. 20 proc. veikė drauge su kitais bendrovės darbuotojais.

Kokią informaciją vogė?

52 proc. visų atvejų buvo vagiamos komercinės paslaptys. 30 proc. vagių domino kainų politika, 20 proc. – slaptažodžiai,14 proc. – programinė įranga,12 proc. – informacija apie klientus, o 6 proc. – verslo planai.

75 proc. išdavikų turėjo teisę dirbti ir susipažinti su informacija, kurią jie vogė.

Kaip vogė?

Informaciją persiųsdavo elektroniniu paštu. Įrašydavo į savo atmintines. Kopijavo arba fotografavo. Prie bendrovės vidaus tinklo prisijungdavo nuotoliniu būdu ir iš jo parsisiųsdavo reikalingus duomenis. Informaciją laikydavo nešiojamame kompiuteryje, kurį galėdavo išsinešti į namus.

Kodėl vogė?

Kaip bebūtų keista, pagrindinis vagysčių motyvas – ne siekis pasipelnyti, o nepasitenkinimas darbo atmosfera. Galimi įvairūs variantai.

Galbūt darbuotojas nesutarė su įmonės vadovais dėl nuosavybės teisių. Jis dirbo, daug pastangų įdėjo į produkto kūrimą, tačiau jo nuosavybę, jo manymu, pasisavino įmonė.

Darbuotojas kovoja dėl kompensacijos. Jis yra įsitikinęs, kad padarė daugiau, nei jam buvo sumokėta. Jis nori gauti kompensaciją už atliktą darbą. Jį išvaro iš darbo, tačiau nenori išmokėti išeitinės. Jis ją pasiima pats.

Kai įmonėje vyksta reformos dėl susijungimo, prisijungimo ar restruktūrizacijos, darbuotojui siūloma pakeisti darbo vietą ar pareigas. Jis nenori. Jis pradeda prieštarauti įmonės vadovų sprendimams. Jis pyksta, nervinasi ir nusprendžia jai atkeršyti.

Darbuotojas nusivylė ir baisiai įpyko ant savo vadovų, kadangi jie jo nepakėlė pareigose. Jis taip laukė ir tikėjosi. Jie nepripažįsta jo gebėjimų. Vidinis pyktis toks didelis, kad darbuotoją priveda prie išdavystės. Jis nori keršto, jis turi parodyti jiems (vadovams), kad yra už visus geresnis.

Darbuotojas neranda bendros kalbos su savo tiesioginiu vadovu. Jie nuolat pykstasi, nesutaria, ginčijasi. Darbuotojui įgrysta tokia situacija ir jis nusprendžia keršyti.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną problemą. Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas fizinei apsaugai, apsaugos technikai, IT saugumui. Samdomi ekspertai, perkami brangūs įrenginiai. Tačiau galiausiai įmonės vis vien patiria didelių nuostolių.

Brangūs įrenginiai neapsaugo nuo „kurmių“. Silpniausia vieta yra žmogus. Jeigu jo nemokysi, nelavinsi ir neauklėsi, tai turtą gali saugoti brangiausiomis ir moderniausiomis priemonėmis – vis vien jo neišsaugosi.

Alfa.lt

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę

Ką turi bendro Sidnėjaus šaulys Man Haron Monis, „Germanwings” pilotas Andreasas Lubitzas, Norvegijos masinis skerdikas Andersas Breivikas, IS savižudis sprogdintojas Jake’as Bilardi ir daugelis kitų žiaurių žudikų? Jiems visiems galima įtarti narcisistinį asmenybės sutrikimą. Jie perdėtai save vertina, gyvena neribotos sėkmės fantazijose ir nuolat siekia dėmesio.

Įsiutęs apsimetėlis

Daugelis dar pamenate, kaip apsišaukėlis musulmonų dvasininkas Man Haronas Monis Sidnėjuje praėjusių metų gruodį užgrobė „Lindt“ kavinę ir įkaitais paėmė 18 žmonių. Jis pasiskelbė džihadistu, neva veikiančiu „Islamo valstybės“ (IS) vardu. Žinia apie paimtus įkaitus akimirksniu pasklido po pasaulį. Tikrovėje, kaip mano tyrėjai, M. H. Monis neturėjo jokių ryšių su IS teroristais. Jis net netinkamą vėliavą ant kavinės lango iškabino. Vėliau, supratęs, kad pasirinkta vėliava netinka, nevykėlis teroristas prašė policijos perduoti jam tikrą IS vėliavą, už tai pažadėjęs paleisti kelis įkaitus.

Policijos tyrėjai, atlikę išsamų tyrimą, savo pranešimuose M. H. Monį charakterizuoja kaip itin nesėkmingą žmogų, kurio gyvenimas dideliu greičiu ritosi į dugną. Jis neturėjo darbo. Jis buvo prasiskolinęs. Jis prarado teisę matytis su savo vaikais. Jam grėsė laisvės atėmimo bausmė. M. H. Monis, ieškodamas „įtakos ir pripažinimo“, įstojo į baikerių klubą, tačiau greitai buvo iš jo išmestas dėl keisto elgesio. Jo pagrindinis gyvenimo tikslas buvo tapti žinomu ir garsiu žmogumi.

Apsimetinėdamas svarbiu islamo dvasininku, iš tiesų jis buvo paprasčiausias nusikaltėlis. Jis buvo įtariamas kartu su bendrininke nužudęs savo buvusią žmoną, jis buvo įtariamas seksualiniu priekabiavimu ir išprievartavimu moterų, kurias neva gydė savo „ypatingomis dvasinėmis galiomis“. Siekdamas politinio prieglobsčio Australijoje, jis skelbė, kad buvo priverstas bėgti iš Irano, nes jį persekiojo valdžia. Iš tikrųjų iš Irano jis bėgo nuo skolų. Jam ne vieną kartą buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, netgi šizofrenija. Jis nenuilstamai ir atkakliai siekė pripažinimo, gyveno neribotos sėkmės fantazijose.

Prieš įkaitų paėmimą M. H. Monis išsiuntinėjo Australijos šeimoms, kurių artimieji žuvo kovodami Afganistane, laiškus, kuriuose juos įžeidinėjo ir iš jų tyčiojosi. Vykstant teismo procesui, M. H. Monio advokatas griežtai jam rekomendavo nekalbėti su žurnalistais. Vyriškis pasielgė atvirkščiai. Jis apsivilko ryškų apsiaustą ir nuėjo tiesiai pas žurnalistus. M. H. Monis, rodydamas pieštuką bei prirašytą popieriaus lapą, dramatiškai skelbė: „Šis pieštukas yra mano ginklas. Šie žodžiai yra mano šoviniai.“

Teismas už įžeidžiančių laiškų parašymą ir išsiuntimą nuteisė Monį lygtinai, nurodė jam 300 valandų atidirbti visuomenei naudingus darbus bei uždraudė naudotis Australijos pašto paslaugomis. M. H. Monis teismo sprendimą apskundė, tačiau Aukščiausiasis Teismas jo skundą atmetė.

Šie teismų sprendimai, matyt, įsiutino M. H. Monį ir jį paskatino imtis agresyvių veiksmų. Jis turėjo pasirinkimą – jis galėjo rodyti iniciatyvą, pripažinti klaidas, siekti tapti normaliu žmogumi. Net H. M. Monio advokatas teigė, kad jis buvo „pažeista, serganti asmenybė“. Tačiau jis nusprendė veikti „kalifato“ vardu ir užgrobti kavinę, paimti įkaitais visus joje buvusius žmones. Kaip „vienišas vilkas“ teroristas jis pasiekė savo. Apie M. H. Monį ir jo veiksmus sužinojo visa Australija. Kaip asmuo, pasiskelbęs kovojantis už IS, jis tapo žinomas visame pasaulyje. M. H. Monis sugebėjo savo asmenines skriaudas apvilkti radikalios grupuotės ideologija. Tačiau tikrovėje, kaip ir daugelis šio dešimtmečio teroristų bei žudikų, jis veikė ne dėl kokios nors ideologijos, o skatinamas savo sutrikusios asmenybės. Jis buvo be galo, be krašto įsimylėjęs save narcizas.

Narcisistinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės pasižymi tuo, kad perdėtai save vertina, gyvena neribotos sėkmės fantazijose ir nuolat siekia dėmesio. Narcisistinė asmenybė perdėtai jautriai reaguoja į nesėkmes ir dažnai skundžiasi dėl įvairių fizinių negalavimų. Jiems būdinga greita nuotaikų kaita (nuo susižavėjimo savimi iki nesaugumo jausmo), šie žmonės yra linkę išnaudoti tarpasmeninius santykius.

Narcisistinė asmenybė tvirtai įsitikinusi, kad ji pranašesnė už kitus. Šis įsitikinimas tampa pagrindine priežastimi visoms nelaimėms atsirasti.

Garsus profesorius Bradas Bushmanas, daugiau nei 30 metų nagrinėjantis agresiją, teigia, kad didžiausia bėda yra tai, jog žmogus gyvena savo sėkmės fantazijose. Ilgainiui fantazija jiems tampa tikrove. Kai jie susiduria su neigiama kitų žmonių reakcija, atmetimu, pažeminimu ar skriauda, jie dažnai pradeda elgtis labai agresyviai.

Psichologai įspėja, kad daugėja žmonių, sergančių didybės manija. Būti nepastebėtam, nematomam – didžiausias piktybinio narcizo pažeminimas. Mūsų hiperindividualizmo pasaulyje vyksta arši konkurencija. Šioje kovoje vieni laimi, kiti – pralaimi. Dalis pralaimėjusių žmonių neranda sau vietos ir negali susitaikyti su pralaimėjimu. Siekdami pripažinimo ir žinomumo, jie imasi drastiškų ir agresyvių veiksmų. Piktybinis narcizas gali žudyti vien dėl to, kad patenkintų savo troškimą atkreipti kitų žmonių dėmesį ir tapti žinomas.

Nusivylęs pilotas

Tikriausiai mes niekada nesužinosime tikrosios priežasties, kodėl „Germanwings” pilotas A. Lubitzas nukreipė lėktuvą į kalną ir nužudė 149 žmones. Jo elgesys mažai kuo skiriasi nuo Monio ar kitų narcizų. Kartą jis įspėjo savo merginą: „Vieną dieną aš padarysiu ką nors tokio ypatingo, kas pakeis visą sistemą iš pagrindų ir privers visus žmones kalbėti apie mane, prisiminti mane ir minėti mano vardą.“

Narcizų nuotaikos labai dažnai keičiasi. Tai jie be galo džiaugiasi savimi ir yra išpuikę, tai jie jaučiasi nesaugūs, yra pikti ir nepatenkinti. A. Lubitzo karjera pakibo ant plauko. Pagrindiniai jo gyvenimo tikslai – tapti pilotu, lėktuvo kapitonu, vesti mylimą merginą – pradėjo byrėti. Jo mylimoji ir kiti draugai pasakojo, kad A. Lubitzas dažnai būdavo piktas ir elgdavosi agresyviai. Jis labai rūpinosi savo išvaizda ir reputacija. Jam buvo svarbu žinoti, ką kiti žmonės apie jį galvoja. Siekdamas neprarasti draugės, prieš pat lėktuvo katastrofą nusipirko sau ir jai po prestižinį „Audi” automobilį.

Depresija – labai sunki ir skausminga žmogaus būsena. Žmonės, sergantys depresija, kaltina save, su niekuo nekalba, būna paskendę savo mintyse, liūdi, ištisas valandas gali žiūrėti į vieną tašką, jaučia didelę kaltę ir save menkina. Dažnai teigiama, kad žmogus, sergantis depresija, nėra pavojingas kitiems. Jis gali sužaloti save ar sau pačiam atimti gyvybę – ne daugiau. Tačiau yra skirtingų depresijų. Narcisistinės asmenybės sau kaltės nejaučia. Jos kaltina kitus žmones. Neuropsichologas, Pietų Kalifornijos universiteto dėstytojas Jeffas Victoroffas teigia, kad mums reikia nustoti kalbėti apie A. Lubitzą kaip apie savižudį asmenį, kuris turėjo leidimą patekti prie lėktuvo šturvalo. Mums reikia kalbėti apie žudiką, kuris turėjo asmenybės sutrikimų.

Narcisistiniame asmenybės sutrikime stipriai susikerta išgalvotos, išpūstos fantazijos su tikrove. Depresija ir net savižudybė galėtų būti reakcija į šį susikirtimą. Narcisistinių asmenybės sutrikimų tyrinėtoja Elsa Ronningstam šį procesą apibūdina kaip „my way or no way!“ („taip, kaip noriu aš, arba niekaip!“) savižudybe. Narcizas, siekdamas apginti save nuo nesėkmės ir pralaimėjimo jausmų, ima dar daugiau fantazuoti apie savo ypatingumą ir pranašumą. Tokie sentimentai kaip „Aš nieko nebijau. Aš nebijau net mirties“ (prisiminkite A. Lubitzo ramų ir tvirtą kvėpavimą prieš sudaužant lėktuvą), arba „geriau mirtis nei nesėkmė ir garbės praradimas“ (jo gyvenimo tikslas tapti kapitonu žlugo), arba „Aš jums visiems parodysiu“ (atsakas merginai, nutraukusiai su juo santykius, bei visam likusiam pasauliui) gali būti egoistinės savižudybės priežastis.

Patologiniai narcizai visiškai neturi užuojautos jausmo. Jiems nesvarbus kitų žmonių skausmas. Jei A. Lubitzas siekė išgarsėti, jis šį tikslą tikrai pasiekė. Nuo lėktuvo katastrofos net 12 mln. žmonių per „Google“ paiešką ieškojo informacijos apie jį.

„Marksistų medžiotojas“

77 žmones Norvegijoje nužudęs A. Breivikas norėjo tapti blogiausiu masiniu žudiku istorijoje. Psichiatrai, ištyrę A. Breiviko psichologinę būseną, nenustatė paranojinės šizofrenijos, tačiau rado rimtų asmenybės sutrikimų, tarp jų ir narcisistinį asmenybės sutrikimą.

A. Breiviko narcisistinio asmenybės sutrikimo įrodymų apstu Asne Seierstadt knygoje „One of Us“ („Vienas iš mūsų“). Kai norvegų policininkai bandė žudiką nufotografuoti nusikaltimo vietoje, jis užprotestavo. A. Breivikas norėjo, kad policininkai naudotųsi jo nuotraukomis, kurias jis išplatino internete. Šios buvo iš anksto pagražintos ir apdirbtos, kad tik jis gražiai atrodytų.

Vienoje nuotraukų A. Breivikas pozuoja apsivilkęs karinio tipo uniformą, pasidabinęs medaliais ir rankose laikydamas ginklą. Kitoje žudikas apsirengęs sportine apranga, ant kurios didelėmis raidėmis užrašyta „Marxist Hunter“ („Marksistų medžiotojas“).

Policininkai atmetė A. Breiviko protestus ir nusprendė jį nufotografuoti. Tada žudikas išsirengė iki trumpikių, įtempė raumenis ir ėmė policininkams demonstruoti įvairias kultūristų pozas. Žiūrėkite, kokie dideli mano raumenys.

Kaip ir M. H. Monis, A. Breivikas savo nusikaltimą priskyrė tariamai dideliam ir reikšmingam įvykiui – naujajam kryžiaus žygiui. Pusantro tūkstančio lapų manifeste jis save vadina „Didžiuoju Tamplierių riterių vadovu“. Teigia nežudęs nekaltų žmonių, tik įvykdęs mirties bausmę politiniams nusikaltėliams, kurie skleidė marksistinę kultūrą. Policininkas jo paklausė: „Kas sprendžia, kas turi gyventi, o kas mirti?“ A. Breivikas atsakė, kad sprendžia jis.

Piktybiniai narcizai, valdomi pavydo, pykčio ir neapykantos, ieško pateisinimo savo būsenai. Jie tai randa ideologijoje, kuri pateisina žmonių naikinimą, viso to, kas yra žmonių sukurta, griovimą.

Jessica Stern apklausė šimtus teroristų. Ji rado vieną bendrą, visus juos vienijantį dalyką. „Jie manė, jautė, kad kiti žmonės jų nemėgsta, juos skriaudžia ir žemina, kad laiko juos nevykėliais ir žemesnės klasės žmonėmis. Jie ieškodavo išeities ir ją rasdavo kitoje ideologijoje. Ją priimdavo ir tapdavo išskirtiniais žmonėmis, žmonėmis, kokiais jie norėdavo tapti tikrovėje. Silpnybė virsdavo stiprybe… pyktis tapdavo įsitikinimu. Pasaulis tapdavo aiškus ir suprantamas, toks, kuriame yra tik blogis ir gėris. Jie pradėdavo jaustis dvasiškai pakylėti. Nusikaltimus jie dažniausiai atlikdavo tada, kai jie jausdavosi esantys kitame pasaulyje, tam tikros transo būsenos, kaip apsiėdę narkotikų.“

Prasmės ieškantis paauglys

Iš Australijos miesto Melburno priemiesčio kilęs paauglys J. Bilardi, žinomas kaip Jihadi Jake (Džihadistas Džeikas), tapo savižudžiu sprogdintoju. Jo vaikystė buvo sunki. Augo ateistinėje šeimoje kaip jauniausias iš šešių vaikų. Gyvenimo prasmės pradėjo ieškoti po to, kai išsiskyrė jo tėvai. Ryšius su tėvu prarado iš karto po skyrybų. Mama, praėjus keleriems metams, mirė nuo vėžio.

J. Bilardi buvo tylus, liūdnas, smulkaus sudėjimo, niekuo neišsiskiriantis, uždaras jaunuolis. Būdamas jaunas, Jake’as tėvų dėmesio siekė įvairiomis priemonėmis: kartą su žirklėmis rankose puolė tėvą. Berniukas turėjo gebėjimų matematikos srityje, tačiau mokykloje nepritapo. Jam nepatiko bendraklasiai, mokytojai, kiti žmonės. Jake’ui atrodė, kad visi jo nekenčia ir jį niekina. Dėl to jis vengė draugysčių, buvo nusiteikęs agresyviai ir piktai. Po to, kai mirė motina, Jake’as pradėjo domėtis islamu.

Jaunuolis rašė politinį blogą. Ilgainiui jo ekstremizmas tik didėjo. Išryškėjo paranoja. Viename įraše jis prisiminė, kad sėdėjo kambaryje, pažiūrėjo į brolius ir suprato, kad šie laisvai galėtų jį nužudyti. Jake’as metė mokyklą ir atsiskyrė nuo visų artimųjų, o kartu pradėjo aktyviau veikti internete. Domėjosi islamu, kalifato atkūrimo idėjomis, teroristine organizacija IS.

Sakoma, kad ideologija gali bjaurų vikšrą paversti drugeliu. J. Bilardi atrado moralinį pasitenkinimą, nuolat žiūrėdamas ir nagrinėdamas galvų nukirtimus, seksualinius nusikaltimus ir žymių istorinių paminklų naikinimą. IS organizacijoje jis tikėjo atradęs tikrus savo „brolius“, kurie jį supranta ir vertina. Jis nusprendė visus nustebinti savo atsidavimu ir begaliniu noru mirti už jų idėjas.

J. Bilardi savo manifeste smerkė turtingųjų pasaulį, apimtą korupcijos. Visi jie nusipelnę mirti, rašė paauglys. Jis įkėlė nuotrauką, kurioje matomi žmonės, apsipirkinėjantys prekybos centre. Nuotraukos apačioje parašė: „Kalbančios kiaulės Australijos mieste Melburne, savo kiaulidėje…“ Kiaulės turi būti išskerstos. Manifeste išdėstytas planas, kaip susprogdinti Melburną. Reikia ant miesto numesti virtinę bombų, reikia sunaikinti užsienio valstybių konsulatus, policijos, kariuomenės pastatus. Reikia granatomis ir peiliais atakuoti prekybos centrus, kavines ir žudyti tas kiaules. Reikia susisprogdinti tarp daugelio netikinčiųjų. Taip J. Bilardi bandė pats save užvesti, įkvėpti būsimiems žygiams.

Šis drovus, susirūpinęs, liūdnas, atsiskyręs, atstumtas ir išjuoktas berniukas pagaliau nusprendė radęs savo vietą pasaulyje. Jis jau žino, ką darys. Jis pasirinko mirtininko kelią, kuris jam suteiks nemirtingumą ir didelę šlovę. Jis aprašė savo kelionę į Sirijos miestą Alepą: kai atvyko ir pamatė virš savęs juodą IS vėliavą, iš karto pasitaisė nuotaika. Po mirties jis taps žinomas ir matomas.

J. Bilardi susisprogdino šių metų kovo 11 dieną per IS ataką Irako Ramadžio mieste. Irako armija pranešė, kad jo savižudžio misija buvo nesėkminga: per sprogimą daugiau niekas nenukentėjo.

Piktybinių narcizų metas?

Christopheris Laschas savo knygoje „The Culture of Narcissism“ („Narcisizmo kultūra“) aprašo, kaip piktybinis narcizas save įaudrina ir padrąsina, įsivaizduodamas auditoriją, kuri mato jo žygį ir juo didžiuojasi.

Žinomumas – tai ne vien tik būti žinomam. Žinomumas – greičiausias kelias į aukštą visuomeninį statusą, socialinį dominavimą. Žinomumas sudaro iliuziją, kad esi svarbesnis ir pranašesnis už kitus žmones.

Vienas iš prancūzų leidinio „Charlie Hebdo“ redakcijos narių žudikų Cherifas Kouachi labai norėjo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Jis siekė pabėgti nuo skurdo, vargo ir smulkių nusikaltimų, tapdamas žinomu ir garsiu pasaulyje reperiu. Jis mąstė vakarietiškai. Tačiau jo siekiai žlugo. Tuomet jis atkeršijo Vakarams už savo nesėkmę, žudydamas nekaltus žmones.

Piktybinių narcizų yra apstu, ir gali būti, kad jų daugėja. Apsidairykite aplink, atidžiau pažiūrėkite į savo artimuosius, draugus, bendradarbius, pažįstamus ir, duodu galvą nukirsti, atrasite nors vieną, turintį narcisistinį asmenybės sutrikimą. Žinoma, nebūtinai jis taps masiniu žmonių žudiku – džihadistu, „tamplierių riteriu ar dar kuo nors, tačiau jums ir kitiems jį supantiems žmonėms gyvenimą tikrai apsunkins.

Alfa.lt

Ką turi bendro Sidnėjaus šaulys Man Haron Monis, „Germanwings” pilotas Andreasas Lubitzas, Norvegijos masinis skerdikas Andersas Breivikas, IS savižudis sprogdintojas

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave nuodys? – žurnalistams įsiaudrinusi aiškino vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, publicisto, žinomo žurnalisto bei Kremliaus kritiko Vladimiro Kara-Murzos žmona.

Vladimiras Kara-Murza praėjusių metų gegužės mėnesį vieną rytą atvyko į darbą ir, kaip įprastai, atėjo į susirinkimą. Tačiau netrukus jam pasidarė bloga, silpna. Jis pradėjo vemti, rankos pamėlynavo. Vladimiras vėmė be perstojimo tol, kol krito be sąmonės.

Prabudo jau ligoninės palatoje, praėjus savaitei. Visą tą laiką prabuvo komoje. Jam pasisekė. Jis – Vladimiras Kara-Murza, aršus Kremliaus kritikas – liko gyvas. Kiti ne.

Vėliau, daug vėliau užsienio gydytojai V. Kara-Murzos kraujyje aptiko sunkiųjų metalų, tačiau jie negalėjo atsakyti į klausimą, kokie tai buvo nuodai.

Rusijos valstybę valdant buvusiam KGB saugumo pareigūnui Vladimirui Putinui, padaugėjo keistų, nepaaiškinamų mirčių. Stiprūs, sveiki, jauni, tačiau įtakingi, daug žinantys žmonės pradėjo kristi kaip rudeniniai lapai. Visi jie skirtingi, daugelis vieni kitų nepažinojo ir jų veikla skyrėsi, tačiau visus juos vienijo vienas dalykas – kritika Kremliui.

Kodėl aukščiausios valdžios viršūnėje sėdintis žmogus nusprendžia žudyti savo konkurentus, oponentus, o kartais ir visiškai jam nepavojingus žmones? Galimos trys versijos.

Pirma, jie keršija buvusiems bendražygiams. Mąstymas labai paprastas: „mes dirbome kartu, mes iškilome kartu. Aš tau sudariau visas sąlygas dirbti, uždirbti, gyventi, turėti įtaką, o tu paėmei ir išdavei mane ir kitus savo draugus. Išdavikams mes niekada neatleidžiam.” Toks mąstymas būdingas ir diktatoriams, ir nusikalstamo pasaulio atstovams.

Antra, sustabdyti kokio nors „dirgiklio“, kuris be galo ir be krašto erzina, veiklą, kuri kartas nuo karto sukelia nors ir nedidelių, tačiau nereikalingų problemų. Žmonės, kurie nuolat kelia problemų, kurie nuolat aiškinasi, klausinėja, skleidžia gandus, nepatikrintą, o gal ir patikrintą informaciją apie aukščiausiąją valdžią, galingųjų nuomone, turi būti sustabdyti.

Trečia, įbauginti kitus, kad jie nusiramintų, patys nutrauktų veiklą, pradėtų rūpintis kitais reikalais ir neužsiimtų politika ar kova su didžiąja korupcija. Atimi vienam gyvenimą – sustabdai kelis kitus kritikuotojus. Žmonės nori gyventi.

Dar 1921 metais rusų profesorius Ignatijus Kazakovas įkūrė ir pradėjo vadovauti laboratorijai, kuri tyrinėjo, kūrė ir gamino nuodus. Laboratorija, anuomet vadinta „specialiuoju kabinetu”, buvo įsikūrusi Biochemijos institute. Iš pradžių valdžia jos veikla nesidomėjo. Vėliau atsirado interesas ir supratimas, kad nuodus galima panaudoti kovojant su priešu. I. Kazakovo laboratorijos atradimai vis daugiau ir daugiau domino NKVD, tuometinės Tarybų Sąjungos saugumo tarnybos, vadovus.

Tik štai 1937 metais, vykstant didiesiems „valymams”, NKVD areštavo profesorių I. Kazakovą, apkaltino jį valstybės išdavyste, nuteisė mirties bausme ir sušaudė. O vadovauti laboratorijai, kuri buvo įslaptinta ir priskirta tiesiogiai NKVD, paskyrė Grigorijų Mairanovskį. Apie jos veiklą žinojo tik aukščiausi NKVD vadovai.

Stalino laikais nuodų gamybos laboratorija klestėjo. Jos pagrindinis uždavinys, kurį jai suformulavo NKVD vadovybė ir valstybės aukščiausioji valdžia, buvo sukurti tokį nuodą, kurio būtų neįmanoma aptikti aukos organizme, kuris būtų beskonis, bekvapis ir bespalvis.

Buvęs NKVD vadovas Lavrentijus Berija, kai buvo sulaikytas ir tardomas, pripažino davęs leidimą laboratorijos darbuotojams atlikti tyrimus su žmonėmis. L. Berija gynėsi: „Tai buvo ne mano idėja“.

G. Mairanovskis su savo specialistais aukoms kartu su maistu duodavo nuodų ir stebėdavo, kaip nuodai veikia žmogaus organizmą. Visi tyrinėti žmonės mirė baisiose kančiose. Vieni greičiau, kiti kankinosi ilgiau. G. Mairanovskis, norėdamas ištirti nuodų poveikį skirtingos sveikatos, amžiaus, svorio, lyčių žmonėms, iš koncentracijos stovyklų parsiveždavo visą jų būrį.

Vėliau, kai mirė J. Stalinas, kai ta pati NKVD, tik pasivadinusi MGB, areštavo G. Mairanovskį ir jį apklausė, jis patvirtino, kad tyrimus atliko su žmonėmis, o žmones jam atveždavo iš Gulago, arba perduodavo tuos, kuriems teismas skyrė mirties bausmę, arba paprasčiausiai atvesdavo, matyt, valdžiai neįtikusius žmones į laboratorijos patalpas tyrimams.

Sovietų Sąjungos žvalgyba naudojo laboratorijos sukurtus nuodus žmonėms žudyti. Yra žinoma, kad laboratorijoje pagamintais nuodais Paryžiuje buvo nužudytas rusų generolas ir emigrantų aktyvistas Aleksandras Kutepovas, o kitas generolas Jevgenijus Mileris buvo apsvaigintas, parvežtas iš užsienio į Rusiją ir nušautas. Taip pat buvo nunuodyti Ukrainos graikų katalikų arkivyskupas Teodoras Romža ir bulgarų rašytojas, disidentas Georgijus Markovas.

Bulgarų disidentas Georgijus Markovas buvo nužudytas Londone 1978 metais

Sovietų žvalgybos pagamintų nuodų paragavo ir Afganistano prezidentas Hafizula Aminas, kuris pasijuto blogai vos pradėjęs valgyti patiektą maistą, bet greičiausiai būtų išgyvenęs, jei ne sovietų specialiųjų pajėgų surengtas rūmų Kabule šturmas, žymėjęs Afganistano okupacijos pradžią. Prezidentas gyvas pateko priešui į rankas ir buvo vietoje nužudytas.

Užsienio spaudoje neseniai pasirodė straipsnių apie dabartinį Rusijos prezidentą V. Putiną ir galimai dėl nuodų poveikio mirusius jo oponentus. Šiuo metu tokių įtartinų atvejų suskaičiavau apie 15. Aišku, kad ne visais atvejais įrodyta, jog asmuo mirė nuo nuodų.

Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė Rusijoje, kūnai nebuvo kruopščiai ištirti specialistų. Valdžia neleido jų tirti. Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė užsienyje, kūnai ištirti, o specialistai yra patvirtinę, kad jie buvo nužudyti.

Žymiausios galimos V. Putino režimo aukos:

Aleksandras Litvinenka (43-ejų) – buvęs KGB ir FSB pareigūnas 2006 metais nunuodytas Londone. Dar 1998 m. jis kartu su savo kolegomis surengė spaudos konferenciją, kurios metu pareiškė, kad iš savo vadovų gavo nurodymą nužudyti oligarchą Borisą Berezovskį. Po šios žingsnio jis buvo išmestas iš darbo, jam buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos, jis buvo areštuotas ir nuolat stebimas. 2000 metais A. Litvinenka kartu su šeima pabėgo iš Rusijos ir persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, kur gavo politinį prieglobstį. Buvo globojamas B. Berezovskio, bendradarbiavo su britų slaptosiomis tarnybomis, bandė gilintis į daugiabučių namų sprogdinimus Rusijoje 1998 metais, davusius pagrindą Antrojo Čečėnijos karo pradžiai. 2006 metais palaidotas svetimoje šalyje po lemtingo arbatos puodelio, kurį Londone išgėrė susitikęs su buvusiais kolegomis Andrejumi Lugovojumi ir Dmitrijumi Kovtunu.

Aleksandro Litvinenkos kapas Londone. Britų teisėjas apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną galimai užsakius skandalingą žmogžudystę.

Aleksandras Potejevas (64) – buvęs KGB ir SVR (Išorės žvalgybos tarnybos) pareigūnas. Ilgą laiką atsakė už nelegalų (slaptųjų agentų kategorija) veiklą Jungtinėse Valstijose. Pats gyveno Niujorke. Jis JAV saugumui išdavė 10 Rusijos žvalgybos nelegalų, kurie dirbo Amerikoje. Visi jie buvo suimti, rusų agentų tinklas sunaikintas. Beveik prieš dvejus mėnesius pasirodė žinia, kad A. Potejevas Amerikoje mirė nuo širdies smūgio.

Aleksandras Perepilyčnas (44) – verslininkas ir Rusijos paslapčių viešintojas 2012 metais Jungtinėje Karalystėje mirė nuo širdies smūgio. Šeimai tai buvo netikėtas įvykis, nes A. Perepilyčnas jautėsi puikiai, buvo sveikas, drūtas. Nuolat sportavo ir sveikai gyveno. Tačiau vieną rytą jis išbėgo pabėgioti ir negrįžo. Gretimo namo gyventojas rado jį gulintį šalia kelio. Tas kvartalas yra labai gerai apsaugotas, nes jame gyvena Eltonas Johnas, Kate Winslet. Niekas nieko nematė. Britų policija aiškinasi žūties aplinkybes. Pradžioje nustatė, kad jis mirė nuo širdies smūgio, tačiau po atlikto ilgo ir išsamaus jo kūno tyrimo skrandyje rasta nuodingo augalo kumpotrio (Gelsemium elegans) pėdsakų. A. Perepilyčnas Šveicarijos teisėsaugai anksčiau buvo perdavęs svarbius dokumentus, atskleidžiančius ir įrodančius Rusijos valdininkų įvykdytą 230 mln. JAV dolerių vagystę, o taip pat paaiškinęs, kaip vekė pinigų plovimo schema.

Sergejus Magnitskis (37) – rusų advokatas, auditorius. 2009 metais jis mirė Rusijos laikino sulaikymo centre, kuriame beveik metus praleido be teismo nuosprendžio. Iki paleidimo į laisvę likus kelioms dienoms, vyrui pasidarė bloga, jis pradėjo vemti, skundėsi dideliais, aštriais pilvo skausmais, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. S. Magnitskis mirė. Artimiesiems valdžia uždraudė atlikti organizmo tyrimus. S. Magnitskis buvo atskleidęs 230 mln. JAV dolerių vagystės schemą, kurioje kartu su nusikalstamu pasaulio atstovais dalyvavo aukšti Rusijos valdininkai.

Sergejaus Magnitskio kapas Maskvoje

Iš viso Rusijoje ir užsienyje mirė net 5 su S. Magnitskio byla, kurios metu buvo atskleista 230 mln. JAV dolerių vagystė iš valstybės biudžeto, susiję asmenys. Viskas įvyko per keletą metų, aplinkybės daugeliu atvejų atrodė keistai. Nei vienas iš mirusiųjų nesiskundė didelėmis sveikatos problemomis.

Ana Politkovskaja – garsi rusų žurnalistė buvo nuodyta, tačiau išgyveno. Matyt, kažkas jai davė per mažą dozę, arba ji ne viską išgėrė. Buvo taip, kad 2004 metų rugsėjį A. Politkovskaja skrido į Šiaurės Kaukazą, tikėdamasi sudalyvauti derybose su Beslano mokyklą užėmusiais ir šimtus pradinukų bei jų tėvų įkaitais paėmusiais teroristais. Lėktuve išgėrė arbatos. Jai pasidarė bloga, silpna, vimdė. Ji išgyveno, o Beslano mokykloje per specialiųjų pajėgų šturmą žuvo beveik 400 žmonių, tarp jų daug vaikų. A. Politkovskaja taip pat neilgai gyveno. Po dviejų metų žurnaliste atsikratyta paprasčiau: samdomas žudikas per V. Putino gimtadienį moters patykojo ir nušovė daugiabučio namo lifte.

Michailas Lesinas – buvęs Rusijos ministras spaudai, ilgametis V. Putino patarėjas, vienas iš artimo rato žmonių, dirbęs su Rusijos spauda ir daug prisidėjęs, kad ji taptų klusni ir pavaldi valdžiai. M. Lesinas netikėtai mirė Vašingtone, viešbutyje. Iš pradžių skelbta, kad nuo širdies smūgio, tačiau vėliau policija patvirtino, kad galimai nuo smūgių į galvą ir kaklą. Vis dar vyksta biocheminiai ir radiologiniai M. Lesino kūno mėginių tyrimai. Atsakymą dėl mirties priežasties policininkai žada pateikti dar šiais metais. Rusijos spaudoje parašyta tik tiek, kad M. Lesinas Vašingtono viešbutyje kelias paras be perstojimo gėrė, apsvaigęs voliojosi ant grindų ir galiausiai mirė. Nežinau, kodėl taip rašo, gal tam, kad sumenkintų, dar labiau apšmeižtų žmogų po mirties.

Tikriausiai visi pamenate ir Rusijos dopingo skandalą, kas ir kaip jį atskleidė. Koks kilo didelis triukšmas pasaulyje ir kiek daug problemų jis sukėlė Rusijos valdžiai. Šių metų pradžioje, vasarį, vienas paskui kitą mirė du Rusijoje už dopingo programą atsakingi asmenys (Nikita Kamajevas ir Viačeslavas Sinevas). Jie žinojo apie dopingo naudojimą ir patys jį organizavo. Jie taip pat žinojo apie Rusijos saugumo FSB kišimąsi į sportą. Nemažiau svarbu, kad kiek anksčiau, šių metų sausį, iš Rusijos į JAV, baimindamasis dėl savo saugumo, pabėgo N. Kamajevo ir V. Sinevo kolega Grigorijus Rodčenkovas. Ir visą tiesą nedelsdamas išklojo amerikiečių pareigūnams, įplieksdamas tarptautinį dopingo skandalą. Panašu, kad kažkas Rusijos valdžioje nusprendė nerizikuoti ir užtikrinti, kad bent N. Kamajevas su V. Sinevu tylės.

Žinomas rusų opozicijos veikėjas G. Kasparovas vis dar gyvas, tačiau į Rusiją nebegrįžta. Jis sako turįs savo receptą nuo nuodų. Jį nuolat saugo keli augaloti apsaugininkai, kurie visuomet su savimi nešiojasi švarų iš saugios vietos paimtą vandenį bei maistą. Kad būtų ramiau.

Alfa.lt

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius, domėjosi filosofija, rašė muzikos kūrinius, grojo fleita, buvo puikus ir bebaimis karvedys, o kartu ir šnipinėjimo Karalius.

Frydrichas Didysis turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, rūpinosi, vadovavo, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją ar už kenkimą priešui.

Frydrichas pats asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Jis agentus skirstė į keturias grupes. Pirmoji grupė buvo pati svarbiausia. Tai asmenys, kurie nuolat lankydavosi priešo (kitos valstybės) monarcho rūmuose, nuolat bendraudavo su tos valstybės ministrais, kariuomenės vadais, aukštuomene. Jie leido Frydrichui puikiai žinoti, kokius planus rezga svetimos šalies karalius, kokius manevrus rengiasi atlikti kitos šalies kariuomenė.

Antrąją grupę sudarė skurdžiai. Frydrichas Antrasis šiems šnipams mokėjo nedidelius atlyginimus, bet ir gaunamų pinigų jiems užtekdavo. Šie asmenys rinkdavo informaciją apie kitos šalies kariuomenę, jos judėjimą, apie pilių tvirtumą ir apsaugą, apie kelius, jų kokybę ir išdėstymą. Taip pat jie vykdė kurjerio funkcijas.

Trečiąją grupę sudarė agentai, kuriuos Frydricho represinės struktūros priversdavo kalbėti. Juos šantažuodavo, jiems grasindavo. Dažniausiai grasindavo, kad nužudys ar suluošins jų artimus šeimos narius. Žmonės „skildavo“ ir sutikdavo tapti slaptais karaliaus agentais. Senasis Fricas mėgdavo sakyti, kad kuo daugiau visuomenėje yra šnipų, tuo ji saugesnė.

Ketvirtąją grupę agentų sudarė dvigubi agentai, kuriais karalius Frydrichas nepasitikėjo, tačiau jie jam buvo reikalingi. Jis per šiuos agentus dezinformuodavo savo priešus, o jų teikiamą informaciją kruopščiai pertikrindavo, nes netikėdavo nė vienu jų žodeliu.

Frydricho Didžiojo aistrą šnipinėjimui rodo pasakojimas, kaip jis su dviem artimais draugais, persirengę skurdžiais, kartą nukeliavo į Olandiją pasižvalgyti ir parinkti informacijos. Kelionėje jie išalko ir užėjo į šalia kelio esančią užeigą, kur užsisakė valgyti. Įtari užeigos šeimininkė atsisakė juos maitinti, teigė, kad maistas, kurį jie užsisakė, per brangus. Tuomet vienas persirengėlio karaliaus palydovų pasakė, kad jo draugas Frydrichas uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų maitintis normaliu maistu, nes jis labai gražiai groja fleita. Frydrichas Didysis išsitraukė fleitą ir sugrojo. Šeimininkė patikėjo ir pamaitino keliauninkus.

Manoma, kad karaliaus Frydricho Antrojo agentų sąraše buvo garsus prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras. Jis puikiai pažinojo Frydrichą ir kartas nuo karto monarchą aplankydavo. Savo memuaruose Volteras aprašo epizodą, kai jis Prancūzijos ministro pirmininko paprašytas vyko aplankyti Frydricho Antrojo.

Taip pat žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.

Karalius turėjo platų agentų tinklą ir Austrijos diplomatų korpuse. Kai Austrija slapta susitikinėjo su Prancūzija ir tarėsi dėl bendrų karinių veiksmų prieš Prūsiją, prūsų karalius viską žinojo, nes vienas iš šių derybų dalyvių buvo jo agentas.

Vėliau Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam teko dalyvauti Septynerių metų kare. Jo kariuomenę sudarė 200 tūkst., o sąjungininkų, kurie kariavo prieš Prūsiją – apie 500 tūkst. karių. Frydrichas Antrasis sugebėjo ilgą laiką išlikti nesutriuškintas ir nepralaimėti karo. Istorikai aiškina, kad agentų armija padėjo prūsų karaliui sėkmingai gintis ir pulti priešą. Jis dažnai iš anksto sužinodavo apie priešo kariuomenės planus. Kartais jis papirkdavo priešo kariuomenės pulkų vadus, kad jie konkrečiu laiku nestotų su juo į atvirą kovą.

Frydrichas Antrasis įrodė pasauliui, kad šnipai yra puikus kovos ir žmonių valdymo įrankis ne tik karo, bet ir taikos metu, derantis su kitomis šalimis ar valdant savo šalies visuomenę. Puikus orientavimasis bet kokioje situacijoje, išankstinis žinojimas, kas ką organizuoja, kas ką rengiasi daryti, yra neįkainuojamos vertės informacija, padedanti priimti teisingus ir tinkamus sprendimus.

Alfa.lt

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius,

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius kitose valstybėse.

Pastaruoju metu Rusijos saugumo ir žvalgybos agentūros pradėjo aktyviai vykdyti taip vadinamas „aktyviąsias priemones“ JAV atžvilgiu. Ji bando daryti įtaką JAV prezidento rinkimus sau naudinga linkme.

FTB išsiaiškino, kad dvi Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos – FSB ir GRU – slapta įsilaužė į JAV Demokratų partijos vadovybės kompiuterius ir pavogė visą ten esančią informaciją. FTB duomenimis, Rusijos saugumo tarnyba į kompiuterius įsilaužė praėjusių metų vasarą, o Rusijos karinė žvalgyba GRU įsilaužė šių metų balandžio mėnesį. Susidaro įspūdis, kad šios tarnybos tarpusavyje rungtyniauja, kuri greičiau ir giliau įsiskverbs į priešo aplinką.

„WikiLeaks“ tinklalapis paskelbė kelis JAV Demokratų partijos vadovybės elektroninius laiškus, kuriose lyderiai kalbasi tarpusavyje dėl paramos kandidatei į prezidentus Hillary Clinton ir kaip pakenkti jos priešininkui, kitam jau buvusiam demokratų kandidatui Bernie’iui Sandersui. Informacija akimirksniu pasiekė Demokratų partijos narius. Kilo didelis triukšmas, partijos vadovė Debbie Wasserman Schultz atsistatydino. „WikiLeaks“ pranešė, kad turi daugiau informacijos apie šios partijos lyderius, jų pozicijas ir tarpusavio susirašinėjimus. Šią informaciją jie rengiasi viešinti nedidelėmis porcijomis.

FTB įtaria Rusiją žaidžiant nešvarius dezinformacinius žaidimus. Tai ne pirmas kartas, kada Rusija, anksčiau Sovietų Sąjunga, bandė klaidinti kitų valstybių žmones teikdami jiems tikrovės neatitinkančią informaciją.

Sovietiniais laikais KGB vykdydama „aktyviąsias priemones“ siekė suskaldyti Vakarų sąjungininkus ir ypatingai NATO; susilpninti didžiausią savo priešininkę JAV; sumenkinti jos reputaciją Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Europos valstybių visuomenių akyse. Prasidėjus karui, rimtiems nesutarimams, sovietai tikėjosi didesnės naudos ir paramos sau iš šių suklaidintų visuomenių.

Tikriausiai ne vienas iš jūsų prisimena dezinformacines atakas parengtas ir paleistas iš KGB centro kaip: JAV prezidentas Jimmy’is Carteris turėjo slaptą planą supriešinti Amerikos ir Afrikos juodaodžius; JAV Korėjos kare naudojo cheminį ginklą; Popiežių Joną Paulių II bandė nužudyti JAV žvalgyba CŽV; AIDS sukūrė CŽV; Džonstauno masines žūdynes organizavo JAV žvalgybos, JAV prezidentą Johną F. Kennedį nužudė JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojai.

1970 m. pradžioje JAV žvalgybos agentūros rezidentūroje Lotynų Amerikoje dirbo žvalgas Philipas Agee. Jis dažnai pažeidinėjo vidaus taisykles, laiku nevykdė užduočių, daug gėrė, išlaidavo, švaistė valstybės pinigus ir viliojo diplomatų žmonas. CŽV vadovybė atleido jį iš darbo.

P. Agee baisiai užpyko ir nusprendė atkeršyti. Jis Meksikos sostinėje nuėjo į Sovietų Sąjungos ambasadą ir pasakė, kad turi daug informacijos apie CŽV veiklą. Tačiau sovietų KGB juo nepatikėjo. Jie išsigando iniciatoriaus. Galvojo, kad jis specialiai atsiųstas tam, kad įgautų KGB pasitikėjimą ir galėtų apie juos rinkti informaciją. Jie nusprendė atsisakyti jo paslaugų. Kuo toliau nuo bėdų, rizikingų veiksmų, tuo ilgiau dirbsi užsienyje ir karjeros nepagadinsi.

P. Agee rankų nenuleido. Jis kreipėsi į Kubos ambasadą. Kartu su savimi atsinešė didelį pluoštą slaptų CŽV dokumentų. Kubiečiai juo patikėjo. Prasidėjo ilgos apklausos. Buvusio CŽV pareigūno P. Agee suteikta informacija sudomino ir Sovietų KGB, kuri glaudžiai bendradarbiavo su Kubos žvalgyba ir vieni kitais pasitikėjo.

Buvęs KGB Pirmosios valdybos (žvalgybos) generolas Olegas Kaluginas, vėliau perbėgęs į JAV pusę, pasakojo, kad kai jis susipažino su P. Agee informacija, nusivylė savo pavaldiniais, kurie atsisakė šio buvusio CŽV darbuotojo paslaugų. P. Agee informacija buvo neįkainojama.

Tačiau buvęs CŽV pareigūnas yra buvęs pareigūnas ir jis negalėjo daugiau gauti KGB dominančios informacijos. KGB nusprendė jį panaudoti dezinformacinėms atakoms. 1975 m. P. Agee Didžiojoje Britanijoje išleido knygą „Inside the company: CIA diary“. Knyga tapo bestseleriu. Knygoje P. Agee atskleidė daugiau kaip 250 darbuotojų dirbančių CŽV ir dalyvaujančių slaptose operacijose. Jie veikė po diplomatine priedanga arba trumpam atvykdavo į kitą šalį apsimetę verslininkais, žurnalistais, mokslininkais. Įvykdydavo slaptas užduotis ir išvažiuodavo iš šalies. Ši knyga padarė milžinišką žalą CŽV.

JAV pradėjo spausti Didžiąją Britaniją ir reikalauti išduoti P. Agee, nes jis tuo metu gyveno Londone. Tačiau Didžiosios Britanijos politikai ir valdininkai neskubėjo priimti sprendimo. O tuo tarpu, kaip teigia buvusio perbėgėlio, KGB darbuotojo V. Mitrochino atskleisti KGB žvalgybos slapti archyvai, KGB savo agentui P. Agee, slapyvardžiu „PONTE“, organizavo palaikymą beveik visose Europos šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Meksikoje, Venesueloje. P.Agee tapo kovotoju už žmogaus teises ir laisves, disidentu atskleidusiu JAV žvalgybos CŽV neteisėtas slaptas operacijas, auka, kurią persekiojo JAV teisėsauga ir norėjo nuteisti.

P. Agee, išvengęs JAV teisėsaugos persekiojimo, 1978 m. pradėjo leisti informacinį biuletenį, kuriame atskleidinėjo JAV žvalgybos agentūros darbuotojus ir slaptas operacijas. Ši slapta dezinformacinė operacija, kodiniu pavadinimu „RUPOR“ buvo nuo pradžios iki pabaigos organizuota KGB žvalgybos specialistų. Jie P. Agee aprūpino reikiama informacija. Biuletenis buvo platinamas Europos šalyse ir JAV.

Šiame biuletenyje P. Agee pradėjo spausdinti naujos knygos „Dirty Work:The CIA in Western Europe“ ištraukas, kuriose atskleidė per 700 JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojų. Be abejo, daug dalykų buvo išgalvotų, melas sumaišytas su tiesa. Buvo sunku atsirinkti, kur yra teisybė, o kur melas.

Pavykus dezinformacinei atakai su knygos ištraukomis apie CŽV veiklą Europoje, P. Agee kartu su KGB surengė kitą dezinformacinę ataką nukreiptą į Afrikos valstybes. Buvęs CŽV darbuotojas pradėjo viešinti kitos knygos „Dirty Work: The CIA in Africa“ ištraukas.

Buvęs CŽV darbuotojas, Sovietų Sąjungos KGB žvalgybos agentas „PONTE“ padarė milžinišką žalą JAV žvalgybos agentūrai CŽV. Jei ne KGB perbėgėlio V. Mitrochino išnešti KGB slapti žvalgybos archyvai tai iki šios dienos būtų neaišku ar P. Agee veikė savarankiškai, ar jis vykdė slaptas KGB užduotis.

Prisiminkime šiuos laikus. Prieš metus internete pasirodė puikios kokybės pokalbis tarp aukščiausio rango JAV diplomatės Europos reikalams Victoria Nuland ir JAV ambasadoriaus Kijeve Geoffrey Pyatto. Diplomatai kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, apie protestus Kijeve ir reakcija į juos. Pokalbio metu V. Nuland riebu keiksmažodžiu įvertino Europos Sąjungos veiksmus Kijevo atžvilgiu. Ji pasakė: „Fuck the EU“.

Kilo triukšmas. JAV aukšto rango diplomatė atsiprašė Europos Sąjungos vadovų, tačiau žurnalistams komentuoti savo pasisakymų privačiame telefoniniame pokalbyje atsisakė.

Įtariama, kad šią informaciją internete „Youtube“ svetainėje įkėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Po kelių valandų po jos įkėlimo, ji buvo „sutvarkyta“ – atsirado titrai rusų kalba, kalbančiųjų nuotraukos, paaiškinimai – matyt įkėlėjai skubėjo ir norėjo, kad informacija kuo greičiau pasiektų reikiamų žmonių ausis.

Tais pačiais 2015 metais internete pasirodė kitas puikios kokybės telefoninio pokalbio tarp Estijos Užsienio reikalų ministro Urmas Paet ir Europos Sąjungos vyriausiosios atstovės užsienio politikos ir saugumo klausimais Catherine Ashton. Kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, protestus ir sušaudytus žmones. Estijos Užsienio reikalų ministras pasiūlė atlikti išsamesnį tyrimą dėl protestuotojų ir valdžios teisėsaugos atstovų nužudymų, nes yra įvairių versijų. Gali būti taip, kad juos nužudė protestuotojai, sakė U. Paet.

Pokalbis buvo paviešintas. Kilo skandalas. Reikėjo įdėti papildomų pastangų pasiaiškinti, kad šio pokalbio metu išsakytos mintys nėra oficiali pozicija yra tik nuomonė, pamąstymai.

Galima rasti daugiau pavyzdžiu apie dezinformacines atakas, kurias vykdo Rusija prieš Vakarų pasaulį. Jų itin padaugėjo, kai Rusija okupavo Ukrainos žemes.

Alfa.lt

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius