2023/12/02
logo
mobile-logo

Naujienos

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo Vakarų masinio naikinimo ginklų kūrimo lenktynėse.

Garsusis šnipas Sovietų Sąjungos žvalgybai dirbo iš įsitikinimo, o ne dėl pinigų. Jis tikėjo komunizmu, buvo komunistas iki kaulų smegenų. M. Klingbergas savo memuaruose rašė iš Sovietų Sąjungos nepaėmęs nė vieno cento. Jis tai šaliai buvo dėkingas už sutriuškintus fašistus ir tai, kad jam buvo suteikta proga prisidėti prie šios pergalės. Memuaruose jis tvirtino, kad Šaltojo karo metu masinio naikinimo ginklus, jo įsitikinimu, privalėjo turėti abi konfliktuojančios pusės.

Kuo ypatinga M. Klingbergo biografija? Jis gimė ir augo Lenkijos sostinėje Varšuvoje, žydų šeimoje. Prieš karą M. Klingbergo tėvai išsiuntė jį mokytis į Sovietų Sąjungą. Jaunuolis studijavo mediciną. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, tarnavo kaip gydytojas.

M. Klingbergas į Varšuvą grįžo tik pasibaigus karui. Nerado artimųjų. Vokiečiai nužudė jo tėvus ir brolį koncentracijos stovykloje. M. Klingbergas iš pradžių emigravo į Švediją, o vėliau, įsikūrus Izraelio valstybei, išvyko ten gyventi.

Izraelyje M. Klingbergas ilgus metus tarnavo kariuomenėje, pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį. Po tarnybos tapo itin slaptos biologinių ir cheminių tyrimų laboratorijos „Ness Zioni“ direktoriaus pavaduotoju.

„Ness Zioni“ laboratorijoje mokslininkai vykdė įvairius tyrimus: tyrė ligas (pasiutligę, marą, tifą ir kitas) ir jų sklaidos būdus, kūrė cheminius ir biologinius ginklus, kuriuos panaudojus per trumpą laiką galima nužudyti tūkstančius žmonių, siekė išrasti nuodų, kuriuos aukos kūne būtų sunku aptikti, galiausiai kūrė haliucinogeninius narkotikus.

Laboratorija buvo itin slapta ir griežtai saugoma. Saugumas nuolat tikrindavo laboratorijos darbuotojus. 1972 m. pagrindinės pasaulio valstybės pasirašė Biologinio ginklo konvenciją, kuri draudžia valstybėms kurti, gaminti ir saugoti bakteriologinius bei toksinius ginklus, o turimus tokius ginklus nurodė sunaikinti. Izraelis šio susitarimo nepasirašė.

M. Klingbergas savo memuaruose parašė apie savo slaptus susitikimus su Sovietų Sąjungos žvalgu Tel Avive. Jis pasirašinėjęs slapyvardžiu Rok, o jo kuratorius buvo vardu Viktoras. Jie susitikdavo kartą į tris mėnesius. Kai M. Klingbergas turėdavo ką svarbaus pranešti sovietų žvalgams, jis iš anksto sutartoje vietoje, vienoje iš Tel Avivo gatvių, ant namo sienos, kreida nupiešdavo sutartą ženklą (galėjo būti kryžiukas, brūkšnys, apskritimas). Tai būdavo Sovietų Sąjungos žvalgui signalas, kad reikia susitikti. Susitikimo vietą ir laiką šnipai aptardavo iš anksto.

Dažnai susitikdavo nedideliame Rusijos stačiatikių bažnyčios kambariuke. Viktoras atsinešdavo juodųjų ikrų ir degtinės. Susitikimas užtrukdavo keletą valandų. Sovietų žvalgyba savo agentui Rok perdavė daug įvairios šnipinėjimo technikos: nematomo rašalo, miniatiūrinių fotoaparatų ir kt. Tačiau M. Klingbergas niekada jais nesinaudojo.

Izraelio kontržvalgyba (Shin Bet) seniai įtarė M. Klingbergą ryšiais su Sovietų Sąjungos žvalgyba. Jis buvo sekamas, tikrinamas melo detektoriumi, tačiau svarių įrodymų gauti nepavyko. Juos išgelbėjo vienas Sovietų Sąjungos žvalgų, perbėgusių į Vakarus. Jis patvirtino, kad M. Klingbergas iš tiesų yra KGB žvalgybos agentas.

1983 m. kontržvalgybininkai suorganizavo M. Klingbergo kelionę į užsienį. Paėmė jį nuo namų nuvežti į oro uostą, tačiau nuvažiavo ne ten, bet į izoliuotas ir gerai saugomas patalpas. Kontržvalgybininkai kelias savaites tardė M. Klingbergą. Galiausiai jis prisipažino.

Niekas nežinojo, kur dingo M. Klingbergas. Jo kolegos, žinoję apie komunistines pažiūras, įtarė, kad jis pabėgo į Sovietų Sąjungą. Kontržvalgybininkai paskleidė gandų, kad M. Klingbergas gydosi Europoje, psichiatrijos ligoninėje. Jo žmona žurnalistams paslaptingai tvirtino žinanti, kur jis yra, tačiau niekada niekam šios paslapties neatskleis.

Galiausiai teismas nuteisė M. Klingbergą 20 metų laisvės atėmimo bausme. 10 metų jis praleido vienutėje. Siekiant užtikrinti didesnį slaptumą, jam suteiktas kitas vardas ir pavardė. Kalėjime jis tapo Abrahamu Grinbergu, mokslinio žurnalo redaktoriumi.

Tik 1998 metais M. Klingbergas išėjo iš kalėjimo. Iš pradžių, jam paskyrus penkerius metus namų arešto, praleido Tel Avive. 2003-aisiais Izraelio valdžia leido jam išvykti į Paryžių. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Paryžiuje su dukra Sylvia.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad visi užsienio žvalgybų agentai vėliau ar anksčiau bus atskleisti ir taps visiems žinomi. Jokios, net pačios įmantriausios konspiracinės priemonės negali garantuoti jiems saugumo. Jei kontržvalgyba agento neišaiškins, jį, atėjus laikui, išduos užsienio žvalgyba, kuriai jis dirba. Visada atsiranda žmonių, kurie atskleidžia net pačias didžiausias paslaptis. Užsienio agento atskleidimas yra neišvengiamas. Lieka tik laiko klausimas kada.

Alfa.lt

2016 gruodžio 20

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes pinigų tai reikia maistui, vaistams ir mokesčiams sumokėti už šilumą, vandenį, dujas ir elektrą. Priešingu atveju galiu likti be stogo ant galvos. Tokie laikai atėjo – „Mokėk arba Emigruok.“

Mintis yra laisva. Laisva mintis mūsų šalyje yra mūsų laisvės pagrindas. Kiekvienas gali laisvai ir apie viską mąstyti, gali ginčytis ir diskutuoti kas tik jam šauna į galvą. Tačiau mąstyti privalo tyliai,  giliai širdyje ir tik sau. Griežtai draudžiama savo mintis reikšti garsiai ir, neduok Dieve, viešai. Tai bus baisus laisvos šalies įstatymo pažeidimas. Tai sujauks ramų žmonių gyvenimą. Taigi, giliai, giliai viduje mąsčiau ir džiaugiausi bei dėkojau Prezidentei už suteiktą tokią didelę laisvę. Mislijau kol dantis valiausi, kol duše prausiausi, kol marškinius lyginausi.

Staiga, už lango išgirdau atsklindančius garsus. Pradžioje jie vos girdimi, vėliau vis garsėjo ir garsėjo. Jie buvo labai skambūs bei skardūs. Tačiau nekėlė tokios baimės ir nepasitenkinimo taip kaip buvo anksčiau. Vis dėlto įprotis yra įprotis. Kaip sakant, „šuo ir kariamas pripranta“. Tokia tvarka nustatyta. Ji jau beveik pusę metų galioja. Po miestus ir miestelius, po bažnytkaimius ir kaimelius važinėjo didelės mašinos, na tokios kaip radijo stotis M1 turi. Jos važinėjo dieną ir naktį, rytą ir vakarą ir per didelius garsiakalbius skelbė: Būkite atsparūs. Būkite atsparūs. Rusai puola. Privalote pasirinkti. Jūs su mumis ar prieš mus.

Dėkui Dievuliui, pravažiavo ta prakeikta mašina. Nors įpranti prie jos, bet vis vien… Apsirengiau, pasidariau pusryčius, įjungiau televizorių. LRT televizijos laidos vedėjas bauginančiu balsu skaitė žinias – Valstybės išdavikai A.Skardžiaus  komisijos aršiausi nariai eilinį kartą kreipėsi į Respublikos Prezidentę prašydami išleisti juos anksčiau laiko iš sunkiųjų darbų kolonijos. Prašymai atmesti. Ateina sunkūs laikai. Įtampa šalyje didėja. Rusijos grėsmė su kiekviena diena grėsmėja. Prezidentei reikalingi lojalūs piliečiai, o ne tokie, kurie padėjo svetimai valstybei griauti ir diskredituoti nepriklausomos Lietuvos energetinius projektus. Jei ne Respublikos Prezidentės aktyvūs veiksmai ir neapsakomas ir neaprašomas ryžtas, tai Lietuva seniai būtų užgrobta ir užvaldyta.

Pranešėjas, džiaugsmingai pakėlęs balsą ir jį suploninęs, skaitė žinias toliau: Lietuvos darbo liaudis, valstiečiai, smulkieji ūkininkai bei dalis susipratusių inteligentų be perstojimo siunčia laiškus Prezidentei -„ Mūsų darbo kolektyvas reikalauja, kad nedelsiant būtų pakeista Konstitucijos nuostata, kuri draudžia Prezidentei balotiruotis dar vienai kadencijai. Būtina atšaukti šią nuostatą ir mūsų Prezidentei leisti valdyti, ginti mus ir mūsų šalį tiek kiek ji panorės.  Mes, išreikšdami viso kolektyvo norą, prašome Prezidentės dalyvauti rinkimuose.“ Žinių pranešėjas susirūpinusiu veidu pranešė, kad visoje Lietuvoje darbo kolektyvai organizuoja susirinkimus, vienbalsiai priima sprendimus ir kreipiasi į Prezidentę prašydami jos balotiruotis dar kartą. Nepalikti mūsų likimo valioje.

Žmona, ką tik pramerkusi akis ir išpėdinusi iš miegamojo visa perbalusi ir išsigandusi, paklausė o kas bus, jei mus apleis, jei ji atsisakys, jei mes liksime neapginti ir neapsaugoti? Ji paraudo, tvirtai suspaudė kumščius, ašaros pasirodė akyse ir garsiai, perrėkdama ir taip garsiai kalbantį žinių pranešėją, pasakė,- „Mes rusams nepasiduosime. Mes vieningai eisime į Daukanto aikštę ir prašysime, kad Prezidentė būtų dar dešimt, dar šimtą metų mūsų prezidente. Jokia Konstitucija mūsų nesustabdys.“

Žinių pranešėjas toliau džiaugsmingai pranešinėjo. Įvyko rinkimai į savivaldybių tarybas. Visose savivaldybėse triuškinančią pergalę pasiekė „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ partija. Rinkimuose dalyvavo 99,9 proc. piliečių. Kai kuriose savivaldybėse balsavo apie 130 proc. piliečių. Didelė masė jaunų žmonių – konjaunuolių, dėl jauno amžiaus neturinčių teisės balsuoti, išreiškė pasipiktinimą, kad jų balsai nėra užskaitomi, kad jie yra užmiršti, įsiverždavo į balsavimo vietas ir prabalsuodavo savo valia. Nenorint nuvilti jaunų žmonių ir jų siekių, Prezidentė nurodė užskaityti ir jų balsus.

Pranešėjas ryžtingu balsu tęsė. Lietuva yra vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri sugebėjo galutinai nugalėti stambiąją korupciją. Šis reiškinys Lietuvos valstybėje yra išgyvendintas visiems laikams.  Pranešėjo veidas akimirksniu pasikeitė, pasidarė rimtas, ir jis grėsmingu balsu pranešė, kad  dėl smulkiosios korupcijos Lietuva vis dar užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje. Dėl jos kalti visi piliečiai ir tie, kurie gimsta, ir tie, kurie sensta, ir tie, kurie miršta, ir net tie, kurie jau yra mirę ar dar negimę. Smulkioji korupcija kaip vėžys apėmė visus Lietuvos piliečius. Jie yra patys kalti, kad duoda kyšius. Jie privalo būti atsparūs korupcijai. Prezidentė kartu su kitomis atsakingomis valstybės įstaigomis ėmėsi ryžtingų veiksmų pažaboti šią smulkiąją, kiekvieno žmogaus širdyje gyvenančią korupciją. Už kelis šimtus milijonų eurų valstybės įmonės „Lietuvos energija“ bei „Lietuvos geležinkeliai“ pasamdė kelias konsultacines ir teisines įmones, kurios parengs studijas, atliks analizes, padarys mokymus, paruoš planus ir pateiks rekomendacijas kaip kovoti su žmogaus viduje sėdinčiu parazitu.

Surinkau pusryčių likučius, paėmiau nešvarius indus, tuščią kavos puodelį ir viską nunešiau į virtuvę. Padėjau į kriauklę ir pradėjau plauti. Plaudamas indus žiūrėjau į sieną ir skaičiau ant jos pranešimus, kurie yra privalomi visiems ir, kurie privalo kaboti vietoj, kuri iš visų kampų geriausiai yra matoma. Kas savaitę vyksta patikrinimas, o ir šiaip saugumo „geniukų“ pilna visur. Skaičiau, skaičiau ir išsigandau, kad vienas pranešimas ( nedidelis lapelis) buvo perplėštas. Dalis jo nukritusi, o kita neperskaitoma. Mečiau indus, greitai nubėgau į darbo kambarį, atsidariau stalčių, išėmiau naują lapelį su nauju užrašu „Jaunimo nedarbo problema yra išspręsta“. Papildomai, norėdamas nuraminti savo baimę dėl dingusio vieno užrašo, paėmiau dar du pranešimus. „Lietuva tapo finansinės drausmės ir ekonominės krizės įveikimo pavyzdžiu visai Europai“ bei „Dėka ryžtingų Prezidentės veiksmų Lietuva iš Europos sąjungos papildomai gaus 10 mlrd. eurų paramos“. Visus lapelius priklijavau ant sienos virtuvėje, kad ir žmona matytų bei perskaitytų. Nusiraminęs, baigiau plauti indus. Apsirengiau ir išėjau į darbą.

Sėdau į automobilį, užvedžiau, įjungiau radiją ir išvairavau į darbą. Per radiją sklido žymių Lietuvos politologų rytinė diskusija. Svarstė pagrindinį klausimą ar dabar ar po Prezidentės perrinkimo, nes jos pergale ir teise dalyvauti rinkimuose niekas neabejojo, politinę partiją „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ pagal konsultantų konsultacijas pertvarkyti į nepolitinę partiją ir padaryti ją valstybės aparato dalimi. Vienas iš dalyvių teigė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas kuo greičiau, nes Rusija apšaudo Lietuvą informacinėmis atakomis, nes Rusijos grėsmė didėja su kiekviena diena. „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos, jau tapusios vienintelės partijos Lietuvoje, vadovas iš Naisių, nes senesni partijų vadovai, nors jie ir priešinosi ir verkšleno, ir maldavo, buvo iškilmingai palydėti į užtarnautą poilsį, ragino kuo greičiau suvalstybinti partiją, nes, matai, Prezidentei labai nepatinka politinės partijos ir jų parsidavėliai nariai, kurie geba daryti tik viena – atstovauti vietinius energetinius ar alkoholio oligarchus, kurie yra blogesni net už  patį Gazpromą.

Politologų karštą diskusiją nutraukė naujausios žinios. Valstybės saugumo departamentas kreipėsi į Prezidentę prašydamas tris kartus padidinti finansavimą ir departamento etatų skaičių, taip pat leisti įsteigti saugumo departamento padalinius visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir kaimeliuose, kad kiekvieno žmogaus mintys, tik tos, kurios garsiai yra išsakomos, būtų laiku identifikuotos ir įvertintos. „Žinojimas yra viskas“,- iškilmingai teigė VSD vadovas R.Vaišnoras. „Kova su piliečių garsiai išsakomomis mintimis yra jums, ne informacinė kova su Rusija. Čia neužtenka būti atspariems, čia reikia dirbti“,- tvirtino VSD vadovas.

Žinių vedėjas pranešė, kad Prezidentė priėmė sprendimą skirti papildomą finansavimą LRT ir suteikti jai išskirtines teises – tapti  vieninteliu Lietuvos žinių skleidėju. Visi kiti skleidėjai turi vienintelę teisę skleisti tik tas žinias, kurias jau paskleidė pagrindinis skleidėjas. Pagal Prezidentės dekretą lojaliausi skleidėjai, kuriuos atrinks specialioji Prezidentės ir „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos vadovo paskirta komisija, turės pirmumo teisę skleisti pagrindinio skleidėjo paskleistas žinias.

Jau penkeri metai nemačiau Prezidentės. Ar ji sveika? Ar viskas jai gerai? Juk ji tiek daug dirba!!! Tiek daug rūpinasi savo šalimi ir jos piliečiais!!!, –  tyliai pagalvojau ir išjungiau radiją.

Atėjau į darbą ir tiesiai į pasitarimą. Vadovas pristatė du klausimus, kuriems privalome pritarti. Pirmas. Sutarties su „Lukoil“ dukterine įmone pratęsimas dėl bendrovės „Klaipėdos nafta“ talpų nuomos. Antras klausimas. Suskystintų gamtinių dujų terminalo laivo- saugyklos išnuomavimas Gazpromo kompanijos dukterinei bendrovei dešimčiai metų pagal principą „Mokėk arba Krauk“. Šaunu. Labai šaunu.  Ir kaip viskas šauniai sutvarkyta. Apie viską pagalvota. Tyliai, giliai širdyje pagalvojau. Ačiū Prezidentei.

Baik knarkti, miegot neleidi, kumščiu į petį stuktelėjo žmona. Neužpykau ant jos ir nepradėjau priekaištauti, o švelniai pabučiavau ir paklausiau, kurie dabar metai, o kai susivokiau, tai patenkintas apsiverčiau ant kito šono ir saldžiai užmigau. Gal daugiau košmariški sapnai nekamuos manęs, tyliai, giliai širdyje ir tik sau pamislijau.
 

2016 gruodžio 19

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad jų mylimi ir gerbiami tėvai šnipinėja kitai valstybei, prisidengę netikrais vardais ir išgalvotomis gyvenimo istorijomis. Tai, kas buvo taip artima ir suprantama, tampa svetima ir tolima. Niekuo dėtų vaikų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir niekam, visiškai niekam tai nerūpi.

Trumpai papasakosiu dviejų jaunuolių istoriją. Jų tėvai buvo demaskuoti ir deportuoti iš šalies. Jų vaikai blaškosi ir po šiai dienai neranda sau tinkamos vietos. Jie nenori pripažinti, kad yra kitos, jiems visai nepažįstamos, šalies piliečiai ir nori sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kurio nebėra.

Istorijos atomazga prasidėjo vieną 2010 metų birželio mėnesio dieną. Jungtinėse Valstijose gyvenusi kanadiečių šeima – Donaldas Heathfieldas, Tracey Foley ir du jų vaikai, Timas ir Alexas – indų restorane šventė Timo 20 metų sukaktį ir Alexo grįžimą iš mokslų Singapūre.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.D. Heathfieldas tuo metu dirbo vyriausiuoju konsultantu didelėje ir įtakingoje bendrovėje „Global Patners“. Jis dažnai vykdavo į užsienį, susitikinėjo su įtakingais JAV verslininkais bei valdininkais. Jo žmona Tracey Foley dirbo nekilnojamojo turto agente. Šeima puikiai gyveno. Turėjo namą, keletą automobilių ir solidžias pajamas.

Grįžę namo, suaugusieji išgėrė po taurę šampano. Jų vaikai užlipo į antrąjį namo aukštą susisiekti su savo draugais ir nuspręsti, kaip praleisti likusį vakarą.

20-metis Timas studijavo George’o Washingtono universitete tarptautinius santykius. Mokėsi kinų mandarinų kalbą, semestrą praleido Pekine. 16-metis Alexas mokėsi prancūzų-anglų mokykloje. Pagal mainų programą metus laiko praleido vienoje Singapūro mokyklų. Svajojo apie puikų išsilavinimą ir darbą, susijusį su Azijos šalimis.

Timas kalbėjosi su draugais, kai išgirdo durų skambutį. Jis pagalvojo: kas gi čia galėtų būti? Gal draugai nutarė jį ar jo brolį aplankyti? Nusiėmė ausines, padėjo jas ant stalo ir nutarė pasižiūrėti. Jau leisdamasis laiptais, pamatė, kaip į namo vidų pro kelis įėjimus įsiveržė būrys ginkluotų, juodai apsirengusių, kaukėtų pareigūnų. Lauke taip pat matėsi ginkluoti vyrai. Timas spėjo pagalvoti, kad gal jis ką nors blogo padarė. Juk ką tik išgėrė šampano taurę, būdamas vos 20 metų – pagal JAV Masačusetso valstijos įstatymus, pernelyg jaunas, kad galėtų gerti. Tačiau juk policija dėl to taip agresyviai nesielgtų!?

Timas išgirdo, kaip pareigūnai sušuko „FTB“, liepė pakelti rankas. Stebėjo, kaip ant abiejų tėvų rankų buvo uždėti antrakiai. Pareigūnai D. Heathfieldą ir T. Foley atskirai, po vieną, išvedė iš namo, pasodino į atskiras juodas mašinas ir išvežė. Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnas brolius Timą ir Alexą išvežė į viešbučio kambarį.

Jaunuoliai net nenutuokė, kas darosi, kas nutiko. Jie girdėjo, kad FTB pareigūnas apkaltino jų tėvus šnipinėjimu, tačiau nesuprato, kodėl. Gal tėvas netyčia įsivėlė į nemalonią istoriją? Gal FTB sumaišė namus ir gyventojus? Daug įvairių klausimų sukosi galvoje, o vietoje atsakymų – tuštuma.

Praėjus parai, FTB pareigūnas brolius parvežė atgal į namus. Ten viskas buvo išvartyta, suversta. Pareigūnai paėmė 191 daiktą, jų manymu, galimai susijusį su tėvų neteisėta veikla: kompiuterius, mobiliuosius telefonus, atmintines, visus elektroninius prietaisus, nuotraukas, dokumentus, vaistus ir net vaikų „Playstation“. Namai buvo tušti.

Jaunuoliai pinigų turėjo tiek, kiek jų buvo kišenėje. Tėvų sąskaitos užšaldytos. Susisiekti su draugais neįmanoma. Aplink namą „ganėsi“ būrelis nepažįstamų žmonių. Timas su Alexu nuleido užuolaidas ir tyliai laukė vakaro. Vyresnėlis vakare nuėjo į kompiuterių saloną paskaityti, ką rašo spauda, susiekti su draugais ir paprašyti jų paskolinti pinigų. Suprato ir tai, kad reikia rasti ir pasamdyti tėvams advokatą.

Tik po kelių dienų vaikai pamatė savo tėvus teisme. Išklausė jiems mestus kaltinimus, o vėliau susitiko su mama kalėjime. Ši jiems liepė nekalbėti su spaudos atstovais, neduoti interviu, kuo greičiau sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą. Žadėjo vėliau viską jiems paaiškinti.

Rusijos sostinėje Timą ir Alexą pasitiko žmonės, prisistatę jų tėvų bendradarbiais. Jie apgyvendino brolius bute. Parodė jų tėvų, kai šie dar buvo jauni ir mokėsi žvalgybos gudrybių, nuotraukas, dokumentus. Tai brolius galutinai įtikino, kad jų tėvai tikrai yra Rusijai dirbę šnipai – ir net ne kanadiečiai, o rusai.

Vėliau vienas tėvo bendradarbiu prisistatęs asmuo kelias dienas vežiojo jaunuolius po Maskvą ir rodė jos gražiausias vietas. Netgi vieną vakarą nuvedė brolius į baletą Didžiajame Teatre. Dar vėliau juos aplankė pusbroliai, dėdės ir tetos bei močiutė. Tačiau su giminaičiais jie sunkiai rado kalbą, nes nemokėjo rusų kalbos, o anie – anglų.

Rusijoje veikia Departamentas S. Tai – vienas slapčiausių žvalgybos padalinių. Jis rengia žvalgus nelegalus, jiems kuria legendas, o vėliau organizuoja jų darbą, formuoja uždavinius, palaiko ryšius.

Kitų valstybių žvalgybos tokios kategorijos – nelegalų – šnipų apskritai neturi. Jie turi šnipų, kurie dirba po diplomatine priedanga, turi šnipų, kurie apsimeta verslininkais, mokslininkais, jie verbuoja imigrantų vaikus. Tačiau, kiek yra žinoma, tik Rusija naudoja šnipus-nelegalus su radikaliai pakeista asmens tapatybe. Juos kruopščiai ir itin slaptai rengia, kuria jiems legendas ir siunčia į svetimas šalis po svetimų vardų ir pavardžių priedanga.

Nelegalai gali vykdyti ne vieną užduotį. Pirma, jie palaiko ryšį su itin vertingais užsienio agentais, iš jų paima informaciją ir ją perduoda Rusijos žvalgybai. Tai leidžia geriau apsaugoti agentus. Antra, nelegalai patys renka informaciją. Jie įsidarbina svarbiose įstaigose, įmonėse, užmezga ryšius su įtakingais ir žinomais žmonėmis, renka apie juos informaciją. Trečia, nelegalai yra apmokyti žudyti, gaminti sprogmenis ir sprogdinti, kenkti ir vykdyti kitą ardomąją veiklą. Jie gali metų metus „miegoti“ ir laukti komandos. Ji gali būti duota prasidėjus karui, pvz., tarp Rusijos ir JAV. Tuomet nelegalai, bent pagal planą, imtųsi teroristinių veiksmų prieš šalį, kurioje pragyveno daugelį metų.

Paaiškėjo, kad nelegalai D. Heathfieldas (tikras vardas– Andrejus Bezrukovas) ir Tracey Foley (Jelena Vavilova) dar 1980 metais buvo užverbuoti KGB. Porą šnipų meno keletą metų mokė Departamento S darbuotojai – atskirai nuo kitų šiai užduočiai rengiamų asmenų. A. Bezrukovas ir J. Vavilova bendravo tik su mokytojais. Nei vienas nelegalas negalėjo žinoti kitų nelegalų, matyti jų veidų – kad ateityje, jei patys įkliūtų, nieko negalėtų išduoti.

Pabaigę kursus, Andrejus ir Jelena tapo Donaldu ir Tracey. Jiems buvo parengti netikri dokumentai. Tapatybė pavogta Kanadoje gimusių ir kūdikystėje mirusių vaikų. 1980 metais naujai iškepti „kanadiečiai“ išvyko į Kanadą ir apsistojo Toronte.

Kuriant legendą ir ją įtvirtinant, kad vėliau užsienio saugumas negalėtų atrasti tikrųjų jų kilmės šaknų, nelegalai ilgus metus neužsiima žvalgybine veikla. Jie gyvena paprastą eilinių žmonių gyvenimą. Džiaugiasi gyvenimu, važinėja į darbą, mylisi, linksminasi, vaikščioja po parką, bendrauja su draugais.

Būtent Toronte gimė šnipų poros vaikai – Timas ir Alexas. Timas prisimena vieno gimtadienio proga aplankęs tėvo darbą. Įmonė prekiavo vystyklais, o tėvas juos pristatinėdavo pirkėjams.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.

Andrejus Bezrukovas turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau Donaldas Heathfieldas negalėjo tuo pasigirti. Jis įstojo į Toronto universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Kad įtvirtintų legendą, jie keletui metų persikėlė gyventi į Europą, apsigyveno Paryžiuje. Gyveno nedideliame bute šalia Eifelio bokšto. Žmona Tracey niekur nedirbo. Vyras Donaldas toliau studijavo ekonomiką viename prestižinių Prancūzijos universitetų.

Vėliau šeima persikraustė gyventi į JAV. Andrejus/Donaldas tęsė mokslus Harvardo universitete. JAV buvo šnipų galutinė stotelė – vieta, kur jie turėjo užsiimti žvalgybine veikla.

Tačiau nelegalai negalėjo žinoti, kad vos jiems atvykus gyventi į JAV, jais iš karto susidomėjo amerikiečių kontržvalgyba. Jie abu buvo sekami. Pareigūnai įtaisė pasiklausymo prietaisus namuose, jų darbo vietose, automobiliuose. FTB pareigūnai žinojo, kokio lizdo paukščiai iš tiesų yra Donaldas ir Tracey.

Pareigūnai uoliai fiksavo poros nusikalstamą veiklą. Žvalgybinė veikla vyko visu tempu. FTB pavyko perimti Rusijos žvalgybos agentūros SVR centro žinutę, skirtą Tracey , kurioje buvo aiškinama, kaip slapta pasiekti Maskvą: „Labai svarbu! Skriskite į Paryžių. Iš Paryžiaus traukiniu važiuokite į Vieną. Pasitiks žmogus ir įteiks Didžiosios Britanijos pilietės pasą. 32 paso puslapyje pasirašykite. Išmokite pasirašyti vienodu parašu, nes gali prisireikti. Linkiu sėkmės.“

Kita žinutė, kurią perėmė FTB specialistai, skirta Donaldui: „Gavome tavo informaciją. Informacijos apie EF, BT, DK, RR neturime. Pritariame siūlymui „Fermerio“ pagalba kurti patikimų studentų tinklą DC. Tavo ryšiai su „Parrot“ yra perspektyvūs informacijos rinkimui apie įtakingus verslininkus ir politikus. Tam, kad pradėtume jo atžvilgiu darbą, reikalinga informacija: biografija, darbovietė, hobis, ryšiai, galimybės, ir t.t.“

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.Per kratą FTB pareigūnai šnipų namuose rado keletą šnipinėjimo daikčiukų, įvairių slaptaviečių, dolerių prikimštų plastikinių maišelių. Rusijos šnipai su centru palaikė ryšį, naudodami steganografinį informacijos perdavimo metodą. Yra šifruojama ne informacija, bet informacijos perdavimo faktas. Už ryšio palaikymą buvo atsakinga Tracey (Jelena).

Šnipų vaikai, dabar Rusijos piliečiai Timofejus ir Aleksandras Vavilovai, ilgą laiką nebendravo su spaudos atstovais. Jie nenorėjo duoti interviu, nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Šį kartą nusprendė pasielgti atvirkščiai. Savo motyvus paaiškino noru susigrąžinti Kanados pilietybę, nes jie – vaikai – neatsakantys už savo tėvų nusikaltimus. Jie gimė Kanadoje, jie gavo Kanados pilietybę ir nori likti kanadiečiais.

Vaikai prašė žurnalistų neatskleisti jų dabartinių darboviečių. Kiek yra žinoma, Timofejus mokslus užbaigė Maskvos universitete ir dabar dirba finansininku Azijoje, o Aleksandras susidūrė su rimtesnėmis problemomis. Jis studijavo Toronto universitete, tačiau studijos buvo nutrauktos, kadangi jis prarado Kanados pilietybę. Tuomet Aleksandras kreipėsi į universiteto vadovybę, prašydamas priimti jį kaip Rusijos pilietį – už mokslus jis pasirengęs sumokėti. Universitetas jo prašymą patenkino.

Tačiau likus kelioms dienoms iki išskridimo į Torontą, Aleksandras sulaukė Kanados ambasados darbuotojo skambučio ir prašymo atvykti pokalbiui į ambasadą. Aleksandras jau buvo susidėjęs visus daiktus, mintimis jau buvo Toronte, o ne Maskvoje. Tačiau ambasados darbuotojas elgėsi gana šaltai, netgi priešiškai. Jis uždavė daug klausimų. Po kelių valandų darbuotojas pranešė, kad Aleksandro viza anuliuojama.

Iki šios dienos nėra aišku, ar Rusijos šnipų – nelegalų Andrejaus ir Jelenos – vaikai žinojo tikrąją savo tėvų istoriją. Prieš keletą metų dienraštis „The Wall Street Journal“ citavo anoniminį JAV kontržvalgybos FTB pareigūną. Šis teigė, kad FTB šnipų namuose buvo įrengusi pasiklausymo prietaisus ir girdėjo visus namuose vykstančius pokalbius. Tėvai Timui atskleidę, kas jie iš tikrųjų yra, kokia jų misija ir kam jie dirba. Jie – tėvai – įkalbėję sūnų dirbti Rusijos žvalgybai. Yra netgi informacijos, kad Timas slaptai lankėsi Rusijoje ir mokėsi šnipų darbo. Timofejus tai neigia.

Negailestingas ir žiaurus šnipų darbas. Pasirinkę tokį gyvenimą, jie rizikuoja sugriauti ne tik savus, bet ir savo vaikų gyvenimus.

Alfa.lt
2016 gruodžio 19

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad

6 požymiai, kad esate pasiklausomas:

• Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o telefono akumuliatorius yra šiltas, kartais net karštas, tai greičiausiai esate pasiklausomas. (…)

• Telefono akumuliatorius greitai išsikrauna. Vieną dieną pastebite, kad jūsų mobiliojo akumuliatorius greičiau išsikrauna. Kone kasdien reikia jį įkrauti, nors praėjusią savaitę jis taip greit neišsikraudavo. Taigi jeigu jūsų telefono akumuliatorius pradėjo greičiau išsikrauti, tai tikriausiai esate tyrimo objektas. (…)

• Ilgai išsijungia. Jei paspaudus išjungimo mygtuką telefono ekranas dar gana ilgai šviečia, o kartais aparatas ir visai neišsijungia arba išjungimo mygtuką reikia spausti kelis kartu, tai galbūt esate sekamas. (…)

• Keistas telefono aparato aktyvumas. Netikėtai telefonas pradeda savarankiškai veikti: įsijungia ekrano apšvietimas, telefonas išsijungia, ekrane matosi kažkokie procesai. Tai dar vienas galimas požymis, kad esate pasiklausomas. (…)

• Pašalinis garsas. Jei kalbėdamas telefonu girdite keistus garsus, aidą, zyzimą, savo balsą, tai tikriausiai esate kontroliuojamas. (…)

• Trikdžiai. Jeigu naudojatės telefonu būdami šali kitų elektroninių prietaisų (televizoriaus) ir kalbėdamiesi matote televizoriaus ekrane trikdžius, tai galbūt jūsų telefono aparate instaliuota pasiklausymo ar sekimo programa. (…)

 

2016 gruodžio 16

6 požymiai, kad esate pasiklausomas: • Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o

Šį kartą išsamiau pakalbėkime apie verbavimo procesą. Jis labai aktualus kiekvienam energingam, iniciatyviam, besisukančiam versle ar valstybės valdyme Lietuvos piliečiui. Tokiu asmeniu bet kada gali susidomėti užsienio valstybių žvalgybos, konkurentai ar samdyti detektyvai.

Pakalbėkime apie verbavimo procesą, kai asmuo į slaptą bendradarbiavimą įtraukiamas palaipsniui. Tai gali trukti mėnesį, tris ar net metus. Verbuotojui laikas nėra svarbu. Jam svarbus rezultatas – kad jūs būtumėte pakabintas ant kablio ir neturėtumėte jokių galimybių ištrūkti.

Toks verbavimo procesas yra labai pavojingas, nes jį laiku atpažinti sudėtinga. Daugelis žmonių tik galutinio verbavimo etape, atėjus metui užtvirtinti agento ir verbuotojo santykius, suvokia, kad jie jau yra „pakabinti” ir nebegali savarankiškai priimti sprendimų, yra priklausomi nuo kitų žmonių. Tokia situacija itin pavojinga – slaptas bendradarbiavimas visuomet baigiasi agento kaip asmenybės žlugimu.

Dvigubas gyvenimas, nuolatinis melavimas, gandų skleidimas, draugų šmeižimas, kenkimas bendradarbiams atsiliepia žmogaus asmenybei taip pat, kaip ilgalaikis alkoholio vartojimas atsiliepia žmogaus fizinei būsenai ir išvaizdai. Žiūrėdami į alkoholio sudarkytą veidą, galite įsivaizduoti, kaip atrodo ilgamečio agento asmenybė iš vidaus.

Todėl tikrai verta išvengti spąstų, kol dar nėra per vėlu. Pateiksiu jums keletą patarimų, kaip laiku atpažinti verbavimo veiksmus ir laiku atsikratyti verbuotojo. Sakau laiku, nes tai labai svarbu. Jei nors truputį delsite, jei delsite ilgėliau, tai su kiekviena diena, savaite, mėnesiu jums bus vis sunkiau ir sunkiau atsikratyti to žmogaus.

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti – jūsų niekada ar beveik niekada neverbuos draugas ar pažįstamas, žodžiu, jūsų rato žmogus. Jis gali apie jus surinkti informaciją ir ją perduoti tikram verbuotojui. Tačiu jus verbuos jums nežinomas, nepažįstamas žmogus. Todėl pirmas signalas – kai nežinomas, tačiau turintis gana aukštą statusą (diplomatas, saugumietis, verslininkas, detektyvas) žmogus išreiškia norą susitikti su jumis ir pasikalbėti.

Interesantas greičiausiai trykš gerumu, rodys jums didelį palankumą, pagarbą. Jis tiesiog degte degs noru jums padėti, jus suprasti ir būtinai susitikti ir pakalbėti. Taip gali atrodyti pirmieji verbuotojo veiksmai, kurie turėtų iš karto atkreipti jūsų dėmesį, padėti jums tapti budresniems. Tačiau tai tik vienas ir pats pirmasis požymis – vien iš jo galutinės išvados daryti dar negalime.

Antras svarbus dalykas – susitikimo metu verbuotojas pradžioje kalbės įvairias banalybes. Apie tai, kaip skraidantys laivai raižo kosminę erdvę, kaip badauja Afrikos vaikai, kokį didelį blogį neša teroristai arba kaip kenčia žmonės dėl neteisėtos verslininkų konkurencijos. Kalbėjimas apie orą, tikrąją prasme ir ne, verbuotojui reikalingas tam, kad jis ilgiau galėtų jus pašnipinėti, įvertinti, prisijaukinti, nuimti stresą ir pačioje pradžioje tvyrančią įtampą. Jis siekia įgauti jei ne jūsų pasitikėjimą, tai bent palankumą.

Vėliau verbuotojas gali išsakyti iš anksto sugalvotą ir kruopščiai suplanuotą, tačiau visiškai su jo tikraisiais ketinimais nesisiejantį, susitikimo motyvą. Jis kalbės apie aplinkybes, kurios yra jums puikiai žinomos, nes jūs patys dalyvavote jose, jas matėte, girdėjote ar skaitėte naujienų portale. Tema nėra svarbi. Svarbu jūsų atsakymai, pasisakymai. Verbuotojo taip pat nedomina jūsų pasakytos informacijos turinys, nes jis, kaip dažniausiai būna, apie šias aplinkybes žino daugiau nei jūs. Verbuotojui svarbu pateikti jums susitikimo motyvą, kuris neturi sukelti jūsų baimės ir priešiškumo.

Trečias dalykas – verbuotojas, įgavęs daugiau pasitikėjimo (patikėkite manimi, tie, kurie verbuoja, yra puikūs psichologai ir geba žmogui įtikti per kelias minutes), ir išsakęs susitikimo motyvą bei jį aptaręs su jumis, paprašys jūsų nedidelės paslaugos. Tai gali būti prašymas sužinoti kokią nors informaciją arba gauti ir atnešti kokį nors niekam nereikalingą dokumentą, laikraščio straipsnį. Vėlgi verbuotojui yra visiškai nesvarbus jūsų gautos informacijos turinys. Tai jo nedomina. Jam yra labai svarbu tai, kad jūs sutiktumėte atlikti konkrečius veiksmus jo prašymu. Jam yra labai svarbu, kad jūs įvykdytumėte jo užduotį. Paslaugos prašymas iš menkai pažįstamo žmogaus jau yra rimtas požymis, rodantis, kad jūs esate grobis, kad verbuotojas bando jus sužvejoti ir jau išmetė jauką.

Būtent šiame etape jūs turite suvokti, kad atėjo laikas perimti iniciatyvą. Privalote aiškiai pasakyti pašnekovui, kad jis paslaugos nesulauks. Nėra būtina aiškinti, dėl kokių priežasčių, nors galite pasakyti, kad neturite tam laiko, kad nenorite veltis į neaiškias situacijas. Galų gale, galite tiesiai rėžti jam į akis, kad nenorite tapti agentu. Privalote drąsiai ir ryžtingai pačioje pradžioje, t.y. jau šiame etape, pasakyti verbuotojui, kad nenorite su juo daugiau turėti jokių reikalų.

Ketvirtas dalykas – jeigu vis vien sutiksite padaryti paslaugėlę, galvodami, kad prieš jus ne verbuotojas, o šiaip žmogus, linkintis jums gero gyvenimo, turite atidžiai sekti, kas bus vėliau. Pašnekovo prašymas pokalbio turinį ar patį susitikimo faktą laikyti paslaptyje turėtų jus galutinai įtikinti, kad prieš jus sėdi verbuotojas. Tik pagalvokite: kodėl turėtumėte slėpti faktą susitikimo su žmogumi, kurio nepažįstate? Kas gi čia tokio ypatingai slapto atsitiko?

Grįžus namo po susitikimo su verbuotoju, rekomenduoju apie šį susitikimą papasakoti visiems, aprašyti socialiniuose tinkluose. Tokio nekontroliuojamo agento nei vienas verbuotojas nenorės turėti. Nuo jo bėgs kaip nuo ugnies, nes toks agentas yra viena didelė problema, o ne nauda.

Atminkite: agento paslaptis anksčiau ar vėliau bus atskleista ir taps vieša. Atidžiai pažiūrėkite savo buvusią ar esamą aplinką ir atrasite žmogų, kuris dėl savo elgesio kėlė (ar vis dar kelia) jums įtarimų. Tikrai rasite. Jei neturėsite tikrų faktų apie to žmogaus slaptą bendradarbiavimą su konkurentais, užsienio žvalgais, detektyvais, tai intuityviai jusite, kad to žmogaus reikia saugotis, laikytis nuo jo atokiau, negalima juo pasitikėti. Taip jau yra surėdytas žmogus.

Jei žmogus daro blogus darbus, jis skleidžia nematomą, tačiau juntamą neigiamą energiją, kuri kitus žmones įspėja: saugokitės. Agentas laikui bėgant praranda visų – ir pažįstamų, ir draugų, ir šeimos narių, ir bendradarbių – pasitikėjimą. Nėra žmogui baisesnės bausmės, kaip jo ignoravimas ir izoliacija.

alfa.lt

2016 gruodžio 16

Šį kartą išsamiau pakalbėkime apie verbavimo procesą. Jis labai aktualus kiekvienam energingam, iniciatyviam, besisukančiam versle ar valstybės valdyme Lietuvos piliečiui.

Ne Rusija ir ne teroristai yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui, o mes patys.

Mūsų šalis yra žemiausioje moralinio išsivystymo stadijoje. Beveik dugne. Tiek metų gyvuoja valstybė, gyvuoja tauta, o pakilti aukščiau trečio moralinio išsivystymo lygio nesugebėjome. Mes didžiuojamės savo valstybės istorija. Didžiuojamės jos pasiekimais, pergalėmis ir tuo, kad sugebėjome per tiek amžių išlikti ir išsaugoti savo tautos kultūrą, kalbą, papročius. Tačiau taip toli nuėję atsidūrėme giliame moralinio nuopuolio dugne.

Išvada žiauri ir bjauri, tačiau teisinga. Straipsnyje pateiksiu penkias moralinio išsivystymo stadijas nuo žemiausios iki aukščiausios. (Gal neužpyks Kolbergo pasiekėjai.) Kiekvienas galėsite įvertinti save, savo kolektyvą, bendruomenę ir valstybę. Esu įsitikinęs, kad jūsų išvada atitiks mano padarytą išvadą.

Taigi, pradėsime nuo žemiausios moralinio išsivystymo stadijos.

Apdovanojimo ir bausmės. Kiekvienas veiksmas yra geras veiksmas, jei už jo atlikimą žmogų šeimininkas, tėvai ar dar kas nors apdovanoja (duoda jam saldainį, pagiria jį, paglosto galvą, nusišypso, pamaitina ar pagirdo). Kiekvienas veiksmas yra blogas veiksmas, jei už jo atlikimą žmogų šeimininkas, tėvai ar dar kas nors nubaudžia. Žmogus skirsto veiksmus į blogus ir gerus pagal gautą ne veiksmo, bet šeimininko vertinimo rezultatą. Jei šeimininkas jį apdovanoja, tai veiksmas geras, jei nubaudžia, tai –blogas.

Šioje stadijoje žmogaus moralinis išsivystymas lygus nuliui. Jo paprasčiausiai nėra. Žmogus prilygsta gyvuliui. Taip yra dresuojami gyvūnai. Jei gerai atlieka veiksmą, gauna skanumyną, jei blogai, gauna per galvą.

Tokio tipo žmonių galima rasti mūsų šalyje. Tai asmenys, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos ir darbo. Taip vadinami „bomžai“. Nemažai į šią kategoriją patenka žmonių, kurie gyvena kaimuose ir yra visiškai degradavę. Jų gyvenimo tikslas yra tenkinti pagrindinius fiziologinius poreikius: pavalgyti, išgerti, pamiegoti.

Naudos, savanaudiškumo stadija. Kas man iš to? Kokią aš naudą gausiu? Žmogus veiksmus vertina pagal gautą naudą sau. Jei veiksmas atneša jam naudą, tai jis yra geras veiksmas. Jei naudos žmogus negauna, tai veiksmas yra blogas. Nauda yra gėris.

Tokio tipo žmonėms neegzistuoja nei įstatymai, nei moralės normos. Tikslas pateisina priemones. Tai yra pagrindinis jų veiklos šūkis. Šie žmonės, siekdami tikslo, lipa per kitų žmonių galvas, griauna žmonių likimus. Kiti žmonės jiems yra įdomūs tiek, kiek jie iš jų gali gauti naudos. Jiems svarbiausia yra asmeninė nauda.

Lietuvoje tokio moralinio išsivystymo žmonių yra daug. Pirma. Kriminaliniai nusikaltėliai, kurie gyvena pagal savas taisykles (poniatijes). Antra. Ekonominiai nusikaltėliai, kurie užsiima kontrabanda, sukčiavimu, kitais nusikaltimais. Trečia. Taip vadinamos „baltosios apykaklės“, kurios užsiima stambiomis aferomis, valstybės turto „teisėtu“ grobstymu, valstybės užsakymų „teisėtu“ gavimu, mokesčių slėpimu, pinigų plovimu ir taip toliau, ir panašiai. Visus juos jungia įsitikinimas, kad jie yra išskirtiniai, nes geba mulkinti kitus (kvailelius) ir gyventi jų sąskaita.

Tikriausiai ne vienam teko susidurti su tokiu pasakymu. Žiūrėk, koks kietas vyras. Sugeba „sukti“ reikalus. Šaunuolis. Tokio tipo žmonės yra gerbiami šalies piliečiai. Jiems daug kas pavydi. Daugeliui jaunuolių jie yra sektini pavyzdžiai.

„Gero berniuko“, „Geros mergaitės“ stadija. Žmogus veiksmus į gerus ir blogus skirsto pagal savo nuožiūrą, supratimą ir suvokimą. Jeigu jis galvoja, kad jo veiksmą tinkamai įvertins jo viršininkas (tai gali būti vadovas darbe, žmona, autoritetas ar dar kas nors), tai tas veiksmas yra geras ir moralus veiksmas. Jeigu viršininkas jo veiksmą įvertins blogai, tai tas veiksmas yra amoralus. Svarbiausia čia yra suprasti tai, kad viršininkas nevertina žmogaus veiksmo. Viskas vyksta žmogaus smegenyse ir jam pačiam įsivaizduojant ar vertinant turimą patirtį.

Žmogui visuotinai priimtos moralinės normos neegzistuoja. Jo moralė yra teigiamas viršininko atsiliepimas, nusišypsojimas ar pagyrimas. Jis viską daro dėl viršininko. Stengiasi jam visokiais būdais įtikti. Kuo giliau jis įlenda vadovui į s……, tuo moralesnis galvoja esąs.

Jis nuolat kovoja su priešais. Jei priešų nėra, tai juos išgalvoja. Svarbiausia, nieko neprileisti prie vadovo. Jie yra labai nepatikimi. Šiandien – ištikimi ir be galo lojalūs vienam vadovui, o pasikeitus situacijai ir atsiradus galingesniam ir įtakingesniam vadovui, jie akimirksniu perbėga į kitą stovyklą. Jie tampa aršiais priešais buvusiam vadovui, jei to reikalauja situacija.

Tokio moralinio išsivystymo žmonių Lietuvoje yra labai daug. Juos galima aptikti nesibaigiančiuose valdžios koridoriuose. Jų galima aptikti ir privačiame sektoriuje. „Gero berniuko“ virusu yra užsikrėtusi didelė mūsų visuomenės dalis.

Socialinės tvarkos palaikymo orientacijos stadija. Žmogus žino ir supranta įstatymus bei moralines normas. Jis griežtai jų laikosi. Moralus elgesys yra tas elgesys, kuris neprieštarauja įstatymams, taisyklėms ar moralės normoms. Elgesys, kuris prieštarauja įstatymų reikalavimams, yra amoralus ir blogas elgesys.

Tai ketvirtoji moralinio išsivystymo stadija. Ji gana aukšta ir atrodo, kad trūkumų neturi. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokio tipo žmogus griežtai laikosi visų įstatymų nepriklausomai nuo to, kad jie yra pasenę ir netinkami, o kartais prieštarauja logikai ir jų laikymasis duoda ne naudą, o nuostolius. Jie neinicijuoja įstatymų, taisyklių pakeitimų. Jie fanatiškai tiki jais ir jų laikosi. Jie taip yra išauklėti.

Tokio tipo žmonių daug nėra. Jie yra nepakeičiami sargo, sandėlininko, policininko ar auditoriaus darbui. Jie viską daro taip, kaip yra parašyta įstatyme.

Socialinio kontrakto stadija. Žmogus žino ir supranta įstatymus, taisykles ir visuotinai priimtas moralines normas. Jis jas gerbia ir griežtai laikosi jų reikalavimų. Tačiau jeigu įstatymas yra pasenęs ir trukdo siekti tikslų, tai žmogus inicijuoja tų įstatymų ar moralinių normų pakeitimus. Jis ieško bendro sutarimo tarp visų socialinių grupių. Tai labai aukšto moralinio lygio žmogus.

Mes esame okupavę pirmas tris moralinio išsivystymo stadijas. Jos visiškai atitinka mano pradžioje išsakytą teiginį, kad mūsų šalis yra žemiausiuose moralinio išsivystymo stadijose. Bjauru yra tai, kad kai nėra moralės, tai nėra nieko. Gali būti geriausi pasaulyje įstatymai, tačiau niekas jų reikalavimų nesilaikys. Ne moralioje šalyje ne įstatymai kuria žaidimo taisykles, o „poniatijos“. Kas yra galingesnis, stipresnis, tas yra teisus.

Todėl norisi straipsnį užbaigti garsaus ir žinomo lietuvos filosofo A.Šliogerio žodžiais – „Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė“. (Kleptokratinis – vagių valdžia)

Alfa.lt

2016 gruodžio 15

Ne Rusija ir ne teroristai yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui, o mes patys. Mūsų šalis yra žemiausioje moralinio išsivystymo stadijoje. Beveik