Naujienos

Saugokite Save ir Savo Vaikus

Aš jūsų ne bijau. Sekite, rinkite informaciją apie mane. Štai, prašau, mano telefono numeris, mano elektroninis adresas, kita informacija. Aš jūsų nebijau, nes aš nedarau nusikaltimų.

Tokia nuomonė yra paplitusi mūsų visuomenėje. Iš vienos pusės ji yra teisinga. Mes nemėgstame nusikaltėlių. Mes norime, kad visi nusikaltimai būtų kuo greičiau atskleisti, o nusikaltėliai nubausti. Mes norime, kad visi nusikaltimai būtų užkardyti pasirengimo stadijoje. Todėl mes sutinkame, kad būtų kontroliuojama visuomenė ir ypatingai – jos blogiausia dalis. Todėl mes suteikiame ypatingas galias teisėsaugos pareigūnams.

Iš kitos pusės ši nuomonė yra labai pavojinga, nes jos laikydamiesi mes patys sau prisidarome begalę problemų. Šiandien išsakyta ar parašyta neatsakinga mintis, ar padarytas kvailas veiksmas po kelių metų gali virsti didele kliūtimi į mūsų sėkmę. Naujos sekimo technologijos leidžia fiksuoti, kaupti ir saugoti beveik kiekvieną mūsų veiksmą ir pasisakymą.

Šio straipsnio tikslas yra priversti skaitytojus susimąstyti apie pavojus, kurie jų laukia. Žmonės turi išmokti elgtis, rašyti ir kalbėti saugiai. Jie privalo prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio tam, kad galėtų save apsaugoti nuo nusikaltėlių, o kartais nuo nusikaltėlių su uniforma.

Mes esame žmonės su savo silpnybėmis ir stiprybėmis. Kiekvienas iš mūsų turime mažų paslapčių, apie kurias nenorime, kad sužinotų kiti. Kiekvienas mūsų priešas nori jas sužinoti ir panaudoti prieš mus.

Šiandien padarytos kvailystės ateity gali tapti rimtomis problemomis. Ypatingai jaunimas šiais laikais elgiasi neprotingai. Jie, norėdami atkreipti draugų dėmesį, internete prirašo apie save įvairiausių tikrų ir išgalvotų istorijų. Galima rasti nuotraukų arba video įrašų – kaip jaunuoliai geria, rūko „žolę“ arba daro nusikaltimus. Galima rasti išsakytas teigiamas nuomones apie teroristines, ekstremistines grupuotes arba dalyvavimą sektos veikloje. Gali aptikti duomenis apie jaunuolių susirašinėjimą su šių grupuočių tariamais ar tikrais nariais.

Visa jaunuolių parašyta, išsakyta ar nufilmuota informacija yra kaupiama duomenų bazėse. Reikia suprasti ir įsikalti sau į galvą, kad visa informacija yra ne ištrinama, o saugoma ir bus saugoma nuolat.

Jaunuolis užaugo. Baigė mokslus. Įgijo gerą specialybę. Surimtėjo. Nusprendė įsidarbinti valstybės aparate, ar ES struktūrose, o gal NATO organizacijoje. Jis dalyvauja konkurse. Siunčia dokumentus. Atitinka visus reikalavimus. Darbas jau jo rankose, tačiau… Reikia gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Vyksta kandidatūros patikrinimas. Ar juo galima pasitikėti, ar ne? Teisėsaugos struktūros patikrina duomenų bazes ir ten randa įdomios informacijos. Leidimo dirbti neišduoda. Vyrukas darbo negauna ir darbo, kur bus reikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, jis negaus visą savo gyvenimą, nes yra įrašytas į duomenų bazę kaip nepatikimas asmuo.

Pasirinkimo galimybės susiaurėja. Privačiame versle taip pat iškyla problemos, nes rimtos, didelės kompanijos kandidatą į darbą tikrina taip pat kaip ir į valstybės tarnybą. Jos turi galimybę susipažinti su informacija, esančia duomenų bazėse. Jos nenori nelojalių darbuotojų. Pasirinkimas didelis.

Neatsakingas plepėjimas ir naudojimasis socialiniais tinklais gali ne tik apsunkinti jūsų gyvenimą, bet jį sugriauti iš pagrindų.

Sovietiniais laikais KGB aršiai kovojo prieš politinės sistemos kritikus. Disidentai nėra kriminaliniai nusikaltėliai. Jie iš vis nėra nusikaltėliai. Dauguma disidentų yra inteligentai, aukštos kultūros žmonės. Jie, matydami neteisybę, negali praeiti pro šalį, užmerkti akių. Jie drąsiai išsako savo nuomonę, kritikuoja netinkamus valdžios sprendimus.

KGB buvo sunku su jais kovoti. Ne visada ji sugebėdavo šiuos žmones patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tuomet imdavosi kitų veiksmų. Ji kliudydavo jiems normaliai gyventi. Trukdydavo įsidarbinti, daryti karjerą, pasirašyti kontraktą, išleisti knygą ar parašyti straipsnį. Kentėdavo ne tik jie patys, bet ir jų vaikai. Tokiu būdu sistema keršydavo disidentams, norėdavo juos priversti atsisakyti kritikos, paklusti jai ir tapti jos dalimi.

Norint apsunkinti gyvenimą asmeniui reikia turėti ir nuolat rinkti informaciją apie jo ir jo aplinkos kasdieninį gyvenimą, buitį, rūpesčius ir problemas. Šioje informacijoje visada rasi žmogaus silpną vietą. Ar tai bus žmona, ar vaikai, o gal tėvai.

Saugokite save ir savo vaikus. Nebūkite naivūs. Neduokite jūsų priešams įgyti pranašumą prieš jus.

Alfa.lt

Aš jūsų ne bijau. Sekite, rinkite informaciją apie mane. Štai, prašau, mano telefono numeris, mano elektroninis adresas, kita informacija. Aš

Buvusio Žvalgo Auksinės Mintys

Profesorius Johnas Schindleris ilgus metus dirbo JAV Nacionalinėje saugumo agentūroje, šiuo metu dėsto karinių jūrų pajėgų karo koledže.Teikiu jo visiškai

Taip Reikia. Tokia yra Tvarka.

Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio kompiuteris neleidžia parašyti, kai parašau taupykla, tai man ištaiso į tupykla, visiškai kontroliuoti pradėjo, pagalvojau, net ir tai ką rašau. Tačiau grįžkime prie temos.

Paėmiau tuos kelis šimtelius ir einu į banką. Stoviu eilėje, nosį krapštinėju, laukiu. Paskaitau reklaminius stendus ant banko sienų, perskaitau žinias žinių portaluose, apžiūrėjau laukiančiuosius, pasvajojau. Galų gale sulaukiau savo eilės numerio.

Prieinu prie gražios ir maloniai besišypsančios banko merginos. Ji šypsosi, žiūri į akis ir klausia:
– Ko norite, ponuli?

– Noriu kelis šimtelius eurukų vaikui pervesti, – būdamas geros nuotaikos, patenkintas atsakiau.

– Grynais?

– O, taip. Nejaugi purvinais?!

– Gerai, sėskitės. Imkite į rankas klausimyną ir pildykite.

– Akinius namuose palikau, nematau, kas parašyta mažytėmis raidėmis, kur ką rašyti reikia ir dėl ko pasirašyti.

Sutarėm, kad ji skaitys, o aš atsakinėsiu. Ji užrašys, o aš pasirašysiu.

Tardymas prasidėjo.

Pirmas klausimas.

– Koks vardas, pavardė, gimimo vieta, asmens kodas?

– O kam jums mano gimimo vieta? Juk aš tik kelis šimtukus noriu pervesti savo sąžiningai uždirbtų pinigų?

Taip reikia, tokia tvarka.

Antras klausimas.

– Duokite man tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Paduodu, kažką iš jo nurašo, kažką skaito, apžiūrinėja iš visų pusių – pasižiūri tai į mane, tai į dokumentą.

Trečias klausimas.

– Jūsų gyvenamosios vietos tikslus adresas? Netinka jūsų draugų, darbovietės ar tėvų. Reikia jūsų konkretaus adreso.

– O kam? Aš juk atėjau tik pinigų pervesti? Kam jums reikalingas mano adresas?

– Taip reikia, tokia tvarka.

– Gerai.

Ketvirtas klausimas.

– Kokia jūsų pilietybė? Išvardinkite visas, o jei nei vienos neturite, tai parašykite, kur ir kokius laikinus ar nuolatinius leidimus turite gyventi.

– Turiu tik vieną, lietuvišką, kol kas, – atsakiau.

Jau pradėjo nerimauti. Kas gi čia vyksta?

Penktas klausimas.

– Ar dar daug liko klausimų? Laiko visai neturiu. Prasėdėjau valandėlę belaukdamas šaukimo, dabar čia…

– Dar neįpusėjome, – sako graži, besišypsanti banko mergaitė.

Penktas klausimas.

– Išvardinkite visus savo (namų, darbo, mobilaus telefono) numerius ir pasakykite tikslų elektroninio pašto adresą.

Išvardijau. Pradėjau žvalgytis. Gal jau kas nors su antrankiais už kampo stovi ir tik laukia komandos čiupt mane. Ką daryt, galvoju. Kaip čia man elgtis?

Šeštas klausimas:

– Pasakykite kuo užsiimate, kur dirbate, ką dirbate? Gal verslininkas esate? Gal pensininkas esate? O gal bedarbis? Kokias pareigas užimate? Ar jūsų veikla yra susijusi su brangakmeniais, tauriaisiais metalais, meno kūriniais, o gal susijusi su advokatais?

– Nesąmonė. Kokie kvaili klausimai? Aš esu laisvas pilietis. Gyvenu demokratinėje ir laisvoje šalyje. Aš nusikaltimų nedarau, žmonių nežudau ir nesprogdinu, pinigų neplaunu. Aš prieš nusikaltimus. Nenoriu atsakinėti į jūsų klausimus. Jie yra pertekliniai, – pradėjau prieštarauti, bandžiau ginti savo teises. Juk laisvę ir nepriklausomybę iškovojome jau seniai!

– Jei jūs nenorite atsakyti į klausimus, tai mes nepervesime jūsų vaikui jūsų pinigų. Jūs turite pasirinkimą: arba sąžiningai atsakote į klausimus, arba paliekate vaiką be pinigų, – ramiu balsu atsakė man graži, gražiai besišypsanti banko mergina.

– Kaip tai?..

– Taip reikia. Tokia tvarka, – nespėjus man minties užbaigti atsakė man maloniai besišypsanti mergina.

– Tai tęsime toliau, ar ne? – paklausė ji.

Ar aš turiu pasirinkimą, pagalvojau. Juk man svarbu, kad vaikas būtų sotus. Pasvėriau už ir prieš. Vaikai yra svarbiausias dalykas šiame gyvenime. Tiek to. Pakentėsiu.

– Tęskime, – atsakiau.

Septintas klausimas.

– Koks jūsų pajamų šaltinis? Atlyginimas, santaupos, pensija, palikimas, nekilnojamojo turto pardavimas?

– Pensija, mano pajamų šaltinis, P E N S I J A, – tyliai, pabrėždamas paskutinio žodžio kiekvieną raidę sumurmėjau sau po nosimi.

Aštuntas klausimas.

– Iš kokių valstybių ir į kokias valstybes bus pervedami pinigai?

– Taigi jau sakiau, kad į Didžiąją Britaniją. Nejaugi jūs negirdėjote ir nematote. Adresą ir sąskaitą ant lapelio surašiau.

– Matau, tačiau noriu žinoti apie kitus – būsimus – jūsų pervedimus.

– Jokių kitų pervedimų tikrai per jūsų banką nebus.

Devintas klausimas.

– Pasakykite man, prašau, visas jūsų turimas sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose?

– Aš tik pinigus pervesti noriu, – bandžiau dar truputėlį, nors truputėlį pasispardyti, paprieštarauti, nors supratau, kad ji yra nė prie ko – jei nepatinka, eik iš kur atėjęs.

Ji kaip zombis bejausmė ar šaltas automatas uždavinėjo klausimus ir gražiai šypsojosi. Visi prieštaravimai kaip žirniai į sieną atsimušdavo. Matyt, įpratusi, užsiauginusi storą odą. Be ji juk tikrai nė prie ko, pagalvojau.

– Kitų sąskaitų neturiu, nors bankai labai vilioja jas turėti.

Dešimtas klausimas.

– Ar planuojate atlikti grynųjų pinigų operacijas (įmokėti juos, paimti juos iš sąskaitos, keisti valiutą)? Jei planuojate, tai nurodykite grynųjų pinigų apyvartą – ar 1000 eurų, ar 10 000 ar 50 000 eurų? Taip pat nurodykite planuojamų mėnesio pinigų apyvartą – gal 10 000, o gal 50 000 eurų?

– Jūs baigiate mane išvesti iš proto. Mano mėnesio apyvarta yra keli šimtai eurų, o jūs kalbate apie tūkstančius! Iš kur tokie pinigai? Ir kas tokius nesąmoningus klausimus sugalvojo? Kodėl turiu į juos atsakinėti? Kodėl jie, tie, kurie klausimus sugalvojo, tyčiojasi iš manęs? – eilinį kartą pratrūkau.

– Tokia tvarka, taip reikia, – atsakė graži, maloniai besišypsanti banko mergina.

Vienuoliktas klausimas. Mergina atidžiai pažiūrėjo į mane, matyt įvertino būseną, truputį pasitraukė toliau nuo stalo ir paklausė.

– Jūs ar jūsų artimieji šeimos nariai ar artimi pagalbininkai eina ar ne anksčiau negu prieš vienus metus ėjo svarbias viešąsias pareigas Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungoje, tarptautinės ar užsienio valstybių institucijose?

– O, Viešpatie gailestingasis, – susiėmiau už galvos.

– Jei taip, – toliau vardijo graži banko mergina, – tai nurodykite tikslias einamas pareigas, giminystės ar kitą ryšį su politikoje dalyvaujančiu asmeniu. Jis gali būti valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, ministras, viceministras arba ministro pavaduotojas, valstybės sekretorius, parlamento, vyriausybės arba ministerijos kancleris Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ar kitos aukščiausiosios teisminės institucijos, kurių sprendimai negali būti skundžiami, narys, parlamento narys, Lietuvos auditorių rūmų valdymo organo ar centrinio banko valdybos narys, ambasadorius, laikinasis reikalų patikėtinis ar aukšto rango ginkluotųjų pajėgų karininkas, valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo ar priežiūros organo narys politinės partijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo organo narys.

Išsigandau.

– Žinote ką? Jūs norite sužinoti, ar mano pinigai yra švarūs? Ar aš nesu teroristas? O gal plaunu pinigus? Tai kodėl jūs klausiate manęs apie mano ryšius su politikoje dalyvaujančiais asmenimis? Juk jie ne teroristai ar nusikaltėliai! O gal aš klystu?

– Taip reikia. Tokia yra tvarka, – atsakė man besišypsanti banko mergina ir pridūrė: – Jūsų teisė rinktis, ponuli.

– Giminių tarp nusikaltėlių, taip kaip juos supranta bankas, neturiu, – atsakiau tvirtu balsu.

Tardymas, tikrąja ta žodžio prasme, vyko aukščiausiu lygiu. Atsakyk arba tavo pinigų vaikas negaus. Patylėjau, pagalvojau, atsistojau ir išėjau. Radau kitą ir paprastesnį būdą, kaip pervesti (perduoti) SAVO kelis šimtus sąžiningai uždirbtų eurų SAVO studijuojančiam vaikui.

Na, ir valstybė, na, ir užspaudė – bankus pavertė tardymo, stebėsenos ir persekiojimo tarnyba. Dabar valdžia aiškina, kad grynieji pinigai yra grėsmė valstybei. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti. Matyt, tam, kad visiškai perimtų žmonių kontrolę. Pasakyk viską apie save, o jei ne, tai savo pinigus matysi kaip savo ausis.

Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio

Nesėkmingos Šnipų Operacijos: Kai Smulkmena Pakiša Koją

Žvalgybų veikla dažnai siejama su itin sudėtingomis ir drąsiomis operacijomis. Geriausi šnipinėjimo meistrai nėra plačiai žinomi – nes jų niekas niekada nepagavo. Tačiau anaiptol ne visus šnipų sumanymus lydi sėkmė. Kartais jiems koją gali pakišti menkiausia smulkmena.

„Ačiū”

Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzijos žvalgyba į Miuncheną išsiuntė savo šnipę. Elegantiška, madingai apsirengusi dama buvo grynakraujė prancūzė, tačiau pagal jai sukurtą legendą privalėjo prisistatinėti ir elgtis kaip vokietė.

Vieną kartą šnipė su aukšto rango vokiečių karininku užėjo į prabangų restoraną pavakarieniauti. Ji puikiai vaidino savo vaidmenį. Tačiau viena restorano darbuotoja atkreipė dėmesį į nedidelę ir iš pažiūros nereikšmingą damos elgesio detalę.

Pateikus kiekvieną patiekalą, moteris padėkodavo padavėjai, pasakydama „ačiū“. Padavėja kurį laiką gyveno ir dirbo Prancūzijoje, todėl žinojo, kad prancūzai visada dėkoja už kiekvieną pateiktą patiekalą, o vokiečiai už aptarnavimą padėkoja vieną kartą ir tik vakarienės pabaigoje.

Padavėja savo pastebėjimus papasakojo restorano administratoriui. Už kelių minučių į restoraną užėjo policijos pareigūnai ir suėmė nenusisekusią „Mata Hari“. Jos šnipės karjera baigėsi.

Išdavė dantų šepetėlis

1942 metų balandžio mėnesį į Angliją atvyko belgų jūrininkas Alphonsas Timmermanas ir papasakojo, kad jam vos pavyko ištrūkti iš nacių nagų. Iki Anglijos jis keliavęs per Ispaniją ir Portugaliją, susidūręs su dideliais pavojais. Kaip ir visus pabėgėlius, A. Timmermaną apklausė Anglijos kontržvalgybos karininkas. Į visus klausimus belgas atsakė ramiai, išsamiai ir tiksliai.

Po apklausos karininkas apžiūrėjo jo asmeninius daiktus. Belgas išliko ramus net tuomet, kai kontržvalgybininkas jo piniginėje aptiko paketą piramidono, paprastą dantų šepetėlį ir higroskopiškos vatos kamuoliuką.

Maloniai šypsodamasis karininkas paklausė pabėgėlio belgo, ar jam priklauso visi šie daiktai. Belgas, nejausdamas nė menkiausio pavojaus, atsakė teigiamai. Karininkas paprašė A. Timmermano surašyti visus savo daiktus lape ir pasirašyti.

Pasirašydamas lapo apatinėje dalyje, A. Timmermanas net neįtarė, kad faktiškai jis patvirtina sau mirties nuosprendį. Anglų kontržvalgyba tuo metu jau žinojo, kad piramidono tabletė, ištirpdyta spirite, ir dantų šepetukas su ant jo užvyniota vata yra priemonė, skirta slaptiems pranešimams rašyti, kuriuos įmanoma perskaityti tik pašvietus ultravioletiniais spinduliais.

Visus šiuos komponentus vokiečių Abvero agentas galėjo nesunkiai įsigyti Anglijos vaistinėse, tačiau pareigingas ir pedantiškas belgas nusprendė iš anksto pasirūpinti reikalingomis priemonėmis. Taip jam atrodė patikimiau – žiauri klaida.

Tardant belgas prisipažino, kad yra Abvero agentas. Birželio mėnesio pirmoje pusėje už šnipinėjimą fašistinei Vokietijai jis buvo pakartas Vandsvorto kalėjime.

Diktorius

1942 metų pradžioje Abvero agentas Johannesas Marinus Dronkersas, kilęs iš Olandijos, gavo ypatingą užduotį: apsimetus pabėgėliu, įsitvirtinti Londone ir gauti darbą BBC radijo stotyje.

J. M. Dronkersas buvo išvaizdus vyras, turėjo puikią dikciją ir labai gerai kalbėjo angliškai. Savo laiku jis prekybiniame laive dirbo telegrafistu ir neblogai pažinojo radiją.

Vieną gegužės mėnesio dienos ankstų rytą J. M. Dronkersas paliko nedidelį Olandijos pajūrio kaimelį ir motorine valtimi išplaukė Didžiosios Britanijos krantų kryptimi. Jis savo švarke turėjo įsiūtą laišką, atskleidžiantį, kad J. M. Dronkersas yra aktyvus pasipriešinimo nacistinei Vokietijai pogrindinės organizacijos dalyvis, sugebėjęs laiku pasprukti nuo gestapo paspęstų spąstų.

Pa de Kalė sąsiaurio vandenyse „pabėgėlį” aptiko anglų patrulinis kateris. Po kelių dienų jis atsirado Londone. Jį apklausė kontržvalgybos karininkas.

Viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Vokietijos agentas pradėjo dirbti „Radio Oranje“ radijuje, kuris priklausė olandų vyriausybei ir kurio biuras buvo įrengtas BBC patalpose. Tačiau J. M. Dronkersas per anksti apsidžiaugė savo sėkme. Jo itin didelis troškimas ir didelės pastangos tapti radijo pranešėju sukėlė britų kontržvalgybininkams įtarimų.

Kartą, kai J. M. Dronkersas išėjo į darbą, kontržvalgybininkai slaptai apžiūrėjo jo butą ir daiktus. Iš pirmo žvilgsnio olandas namuose nelaikė daiktų, kurie galėtų jį sukompromituoti ir išduoti. Vis dėlto kontržvalgybininkai galiausiai rado nepaneigiamą įkaltį.

Tai buvo maža knygutė – anglų ir olandų kalbos žodynas. Daiktas, kurį turėjo beveik kiekvienas pabėgėlis iš Nyderlandų, ir kuris tikrai neturėjo sukelti įtarimų. Tačiau kontržvalgybos karininkas įdėmiai apžiūrėjo žodyno lapus ir pastebėjo, kad kai kurios raidės buvo nežymiai pradurtos smailiu daiktu. Tai buvo slaptas būdas užfiksuoti ir saugiai laikyti slaptus kodus.

Paaiškėjo, kad J. M. Dronkersas buvo užsirašęs dviejų konspiracinių butų adresus. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas nepastebės jo gudrybės. Tardant J. M. Dronkersas prisipažino, kad yra Abvero agentas. Jo taip pat laukė Vansvorto kartuvės.

Dūriai lietsargiu

1978 metais Bulgarijos slaptųjų tarnybų prašymu KGB specialistai pagamino specialioms operacijoms skirtą lietsargį. Juo į žmogaus organizmą kone nepastebimai galima įskverbti miniatiūrinę kapsulę su ricinos nuodais.

Bulgarijos žvalgybininkai pirmą kartą lietsargį su nuodinga kapsule panaudojo Londone prieš bulgarų rašytoją Georgijų Markovą. Žvalgas-žudikas elgėsi grubiai ir padarė klaidų. Disidentas G. Markovas ne tik pajuto skausmą, bet ir atsisuko bei spėjo pamatyti žudiką. Rašytojas sulaukė gydytojų ir jiems papasakojo apie išpuolį prieš jį. Gydytojai G. Markovo sėdmenyje aptiko miniatiūrinę kapsulę. Tačiau rašytojo išgelbėti nepavyko. Naujas „slaptas žudymo ginklas“ buvo atskleistas.

Bulgarų žvalgai-žudikai lietsargį su mirtinais nuodais panaudojo ir prieš kitą disidentą Vladimirą Kostovą. Per pasikėsinimą Paryžiaus metro stotyje slaptas ginklas deramai nesudirbo. Į V. Kostovo kraują pateko tik nedidelė dalis nuodų. Gydytojai, žinodami apie bulgarų „slaptą žudymo ginklą“, spėjo išimti kapsulę iš disidento kūno. Kilo tarptautinis skandalas. Kitų pranešimų apie specialaus lietsargio panaudojimą slaptose operacijose nepasirodė.

Yra dvi versijos: a) KGB specialistai modernizavo slaptą ginklą; b) ginklas prarado žvalgų pasitikėjimą ir daugiau nebuvo naudojamas slaptose žudymo operacijose.

Mossado operacija

Izraelio žvalgyba Mossadas yra bene profesionaliausia žvalgyba visame pasaulyje. Šios šalies saugumo ir žvalgybos tarnybos priskiria sau ypatingą teisę likviduoti jų šalies priešus užsienio valstybės teritorijose.

1997 metais du Mossado žvalgai Jordanijoje pasikėsino nunuodyti vieną iš HAMAS organizacijos lyderių Khaledą Mashalą. Žvalgai atvyko į Jordaniją ir apsigyveno viename Amano viešbučių. Jie kiekvieną dieną budėjo prie HAMAS biuro ir laukė tinkamos progos prieiti prie Kh. Mashalo. Galiausiai vienam iš agentų pavyko prieiti prie HAMAS lyderio, stipriai jį apkabinti ir į kairę ausį papurkšti mirtinų nuodų.

Jordaniečių saugumas sulaikė Izraelio žvalgybos darbuotojus. Jordanijos karalius pareikalavo, kad Izraelis suteiktų jo šalies gydytojams priešnuodžių. Izraelis atsisakė. Tuomet į ginčą įsitraukė JAV prezidentas Billas Clintonas. Po sunkių derybų Izraelis sutiko su Jordanijos reikalavimais.

Izraelio žvalgybos vadovas asmeniškai vyko į Jordaniją ir pristatė priešnuodžius. Kh. Mashalo gyvybė buvo išgelbėta. Jordanija paleido Izraelio žvalgybos agentus, dalyvavusius operacijoje. Izraelis paleido į laisvę HAMAS organizacijos dvasinį lyderį Ahmedą Yassiną, kurį Izraelio teismas buvo nuteisęs laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos.

Prie invalido vežimėlio prikaustytas A. Yassinas kartu su dviem asmens sargybiniais ir devyniais praeiviais žuvo 2004 metų kovą, kai Izraelio sraigtasparnis į paleido raketą po rytinių pamaldų Gazos mieste.

Alfa.lt

Žvalgybų veikla dažnai siejama su itin sudėtingomis ir drąsiomis operacijomis. Geriausi šnipinėjimo meistrai nėra plačiai žinomi – nes jų niekas

Žodžių Žaismas arba Juoda Propaganda, arba „Runkelių“ Mulkinimas

„Kar­tais nau­do­ja­ma to­kia juo­da pro­pa­gan­da prieš šį (Suskystintų gamtinių dujų) ter­mi­na­lą. Ir ta­da rei­kia na­tū­ra­liai pa­klaus­ti, kam jo (SGD ter­mi­na­lo)

Kas, Kaip ir Kodėl Vagia Intelektinę Nuosavybę?

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę žalą įmonei. Jie vagia įmonės intelektinę nuosavybę. Tai yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria šių laikų bendrovės.

Prekyba bendrovių, organizacijų ir valstybės institucijų paslaptimis tapo pelningu verslu. JAV valdžia ir verslas susirūpino ir ėmėsi konkrečių veiksmų šiai problemai spręsti. JAV „Carnegie Mellon” universiteto (Pitsburgas, Pensilvanija) mokslininkų grupė, ištyrusi daugiau nei penkis šimtus šnipų bylų, pateikė savo išvadas apie jų veiklą ir motyvus. Susipažinkime su jų išvadomis ir mes.

Vagies portretas

Apie 37 metų amžiaus vyras dirba inžinieriumi, vadybininku, pardavėju, mokslininku, IT specialistu.

65 proc. šnipų vogė informaciją, jau gavę konkurentų pasiūlymą pereiti dirbti pas juos arba nusprendę pradėti savo verslą. 55 proc. vogė paskutinę darbo dieną. 25 proc. veikė ne vieni – jiems padėjo asmenys iš išorės. 20 proc. veikė drauge su kitais bendrovės darbuotojais.

Kokią informaciją vogė?

52 proc. visų atvejų buvo vagiamos komercinės paslaptys. 30 proc. vagių domino kainų politika, 20 proc. – slaptažodžiai,14 proc. – programinė įranga,12 proc. – informacija apie klientus, o 6 proc. – verslo planai.

75 proc. išdavikų turėjo teisę dirbti ir susipažinti su informacija, kurią jie vogė.

Kaip vogė?

Informaciją persiųsdavo elektroniniu paštu. Įrašydavo į savo atmintines. Kopijavo arba fotografavo. Prie bendrovės vidaus tinklo prisijungdavo nuotoliniu būdu ir iš jo parsisiųsdavo reikalingus duomenis. Informaciją laikydavo nešiojamame kompiuteryje, kurį galėdavo išsinešti į namus.

Kodėl vogė?

Kaip bebūtų keista, pagrindinis vagysčių motyvas – ne siekis pasipelnyti, o nepasitenkinimas darbo atmosfera. Galimi įvairūs variantai.

Galbūt darbuotojas nesutarė su įmonės vadovais dėl nuosavybės teisių. Jis dirbo, daug pastangų įdėjo į produkto kūrimą, tačiau jo nuosavybę, jo manymu, pasisavino įmonė.

Darbuotojas kovoja dėl kompensacijos. Jis yra įsitikinęs, kad padarė daugiau, nei jam buvo sumokėta. Jis nori gauti kompensaciją už atliktą darbą. Jį išvaro iš darbo, tačiau nenori išmokėti išeitinės. Jis ją pasiima pats.

Kai įmonėje vyksta reformos dėl susijungimo, prisijungimo ar restruktūrizacijos, darbuotojui siūloma pakeisti darbo vietą ar pareigas. Jis nenori. Jis pradeda prieštarauti įmonės vadovų sprendimams. Jis pyksta, nervinasi ir nusprendžia jai atkeršyti.

Darbuotojas nusivylė ir baisiai įpyko ant savo vadovų, kadangi jie jo nepakėlė pareigose. Jis taip laukė ir tikėjosi. Jie nepripažįsta jo gebėjimų. Vidinis pyktis toks didelis, kad darbuotoją priveda prie išdavystės. Jis nori keršto, jis turi parodyti jiems (vadovams), kad yra už visus geresnis.

Darbuotojas neranda bendros kalbos su savo tiesioginiu vadovu. Jie nuolat pykstasi, nesutaria, ginčijasi. Darbuotojui įgrysta tokia situacija ir jis nusprendžia keršyti.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną problemą. Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas fizinei apsaugai, apsaugos technikai, IT saugumui. Samdomi ekspertai, perkami brangūs įrenginiai. Tačiau galiausiai įmonės vis vien patiria didelių nuostolių.

Brangūs įrenginiai neapsaugo nuo „kurmių“. Silpniausia vieta yra žmogus. Jeigu jo nemokysi, nelavinsi ir neauklėsi, tai turtą gali saugoti brangiausiomis ir moderniausiomis priemonėmis – vis vien jo neišsaugosi.

Alfa.lt

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę