2020/07/05

Naujienos

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave nuodys? – žurnalistams įsiaudrinusi aiškino vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, publicisto, žinomo žurnalisto bei Kremliaus kritiko Vladimiro Kara-Murzos žmona.

Vladimiras Kara-Murza praėjusių metų gegužės mėnesį vieną rytą atvyko į darbą ir, kaip įprastai, atėjo į susirinkimą. Tačiau netrukus jam pasidarė bloga, silpna. Jis pradėjo vemti, rankos pamėlynavo. Vladimiras vėmė be perstojimo tol, kol krito be sąmonės.

Prabudo jau ligoninės palatoje, praėjus savaitei. Visą tą laiką prabuvo komoje. Jam pasisekė. Jis – Vladimiras Kara-Murza, aršus Kremliaus kritikas – liko gyvas. Kiti ne.

Vėliau, daug vėliau užsienio gydytojai V. Kara-Murzos kraujyje aptiko sunkiųjų metalų, tačiau jie negalėjo atsakyti į klausimą, kokie tai buvo nuodai.

Rusijos valstybę valdant buvusiam KGB saugumo pareigūnui Vladimirui Putinui, padaugėjo keistų, nepaaiškinamų mirčių. Stiprūs, sveiki, jauni, tačiau įtakingi, daug žinantys žmonės pradėjo kristi kaip rudeniniai lapai. Visi jie skirtingi, daugelis vieni kitų nepažinojo ir jų veikla skyrėsi, tačiau visus juos vienijo vienas dalykas – kritika Kremliui.

Kodėl aukščiausios valdžios viršūnėje sėdintis žmogus nusprendžia žudyti savo konkurentus, oponentus, o kartais ir visiškai jam nepavojingus žmones? Galimos trys versijos.

Pirma, jie keršija buvusiems bendražygiams. Mąstymas labai paprastas: „mes dirbome kartu, mes iškilome kartu. Aš tau sudariau visas sąlygas dirbti, uždirbti, gyventi, turėti įtaką, o tu paėmei ir išdavei mane ir kitus savo draugus. Išdavikams mes niekada neatleidžiam.” Toks mąstymas būdingas ir diktatoriams, ir nusikalstamo pasaulio atstovams.

Antra, sustabdyti kokio nors „dirgiklio“, kuris be galo ir be krašto erzina, veiklą, kuri kartas nuo karto sukelia nors ir nedidelių, tačiau nereikalingų problemų. Žmonės, kurie nuolat kelia problemų, kurie nuolat aiškinasi, klausinėja, skleidžia gandus, nepatikrintą, o gal ir patikrintą informaciją apie aukščiausiąją valdžią, galingųjų nuomone, turi būti sustabdyti.

Trečia, įbauginti kitus, kad jie nusiramintų, patys nutrauktų veiklą, pradėtų rūpintis kitais reikalais ir neužsiimtų politika ar kova su didžiąja korupcija. Atimi vienam gyvenimą – sustabdai kelis kitus kritikuotojus. Žmonės nori gyventi.

Dar 1921 metais rusų profesorius Ignatijus Kazakovas įkūrė ir pradėjo vadovauti laboratorijai, kuri tyrinėjo, kūrė ir gamino nuodus. Laboratorija, anuomet vadinta „specialiuoju kabinetu”, buvo įsikūrusi Biochemijos institute. Iš pradžių valdžia jos veikla nesidomėjo. Vėliau atsirado interesas ir supratimas, kad nuodus galima panaudoti kovojant su priešu. I. Kazakovo laboratorijos atradimai vis daugiau ir daugiau domino NKVD, tuometinės Tarybų Sąjungos saugumo tarnybos, vadovus.

Tik štai 1937 metais, vykstant didiesiems „valymams”, NKVD areštavo profesorių I. Kazakovą, apkaltino jį valstybės išdavyste, nuteisė mirties bausme ir sušaudė. O vadovauti laboratorijai, kuri buvo įslaptinta ir priskirta tiesiogiai NKVD, paskyrė Grigorijų Mairanovskį. Apie jos veiklą žinojo tik aukščiausi NKVD vadovai.

Stalino laikais nuodų gamybos laboratorija klestėjo. Jos pagrindinis uždavinys, kurį jai suformulavo NKVD vadovybė ir valstybės aukščiausioji valdžia, buvo sukurti tokį nuodą, kurio būtų neįmanoma aptikti aukos organizme, kuris būtų beskonis, bekvapis ir bespalvis.

Buvęs NKVD vadovas Lavrentijus Berija, kai buvo sulaikytas ir tardomas, pripažino davęs leidimą laboratorijos darbuotojams atlikti tyrimus su žmonėmis. L. Berija gynėsi: „Tai buvo ne mano idėja“.

G. Mairanovskis su savo specialistais aukoms kartu su maistu duodavo nuodų ir stebėdavo, kaip nuodai veikia žmogaus organizmą. Visi tyrinėti žmonės mirė baisiose kančiose. Vieni greičiau, kiti kankinosi ilgiau. G. Mairanovskis, norėdamas ištirti nuodų poveikį skirtingos sveikatos, amžiaus, svorio, lyčių žmonėms, iš koncentracijos stovyklų parsiveždavo visą jų būrį.

Vėliau, kai mirė J. Stalinas, kai ta pati NKVD, tik pasivadinusi MGB, areštavo G. Mairanovskį ir jį apklausė, jis patvirtino, kad tyrimus atliko su žmonėmis, o žmones jam atveždavo iš Gulago, arba perduodavo tuos, kuriems teismas skyrė mirties bausmę, arba paprasčiausiai atvesdavo, matyt, valdžiai neįtikusius žmones į laboratorijos patalpas tyrimams.

Sovietų Sąjungos žvalgyba naudojo laboratorijos sukurtus nuodus žmonėms žudyti. Yra žinoma, kad laboratorijoje pagamintais nuodais Paryžiuje buvo nužudytas rusų generolas ir emigrantų aktyvistas Aleksandras Kutepovas, o kitas generolas Jevgenijus Mileris buvo apsvaigintas, parvežtas iš užsienio į Rusiją ir nušautas. Taip pat buvo nunuodyti Ukrainos graikų katalikų arkivyskupas Teodoras Romža ir bulgarų rašytojas, disidentas Georgijus Markovas.

Bulgarų disidentas Georgijus Markovas buvo nužudytas Londone 1978 metais

Sovietų žvalgybos pagamintų nuodų paragavo ir Afganistano prezidentas Hafizula Aminas, kuris pasijuto blogai vos pradėjęs valgyti patiektą maistą, bet greičiausiai būtų išgyvenęs, jei ne sovietų specialiųjų pajėgų surengtas rūmų Kabule šturmas, žymėjęs Afganistano okupacijos pradžią. Prezidentas gyvas pateko priešui į rankas ir buvo vietoje nužudytas.

Užsienio spaudoje neseniai pasirodė straipsnių apie dabartinį Rusijos prezidentą V. Putiną ir galimai dėl nuodų poveikio mirusius jo oponentus. Šiuo metu tokių įtartinų atvejų suskaičiavau apie 15. Aišku, kad ne visais atvejais įrodyta, jog asmuo mirė nuo nuodų.

Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė Rusijoje, kūnai nebuvo kruopščiai ištirti specialistų. Valdžia neleido jų tirti. Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė užsienyje, kūnai ištirti, o specialistai yra patvirtinę, kad jie buvo nužudyti.

Žymiausios galimos V. Putino režimo aukos:

Aleksandras Litvinenka (43-ejų) – buvęs KGB ir FSB pareigūnas 2006 metais nunuodytas Londone. Dar 1998 m. jis kartu su savo kolegomis surengė spaudos konferenciją, kurios metu pareiškė, kad iš savo vadovų gavo nurodymą nužudyti oligarchą Borisą Berezovskį. Po šios žingsnio jis buvo išmestas iš darbo, jam buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos, jis buvo areštuotas ir nuolat stebimas. 2000 metais A. Litvinenka kartu su šeima pabėgo iš Rusijos ir persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, kur gavo politinį prieglobstį. Buvo globojamas B. Berezovskio, bendradarbiavo su britų slaptosiomis tarnybomis, bandė gilintis į daugiabučių namų sprogdinimus Rusijoje 1998 metais, davusius pagrindą Antrojo Čečėnijos karo pradžiai. 2006 metais palaidotas svetimoje šalyje po lemtingo arbatos puodelio, kurį Londone išgėrė susitikęs su buvusiais kolegomis Andrejumi Lugovojumi ir Dmitrijumi Kovtunu.

Aleksandro Litvinenkos kapas Londone. Britų teisėjas apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną galimai užsakius skandalingą žmogžudystę.

Aleksandras Potejevas (64) – buvęs KGB ir SVR (Išorės žvalgybos tarnybos) pareigūnas. Ilgą laiką atsakė už nelegalų (slaptųjų agentų kategorija) veiklą Jungtinėse Valstijose. Pats gyveno Niujorke. Jis JAV saugumui išdavė 10 Rusijos žvalgybos nelegalų, kurie dirbo Amerikoje. Visi jie buvo suimti, rusų agentų tinklas sunaikintas. Beveik prieš dvejus mėnesius pasirodė žinia, kad A. Potejevas Amerikoje mirė nuo širdies smūgio.

Aleksandras Perepilyčnas (44) – verslininkas ir Rusijos paslapčių viešintojas 2012 metais Jungtinėje Karalystėje mirė nuo širdies smūgio. Šeimai tai buvo netikėtas įvykis, nes A. Perepilyčnas jautėsi puikiai, buvo sveikas, drūtas. Nuolat sportavo ir sveikai gyveno. Tačiau vieną rytą jis išbėgo pabėgioti ir negrįžo. Gretimo namo gyventojas rado jį gulintį šalia kelio. Tas kvartalas yra labai gerai apsaugotas, nes jame gyvena Eltonas Johnas, Kate Winslet. Niekas nieko nematė. Britų policija aiškinasi žūties aplinkybes. Pradžioje nustatė, kad jis mirė nuo širdies smūgio, tačiau po atlikto ilgo ir išsamaus jo kūno tyrimo skrandyje rasta nuodingo augalo kumpotrio (Gelsemium elegans) pėdsakų. A. Perepilyčnas Šveicarijos teisėsaugai anksčiau buvo perdavęs svarbius dokumentus, atskleidžiančius ir įrodančius Rusijos valdininkų įvykdytą 230 mln. JAV dolerių vagystę, o taip pat paaiškinęs, kaip vekė pinigų plovimo schema.

Sergejus Magnitskis (37) – rusų advokatas, auditorius. 2009 metais jis mirė Rusijos laikino sulaikymo centre, kuriame beveik metus praleido be teismo nuosprendžio. Iki paleidimo į laisvę likus kelioms dienoms, vyrui pasidarė bloga, jis pradėjo vemti, skundėsi dideliais, aštriais pilvo skausmais, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. S. Magnitskis mirė. Artimiesiems valdžia uždraudė atlikti organizmo tyrimus. S. Magnitskis buvo atskleidęs 230 mln. JAV dolerių vagystės schemą, kurioje kartu su nusikalstamu pasaulio atstovais dalyvavo aukšti Rusijos valdininkai.

Sergejaus Magnitskio kapas Maskvoje

Iš viso Rusijoje ir užsienyje mirė net 5 su S. Magnitskio byla, kurios metu buvo atskleista 230 mln. JAV dolerių vagystė iš valstybės biudžeto, susiję asmenys. Viskas įvyko per keletą metų, aplinkybės daugeliu atvejų atrodė keistai. Nei vienas iš mirusiųjų nesiskundė didelėmis sveikatos problemomis.

Ana Politkovskaja – garsi rusų žurnalistė buvo nuodyta, tačiau išgyveno. Matyt, kažkas jai davė per mažą dozę, arba ji ne viską išgėrė. Buvo taip, kad 2004 metų rugsėjį A. Politkovskaja skrido į Šiaurės Kaukazą, tikėdamasi sudalyvauti derybose su Beslano mokyklą užėmusiais ir šimtus pradinukų bei jų tėvų įkaitais paėmusiais teroristais. Lėktuve išgėrė arbatos. Jai pasidarė bloga, silpna, vimdė. Ji išgyveno, o Beslano mokykloje per specialiųjų pajėgų šturmą žuvo beveik 400 žmonių, tarp jų daug vaikų. A. Politkovskaja taip pat neilgai gyveno. Po dviejų metų žurnaliste atsikratyta paprasčiau: samdomas žudikas per V. Putino gimtadienį moters patykojo ir nušovė daugiabučio namo lifte.

Michailas Lesinas – buvęs Rusijos ministras spaudai, ilgametis V. Putino patarėjas, vienas iš artimo rato žmonių, dirbęs su Rusijos spauda ir daug prisidėjęs, kad ji taptų klusni ir pavaldi valdžiai. M. Lesinas netikėtai mirė Vašingtone, viešbutyje. Iš pradžių skelbta, kad nuo širdies smūgio, tačiau vėliau policija patvirtino, kad galimai nuo smūgių į galvą ir kaklą. Vis dar vyksta biocheminiai ir radiologiniai M. Lesino kūno mėginių tyrimai. Atsakymą dėl mirties priežasties policininkai žada pateikti dar šiais metais. Rusijos spaudoje parašyta tik tiek, kad M. Lesinas Vašingtono viešbutyje kelias paras be perstojimo gėrė, apsvaigęs voliojosi ant grindų ir galiausiai mirė. Nežinau, kodėl taip rašo, gal tam, kad sumenkintų, dar labiau apšmeižtų žmogų po mirties.

Tikriausiai visi pamenate ir Rusijos dopingo skandalą, kas ir kaip jį atskleidė. Koks kilo didelis triukšmas pasaulyje ir kiek daug problemų jis sukėlė Rusijos valdžiai. Šių metų pradžioje, vasarį, vienas paskui kitą mirė du Rusijoje už dopingo programą atsakingi asmenys (Nikita Kamajevas ir Viačeslavas Sinevas). Jie žinojo apie dopingo naudojimą ir patys jį organizavo. Jie taip pat žinojo apie Rusijos saugumo FSB kišimąsi į sportą. Nemažiau svarbu, kad kiek anksčiau, šių metų sausį, iš Rusijos į JAV, baimindamasis dėl savo saugumo, pabėgo N. Kamajevo ir V. Sinevo kolega Grigorijus Rodčenkovas. Ir visą tiesą nedelsdamas išklojo amerikiečių pareigūnams, įplieksdamas tarptautinį dopingo skandalą. Panašu, kad kažkas Rusijos valdžioje nusprendė nerizikuoti ir užtikrinti, kad bent N. Kamajevas su V. Sinevu tylės.

Žinomas rusų opozicijos veikėjas G. Kasparovas vis dar gyvas, tačiau į Rusiją nebegrįžta. Jis sako turįs savo receptą nuo nuodų. Jį nuolat saugo keli augaloti apsaugininkai, kurie visuomet su savimi nešiojasi švarų iš saugios vietos paimtą vandenį bei maistą. Kad būtų ramiau.

Alfa.lt

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius, domėjosi filosofija, rašė muzikos kūrinius, grojo fleita, buvo puikus ir bebaimis karvedys, o kartu ir šnipinėjimo Karalius.

Frydrichas Didysis turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, rūpinosi, vadovavo, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją ar už kenkimą priešui.

Frydrichas pats asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Jis agentus skirstė į keturias grupes. Pirmoji grupė buvo pati svarbiausia. Tai asmenys, kurie nuolat lankydavosi priešo (kitos valstybės) monarcho rūmuose, nuolat bendraudavo su tos valstybės ministrais, kariuomenės vadais, aukštuomene. Jie leido Frydrichui puikiai žinoti, kokius planus rezga svetimos šalies karalius, kokius manevrus rengiasi atlikti kitos šalies kariuomenė.

Antrąją grupę sudarė skurdžiai. Frydrichas Antrasis šiems šnipams mokėjo nedidelius atlyginimus, bet ir gaunamų pinigų jiems užtekdavo. Šie asmenys rinkdavo informaciją apie kitos šalies kariuomenę, jos judėjimą, apie pilių tvirtumą ir apsaugą, apie kelius, jų kokybę ir išdėstymą. Taip pat jie vykdė kurjerio funkcijas.

Trečiąją grupę sudarė agentai, kuriuos Frydricho represinės struktūros priversdavo kalbėti. Juos šantažuodavo, jiems grasindavo. Dažniausiai grasindavo, kad nužudys ar suluošins jų artimus šeimos narius. Žmonės „skildavo“ ir sutikdavo tapti slaptais karaliaus agentais. Senasis Fricas mėgdavo sakyti, kad kuo daugiau visuomenėje yra šnipų, tuo ji saugesnė.

Ketvirtąją grupę agentų sudarė dvigubi agentai, kuriais karalius Frydrichas nepasitikėjo, tačiau jie jam buvo reikalingi. Jis per šiuos agentus dezinformuodavo savo priešus, o jų teikiamą informaciją kruopščiai pertikrindavo, nes netikėdavo nė vienu jų žodeliu.

Frydricho Didžiojo aistrą šnipinėjimui rodo pasakojimas, kaip jis su dviem artimais draugais, persirengę skurdžiais, kartą nukeliavo į Olandiją pasižvalgyti ir parinkti informacijos. Kelionėje jie išalko ir užėjo į šalia kelio esančią užeigą, kur užsisakė valgyti. Įtari užeigos šeimininkė atsisakė juos maitinti, teigė, kad maistas, kurį jie užsisakė, per brangus. Tuomet vienas persirengėlio karaliaus palydovų pasakė, kad jo draugas Frydrichas uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų maitintis normaliu maistu, nes jis labai gražiai groja fleita. Frydrichas Didysis išsitraukė fleitą ir sugrojo. Šeimininkė patikėjo ir pamaitino keliauninkus.

Manoma, kad karaliaus Frydricho Antrojo agentų sąraše buvo garsus prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras. Jis puikiai pažinojo Frydrichą ir kartas nuo karto monarchą aplankydavo. Savo memuaruose Volteras aprašo epizodą, kai jis Prancūzijos ministro pirmininko paprašytas vyko aplankyti Frydricho Antrojo.

Taip pat žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.

Karalius turėjo platų agentų tinklą ir Austrijos diplomatų korpuse. Kai Austrija slapta susitikinėjo su Prancūzija ir tarėsi dėl bendrų karinių veiksmų prieš Prūsiją, prūsų karalius viską žinojo, nes vienas iš šių derybų dalyvių buvo jo agentas.

Vėliau Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam teko dalyvauti Septynerių metų kare. Jo kariuomenę sudarė 200 tūkst., o sąjungininkų, kurie kariavo prieš Prūsiją – apie 500 tūkst. karių. Frydrichas Antrasis sugebėjo ilgą laiką išlikti nesutriuškintas ir nepralaimėti karo. Istorikai aiškina, kad agentų armija padėjo prūsų karaliui sėkmingai gintis ir pulti priešą. Jis dažnai iš anksto sužinodavo apie priešo kariuomenės planus. Kartais jis papirkdavo priešo kariuomenės pulkų vadus, kad jie konkrečiu laiku nestotų su juo į atvirą kovą.

Frydrichas Antrasis įrodė pasauliui, kad šnipai yra puikus kovos ir žmonių valdymo įrankis ne tik karo, bet ir taikos metu, derantis su kitomis šalimis ar valdant savo šalies visuomenę. Puikus orientavimasis bet kokioje situacijoje, išankstinis žinojimas, kas ką organizuoja, kas ką rengiasi daryti, yra neįkainuojamos vertės informacija, padedanti priimti teisingus ir tinkamus sprendimus.

Alfa.lt

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius,

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius kitose valstybėse.

Pastaruoju metu Rusijos saugumo ir žvalgybos agentūros pradėjo aktyviai vykdyti taip vadinamas „aktyviąsias priemones“ JAV atžvilgiu. Ji bando daryti įtaką JAV prezidento rinkimus sau naudinga linkme.

FTB išsiaiškino, kad dvi Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos – FSB ir GRU – slapta įsilaužė į JAV Demokratų partijos vadovybės kompiuterius ir pavogė visą ten esančią informaciją. FTB duomenimis, Rusijos saugumo tarnyba į kompiuterius įsilaužė praėjusių metų vasarą, o Rusijos karinė žvalgyba GRU įsilaužė šių metų balandžio mėnesį. Susidaro įspūdis, kad šios tarnybos tarpusavyje rungtyniauja, kuri greičiau ir giliau įsiskverbs į priešo aplinką.

„WikiLeaks“ tinklalapis paskelbė kelis JAV Demokratų partijos vadovybės elektroninius laiškus, kuriose lyderiai kalbasi tarpusavyje dėl paramos kandidatei į prezidentus Hillary Clinton ir kaip pakenkti jos priešininkui, kitam jau buvusiam demokratų kandidatui Bernie’iui Sandersui. Informacija akimirksniu pasiekė Demokratų partijos narius. Kilo didelis triukšmas, partijos vadovė Debbie Wasserman Schultz atsistatydino. „WikiLeaks“ pranešė, kad turi daugiau informacijos apie šios partijos lyderius, jų pozicijas ir tarpusavio susirašinėjimus. Šią informaciją jie rengiasi viešinti nedidelėmis porcijomis.

FTB įtaria Rusiją žaidžiant nešvarius dezinformacinius žaidimus. Tai ne pirmas kartas, kada Rusija, anksčiau Sovietų Sąjunga, bandė klaidinti kitų valstybių žmones teikdami jiems tikrovės neatitinkančią informaciją.

Sovietiniais laikais KGB vykdydama „aktyviąsias priemones“ siekė suskaldyti Vakarų sąjungininkus ir ypatingai NATO; susilpninti didžiausią savo priešininkę JAV; sumenkinti jos reputaciją Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Europos valstybių visuomenių akyse. Prasidėjus karui, rimtiems nesutarimams, sovietai tikėjosi didesnės naudos ir paramos sau iš šių suklaidintų visuomenių.

Tikriausiai ne vienas iš jūsų prisimena dezinformacines atakas parengtas ir paleistas iš KGB centro kaip: JAV prezidentas Jimmy’is Carteris turėjo slaptą planą supriešinti Amerikos ir Afrikos juodaodžius; JAV Korėjos kare naudojo cheminį ginklą; Popiežių Joną Paulių II bandė nužudyti JAV žvalgyba CŽV; AIDS sukūrė CŽV; Džonstauno masines žūdynes organizavo JAV žvalgybos, JAV prezidentą Johną F. Kennedį nužudė JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojai.

1970 m. pradžioje JAV žvalgybos agentūros rezidentūroje Lotynų Amerikoje dirbo žvalgas Philipas Agee. Jis dažnai pažeidinėjo vidaus taisykles, laiku nevykdė užduočių, daug gėrė, išlaidavo, švaistė valstybės pinigus ir viliojo diplomatų žmonas. CŽV vadovybė atleido jį iš darbo.

P. Agee baisiai užpyko ir nusprendė atkeršyti. Jis Meksikos sostinėje nuėjo į Sovietų Sąjungos ambasadą ir pasakė, kad turi daug informacijos apie CŽV veiklą. Tačiau sovietų KGB juo nepatikėjo. Jie išsigando iniciatoriaus. Galvojo, kad jis specialiai atsiųstas tam, kad įgautų KGB pasitikėjimą ir galėtų apie juos rinkti informaciją. Jie nusprendė atsisakyti jo paslaugų. Kuo toliau nuo bėdų, rizikingų veiksmų, tuo ilgiau dirbsi užsienyje ir karjeros nepagadinsi.

P. Agee rankų nenuleido. Jis kreipėsi į Kubos ambasadą. Kartu su savimi atsinešė didelį pluoštą slaptų CŽV dokumentų. Kubiečiai juo patikėjo. Prasidėjo ilgos apklausos. Buvusio CŽV pareigūno P. Agee suteikta informacija sudomino ir Sovietų KGB, kuri glaudžiai bendradarbiavo su Kubos žvalgyba ir vieni kitais pasitikėjo.

Buvęs KGB Pirmosios valdybos (žvalgybos) generolas Olegas Kaluginas, vėliau perbėgęs į JAV pusę, pasakojo, kad kai jis susipažino su P. Agee informacija, nusivylė savo pavaldiniais, kurie atsisakė šio buvusio CŽV darbuotojo paslaugų. P. Agee informacija buvo neįkainojama.

Tačiau buvęs CŽV pareigūnas yra buvęs pareigūnas ir jis negalėjo daugiau gauti KGB dominančios informacijos. KGB nusprendė jį panaudoti dezinformacinėms atakoms. 1975 m. P. Agee Didžiojoje Britanijoje išleido knygą „Inside the company: CIA diary“. Knyga tapo bestseleriu. Knygoje P. Agee atskleidė daugiau kaip 250 darbuotojų dirbančių CŽV ir dalyvaujančių slaptose operacijose. Jie veikė po diplomatine priedanga arba trumpam atvykdavo į kitą šalį apsimetę verslininkais, žurnalistais, mokslininkais. Įvykdydavo slaptas užduotis ir išvažiuodavo iš šalies. Ši knyga padarė milžinišką žalą CŽV.

JAV pradėjo spausti Didžiąją Britaniją ir reikalauti išduoti P. Agee, nes jis tuo metu gyveno Londone. Tačiau Didžiosios Britanijos politikai ir valdininkai neskubėjo priimti sprendimo. O tuo tarpu, kaip teigia buvusio perbėgėlio, KGB darbuotojo V. Mitrochino atskleisti KGB žvalgybos slapti archyvai, KGB savo agentui P. Agee, slapyvardžiu „PONTE“, organizavo palaikymą beveik visose Europos šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Meksikoje, Venesueloje. P.Agee tapo kovotoju už žmogaus teises ir laisves, disidentu atskleidusiu JAV žvalgybos CŽV neteisėtas slaptas operacijas, auka, kurią persekiojo JAV teisėsauga ir norėjo nuteisti.

P. Agee, išvengęs JAV teisėsaugos persekiojimo, 1978 m. pradėjo leisti informacinį biuletenį, kuriame atskleidinėjo JAV žvalgybos agentūros darbuotojus ir slaptas operacijas. Ši slapta dezinformacinė operacija, kodiniu pavadinimu „RUPOR“ buvo nuo pradžios iki pabaigos organizuota KGB žvalgybos specialistų. Jie P. Agee aprūpino reikiama informacija. Biuletenis buvo platinamas Europos šalyse ir JAV.

Šiame biuletenyje P. Agee pradėjo spausdinti naujos knygos „Dirty Work:The CIA in Western Europe“ ištraukas, kuriose atskleidė per 700 JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojų. Be abejo, daug dalykų buvo išgalvotų, melas sumaišytas su tiesa. Buvo sunku atsirinkti, kur yra teisybė, o kur melas.

Pavykus dezinformacinei atakai su knygos ištraukomis apie CŽV veiklą Europoje, P. Agee kartu su KGB surengė kitą dezinformacinę ataką nukreiptą į Afrikos valstybes. Buvęs CŽV darbuotojas pradėjo viešinti kitos knygos „Dirty Work: The CIA in Africa“ ištraukas.

Buvęs CŽV darbuotojas, Sovietų Sąjungos KGB žvalgybos agentas „PONTE“ padarė milžinišką žalą JAV žvalgybos agentūrai CŽV. Jei ne KGB perbėgėlio V. Mitrochino išnešti KGB slapti žvalgybos archyvai tai iki šios dienos būtų neaišku ar P. Agee veikė savarankiškai, ar jis vykdė slaptas KGB užduotis.

Prisiminkime šiuos laikus. Prieš metus internete pasirodė puikios kokybės pokalbis tarp aukščiausio rango JAV diplomatės Europos reikalams Victoria Nuland ir JAV ambasadoriaus Kijeve Geoffrey Pyatto. Diplomatai kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, apie protestus Kijeve ir reakcija į juos. Pokalbio metu V. Nuland riebu keiksmažodžiu įvertino Europos Sąjungos veiksmus Kijevo atžvilgiu. Ji pasakė: „Fuck the EU“.

Kilo triukšmas. JAV aukšto rango diplomatė atsiprašė Europos Sąjungos vadovų, tačiau žurnalistams komentuoti savo pasisakymų privačiame telefoniniame pokalbyje atsisakė.

Įtariama, kad šią informaciją internete „Youtube“ svetainėje įkėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Po kelių valandų po jos įkėlimo, ji buvo „sutvarkyta“ – atsirado titrai rusų kalba, kalbančiųjų nuotraukos, paaiškinimai – matyt įkėlėjai skubėjo ir norėjo, kad informacija kuo greičiau pasiektų reikiamų žmonių ausis.

Tais pačiais 2015 metais internete pasirodė kitas puikios kokybės telefoninio pokalbio tarp Estijos Užsienio reikalų ministro Urmas Paet ir Europos Sąjungos vyriausiosios atstovės užsienio politikos ir saugumo klausimais Catherine Ashton. Kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, protestus ir sušaudytus žmones. Estijos Užsienio reikalų ministras pasiūlė atlikti išsamesnį tyrimą dėl protestuotojų ir valdžios teisėsaugos atstovų nužudymų, nes yra įvairių versijų. Gali būti taip, kad juos nužudė protestuotojai, sakė U. Paet.

Pokalbis buvo paviešintas. Kilo skandalas. Reikėjo įdėti papildomų pastangų pasiaiškinti, kad šio pokalbio metu išsakytos mintys nėra oficiali pozicija yra tik nuomonė, pamąstymai.

Galima rasti daugiau pavyzdžiu apie dezinformacines atakas, kurias vykdo Rusija prieš Vakarų pasaulį. Jų itin padaugėjo, kai Rusija okupavo Ukrainos žemes.

Alfa.lt

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad reikia klausytis išsimokslinusių vyrų ir moterų, nes tik jie gali paaiškinti itin sudėtingus šio gyvenimo politinius procesus ir pasakyti, už kokią politinę partiją balsuoti. Kitų, neturinčių tinkamo politinių mokslų srityje išsilavinimo, klausyti nevalia, nes jie patys nesupranta, ką ir kaip kalba.

Tikra tiesa. Yra labai svarbu žinoti, kai ateina rinkimai, už kokią politinę partiją ar politiką balsuoti ir kuo vadovautis. Ar paklausyti išsimokslinusių vyrų patarimų? Ar klausytis savo vidinio neišsimokslinusio politinėje srityje balso ir vadovautis savo realiais asmeniniais interesais?

Teoretikai, tie, kurie yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, arba asmenys, sąmoningai siekiantys suklaidinti žmones, sako: balsuokite žiūrėdami, kas kokiai politinei partijai priklauso ir kokia yra tos partijos politinė ideologija. Pažvelkime į šias politines ideologijas atidžiau.

Socialdemokratija – politinė ideologija, atskilusi nuo marksizmo ir nusprendusi, kad komunizmą statyti reikia evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu. Jie už socializmo idėją. Jie už darbininkų, valstiečių ir inteligentijos interesus.

Liberalizmas – politinė ideologija, kurios pagrindinė vertybė yra laisvė. Kuo mažiau valstybės kontrolės, kuo daugiau individualios laisvės visur ir visame. Tegu rinka mus reguliuoja, tegu ji pasako, kas yra gerai, o kas blogai. Tegu stipriausi išgyvena, o silpniausi žūsta. Toks yra objektyvus liberalizmo dėsnis. Jokio gailesčio, tik neribota individo laisvė.

Konservatizmas – politinė ideologija, kuri siekia išlaikyti nusistovėjusių tarpusavio ryšių stabilumą, juos puoselėja, reikalauja tvarkos. Nieko nekeiskime, viską palikime taip, kaip yra. Pažiūrėkite, kaip mes puikiai gyvename, tai kam reikalingi kažkokie pokyčiai? Mes sukūrėme puikią valstybės valdymo sistemą ir ją tokią išlaikykime.

O dabar pažiūrėkime, kaip balsuoja žmonės, vadovaudamiesi ne politine ideologija, kuri sukurta mokslinėms diskusijoms ir tyrinėjimams daryti bei dažnai taikoma žmonėms mulkinti, o savo asmeniniais interesais. Jie yra realūs – realesnių už interesus dalykų šioje žemėje tikrai nerasite.

Kas ir kaip balsuoja, arba ne, vadovaudamiesi savo interesais.

Tie, kurie gauna ir gyvena iš socialinės paramos, nori, kad ši niekur nedingtų, o tik didėtų. Tai yra jų pagrindinis interesas. Jie nebalsuoja, nes dabartinė politinė sistema Lietuvoje juos visiškai tenkina.

Tie, kurie gauna pajamų iš nelegalios veiklos: kontrabandos, nelegalios prekybos, mokesčių nemokėjimo, nelegalaus darbo. Jų pagrindinis interesas – išlaikyti valstybės valdymo sistemą tokią, kokia ji yra dabar. Jiems svarbiausia, kad jų neliestų, kad jiems netrukdytų uždirbti pinigų, kad iš jų nereikalautų laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius valstybei. Jie dažniausiai nebalsuoja, nes kol kas jų interesams reali grėsmė neiškilo.

Tie, kurie gauna pajamas iš valstybės tarnybos. Jų svarbiausias interesas – išlikti valstybės tarnyboje, daryti karjerą, gauti didesnį atlyginimą, socialines garantijas ir, esant galimybei, papildomai prisidurti pinigėlių prie atlyginimo (teisėtu ar neteisėtu būdu). Dabartinė valstybės valdymo sistema juos visiškai tenkina. Nenori jie jokių pokyčių, reformų. Visi tie, kurie nori pokyčių, priskiriami prie nesisteminių ir pavojingų valstybei.

Dėl balsavimo pastaruosius reikia išskirti į kelias atskiras grupes. Yra tie, kurių postas, veikla priklauso nuo politinės partijos, esančios valdžioje. Jų interesas – išlaikyti kuo aukštesnius tos partijos reitingus, balsuoti už tą partiją, kad jos atstovų valdžioje būtų kuo daugiau ir jie išsilaikytų kuo ilgiau. Yra ir tie, kurių postai nepriklauso nuo konkrečios politinės partijos. Jų interesas yra išlikti darbo vietoje, lipti karjeros laiptais. Jie žino, kad nuo politikų jų ateitis nepriklauso. Jie dažniausiai neina balsuoti ir būna apolitiški. Dažniausiai jie sako: man tas pats, kas yra valdžioje, – ar žali, ar mėlyni, ar raudoni, ar violetiniai.

Tie, kurie gauna pajamų iš valstybės užsakymų, t. y. verslininkai. Jų interesas yra gauti kuo daugiau užsakymų, kas garantuoja užtikrintas pajamas ir pelną. Todėl jie ne tik aktyviai balsuoja už vienos ar kitos politinės partijos atstovus, bet ir juos dosniai finansiškai remia. Verslininkai prieš rinkimus į Seimą, savivaldybes remia visas politines partijas ir atskirus jų narius, galinčius gauti vietą Seime, turėti įtakos įstatymų priėmimams ir svarbiems sprendimams. Politikai yra įtakingi, jie gali vienu akimirksniu sugriauti net patį pelningiausią ir sėkmingiausią verslą. Šią pamoką verslininkai yra labai gerai išmokę.

Tie, kurie gauna pajamų ir jų asmeninė gerovė priklauso nuo privataus verslo savininko ar įmonės vadovo. Jų interesas – gauti kuo didesnį atlyginimą, pasiekti karjeros aukštumas. Jie nori sukurti sau ir savo šeimai gerovę, tačiau puikiai žino, kad jų gerovės kūrimas priklauso ne nuo politinių partijų ir ne nuo valdžios. Dauguma šių žmonių yra abejingi politikai ir ja nusivylę. Jie puikiai supranta realybę.

Tie, kurie pripažįsta vieną ar kitą politinę ideologiją. Tačiau ar verta apie juos kalbėti? Manau, kad ne. Ideologija su realybe turi labai mažai sąsajų. Ideologija yra labai keistas dalykas. Žmogus, paskendęs kokioje nors ideologijoje, yra pasirengęs dėl jos atsisakyti savo gerovės, naikinti kitų žmonių sukurtus turtus ir net kitus žmonės dėl skirtingos, jo paties suvokimu, ideologijos žudyti.

Jeigu jums kas nors sako, kad „mes atstovaujame konservatizmo (ar kokiai kitai) politinei ideologijai, mes geriausiai žinome jūsų interesus ir jiems atstovausime – balsuokite už mus“, žinokite, kad susidūrėte su politiniu agitatoriumi, kuris už kelis skatikus ar pažadą ateityje įdarbinti, ar dėl kvailų įsitikinimų pučia miglą jums į akis. Politinės ideologijos sukurtos žmonėms mulkinti, gauti jų pasitikėjimą ir balsą per rinkimus. Giliau pažiūrėjęs į politinės partijos puoselėjamą ideologiją, atrandi realius ir apčiuopiamus partijos vedlių asmeninius interesus – sukurti sau gerovę, gauti valdžią, valdyti žmones.

Alfa.lt

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetus 50 euro centų ir tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra. Atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai pinigų gana nemažai guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate ar tikrai reikia jums to daikto ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaip mat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau, kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia. Grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai kiek jų liko ir iškarto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš  bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepaimtu su savimi eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, paimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų gaunasi ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir pilnai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobilaus telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs begalo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdieninius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate koks yra informatyvus informacijos šaltinis – atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam  reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skolinam (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės bankui.

Žymus, didis verslininkas Henris Fordas (Henry Ford) teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų? Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis.

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo Vakarų masinio naikinimo ginklų kūrimo lenktynėse.

Garsusis šnipas Sovietų Sąjungos žvalgybai dirbo iš įsitikinimo, o ne dėl pinigų. Jis tikėjo komunizmu, buvo komunistas iki kaulų smegenų. M. Klingbergas savo memuaruose rašė iš Sovietų Sąjungos nepaėmęs nė vieno cento. Jis tai šaliai buvo dėkingas už sutriuškintus fašistus ir tai, kad jam buvo suteikta proga prisidėti prie šios pergalės. Memuaruose jis tvirtino, kad Šaltojo karo metu masinio naikinimo ginklus, jo įsitikinimu, privalėjo turėti abi konfliktuojančios pusės.

Kuo ypatinga M. Klingbergo biografija? Jis gimė ir augo Lenkijos sostinėje Varšuvoje, žydų šeimoje. Prieš karą M. Klingbergo tėvai išsiuntė jį mokytis į Sovietų Sąjungą. Jaunuolis studijavo mediciną. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, tarnavo kaip gydytojas.

M. Klingbergas į Varšuvą grįžo tik pasibaigus karui. Nerado artimųjų. Vokiečiai nužudė jo tėvus ir brolį koncentracijos stovykloje. M. Klingbergas iš pradžių emigravo į Švediją, o vėliau, įsikūrus Izraelio valstybei, išvyko ten gyventi.

Izraelyje M. Klingbergas ilgus metus tarnavo kariuomenėje, pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį. Po tarnybos tapo itin slaptos biologinių ir cheminių tyrimų laboratorijos „Ness Zioni“ direktoriaus pavaduotoju.

„Ness Zioni“ laboratorijoje mokslininkai vykdė įvairius tyrimus: tyrė ligas (pasiutligę, marą, tifą ir kitas) ir jų sklaidos būdus, kūrė cheminius ir biologinius ginklus, kuriuos panaudojus per trumpą laiką galima nužudyti tūkstančius žmonių, siekė išrasti nuodų, kuriuos aukos kūne būtų sunku aptikti, galiausiai kūrė haliucinogeninius narkotikus.

Laboratorija buvo itin slapta ir griežtai saugoma. Saugumas nuolat tikrindavo laboratorijos darbuotojus. 1972 m. pagrindinės pasaulio valstybės pasirašė Biologinio ginklo konvenciją, kuri draudžia valstybėms kurti, gaminti ir saugoti bakteriologinius bei toksinius ginklus, o turimus tokius ginklus nurodė sunaikinti. Izraelis šio susitarimo nepasirašė.

M. Klingbergas savo memuaruose parašė apie savo slaptus susitikimus su Sovietų Sąjungos žvalgu Tel Avive. Jis pasirašinėjęs slapyvardžiu Rok, o jo kuratorius buvo vardu Viktoras. Jie susitikdavo kartą į tris mėnesius. Kai M. Klingbergas turėdavo ką svarbaus pranešti sovietų žvalgams, jis iš anksto sutartoje vietoje, vienoje iš Tel Avivo gatvių, ant namo sienos, kreida nupiešdavo sutartą ženklą (galėjo būti kryžiukas, brūkšnys, apskritimas). Tai būdavo Sovietų Sąjungos žvalgui signalas, kad reikia susitikti. Susitikimo vietą ir laiką šnipai aptardavo iš anksto.

Dažnai susitikdavo nedideliame Rusijos stačiatikių bažnyčios kambariuke. Viktoras atsinešdavo juodųjų ikrų ir degtinės. Susitikimas užtrukdavo keletą valandų. Sovietų žvalgyba savo agentui Rok perdavė daug įvairios šnipinėjimo technikos: nematomo rašalo, miniatiūrinių fotoaparatų ir kt. Tačiau M. Klingbergas niekada jais nesinaudojo.

Izraelio kontržvalgyba (Shin Bet) seniai įtarė M. Klingbergą ryšiais su Sovietų Sąjungos žvalgyba. Jis buvo sekamas, tikrinamas melo detektoriumi, tačiau svarių įrodymų gauti nepavyko. Juos išgelbėjo vienas Sovietų Sąjungos žvalgų, perbėgusių į Vakarus. Jis patvirtino, kad M. Klingbergas iš tiesų yra KGB žvalgybos agentas.

1983 m. kontržvalgybininkai suorganizavo M. Klingbergo kelionę į užsienį. Paėmė jį nuo namų nuvežti į oro uostą, tačiau nuvažiavo ne ten, bet į izoliuotas ir gerai saugomas patalpas. Kontržvalgybininkai kelias savaites tardė M. Klingbergą. Galiausiai jis prisipažino.

Niekas nežinojo, kur dingo M. Klingbergas. Jo kolegos, žinoję apie komunistines pažiūras, įtarė, kad jis pabėgo į Sovietų Sąjungą. Kontržvalgybininkai paskleidė gandų, kad M. Klingbergas gydosi Europoje, psichiatrijos ligoninėje. Jo žmona žurnalistams paslaptingai tvirtino žinanti, kur jis yra, tačiau niekada niekam šios paslapties neatskleis.

Galiausiai teismas nuteisė M. Klingbergą 20 metų laisvės atėmimo bausme. 10 metų jis praleido vienutėje. Siekiant užtikrinti didesnį slaptumą, jam suteiktas kitas vardas ir pavardė. Kalėjime jis tapo Abrahamu Grinbergu, mokslinio žurnalo redaktoriumi.

Tik 1998 metais M. Klingbergas išėjo iš kalėjimo. Iš pradžių, jam paskyrus penkerius metus namų arešto, praleido Tel Avive. 2003-aisiais Izraelio valdžia leido jam išvykti į Paryžių. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Paryžiuje su dukra Sylvia.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad visi užsienio žvalgybų agentai vėliau ar anksčiau bus atskleisti ir taps visiems žinomi. Jokios, net pačios įmantriausios konspiracinės priemonės negali garantuoti jiems saugumo. Jei kontržvalgyba agento neišaiškins, jį, atėjus laikui, išduos užsienio žvalgyba, kuriai jis dirba. Visada atsiranda žmonių, kurie atskleidžia net pačias didžiausias paslaptis. Užsienio agento atskleidimas yra neišvengiamas. Lieka tik laiko klausimas kada.

Alfa.lt

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo