Naujienos

Saugumo Įrankiai: Ko Reikia jūsų Įmonei?

Dažnas verslininkas manęs klausia, ar kiekviena įmonė privalo turėti darbuotoją, atsakingą už įmonės saugumą? Atsakau, kad taip, – ir maža, ir vidutinė, ir didelė įmonė privalo turėti už įmonės saugumą atsakingą darbuotoją. Kiekviena įmonė privalo rūpintis savo saugumu.

Kartais verslininkai klausia, kaip geriau pasielgti – samdyti darbuotoją ar sudaryti sutartį su privačia verslo saugumo paslaugas teikiančia įmone? Atsakau, kaip jūs norite, taip darykite. Sprendimas priklauso nuo įmonės savininko ar vadovo noro, suvokimo ir sprendžiamų saugumo uždavinių apimties.

Mažoje įmonėje saugumo funkcijas gali atlikti pats vadovas ar vadovo įgaliotas darbuotojas, kuris prie pagrindinių savo funkcijų (personalo, pardavimo, tiekimo…) rūpinsis ir saugumu. Taip pat maža įmonė gali sudaryti sutartį su kita įmone, teikiančia verslo saugumo paslaugas.

Vidutinio dydžio įmonėje geriau sudaryti sutartį su kita įmone, nei turėti savo darbuotoją, atsakingą už saugumą. Jei papildomas funkcijas primesite kuriam nors kitam darbuotojui, kuris turi spręsti kitus uždavinius, jis paprasčiausiai nespės dirbti ir saugumo sritį užleis. Jei samdysite verslo saugumo specialistą, jis jums daug kainuos. Paprasčiausiai neapsimokės jo išlaikyti.

Didelėje įmonėje reikia turėti už įmonės saugumą atsakingą padalinį, kuriame dirbtų įvairių sričių saugumo darbuotojai. Jie turės pakankamai darbo. Savi darbuotojai yra patikimesni už kitų specializuotų saugumo įmonių darbuotojus. Be to, jie pigiau kainuos, nei samdyti privačią saugumo įmonę.

Verslininkai taip pat domisi, kokių saugumo įrankių labiausiai reikia įmonei. Atsakau.

Pirma, fizinė sauga. Labai svarbi ir aktuali sritis. Mūsų verslininkai šią sritį suvokia ir negaili jai įgyvendinti skirti finansinių lėšų. Manau, kad papildomi aiškinimai nereikalingi.

Antra, konfidencialios informacijos apsauga. Didesnė dalis Lietuvos verslininkų šios srities nesupranta. Nesupranta iki to momento, kol nesusiduria su rimtomis problemomis ir nepatiria milžiniškų žalų.

Šioje srityje tikslas – apsaugoti įmonės komercines paslaptis nuo konkurentų, neleisti konkurentams sužinoti jūsų silpnųjų ir stipriųjų vietų, neleisti jūsų konkurentui jūsų dėka įgyti pranašumo rinkoje.

Kaip pasiekti šį tikslą? Visko neišpasakosiu, tačiau paminėsiu pagrindinius momentus. Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra konfidenciali informacija, kokia įmonės informacija patenka po šia sąvoka. Be to, reikia nustatyti darbuotojus, kurie dirbs su šia informacija. Jie turi žinoti, kokia informacija yra konfidenciali, kaip su ja elgtis ir kokia yra jų atsakomybė, jei ją praras ar atskleis tretiesiems asmenims. Galiausiai reikia nustatyti nors minimaliausius konfidencialios informacijos apsaugos reikalavimus.

Trečia – personalo patikimumo sritis. Ji Lietuvos versle yra visiškai apleista. Daugelis verslininkų nekreipia dėmesio į darbuotojų patikimumą. Vieni naiviai galvoja, kad visi žmonės, taip pat ir įmonės darbuotojai, yra lojalūs, todėl nieko nereikia daryti. Kiti galvoja, kad lojalumą galima iš darbuotojų „išmušti“ grasinimais, kumščio į stalą daužymu, darbuotojų aprėkimu. Tai yra klaidingi keliai.

Šioje srityje tikslas yra užtikrinti įmonės materialaus ir intelektualaus turto apsaugą bei sudaryti darbuotojams geras darbo sąlygas, kad jie galėtų efektyviai ir produktyviai dirbti.

Tai galima pasiekti naudojant specialias priemones. Pirma, priimant darbuotoją į darbą ir suteikiant jam teisę dirbti su įmonės konfidencialia informacija bei materialiu turtu, būtina patikrinti kandidato į darbą patikimumą. Reikia atsakyti į paprastą klausimą –„ar asmeniui galima patikėti brangų turtą?“ Antra, būtina kontroliuoti darbuotojo darbą jam dirbant įmonėje. Pasitikėk, bet tikrink. Yra sukurta efektyvi darbuotojų darbo kontrolės sistema. Ji netrukdo darbuotojams dirbti, jų neerzina ir jų nepersekioja, ji, atvirkščiai, jiems padeda spręsti darbe iškilusias ar asmenines problemas. Trečia, tiesiog privaloma kontroliuoti darbuotojo išėjimą, nepriklausomai nuo priežasčių, iš darbo. Dažnas buvęs darbuotojas įsidarbina pas konkurentą ar bando pakirsti įmonės reputaciją, visiems pasakodamas apie neva netikusius įmonės vadovus ir jų neva neteisėtą veiklą.

Ketvirtas įrankis – veiklos auditas. Itin efektyvi ir Lietuvos versle gana paplitusi priemonė. Verslininkai pradeda suprasti audito naudą. Tiesa, veiklos auditorius turi būti pavaldus tiesiogiai įmonės vadovui arba įmonės valdybos pirmininkui. Priešingu atveju jis negalės tinkamai atlikti audito.

Pagrindinis šio įrankio tikslas – įvertinti įmonės verslo procesus ir juos padaryti greitesnius, pigesnius, kokybiškesnius ir saugesnius. Pripažinkite, kad gal metus, trejus, o gal ir penkerius nesidomėjote, kaip konkrečiai (žingsnis po žingsnio) vyksta prekių pirkimas ar pardavimas, kaip darbuotojai naudoja įmonės turtą, kaip, kada ir už kiek darbuotojai pilasi kuro, ką konkrečiai dirba vienas ar kitas darbuotojas, kokie yra jų uždaviniai.

Penktas įrankis – konkurencinė žvalgyba. Ji įmonės vadovams suteikia žinių apie konkurentų veiklą, naujus jų produktus, atidaromas parduotuves, filialus, sandėlius, diegiamas naujas valdymo sistemas, silpnąsias ir stipriąsias vietas, taip pat apie pasikeitimus rinkoje, apie naujas galimybes ir kliūtis, apie įstatymų, susijusių su įmonės veikla, pasikeitimus. Konkurencinės žvalgybos darbuotojai nuolat renka informaciją, ją analizuoja, prognozuoja procesus ir teikia rekomendacijas įmonės vadovams.

Suprantu, kad galima nusispjauti į įmonės saugumą ir vadovautis šūkiu „optimizacija yra svarbiausia, o visa kita neįdomu“. Tai yra klaidingas kelias. Vėliau, kai verslininkai patiria didelių nuostolių, o kartais net bankrutuoja jų įmonės, jie nesiaiškina priežasčių, dėl ko taip atsitiko, jie kaltina kitus žmones: partnerius, pavaldinius, draugus, pažįstamus, politikus, žmonas, vaikus. Kaltina visus, tik ne save. Saugumu privalo rūpintis kiekviena bendrovė, nes saugumas garantuoja, kad jūs gyvensite ir išgyvensite, o gal net pasieksite didelių laimėjimų.

Alfa.lt

Dažnas verslininkas manęs klausia, ar kiekviena įmonė privalo turėti darbuotoją, atsakingą už įmonės saugumą? Atsakau, kad taip, – ir maža,

Ką Daryti, Jei Tave Verbuoja KGB ar FSB?

Ką daryti verslininkui, jeigu jis sulaukia FSB pareigūno vizito ir pasiūlymo dirbti jam ir Rusijai? Vienareikšmio atsakymo nėra. Kiekviena situacija

Kodėl Neįmanoma Nugalėti Korupcijos?

Patikėkite manimi, nes jums sakau tikrą tiesą. Jeigu politinė valdžia tikrai, tikrai norėtų nugalėti kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyboje, tai ji tai padarytų per pusę metų ar net greičiau. Šiam karui paskelbti ir jį laimėti tereikia tik politinės valios ir politikų  norų.

Tačiau… ne viskas yra taip paprasta.

Nei politikai, nei valdininkai, kurių nemaža dalis yra tie patys politikai, nėra suinteresuoti keisti esamas gyvenimo, darbo sąlygas, nes pakeitus jas jie praras galimybę pasipelnyti, gauti papildomų pajamų ir gerai gyventi. Nejaugi jie savo noru, patys sau nukirs pagrindinį savo finansinį šaltinį? Taip galvoti būtų naivu ir, sakyčiau, kvaila.

Todėl ir vyksta ne kova su korupcija, o konkurencinė kova dėl įtakos, dėl valdžios, dėl finansinių srautų kontrolės.

Bjauriausias dalykas yra tai, kad į šią kovą yra įtraukiamos teisėsaugos struktūros ir teismai.

Patikėkite manimi, nes jums sakau tikrą tiesą. Jeigu politinė valdžia tikrai, tikrai norėtų nugalėti kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyboje, tai ji tai

Valdžioje Pasikeitė tik Veidai

Ar jūs vis dar tvirtinate, kad naujoji Lietuvos valdžia yra ne senoji, o tikrai naujoji? Tai jūs labai klystate. Mano giliu įsitikinimu, kaip vadovavo prezidentė kartu su savo kompanija mūsų valstybei taip ir toliau vadovauja ir netgi plečia įtakos zonas ir užima naujus medžioklės plotus.

Na pažiūrėkite. Lietuvos geležinkeliai, AB, dar pamenu, kai dirbau saugumo departamente, o viešpatie, kaip seniai tai buvo, jau vyko kalbos apie Lietuvos geležinkelininkų ypatingus ryšius su socdemais. Jie ten „veistis“ pradėjo nuo senovės, o vėliau stipriai įsitvirtino ir jau niekam šio finansiškai pajėgaus objekto neperdavė. Kartas nuo karto žurnalistai parašydavo apie vienas ar kitas vykdomas aferas geležinkeliuose. Atskleisdavo įmonei ir valstybei ydingas sutartis, parodydavo kokias įspūdingas algas gaudavo geležinkelių vadovai. Skaitydavome ir apie keistus ir pinigų prasme išpūstus konkursus. Žodžiu, niekam tuo metu neužkliuvo galimai korupcinės veiklos įmonėje.

Kai atėjo naujoji valdžia, tai iš karto pradėjo lysti baisūs nusikaltimai. Žurnalistai, dažniausiai tie, kurie priklauso rūmų trubadūrams, pradėjo dūdas pūsti: korupcija, vagys, ikiteisminiai tyrimai, kratos, viskas labai blogai. O iš kitos pusės taip pat pūtė: atėjo naujas ministras, tvarką padarys, viską sutvarkys, korupciją panaikins. Sakyčiau, gana žemo lygio viešųjų ryšių akcija buvo atlikta.

Ir prasidėjo atleidimai valdybų narių, vadovų, kitų žmonių. Jei kuris nors nesutinka, jei kuris nors prieštarauja, tai…

Na pažiūrėkite į Mokesčių inspekciją. Finansų ministerijai pradėjo vadovauti žmogus ne šios valdančiosios koalicijos partijoms priklausantis, o sakykime tiesiai šviesiai, prezidentės žmogus. Mokesčių inspekcija yra labai įtakinga institucija, galinti kištis į įmonių, žmonių gyvenimus, keisti juos, pakreipti įvykius viena ar kita kryptimi. Nuo jos malonės priklauso verslo ateitis. Jis atėjo ir pamatė, kad mokesčių inspekcija yra ne jo rankose, kad jis jai neįtakos taip kaip jis nori, kad ten sėdi nuo jo nepriklausomas ir jam nepaklusnus žmogus ir tuo labiau gana turtingas ir visko turintis. Taigi, taip paprastai jo nepagąsdinsi. Manau, kad buvo jam siūlymas išeiti savo noru, bet jis atsisakė ir pasiuntė juos ant trijų raidžių. Ir po to jau sekė baudžiamosios sankcijos į kurias įtraukė, kaip Lietuvoje tapo įprasta, teisėsaugos struktūras. Pradėjo lysti slaptos pažymos, o viešojoje erdvėje be perstojimo pūsti korupcijos burbulą mokesčių inspekcijoje. Susidarė įspūdis, kad ten yra korupcininkų lizdas.

STT, išsigandusi visuomenės nuomonės, kraipo galvą ir sako: „Neužtenka duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti, bet gal… vėliau jų atsiras“.

Naujoji, tiek daug lūkesčių mums suteikusi valdžia, iš karto pradėjo veikti senosios valdžios darbo metodais. Arba taikliau būtų pasakyti, kad aukščiausios valdžios lygmenyje pasikeitė tik veidai, o daugiau niekas.

Ar jūs vis dar tvirtinate, kad naujoji Lietuvos valdžia yra ne senoji, o tikrai naujoji? Tai jūs labai klystate. Mano

Kokius Tyrimus Žmogaus Atžvilgiu Atlieka mūsų Teisėsaugos Institucijos?

Mūsų Konstitucija gina žmogaus privatų gyvenimą. Ji teigia, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti tik motyvuotu teismo nutarimu. Visais kitais atvejais tokios informacijos rinkimas yra neteisėtas ir nusikalstamas.

Tačiau Konstitucija Konstitucijai, o gyvenimas teka savo realia vaga. Į žmogaus privatų gyvenimą kišasi ir apie jį informaciją renka kas tik netingi: aštuonios teisėsaugos struktūros, begalė privačių verslo struktūrų bei užsienio šalių žvalgybos ir kitos organizacijos. Šiandien skaitytojus supažindinsiu su tyrimais, kuriuos žmogaus atžvilgiu atlieka Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Taigi Lietuvoje šiuo metu teisėsaugos struktūros gali atlikti tris tyrimus: ikiteisminį, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos. Teisėsaugos struktūra pradeda tikslinį tyrimą, jam atlikti skiria pareigūnus, kurie dieną naktį galvoja tik apie tyrimą, jo tikslus ir uždavinius ir kaip greičiau juos pasiekti, pareigūnai parengia veiksmų planą ir jį įgyvendina. Jie klausosi telefoninių pokalbių, fiziškai seka žmogų, peržiūri jo kompiuterius, slaptai įeina į žmogaus gyvenamąjį būstą, automobilį ir ten įtaiso pasiklausymo prietaisus, verbuoja žmogaus draugus, pažįstamus ir su jų pagalba renka informaciją apie jį. Jie naudoja aibę slaptų ir neslaptų priemonių.

Ikiteisminis tyrimas. Šis tyrimas yra reglamentuotas Baudžiamojo proceso kodekse ir Baudžiamajame kodekse. Kiekvienas šio tyrimo žingsnis yra išsamiai aprašytas įstatymuose. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – kuo greičiau surinkti įrodymus apie asmens padarytą nusikaltimą. Visas tardytojo darbas yra nukreiptas į įrodymų surinkimą. Ikiteisminis tyrimas turi savo logišką pabaigą. Visa jo metu surinkta, užfiksuota ir uždokumentuota informacija keliauja į teismą, kur teisėjas sprendžia, ar asmuo yra kaltas, ar ne. Ikiteisminis tyrimas yra visapusiškai kontroliuojamas. Apie jį žino visi. Jame aktyviai dalyvauja teisėjas, kaltintojas, advokatas, nukentėjusysis, liudytojai. Visi jie stebi, žiūri ir seka, ar nėra padarytų pažeidimų, ar viskas daroma pagal įstatymo reikalavimus. Kiekvienas pažeidimas iš karto yra fiksuojamas ir užprotestuojamas. Kadangi tyrimo visi žingsniai yra išsamiai aprašyti įstatymuose, tai visi žino, kas yra gerai, o kas yra blogai.

Kriminalinės žvalgybos tyrimas. Šio tyrimo tikslas yra uždokumentuoti ir užfiksuoti asmens galimai daromą nusikalstamą veiką. Šis tyrimas dažniausiai yra naudojamas nusikalstamos grupuotės ir atskirų jos narių veiklai tirti. Jeigu iš karto šių asmenų atžvilgiu pradėsi ikiteisminį tyrimą, tai nusikaltėliai viską sužinos ir nutrauks veiklą, o visus savo nusikalstamos veiklos įrankius giliai paslėps arba jų atsikratys. Tardytojams bus sunku arba neįmanoma įrodyti nusikaltimo. Todėl sunkiais ir sudėtingais atvejais yra naudojamas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Jis taip pat turi logišką pabaigą. Visa surinkta, užfiksuota ir uždokumentuota informacija apie nusikalstamos grupuotės veiklą yra perduodama prokurorui, jos pagrindu yra pradedami ikiteisminiai tyrimai. Kriminalinės žvalgybos tyrimą galima pavadinti slaptu tyrimu. Jis nėra viešas. Apie jo buvimą, eigą, renkamą informaciją žino tik siauras teisėsaugos pareigūnų ratas. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiklos kontrolė yra pakankama, tačiau nevisiškai. Dėl ne visai pakankamos kontrolės mechanizmo atsiranda galimybės ir sąlygos pareigūnams piktnaudžiauti savo pareigomis. Reikalinga sukurti papildomus kontrolės mechanizmus, kad šalies pilietis, gyventojas būtų užtikrintas savo privataus gyvenimo saugumu ir apsaugotas nuo nusikaltėlių siautėjimo. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra reikalingas ir būtinas.

Žvalgybos tyrimas. Dabar pabandysiu paaiškinti jums tai, ko nesuprantu ir nežinau, kas tai per daiktas ir su kuo jis valgomas. Esu įsitikinęs, kad nesupranta ir patys saugumiečiai, ką jie daro, ko siekia ir koks yra galutinis jų darbo rezultatas. Manau, kad žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos tyrimas turi būti vienas ir tas pats. Tačiau…

Žvalgybos tyrimą reglamentuoja slaptos instrukcijos. Žvalgybos tyrimo metu pareigūnai gali atlikti visus įstatymuose numatytus slaptus ir neslaptus informacijos rinkimo veiksmus. Žvalgybinio tyrimo pagrindinis tikslas – nežinomas. Skaitydamas Žvalgybos įstatymą, supranti, kad toks tyrimas gali būti atliekamas bet kurio žmogaus atžvilgiu. Jeigu saugumietis sužino, kad asmuo važinėja į Rusiją, tai asmuo, saugumiečio sprendimu, gali kelti grėsmę ir jo atžvilgiu galima atlikti žvalgybinį tyrimą ir rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Šio tyrimo pabaiga – neaiški ir nesuprantama. Tyrimas yra atliekamas dėl tyrimo, t. y. yra renkama informacija apie žmogaus privatų gyvenimą, jo darbinę ir visuomeninę veiklą. Kas ir kada nusprendžia, kad jau užteks tirti? Kas ir kada nusprendžia, kad tas ar kitas pilietis kelia grėsmę ir jo atžvilgiu reikia pradėti tyrimą? Kas tokias ypatingas galias turi? Tautos atstovai tokio klausimo net nenagrinėjo, net nebandė sureglamentuoti įstatymais. Svarbiausias klausimas dėl šio tyrimo yra tai, kad yra visiškai neaišku, kur ir kokiais tikslais yra naudojama surinkta informacija. Aišku viena, kad jos pagrindu tikrai nėra pradedami ikiteisminiai tyrimai, ir jų tyrimo objektas nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šis tyrimas neturi jokios išorinės kontrolės mechanizmo. Turi tikėti tuo ką pasakė saugumiečiai. Niekas neturi teisės patikrinti, ar jie sako tiesą, ar nepažeidinėja įstatymų, ar nepiktnaudžiauja tarnyba.

Ikiteisminis ir kriminalinės žvalgybos tyrimai yra aiškūs, suprantami ir kontroliuojami. Žvalgybinis tyrimas yra nesuprantamas, neaiškus ir nekontroliuojamas. Žvalgybinis tyrimas pats savaime kelia grėsmę žmogaus privačiam gyvenimui.

Alfa.lt

Mūsų Konstitucija gina žmogaus privatų gyvenimą. Ji teigia, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima

Ar VSD yra Pajėgi Užtikrinti Saugumą

Lietuvos kontržvalgyba sunkiai, labai sunkiai ieškojo savo paskirties, savo vietos valstybės aparate. Buvo įvairių nuklydimų, nuėjimų ir į dešinę ir į kairę. Buvo net tokių kuriozinių dalykų, kad kontržvalgybininkai privalėjo mėnesių mėnesiais budėti muitinėse ir kartu su pasieniečiais bei muitininkais tikrinti automobilius bei prižiūrėti muitininkų darbą. Buvo ir tokie laikai, kad kontržvalgyba savo darbo laiką skyrė korupcininkams gaudyti. Visko buvo, bet po truputį, po truputį kontržvalgyba buvo atradusi savo vietą, darbo kryptis, uždavinius ir pradėjusi rimtai dirbti. Jos darbo rezultatus 2005 bei 2006 metais teko pajusti ir jums.

Tačiau…

2007 metais Lietuvos kontržvalgyba buvo sunaikinta, performuota, žmonės išskaidyti, skyriai perdaryti. Pareigūnai nežinojo ir nesuprato kas vykstas, kas darosi. Todėl kaip yra sakoma: „Kuo tylesnis būsi, tuo toliau nueisi.“ arba “ Iniciatyva baudžiama“ arba “ Darbas ne vilkas į mišką nepabėgs“. Uždaviniai liko tie patys, tačiau jų sprendimo būdai kardinaliai pasikeitė. Žmonės nežinojo kada jie pradės normliai dirbti ir iš viso kas yra normalus darbas. Bordakas tęsėsi ne vienerius metus. Saugumu niekas nepasitikėjo, o saugumas niekuo netikėjo.

Tačiau…

Negana to bordako 2012 metais LR Seimas, vadovaujamas konservatorių partijos, galutinai pribaigė Lietuvos kontržvalgybą priimdamas Lietuvos Respublikos Žvalgybos įstatymą. Pagal šį įstatymą pasidarė visiškai neaišku ką turi daryti saugumiečiai, kokias bylas tirti, su kokiais nusikaltimais kovoti ar nekovoti ir taip toliau ir panašiai. Prasidėjo dar viena didelė reforma, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis.

Tačiau…

2015 metais paaiškėjo,kad Valstybės saugumo departamentas, kuriam valstybė skiria itin didelį finansavimą, kuris yra atsakingas už ypatingai didelių pavojų valstybei nustatymą ir jų neutralizavimą  neturi kovos su terorizmu padalinio. Buvusį padalinį išvaikė. Pareigūnus, kurie ten dirbo ir metai iš metų įgavo didelės praktikos perkėlė dirbti į kitas sritis. Valstybės saugumas nekovojo su terorizmu, neturėjo specialaus padalinio ir pareigūnų, kurie atliktų šį darbą. Valstybės saugumo departamentas su policija žaidė futbolą. Vieni kitiems spardė teroristinį kamuolį, sakydami, kad tai ne jų problema ir ne jų uždavinys.

Tačiau…

2016 metais paaiškėjo, kad VSD nekovoja ir su dezinformacinėmis užsienio šalių organizuotomis atakomis prieš Lietuvos valstybę. Garsus politologas ir puikus užsienio bei vidaus politikos žinovas Tomas Dapkus savo feisbuko paskyroje rašo: „ Šiandien nominalusis Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis apsilankė pas nominalųjį Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį. Ką pasaulis ir užsienio žvalgyba sužinojo naujo?

1. VSD vis ruošiasi kovoti su dezinformacija, bet dar nepajėgi, nes nėra kas juos koordinuotų. Šiuo metu jie vykdo rekonstrukciją (postmodernistinę?).
2. VSD nori, kad juos koordinuotų Vyriausybė ir jos būsimas Krizių centras.Kodėl jie patys negali koordinuoti ar koordinuotis per Valstybės gynimo tarybą, jis nepaaiškina. Spėkim – gal tiesiog patogiau laukti mistinės institucijos ir kol kas nieko ypatingo neveikti. O jei Krizių centras bus išties tikroms krizėms valdyti (būtų gerai, kad jų niekad nebūtų), tai vėl bus pasiteisinimas, kad funkcijos ne tos, darbo kryptis ne ta.“

Pasaulyje ir ypatingai Rytų Europoje vyksta hibridinis, informacinis, o kai kuriose teritorijose tikras karas, o mūsų svarbiausia ir atsakingiausia už valstybės nacionalinį saugumą valstybės institucija – valstybės saugumo departamentas – vis dar neranda sau vietos. Niekaip šio dalyko negaliu suprasti. Ar tai yra sąmoningai daroma, ar tiesiog nemokšiškumas.

Lietuvos kontržvalgyba sunkiai, labai sunkiai ieškojo savo paskirties, savo vietos valstybės aparate. Buvo įvairių nuklydimų, nuėjimų ir į dešinę ir