2022/05/17

Naujienos

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius, domėjosi filosofija, rašė muzikos kūrinius, grojo fleita, buvo puikus ir bebaimis karvedys, o kartu ir šnipinėjimo Karalius.

Frydrichas Didysis turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, rūpinosi, vadovavo, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją ar už kenkimą priešui.

Frydrichas pats asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Jis agentus skirstė į keturias grupes. Pirmoji grupė buvo pati svarbiausia. Tai asmenys, kurie nuolat lankydavosi priešo (kitos valstybės) monarcho rūmuose, nuolat bendraudavo su tos valstybės ministrais, kariuomenės vadais, aukštuomene. Jie leido Frydrichui puikiai žinoti, kokius planus rezga svetimos šalies karalius, kokius manevrus rengiasi atlikti kitos šalies kariuomenė.

Antrąją grupę sudarė skurdžiai. Frydrichas Antrasis šiems šnipams mokėjo nedidelius atlyginimus, bet ir gaunamų pinigų jiems užtekdavo. Šie asmenys rinkdavo informaciją apie kitos šalies kariuomenę, jos judėjimą, apie pilių tvirtumą ir apsaugą, apie kelius, jų kokybę ir išdėstymą. Taip pat jie vykdė kurjerio funkcijas.

Trečiąją grupę sudarė agentai, kuriuos Frydricho represinės struktūros priversdavo kalbėti. Juos šantažuodavo, jiems grasindavo. Dažniausiai grasindavo, kad nužudys ar suluošins jų artimus šeimos narius. Žmonės „skildavo“ ir sutikdavo tapti slaptais karaliaus agentais. Senasis Fricas mėgdavo sakyti, kad kuo daugiau visuomenėje yra šnipų, tuo ji saugesnė.

Ketvirtąją grupę agentų sudarė dvigubi agentai, kuriais karalius Frydrichas nepasitikėjo, tačiau jie jam buvo reikalingi. Jis per šiuos agentus dezinformuodavo savo priešus, o jų teikiamą informaciją kruopščiai pertikrindavo, nes netikėdavo nė vienu jų žodeliu.

Frydricho Didžiojo aistrą šnipinėjimui rodo pasakojimas, kaip jis su dviem artimais draugais, persirengę skurdžiais, kartą nukeliavo į Olandiją pasižvalgyti ir parinkti informacijos. Kelionėje jie išalko ir užėjo į šalia kelio esančią užeigą, kur užsisakė valgyti. Įtari užeigos šeimininkė atsisakė juos maitinti, teigė, kad maistas, kurį jie užsisakė, per brangus. Tuomet vienas persirengėlio karaliaus palydovų pasakė, kad jo draugas Frydrichas uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų maitintis normaliu maistu, nes jis labai gražiai groja fleita. Frydrichas Didysis išsitraukė fleitą ir sugrojo. Šeimininkė patikėjo ir pamaitino keliauninkus.

Manoma, kad karaliaus Frydricho Antrojo agentų sąraše buvo garsus prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras. Jis puikiai pažinojo Frydrichą ir kartas nuo karto monarchą aplankydavo. Savo memuaruose Volteras aprašo epizodą, kai jis Prancūzijos ministro pirmininko paprašytas vyko aplankyti Frydricho Antrojo.

Taip pat žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.

Karalius turėjo platų agentų tinklą ir Austrijos diplomatų korpuse. Kai Austrija slapta susitikinėjo su Prancūzija ir tarėsi dėl bendrų karinių veiksmų prieš Prūsiją, prūsų karalius viską žinojo, nes vienas iš šių derybų dalyvių buvo jo agentas.

Vėliau Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam teko dalyvauti Septynerių metų kare. Jo kariuomenę sudarė 200 tūkst., o sąjungininkų, kurie kariavo prieš Prūsiją – apie 500 tūkst. karių. Frydrichas Antrasis sugebėjo ilgą laiką išlikti nesutriuškintas ir nepralaimėti karo. Istorikai aiškina, kad agentų armija padėjo prūsų karaliui sėkmingai gintis ir pulti priešą. Jis dažnai iš anksto sužinodavo apie priešo kariuomenės planus. Kartais jis papirkdavo priešo kariuomenės pulkų vadus, kad jie konkrečiu laiku nestotų su juo į atvirą kovą.

Frydrichas Antrasis įrodė pasauliui, kad šnipai yra puikus kovos ir žmonių valdymo įrankis ne tik karo, bet ir taikos metu, derantis su kitomis šalimis ar valdant savo šalies visuomenę. Puikus orientavimasis bet kokioje situacijoje, išankstinis žinojimas, kas ką organizuoja, kas ką rengiasi daryti, yra neįkainuojamos vertės informacija, padedanti priimti teisingus ir tinkamus sprendimus.

Alfa.lt

Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis, dažnai vadinamas Frydrichu Didžiuoju arba tiesiog Senuoju Fricu, buvo universalus žmogus ir monarchas. Jis kūrė eilėraščius,

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius kitose valstybėse.

Pastaruoju metu Rusijos saugumo ir žvalgybos agentūros pradėjo aktyviai vykdyti taip vadinamas „aktyviąsias priemones“ JAV atžvilgiu. Ji bando daryti įtaką JAV prezidento rinkimus sau naudinga linkme.

FTB išsiaiškino, kad dvi Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos – FSB ir GRU – slapta įsilaužė į JAV Demokratų partijos vadovybės kompiuterius ir pavogė visą ten esančią informaciją. FTB duomenimis, Rusijos saugumo tarnyba į kompiuterius įsilaužė praėjusių metų vasarą, o Rusijos karinė žvalgyba GRU įsilaužė šių metų balandžio mėnesį. Susidaro įspūdis, kad šios tarnybos tarpusavyje rungtyniauja, kuri greičiau ir giliau įsiskverbs į priešo aplinką.

„WikiLeaks“ tinklalapis paskelbė kelis JAV Demokratų partijos vadovybės elektroninius laiškus, kuriose lyderiai kalbasi tarpusavyje dėl paramos kandidatei į prezidentus Hillary Clinton ir kaip pakenkti jos priešininkui, kitam jau buvusiam demokratų kandidatui Bernie’iui Sandersui. Informacija akimirksniu pasiekė Demokratų partijos narius. Kilo didelis triukšmas, partijos vadovė Debbie Wasserman Schultz atsistatydino. „WikiLeaks“ pranešė, kad turi daugiau informacijos apie šios partijos lyderius, jų pozicijas ir tarpusavio susirašinėjimus. Šią informaciją jie rengiasi viešinti nedidelėmis porcijomis.

FTB įtaria Rusiją žaidžiant nešvarius dezinformacinius žaidimus. Tai ne pirmas kartas, kada Rusija, anksčiau Sovietų Sąjunga, bandė klaidinti kitų valstybių žmones teikdami jiems tikrovės neatitinkančią informaciją.

Sovietiniais laikais KGB vykdydama „aktyviąsias priemones“ siekė suskaldyti Vakarų sąjungininkus ir ypatingai NATO; susilpninti didžiausią savo priešininkę JAV; sumenkinti jos reputaciją Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Europos valstybių visuomenių akyse. Prasidėjus karui, rimtiems nesutarimams, sovietai tikėjosi didesnės naudos ir paramos sau iš šių suklaidintų visuomenių.

Tikriausiai ne vienas iš jūsų prisimena dezinformacines atakas parengtas ir paleistas iš KGB centro kaip: JAV prezidentas Jimmy’is Carteris turėjo slaptą planą supriešinti Amerikos ir Afrikos juodaodžius; JAV Korėjos kare naudojo cheminį ginklą; Popiežių Joną Paulių II bandė nužudyti JAV žvalgyba CŽV; AIDS sukūrė CŽV; Džonstauno masines žūdynes organizavo JAV žvalgybos, JAV prezidentą Johną F. Kennedį nužudė JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojai.

1970 m. pradžioje JAV žvalgybos agentūros rezidentūroje Lotynų Amerikoje dirbo žvalgas Philipas Agee. Jis dažnai pažeidinėjo vidaus taisykles, laiku nevykdė užduočių, daug gėrė, išlaidavo, švaistė valstybės pinigus ir viliojo diplomatų žmonas. CŽV vadovybė atleido jį iš darbo.

P. Agee baisiai užpyko ir nusprendė atkeršyti. Jis Meksikos sostinėje nuėjo į Sovietų Sąjungos ambasadą ir pasakė, kad turi daug informacijos apie CŽV veiklą. Tačiau sovietų KGB juo nepatikėjo. Jie išsigando iniciatoriaus. Galvojo, kad jis specialiai atsiųstas tam, kad įgautų KGB pasitikėjimą ir galėtų apie juos rinkti informaciją. Jie nusprendė atsisakyti jo paslaugų. Kuo toliau nuo bėdų, rizikingų veiksmų, tuo ilgiau dirbsi užsienyje ir karjeros nepagadinsi.

P. Agee rankų nenuleido. Jis kreipėsi į Kubos ambasadą. Kartu su savimi atsinešė didelį pluoštą slaptų CŽV dokumentų. Kubiečiai juo patikėjo. Prasidėjo ilgos apklausos. Buvusio CŽV pareigūno P. Agee suteikta informacija sudomino ir Sovietų KGB, kuri glaudžiai bendradarbiavo su Kubos žvalgyba ir vieni kitais pasitikėjo.

Buvęs KGB Pirmosios valdybos (žvalgybos) generolas Olegas Kaluginas, vėliau perbėgęs į JAV pusę, pasakojo, kad kai jis susipažino su P. Agee informacija, nusivylė savo pavaldiniais, kurie atsisakė šio buvusio CŽV darbuotojo paslaugų. P. Agee informacija buvo neįkainojama.

Tačiau buvęs CŽV pareigūnas yra buvęs pareigūnas ir jis negalėjo daugiau gauti KGB dominančios informacijos. KGB nusprendė jį panaudoti dezinformacinėms atakoms. 1975 m. P. Agee Didžiojoje Britanijoje išleido knygą „Inside the company: CIA diary“. Knyga tapo bestseleriu. Knygoje P. Agee atskleidė daugiau kaip 250 darbuotojų dirbančių CŽV ir dalyvaujančių slaptose operacijose. Jie veikė po diplomatine priedanga arba trumpam atvykdavo į kitą šalį apsimetę verslininkais, žurnalistais, mokslininkais. Įvykdydavo slaptas užduotis ir išvažiuodavo iš šalies. Ši knyga padarė milžinišką žalą CŽV.

JAV pradėjo spausti Didžiąją Britaniją ir reikalauti išduoti P. Agee, nes jis tuo metu gyveno Londone. Tačiau Didžiosios Britanijos politikai ir valdininkai neskubėjo priimti sprendimo. O tuo tarpu, kaip teigia buvusio perbėgėlio, KGB darbuotojo V. Mitrochino atskleisti KGB žvalgybos slapti archyvai, KGB savo agentui P. Agee, slapyvardžiu „PONTE“, organizavo palaikymą beveik visose Europos šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Meksikoje, Venesueloje. P.Agee tapo kovotoju už žmogaus teises ir laisves, disidentu atskleidusiu JAV žvalgybos CŽV neteisėtas slaptas operacijas, auka, kurią persekiojo JAV teisėsauga ir norėjo nuteisti.

P. Agee, išvengęs JAV teisėsaugos persekiojimo, 1978 m. pradėjo leisti informacinį biuletenį, kuriame atskleidinėjo JAV žvalgybos agentūros darbuotojus ir slaptas operacijas. Ši slapta dezinformacinė operacija, kodiniu pavadinimu „RUPOR“ buvo nuo pradžios iki pabaigos organizuota KGB žvalgybos specialistų. Jie P. Agee aprūpino reikiama informacija. Biuletenis buvo platinamas Europos šalyse ir JAV.

Šiame biuletenyje P. Agee pradėjo spausdinti naujos knygos „Dirty Work:The CIA in Western Europe“ ištraukas, kuriose atskleidė per 700 JAV žvalgybos agentūros CŽV darbuotojų. Be abejo, daug dalykų buvo išgalvotų, melas sumaišytas su tiesa. Buvo sunku atsirinkti, kur yra teisybė, o kur melas.

Pavykus dezinformacinei atakai su knygos ištraukomis apie CŽV veiklą Europoje, P. Agee kartu su KGB surengė kitą dezinformacinę ataką nukreiptą į Afrikos valstybes. Buvęs CŽV darbuotojas pradėjo viešinti kitos knygos „Dirty Work: The CIA in Africa“ ištraukas.

Buvęs CŽV darbuotojas, Sovietų Sąjungos KGB žvalgybos agentas „PONTE“ padarė milžinišką žalą JAV žvalgybos agentūrai CŽV. Jei ne KGB perbėgėlio V. Mitrochino išnešti KGB slapti žvalgybos archyvai tai iki šios dienos būtų neaišku ar P. Agee veikė savarankiškai, ar jis vykdė slaptas KGB užduotis.

Prisiminkime šiuos laikus. Prieš metus internete pasirodė puikios kokybės pokalbis tarp aukščiausio rango JAV diplomatės Europos reikalams Victoria Nuland ir JAV ambasadoriaus Kijeve Geoffrey Pyatto. Diplomatai kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, apie protestus Kijeve ir reakcija į juos. Pokalbio metu V. Nuland riebu keiksmažodžiu įvertino Europos Sąjungos veiksmus Kijevo atžvilgiu. Ji pasakė: „Fuck the EU“.

Kilo triukšmas. JAV aukšto rango diplomatė atsiprašė Europos Sąjungos vadovų, tačiau žurnalistams komentuoti savo pasisakymų privačiame telefoniniame pokalbyje atsisakė.

Įtariama, kad šią informaciją internete „Youtube“ svetainėje įkėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Po kelių valandų po jos įkėlimo, ji buvo „sutvarkyta“ – atsirado titrai rusų kalba, kalbančiųjų nuotraukos, paaiškinimai – matyt įkėlėjai skubėjo ir norėjo, kad informacija kuo greičiau pasiektų reikiamų žmonių ausis.

Tais pačiais 2015 metais internete pasirodė kitas puikios kokybės telefoninio pokalbio tarp Estijos Užsienio reikalų ministro Urmas Paet ir Europos Sąjungos vyriausiosios atstovės užsienio politikos ir saugumo klausimais Catherine Ashton. Kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje, protestus ir sušaudytus žmones. Estijos Užsienio reikalų ministras pasiūlė atlikti išsamesnį tyrimą dėl protestuotojų ir valdžios teisėsaugos atstovų nužudymų, nes yra įvairių versijų. Gali būti taip, kad juos nužudė protestuotojai, sakė U. Paet.

Pokalbis buvo paviešintas. Kilo skandalas. Reikėjo įdėti papildomų pastangų pasiaiškinti, kad šio pokalbio metu išsakytos mintys nėra oficiali pozicija yra tik nuomonė, pamąstymai.

Galima rasti daugiau pavyzdžiu apie dezinformacines atakas, kurias vykdo Rusija prieš Vakarų pasaulį. Jų itin padaugėjo, kai Rusija okupavo Ukrainos žemes.

Alfa.lt

Rusija bando šokdinti pasaulį: kišasi į kitų valstybių reikalus, slaptai ir viešai bando paveikti svarbius politinius, ekonominius, karinius procesus vykstančius

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad reikia klausytis išsimokslinusių vyrų ir moterų, nes tik jie gali paaiškinti itin sudėtingus šio gyvenimo politinius procesus ir pasakyti, už kokią politinę partiją balsuoti. Kitų, neturinčių tinkamo politinių mokslų srityje išsilavinimo, klausyti nevalia, nes jie patys nesupranta, ką ir kaip kalba.

Tikra tiesa. Yra labai svarbu žinoti, kai ateina rinkimai, už kokią politinę partiją ar politiką balsuoti ir kuo vadovautis. Ar paklausyti išsimokslinusių vyrų patarimų? Ar klausytis savo vidinio neišsimokslinusio politinėje srityje balso ir vadovautis savo realiais asmeniniais interesais?

Teoretikai, tie, kurie yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, arba asmenys, sąmoningai siekiantys suklaidinti žmones, sako: balsuokite žiūrėdami, kas kokiai politinei partijai priklauso ir kokia yra tos partijos politinė ideologija. Pažvelkime į šias politines ideologijas atidžiau.

Socialdemokratija – politinė ideologija, atskilusi nuo marksizmo ir nusprendusi, kad komunizmą statyti reikia evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu. Jie už socializmo idėją. Jie už darbininkų, valstiečių ir inteligentijos interesus.

Liberalizmas – politinė ideologija, kurios pagrindinė vertybė yra laisvė. Kuo mažiau valstybės kontrolės, kuo daugiau individualios laisvės visur ir visame. Tegu rinka mus reguliuoja, tegu ji pasako, kas yra gerai, o kas blogai. Tegu stipriausi išgyvena, o silpniausi žūsta. Toks yra objektyvus liberalizmo dėsnis. Jokio gailesčio, tik neribota individo laisvė.

Konservatizmas – politinė ideologija, kuri siekia išlaikyti nusistovėjusių tarpusavio ryšių stabilumą, juos puoselėja, reikalauja tvarkos. Nieko nekeiskime, viską palikime taip, kaip yra. Pažiūrėkite, kaip mes puikiai gyvename, tai kam reikalingi kažkokie pokyčiai? Mes sukūrėme puikią valstybės valdymo sistemą ir ją tokią išlaikykime.

O dabar pažiūrėkime, kaip balsuoja žmonės, vadovaudamiesi ne politine ideologija, kuri sukurta mokslinėms diskusijoms ir tyrinėjimams daryti bei dažnai taikoma žmonėms mulkinti, o savo asmeniniais interesais. Jie yra realūs – realesnių už interesus dalykų šioje žemėje tikrai nerasite.

Kas ir kaip balsuoja, arba ne, vadovaudamiesi savo interesais.

Tie, kurie gauna ir gyvena iš socialinės paramos, nori, kad ši niekur nedingtų, o tik didėtų. Tai yra jų pagrindinis interesas. Jie nebalsuoja, nes dabartinė politinė sistema Lietuvoje juos visiškai tenkina.

Tie, kurie gauna pajamų iš nelegalios veiklos: kontrabandos, nelegalios prekybos, mokesčių nemokėjimo, nelegalaus darbo. Jų pagrindinis interesas – išlaikyti valstybės valdymo sistemą tokią, kokia ji yra dabar. Jiems svarbiausia, kad jų neliestų, kad jiems netrukdytų uždirbti pinigų, kad iš jų nereikalautų laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius valstybei. Jie dažniausiai nebalsuoja, nes kol kas jų interesams reali grėsmė neiškilo.

Tie, kurie gauna pajamas iš valstybės tarnybos. Jų svarbiausias interesas – išlikti valstybės tarnyboje, daryti karjerą, gauti didesnį atlyginimą, socialines garantijas ir, esant galimybei, papildomai prisidurti pinigėlių prie atlyginimo (teisėtu ar neteisėtu būdu). Dabartinė valstybės valdymo sistema juos visiškai tenkina. Nenori jie jokių pokyčių, reformų. Visi tie, kurie nori pokyčių, priskiriami prie nesisteminių ir pavojingų valstybei.

Dėl balsavimo pastaruosius reikia išskirti į kelias atskiras grupes. Yra tie, kurių postas, veikla priklauso nuo politinės partijos, esančios valdžioje. Jų interesas – išlaikyti kuo aukštesnius tos partijos reitingus, balsuoti už tą partiją, kad jos atstovų valdžioje būtų kuo daugiau ir jie išsilaikytų kuo ilgiau. Yra ir tie, kurių postai nepriklauso nuo konkrečios politinės partijos. Jų interesas yra išlikti darbo vietoje, lipti karjeros laiptais. Jie žino, kad nuo politikų jų ateitis nepriklauso. Jie dažniausiai neina balsuoti ir būna apolitiški. Dažniausiai jie sako: man tas pats, kas yra valdžioje, – ar žali, ar mėlyni, ar raudoni, ar violetiniai.

Tie, kurie gauna pajamų iš valstybės užsakymų, t. y. verslininkai. Jų interesas yra gauti kuo daugiau užsakymų, kas garantuoja užtikrintas pajamas ir pelną. Todėl jie ne tik aktyviai balsuoja už vienos ar kitos politinės partijos atstovus, bet ir juos dosniai finansiškai remia. Verslininkai prieš rinkimus į Seimą, savivaldybes remia visas politines partijas ir atskirus jų narius, galinčius gauti vietą Seime, turėti įtakos įstatymų priėmimams ir svarbiems sprendimams. Politikai yra įtakingi, jie gali vienu akimirksniu sugriauti net patį pelningiausią ir sėkmingiausią verslą. Šią pamoką verslininkai yra labai gerai išmokę.

Tie, kurie gauna pajamų ir jų asmeninė gerovė priklauso nuo privataus verslo savininko ar įmonės vadovo. Jų interesas – gauti kuo didesnį atlyginimą, pasiekti karjeros aukštumas. Jie nori sukurti sau ir savo šeimai gerovę, tačiau puikiai žino, kad jų gerovės kūrimas priklauso ne nuo politinių partijų ir ne nuo valdžios. Dauguma šių žmonių yra abejingi politikai ir ja nusivylę. Jie puikiai supranta realybę.

Tie, kurie pripažįsta vieną ar kitą politinę ideologiją. Tačiau ar verta apie juos kalbėti? Manau, kad ne. Ideologija su realybe turi labai mažai sąsajų. Ideologija yra labai keistas dalykas. Žmogus, paskendęs kokioje nors ideologijoje, yra pasirengęs dėl jos atsisakyti savo gerovės, naikinti kitų žmonių sukurtus turtus ir net kitus žmonės dėl skirtingos, jo paties suvokimu, ideologijos žudyti.

Jeigu jums kas nors sako, kad „mes atstovaujame konservatizmo (ar kokiai kitai) politinei ideologijai, mes geriausiai žinome jūsų interesus ir jiems atstovausime – balsuokite už mus“, žinokite, kad susidūrėte su politiniu agitatoriumi, kuris už kelis skatikus ar pažadą ateityje įdarbinti, ar dėl kvailų įsitikinimų pučia miglą jums į akis. Politinės ideologijos sukurtos žmonėms mulkinti, gauti jų pasitikėjimą ir balsą per rinkimus. Giliau pažiūrėjęs į politinės partijos puoselėjamą ideologiją, atrandi realius ir apčiuopiamus partijos vedlių asmeninius interesus – sukurti sau gerovę, gauti valdžią, valdyti žmones.

Alfa.lt

Vis dažniau išgirsti per radiją ar televiziją iškilų poną kalbant, ar perskaitai spaudoje kokį ypatingos svarbos straipsnį apie tai, kad

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetus 50 euro centų ir tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra. Atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai pinigų gana nemažai guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate ar tikrai reikia jums to daikto ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaip mat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau, kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia. Grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai kiek jų liko ir iškarto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš  bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepaimtu su savimi eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, paimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų gaunasi ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir pilnai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobilaus telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs begalo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdieninius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate koks yra informatyvus informacijos šaltinis – atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam  reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skolinam (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės bankui.

Žymus, didis verslininkas Henris Fordas (Henry Ford) teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

Kodėl šiuo metu nereikia atsisakyti grynųjų pinigų? Pirma. Kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis.

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo Vakarų masinio naikinimo ginklų kūrimo lenktynėse.

Garsusis šnipas Sovietų Sąjungos žvalgybai dirbo iš įsitikinimo, o ne dėl pinigų. Jis tikėjo komunizmu, buvo komunistas iki kaulų smegenų. M. Klingbergas savo memuaruose rašė iš Sovietų Sąjungos nepaėmęs nė vieno cento. Jis tai šaliai buvo dėkingas už sutriuškintus fašistus ir tai, kad jam buvo suteikta proga prisidėti prie šios pergalės. Memuaruose jis tvirtino, kad Šaltojo karo metu masinio naikinimo ginklus, jo įsitikinimu, privalėjo turėti abi konfliktuojančios pusės.

Kuo ypatinga M. Klingbergo biografija? Jis gimė ir augo Lenkijos sostinėje Varšuvoje, žydų šeimoje. Prieš karą M. Klingbergo tėvai išsiuntė jį mokytis į Sovietų Sąjungą. Jaunuolis studijavo mediciną. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, tarnavo kaip gydytojas.

M. Klingbergas į Varšuvą grįžo tik pasibaigus karui. Nerado artimųjų. Vokiečiai nužudė jo tėvus ir brolį koncentracijos stovykloje. M. Klingbergas iš pradžių emigravo į Švediją, o vėliau, įsikūrus Izraelio valstybei, išvyko ten gyventi.

Izraelyje M. Klingbergas ilgus metus tarnavo kariuomenėje, pasiekė pulkininko leitenanto laipsnį. Po tarnybos tapo itin slaptos biologinių ir cheminių tyrimų laboratorijos „Ness Zioni“ direktoriaus pavaduotoju.

„Ness Zioni“ laboratorijoje mokslininkai vykdė įvairius tyrimus: tyrė ligas (pasiutligę, marą, tifą ir kitas) ir jų sklaidos būdus, kūrė cheminius ir biologinius ginklus, kuriuos panaudojus per trumpą laiką galima nužudyti tūkstančius žmonių, siekė išrasti nuodų, kuriuos aukos kūne būtų sunku aptikti, galiausiai kūrė haliucinogeninius narkotikus.

Laboratorija buvo itin slapta ir griežtai saugoma. Saugumas nuolat tikrindavo laboratorijos darbuotojus. 1972 m. pagrindinės pasaulio valstybės pasirašė Biologinio ginklo konvenciją, kuri draudžia valstybėms kurti, gaminti ir saugoti bakteriologinius bei toksinius ginklus, o turimus tokius ginklus nurodė sunaikinti. Izraelis šio susitarimo nepasirašė.

M. Klingbergas savo memuaruose parašė apie savo slaptus susitikimus su Sovietų Sąjungos žvalgu Tel Avive. Jis pasirašinėjęs slapyvardžiu Rok, o jo kuratorius buvo vardu Viktoras. Jie susitikdavo kartą į tris mėnesius. Kai M. Klingbergas turėdavo ką svarbaus pranešti sovietų žvalgams, jis iš anksto sutartoje vietoje, vienoje iš Tel Avivo gatvių, ant namo sienos, kreida nupiešdavo sutartą ženklą (galėjo būti kryžiukas, brūkšnys, apskritimas). Tai būdavo Sovietų Sąjungos žvalgui signalas, kad reikia susitikti. Susitikimo vietą ir laiką šnipai aptardavo iš anksto.

Dažnai susitikdavo nedideliame Rusijos stačiatikių bažnyčios kambariuke. Viktoras atsinešdavo juodųjų ikrų ir degtinės. Susitikimas užtrukdavo keletą valandų. Sovietų žvalgyba savo agentui Rok perdavė daug įvairios šnipinėjimo technikos: nematomo rašalo, miniatiūrinių fotoaparatų ir kt. Tačiau M. Klingbergas niekada jais nesinaudojo.

Izraelio kontržvalgyba (Shin Bet) seniai įtarė M. Klingbergą ryšiais su Sovietų Sąjungos žvalgyba. Jis buvo sekamas, tikrinamas melo detektoriumi, tačiau svarių įrodymų gauti nepavyko. Juos išgelbėjo vienas Sovietų Sąjungos žvalgų, perbėgusių į Vakarus. Jis patvirtino, kad M. Klingbergas iš tiesų yra KGB žvalgybos agentas.

1983 m. kontržvalgybininkai suorganizavo M. Klingbergo kelionę į užsienį. Paėmė jį nuo namų nuvežti į oro uostą, tačiau nuvažiavo ne ten, bet į izoliuotas ir gerai saugomas patalpas. Kontržvalgybininkai kelias savaites tardė M. Klingbergą. Galiausiai jis prisipažino.

Niekas nežinojo, kur dingo M. Klingbergas. Jo kolegos, žinoję apie komunistines pažiūras, įtarė, kad jis pabėgo į Sovietų Sąjungą. Kontržvalgybininkai paskleidė gandų, kad M. Klingbergas gydosi Europoje, psichiatrijos ligoninėje. Jo žmona žurnalistams paslaptingai tvirtino žinanti, kur jis yra, tačiau niekada niekam šios paslapties neatskleis.

Galiausiai teismas nuteisė M. Klingbergą 20 metų laisvės atėmimo bausme. 10 metų jis praleido vienutėje. Siekiant užtikrinti didesnį slaptumą, jam suteiktas kitas vardas ir pavardė. Kalėjime jis tapo Abrahamu Grinbergu, mokslinio žurnalo redaktoriumi.

Tik 1998 metais M. Klingbergas išėjo iš kalėjimo. Iš pradžių, jam paskyrus penkerius metus namų arešto, praleido Tel Avive. 2003-aisiais Izraelio valdžia leido jam išvykti į Paryžių. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Paryžiuje su dukra Sylvia.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad visi užsienio žvalgybų agentai vėliau ar anksčiau bus atskleisti ir taps visiems žinomi. Jokios, net pačios įmantriausios konspiracinės priemonės negali garantuoti jiems saugumo. Jei kontržvalgyba agento neišaiškins, jį, atėjus laikui, išduos užsienio žvalgyba, kuriai jis dirba. Visada atsiranda žmonių, kurie atskleidžia net pačias didžiausias paslaptis. Užsienio agento atskleidimas yra neišvengiamas. Lieka tik laiko klausimas kada.

Alfa.lt

Paryžiuje mirė geriausias Sovietų Sąjungos šnipas Izraelyje Marcusas Klingbergas. Jam buvo 97 metai. M. Klingbergas Sovietų Sąjungai padėjo neatsilikti nuo

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes pinigų tai reikia maistui, vaistams ir mokesčiams sumokėti už šilumą, vandenį, dujas ir elektrą. Priešingu atveju galiu likti be stogo ant galvos. Tokie laikai atėjo – „Mokėk arba Emigruok.“

Mintis yra laisva. Laisva mintis mūsų šalyje yra mūsų laisvės pagrindas. Kiekvienas gali laisvai ir apie viską mąstyti, gali ginčytis ir diskutuoti kas tik jam šauna į galvą. Tačiau mąstyti privalo tyliai,  giliai širdyje ir tik sau. Griežtai draudžiama savo mintis reikšti garsiai ir, neduok Dieve, viešai. Tai bus baisus laisvos šalies įstatymo pažeidimas. Tai sujauks ramų žmonių gyvenimą. Taigi, giliai, giliai viduje mąsčiau ir džiaugiausi bei dėkojau Prezidentei už suteiktą tokią didelę laisvę. Mislijau kol dantis valiausi, kol duše prausiausi, kol marškinius lyginausi.

Staiga, už lango išgirdau atsklindančius garsus. Pradžioje jie vos girdimi, vėliau vis garsėjo ir garsėjo. Jie buvo labai skambūs bei skardūs. Tačiau nekėlė tokios baimės ir nepasitenkinimo taip kaip buvo anksčiau. Vis dėlto įprotis yra įprotis. Kaip sakant, „šuo ir kariamas pripranta“. Tokia tvarka nustatyta. Ji jau beveik pusę metų galioja. Po miestus ir miestelius, po bažnytkaimius ir kaimelius važinėjo didelės mašinos, na tokios kaip radijo stotis M1 turi. Jos važinėjo dieną ir naktį, rytą ir vakarą ir per didelius garsiakalbius skelbė: Būkite atsparūs. Būkite atsparūs. Rusai puola. Privalote pasirinkti. Jūs su mumis ar prieš mus.

Dėkui Dievuliui, pravažiavo ta prakeikta mašina. Nors įpranti prie jos, bet vis vien… Apsirengiau, pasidariau pusryčius, įjungiau televizorių. LRT televizijos laidos vedėjas bauginančiu balsu skaitė žinias – Valstybės išdavikai A.Skardžiaus  komisijos aršiausi nariai eilinį kartą kreipėsi į Respublikos Prezidentę prašydami išleisti juos anksčiau laiko iš sunkiųjų darbų kolonijos. Prašymai atmesti. Ateina sunkūs laikai. Įtampa šalyje didėja. Rusijos grėsmė su kiekviena diena grėsmėja. Prezidentei reikalingi lojalūs piliečiai, o ne tokie, kurie padėjo svetimai valstybei griauti ir diskredituoti nepriklausomos Lietuvos energetinius projektus. Jei ne Respublikos Prezidentės aktyvūs veiksmai ir neapsakomas ir neaprašomas ryžtas, tai Lietuva seniai būtų užgrobta ir užvaldyta.

Pranešėjas, džiaugsmingai pakėlęs balsą ir jį suploninęs, skaitė žinias toliau: Lietuvos darbo liaudis, valstiečiai, smulkieji ūkininkai bei dalis susipratusių inteligentų be perstojimo siunčia laiškus Prezidentei -„ Mūsų darbo kolektyvas reikalauja, kad nedelsiant būtų pakeista Konstitucijos nuostata, kuri draudžia Prezidentei balotiruotis dar vienai kadencijai. Būtina atšaukti šią nuostatą ir mūsų Prezidentei leisti valdyti, ginti mus ir mūsų šalį tiek kiek ji panorės.  Mes, išreikšdami viso kolektyvo norą, prašome Prezidentės dalyvauti rinkimuose.“ Žinių pranešėjas susirūpinusiu veidu pranešė, kad visoje Lietuvoje darbo kolektyvai organizuoja susirinkimus, vienbalsiai priima sprendimus ir kreipiasi į Prezidentę prašydami jos balotiruotis dar kartą. Nepalikti mūsų likimo valioje.

Žmona, ką tik pramerkusi akis ir išpėdinusi iš miegamojo visa perbalusi ir išsigandusi, paklausė o kas bus, jei mus apleis, jei ji atsisakys, jei mes liksime neapginti ir neapsaugoti? Ji paraudo, tvirtai suspaudė kumščius, ašaros pasirodė akyse ir garsiai, perrėkdama ir taip garsiai kalbantį žinių pranešėją, pasakė,- „Mes rusams nepasiduosime. Mes vieningai eisime į Daukanto aikštę ir prašysime, kad Prezidentė būtų dar dešimt, dar šimtą metų mūsų prezidente. Jokia Konstitucija mūsų nesustabdys.“

Žinių pranešėjas toliau džiaugsmingai pranešinėjo. Įvyko rinkimai į savivaldybių tarybas. Visose savivaldybėse triuškinančią pergalę pasiekė „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ partija. Rinkimuose dalyvavo 99,9 proc. piliečių. Kai kuriose savivaldybėse balsavo apie 130 proc. piliečių. Didelė masė jaunų žmonių – konjaunuolių, dėl jauno amžiaus neturinčių teisės balsuoti, išreiškė pasipiktinimą, kad jų balsai nėra užskaitomi, kad jie yra užmiršti, įsiverždavo į balsavimo vietas ir prabalsuodavo savo valia. Nenorint nuvilti jaunų žmonių ir jų siekių, Prezidentė nurodė užskaityti ir jų balsus.

Pranešėjas ryžtingu balsu tęsė. Lietuva yra vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri sugebėjo galutinai nugalėti stambiąją korupciją. Šis reiškinys Lietuvos valstybėje yra išgyvendintas visiems laikams.  Pranešėjo veidas akimirksniu pasikeitė, pasidarė rimtas, ir jis grėsmingu balsu pranešė, kad  dėl smulkiosios korupcijos Lietuva vis dar užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje. Dėl jos kalti visi piliečiai ir tie, kurie gimsta, ir tie, kurie sensta, ir tie, kurie miršta, ir net tie, kurie jau yra mirę ar dar negimę. Smulkioji korupcija kaip vėžys apėmė visus Lietuvos piliečius. Jie yra patys kalti, kad duoda kyšius. Jie privalo būti atsparūs korupcijai. Prezidentė kartu su kitomis atsakingomis valstybės įstaigomis ėmėsi ryžtingų veiksmų pažaboti šią smulkiąją, kiekvieno žmogaus širdyje gyvenančią korupciją. Už kelis šimtus milijonų eurų valstybės įmonės „Lietuvos energija“ bei „Lietuvos geležinkeliai“ pasamdė kelias konsultacines ir teisines įmones, kurios parengs studijas, atliks analizes, padarys mokymus, paruoš planus ir pateiks rekomendacijas kaip kovoti su žmogaus viduje sėdinčiu parazitu.

Surinkau pusryčių likučius, paėmiau nešvarius indus, tuščią kavos puodelį ir viską nunešiau į virtuvę. Padėjau į kriauklę ir pradėjau plauti. Plaudamas indus žiūrėjau į sieną ir skaičiau ant jos pranešimus, kurie yra privalomi visiems ir, kurie privalo kaboti vietoj, kuri iš visų kampų geriausiai yra matoma. Kas savaitę vyksta patikrinimas, o ir šiaip saugumo „geniukų“ pilna visur. Skaičiau, skaičiau ir išsigandau, kad vienas pranešimas ( nedidelis lapelis) buvo perplėštas. Dalis jo nukritusi, o kita neperskaitoma. Mečiau indus, greitai nubėgau į darbo kambarį, atsidariau stalčių, išėmiau naują lapelį su nauju užrašu „Jaunimo nedarbo problema yra išspręsta“. Papildomai, norėdamas nuraminti savo baimę dėl dingusio vieno užrašo, paėmiau dar du pranešimus. „Lietuva tapo finansinės drausmės ir ekonominės krizės įveikimo pavyzdžiu visai Europai“ bei „Dėka ryžtingų Prezidentės veiksmų Lietuva iš Europos sąjungos papildomai gaus 10 mlrd. eurų paramos“. Visus lapelius priklijavau ant sienos virtuvėje, kad ir žmona matytų bei perskaitytų. Nusiraminęs, baigiau plauti indus. Apsirengiau ir išėjau į darbą.

Sėdau į automobilį, užvedžiau, įjungiau radiją ir išvairavau į darbą. Per radiją sklido žymių Lietuvos politologų rytinė diskusija. Svarstė pagrindinį klausimą ar dabar ar po Prezidentės perrinkimo, nes jos pergale ir teise dalyvauti rinkimuose niekas neabejojo, politinę partiją „Valstiečių Vieningoji Lietuva“ pagal konsultantų konsultacijas pertvarkyti į nepolitinę partiją ir padaryti ją valstybės aparato dalimi. Vienas iš dalyvių teigė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas kuo greičiau, nes Rusija apšaudo Lietuvą informacinėmis atakomis, nes Rusijos grėsmė didėja su kiekviena diena. „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos, jau tapusios vienintelės partijos Lietuvoje, vadovas iš Naisių, nes senesni partijų vadovai, nors jie ir priešinosi ir verkšleno, ir maldavo, buvo iškilmingai palydėti į užtarnautą poilsį, ragino kuo greičiau suvalstybinti partiją, nes, matai, Prezidentei labai nepatinka politinės partijos ir jų parsidavėliai nariai, kurie geba daryti tik viena – atstovauti vietinius energetinius ar alkoholio oligarchus, kurie yra blogesni net už  patį Gazpromą.

Politologų karštą diskusiją nutraukė naujausios žinios. Valstybės saugumo departamentas kreipėsi į Prezidentę prašydamas tris kartus padidinti finansavimą ir departamento etatų skaičių, taip pat leisti įsteigti saugumo departamento padalinius visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir kaimeliuose, kad kiekvieno žmogaus mintys, tik tos, kurios garsiai yra išsakomos, būtų laiku identifikuotos ir įvertintos. „Žinojimas yra viskas“,- iškilmingai teigė VSD vadovas R.Vaišnoras. „Kova su piliečių garsiai išsakomomis mintimis yra jums, ne informacinė kova su Rusija. Čia neužtenka būti atspariems, čia reikia dirbti“,- tvirtino VSD vadovas.

Žinių vedėjas pranešė, kad Prezidentė priėmė sprendimą skirti papildomą finansavimą LRT ir suteikti jai išskirtines teises – tapti  vieninteliu Lietuvos žinių skleidėju. Visi kiti skleidėjai turi vienintelę teisę skleisti tik tas žinias, kurias jau paskleidė pagrindinis skleidėjas. Pagal Prezidentės dekretą lojaliausi skleidėjai, kuriuos atrinks specialioji Prezidentės ir „Valstiečių Vieningosios Lietuvos“ partijos vadovo paskirta komisija, turės pirmumo teisę skleisti pagrindinio skleidėjo paskleistas žinias.

Jau penkeri metai nemačiau Prezidentės. Ar ji sveika? Ar viskas jai gerai? Juk ji tiek daug dirba!!! Tiek daug rūpinasi savo šalimi ir jos piliečiais!!!, –  tyliai pagalvojau ir išjungiau radiją.

Atėjau į darbą ir tiesiai į pasitarimą. Vadovas pristatė du klausimus, kuriems privalome pritarti. Pirmas. Sutarties su „Lukoil“ dukterine įmone pratęsimas dėl bendrovės „Klaipėdos nafta“ talpų nuomos. Antras klausimas. Suskystintų gamtinių dujų terminalo laivo- saugyklos išnuomavimas Gazpromo kompanijos dukterinei bendrovei dešimčiai metų pagal principą „Mokėk arba Krauk“. Šaunu. Labai šaunu.  Ir kaip viskas šauniai sutvarkyta. Apie viską pagalvota. Tyliai, giliai širdyje pagalvojau. Ačiū Prezidentei.

Baik knarkti, miegot neleidi, kumščiu į petį stuktelėjo žmona. Neužpykau ant jos ir nepradėjau priekaištauti, o švelniai pabučiavau ir paklausiau, kurie dabar metai, o kai susivokiau, tai patenkintas apsiverčiau ant kito šono ir saldžiai užmigau. Gal daugiau košmariški sapnai nekamuos manęs, tyliai, giliai širdyje ir tik sau pamislijau.
 

Prabudau labai anksti ryte, senatvė pagalvojau ir nusijuokiau, juk dar nesenas, dar galiu judėti, reiškiasi privalau dirbti, kažką daryti, nes