2022/05/17

Naujienos

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad jų mylimi ir gerbiami tėvai šnipinėja kitai valstybei, prisidengę netikrais vardais ir išgalvotomis gyvenimo istorijomis. Tai, kas buvo taip artima ir suprantama, tampa svetima ir tolima. Niekuo dėtų vaikų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir niekam, visiškai niekam tai nerūpi.

Trumpai papasakosiu dviejų jaunuolių istoriją. Jų tėvai buvo demaskuoti ir deportuoti iš šalies. Jų vaikai blaškosi ir po šiai dienai neranda sau tinkamos vietos. Jie nenori pripažinti, kad yra kitos, jiems visai nepažįstamos, šalies piliečiai ir nori sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kurio nebėra.

Istorijos atomazga prasidėjo vieną 2010 metų birželio mėnesio dieną. Jungtinėse Valstijose gyvenusi kanadiečių šeima – Donaldas Heathfieldas, Tracey Foley ir du jų vaikai, Timas ir Alexas – indų restorane šventė Timo 20 metų sukaktį ir Alexo grįžimą iš mokslų Singapūre.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.D. Heathfieldas tuo metu dirbo vyriausiuoju konsultantu didelėje ir įtakingoje bendrovėje „Global Patners“. Jis dažnai vykdavo į užsienį, susitikinėjo su įtakingais JAV verslininkais bei valdininkais. Jo žmona Tracey Foley dirbo nekilnojamojo turto agente. Šeima puikiai gyveno. Turėjo namą, keletą automobilių ir solidžias pajamas.

Grįžę namo, suaugusieji išgėrė po taurę šampano. Jų vaikai užlipo į antrąjį namo aukštą susisiekti su savo draugais ir nuspręsti, kaip praleisti likusį vakarą.

20-metis Timas studijavo George’o Washingtono universitete tarptautinius santykius. Mokėsi kinų mandarinų kalbą, semestrą praleido Pekine. 16-metis Alexas mokėsi prancūzų-anglų mokykloje. Pagal mainų programą metus laiko praleido vienoje Singapūro mokyklų. Svajojo apie puikų išsilavinimą ir darbą, susijusį su Azijos šalimis.

Timas kalbėjosi su draugais, kai išgirdo durų skambutį. Jis pagalvojo: kas gi čia galėtų būti? Gal draugai nutarė jį ar jo brolį aplankyti? Nusiėmė ausines, padėjo jas ant stalo ir nutarė pasižiūrėti. Jau leisdamasis laiptais, pamatė, kaip į namo vidų pro kelis įėjimus įsiveržė būrys ginkluotų, juodai apsirengusių, kaukėtų pareigūnų. Lauke taip pat matėsi ginkluoti vyrai. Timas spėjo pagalvoti, kad gal jis ką nors blogo padarė. Juk ką tik išgėrė šampano taurę, būdamas vos 20 metų – pagal JAV Masačusetso valstijos įstatymus, pernelyg jaunas, kad galėtų gerti. Tačiau juk policija dėl to taip agresyviai nesielgtų!?

Timas išgirdo, kaip pareigūnai sušuko „FTB“, liepė pakelti rankas. Stebėjo, kaip ant abiejų tėvų rankų buvo uždėti antrakiai. Pareigūnai D. Heathfieldą ir T. Foley atskirai, po vieną, išvedė iš namo, pasodino į atskiras juodas mašinas ir išvežė. Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnas brolius Timą ir Alexą išvežė į viešbučio kambarį.

Jaunuoliai net nenutuokė, kas darosi, kas nutiko. Jie girdėjo, kad FTB pareigūnas apkaltino jų tėvus šnipinėjimu, tačiau nesuprato, kodėl. Gal tėvas netyčia įsivėlė į nemalonią istoriją? Gal FTB sumaišė namus ir gyventojus? Daug įvairių klausimų sukosi galvoje, o vietoje atsakymų – tuštuma.

Praėjus parai, FTB pareigūnas brolius parvežė atgal į namus. Ten viskas buvo išvartyta, suversta. Pareigūnai paėmė 191 daiktą, jų manymu, galimai susijusį su tėvų neteisėta veikla: kompiuterius, mobiliuosius telefonus, atmintines, visus elektroninius prietaisus, nuotraukas, dokumentus, vaistus ir net vaikų „Playstation“. Namai buvo tušti.

Jaunuoliai pinigų turėjo tiek, kiek jų buvo kišenėje. Tėvų sąskaitos užšaldytos. Susisiekti su draugais neįmanoma. Aplink namą „ganėsi“ būrelis nepažįstamų žmonių. Timas su Alexu nuleido užuolaidas ir tyliai laukė vakaro. Vyresnėlis vakare nuėjo į kompiuterių saloną paskaityti, ką rašo spauda, susiekti su draugais ir paprašyti jų paskolinti pinigų. Suprato ir tai, kad reikia rasti ir pasamdyti tėvams advokatą.

Tik po kelių dienų vaikai pamatė savo tėvus teisme. Išklausė jiems mestus kaltinimus, o vėliau susitiko su mama kalėjime. Ši jiems liepė nekalbėti su spaudos atstovais, neduoti interviu, kuo greičiau sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą. Žadėjo vėliau viską jiems paaiškinti.

Rusijos sostinėje Timą ir Alexą pasitiko žmonės, prisistatę jų tėvų bendradarbiais. Jie apgyvendino brolius bute. Parodė jų tėvų, kai šie dar buvo jauni ir mokėsi žvalgybos gudrybių, nuotraukas, dokumentus. Tai brolius galutinai įtikino, kad jų tėvai tikrai yra Rusijai dirbę šnipai – ir net ne kanadiečiai, o rusai.

Vėliau vienas tėvo bendradarbiu prisistatęs asmuo kelias dienas vežiojo jaunuolius po Maskvą ir rodė jos gražiausias vietas. Netgi vieną vakarą nuvedė brolius į baletą Didžiajame Teatre. Dar vėliau juos aplankė pusbroliai, dėdės ir tetos bei močiutė. Tačiau su giminaičiais jie sunkiai rado kalbą, nes nemokėjo rusų kalbos, o anie – anglų.

Rusijoje veikia Departamentas S. Tai – vienas slapčiausių žvalgybos padalinių. Jis rengia žvalgus nelegalus, jiems kuria legendas, o vėliau organizuoja jų darbą, formuoja uždavinius, palaiko ryšius.

Kitų valstybių žvalgybos tokios kategorijos – nelegalų – šnipų apskritai neturi. Jie turi šnipų, kurie dirba po diplomatine priedanga, turi šnipų, kurie apsimeta verslininkais, mokslininkais, jie verbuoja imigrantų vaikus. Tačiau, kiek yra žinoma, tik Rusija naudoja šnipus-nelegalus su radikaliai pakeista asmens tapatybe. Juos kruopščiai ir itin slaptai rengia, kuria jiems legendas ir siunčia į svetimas šalis po svetimų vardų ir pavardžių priedanga.

Nelegalai gali vykdyti ne vieną užduotį. Pirma, jie palaiko ryšį su itin vertingais užsienio agentais, iš jų paima informaciją ir ją perduoda Rusijos žvalgybai. Tai leidžia geriau apsaugoti agentus. Antra, nelegalai patys renka informaciją. Jie įsidarbina svarbiose įstaigose, įmonėse, užmezga ryšius su įtakingais ir žinomais žmonėmis, renka apie juos informaciją. Trečia, nelegalai yra apmokyti žudyti, gaminti sprogmenis ir sprogdinti, kenkti ir vykdyti kitą ardomąją veiklą. Jie gali metų metus „miegoti“ ir laukti komandos. Ji gali būti duota prasidėjus karui, pvz., tarp Rusijos ir JAV. Tuomet nelegalai, bent pagal planą, imtųsi teroristinių veiksmų prieš šalį, kurioje pragyveno daugelį metų.

Paaiškėjo, kad nelegalai D. Heathfieldas (tikras vardas– Andrejus Bezrukovas) ir Tracey Foley (Jelena Vavilova) dar 1980 metais buvo užverbuoti KGB. Porą šnipų meno keletą metų mokė Departamento S darbuotojai – atskirai nuo kitų šiai užduočiai rengiamų asmenų. A. Bezrukovas ir J. Vavilova bendravo tik su mokytojais. Nei vienas nelegalas negalėjo žinoti kitų nelegalų, matyti jų veidų – kad ateityje, jei patys įkliūtų, nieko negalėtų išduoti.

Pabaigę kursus, Andrejus ir Jelena tapo Donaldu ir Tracey. Jiems buvo parengti netikri dokumentai. Tapatybė pavogta Kanadoje gimusių ir kūdikystėje mirusių vaikų. 1980 metais naujai iškepti „kanadiečiai“ išvyko į Kanadą ir apsistojo Toronte.

Kuriant legendą ir ją įtvirtinant, kad vėliau užsienio saugumas negalėtų atrasti tikrųjų jų kilmės šaknų, nelegalai ilgus metus neužsiima žvalgybine veikla. Jie gyvena paprastą eilinių žmonių gyvenimą. Džiaugiasi gyvenimu, važinėja į darbą, mylisi, linksminasi, vaikščioja po parką, bendrauja su draugais.

Būtent Toronte gimė šnipų poros vaikai – Timas ir Alexas. Timas prisimena vieno gimtadienio proga aplankęs tėvo darbą. Įmonė prekiavo vystyklais, o tėvas juos pristatinėdavo pirkėjams.

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.

Andrejus Bezrukovas turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau Donaldas Heathfieldas negalėjo tuo pasigirti. Jis įstojo į Toronto universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Kad įtvirtintų legendą, jie keletui metų persikėlė gyventi į Europą, apsigyveno Paryžiuje. Gyveno nedideliame bute šalia Eifelio bokšto. Žmona Tracey niekur nedirbo. Vyras Donaldas toliau studijavo ekonomiką viename prestižinių Prancūzijos universitetų.

Vėliau šeima persikraustė gyventi į JAV. Andrejus/Donaldas tęsė mokslus Harvardo universitete. JAV buvo šnipų galutinė stotelė – vieta, kur jie turėjo užsiimti žvalgybine veikla.

Tačiau nelegalai negalėjo žinoti, kad vos jiems atvykus gyventi į JAV, jais iš karto susidomėjo amerikiečių kontržvalgyba. Jie abu buvo sekami. Pareigūnai įtaisė pasiklausymo prietaisus namuose, jų darbo vietose, automobiliuose. FTB pareigūnai žinojo, kokio lizdo paukščiai iš tiesų yra Donaldas ir Tracey.

Pareigūnai uoliai fiksavo poros nusikalstamą veiklą. Žvalgybinė veikla vyko visu tempu. FTB pavyko perimti Rusijos žvalgybos agentūros SVR centro žinutę, skirtą Tracey , kurioje buvo aiškinama, kaip slapta pasiekti Maskvą: „Labai svarbu! Skriskite į Paryžių. Iš Paryžiaus traukiniu važiuokite į Vieną. Pasitiks žmogus ir įteiks Didžiosios Britanijos pilietės pasą. 32 paso puslapyje pasirašykite. Išmokite pasirašyti vienodu parašu, nes gali prisireikti. Linkiu sėkmės.“

Kita žinutė, kurią perėmė FTB specialistai, skirta Donaldui: „Gavome tavo informaciją. Informacijos apie EF, BT, DK, RR neturime. Pritariame siūlymui „Fermerio“ pagalba kurti patikimų studentų tinklą DC. Tavo ryšiai su „Parrot“ yra perspektyvūs informacijos rinkimui apie įtakingus verslininkus ir politikus. Tam, kad pradėtume jo atžvilgiu darbą, reikalinga informacija: biografija, darbovietė, hobis, ryšiai, galimybės, ir t.t.“

Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova ištisus dešimtmečius apsimetė Kanados piliečiais. Jų demaskavimas skaudžiai atsiliepė sūnums Timui ir Alexui.Per kratą FTB pareigūnai šnipų namuose rado keletą šnipinėjimo daikčiukų, įvairių slaptaviečių, dolerių prikimštų plastikinių maišelių. Rusijos šnipai su centru palaikė ryšį, naudodami steganografinį informacijos perdavimo metodą. Yra šifruojama ne informacija, bet informacijos perdavimo faktas. Už ryšio palaikymą buvo atsakinga Tracey (Jelena).

Šnipų vaikai, dabar Rusijos piliečiai Timofejus ir Aleksandras Vavilovai, ilgą laiką nebendravo su spaudos atstovais. Jie nenorėjo duoti interviu, nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Šį kartą nusprendė pasielgti atvirkščiai. Savo motyvus paaiškino noru susigrąžinti Kanados pilietybę, nes jie – vaikai – neatsakantys už savo tėvų nusikaltimus. Jie gimė Kanadoje, jie gavo Kanados pilietybę ir nori likti kanadiečiais.

Vaikai prašė žurnalistų neatskleisti jų dabartinių darboviečių. Kiek yra žinoma, Timofejus mokslus užbaigė Maskvos universitete ir dabar dirba finansininku Azijoje, o Aleksandras susidūrė su rimtesnėmis problemomis. Jis studijavo Toronto universitete, tačiau studijos buvo nutrauktos, kadangi jis prarado Kanados pilietybę. Tuomet Aleksandras kreipėsi į universiteto vadovybę, prašydamas priimti jį kaip Rusijos pilietį – už mokslus jis pasirengęs sumokėti. Universitetas jo prašymą patenkino.

Tačiau likus kelioms dienoms iki išskridimo į Torontą, Aleksandras sulaukė Kanados ambasados darbuotojo skambučio ir prašymo atvykti pokalbiui į ambasadą. Aleksandras jau buvo susidėjęs visus daiktus, mintimis jau buvo Toronte, o ne Maskvoje. Tačiau ambasados darbuotojas elgėsi gana šaltai, netgi priešiškai. Jis uždavė daug klausimų. Po kelių valandų darbuotojas pranešė, kad Aleksandro viza anuliuojama.

Iki šios dienos nėra aišku, ar Rusijos šnipų – nelegalų Andrejaus ir Jelenos – vaikai žinojo tikrąją savo tėvų istoriją. Prieš keletą metų dienraštis „The Wall Street Journal“ citavo anoniminį JAV kontržvalgybos FTB pareigūną. Šis teigė, kad FTB šnipų namuose buvo įrengusi pasiklausymo prietaisus ir girdėjo visus namuose vykstančius pokalbius. Tėvai Timui atskleidę, kas jie iš tikrųjų yra, kokia jų misija ir kam jie dirba. Jie – tėvai – įkalbėję sūnų dirbti Rusijos žvalgybai. Yra netgi informacijos, kad Timas slaptai lankėsi Rusijoje ir mokėsi šnipų darbo. Timofejus tai neigia.

Negailestingas ir žiaurus šnipų darbas. Pasirinkę tokį gyvenimą, jie rizikuoja sugriauti ne tik savus, bet ir savo vaikų gyvenimus.

Alfa.lt

Gerai užsimaskavusių, svetimoje šalyje kitais asmenimis apsimetusių šnipų vaikų gyvenimas – nepavydėtinas. Jie patiria didelių ir skausmingų išbandymų, paaiškėjus, kad

6 požymiai, kad esate pasiklausomas:

• Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o telefono akumuliatorius yra šiltas, kartais net karštas, tai greičiausiai esate pasiklausomas. (…)

• Telefono akumuliatorius greitai išsikrauna. Vieną dieną pastebite, kad jūsų mobiliojo akumuliatorius greičiau išsikrauna. Kone kasdien reikia jį įkrauti, nors praėjusią savaitę jis taip greit neišsikraudavo. Taigi jeigu jūsų telefono akumuliatorius pradėjo greičiau išsikrauti, tai tikriausiai esate tyrimo objektas. (…)

• Ilgai išsijungia. Jei paspaudus išjungimo mygtuką telefono ekranas dar gana ilgai šviečia, o kartais aparatas ir visai neišsijungia arba išjungimo mygtuką reikia spausti kelis kartu, tai galbūt esate sekamas. (…)

• Keistas telefono aparato aktyvumas. Netikėtai telefonas pradeda savarankiškai veikti: įsijungia ekrano apšvietimas, telefonas išsijungia, ekrane matosi kažkokie procesai. Tai dar vienas galimas požymis, kad esate pasiklausomas. (…)

• Pašalinis garsas. Jei kalbėdamas telefonu girdite keistus garsus, aidą, zyzimą, savo balsą, tai tikriausiai esate kontroliuojamas. (…)

• Trikdžiai. Jeigu naudojatės telefonu būdami šali kitų elektroninių prietaisų (televizoriaus) ir kalbėdamiesi matote televizoriaus ekrane trikdžius, tai galbūt jūsų telefono aparate instaliuota pasiklausymo ar sekimo programa. (…)

 

6 požymiai, kad esate pasiklausomas: • Akumuliatoriaus temperatūra. Jeigu krį laiką nenaudojate telefono: niekam neskambinote, nesiuntėte žinutės ar nenaršėte internete, o

Šį kartą išsamiau pakalbėkime apie verbavimo procesą. Jis labai aktualus kiekvienam energingam, iniciatyviam, besisukančiam versle ar valstybės valdyme Lietuvos piliečiui. Tokiu asmeniu bet kada gali susidomėti užsienio valstybių žvalgybos, konkurentai ar samdyti detektyvai.

Pakalbėkime apie verbavimo procesą, kai asmuo į slaptą bendradarbiavimą įtraukiamas palaipsniui. Tai gali trukti mėnesį, tris ar net metus. Verbuotojui laikas nėra svarbu. Jam svarbus rezultatas – kad jūs būtumėte pakabintas ant kablio ir neturėtumėte jokių galimybių ištrūkti.

Toks verbavimo procesas yra labai pavojingas, nes jį laiku atpažinti sudėtinga. Daugelis žmonių tik galutinio verbavimo etape, atėjus metui užtvirtinti agento ir verbuotojo santykius, suvokia, kad jie jau yra „pakabinti” ir nebegali savarankiškai priimti sprendimų, yra priklausomi nuo kitų žmonių. Tokia situacija itin pavojinga – slaptas bendradarbiavimas visuomet baigiasi agento kaip asmenybės žlugimu.

Dvigubas gyvenimas, nuolatinis melavimas, gandų skleidimas, draugų šmeižimas, kenkimas bendradarbiams atsiliepia žmogaus asmenybei taip pat, kaip ilgalaikis alkoholio vartojimas atsiliepia žmogaus fizinei būsenai ir išvaizdai. Žiūrėdami į alkoholio sudarkytą veidą, galite įsivaizduoti, kaip atrodo ilgamečio agento asmenybė iš vidaus.

Todėl tikrai verta išvengti spąstų, kol dar nėra per vėlu. Pateiksiu jums keletą patarimų, kaip laiku atpažinti verbavimo veiksmus ir laiku atsikratyti verbuotojo. Sakau laiku, nes tai labai svarbu. Jei nors truputį delsite, jei delsite ilgėliau, tai su kiekviena diena, savaite, mėnesiu jums bus vis sunkiau ir sunkiau atsikratyti to žmogaus.

Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti – jūsų niekada ar beveik niekada neverbuos draugas ar pažįstamas, žodžiu, jūsų rato žmogus. Jis gali apie jus surinkti informaciją ir ją perduoti tikram verbuotojui. Tačiu jus verbuos jums nežinomas, nepažįstamas žmogus. Todėl pirmas signalas – kai nežinomas, tačiau turintis gana aukštą statusą (diplomatas, saugumietis, verslininkas, detektyvas) žmogus išreiškia norą susitikti su jumis ir pasikalbėti.

Interesantas greičiausiai trykš gerumu, rodys jums didelį palankumą, pagarbą. Jis tiesiog degte degs noru jums padėti, jus suprasti ir būtinai susitikti ir pakalbėti. Taip gali atrodyti pirmieji verbuotojo veiksmai, kurie turėtų iš karto atkreipti jūsų dėmesį, padėti jums tapti budresniems. Tačiau tai tik vienas ir pats pirmasis požymis – vien iš jo galutinės išvados daryti dar negalime.

Antras svarbus dalykas – susitikimo metu verbuotojas pradžioje kalbės įvairias banalybes. Apie tai, kaip skraidantys laivai raižo kosminę erdvę, kaip badauja Afrikos vaikai, kokį didelį blogį neša teroristai arba kaip kenčia žmonės dėl neteisėtos verslininkų konkurencijos. Kalbėjimas apie orą, tikrąją prasme ir ne, verbuotojui reikalingas tam, kad jis ilgiau galėtų jus pašnipinėti, įvertinti, prisijaukinti, nuimti stresą ir pačioje pradžioje tvyrančią įtampą. Jis siekia įgauti jei ne jūsų pasitikėjimą, tai bent palankumą.

Vėliau verbuotojas gali išsakyti iš anksto sugalvotą ir kruopščiai suplanuotą, tačiau visiškai su jo tikraisiais ketinimais nesisiejantį, susitikimo motyvą. Jis kalbės apie aplinkybes, kurios yra jums puikiai žinomos, nes jūs patys dalyvavote jose, jas matėte, girdėjote ar skaitėte naujienų portale. Tema nėra svarbi. Svarbu jūsų atsakymai, pasisakymai. Verbuotojo taip pat nedomina jūsų pasakytos informacijos turinys, nes jis, kaip dažniausiai būna, apie šias aplinkybes žino daugiau nei jūs. Verbuotojui svarbu pateikti jums susitikimo motyvą, kuris neturi sukelti jūsų baimės ir priešiškumo.

Trečias dalykas – verbuotojas, įgavęs daugiau pasitikėjimo (patikėkite manimi, tie, kurie verbuoja, yra puikūs psichologai ir geba žmogui įtikti per kelias minutes), ir išsakęs susitikimo motyvą bei jį aptaręs su jumis, paprašys jūsų nedidelės paslaugos. Tai gali būti prašymas sužinoti kokią nors informaciją arba gauti ir atnešti kokį nors niekam nereikalingą dokumentą, laikraščio straipsnį. Vėlgi verbuotojui yra visiškai nesvarbus jūsų gautos informacijos turinys. Tai jo nedomina. Jam yra labai svarbu tai, kad jūs sutiktumėte atlikti konkrečius veiksmus jo prašymu. Jam yra labai svarbu, kad jūs įvykdytumėte jo užduotį. Paslaugos prašymas iš menkai pažįstamo žmogaus jau yra rimtas požymis, rodantis, kad jūs esate grobis, kad verbuotojas bando jus sužvejoti ir jau išmetė jauką.

Būtent šiame etape jūs turite suvokti, kad atėjo laikas perimti iniciatyvą. Privalote aiškiai pasakyti pašnekovui, kad jis paslaugos nesulauks. Nėra būtina aiškinti, dėl kokių priežasčių, nors galite pasakyti, kad neturite tam laiko, kad nenorite veltis į neaiškias situacijas. Galų gale, galite tiesiai rėžti jam į akis, kad nenorite tapti agentu. Privalote drąsiai ir ryžtingai pačioje pradžioje, t.y. jau šiame etape, pasakyti verbuotojui, kad nenorite su juo daugiau turėti jokių reikalų.

Ketvirtas dalykas – jeigu vis vien sutiksite padaryti paslaugėlę, galvodami, kad prieš jus ne verbuotojas, o šiaip žmogus, linkintis jums gero gyvenimo, turite atidžiai sekti, kas bus vėliau. Pašnekovo prašymas pokalbio turinį ar patį susitikimo faktą laikyti paslaptyje turėtų jus galutinai įtikinti, kad prieš jus sėdi verbuotojas. Tik pagalvokite: kodėl turėtumėte slėpti faktą susitikimo su žmogumi, kurio nepažįstate? Kas gi čia tokio ypatingai slapto atsitiko?

Grįžus namo po susitikimo su verbuotoju, rekomenduoju apie šį susitikimą papasakoti visiems, aprašyti socialiniuose tinkluose. Tokio nekontroliuojamo agento nei vienas verbuotojas nenorės turėti. Nuo jo bėgs kaip nuo ugnies, nes toks agentas yra viena didelė problema, o ne nauda.

Atminkite: agento paslaptis anksčiau ar vėliau bus atskleista ir taps vieša. Atidžiai pažiūrėkite savo buvusią ar esamą aplinką ir atrasite žmogų, kuris dėl savo elgesio kėlė (ar vis dar kelia) jums įtarimų. Tikrai rasite. Jei neturėsite tikrų faktų apie to žmogaus slaptą bendradarbiavimą su konkurentais, užsienio žvalgais, detektyvais, tai intuityviai jusite, kad to žmogaus reikia saugotis, laikytis nuo jo atokiau, negalima juo pasitikėti. Taip jau yra surėdytas žmogus.

Jei žmogus daro blogus darbus, jis skleidžia nematomą, tačiau juntamą neigiamą energiją, kuri kitus žmones įspėja: saugokitės. Agentas laikui bėgant praranda visų – ir pažįstamų, ir draugų, ir šeimos narių, ir bendradarbių – pasitikėjimą. Nėra žmogui baisesnės bausmės, kaip jo ignoravimas ir izoliacija.

alfa.lt

Šį kartą išsamiau pakalbėkime apie verbavimo procesą. Jis labai aktualus kiekvienam energingam, iniciatyviam, besisukančiam versle ar valstybės valdyme Lietuvos piliečiui.

Ne Rusija ir ne teroristai yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui, o mes patys.

Mūsų šalis yra žemiausioje moralinio išsivystymo stadijoje. Beveik dugne. Tiek metų gyvuoja valstybė, gyvuoja tauta, o pakilti aukščiau trečio moralinio išsivystymo lygio nesugebėjome. Mes didžiuojamės savo valstybės istorija. Didžiuojamės jos pasiekimais, pergalėmis ir tuo, kad sugebėjome per tiek amžių išlikti ir išsaugoti savo tautos kultūrą, kalbą, papročius. Tačiau taip toli nuėję atsidūrėme giliame moralinio nuopuolio dugne.

Išvada žiauri ir bjauri, tačiau teisinga. Straipsnyje pateiksiu penkias moralinio išsivystymo stadijas nuo žemiausios iki aukščiausios. (Gal neužpyks Kolbergo pasiekėjai.) Kiekvienas galėsite įvertinti save, savo kolektyvą, bendruomenę ir valstybę. Esu įsitikinęs, kad jūsų išvada atitiks mano padarytą išvadą.

Taigi, pradėsime nuo žemiausios moralinio išsivystymo stadijos.

Apdovanojimo ir bausmės. Kiekvienas veiksmas yra geras veiksmas, jei už jo atlikimą žmogų šeimininkas, tėvai ar dar kas nors apdovanoja (duoda jam saldainį, pagiria jį, paglosto galvą, nusišypso, pamaitina ar pagirdo). Kiekvienas veiksmas yra blogas veiksmas, jei už jo atlikimą žmogų šeimininkas, tėvai ar dar kas nors nubaudžia. Žmogus skirsto veiksmus į blogus ir gerus pagal gautą ne veiksmo, bet šeimininko vertinimo rezultatą. Jei šeimininkas jį apdovanoja, tai veiksmas geras, jei nubaudžia, tai –blogas.

Šioje stadijoje žmogaus moralinis išsivystymas lygus nuliui. Jo paprasčiausiai nėra. Žmogus prilygsta gyvuliui. Taip yra dresuojami gyvūnai. Jei gerai atlieka veiksmą, gauna skanumyną, jei blogai, gauna per galvą.

Tokio tipo žmonių galima rasti mūsų šalyje. Tai asmenys, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos ir darbo. Taip vadinami „bomžai“. Nemažai į šią kategoriją patenka žmonių, kurie gyvena kaimuose ir yra visiškai degradavę. Jų gyvenimo tikslas yra tenkinti pagrindinius fiziologinius poreikius: pavalgyti, išgerti, pamiegoti.

Naudos, savanaudiškumo stadija. Kas man iš to? Kokią aš naudą gausiu? Žmogus veiksmus vertina pagal gautą naudą sau. Jei veiksmas atneša jam naudą, tai jis yra geras veiksmas. Jei naudos žmogus negauna, tai veiksmas yra blogas. Nauda yra gėris.

Tokio tipo žmonėms neegzistuoja nei įstatymai, nei moralės normos. Tikslas pateisina priemones. Tai yra pagrindinis jų veiklos šūkis. Šie žmonės, siekdami tikslo, lipa per kitų žmonių galvas, griauna žmonių likimus. Kiti žmonės jiems yra įdomūs tiek, kiek jie iš jų gali gauti naudos. Jiems svarbiausia yra asmeninė nauda.

Lietuvoje tokio moralinio išsivystymo žmonių yra daug. Pirma. Kriminaliniai nusikaltėliai, kurie gyvena pagal savas taisykles (poniatijes). Antra. Ekonominiai nusikaltėliai, kurie užsiima kontrabanda, sukčiavimu, kitais nusikaltimais. Trečia. Taip vadinamos „baltosios apykaklės“, kurios užsiima stambiomis aferomis, valstybės turto „teisėtu“ grobstymu, valstybės užsakymų „teisėtu“ gavimu, mokesčių slėpimu, pinigų plovimu ir taip toliau, ir panašiai. Visus juos jungia įsitikinimas, kad jie yra išskirtiniai, nes geba mulkinti kitus (kvailelius) ir gyventi jų sąskaita.

Tikriausiai ne vienam teko susidurti su tokiu pasakymu. Žiūrėk, koks kietas vyras. Sugeba „sukti“ reikalus. Šaunuolis. Tokio tipo žmonės yra gerbiami šalies piliečiai. Jiems daug kas pavydi. Daugeliui jaunuolių jie yra sektini pavyzdžiai.

„Gero berniuko“, „Geros mergaitės“ stadija. Žmogus veiksmus į gerus ir blogus skirsto pagal savo nuožiūrą, supratimą ir suvokimą. Jeigu jis galvoja, kad jo veiksmą tinkamai įvertins jo viršininkas (tai gali būti vadovas darbe, žmona, autoritetas ar dar kas nors), tai tas veiksmas yra geras ir moralus veiksmas. Jeigu viršininkas jo veiksmą įvertins blogai, tai tas veiksmas yra amoralus. Svarbiausia čia yra suprasti tai, kad viršininkas nevertina žmogaus veiksmo. Viskas vyksta žmogaus smegenyse ir jam pačiam įsivaizduojant ar vertinant turimą patirtį.

Žmogui visuotinai priimtos moralinės normos neegzistuoja. Jo moralė yra teigiamas viršininko atsiliepimas, nusišypsojimas ar pagyrimas. Jis viską daro dėl viršininko. Stengiasi jam visokiais būdais įtikti. Kuo giliau jis įlenda vadovui į s……, tuo moralesnis galvoja esąs.

Jis nuolat kovoja su priešais. Jei priešų nėra, tai juos išgalvoja. Svarbiausia, nieko neprileisti prie vadovo. Jie yra labai nepatikimi. Šiandien – ištikimi ir be galo lojalūs vienam vadovui, o pasikeitus situacijai ir atsiradus galingesniam ir įtakingesniam vadovui, jie akimirksniu perbėga į kitą stovyklą. Jie tampa aršiais priešais buvusiam vadovui, jei to reikalauja situacija.

Tokio moralinio išsivystymo žmonių Lietuvoje yra labai daug. Juos galima aptikti nesibaigiančiuose valdžios koridoriuose. Jų galima aptikti ir privačiame sektoriuje. „Gero berniuko“ virusu yra užsikrėtusi didelė mūsų visuomenės dalis.

Socialinės tvarkos palaikymo orientacijos stadija. Žmogus žino ir supranta įstatymus bei moralines normas. Jis griežtai jų laikosi. Moralus elgesys yra tas elgesys, kuris neprieštarauja įstatymams, taisyklėms ar moralės normoms. Elgesys, kuris prieštarauja įstatymų reikalavimams, yra amoralus ir blogas elgesys.

Tai ketvirtoji moralinio išsivystymo stadija. Ji gana aukšta ir atrodo, kad trūkumų neturi. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokio tipo žmogus griežtai laikosi visų įstatymų nepriklausomai nuo to, kad jie yra pasenę ir netinkami, o kartais prieštarauja logikai ir jų laikymasis duoda ne naudą, o nuostolius. Jie neinicijuoja įstatymų, taisyklių pakeitimų. Jie fanatiškai tiki jais ir jų laikosi. Jie taip yra išauklėti.

Tokio tipo žmonių daug nėra. Jie yra nepakeičiami sargo, sandėlininko, policininko ar auditoriaus darbui. Jie viską daro taip, kaip yra parašyta įstatyme.

Socialinio kontrakto stadija. Žmogus žino ir supranta įstatymus, taisykles ir visuotinai priimtas moralines normas. Jis jas gerbia ir griežtai laikosi jų reikalavimų. Tačiau jeigu įstatymas yra pasenęs ir trukdo siekti tikslų, tai žmogus inicijuoja tų įstatymų ar moralinių normų pakeitimus. Jis ieško bendro sutarimo tarp visų socialinių grupių. Tai labai aukšto moralinio lygio žmogus.

Mes esame okupavę pirmas tris moralinio išsivystymo stadijas. Jos visiškai atitinka mano pradžioje išsakytą teiginį, kad mūsų šalis yra žemiausiuose moralinio išsivystymo stadijose. Bjauru yra tai, kad kai nėra moralės, tai nėra nieko. Gali būti geriausi pasaulyje įstatymai, tačiau niekas jų reikalavimų nesilaikys. Ne moralioje šalyje ne įstatymai kuria žaidimo taisykles, o „poniatijos“. Kas yra galingesnis, stipresnis, tas yra teisus.

Todėl norisi straipsnį užbaigti garsaus ir žinomo lietuvos filosofo A.Šliogerio žodžiais – „Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė“. (Kleptokratinis – vagių valdžia)

Alfa.lt

Ne Rusija ir ne teroristai yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui, o mes patys. Mūsų šalis yra žemiausioje moralinio išsivystymo stadijoje. Beveik

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu ir kaip jas naudoju straipsnyje.

Valdžios saugumo struktūros. Kalbėdamas apie jas, turiu omenyje tarnybas, kurios pagal Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymus turi teisę vykdyti slaptą žmonių ir organizacijų sekimą, rinkti apie juos informaciją ir kištis į jų gyvenimą. Tokių tarnybų Lietuvoje yra net aštuonios.

Visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos. Suprantu jas taip pat, kaip ir jūs. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kad, kalbėdamas apie šias organizacijas, turiu omenyje organizacijas, kurios yra nepriklausomos nuo valdžios. Jos yra finansuojamos ne iš valstybės biudžeto ir ne valstybės pinigais bet kokia forma.

Agentūrinis darbas. Čia reikia stabtelėti ilgėliau. Agentas yra vienas iš jūsų. Jūs dirbate organizacijoje, turite nemažai bendradarbių. Visi vykdote kažkokias jums priskirtas funkcijas, sprendžiate uždavinius. Agentas dirba kartu su jumis ir yra jūsų kolega su tokiomis pat funkcijomis, įsipareigojimais ir teisėmis. Tačiau šis jūsų kolega agentas turi papildomas slaptas užduotis, kurias privalo vykdyti. Jos nėra žinomos nei jums, nei bendradarbiams, nei vadovams, nei agento artimiesiems. Jis dirba valdžios saugumo institucijai ir dažniausiai už savo darbą gauna materialinį atlygį.

Kaip agentai atsiranda jūsų visuomeninėje organizacijoje?

Pirmasis kelias: jį užverbuoja. Niekuo neišsiskiriantis darbuotojas dirba organizacijoje. Vieną dieną valdžios saugumo struktūros, radusios keliuką į jo silpnybes ar turimas problemas, jį užverbuoja, apmoko, instruktuoja ir išsiunčia dirbti – rinkti informaciją apie jus ir organizaciją.

Antrasis kelias: agentą infiltruoja į organizaciją. Jis jau yra užverbuotas ir apmokytas agentas, kuris įsidarbina visuomeninėje organizacijoje ar profsąjungoje ir tampa jos etatiniu darbuotoju.

Trečiasis kelias: organizacija, to nežinodama, įdarbina ne paprastą užverbuotą agentą, o slaptą etatinį saugumo institucijos darbuotoją. Jo tikroji tapatybė slepiama, ryšiai slepiami. Jis savo darbą dirba slaptai. Kalbate, dirbate su vienu žmogumi, o pasirodo, kad jis netikras – visiškai kitas žmogus su kitokia gyvenimo istorija.

Didžiojoje Britanijoje šiuo metu vyksta viešas tyrimas dėl tokių slaptų pareigūnų veiklos visuomeninėse organizacijose. Jie ilgus metus kitais vardais ir pavardėmis dirbo šiose organizacijose, dalyvavo jų veikloje, tačiau tuo pačiu metu vykdė slaptas policijos užduotis. Jie nėra supermenai. Jie yra paprasti žmonės, turintys silpnybių, negalintys atsispirti moters grožiui, aistrai, meilei. Vienas iš tokių slaptų pareigūnų per savo slaptą tarnybą organizacijose turėjo lytinių santykių su keliomis moterimis. Viena iš jų pagimdė vaikutį. Vėliau jis dingo joms iš akiračio. Dar vėliau pasirodė svetimu (savo tikruoju) vardu ir pavarde. Moterys patyrė didelį šoką. Jos reikalauja iš policijos kompensacijos ir ją greičiausiai gaus. Anksčiau Didžiosios Britanijos istorijoje būta atvejo, kai moteris, pagimdžiusi vaiką nuo slapto policijos pareigūno, kuris dirbo apsimetęs kitu asmeniu, prisiteisė 400 tūkst. svarų sterlingų kompensaciją.

Agentai, veikdami visuomeninėse organizacijose, gali vykdyti šias užduotis:

Rinkti informaciją apie organizaciją, jos vadus, narius, planus, organizuojamus renginius, organizacijos ryšius su kitomis organizacijomis, jos finansinius rėmėjus, bendradarbiavimą su užsienio piliečiais.

Daryti įtaką vadovų priimamiems sprendimams, teikti vadovams dezinformaciją, manipuliuoti jais, įrodinėti savo tiesas. Kartais agentai patys tampa vienais iš vadovaujančių asmenų. Tuomet priima sprendimus, palankius ne profsąjungai ir jos nariams, bet valdžiai.

Griauti organizacijos darbą iš vidaus. Agentai gali trukdyti priimti sprendimus, nevykdyti užduočių, vilkinti darbus. Kelti intrigas, skleisti gandus. Žodžiu, daryti viską, kad organizacija prarastų reputaciją ir žmonių pasitikėjimą.

Sovietiniais laikais KGB dažnai siekdavo į jai nepalankias organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų. Į organizacijos vidų patekęs vienas agentas po truputį pritraukdavo kitus agentus, tada visi kartu išstumdavo iš organizacijos vadovaujančių postų KGB nepalankius asmenis. Sėkmingos operacijos metu KGB faktiškai perimdavo organizacijos valdymą. KGB agentai pradėdavo dominuoti tarp organizacijos vadovų. Jie priimdavo sprendimus ir spręsdavo, kaip turi veikti organizacija, kokius žmones priimti į darbą.

Valdžios saugumo struktūrų informacijos rinkimą apie visuomenines organizacijas ir profsąjungas slaptų agentų pagalba būtų galima pateisinti, jeigu valdžia, naudodama agentūrą, kovotų su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis ir nusikaltėliais. Jeigu agento paskirtis organizacijoje ar profsąjungoje ieškoti nusikaltėlių, kurie daro ar rengiasi daryti nusikaltimus, surasti jį ir neutralizuoti su saugumo struktūromis, toks agento darbas yra priimtinas. Kovoti su banditais ir nusikaltėliais, kurie kelia pavojų žmonėms, yra visuomenei reikalingas ir naudingas dalykas.

Tačiau šiuo metu Lietuvoje valdžios agentūrinį darbą visuomeninėse organizacijose ir profsąjungose pateisinti sunku. Kol nebus priimti normalūs, skaidrūs ir saugumo struktūrų veiklą kontroliuojantys įstatymai, tol jokiais būdais negalima leisti valdžiai kištis nei į organizacijų, nei į profsąjungų veiklą, nes, žiūrėk, anksčiau ar vėliau jos perims šių organizacijų valdymą arba sukels jose sumaištį ir neleis joms normaliai ir skaidriai atstovauti bei ginti savo narių interesų.

Sako, pasitikėk valdžia, juk ji lietuviška, tikra ir nepriklausoma. Valio, džiaugiuosi tuo, kad esame laisvi nuo ruso įtakos ir pinigų. Tačiau, kokia bebūtų valdžia, ja pasitikėti negalima. Tokia yra pagrindinė taisyklė.

Žmogus, gavęs valdžią ir ją pajutęs, kardinaliai pasikeičia. Ne visi, bet dauguma. Atsparių valdžios skoniui yra mažuma arba net vienetai. Todėl turi būti sudėti saugikliai, kurie apsaugotų žmones nuo piktnaudžiavimo valdžia. Turi būti parengti ir priimti aiškūs, konkretūs ir skaidrūs įstatymai, kurie reglamentuotų saugumo struktūrų veiklą ir apsaugotų atskiro žmogaus, organizacijos, profsąjungos, visuomenės interesus.

Tik tuomet galima sakyti, kad valdžia gali naudoti agentūrą informacijos rinkimui visuomeninėse organizacijose, profsąjungose, įmonėse, klubuose ar dar kur nors kitur. Tik tuomet galima valdžiai suteikti teisę naudoti agentūrą informacijai rinkti visuomeninėse nepriklausomose nuo valdžios organizacijose, nes visuomenė, piliečiai turės efektyvius įrankius kontroliuoti saugumo struktūrų veiklą ir žiūrėti, kad ji neperžengtų įstatymu nubrėžtų ribų ir neviršytų įgaliojimų.

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos žodžius: „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ arba „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę“ ir, galų gale, „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“, apima dvejopi jausmai: džiaugsmo ir pasididžiavimo bei pykčio ir nusivylimo. Atmintyje išnyra Lietuvių Tautos atstovo, žinomo rašytojo ir poeto Vytauto Aleksandro Cinausko pasakyti žodžiai: „Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad vyksta nuolatinė kova tarp valdžios ir tautos. Tauta, iškovojusi laisvę ir nepriklausomybę, savo teises ir laisves įtvirtino Konstitucijoje ir nurodė valdžiai griežtai jos laikytis. O valdžia patyliukais, po žingsniuką pradėjo siaurinti tautos teises ir laisves. Jai tarnaujantys teisės profesoriai sudėtingais tarptautiniais žodžiais bei sakiniais užliūliavo tautą.

Kaip valdžia iš mūsų pavogė Konstituciją?

Konstitucija. Tai – visuotinis piliečių susitarimas. Tai – Tautos valia. Tai – aukščiausia valdžia valstybėje. Per amžių amžius žmonės kovojo dėl savo teisių ir laisvių. Kiekviena Konstitucijoje parašyta nuostata apie žmogaus teises ir laisves, apie valstybės nepriklausomybę yra iškovota krauju, paaukota šimtai aukų, kad ji būtų įrašyta, įtvirtinta ir įgyvendinama.

Piliečiai patys sprendžia, kaip jiems gyventi, kokią santvarką kurti, kokias teises turėti, o kokias teises ir galias suteikti valdžios institucijoms. Noriu, kad kalbėdami apie Lietuvą, visų pirma  galvotumėte apie tautą, visuomenę, pilietį ir tik po to apie valstybės aparatą, kuris tautos sukurtas tik tam, kad nebūtų chaoso, kad lengviau būtų gyventi ir spręsti problemas. Piliečiai sprendžia viską. Tai yra svarbiausias veiksnys ir didžiausiais Tautos laimėjimas. Tauta priima Konstituciją, ir tik Tauta gali ją keisti. Tai yra Tautos kompetencija, jos suverenių galių realizavimas.

Konstitucinis teismas. Tauta, kurdama ir priimdama Konstituciją, nusprendė įkurti Konstitucinį teismą. Šiam teismui ji priskyrė vienintelę funkciją – spręsti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai. Jei Konstitucinis teismas oficialiai paskelbė, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai jis (įstatymas) iš karto laikomas negaliojančiu.

Konstituciniam teismui nereikia visuomenei aiškinti savo sprendimo motyvų. Jam užtenka oficialiai paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, kurioje yra sakoma, prieštarauja įstatymas Konstitucijai ar ne. Ir viskas. Taškas. Darbas, kurio iš Konstitucinio teismo reikalauja Tauta, yra padarytas. Daugiau iš jo nieko nereikalaujama.

Tačiau…

Konstitucinės doktrinos formavimas. Konstitucinio teismo teisėjai skyrė sau papildomą funkciją – aiškinti Konstituciją, nes, jų įsitikinimu, tauta jos nesupranta. Jie, devyni teisėjai, o kartais mažiau, nes ne visų nuomonės sutampa, Tautai pradėjo aiškinti Konstituciją ir šį savo aiškinimą oficialiai skelbti tautai kartu su nutarimu. Tų aiškinimų vis daugėjo, gausėjo, kol sykį jie tapo, kažkieno gudriai sugalvotu pavadinimu, konstitucine doktrina.

Įstatymuose yra parašyta, kad Konstitucinio teismo nutarimai turi įstatymo galią. Valdžiai tarnaujantys teisės profesoriai tvirtina, kad Konstitucinio teismo aiškinimai, t. y. konstitucinė doktrina, turi ypatingą konstitucinę galią. Būtent ji ir yra tikroji Konstitucija. Ar suprantate, apie ką kalbu? Tautos valia, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, nėra aukščiausia valia. Už ją yra aukštesnė Konstitucinio teismo teisėjų valia. Kartą įsijautęs vienas profesorius teigė: kuo pilnesnė konstitucinė doktrina, tuo daugiau Konstitucijos.

Ir dar. Kaip žinote, Konstitucija nekinta. Norint ją pakeisti, reikia pereiti kryžiaus kelius. Tai sudėtingas ir ilgas kelias. Tačiau konstitucinė doktrina yra kintama. Juk ją rašo žmonės, kurie būna priklausomi, pažeidžiami, turi įvairių silpnybių, taip pat yra subjektyvūs. Juk politinė bei ekonominė padėtis šalyje nuolatos keičiasi. Konstitucinio teismo teisėjai Konstitucijos straipsnį paaiškina vienaip, o praėjus keliems metams tą patį straipsnį jie jau aiškina kitaip. Jie gali keisti konstitucinę doktriną, kuri, jų pačių įsitikinimu, ir yra Konstitucija. Kokie bus politiniai užsakymai, tokia ir bus Konstitucija. Štai kaip paprastai valdžia iš tautos pasisavino Konstituciją.

Tačiau… tai dar ne viskas.

Konstitucinė dvasia. Konstitucinę dvasią gali pamatyti tik išrinktieji. Ne kiekvienam yra duota galimybė pabendrauti su ja, išklausyti jos ir suprasti. Ne kiekvienam ji pasirodo. Gali visą gyvenimą teisinius poterius murmėti, bet ji vis tiek tave ignoruos.

Konstitucinė dvasia turi ypatingus gebėjimus. Ji pati, be tautos pastangų, kuria konstitucines nuostatas ir jas aiškina. Kartais konstitucinėje doktrinoje galima rasti nuostatų, kurių nėra Konstitucijoje, tačiau kurios, teisės profesorių teigimu, logiškai išplaukia iš Konstitucijos visumos. Tik išrinktieji profesoriai gali šias išplaukas iš visumos suvokti ir įrašyti į konstitucinę doktriną.

Tai kas gi nutinka? O nutinka taip, kad išrinktasis Konstitucinio teismo teisėjas kuria konstitucinę doktriną, remdamasis Konstitucijos nuostatomis, kurių Konstitucijoje nėra, tačiau kurias jam, matyt, pašnabždėjo Konstitucinė dvasia.

„Mano Tėvynė – širdis prie širdies. Mano valstybė – vagis ant vagies“. O kaip gi kitaip pasakyti?  Jei net Konstituciją pavogė!!!

 

1992 m. spalio 25 dieną Tauta vieningai balsavo ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos