Naujienos

Troliai – Efektyvus Žmonių Valdymo Įrankis

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks troliai iš Rusijos.

Norvegijos troliai, kurie aprašyti įvairiuose mituose, yra labai dideli, labai stiprūs ir labai bjaurūs. Jie nekenčia žmonių. Jie gadina žmonėms gyvenimą ir visaip stengiasi pakenkti. Jie gyvena olose arba miško tankumoje. Bijo saulės šviesos.

Po tūkstančio metų žmonės tikriausiai kalbės apie dabartinius Norvegijos trolius – „Barnevernet“ kaip apie mitą. Žmonės sakys, kad jie labai įtakingi ir paslaptingi. Jie grobia vaikus ir išsiveda juos nežinoma kryptimi. Tėvai savo vaikų daugiau nemato. Gal troliai juos augina kaip vergus? Gal troliai jais prekiauja? O gal troliai juos suvalgo, kaip dar senesniuose mituose rašoma, kad troliai kartais neatsisakydavo žmogienos.

Yra ir rusiški troliai. Jie – paprasti ir normalūs žmonės. Šiandien jaunas vyras yra tiesiog normalus vyras. Gal jau rytoj jaunas vyras, pradėjęs dirbti trolių fabrike, taps troliu.

Rusiški troliai veikia internete. Juos galima aptikti socialiniuose tinkluose, forumuose, naujienų portalų komentaruose. Juos galima atpažinti iš vienodo braižo. Troliai naudoja vienodus žodžius, sakinius ir veikia vienodomis kryptimis.

Rusijos trolių fabrikas yra pripažintas ir remiamas valstybės. Trolių štabas yra įsikūręs Sankt Peterburge, Savuškino gatvėje. Daugelis trolių oficialiai niekur nedirba. Jie pasirašo slaptus dokumentus. Jiems draudžiama pasakoti apie savo darbą trolių fabrike. Jei pasakytų, kuo užsiima, už tai galima patekti į kalėjimą. Troliai už savo darbą per mėnesį gauna didesnį nei 500 EUR atlyginimą, kuris yra mokamas tik į rankas ir grynaisiais.

Pagrindinė trolių paskirtis – internete skleisti Rusijos valdžiai palankią informaciją, formuoti visuomenės, atskirų jos sluoksnių nuomonę vienu ar kitu klausimu. Taip pat jie gali būti panaudoti šmeižto kampanijoms vykdyti. Šių metų birželio trečią dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukūrė savo puslapį socialiniame tinkle „Instagram“. Jos puslapį iš karto užpuolė būrys trolių iš Rusijos. Jie rašė visokiausias nesąmones, būtus ir nebūtus dalykus, dėjo sufabrikuotas fotografijas ir karikatūras. Jie neleido kitiems žmonėms normaliai tarpusavyje diskutuoti, susipažinti su A. Merkel pozicija, naujienomis. A. Merkel padėjėjai, nežinodami, kaip atsikratyti šių trolių, pradėjo juos blokuoti ir trinti jų parašytus komentarus bei įdėtas nuotraukas.

Buvęs trolis pasakojo žiniasklaidai, kad kiekvieną rytą jie gaudavo nurodymus iš savo valdžios. Ką rašyti, kur rašyti, kaip rašyti. Kryptys, žodžiai, temos – viskas buvo nurodyta iš aukščiau. Jis su savo komanda sėdėdavo ir nuo ryto iki vakaro rašydavo šiomis temomis. Juos tikrindavo redaktoriai, kurie skaičiuodavo, kiek komentarų parašė darbuotojas, ar komentarų turinys atitinka nurodymus. Jeigu darbuotojas patinginiavo ir neparašė nustatyto kiekio komentarų, jis yra baudžiamas pinigine bauda. Jeigu darbuotojas pakomentavo, tačiau pakomentavo ne taip, kaip reikia valdžiai, jis taip pat baudžiamas pinigine bauda.

Baisiausia būdavo, pasakoja buvęs trolis iš Rusijos, kai iš darbo išeini į gatvę, susitinki savo draugus, gimines, artimuosius ir girdi, kad jie šneka tavo „darbine, t. y. nurodyta iš aukščiau“ kalba, kai skaitai naujienas ir matai savo žodžius, kai įjungi radiją ar televiziją ir girdi tuos pačius žodžius, tas pačias frazes ir tuomet supranti, kad trolių darbas – labai efektyvus. Ne veltui Rusijos valdžia šiam kovos įrankiui skiria itin didelį dėmesį.

Valdžios pagrindinis tikslas, kurio siekiama per trolius, yra suformuoti visuomenės nuomonę ir paskatinti priimti Rusijos valdžiai naudingus sprendimus. Jeigu šio tikslo neįmanoma pasiekti, užtenka sukelti abejonių žmonių galvose, sukurti jose sumaištį, kad jie nebežinotų, kur yra teisybė, o kur melas, kur yra tikrovė, o kur – išgalvota istorija.

Ir sovietiniais laikais būta trolių. Tai – KGB agentai. Kai šalyje įvykdavo koks nors rezonansinis įvykis, kuriuo labai susidomėdavo visuomenė, kuris galėdavo sukelti demonstracijų ir įtampos, KGB imdavosi trolių darbo. Jie savo agentams duodavo iš anksto parašytus laiškus ir nurodydavo jiems, kiek tų laiškų ir kokiais adresais išsiųsti. Redakcijos, partijos ir vykdomųjų komitetų vadovai gaudavo šūsnis laiškų, prašančių nedelsiant įvesti tvarką, imtis aktyvių veiksmų. Jie išgirsdavo „liaudies“ (trolių) balsą.

Trolių paslaugomis kartais pasinaudoja privatus verslas. Galima spaudoje rasti skelbimų, kad teikiamos trolių paslaugos. Per trumpą laiką galima paskleisti tūkstančius komentarų vienu ar kitu klausimu. Verslininkai trolių pagalba siekia įvairių tikslų: sukompromituoti konkurentą ar jo gaminamą produktą, teikiamas paslaugas, iškelti į aukštumas savo produktą ir t. t.

Trolių paslaugomis pradeda domėtis demokratinių šalių valdžios. Jos mato ir kartais pajaučia savo kailiu, koks tai yra efektyvus ir galingas ginklas rinkimų ar konkurencinėje kovoje. Šiuo ginklu galima manipuliuoti ir žaisti visuomenės nuomone, galima ja kvailinti, galima jai pripasakoti nebūtų dalykų ir tokiu būdu ją valdyti.

Troliai šiais laikais yra ne tik efektyvus įrankis kovai su priešais, bet ir gali tapti itin pavojingu ginklu valdžios rankose.

Alfa.lt

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks

Anstatas arba Tikroji Valdžia

– O kaip Jūs apskritai vertinate Premjero Algirdo Butkevičiaus laikyseną Prezidentės atžvilgiu?
– Na, sakyčiau, jis galbūt per daug nuolankus prezidentei. Aš manyčiau, kad Prezidentė pasidarė lyg ir faktinis vyriausybės vadovas. O šito A. Butkevičius neturėtų leisti, – teigia Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A.Sakalas.

Šį straipsnį rašiau anksčiau, bet dabar jis tinka kaip niekad.

Prezidentė tapo vyriausybės faktiniu vadovu. Galima sutikti su garbės pirmininko A.Sakalo teiginiu. Paskutiniu metu ir aš matau keletą požymių, kad Daukanto aišktės šeimininkė susigrąžino Seimo ir Vyriausybės kontrolę ir įtaką. Prezidentė yra stipri, drąsi ir protinga. Ji sugebėjo suvaldyti situaciją. Pagrindiniai sprendimai yra priimami Prezidentės, o ne valdančiosios koalicijos. Tokia valdančioji koalicija, kuri yra oficialiai pripažinta, kuri pasidalino valdžios postus, faktiškai, neegzistuoja. Egzistuoja nerašyta, neoficiali, vos vos matoma ir tai tik tiems, kurie domisi politika ir Seimo narių užkulisine veikla, tikroji koalicija, kuri lemiamu momentu mobilizuojasi ir Seime prabalsuoja taip kaip reikia Prezidentei.

Tai koks yra Prezidentės sėkmės receptas? Kaip ji sugebėjo didžius vyrus, politinių partijų lyderius, įvairių politinių stovyklų atstovus parklupdyti ir padaryti juos klusniais ir besąlygiškai vykdančiais jos nurodymus?

Gal sėkmės receptas yra buvę komunistai ir komjaunuoliai – aktyvistai? Juos galima aptikti Seime ir Vyriausybėje, ministerijų koridoriuose. Jie yra įtakingi ir tokie pat aktyvūs bei darbštūs, kaip senais laikais. Dabar atėjo laikas kai vaikai keičia aktyvistus tėvus.

 

Patys galite juos susirasti. Manau, kad žiburio neprireiks.

O gal gašlūnai be meilės?  Taip gražiai juos pavadino profesorius V.Radžvilas. Tai tokie padarai, kurie neturi savo nuomonės, pozicijos, vertybių. Jie besąlygiškai vykdo nurodymus. Niekada neklausia kodėl? Ar tai nepažeis įstatymų? Ar tai yra teisėta? Jie yra bevaliai ir nesavarankiški. Jie šiandien myli ir didžiuojasi vienu šeimininku, o rytoj džiaugsis ir uodegą vizgins kitam šeimininkui.

O gal korupcionieriai? Jie yra pasirengę padaryti viską, kad tik juos paliktų ramybėje ir leistų daryti savo „darbelius“. Tegu sistema veikia be jokių trukdžių. Tuomet jie yra pasiryžę ginti, remti, finansuoti ar kitaip padėti. Kita korupcionierių dalis yra jau pasidariusi ir gerai gyvenanti. Dabar jie nori ramybės ir neduok Dieve kas nors pradės kapstytis jų darže, kelti senas istorijas, įvykius. Už ramybę ir garantijas jie yra pasirengę remti, padėti ar kitaip paklusti. Korupcionieriai visais atžvilgiais yra pažeidžiami ir lengvai valdomi.

O gal konservatoriai? Nors jiems nieko nereikia, jie nieko nesiekia ir niekas jų neprašo remti. Jie patys sau gražūs ir jie patys iš anksto pareiškė, kad remia Prezidentę. Nežiūrint į tai, kad jų lyderis tarpdurį ne vieną kartą raudonavo. Neleido Šeimininkė jam net į vidų užeiti. Neužsitarnavo. (Spauda taip rašė, ne aš sakau). Apskritai konservatoriai man primena mazochistus. Jiems patinka, kai juos „tarkuoja“, visaip iš jų tyčiojasi. Kuo daugiau „tarkuoja“, tuo jie laimingesni. Ir patys taip elgiasi, kai į valdžią pakliūna. Nuskurdino žmones, pakėlė mokesčius,sumažino pensijas, pakėlė elektros, dujų kainas, penkiasdešimties milijardų skolos naštą uždėjo žmonėms. Ir jie patenkinti, didžiuojasi pasiekimais, knygas apie sėkmę rengiasi rašyti.

O gal dar kas nors kitas, ko mes nežinome ir nesuprantame?

Juokas juokais, tačiau Lietuvoje atsiranda anstatas, kuris yra virš politinių partijų. Šis anstatas yra reali, tikroji valdžia. Nepriklausomai kokios partijos laimės rinkimus ir ateis į valdžią šalį valdys naujai suformuotas anstatas. Tai valdininkai-biurokratai. Jie yra nekontroliuojami. Jie žino visus valstybės valdymo ypatumus, puikiai orientuojasi valdžios labirintuose. Jie perprato naujai sukurtą šalies valdymo sistemą, perprato politikus, jų esmę, paskirtį. Jie peršoko juos visa galva ir pradėjo jais manipuliuoti. Jie yra šios šalies valdovai.

 

– O kaip Jūs apskritai vertinate Premjero Algirdo Butkevičiaus laikyseną Prezidentės atžvilgiu? – Na, sakyčiau, jis galbūt per daug nuolankus prezidentei.

Kaip Apsiginti nuo Karo Šauklių?

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau vyksta karas. Turiu omeny ne tą karą, kurio metu žudomi žmonės ir naikinama visa tai, ką gero šiame pasaulyje yra sukūręs žmogus. Ačiū Dievui, kol kas jo nėra. Turiu omenyje karą dėl žmonių galvų, dėl jų įsitikinimų.

Pagrindinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino rengiamo karo tikslas šiame etape – sukurti penktąją koloną Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tam reikia suburti kuo didesnę žmonių armiją, kuri, aklai įtikėjusi Putino Rusijos propaganda, pradėtų kelti sumaištį savo valstybėje, rengtų protestus, demonstracijas, neramumus. Putinas kuria ir buria savo agitatorių armiją. Tam jis negaili pinigų.

Latvijos spauda pranešė, kad šioje šalyje suaktyvėjo Rusijos agitatoriai. Jie vaikšto po žmonių namus, valstybės įstaigas, verslo biurus ir agituoja žmones palaikyti Rusijos vykdomą politiką, inicijuoti referendumą dėl Latgalos rajono, kuris ribojasi su Rusija, prijungimo prie rusų valstybės. Jie žada žmonėms aukso kalnus, dideles pensijas, sočius pietus. Dauguma žmonių netiki šiais plepalais, tačiau yra dalis, kuri dėl sunkaus gyvenimo ar dėl kitų priežasčių patiki ir yra pasirengusi padėti agitatoriams.

Latvių spauda taip pat pranešė, kad kurstytojai vaikšto po žmonių namus, barus ir verbuoja žmones vykti į Rytų Ukrainą bei kovoti už „Donbaso žmonių laisvę”. Jie aiškina, kad Donbaso žmones baigia išskersti „Ukrainos fašistai”. Dalis žmonių tiki agitatorių kalbomis. Dalis apkvailintų ar norinčių pasipinigauti, pasigrobti svetimo turto, jeigu tikėsime spaudos pranešimais, išvyko į karą.

Rusijos televizija, interneto portalai ir kitos žiniasklaidos priemonės kiekvieną dieną skleidžia melą ir bando įtikinti žmones savo – putiniška – tiesa. Rusija kuria naują propagandinę mašiną, su kurios pagalba rengiasi savo melą arba savo tiesos supratimą skleisti visam pasauliui. Rusija kuria naują valstybinę užsienio naujienų tarnybą „Sputnik“, kurios pagrindiniai padaliniai veiks 30 pasaulio miestų, tarp jų Vilniuje, Vašingtone, Paryžiuje, Pekine, Berlyne, Belgrade.

Rusijos slaptoji tarnyba FSB turi specialų padalinį, kuriame dirba keli tūkstančiai etatinių darbuotojų. Jie kiekvieną dieną ir naktį per socialinius tinklus skleidžia savo „tiesą“, kiršina žmones, sėja paniką, kelia nepasitikėjimą vieni kitais. Prie šių darbuotojų būrio prisideda tūkstančiai agentėlių – agitatorių, gyvenančių ne Rusijoje.

Rusijos politikos propagandos skleidėjai Lietuvoje kuria interneto svetaines, kuriomis bando sujaukti žmonių protus, įsitikinimus, tikėjimą. Svetainės yra aukšto lygio, gerai surašytos, puikiai įformintos. Jose galima rasti sukurtų filmukų. Jiems sukurti prireikė ne vienos dešimties tūkstančių litų. Svetainėse skleidžiama informacija mažai kuo skiriasi nuo Rusijos didžiųjų televizijos kanalų propagandinių laidų.

Socialiniuose tinkluose kiekvieną dieną sutinki putinišką agitatorių. Tiesiog neįmanoma jų apeiti, išvengti. Jų pilna visur. Prieš keletą mėnesių savo „Facebooko” paskyroje paprašiau visų V. Putino politikos mylėtojų pasišalinti. Dalis „draugų“ išėjo patys. Vėliau teko darbuotis pačiam ir be gailesčio išmetinėti agitatorius, užtarėjus, palaikytojus, kurie anksčiau atrodė blaiviai mąstantys žmonės. Atrodė, kad jau išsivaliau, tačiau, praėjus kuriam laiku, jų vėl aptikau. Tai per vieną skylę, tai per kitą bando putiniškas mintis skleisti. Jie pasižymi dideliu aktyvumu. Jiems nesvarbi tavo nuomonė, pozicija. Jiems svarbu parašyti, išsakyti savo poziciją. Nesvarbu, kokiu klausimu vyksta diskusija. Gal kažkas kažkur skaičiuoja kiekvieno agitatoriaus atliktą konkretų veiksmą ir už jį sumoka? Kitaip sunku suprasti, iš kur toks didelis užsidegimas, atsidavimas ir aktyvumas.

Ką daryti? Tikriausiai ne vienam savo šalį mylinčiam Lietuvos piliečiui iškyla toks klausimas. Pavyzdžiui, Latvijos kontržvalgyba pradėjo aktyviai gaudyti agitatorius. Jų atžvilgiu pradeda ikiteisminius tyrimus, atlieka kratas, aiškinasi ryšius, finansavimo kanalus. O ką daryti turėtume mes? Ką nors efektyvaus daryti privalu, nes vėliau bus per vėlu.

Pirma, reikia kuo greičiau sutvarkyti teisinę bazę, kad Lietuvos kontržvalgyba turėtų efektyvių ginklų kovai su V. Putino agitatorių armija.

Antra, kiekvienas save gerbiantis pilietis privalo viešinti visus jo kelyje ar akiratyje pakliuvusius V. Putino agitatorius. Jie bijosi viešumos ir jos vengia. Jie stengiasi dirbti kitų vardu, pakišti kitus žmones. Jie stengiasi išlikti tamsoje kuo ilgiau.

Trečia, kontržvalgyba privalo imtis aktyvių ir efektyvių veiksmų prieš agitatorius. Būtina agitatorius identifikuoti. Būtina atlikti prevencinius pokalbius su jais ir jų aplinka. Įspėti, kad, jeigu jie peržengs įstatymo nubrėžtą ribą, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tikiu, kad kontržvalgyba šį darbą jau dirba.

Ketvirta, reikia atsiriboti nuo žmonių, kurie agituoja už V. Putiną ir jo vykdomą politiką. Reikia tokių žmonių vengti, neturėti su jais reikalų, nekalbėti. Žodžiu, elgtis taip, kaip normalūs žmonės elgiasi su tais, kurie nepripažįsta jokių susitarimų, jokių įsipareigojimų ir elgesio taisyklių. Elgtis taip, kaip G 20 susitikime su Rusijos prezidentu pasielgė pasaulio valstybių vadovai. Jie jį ignoravo.

Visada griežtai pasisakydavau, manau, taip darysiu ir ateityje, prieš žmonių laisvių ir teisių suvaržymą, prieš jų nepagrįstą, totalinį sekimą, valdžios ir specialiųjų tarnybų pareigūnų piktnaudžiavimą. Tačiau niekada negyniau, neginsiu ir nesiruošiu ginti žmonių, kurie neteisėtai veikia prieš savo valstybę kitos valstybės naudai. Jie yra išdavikai. Išdavikai yra nusikaltėliai, o nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime, o ne agituoti.

Alfa.lt

Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau vyksta karas. Turiu omeny ne tą karą, kurio metu žudomi žmonės ir naikinama visa

KGB Įtarimai: ar Maja Pliseckaja buvo Britų Šnipė?

Sovietų KGB įtarė, kad Maja Pliseckaja yra britų žvalgybos agentė. KGB sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji žinotų, jaudintųsi ir pergyventų. KGB neleido jai išvykti iš šalies, nes bijojo, kad ji gali nebegrįžti. Aukščiausio lygio baleto primadonos likimas atsidūrė KGB pirmininko I.A.Serovo valioje.

Šią savaitę į paskutinę kelionę išlydėjome nepakartojamą primadoną Mają Pliseckają. Viso pasaulio pagrindinės naujienų agentūros paminėjo ją geru žodžiu, priminė skaitytojams jos gyvenimo istoriją, pergales ir pasiekimus. Didžiosios Britanijos dienraštis „Daily Mail” dėmesį atkreipė į tai, kad M. Pliseckaja ilgą laiką kentėjo nuo KGB persekiojimo ir spaudimo.

Sovietų KGB turėjo įtarimų, kad Maja Pliseckaja buvo britų žvalgybos agentė. Saugumiečiai sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji žinotų ir jaudintųsi. KGB neleido balerinai išvykti iš šalies, nes bijojo, kad ji gali nebegrįžti. Aukščiausio lygio baleto primadonos likimas buvo atsidūręs KGB pirmininko Ivano Serovo valioje.

Britų dienraštyje rašoma, kad 1950 metų viduryje M. Pliseckaja turėjo meilės romaną su Didžiosios Britanijos pasiuntinybės antruoju sekretoriumi seru Johnu Morganu. Įdomu tai, kad savo knygoje M. Pliseckaja užsimena apie J. Morganą, tačiau teigia, kad tarp jų niekada nebuvo meilės nuotykių, kad jie matėsi vos du kartus ir visada šalia jų susitikimo metu būdavo tretieji asmenys. Tačiau sero J. Morgano pirmoji žmona Fiona patvirtino, kad jos buvęs vyras Maskvoje turėjęs romaną su M. Pliseckaja.

Mitrochino archyve, kuris yra saugomas Churchillio koledže Kembridže, yra KGB agento agentūrinis pranešimas, kuriame aprašytas M. Pliseckajos susitikimas su britų diplomatu J. Morganu. Agentas pranešė, kad J. Morganas ją įsisodino į didelį limuziną ir vežiojo po miestą. Vėliau jie nuvažiavę į šalia Maskvos esantį mišką ir ten mylėjęsi. (Reikia pridurti, kad tuo metu nei M. Pliseckaja, nei J. Morganas nebuvo susituokę. Jų širdys buvo laisvos.) Agentas pranešimo pabaigoje pastebėjo, kad, jo manymu, M. Pliseckaja yra Didžiosios Britanijos žvalgybos agentė.

 

KGB M. Pliseckajos atžvilgiu ėmėsi rimtų priemonių. Jie užvedė operatyvinę tyrimo bylą ir pradėjo ją sekti ištisomis paromis. KGB pareigūnai nesislėpė. Jie baleriną sekė atvirai. Dienomis iš paskos vaikščiojo arba važinėjo, o naktimis po langais pilnas kagėbistų automobilis nuolat stovėdavo. Visi M. Pliseckajos skambučiai, laiškai buvo peržiūrimi ir perskaitomi. KGB į moters aplinką prigrūdo ištisą armiją agentų, kad šie ją stebėtų ir laiku sužinotų apie visus jos nukrypimus ar netinkamas mintis.

KGB įtarė, kad M. Pliseckaja, nukentėjusi nuo režimo (jos tėvas buvo represuotas ir sušaudytas), nekentė sovietų valdžios. Jie buvo įsitikinę, kad balerina, pasitaikius pirmai progai, išduos valstybę ir pabėgs. Todėl KGB neleido M. Pliseckajai išvykti į užsienį. Didžiojo teatro trupė važiuodavo užsienio gastrolių, tačiau be M. Pliseckajos. Ji likdavo Maskvoje. Visi keliai į užsienį jai buvo uždaryti.

Tačiau M. Pliseckaja nebuvo pėsčia ir tyli pelytė. Ji nuėjo į Kultūros ministeriją. Susirado kultūros ministro sekretoriatą ir iš ten vyriausybiniu, t. y. slaptu, tokiu ryškiai raudonu telefonu paskambino tiesiai KGB pirmininkui I. Serovui. Ji tiesiai šviesiai paklausė, kodėl jis jai neleidžia išvažiuoti iš šalies ir trukdo daryti karjerą. KGB pirmininkas į jos klausimus neatsakinėjo, o tik reikalavo pasakyti, iš kur ji skambina, kas jai davė telefono numerį ir kas jai pasakė, kad išvažiuoti neleidžia būtent jis. Po minutės pokalbio I. Serovas, negavęs atsakymo į savo klausimus, padėjo telefono ragelį. Po valandos į Kultūros ministerijos patalpas atvažiavo KGB grupė pareigūnų. Jie išmontavo ir išsivežė vyriausybinį telefono aparatą. Ministro sekretorė, kuri leido M. Pliseckajai pasinaudoti telefonu, kitą dieną buvo atleista iš darbo.

Pliseckajos sutuoktinis Rodionas Ščedrinas prisimena laikus, kai jie dar nebuvo susituokę. Jis buvo įsimylėjęs ją iki ausų. Ji jam atsakė tuo pačiu. Jie džiaugėsi savo draugyste, meile ir vienas kitu. Vienos repeticijos metu, kai R. Ščedrinas laukė M. Pliseckajos išeinant, prie jo priėjo Komunistų partijos Centrinio Komiteto partinis biurokratas B. M. Jarustovskis. Jis pasakė, kad žino apie R. Ščedrino ir M. Pliseckajos artimus ryšius, ir įspėjo, kad, jeigu R. Ščedrinas ves M. Pliseckają, susigadins sau reputaciją ir karjerą. Partinis klerkas įtikinėjo R. Ščedriną, kad M. Pliseckaja jam yra netinkama, kad jis privalo su ja nutraukti visus santykius. (KGB metodas, dažnai naudojamas dabar Lietuvoje.) Tačiau šis raginimas davė atvirkštinį rezultatą.

Praėjus kuriam laikui, KGB pirmininkas I. Serovas paliko KGB pirmininko postą. M. Pliseckaja įžvelgė naują galimybę atgauti teisę išvažiuoti į užsienį. Tačiau situacija nesikeitė. KGB toliau įdėmiai sekė baleriną. M. Pliseckaja parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui. Šis inicijavo M. Pliseckajos klausimo svarstymą aukščiausiu partijos lygmeniu. Galų gale buvo priimtas sprendimas leisti M. Pliseckajai išvažiuoti iš šalies. Kaip žinia, ji nebėgo iš Sovietų Sąjungos ir jos neišdavė, kaip buvo įsitikinęs I. Serovas. Primadona nebuvo britų žvalgybos agentė – visa tai greičiausiai tebuvo grynų gryniausias KGB vadovų ir darbuotojų prasimanymas.

Ši istorija parodo, kaip begalviai ir besmegeniai KGB darbuotojai ir jų vadovai, vedami pavydo, fanatizmo, kvailumo, pernelyg didelio įtarumo, žlugdydavo išskirtinių gebėjimų turinčio žmogaus karjerą.

Alfa.lt

 

Sovietų KGB įtarė, kad Maja Pliseckaja yra britų žvalgybos agentė. KGB sekė ją ištisomis paromis, dažniausiai nesislėpdami, atvirai, kad ji

Kodėl Tiriame Apgaulingą Apskaitos Vedimą, o ne Šnipinėjimą?

Keista ta mūsų valstybė – kai nėra faktų, tai rėkia, pirštais rodo, kad rusai puola, o kai atsiranda konkretūs faktai, tai tyli, mykia, gina, bando nesureikšminti, sumenkinti juos.

Spauda pranešė, kad su Rusija susijusi bendrovė galimai užverbavo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento darbuotoją. Už nuolatinį informacijos perdavimą ir už saugumo garantavimą elektros energijos tarpininkas galimai mokėdavo pinigus saugumo darbuotojui. Energetikai laikėsi konspiracijos taisyklių. Siekdami, kad apie jų ryšius su saugumiečiu niekas nesužinotų, esą specialiai įkūrė priedangos įmonėlę, bendravo per tarpininką. Matosi, kad veikė specialistai.

Ši informacija paskatino išsamiau pasidomėti Rusijos žvalgybos veikla Lietuvoje. Štai prie kokios išvados priėjau – Rusijos žvalgyba aktyviai dirba prieš Lietuvos valstybę, tačiau mes, laisvi ir nepriklausomi piliečiai, nesugebame arba nenorime apsiginti.

Rusijos žvalgyba aktyviai prisideda prie Rusijos interesų įgyvendinimo užsienyje. Ji siekia laiku identifikuoti grėsmes Rusijos interesams ir jas šalinti. Lietuva pagal savo geografinę padėtį yra Rusijos interesų zonoje. Lietuva parengė ir pradėjo įgyvendinti strateginius energetikos projektus. Ji ruošiasi statyti gamtinių dujų terminalą bei Visagino atominę elektrinę. Tai stipriai kertasi su Rusijos interesais. Rusijos žvalgybos struktūroje yra specialus padalinys, kurio darbo kryptis – atominė energetika. Lietuvos atominė elektrinė kelia grėsmę Rusijos atominės energetikos rinkai, todėl ši grėsmė turi būti pašalinta.

Vienas iš efektyviausių žvalgybos darbo metodų yra priedangos kompanijų kūrimas. Šias kompanijas galima atpažinti pagal požymius. Nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar žinių. Pirmas požymis – įmonė įsteigta ir veikia dėka aukščiausios Rusijos valdžios pritarimo. Ji ir jos darbuotojai yra visiškai priklausomi nuo Rusijos aukščiausios valdžios vadovų. Antras – įmonė valdo didelius finansinius srautus. Įdomu yra tai, kad šalies, prieš kurią yra vykdoma priešiška veikla, gyventojai patys finansuoja užsienio valstybės žvalgybinę veiklą. Trečias – įmonės darbuotojų, vadovų, savininkų ryšiai su politikais ir valdininkais, kartais tiesioginis dalyvavimas politinėje veikloje. Ketvirtas – ryšiai su žurnalistais ar spaudos priemonių savininkais ar savo spaudos priemonių kūrimas ir valdymas. Tai leidžia formuoti visuomenės nuomonę, dezinformuoti ją, sukurstyti ir palaikyti įtampas tarp atskirų socialinių gupių. Penktas – žvalgybinės veiklos požymiai: bandymai užverbuoti saugumo ir teisėsaugos tarnybų pareigūnus. Neteisėtas įslaptintos informacijos rinkimas apie Lietuvos strateginius objektus, projektus. Bandymai paveikti aukščiausios valdžios atstovus siekiant priversti juos priimti kitai šaliai naudingus sprendimus.

Mes nesugebame arba nenorime apginti savo valstybės ir jos interesų nuo Rusijos žvalgybos priešiškos veiklos. Ikiteisminio tyrimo tyrėjai tiria ne nusikaltimus Lietuvos vasltybės nepriklausomybei, o nusikaltimus turtinėms teisėms, finansinei sistemai arba valstybės tarnybai. Tyrėjai, tirdami ne tas veikas, nemato, nepastebi svarbesnių ir pavojingesnių nusikaltimų.

Jurijų Borisovą kaltino ne šnipinėjimu ar padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos valstybę, o neteisėta ūkine veikla. J. Borisovo nusikalstama veikla prilyginta bobutės veiklai, kuri, neužregistravusi įmonės, kepė ir pardavinėjo bandeles.

Spaudos duomenimis, J. Borisovas ilgą laiką dirbo Rusijos karinėse struktūrose, galbūt karinėje žvalgyboje (GRU). Fakto nei paneigsi, nei patvirtinsi. Tačiau J. Borisovo pažintys kalba pačios už save. Spauda rašė, kad jo verslo partneriai yra Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių kariuomenės vadai. Dauguma šių šalių yra itin nestabilios ir susijusios su teroristinėmis grupuotėmis. Todėl daugeliui šių šalių yra uždrausta tiekti karines ar dvigubos paskirties prekes. J. Borisovas ir jo vadovaujama kompanija ne vieną kartą buvo įtarta neteisėta dvigubos paskirties prekių prekyba. Yra du svarbūs dalykai, dėl kurių egzistavimo reikia iš anksto suklusti.

Pirma. Rusijos kariuomenės vadai ir žvalgyba jokiais būdais neleistų bet kam prekiauti jos pačios sukurta karine ir pusiau karine produkcija. Antra. Be stipraus užnugario ir palaikymo verslo su nestabilių ir su terorizmu susijusių šalių kariuomenės elitu nepadarysi. Tokį užnugarį gali garantuoti stipri valstybė arba jos institucija.

1. Borisovas aktyviai veikė prieš Lietuvos valstybę. Jis grasino Lietuvos Respublikos prezidentui. Reikalavo, kad prezidentas priimtų jam naudingus sprendimus, kad paskirtų jį patarėju. J. Borisovas galimai siekė užvaldyti šalį, o ne, pažeisdamas įstatymus, pardavinėti bandeles.
2. Uspaskichą kaltino ne šnipinėjimu ar padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos valstybę, o apgaulingu apskaitos vedimu ir sukčiavimu. Tai – nusikaltimai turtinei teisei ir finansų sistemai, o ne valstybei ir jos nepriklausomybei.

Iki šio laiko yra slepiama arba netiriama informacija apie Darbo partijos finansavimo šaltinius. Jeigu tyrėjai būtų tyrę ir bandę nustatyti, kas ir kodėl finansavo Darbo partiją, tai šiai dienai tikriausiai turėtumėme visiškai kitą vaizdelį. Spėju, kad įdomų tinklą būtume ištraukę, įdomius žvalgybos darbo metodus išsiaiškinę.

„Dujotekanos“ niekuo nekaltino. Kaltino tuos, kurie bandė atskleisti šios bendrovės galimai neteisėtą veiklą prieš Lietuvos valstybę. Aukščiausioji valstybės valdžia informaciją apie šią bendrovę, jos veiklą įslaptino ir greičiausiai visiems laikams. Įdomu yra tai, kad anksčiau garsios Valstybės saugumo departamento pažymos buvo įslaptintos žyma „SLAPTAI“. Dabar, skaitau spaudoje, kad joms yra ar tai buvo suteikta „VISIŠKAI SLAPTAI“ slaptumo žyma. Aukščiausio slaptumo žyma priskiriama tada, kai informacijos atskleidimas padarytų (realiai, o ne menamai) itin didelę žalą valstybei arba iškiltų relaus pavojus žmogaus gyvybei. Įdomu, kam mirtinas pavojus iškiltų atskleidus pažymų turinį? Tikriausiai, kad ilgalaikei Rusijos žvalgybos operacijai.

Asmenis, susijusius su Rusijos milžine „Inter RAO JES“, įtaria ne šnipinėjimu ar padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos valstybę, o pareigūno papirkimu.

„Inter RAO JES“ yra viena didžiausių Rusijos kompanijų. Faktinis jos vadovas yra Rusijos prezidento dešiniąja ranka vadinamas I. Sečinas. Bendrovė dirba elektros energijos rinkoje. Šiuo metu bando į savo rankas perimti ne tik Rusijoje, bet ir užsienio šalyse, ir elektros energijos perdavimo linijas, ir jos gamybą. Lietuva paskelbė, kad rengiasi statyti atominę elektrinę. Tai didelė grėsmė Rusijai. Jie nenusiramins ir tikrai darys viską, kad Lietuva nepasistatytų atominės arba ją statytų labai ilgai. Šio tikslo siekia visos užsienyje veikiančios valstybės institucijos, tarp jų ir žvalgyba. Sunkiai išsivaizduoju situaciją, kad Rusijos žvalgyba, turėdama tokias puikias pozicijas Lietuvoje (įvairius tarpininkus), jomis nepasinaudotų. Ir vien tik tas faktas, o ar jis tikras, ar ne, pamatysime ateityje, tačiau išsakytas viešai – apie elektros tarpininkų atstovų bandymą užverbuoti saugumo pareigūną – pasako viską. Šiuo atveju turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo valstybei (šnipinėjimas), o ne valstybės tarnybai.

Kur ir kodėl dingo Užsienio valstybių slaptųjų tarnybų priedangos įmonių likvidavimo ar veiklos nutraukimo įstatymas? Šio įstatymo pagrindu saugumo pareigūnai galėjo, surinkę informaciją apie priedangos įmonių priešišką veiklą valstybei, kreiptis į teismą ir jo reikalauti, kad įmonė nutrauktų neteisėtą veiklą prieš valstybę. Įstatymo nėra ir nėra jis naudojamas. Matyt, kažkam jis kėlė didelę grėsmę.

Kodėl Valstybės saugumo departamentas nėra ikiteisminio tyrimo institucija? Kodėl iš jo yra atimtos šios teisės? Kur ir kaip ugdysime specialistus, gebančius išnarplioti užsienio valstybių slaptųjų tarnybų prieš mūsų šalį atliekamas operacijas? Kur ir kaip šie specialistai įgys patirties, žinių? Jeigu tirs tik pareigūno papirkimą arba apgaulingą apskaitos vedimą vietoj šnipinėjimo ir padėjimo kitai valstybei veikti prieš mūsų valstybę, tai niekada neištirs ir neišmoks tirti nusikaltimų prieš valstybę.

Gauname informaciją apie užsienio šalių žvalgybų priešišką veiklą valstybei, tačiau tiriame nusikaltimus tarnybai, finansų sistemai, turtiniams interesams. Tokiu keliu eidami niekada negalėsime ištirti tikrųjų priešiškų valstybei veikų, niekada negalėsime atskleisti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn didžiausių valstybės priešų ir kenkėjų, niekada nesustabdysime ilgalaikių užsienio šalių žvalgybų operacijų. Tokiu keliu eidami anksčiau ar vėliau prarasime savo valstybę, laisvę ir taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę.

 

Keista ta mūsų valstybė – kai nėra faktų, tai rėkia, pirštais rodo, kad rusai puola, o kai atsiranda konkretūs faktai,

Prostitutė Irina – Grėsmė Nacionaliniam Lietuvos saugumui

„Vienas girtas Seimo narys nutarė visų akivaizdoje atsisėsti ant šampano butelio… Tai nufilmuota ir užfiksuota visų, kurie ten buvo“, – teigė prostitutė, neva buvusi valstybės saugumo departamento agente, Irina.

2013 lapkričio 25 d. Rusijos NTV (Lietuvoje transliuojama NTV MIR pavadinimu) kanalas parodė laidą „Ypatingas įvykis. Tyrimas“. Laidos vedėjas ir dalyviai teigė, kad prostitutė Irina buvo Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) agente. Ją užverbavo saugumietis Renatas Petkus ir ilgą laiką su ja įvairiai bendradarbiavo. Iš pradžių jis prostitutę Iriną mokė agento darbo, davė paskaityti specialios literatūros apie agentus ir jų baisius likimus, jeigu šie išduoda savo šeimininkus. Ji teigė, kad buvo rengiama dirbti Rusijoje, tačiau pasiliko „dirbti“ Lietuvoje. Ji rinko kompromituojančią informaciją apie Lietuvos politikus, valdinininkus ir karininkus.

Laidą ir joje pateiktus faktus reikėtų vertinti dvejopai. Žmonės, kurie nėra susiję su šalies nacionaliniu saugumu, gali smagiai pasijuokti ir numoti ranka. Parodė laidą, pažiūrėjo, pasijuokė ir užmiršo. Jeigu apie ją nebūtų parašiusi lietuviška spauda, niekas nebūtų ir sužinojęs.

Žmonės, kurie yra atsakingi už šalies nacionalinį saugumą, kurie saugo Lietuvos piliečius ir valstybę nuo užsienio šalių žvalgybų veiklos, turi susirūpinti ir imtis priemonių papasakotiems laidoje įvykiams tirti. Patikėkite, mūsų užsienio partnerių žvalgybos tikrai patikrins šią informaciją ir jos pagrindu priims atitinkamus sprendimus. Žvalgų darbe pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas.

Mano giliu įsitikinimu, įvykis reikalauja išsamaus tyrimo. Jokiais būdais negalima užmiršti šios istorijos. Tuo labiau, kad, tikriausiai, ji yra tikra.

Kokias galimas grėsmes gali atskleisti šio įvykio tyrimas?

Dvigubas agentas. Rusijos žvalgyba „pakišo“ Lietuvos kontržvalgybai savo agentą ir visiškai jį kontroliavo visą bendradarbiavimo su Lietuvos saugumiečiais laikotarpį. Rusijos žvalgyba parinko agentą, paruošė jį, apmokė, kaip pakliūti į Lietuvos saugumo darbuotojų akiratį ir sudominti juos. Lietuvos saugumiečiai užkibo ant užmesto jauko. Jie užverbavo Rusijos pilietę, prostitutę Iriną. Labai stengtis ir nereikėjo, ji pati džiaugsmingai sutiko, o vėliau galėjo raportuoti savo tikriesiems šeimininkams apie įvykdytą užduotį. Todėl būtina išsamiai ištirti agentės Irinos atsiradimo ir tapimo saugumo agente aplinkybes.

Dvigubi ar kartais net trigubi agentai yra labai pavojingi. Jie yra nepatikimi. Neaišku, kam jie dirba ir kieno užduotis vykdo. Neaišku, kada jie sako tiesą, o kada meluoja. Visais laikais dvigubais agentais niekas nepasitikėjo ir nepatikėdavo jiems svarbių uždavinių. Visais laikais kontržvalgybos pareigūnai užsienio agentui neformuluodavo uždavinių, susijusių su savo šalies vidaus problemomis, politikais ir valdininkais, o tuo labiau neversdavo agentų provokuoti šiuos asmenis amoraliems poelgiams (į gėrimą gali priberti visokiausios protą atimančios chemijos). Bet kuris pradedantysis kontržvalgybininkas pasakys, kad toks darbas su užsienio šalies piliečiu tapusiu agentu duos ne naudos, o atneš didelės žalos.

Rusai sužinojo viską apie Lietuvos saugumo darbo metodus. Rusijos žvalgyba per savo agentę prostitutę Iriną turėjo galimybę rinkti informaciją apie Lietuvos kontržvalgybos veiklos metodus, agentų apmokymus, susitikimo vietas, domėjimosi ir tyrimo objektus, formuluojamas užduotis, darbuotojus, su kuriais agentei teko dirbti, o jeigu ji ir kitaip „padirbėjo“, tai Rusijos žvalgai gavo ir kompromituojančios informacijos. Rusijos žvalgyba pagal iš agentės gaunamą informaciją galėjo įvertinti savo priešininko kompetencijos lygį.

Surinko kompromituojančios informacijos apie Lietuvos politikus, valdininkus ir verslininkus. Rusijos žvalgyba per savo agentę Iriną ir padedant Lietuvos kontržvalgybai turėjo galimybę rinkti ir kaupti kompromituojančią informaciją apie Lietuvos politikus, saugumo vadovus ir darbuotojus, valdininkus, diplomatus, krašto apsaugos karininkus.

Jeigu Rusijos televizijos laidoje išsakyta informacija atitinka tikrovę, tai Rusijos žvalgyba turi susirinkusi daug jautrios informacijos apie Lietuvos svarbius ir įtakingus valstybės asmenis. Tikriausiai ateityje pamatysime dar ne vieną laidą.

Visi šie žmonės, kurie turėjo kontaktų su prostitute Irina ir apie kuriuos informaciją rinko R. Petkus, kartu su Rusijos žvalgyba yra labai pažeidžiami. Būtina juos identifikuoti, pažiūrėti, kur jie yra dabar, ką daro, kokius postus užima. Juos reikia apsaugoti nuo didelių problemų arba išlaisvinti nuo slapto bendradarbiavimo su Rusijos žvalgyba. Įsivaizduoju, kiek daug piliečių Lietuvoje dabar neramiai miega, jaudinasi ir laukia filmukų.

Irina, Lietuvos saugumiečio R. Petkaus nurodymu, provokuodavo politikus, valdininkus, viliodavo juos užsiimti seksu, žaisti įvairius iškrypėliškus žaidimus, o vėliau jų ištvirkavimus filmuodavo arba fotografuodavo. Laidoje kalbama apie krašto apsaugos karininkę, kurią saugumiečiai prigirdė, o vėliau, išrengę nuogai, nufilmavo. Jei tai tiesa, tai niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių Lietuvos saugumui prireikė nuogos karininkės nuotraukų?

Rusijos žvalgyba sustiprino ir išplėtė agentūrinį tinklą Lietuvoje. Rusijos žvalgyba galimai yra „pakišusi“ Lietuvos kontržvalgybininkams ir daugiau savo agentų. Rusijos žvalgyba galimai yra prikišusi savo agentų ir kitose Lietuvos valstybės institucijose.

Klausimai yra atviri ir labai svarbūs Lietuvos nacionaliniam saugumui. Užmerkti akis ir įkišti galvą į smėlį šiuo atveju nėra tinkamas kelias. Būtina išsamiai ištirti visas laidoje išsakytas aplinkybes. Būtina apsaugoti savo piliečius nuo užsienio šalies žvalgybų priešiškos veiklos. Jeigu Rusijos žvalgai sugebėjo (tai reikia išsiaiškinti) infiltruoti savo agentę į Lietuvos kontržvalgybos agentūrinį tinklą ir per ją rinkti informaciją ne tik apie saugumo darbuotojus ir jų darbo metodus, bet ir apie svarbius ir įtakingus valstybės asmenis, tai Lietuvos nacionaliniam saugumui yra padaryta milžiniška žala.

alfa.lt

 

„Vienas girtas Seimo narys nutarė visų akivaizdoje atsisėsti ant šampano butelio