Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad jų mylimi ir gerbiami tėvai šnipinėja kitai valstybei, prisidengę netikrais vardais ir išgalvotomis gyvenimo istorijomis. Tai, kas buvo taip artima ir suprantama, tampa svetima ir tolima. Niekuo dėtų vaikų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir niekam, visiškai niekam tai nerūpi.
Trumpai papasakosiu dviejų jaunuolių istoriją. Jų tėvai buvo demaskuoti ir deportuoti iš šalies. Jų vaikai blaškosi ir po šiai dienai neranda sau tinkamos vietos. Jie nenori pripažinti, kad yra kitos, jiems visai nepažįstamos, šalies piliečiai ir nori sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kurio nebėra.
Istorijos atomazga prasidėjo vieną 2010 metų birželio mėnesio dieną. Jungtinėse Valstijose gyvenusi kanadiečių šeima – Donaldas Heathfieldas, Tracey Foley ir du jų vaikai, Timas ir Alexas – indų restorane šventė Timo 20 metų sukaktį ir Alexo grįžimą iš mokslų Singapūre.
D. Heathfieldas tuo metu dirbo vyriausiuoju konsultantu didelėje ir įtakingoje bendrovėje „Global Patners“. Jis dažnai vykdavo į užsienį, susitikinėjo su įtakingais JAV verslininkais bei valdininkais. Jo žmona Tracey Foley dirbo nekilnojamojo turto agente. Šeima puikiai gyveno. Turėjo namą, keletą automobilių ir solidžias pajamas.
Grįžę namo, suaugusieji išgėrė po taurę šampano. Jų vaikai užlipo į antrąjį namo aukštą susisiekti su savo draugais ir nuspręsti, kaip praleisti likusį vakarą.
20-metis Timas studijavo George’o Washingtono universitete tarptautinius santykius. Mokėsi kinų mandarinų kalbą, semestrą praleido Pekine. 16-metis Alexas mokėsi prancūzų-anglų mokykloje. Pagal mainų programą metus laiko praleido vienoje Singapūro mokyklų. Svajojo apie puikų išsilavinimą ir darbą, susijusį su Azijos šalimis.
Timas kalbėjosi su draugais, kai išgirdo durų skambutį. Jis pagalvojo: kas gi čia galėtų būti? Gal draugai nutarė jį ar jo brolį aplankyti? Nusiėmė ausines, padėjo jas ant stalo ir nutarė pasižiūrėti. Jau leisdamasis laiptais, pamatė, kaip į namo vidų pro kelis įėjimus įsiveržė būrys ginkluotų, juodai apsirengusių, kaukėtų pareigūnų. Lauke taip pat matėsi ginkluoti vyrai. Timas spėjo pagalvoti, kad gal jis ką nors blogo padarė. Juk ką tik išgėrė šampano taurę, būdamas vos 20 metų – pagal JAV Masačusetso valstijos įstatymus, pernelyg jaunas, kad galėtų gerti. Tačiau juk policija dėl to taip agresyviai nesielgtų!?
Timas išgirdo, kaip pareigūnai sušuko „FTB“, liepė pakelti rankas. Stebėjo, kaip ant abiejų tėvų rankų buvo uždėti antrakiai. Pareigūnai D. Heathfieldą ir T. Foley atskirai, po vieną, išvedė iš namo, pasodino į atskiras juodas mašinas ir išvežė. Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnas brolius Timą ir Alexą išvežė į viešbučio kambarį.
Jaunuoliai net nenutuokė, kas darosi, kas nutiko. Jie girdėjo, kad FTB pareigūnas apkaltino jų tėvus šnipinėjimu, tačiau nesuprato, kodėl. Gal tėvas netyčia įsivėlė į nemalonią istoriją? Gal FTB sumaišė namus ir gyventojus? Daug įvairių klausimų sukosi galvoje, o vietoje atsakymų – tuštuma.
Praėjus parai, FTB pareigūnas brolius parvežė atgal į namus. Ten viskas buvo išvartyta, suversta. Pareigūnai paėmė 191 daiktą, jų manymu, galimai susijusį su tėvų neteisėta veikla: kompiuterius, mobiliuosius telefonus, atmintines, visus elektroninius prietaisus, nuotraukas, dokumentus, vaistus ir net vaikų „Playstation“. Namai buvo tušti.
Jaunuoliai pinigų turėjo tiek, kiek jų buvo kišenėje. Tėvų sąskaitos užšaldytos. Susisiekti su draugais neįmanoma. Aplink namą „ganėsi“ būrelis nepažįstamų žmonių. Timas su Alexu nuleido užuolaidas ir tyliai laukė vakaro. Vyresnėlis vakare nuėjo į kompiuterių saloną paskaityti, ką rašo spauda, susiekti su draugais ir paprašyti jų paskolinti pinigų. Suprato ir tai, kad reikia rasti ir pasamdyti tėvams advokatą.
Tik po kelių dienų vaikai pamatė savo tėvus teisme. Išklausė jiems mestus kaltinimus, o vėliau susitiko su mama kalėjime. Ši jiems liepė nekalbėti su spaudos atstovais, neduoti interviu, kuo greičiau sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą. Žadėjo vėliau viską jiems paaiškinti.
Rusijos sostinėje Timą ir Alexą pasitiko žmonės, prisistatę jų tėvų bendradarbiais. Jie apgyvendino brolius bute. Parodė jų tėvų, kai šie dar buvo jauni ir mokėsi žvalgybos gudrybių, nuotraukas, dokumentus. Tai brolius galutinai įtikino, kad jų tėvai tikrai yra Rusijai dirbę šnipai – ir net ne kanadiečiai, o rusai.
Vėliau vienas tėvo bendradarbiu prisistatęs asmuo kelias dienas vežiojo jaunuolius po Maskvą ir rodė jos gražiausias vietas. Netgi vieną vakarą nuvedė brolius į baletą Didžiajame Teatre. Dar vėliau juos aplankė pusbroliai, dėdės ir tetos bei močiutė. Tačiau su giminaičiais jie sunkiai rado kalbą, nes nemokėjo rusų kalbos, o anie – anglų.
Rusijoje veikia Departamentas S. Tai – vienas slapčiausių žvalgybos padalinių. Jis rengia žvalgus nelegalus, jiems kuria legendas, o vėliau organizuoja jų darbą, formuoja uždavinius, palaiko ryšius.
Kitų valstybių žvalgybos tokios kategorijos – nelegalų – šnipų apskritai neturi. Jie turi šnipų, kurie dirba po diplomatine priedanga, turi šnipų, kurie apsimeta verslininkais, mokslininkais, jie verbuoja imigrantų vaikus. Tačiau, kiek yra žinoma, tik Rusija naudoja šnipus-nelegalus su radikaliai pakeista asmens tapatybe. Juos kruopščiai ir itin slaptai rengia, kuria jiems legendas ir siunčia į svetimas šalis po svetimų vardų ir pavardžių priedanga.
Nelegalai gali vykdyti ne vieną užduotį. Pirma, jie palaiko ryšį su itin vertingais užsienio agentais, iš jų paima informaciją ir ją perduoda Rusijos žvalgybai. Tai leidžia geriau apsaugoti agentus. Antra, nelegalai patys renka informaciją. Jie įsidarbina svarbiose įstaigose, įmonėse, užmezga ryšius su įtakingais ir žinomais žmonėmis, renka apie juos informaciją. Trečia, nelegalai yra apmokyti žudyti, gaminti sprogmenis ir sprogdinti, kenkti ir vykdyti kitą ardomąją veiklą. Jie gali metų metus „miegoti“ ir laukti komandos. Ji gali būti duota prasidėjus karui, pvz., tarp Rusijos ir JAV. Tuomet nelegalai, bent pagal planą, imtųsi teroristinių veiksmų prieš šalį, kurioje pragyveno daugelį metų.
Paaiškėjo, kad nelegalai D. Heathfieldas (tikras vardas– Andrejus Bezrukovas) ir Tracey Foley (Jelena Vavilova) dar 1980 metais buvo užverbuoti KGB. Porą šnipų meno keletą metų mokė Departamento S darbuotojai – atskirai nuo kitų šiai užduočiai rengiamų asmenų. A. Bezrukovas ir J. Vavilova bendravo tik su mokytojais. Nei vienas nelegalas negalėjo žinoti kitų nelegalų, matyti jų veidų – kad ateityje, jei patys įkliūtų, nieko negalėtų išduoti.
Pabaigę kursus, Andrejus ir Jelena tapo Donaldu ir Tracey. Jiems buvo parengti netikri dokumentai. Tapatybė pavogta Kanadoje gimusių ir kūdikystėje mirusių vaikų. 1980 metais naujai iškepti „kanadiečiai“ išvyko į Kanadą ir apsistojo Toronte.
Kuriant legendą ir ją įtvirtinant, kad vėliau užsienio saugumas negalėtų atrasti tikrųjų jų kilmės šaknų, nelegalai ilgus metus neužsiima žvalgybine veikla. Jie gyvena paprastą eilinių žmonių gyvenimą. Džiaugiasi gyvenimu, važinėja į darbą, mylisi, linksminasi, vaikščioja po parką, bendrauja su draugais.
Būtent Toronte gimė šnipų poros vaikai – Timas ir Alexas. Timas prisimena vieno gimtadienio proga aplankęs tėvo darbą. Įmonė prekiavo vystyklais, o tėvas juos pristatinėdavo pirkėjams.

Andrejus Bezrukovas turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau Donaldas Heathfieldas negalėjo tuo pasigirti. Jis įstojo į Toronto universitetą ir jį sėkmingai baigė.
Kad įtvirtintų legendą, jie keletui metų persikėlė gyventi į Europą, apsigyveno Paryžiuje. Gyveno nedideliame bute šalia Eifelio bokšto. Žmona Tracey niekur nedirbo. Vyras Donaldas toliau studijavo ekonomiką viename prestižinių Prancūzijos universitetų.
Vėliau šeima persikraustė gyventi į JAV. Andrejus/Donaldas tęsė mokslus Harvardo universitete. JAV buvo šnipų galutinė stotelė – vieta, kur jie turėjo užsiimti žvalgybine veikla.
Tačiau nelegalai negalėjo žinoti, kad vos jiems atvykus gyventi į JAV, jais iš karto susidomėjo amerikiečių kontržvalgyba. Jie abu buvo sekami. Pareigūnai įtaisė pasiklausymo prietaisus namuose, jų darbo vietose, automobiliuose. FTB pareigūnai žinojo, kokio lizdo paukščiai iš tiesų yra Donaldas ir Tracey.
Pareigūnai uoliai fiksavo poros nusikalstamą veiklą. Žvalgybinė veikla vyko visu tempu. FTB pavyko perimti Rusijos žvalgybos agentūros SVR centro žinutę, skirtą Tracey , kurioje buvo aiškinama, kaip slapta pasiekti Maskvą: „Labai svarbu! Skriskite į Paryžių. Iš Paryžiaus traukiniu važiuokite į Vieną. Pasitiks žmogus ir įteiks Didžiosios Britanijos pilietės pasą. 32 paso puslapyje pasirašykite. Išmokite pasirašyti vienodu parašu, nes gali prisireikti. Linkiu sėkmės.“
Kita žinutė, kurią perėmė FTB specialistai, skirta Donaldui: „Gavome tavo informaciją. Informacijos apie EF, BT, DK, RR neturime. Pritariame siūlymui „Fermerio“ pagalba kurti patikimų studentų tinklą DC. Tavo ryšiai su „Parrot“ yra perspektyvūs informacijos rinkimui apie įtakingus verslininkus ir politikus. Tam, kad pradėtume jo atžvilgiu darbą, reikalinga informacija: biografija, darbovietė, hobis, ryšiai, galimybės, ir t.t.“
Per kratą FTB pareigūnai šnipų namuose rado keletą šnipinėjimo daikčiukų, įvairių slaptaviečių, dolerių prikimštų plastikinių maišelių. Rusijos šnipai su centru palaikė ryšį, naudodami steganografinį informacijos perdavimo metodą. Yra šifruojama ne informacija, bet informacijos perdavimo faktas. Už ryšio palaikymą buvo atsakinga Tracey (Jelena).
Šnipų vaikai, dabar Rusijos piliečiai Timofejus ir Aleksandras Vavilovai, ilgą laiką nebendravo su spaudos atstovais. Jie nenorėjo duoti interviu, nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Šį kartą nusprendė pasielgti atvirkščiai. Savo motyvus paaiškino noru susigrąžinti Kanados pilietybę, nes jie – vaikai – neatsakantys už savo tėvų nusikaltimus. Jie gimė Kanadoje, jie gavo Kanados pilietybę ir nori likti kanadiečiais.
Vaikai prašė žurnalistų neatskleisti jų dabartinių darboviečių. Kiek yra žinoma, Timofejus mokslus užbaigė Maskvos universitete ir dabar dirba finansininku Azijoje, o Aleksandras susidūrė su rimtesnėmis problemomis. Jis studijavo Toronto universitete, tačiau studijos buvo nutrauktos, kadangi jis prarado Kanados pilietybę. Tuomet Aleksandras kreipėsi į universiteto vadovybę, prašydamas priimti jį kaip Rusijos pilietį – už mokslus jis pasirengęs sumokėti. Universitetas jo prašymą patenkino.
Tačiau likus kelioms dienoms iki išskridimo į Torontą, Aleksandras sulaukė Kanados ambasados darbuotojo skambučio ir prašymo atvykti pokalbiui į ambasadą. Aleksandras jau buvo susidėjęs visus daiktus, mintimis jau buvo Toronte, o ne Maskvoje. Tačiau ambasados darbuotojas elgėsi gana šaltai, netgi priešiškai. Jis uždavė daug klausimų. Po kelių valandų darbuotojas pranešė, kad Aleksandro viza anuliuojama.
Iki šios dienos nėra aišku, ar Rusijos šnipų – nelegalų Andrejaus ir Jelenos – vaikai žinojo tikrąją savo tėvų istoriją. Prieš keletą metų dienraštis „The Wall Street Journal“ citavo anoniminį JAV kontržvalgybos FTB pareigūną. Šis teigė, kad FTB šnipų namuose buvo įrengusi pasiklausymo prietaisus ir girdėjo visus namuose vykstančius pokalbius. Tėvai Timui atskleidę, kas jie iš tikrųjų yra, kokia jų misija ir kam jie dirba. Jie – tėvai – įkalbėję sūnų dirbti Rusijos žvalgybai. Yra netgi informacijos, kad Timas slaptai lankėsi Rusijoje ir mokėsi šnipų darbo. Timofejus tai neigia.
Negailestingas ir žiaurus šnipų darbas. Pasirinkę tokį gyvenimą, jie rizikuoja sugriauti ne tik savus, bet ir savo vaikų gyvenimus.