Naujienos

„Milijardo Dolerių Šnipas“ Maskvoje: Intriguojančios Šaltojo Karo Istorijos

Jis buvo sėkmingiausias ir vertingiausias Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas Maskvoje. Jo suteikti slapti dokumentai, brėžiniai atvėrė didžiausias Sovietų Sąjungos paslaptis ginklų ir radarų tyrimuose, išradimuose bei gamyboje. Jo šnipinėjimo dėka Jungtinės Valstijos įgavo galimybę karo atveju dominuoti danguje. Amerikiečių mokslininkų, kurie rėmėsi agento suteikta informacija apie sovietų radarų silpnąsias vietas, sukurtos strateginės bombos ir raketos galėjo nepastebėtos pasiekti taikinius SSRS teritorijoje.

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Šaltojo karo tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos metu CŽV nuo visuomenės ir savo valdžios slėpė nedidelę paslaptį apie save. CŽV Maskvos gatvėse buvo bejėgė. Verbuoti agentus Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo itin rizikinga veikla. Verbavimo procesas reikalaudavo daug laiko. KGB galėdavo lengvai identifikuoti CŽV agentą ir jį nubausti mirties bausme. CŽV nenorėjo rizikuoti žmonių likimais ir gyvybėmis, todėl Sovietų Sąjungos piliečius verbavo užsienio šalyse. Jie grįždavo atgal į Sovietų Sąjungą ir slapta teikdavo informaciją CŽV. Tačiau tai būdavo tik išskirtiniai atvejai, labai reti.

Tačiau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo itin sudėtingų žvalgybos operacijų metas. CŽV agentu tapo inžinierius, oro radarų specialistas Adolfas Tolkačiovas, dirbęs sovietų gynybos pramonėje. 1977 metais jis savo iniciatyva išėjo į kontaktą su Jungtinių Valstijų ambasados darbuotoju, įmetęs į jo automobilį raštelį. Vėliau A. Tolkačiovas per šešerius metus 21 kartą Maskvos gatvėse, kuriose buvo pilna KGB seklių, susitiko su CŽV žvalgais.

A. Tolkačiovo slapto bendradarbiavimo su CŽV motyvas buvo kerštas ir neapykanta sovietiniai sistemai. Sovietų valdžia jo žmonos motiną sušaudė, o tėvą išsiuntė į darbo lagerius Sibire. Jis save charakterizavo kaip asmenį, neturintį jokių iliuzijų dėl komunizmo ateities, kaip „disidentą savo širdyje“. Jis norėjo kovoti su sovietų sistema, kenkti jai. Tai jis darė perduodamas slaptus dokumentus Jungtinių Valstijų žvalgybai.

Jo CŽV kuratorius pastebėjo, kad A. Tolkačiovas, asmeniškai rizikuodamas ir nebijodamas pakliūti į KGB rankas, siekė kuo labiau pakenkti Sovietų Sąjungos režimui. Jis žinojo, kad bausmė už išdavystę yra sušaudymas, tačiau nenorėjo mirti nuo KGB rankos. Todėl A. Tolkačiovas paprašė CŽV duoti jam stiprių nuodų piliulę. Jis buvo pasirengęs ja pasinaudoti, jeigu iškiltų pavojus pakliūti į KGB rankas. Deja, nespėjo, nes KGB žinojo apie nuodus ir jam neleido perkąsti piliulės.

Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų specialistai paskaičiavo, kad A. Tolkačiovo suteikta informacija jiems padėjo sutaupyti daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių. A. Tolkačiovas slaptus dokumentus iš savo darbo vietos slapta išsinešdavo per pietus. Namuose jis juos nufotografuodavo ir po pietų grąžindavo juos atgal.

Nors ir veikė, vedamas keršto, A. Tolkačiovas neatsisakė iš CŽV imti pinigų. Slapto bendradarbiavimo metu jam buvo išmokėta 300 tūkst. rublių. Taip pat jam mokėjo 200 tūkst. JAV dolerių metinį atlyginimą, kuris buvo saugomas užsienio banko sąskaitoje tam atvejui, jeigu pavyktų pabėgti iš šalies. Tais laikais Maskvoje nelabai ką galėjai nusipirkti. Be to, leisdamas pinigus, galėjai iššaukti KGB susidomėjimą ir sukelti įtarimų.

Tačiau 1985 metais A. Tolkačiovas buvo demaskuotas, sulaikytas ir uždarytas. Jį išdavė buvęs jo kuratorius, CŽV darbuotojas Edwardas Lee Howardas. 1985 metais KGB jį sulaikė einant į susitikimą su A. Tolkačiovu. E. Hovardas su savimi turėjo šnipinėjimo priemones, kurios pasitarnavo kaip nenuginčijamas įrodymas dėl šnipinėjimo veiklos. Kadangi E. Howardą saugojo diplomatinis statusas, KGB jį paleido ir ištrėmė iš šalies.

CŽV vėliau už narkotikų vartojimą ir valstybės turto grobstymą pareiškė E. Howardui įtarimus. Jis, išsigandęs, kad bus nubaustas ir ilgiems metams pasodintas į kalėjimą, pabėgo į Rusiją ir išdavė visas paslaptis. Manoma, kad jis KGB atskleidė CŽV ir vertingiausią agentą A. Tolkačiovą. Apie tai, kad amerikiečiai gaudavo svarbios karo pramonės informacijos, KGB anksčiau informavo jos agentas CŽV agentūroje Aldrichas Amesas.

1986 metais Sovietų Sąjungos aukščiausiasis teismas pripažino A. Tolkačiovą kaltu ir skyrė jam mirties bausmę. 1986 metų rugsėjo 24 dieną CŽV agentas buvo sušaudytas.

A. Tolkačiovo šnipinėjimo istorija yra aprašyta 944 slaptuose CŽV dokumentuose. Šie dokumentai yra išslaptinti. Jų pagrindu parašyta knyga „The Billion Dollar Spy“ („Milijardo dolerių šnipas”). Knyga supažindina skaitytoją su neapsakomai įdomia ir neįtikėtina šnipinėjimo istorija, kuri Šaltojo karo laikais vyko Maskvoje. Skaitytojams pateikiu du epizodus iš sunkaus ir įdomaus šnipų darbo sovietų sostinėje.

I.

1982 metų pabaigoje CŽV prarado kontaktą su savo agentu. Penki numatyti susitikimai neįvyko. Gatvėse padaugėjo KGB seklių. Nei vienas CŽV agentas negalėjo pasakyti, kas atsitiko.

1982 metų gruodžio 7 dieną turėjo įvykti planuotas slaptas susitikimas su agentu. Tai turėjo padaryti CŽV žvalgas Billas Plunkertas.

Buvęs karinio oro pajėgų pilotas B. Plunkertas į CŽV gretas įstojo iš karto po tarnybos armijoje. Jis baigė specialiuosius apmokymus, kuriuose išmoko vykdyti slaptas žvalgybines operacijas. 1982 metų vasarą B. Plunkertas atvyko į CŽV rezidentūrą Maskvoje. Jo užduotis buvo atsikratyti KGB seklių ir susitikti su agentu.

Vakarėjant iš JAV ambasados Maskvoje pastato išėjo B. Plunkertas su žmona bei CŽV rezidentūros vadovas su žmona. Jie, akylai stebimi KGB seklių, nuėjo į automobilių parkavimo aikštelę, įsėdo į automobilį. CŽV rezidentas atsisėdo prie vairo, o B. Plunkertas sėdo į priekinę keleivio sėdynę. Jų žmonos atsisėdo automobilio gale. B. Plunkerto sutuoktinė ant kelių laikė didelį šventinį tortą, skirtą gimtadieniui.

Šnipinėjimas yra maskavimosi menas. Šį kartą pagrindinį vaidmenį atliko B. Plunkertas. Po savo drabužiais jis dėvėjo kitus drabužius, tinkamus tipiškam, niekuo neišsiskiriančiam, senam Maskvos miesto gyventojui. Šventinis tortas taip pat buvo netikras. CŽV specialus technikos padalinys sukūrė jį specialiai šiai operacijai. CŽV žinojo, kad KGB sekliai nepaliks ramybėje rezidento automobilio. Lydės jį visur ir visada. Tačiau jie taip pat žinojo, kad, darant staigius posūkius, galima išlošti keletą sekundžių ir dingti iš KGB seklių akiračio.

Viename tokių posūkių CŽV pareigūnas staiga iššoko iš automobilio ir pasislėpė. Moterys į jo vietą akimirksniu pastatė tortą ir paspaudė specialų mygtuką. Iš menamo kepinio iššoko siluetas, imituojantis sėdintį žmogų, panašų į pareigūną.

Prietaisas puikiai suveikė. KGB pasikeitimų nepastebėjo, toliau vykdė sekimą. B. Plunkertas nusimetė viršutinius, amerikietiškus, drabužius. Užsidėjo specialią kaukę, kepurę, akinius. Jis tapo tikru Rusijos seniu. Gudrybė suveikė.

II.

CŽV rezidentūra Maskvoje tuo metu užėmė nedideles patalpas JAV ambasados pastate. Žvalgai sėdėjo nedideliuose darbo kabinetuose. Ant sienos kabojo smulkus Maskvos žemėlapis, kuriame žvalgai žymėdavo KGB seklių judėjimus, postus ir pavojingas, t.y. labiausiai KGB stebimas, vietas.

A. Tolkačiovo kuratorius CŽV 1980 metais buvo žvalgas Davidas Rolphas. Spalio 14 dienos vakare jis išėjo iš rezidentūros ir patraukė į namus. Po valandos kartu su žmona, apsirengę vakarėliui, grįžo į ambasadą. Sovietų milicininkas, kuris saugojo ambasados pastatą, užfiksavo juos įeinančius į pastatą. D. Rolphas ir jo žmona perėjo kelis siaurius koridorius ir plačiau pravėrė jau atidarytas duris. Jie įėjo į CŽV techninio padalinio patalpas, kuriose buvo gaminamos įvairios maskavimo priemonės.

Technikas priėjo prie D. Rolpho ir, netaręs nei žodžio, jį apžiūrėjo. Vyrai buvo panašaus sudėjimo ir ūgio. D. Rolphas persirengė techniko duotais drabužiais tam, kad įgautų jo išvaizdą. Technikas nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, vešlią barzdą. D. Rolphas pasinaudojo peruku. Darbuotojas įtaisė į žvalgo drabužius radijo skenerį, anteną, ausines, kurie turėjo padėti jam slapta klausytis KGB seklių pokalbių.

Kai D. Rolphas buvo prie durų, jis išgirdo garsų balsą. Tai buvo techninio skyriaus vadovas. Jis specialiai garsiai kalbėjo, kad KGB pasiklausymo įrenginiai užfiksuotų jo pokalbį. Vadovas paklausė savo pavaldinio, ar šis jau yra pasirengęs eiti apžiūrėti naują technikos parduotuvę. Technikas, kuris ką tik padėjo D. Rolphui persirengti, garsiai atsakė, „Ok, einam.“

Tačiau tikrasis technikas neišėjo iš pastato. Viryškis, išėjęs iš ambasados, buvo D. Rolphas techniko drabužiais. Jo žmona pasiliko pastate ir ten vyro pralaukė šešias valandas. Technikas ir D. Rolpho žmona negalėjo kalbėti, nes bijojo KGB pasiklausymo įrenginių, kurie galėjo juos išduoti.

Persirengimo ir persikūnijimo pagrindinis tikslas buvo nematomai praslinkti pro KGB seklius, kurie būdavo tiesiog apspitę JAV ambasados pastatą Maskvoje. KGB dažnai ignoruodavo techninius darbuotojus, kai jie išvažiuoja iš pastato į parduotuves apsipirkti. Tą vakarą technikų senutis „VW Transporter” išriedėjo iš garažo. Automobilį vairavo technikų vadas, D. Rolphas sėdėjo šalia. Automobilio stiklai buvo purvini. Milicininkas, kuris saugojo JAV ambasados pastatą ir iš tikrųjų buvo KGB seklys, patraukė pečiais ir daugiau nekreipė į juos dėmesio.

Automobilis, atsidūręs gatvėje, sumažino greitį ir pradėjo važiuoti, nuolat keisdamas važiavimo kryptį. Žvalgo tikslas buvo išvengti KGB seklių. Tik po kelių valandų važinėjimo D. Rolphas įsitikino, kad nėra sekamas KGB seklių. Jis turėjo būti tikras, kad yra saugus, nes jam reikėjo susitikti su A. Tolkačiovu.

Siekdami išvengti seklių, žvalgai turi būti lankstūs kaip baleto šokėjai, nuovokūs kaip burtininkai, dėmesingi kaip oro transporto kelių kontrolieriai. VW autobusiukas sustojo ties gėlių parduotuve. Tai buvo pirmas patikrinimo punktas. D. Rolphas pasiliko sėdėti automobilyje. Jis atidžiai stebėjo aplinką, tačiau nieko neįprasto nepastebėjo.

Po pusantros valandos važinėjimo D. Rolphas pradėjo mintyse skaičiuoti. Kitą veiksmą žvalgas privalo atlikti tik tuomet, kai bus 95 proc. įsitikinęs, kad yra saugus. Priežastis buvo paprasta. Vienas gatvėje jis bus daug lengviau pažeidžiamas, nei mašinoje. D. Rolphas pasilenkė, atidžiai apžvelgė tamsią gatvę. Saugu. Jis pažiūrėjo į technikų vadą, kuris pirštais skaičiavo laiką. Kol autobusiukas lėtai riedėjo, D. Rolphas greitai ir nepastebimai nusimetė drabužius ir įdėjo juos į nedidelį maišelį. Pagriebė paketą, skirtą A. Tolkačiovui, užsimetė vilnonį paltą ir, autobusiukui trumpam stabtelėjus, iššoko iš jo bei skubiai nuėjo tamsiomis Maskvos gatvėmis.

Jis priėjo troleibusų stotelę. Palaukė. Įlipo į troleibusą, atidžiai visus apžiūrėjo. Ypatingą dėmesį skyrė asmenims, kurie įlipo kartu su juo. Saugu. Kitoje stotelėje D. Rolphas išlipo. Nieko įtartino. Niekas jo iš paskos nesekė. Saugu.

Tada D. Rolphas pradėjo paskutinę seklių klaidinimo etapą. Jis fiziškai ir psichologiškai buvo stiprus. Jo protas veikė blaiviai, tačiau bėgimas nuo seklių – begalo varginantis dalykas. Vėlyvą rudenį buvo rūkas, drėgna ir vėsu. Jam išdžiūvo burna, jis norėjo gerti, tačiau negalėjo sustoti nei akimirkai. Radijo skeneris tylėjo. D. Rolphas atidarė mažo teatro neužrakintas duris. Tai buvo jo antrasis patikros punktas. Jis atidžiai apžvelgė gatvę. Saugu. Tada peržiūrėjo ant skelbimų lentos kabantį teatro tvarkaraštį. Jo tikslas buvo išprovokuoti KGB seklius atlikti jam matomus veiksmus, iššaukti pastiprinimą ar imtis kitų veiksmų, kuriuos jis galėtų užfiksuoti ir suprasti, kad yra sekamas.

Galiausiai D. Rolphas, laikydamas rankoje bilietą, išėjo iš teatro patalpų. Jis nesiruošė eiti į teatrą. Žvalgas įėjo į gretimą antikvaro parduotuvę. Slapta peržvelgė gatvę. Saugu. Tuomet jis įėjo į šalia esantį pastatą ir pradėjo lipti laiptais į viršų. Tai turėjo išprovokuoti KGB aktyvius veiksmus. Jie tikrai neleistų jam išnykti iš jų akiračio dideliame name. Iš tiesų D. Rolphas niekur nėjo ir neturėjo jokio supratimo, kas šiame name gyvena. Jis tik stengėsi išprovokuoti KGB. Jis sustojo aikštelėje, atsisėdo ir pradėjo laukti. Niekas paskui jį neatėjo. Saugu.

D. Rolphas išėjo iš pastato ir nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko. Nuo šio suoliuko iki susitikimo su agentu vietos – tik 12 minučių ėjimo. Jis paskutinį kartą įdėmiai apžvelgė parką. Saugu. Laikas eiti. Jis buvo 100 procentų įsitikinęs, kad jo niekas neseka. Atsikėlė ir pradėjo eiti.

Netikėtai išgirdo traškėjimą ausinėse. Vienas, kitas, trečias kartas. Skeneris užfiksavo judėjimą. Garsai buvo aiškūs, tai tikrai KGB seklių komandos veiklos požymis. Jis stovėjo apmiręs, sustingęs ir įsitempęs. Traškesys galėjo būti naudojamas kaip signalas, kurį vienas seklys perduoda kitam. Taip pat traškesys galėjo būti klaida, kurią sekys padarė, netyčia paspaudęs mygtuką.

Aplinkui tyla. Nei vieno žmogaus parke. D. Rolphas giliai įkvėpė oro. Kai tu esi saugus, tai esi saugus, sakydavo jis.

Susitikimas su agentu praėjo sklandžiai. A. Tolkačiovas perdavė 25 fotoaparato juosteles, pilnas slaptų dokumentų. D. Rolphas sėkmingai pasiekė VW autobusiuką, užsidėjo barzdą, peruką ir kartu su technikų vadu grįžo į ambasados pastatą. Milicininkas neparodė jokių nerimo ženklų. Vartai atsidarė. Po kelių minučių milicininkas banknote užrašė, kad tokią valandą ir tiek minučių iš ambasados pastato į namus išvyko CŽV žvalgas Davidas D. Rolphas su žmona.

Jis buvo sėkmingiausias ir vertingiausias Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas Maskvoje. Jo suteikti slapti dokumentai, brėžiniai atvėrė didžiausias

Šaukiu į Seminarą. Paskubėkite.

Siūlau: seminarą – diskusiją „Kaip išvengti teisėsaugos dėmesio?“

Skirtas: įmonių vadovams, vidurinės grandies įmonių vadovams, personalo skyriaus darbuotojams bei už įmonės saugumą atsakingiems asmenims.

Programa: Lengviausia jus „pakabinti“ dėl prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo bei kyšininkavimo nusikalstamų veikų, ne dėl to, kad jūs nedarote nusikaltimų, o dėl to, kad įstatymai yra „lievi“ ir „skylėti“.

I. Ką reikėtų daryti, kad „nepakabintų“? (Išsamiai ir nuodugniai aptarsime informacijos apie jus, jūsų įmonę nutekėjimo kanalus ir „gaudykles“, kurias naudoja tarnybos šiai informacijai pagauti. Efektyviausios informacijos rinkimo priemonės yra telefoninių pokalbių pasiklausymas, „blakės“, agentūra, bei darbuotojų begalinis plepumas.)

II. Kaip elgtis jei jus „pakabino“? (Išsamiai ir nuodugniai aptarsime jūsų teises kratos, apklausos, poėmio metu. Dėl savo teisių nežinojimo ir baimės žmonės sau, įmonei bei bendradarbiams pridaro daug problemų)

Vieta: Vilnius, konkretų adresą nurodysiu kiekvienam privačiai sausio 22 dieną (pirmadienį)

Laikas: Š.m. sausio 26 dieną, 09,00 – 12,00

Pinigai: jei užsakysite vietą iki 22 dienos, tai kaina 80 eurų. Jei užsakysite po 22 dienos, tai kaina 100 eurų. Jei iki 22 dienos užsakysite daugiau nei vieną vietą, tai kaina vienam asmeniui 50 eurų. Jei esate fizinis asmuo ir labai norite dalyvauti seminare, tai kainą suderėsime atskirai. Rašykite arba skambinkite privačiai. Jei esate dirbantis teisėsaugos pareigūnas, tai kaina – 300 eurų.

Kontaktai: braziulisk@gmail.com, arba facebook Kastytis Braziulis (rašyti privačia žinute), arba mob. tel. +370 604 03710

Siūlau: seminarą – diskusiją „Kaip išvengti teisėsaugos dėmesio?“ Skirtas: įmonių vadovams, vidurinės grandies įmonių vadovams, personalo skyriaus darbuotojams bei už įmonės

Troliai – Efektyvus Žmonių Valdymo Įrankis

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks troliai iš Rusijos.

Norvegijos troliai, kurie aprašyti įvairiuose mituose, yra labai dideli, labai stiprūs ir labai bjaurūs. Jie nekenčia žmonių. Jie gadina žmonėms gyvenimą ir visaip stengiasi pakenkti. Jie gyvena olose arba miško tankumoje. Bijo saulės šviesos.

Po tūkstančio metų žmonės tikriausiai kalbės apie dabartinius Norvegijos trolius – „Barnevernet“ kaip apie mitą. Žmonės sakys, kad jie labai įtakingi ir paslaptingi. Jie grobia vaikus ir išsiveda juos nežinoma kryptimi. Tėvai savo vaikų daugiau nemato. Gal troliai juos augina kaip vergus? Gal troliai jais prekiauja? O gal troliai juos suvalgo, kaip dar senesniuose mituose rašoma, kad troliai kartais neatsisakydavo žmogienos.

Yra ir rusiški troliai. Jie – paprasti ir normalūs žmonės. Šiandien jaunas vyras yra tiesiog normalus vyras. Gal jau rytoj jaunas vyras, pradėjęs dirbti trolių fabrike, taps troliu.

Rusiški troliai veikia internete. Juos galima aptikti socialiniuose tinkluose, forumuose, naujienų portalų komentaruose. Juos galima atpažinti iš vienodo braižo. Troliai naudoja vienodus žodžius, sakinius ir veikia vienodomis kryptimis.

Rusijos trolių fabrikas yra pripažintas ir remiamas valstybės. Trolių štabas yra įsikūręs Sankt Peterburge, Savuškino gatvėje. Daugelis trolių oficialiai niekur nedirba. Jie pasirašo slaptus dokumentus. Jiems draudžiama pasakoti apie savo darbą trolių fabrike. Jei pasakytų, kuo užsiima, už tai galima patekti į kalėjimą. Troliai už savo darbą per mėnesį gauna didesnį nei 500 EUR atlyginimą, kuris yra mokamas tik į rankas ir grynaisiais.

Pagrindinė trolių paskirtis – internete skleisti Rusijos valdžiai palankią informaciją, formuoti visuomenės, atskirų jos sluoksnių nuomonę vienu ar kitu klausimu. Taip pat jie gali būti panaudoti šmeižto kampanijoms vykdyti. Šių metų birželio trečią dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukūrė savo puslapį socialiniame tinkle „Instagram“. Jos puslapį iš karto užpuolė būrys trolių iš Rusijos. Jie rašė visokiausias nesąmones, būtus ir nebūtus dalykus, dėjo sufabrikuotas fotografijas ir karikatūras. Jie neleido kitiems žmonėms normaliai tarpusavyje diskutuoti, susipažinti su A. Merkel pozicija, naujienomis. A. Merkel padėjėjai, nežinodami, kaip atsikratyti šių trolių, pradėjo juos blokuoti ir trinti jų parašytus komentarus bei įdėtas nuotraukas.

Buvęs trolis pasakojo žiniasklaidai, kad kiekvieną rytą jie gaudavo nurodymus iš savo valdžios. Ką rašyti, kur rašyti, kaip rašyti. Kryptys, žodžiai, temos – viskas buvo nurodyta iš aukščiau. Jis su savo komanda sėdėdavo ir nuo ryto iki vakaro rašydavo šiomis temomis. Juos tikrindavo redaktoriai, kurie skaičiuodavo, kiek komentarų parašė darbuotojas, ar komentarų turinys atitinka nurodymus. Jeigu darbuotojas patinginiavo ir neparašė nustatyto kiekio komentarų, jis yra baudžiamas pinigine bauda. Jeigu darbuotojas pakomentavo, tačiau pakomentavo ne taip, kaip reikia valdžiai, jis taip pat baudžiamas pinigine bauda.

Baisiausia būdavo, pasakoja buvęs trolis iš Rusijos, kai iš darbo išeini į gatvę, susitinki savo draugus, gimines, artimuosius ir girdi, kad jie šneka tavo „darbine, t. y. nurodyta iš aukščiau“ kalba, kai skaitai naujienas ir matai savo žodžius, kai įjungi radiją ar televiziją ir girdi tuos pačius žodžius, tas pačias frazes ir tuomet supranti, kad trolių darbas – labai efektyvus. Ne veltui Rusijos valdžia šiam kovos įrankiui skiria itin didelį dėmesį.

Valdžios pagrindinis tikslas, kurio siekiama per trolius, yra suformuoti visuomenės nuomonę ir paskatinti priimti Rusijos valdžiai naudingus sprendimus. Jeigu šio tikslo neįmanoma pasiekti, užtenka sukelti abejonių žmonių galvose, sukurti jose sumaištį, kad jie nebežinotų, kur yra teisybė, o kur melas, kur yra tikrovė, o kur – išgalvota istorija.

Ir sovietiniais laikais būta trolių. Tai – KGB agentai. Kai šalyje įvykdavo koks nors rezonansinis įvykis, kuriuo labai susidomėdavo visuomenė, kuris galėdavo sukelti demonstracijų ir įtampos, KGB imdavosi trolių darbo. Jie savo agentams duodavo iš anksto parašytus laiškus ir nurodydavo jiems, kiek tų laiškų ir kokiais adresais išsiųsti. Redakcijos, partijos ir vykdomųjų komitetų vadovai gaudavo šūsnis laiškų, prašančių nedelsiant įvesti tvarką, imtis aktyvių veiksmų. Jie išgirsdavo „liaudies“ (trolių) balsą.

Trolių paslaugomis kartais pasinaudoja privatus verslas. Galima spaudoje rasti skelbimų, kad teikiamos trolių paslaugos. Per trumpą laiką galima paskleisti tūkstančius komentarų vienu ar kitu klausimu. Verslininkai trolių pagalba siekia įvairių tikslų: sukompromituoti konkurentą ar jo gaminamą produktą, teikiamas paslaugas, iškelti į aukštumas savo produktą ir t. t.

Trolių paslaugomis pradeda domėtis demokratinių šalių valdžios. Jos mato ir kartais pajaučia savo kailiu, koks tai yra efektyvus ir galingas ginklas rinkimų ar konkurencinėje kovoje. Šiuo ginklu galima manipuliuoti ir žaisti visuomenės nuomone, galima ja kvailinti, galima jai pripasakoti nebūtų dalykų ir tokiu būdu ją valdyti.

Troliai šiais laikais yra ne tik efektyvus įrankis kovai su priešais, bet ir gali tapti itin pavojingu ginklu valdžios rankose.

Alfa.lt

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks

Anstatas arba Tikroji Valdžia

– O kaip Jūs apskritai vertinate Premjero Algirdo Butkevičiaus laikyseną Prezidentės atžvilgiu?
– Na, sakyčiau, jis galbūt per daug nuolankus prezidentei. Aš manyčiau, kad Prezidentė pasidarė lyg ir faktinis vyriausybės vadovas. O šito A. Butkevičius neturėtų leisti, – teigia Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A.Sakalas.

Šį straipsnį rašiau anksčiau, bet dabar jis tinka kaip niekad.

Prezidentė tapo vyriausybės faktiniu vadovu. Galima sutikti su garbės pirmininko A.Sakalo teiginiu. Paskutiniu metu ir aš matau keletą požymių, kad Daukanto aišktės šeimininkė susigrąžino Seimo ir Vyriausybės kontrolę ir įtaką. Prezidentė yra stipri, drąsi ir protinga. Ji sugebėjo suvaldyti situaciją. Pagrindiniai sprendimai yra priimami Prezidentės, o ne valdančiosios koalicijos. Tokia valdančioji koalicija, kuri yra oficialiai pripažinta, kuri pasidalino valdžios postus, faktiškai, neegzistuoja. Egzistuoja nerašyta, neoficiali, vos vos matoma ir tai tik tiems, kurie domisi politika ir Seimo narių užkulisine veikla, tikroji koalicija, kuri lemiamu momentu mobilizuojasi ir Seime prabalsuoja taip kaip reikia Prezidentei.

Tai koks yra Prezidentės sėkmės receptas? Kaip ji sugebėjo didžius vyrus, politinių partijų lyderius, įvairių politinių stovyklų atstovus parklupdyti ir padaryti juos klusniais ir besąlygiškai vykdančiais jos nurodymus?

Gal sėkmės receptas yra buvę komunistai ir komjaunuoliai – aktyvistai? Juos galima aptikti Seime ir Vyriausybėje, ministerijų koridoriuose. Jie yra įtakingi ir tokie pat aktyvūs bei darbštūs, kaip senais laikais. Dabar atėjo laikas kai vaikai keičia aktyvistus tėvus.

 

Patys galite juos susirasti. Manau, kad žiburio neprireiks.

O gal gašlūnai be meilės?  Taip gražiai juos pavadino profesorius V.Radžvilas. Tai tokie padarai, kurie neturi savo nuomonės, pozicijos, vertybių. Jie besąlygiškai vykdo nurodymus. Niekada neklausia kodėl? Ar tai nepažeis įstatymų? Ar tai yra teisėta? Jie yra bevaliai ir nesavarankiški. Jie šiandien myli ir didžiuojasi vienu šeimininku, o rytoj džiaugsis ir uodegą vizgins kitam šeimininkui.

O gal korupcionieriai? Jie yra pasirengę padaryti viską, kad tik juos paliktų ramybėje ir leistų daryti savo „darbelius“. Tegu sistema veikia be jokių trukdžių. Tuomet jie yra pasiryžę ginti, remti, finansuoti ar kitaip padėti. Kita korupcionierių dalis yra jau pasidariusi ir gerai gyvenanti. Dabar jie nori ramybės ir neduok Dieve kas nors pradės kapstytis jų darže, kelti senas istorijas, įvykius. Už ramybę ir garantijas jie yra pasirengę remti, padėti ar kitaip paklusti. Korupcionieriai visais atžvilgiais yra pažeidžiami ir lengvai valdomi.

O gal konservatoriai? Nors jiems nieko nereikia, jie nieko nesiekia ir niekas jų neprašo remti. Jie patys sau gražūs ir jie patys iš anksto pareiškė, kad remia Prezidentę. Nežiūrint į tai, kad jų lyderis tarpdurį ne vieną kartą raudonavo. Neleido Šeimininkė jam net į vidų užeiti. Neužsitarnavo. (Spauda taip rašė, ne aš sakau). Apskritai konservatoriai man primena mazochistus. Jiems patinka, kai juos „tarkuoja“, visaip iš jų tyčiojasi. Kuo daugiau „tarkuoja“, tuo jie laimingesni. Ir patys taip elgiasi, kai į valdžią pakliūna. Nuskurdino žmones, pakėlė mokesčius,sumažino pensijas, pakėlė elektros, dujų kainas, penkiasdešimties milijardų skolos naštą uždėjo žmonėms. Ir jie patenkinti, didžiuojasi pasiekimais, knygas apie sėkmę rengiasi rašyti.

O gal dar kas nors kitas, ko mes nežinome ir nesuprantame?

Juokas juokais, tačiau Lietuvoje atsiranda anstatas, kuris yra virš politinių partijų. Šis anstatas yra reali, tikroji valdžia. Nepriklausomai kokios partijos laimės rinkimus ir ateis į valdžią šalį valdys naujai suformuotas anstatas. Tai valdininkai-biurokratai. Jie yra nekontroliuojami. Jie žino visus valstybės valdymo ypatumus, puikiai orientuojasi valdžios labirintuose. Jie perprato naujai sukurtą šalies valdymo sistemą, perprato politikus, jų esmę, paskirtį. Jie peršoko juos visa galva ir pradėjo jais manipuliuoti. Jie yra šios šalies valdovai.

 

– O kaip Jūs apskritai vertinate Premjero Algirdo Butkevičiaus laikyseną Prezidentės atžvilgiu? – Na, sakyčiau, jis galbūt per daug nuolankus prezidentei.

Kaip Apsiginti nuo Karo Šauklių?

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau vyksta karas. Turiu omeny ne tą karą, kurio metu žudomi žmonės ir naikinama visa tai, ką gero šiame pasaulyje yra sukūręs žmogus. Ačiū Dievui, kol kas jo nėra. Turiu omenyje karą dėl žmonių galvų, dėl jų įsitikinimų.

Pagrindinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino rengiamo karo tikslas šiame etape – sukurti penktąją koloną Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tam reikia suburti kuo didesnę žmonių armiją, kuri, aklai įtikėjusi Putino Rusijos propaganda, pradėtų kelti sumaištį savo valstybėje, rengtų protestus, demonstracijas, neramumus. Putinas kuria ir buria savo agitatorių armiją. Tam jis negaili pinigų.

Latvijos spauda pranešė, kad šioje šalyje suaktyvėjo Rusijos agitatoriai. Jie vaikšto po žmonių namus, valstybės įstaigas, verslo biurus ir agituoja žmones palaikyti Rusijos vykdomą politiką, inicijuoti referendumą dėl Latgalos rajono, kuris ribojasi su Rusija, prijungimo prie rusų valstybės. Jie žada žmonėms aukso kalnus, dideles pensijas, sočius pietus. Dauguma žmonių netiki šiais plepalais, tačiau yra dalis, kuri dėl sunkaus gyvenimo ar dėl kitų priežasčių patiki ir yra pasirengusi padėti agitatoriams.

Latvių spauda taip pat pranešė, kad kurstytojai vaikšto po žmonių namus, barus ir verbuoja žmones vykti į Rytų Ukrainą bei kovoti už „Donbaso žmonių laisvę”. Jie aiškina, kad Donbaso žmones baigia išskersti „Ukrainos fašistai”. Dalis žmonių tiki agitatorių kalbomis. Dalis apkvailintų ar norinčių pasipinigauti, pasigrobti svetimo turto, jeigu tikėsime spaudos pranešimais, išvyko į karą.

Rusijos televizija, interneto portalai ir kitos žiniasklaidos priemonės kiekvieną dieną skleidžia melą ir bando įtikinti žmones savo – putiniška – tiesa. Rusija kuria naują propagandinę mašiną, su kurios pagalba rengiasi savo melą arba savo tiesos supratimą skleisti visam pasauliui. Rusija kuria naują valstybinę užsienio naujienų tarnybą „Sputnik“, kurios pagrindiniai padaliniai veiks 30 pasaulio miestų, tarp jų Vilniuje, Vašingtone, Paryžiuje, Pekine, Berlyne, Belgrade.

Rusijos slaptoji tarnyba FSB turi specialų padalinį, kuriame dirba keli tūkstančiai etatinių darbuotojų. Jie kiekvieną dieną ir naktį per socialinius tinklus skleidžia savo „tiesą“, kiršina žmones, sėja paniką, kelia nepasitikėjimą vieni kitais. Prie šių darbuotojų būrio prisideda tūkstančiai agentėlių – agitatorių, gyvenančių ne Rusijoje.

Rusijos politikos propagandos skleidėjai Lietuvoje kuria interneto svetaines, kuriomis bando sujaukti žmonių protus, įsitikinimus, tikėjimą. Svetainės yra aukšto lygio, gerai surašytos, puikiai įformintos. Jose galima rasti sukurtų filmukų. Jiems sukurti prireikė ne vienos dešimties tūkstančių litų. Svetainėse skleidžiama informacija mažai kuo skiriasi nuo Rusijos didžiųjų televizijos kanalų propagandinių laidų.

Socialiniuose tinkluose kiekvieną dieną sutinki putinišką agitatorių. Tiesiog neįmanoma jų apeiti, išvengti. Jų pilna visur. Prieš keletą mėnesių savo „Facebooko” paskyroje paprašiau visų V. Putino politikos mylėtojų pasišalinti. Dalis „draugų“ išėjo patys. Vėliau teko darbuotis pačiam ir be gailesčio išmetinėti agitatorius, užtarėjus, palaikytojus, kurie anksčiau atrodė blaiviai mąstantys žmonės. Atrodė, kad jau išsivaliau, tačiau, praėjus kuriam laiku, jų vėl aptikau. Tai per vieną skylę, tai per kitą bando putiniškas mintis skleisti. Jie pasižymi dideliu aktyvumu. Jiems nesvarbi tavo nuomonė, pozicija. Jiems svarbu parašyti, išsakyti savo poziciją. Nesvarbu, kokiu klausimu vyksta diskusija. Gal kažkas kažkur skaičiuoja kiekvieno agitatoriaus atliktą konkretų veiksmą ir už jį sumoka? Kitaip sunku suprasti, iš kur toks didelis užsidegimas, atsidavimas ir aktyvumas.

Ką daryti? Tikriausiai ne vienam savo šalį mylinčiam Lietuvos piliečiui iškyla toks klausimas. Pavyzdžiui, Latvijos kontržvalgyba pradėjo aktyviai gaudyti agitatorius. Jų atžvilgiu pradeda ikiteisminius tyrimus, atlieka kratas, aiškinasi ryšius, finansavimo kanalus. O ką daryti turėtume mes? Ką nors efektyvaus daryti privalu, nes vėliau bus per vėlu.

Pirma, reikia kuo greičiau sutvarkyti teisinę bazę, kad Lietuvos kontržvalgyba turėtų efektyvių ginklų kovai su V. Putino agitatorių armija.

Antra, kiekvienas save gerbiantis pilietis privalo viešinti visus jo kelyje ar akiratyje pakliuvusius V. Putino agitatorius. Jie bijosi viešumos ir jos vengia. Jie stengiasi dirbti kitų vardu, pakišti kitus žmones. Jie stengiasi išlikti tamsoje kuo ilgiau.

Trečia, kontržvalgyba privalo imtis aktyvių ir efektyvių veiksmų prieš agitatorius. Būtina agitatorius identifikuoti. Būtina atlikti prevencinius pokalbius su jais ir jų aplinka. Įspėti, kad, jeigu jie peržengs įstatymo nubrėžtą ribą, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tikiu, kad kontržvalgyba šį darbą jau dirba.

Ketvirta, reikia atsiriboti nuo žmonių, kurie agituoja už V. Putiną ir jo vykdomą politiką. Reikia tokių žmonių vengti, neturėti su jais reikalų, nekalbėti. Žodžiu, elgtis taip, kaip normalūs žmonės elgiasi su tais, kurie nepripažįsta jokių susitarimų, jokių įsipareigojimų ir elgesio taisyklių. Elgtis taip, kaip G 20 susitikime su Rusijos prezidentu pasielgė pasaulio valstybių vadovai. Jie jį ignoravo.

Visada griežtai pasisakydavau, manau, taip darysiu ir ateityje, prieš žmonių laisvių ir teisių suvaržymą, prieš jų nepagrįstą, totalinį sekimą, valdžios ir specialiųjų tarnybų pareigūnų piktnaudžiavimą. Tačiau niekada negyniau, neginsiu ir nesiruošiu ginti žmonių, kurie neteisėtai veikia prieš savo valstybę kitos valstybės naudai. Jie yra išdavikai. Išdavikai yra nusikaltėliai, o nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime, o ne agituoti.

Alfa.lt

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau vyksta karas. Turiu omeny ne tą karą, kurio metu žudomi žmonės ir naikinama visa

KGB Įtarimai: ar Maja Pliseckaja buvo Britų Šnipė?

Sovietų KGB įtarė, kad Maja Pliseckaja yra britų žvalgybos agentė. KGB sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji žinotų, jaudintųsi ir pergyventų. KGB neleido jai išvykti iš šalies, nes bijojo, kad ji gali nebegrįžti. Aukščiausio lygio baleto primadonos likimas atsidūrė KGB pirmininko I.A.Serovo valioje.

Šią savaitę į paskutinę kelionę išlydėjome nepakartojamą primadoną Mają Pliseckają. Viso pasaulio pagrindinės naujienų agentūros paminėjo ją geru žodžiu, priminė skaitytojams jos gyvenimo istoriją, pergales ir pasiekimus. Didžiosios Britanijos dienraštis „Daily Mail” dėmesį atkreipė į tai, kad M. Pliseckaja ilgą laiką kentėjo nuo KGB persekiojimo ir spaudimo.

Sovietų KGB turėjo įtarimų, kad Maja Pliseckaja buvo britų žvalgybos agentė. Saugumiečiai sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji žinotų ir jaudintųsi. KGB neleido balerinai išvykti iš šalies, nes bijojo, kad ji gali nebegrįžti. Aukščiausio lygio baleto primadonos likimas buvo atsidūręs KGB pirmininko Ivano Serovo valioje.

Britų dienraštyje rašoma, kad 1950 metų viduryje M. Pliseckaja turėjo meilės romaną su Didžiosios Britanijos pasiuntinybės antruoju sekretoriumi seru Johnu Morganu. Įdomu tai, kad savo knygoje M. Pliseckaja užsimena apie J. Morganą, tačiau teigia, kad tarp jų niekada nebuvo meilės nuotykių, kad jie matėsi vos du kartus ir visada šalia jų susitikimo metu būdavo tretieji asmenys. Tačiau sero J. Morgano pirmoji žmona Fiona patvirtino, kad jos buvęs vyras Maskvoje turėjęs romaną su M. Pliseckaja.

Mitrochino archyve, kuris yra saugomas Churchillio koledže Kembridže, yra KGB agento agentūrinis pranešimas, kuriame aprašytas M. Pliseckajos susitikimas su britų diplomatu J. Morganu. Agentas pranešė, kad J. Morganas ją įsisodino į didelį limuziną ir vežiojo po miestą. Vėliau jie nuvažiavę į šalia Maskvos esantį mišką ir ten mylėjęsi. (Reikia pridurti, kad tuo metu nei M. Pliseckaja, nei J. Morganas nebuvo susituokę. Jų širdys buvo laisvos.) Agentas pranešimo pabaigoje pastebėjo, kad, jo manymu, M. Pliseckaja yra Didžiosios Britanijos žvalgybos agentė.

 

KGB M. Pliseckajos atžvilgiu ėmėsi rimtų priemonių. Jie užvedė operatyvinę tyrimo bylą ir pradėjo ją sekti ištisomis paromis. KGB pareigūnai nesislėpė. Jie baleriną sekė atvirai. Dienomis iš paskos vaikščiojo arba važinėjo, o naktimis po langais pilnas kagėbistų automobilis nuolat stovėdavo. Visi M. Pliseckajos skambučiai, laiškai buvo peržiūrimi ir perskaitomi. KGB į moters aplinką prigrūdo ištisą armiją agentų, kad šie ją stebėtų ir laiku sužinotų apie visus jos nukrypimus ar netinkamas mintis.

KGB įtarė, kad M. Pliseckaja, nukentėjusi nuo režimo (jos tėvas buvo represuotas ir sušaudytas), nekentė sovietų valdžios. Jie buvo įsitikinę, kad balerina, pasitaikius pirmai progai, išduos valstybę ir pabėgs. Todėl KGB neleido M. Pliseckajai išvykti į užsienį. Didžiojo teatro trupė važiuodavo užsienio gastrolių, tačiau be M. Pliseckajos. Ji likdavo Maskvoje. Visi keliai į užsienį jai buvo uždaryti.

Tačiau M. Pliseckaja nebuvo pėsčia ir tyli pelytė. Ji nuėjo į Kultūros ministeriją. Susirado kultūros ministro sekretoriatą ir iš ten vyriausybiniu, t. y. slaptu, tokiu ryškiai raudonu telefonu paskambino tiesiai KGB pirmininkui I. Serovui. Ji tiesiai šviesiai paklausė, kodėl jis jai neleidžia išvažiuoti iš šalies ir trukdo daryti karjerą. KGB pirmininkas į jos klausimus neatsakinėjo, o tik reikalavo pasakyti, iš kur ji skambina, kas jai davė telefono numerį ir kas jai pasakė, kad išvažiuoti neleidžia būtent jis. Po minutės pokalbio I. Serovas, negavęs atsakymo į savo klausimus, padėjo telefono ragelį. Po valandos į Kultūros ministerijos patalpas atvažiavo KGB grupė pareigūnų. Jie išmontavo ir išsivežė vyriausybinį telefono aparatą. Ministro sekretorė, kuri leido M. Pliseckajai pasinaudoti telefonu, kitą dieną buvo atleista iš darbo.

Pliseckajos sutuoktinis Rodionas Ščedrinas prisimena laikus, kai jie dar nebuvo susituokę. Jis buvo įsimylėjęs ją iki ausų. Ji jam atsakė tuo pačiu. Jie džiaugėsi savo draugyste, meile ir vienas kitu. Vienos repeticijos metu, kai R. Ščedrinas laukė M. Pliseckajos išeinant, prie jo priėjo Komunistų partijos Centrinio Komiteto partinis biurokratas B. M. Jarustovskis. Jis pasakė, kad žino apie R. Ščedrino ir M. Pliseckajos artimus ryšius, ir įspėjo, kad, jeigu R. Ščedrinas ves M. Pliseckają, susigadins sau reputaciją ir karjerą. Partinis klerkas įtikinėjo R. Ščedriną, kad M. Pliseckaja jam yra netinkama, kad jis privalo su ja nutraukti visus santykius. (KGB metodas, dažnai naudojamas dabar Lietuvoje.) Tačiau šis raginimas davė atvirkštinį rezultatą.

Praėjus kuriam laikui, KGB pirmininkas I. Serovas paliko KGB pirmininko postą. M. Pliseckaja įžvelgė naują galimybę atgauti teisę išvažiuoti į užsienį. Tačiau situacija nesikeitė. KGB toliau įdėmiai sekė baleriną. M. Pliseckaja parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui. Šis inicijavo M. Pliseckajos klausimo svarstymą aukščiausiu partijos lygmeniu. Galų gale buvo priimtas sprendimas leisti M. Pliseckajai išvažiuoti iš šalies. Kaip žinia, ji nebėgo iš Sovietų Sąjungos ir jos neišdavė, kaip buvo įsitikinęs I. Serovas. Primadona nebuvo britų žvalgybos agentė – visa tai greičiausiai tebuvo grynų gryniausias KGB vadovų ir darbuotojų prasimanymas.

Ši istorija parodo, kaip begalviai ir besmegeniai KGB darbuotojai ir jų vadovai, vedami pavydo, fanatizmo, kvailumo, pernelyg didelio įtarumo, žlugdydavo išskirtinių gebėjimų turinčio žmogaus karjerą.

Alfa.lt

 

Sovietų KGB įtarė, kad Maja Pliseckaja yra britų žvalgybos agentė. KGB sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji