2022/05/17

Naujienos

Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio kompiuteris neleidžia parašyti, kai parašau taupykla, tai man ištaiso į tupykla, visiškai kontroliuoti pradėjo, pagalvojau, net ir tai ką rašau. Tačiau grįžkime prie temos.

Paėmiau tuos kelis šimtelius ir einu į banką. Stoviu eilėje, nosį krapštinėju, laukiu. Paskaitau reklaminius stendus ant banko sienų, perskaitau žinias žinių portaluose, apžiūrėjau laukiančiuosius, pasvajojau. Galų gale sulaukiau savo eilės numerio.

Prieinu prie gražios ir maloniai besišypsančios banko merginos. Ji šypsosi, žiūri į akis ir klausia:
– Ko norite, ponuli?

– Noriu kelis šimtelius eurukų vaikui pervesti, – būdamas geros nuotaikos, patenkintas atsakiau.

– Grynais?

– O, taip. Nejaugi purvinais?!

– Gerai, sėskitės. Imkite į rankas klausimyną ir pildykite.

– Akinius namuose palikau, nematau, kas parašyta mažytėmis raidėmis, kur ką rašyti reikia ir dėl ko pasirašyti.

Sutarėm, kad ji skaitys, o aš atsakinėsiu. Ji užrašys, o aš pasirašysiu.

Tardymas prasidėjo.

Pirmas klausimas.

– Koks vardas, pavardė, gimimo vieta, asmens kodas?

– O kam jums mano gimimo vieta? Juk aš tik kelis šimtukus noriu pervesti savo sąžiningai uždirbtų pinigų?

Taip reikia, tokia tvarka.

Antras klausimas.

– Duokite man tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Paduodu, kažką iš jo nurašo, kažką skaito, apžiūrinėja iš visų pusių – pasižiūri tai į mane, tai į dokumentą.

Trečias klausimas.

– Jūsų gyvenamosios vietos tikslus adresas? Netinka jūsų draugų, darbovietės ar tėvų. Reikia jūsų konkretaus adreso.

– O kam? Aš juk atėjau tik pinigų pervesti? Kam jums reikalingas mano adresas?

– Taip reikia, tokia tvarka.

– Gerai.

Ketvirtas klausimas.

– Kokia jūsų pilietybė? Išvardinkite visas, o jei nei vienos neturite, tai parašykite, kur ir kokius laikinus ar nuolatinius leidimus turite gyventi.

– Turiu tik vieną, lietuvišką, kol kas, – atsakiau.

Jau pradėjo nerimauti. Kas gi čia vyksta?

Penktas klausimas.

– Ar dar daug liko klausimų? Laiko visai neturiu. Prasėdėjau valandėlę belaukdamas šaukimo, dabar čia…

– Dar neįpusėjome, – sako graži, besišypsanti banko mergaitė.

Penktas klausimas.

– Išvardinkite visus savo (namų, darbo, mobilaus telefono) numerius ir pasakykite tikslų elektroninio pašto adresą.

Išvardijau. Pradėjau žvalgytis. Gal jau kas nors su antrankiais už kampo stovi ir tik laukia komandos čiupt mane. Ką daryt, galvoju. Kaip čia man elgtis?

Šeštas klausimas:

– Pasakykite kuo užsiimate, kur dirbate, ką dirbate? Gal verslininkas esate? Gal pensininkas esate? O gal bedarbis? Kokias pareigas užimate? Ar jūsų veikla yra susijusi su brangakmeniais, tauriaisiais metalais, meno kūriniais, o gal susijusi su advokatais?

– Nesąmonė. Kokie kvaili klausimai? Aš esu laisvas pilietis. Gyvenu demokratinėje ir laisvoje šalyje. Aš nusikaltimų nedarau, žmonių nežudau ir nesprogdinu, pinigų neplaunu. Aš prieš nusikaltimus. Nenoriu atsakinėti į jūsų klausimus. Jie yra pertekliniai, – pradėjau prieštarauti, bandžiau ginti savo teises. Juk laisvę ir nepriklausomybę iškovojome jau seniai!

– Jei jūs nenorite atsakyti į klausimus, tai mes nepervesime jūsų vaikui jūsų pinigų. Jūs turite pasirinkimą: arba sąžiningai atsakote į klausimus, arba paliekate vaiką be pinigų, – ramiu balsu atsakė man graži, gražiai besišypsanti banko mergina.

– Kaip tai?..

– Taip reikia. Tokia tvarka, – nespėjus man minties užbaigti atsakė man maloniai besišypsanti mergina.

– Tai tęsime toliau, ar ne? – paklausė ji.

Ar aš turiu pasirinkimą, pagalvojau. Juk man svarbu, kad vaikas būtų sotus. Pasvėriau už ir prieš. Vaikai yra svarbiausias dalykas šiame gyvenime. Tiek to. Pakentėsiu.

– Tęskime, – atsakiau.

Septintas klausimas.

– Koks jūsų pajamų šaltinis? Atlyginimas, santaupos, pensija, palikimas, nekilnojamojo turto pardavimas?

– Pensija, mano pajamų šaltinis, P E N S I J A, – tyliai, pabrėždamas paskutinio žodžio kiekvieną raidę sumurmėjau sau po nosimi.

Aštuntas klausimas.

– Iš kokių valstybių ir į kokias valstybes bus pervedami pinigai?

– Taigi jau sakiau, kad į Didžiąją Britaniją. Nejaugi jūs negirdėjote ir nematote. Adresą ir sąskaitą ant lapelio surašiau.

– Matau, tačiau noriu žinoti apie kitus – būsimus – jūsų pervedimus.

– Jokių kitų pervedimų tikrai per jūsų banką nebus.

Devintas klausimas.

– Pasakykite man, prašau, visas jūsų turimas sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose?

– Aš tik pinigus pervesti noriu, – bandžiau dar truputėlį, nors truputėlį pasispardyti, paprieštarauti, nors supratau, kad ji yra nė prie ko – jei nepatinka, eik iš kur atėjęs.

Ji kaip zombis bejausmė ar šaltas automatas uždavinėjo klausimus ir gražiai šypsojosi. Visi prieštaravimai kaip žirniai į sieną atsimušdavo. Matyt, įpratusi, užsiauginusi storą odą. Be ji juk tikrai nė prie ko, pagalvojau.

– Kitų sąskaitų neturiu, nors bankai labai vilioja jas turėti.

Dešimtas klausimas.

– Ar planuojate atlikti grynųjų pinigų operacijas (įmokėti juos, paimti juos iš sąskaitos, keisti valiutą)? Jei planuojate, tai nurodykite grynųjų pinigų apyvartą – ar 1000 eurų, ar 10 000 ar 50 000 eurų? Taip pat nurodykite planuojamų mėnesio pinigų apyvartą – gal 10 000, o gal 50 000 eurų?

– Jūs baigiate mane išvesti iš proto. Mano mėnesio apyvarta yra keli šimtai eurų, o jūs kalbate apie tūkstančius! Iš kur tokie pinigai? Ir kas tokius nesąmoningus klausimus sugalvojo? Kodėl turiu į juos atsakinėti? Kodėl jie, tie, kurie klausimus sugalvojo, tyčiojasi iš manęs? – eilinį kartą pratrūkau.

– Tokia tvarka, taip reikia, – atsakė graži, maloniai besišypsanti banko mergina.

Vienuoliktas klausimas. Mergina atidžiai pažiūrėjo į mane, matyt įvertino būseną, truputį pasitraukė toliau nuo stalo ir paklausė.

– Jūs ar jūsų artimieji šeimos nariai ar artimi pagalbininkai eina ar ne anksčiau negu prieš vienus metus ėjo svarbias viešąsias pareigas Lietuvos Respublikoje, Europos Sąjungoje, tarptautinės ar užsienio valstybių institucijose?

– O, Viešpatie gailestingasis, – susiėmiau už galvos.

– Jei taip, – toliau vardijo graži banko mergina, – tai nurodykite tikslias einamas pareigas, giminystės ar kitą ryšį su politikoje dalyvaujančiu asmeniu. Jis gali būti valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, ministras, viceministras arba ministro pavaduotojas, valstybės sekretorius, parlamento, vyriausybės arba ministerijos kancleris Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ar kitos aukščiausiosios teisminės institucijos, kurių sprendimai negali būti skundžiami, narys, parlamento narys, Lietuvos auditorių rūmų valdymo organo ar centrinio banko valdybos narys, ambasadorius, laikinasis reikalų patikėtinis ar aukšto rango ginkluotųjų pajėgų karininkas, valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo ar priežiūros organo narys politinės partijos vadovas, jo pavaduotojas, valdymo organo narys.

Išsigandau.

– Žinote ką? Jūs norite sužinoti, ar mano pinigai yra švarūs? Ar aš nesu teroristas? O gal plaunu pinigus? Tai kodėl jūs klausiate manęs apie mano ryšius su politikoje dalyvaujančiais asmenimis? Juk jie ne teroristai ar nusikaltėliai! O gal aš klystu?

– Taip reikia. Tokia yra tvarka, – atsakė man besišypsanti banko mergina ir pridūrė: – Jūsų teisė rinktis, ponuli.

– Giminių tarp nusikaltėlių, taip kaip juos supranta bankas, neturiu, – atsakiau tvirtu balsu.

Tardymas, tikrąja ta žodžio prasme, vyko aukščiausiu lygiu. Atsakyk arba tavo pinigų vaikas negaus. Patylėjau, pagalvojau, atsistojau ir išėjau. Radau kitą ir paprastesnį būdą, kaip pervesti (perduoti) SAVO kelis šimtus sąžiningai uždirbtų eurų SAVO studijuojančiam vaikui.

Na, ir valstybė, na, ir užspaudė – bankus pavertė tardymo, stebėsenos ir persekiojimo tarnyba. Dabar valdžia aiškina, kad grynieji pinigai yra grėsmė valstybei. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti. Matyt, tam, kad visiškai perimtų žmonių kontrolę. Pasakyk viską apie save, o jei ne, tai savo pinigus matysi kaip savo ausis.

Nusprendžiau pasinaudoti banko paslaugomis ir pervesti kelis šimtus eurų savo vaikui, kuris studijuoja užsienyje. Paėmiau iš taupyklos, net tokio žodžio

Žvalgybų veikla dažnai siejama su itin sudėtingomis ir drąsiomis operacijomis. Geriausi šnipinėjimo meistrai nėra plačiai žinomi – nes jų niekas niekada nepagavo. Tačiau anaiptol ne visus šnipų sumanymus lydi sėkmė. Kartais jiems koją gali pakišti menkiausia smulkmena.

„Ačiū”

Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzijos žvalgyba į Miuncheną išsiuntė savo šnipę. Elegantiška, madingai apsirengusi dama buvo grynakraujė prancūzė, tačiau pagal jai sukurtą legendą privalėjo prisistatinėti ir elgtis kaip vokietė.

Vieną kartą šnipė su aukšto rango vokiečių karininku užėjo į prabangų restoraną pavakarieniauti. Ji puikiai vaidino savo vaidmenį. Tačiau viena restorano darbuotoja atkreipė dėmesį į nedidelę ir iš pažiūros nereikšmingą damos elgesio detalę.

Pateikus kiekvieną patiekalą, moteris padėkodavo padavėjai, pasakydama „ačiū“. Padavėja kurį laiką gyveno ir dirbo Prancūzijoje, todėl žinojo, kad prancūzai visada dėkoja už kiekvieną pateiktą patiekalą, o vokiečiai už aptarnavimą padėkoja vieną kartą ir tik vakarienės pabaigoje.

Padavėja savo pastebėjimus papasakojo restorano administratoriui. Už kelių minučių į restoraną užėjo policijos pareigūnai ir suėmė nenusisekusią „Mata Hari“. Jos šnipės karjera baigėsi.

Išdavė dantų šepetėlis

1942 metų balandžio mėnesį į Angliją atvyko belgų jūrininkas Alphonsas Timmermanas ir papasakojo, kad jam vos pavyko ištrūkti iš nacių nagų. Iki Anglijos jis keliavęs per Ispaniją ir Portugaliją, susidūręs su dideliais pavojais. Kaip ir visus pabėgėlius, A. Timmermaną apklausė Anglijos kontržvalgybos karininkas. Į visus klausimus belgas atsakė ramiai, išsamiai ir tiksliai.

Po apklausos karininkas apžiūrėjo jo asmeninius daiktus. Belgas išliko ramus net tuomet, kai kontržvalgybininkas jo piniginėje aptiko paketą piramidono, paprastą dantų šepetėlį ir higroskopiškos vatos kamuoliuką.

Maloniai šypsodamasis karininkas paklausė pabėgėlio belgo, ar jam priklauso visi šie daiktai. Belgas, nejausdamas nė menkiausio pavojaus, atsakė teigiamai. Karininkas paprašė A. Timmermano surašyti visus savo daiktus lape ir pasirašyti.

Pasirašydamas lapo apatinėje dalyje, A. Timmermanas net neįtarė, kad faktiškai jis patvirtina sau mirties nuosprendį. Anglų kontržvalgyba tuo metu jau žinojo, kad piramidono tabletė, ištirpdyta spirite, ir dantų šepetukas su ant jo užvyniota vata yra priemonė, skirta slaptiems pranešimams rašyti, kuriuos įmanoma perskaityti tik pašvietus ultravioletiniais spinduliais.

Visus šiuos komponentus vokiečių Abvero agentas galėjo nesunkiai įsigyti Anglijos vaistinėse, tačiau pareigingas ir pedantiškas belgas nusprendė iš anksto pasirūpinti reikalingomis priemonėmis. Taip jam atrodė patikimiau – žiauri klaida.

Tardant belgas prisipažino, kad yra Abvero agentas. Birželio mėnesio pirmoje pusėje už šnipinėjimą fašistinei Vokietijai jis buvo pakartas Vandsvorto kalėjime.

Diktorius

1942 metų pradžioje Abvero agentas Johannesas Marinus Dronkersas, kilęs iš Olandijos, gavo ypatingą užduotį: apsimetus pabėgėliu, įsitvirtinti Londone ir gauti darbą BBC radijo stotyje.

J. M. Dronkersas buvo išvaizdus vyras, turėjo puikią dikciją ir labai gerai kalbėjo angliškai. Savo laiku jis prekybiniame laive dirbo telegrafistu ir neblogai pažinojo radiją.

Vieną gegužės mėnesio dienos ankstų rytą J. M. Dronkersas paliko nedidelį Olandijos pajūrio kaimelį ir motorine valtimi išplaukė Didžiosios Britanijos krantų kryptimi. Jis savo švarke turėjo įsiūtą laišką, atskleidžiantį, kad J. M. Dronkersas yra aktyvus pasipriešinimo nacistinei Vokietijai pogrindinės organizacijos dalyvis, sugebėjęs laiku pasprukti nuo gestapo paspęstų spąstų.

Pa de Kalė sąsiaurio vandenyse „pabėgėlį” aptiko anglų patrulinis kateris. Po kelių dienų jis atsirado Londone. Jį apklausė kontržvalgybos karininkas.

Viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Vokietijos agentas pradėjo dirbti „Radio Oranje“ radijuje, kuris priklausė olandų vyriausybei ir kurio biuras buvo įrengtas BBC patalpose. Tačiau J. M. Dronkersas per anksti apsidžiaugė savo sėkme. Jo itin didelis troškimas ir didelės pastangos tapti radijo pranešėju sukėlė britų kontržvalgybininkams įtarimų.

Kartą, kai J. M. Dronkersas išėjo į darbą, kontržvalgybininkai slaptai apžiūrėjo jo butą ir daiktus. Iš pirmo žvilgsnio olandas namuose nelaikė daiktų, kurie galėtų jį sukompromituoti ir išduoti. Vis dėlto kontržvalgybininkai galiausiai rado nepaneigiamą įkaltį.

Tai buvo maža knygutė – anglų ir olandų kalbos žodynas. Daiktas, kurį turėjo beveik kiekvienas pabėgėlis iš Nyderlandų, ir kuris tikrai neturėjo sukelti įtarimų. Tačiau kontržvalgybos karininkas įdėmiai apžiūrėjo žodyno lapus ir pastebėjo, kad kai kurios raidės buvo nežymiai pradurtos smailiu daiktu. Tai buvo slaptas būdas užfiksuoti ir saugiai laikyti slaptus kodus.

Paaiškėjo, kad J. M. Dronkersas buvo užsirašęs dviejų konspiracinių butų adresus. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas nepastebės jo gudrybės. Tardant J. M. Dronkersas prisipažino, kad yra Abvero agentas. Jo taip pat laukė Vansvorto kartuvės.

Dūriai lietsargiu

1978 metais Bulgarijos slaptųjų tarnybų prašymu KGB specialistai pagamino specialioms operacijoms skirtą lietsargį. Juo į žmogaus organizmą kone nepastebimai galima įskverbti miniatiūrinę kapsulę su ricinos nuodais.

Bulgarijos žvalgybininkai pirmą kartą lietsargį su nuodinga kapsule panaudojo Londone prieš bulgarų rašytoją Georgijų Markovą. Žvalgas-žudikas elgėsi grubiai ir padarė klaidų. Disidentas G. Markovas ne tik pajuto skausmą, bet ir atsisuko bei spėjo pamatyti žudiką. Rašytojas sulaukė gydytojų ir jiems papasakojo apie išpuolį prieš jį. Gydytojai G. Markovo sėdmenyje aptiko miniatiūrinę kapsulę. Tačiau rašytojo išgelbėti nepavyko. Naujas „slaptas žudymo ginklas“ buvo atskleistas.

Bulgarų žvalgai-žudikai lietsargį su mirtinais nuodais panaudojo ir prieš kitą disidentą Vladimirą Kostovą. Per pasikėsinimą Paryžiaus metro stotyje slaptas ginklas deramai nesudirbo. Į V. Kostovo kraują pateko tik nedidelė dalis nuodų. Gydytojai, žinodami apie bulgarų „slaptą žudymo ginklą“, spėjo išimti kapsulę iš disidento kūno. Kilo tarptautinis skandalas. Kitų pranešimų apie specialaus lietsargio panaudojimą slaptose operacijose nepasirodė.

Yra dvi versijos: a) KGB specialistai modernizavo slaptą ginklą; b) ginklas prarado žvalgų pasitikėjimą ir daugiau nebuvo naudojamas slaptose žudymo operacijose.

Mossado operacija

Izraelio žvalgyba Mossadas yra bene profesionaliausia žvalgyba visame pasaulyje. Šios šalies saugumo ir žvalgybos tarnybos priskiria sau ypatingą teisę likviduoti jų šalies priešus užsienio valstybės teritorijose.

1997 metais du Mossado žvalgai Jordanijoje pasikėsino nunuodyti vieną iš HAMAS organizacijos lyderių Khaledą Mashalą. Žvalgai atvyko į Jordaniją ir apsigyveno viename Amano viešbučių. Jie kiekvieną dieną budėjo prie HAMAS biuro ir laukė tinkamos progos prieiti prie Kh. Mashalo. Galiausiai vienam iš agentų pavyko prieiti prie HAMAS lyderio, stipriai jį apkabinti ir į kairę ausį papurkšti mirtinų nuodų.

Jordaniečių saugumas sulaikė Izraelio žvalgybos darbuotojus. Jordanijos karalius pareikalavo, kad Izraelis suteiktų jo šalies gydytojams priešnuodžių. Izraelis atsisakė. Tuomet į ginčą įsitraukė JAV prezidentas Billas Clintonas. Po sunkių derybų Izraelis sutiko su Jordanijos reikalavimais.

Izraelio žvalgybos vadovas asmeniškai vyko į Jordaniją ir pristatė priešnuodžius. Kh. Mashalo gyvybė buvo išgelbėta. Jordanija paleido Izraelio žvalgybos agentus, dalyvavusius operacijoje. Izraelis paleido į laisvę HAMAS organizacijos dvasinį lyderį Ahmedą Yassiną, kurį Izraelio teismas buvo nuteisęs laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos.

Prie invalido vežimėlio prikaustytas A. Yassinas kartu su dviem asmens sargybiniais ir devyniais praeiviais žuvo 2004 metų kovą, kai Izraelio sraigtasparnis į paleido raketą po rytinių pamaldų Gazos mieste.

Alfa.lt

Žvalgybų veikla dažnai siejama su itin sudėtingomis ir drąsiomis operacijomis. Geriausi šnipinėjimo meistrai nėra plačiai žinomi – nes jų niekas

„Kar­tais nau­do­ja­ma to­kia juo­da pro­pa­gan­da prieš šį (Suskystintų gamtinių dujų) ter­mi­na­lą. Ir ta­da rei­kia na­tū­ra­liai pa­klaus­ti, kam jo (SGD ter­mi­na­lo) sta­ty­ba truk­dy­tų. Na­tū­ra­lu, kad mo­no­po­lis­tui yra ne­nau­din­ga, kad jis at­si­ras­tų, kad Lie­tu­vai at­si­ras­tų ga­li­my­bė, iš ko pirk­ti (gam­ti­nes du­jas)”, − teigė pre­zi­den­tės vy­riau­sia­sis pa­ta­rė­jas so­cia­li­nės po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos klau­si­mais Ne­ri­jus Ud­rė­nas.

Visiškai sutinku su ponu N.Udrėnu. Rusijos dujų kompanija „Gazprom“ tikrai nenori turėti konkurento Lietuvoje. Jis viską daro ir darys, kad suskystintų dujų terminalas greitai neatsirastų, kad projekto įgyvendinimas būtų vilkinamas, o jo kaina išaugtų iki tokio lygio, kad terminalo siūloma dujų kaina būtų nekonkurencinga. Tas, kas domisi terminalo įgyvendinimo procesu, jau dabar gali matyti galimus „Gazprom“ įtakos įrankius pačioje bendrovėje.

Tačiau dedasi keisti dalykai. Juodąja propaganda, susijusia su terminalo statyba, užsiima ne tik „Gazprom“ ir jo samdiniai Lietuvoje, bet ir patys SGD terminalo projekto įgyvendintojai. Jie yra puikiai įvaldę propagandos metodus. Samdo už mūsų visų pinigus viešųjų ryšių kompanijas. Jiems padedant skleidžia dezinformaciją ir formuoja visuomenės nuomonę.

Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime ne „Gazprom“ samdinių skleidžiamą dezinformaciją ir bandymą suklaidinti visuomenę bei formuoti jai neigiamą nuomonę apie projektą, bet pačių terminalo statytojų vykdomą juodąją propagandą. Tačiau prieš tai trumpai sustosime ir vėl prisiminsime, kas yra dezinformacija ir kokiais tikslais ji yra naudojama.

Dezinformacija – melo ir tiesos pagrindu parengta informacija. Dezinformavimas – sąmoningas ir išankstinis dezinformacijos skleidimas siekiant suklaidinti konkurentą, oponentą, žmonių grupę.

Klaidinimas – sąmoningas ir išankstinis melagingų duomenų skleidimas siekiant užmaskuoti tikruosius savo kėslus, planus, veiksmus.

Taigi pradėkime nagrinėti konkrečius faktus.

Auditas

Yra toks nedidelis laikraštukas „Terminalas“, kurį leidžia AB „Klaipėdos nafta“. Jame yra straipsnelis „Patvirtinta: auditas dėl terminalo laivo – teigiamas“, kuriame rašoma, kad „Energetikos ministerija patvirtino, kad baigtas auditas dėl SGD terminalui skirto laivo-saugyklos su dujinimo įrenginiu kainos. Auditoriai nustatė, kad jis nėra per brangus.

Auditoriai, be kita ko, tikrino, ar terminalui skirto laivo-saugyklos kaina pagrįsta. Auditas patvirtino, kad buvo priimtas teisingas sprendimas statomam terminalui ne pirkti, bet nuomotis laivą-saugyklą su dujinimo įranga, su galimybe jį vėliau išpirkti“.

Atlikto audito ataskaitos medžiaga pradėjo remtis visi, kas tik netingėjo. Didžioji dauguma propagandistų net neskaitė ataskaitos ir ja nesidomėjo. Jiems tai neįdomu. Tačiau visi mušėsi į krūtinę ir viešai tvirtino, kad auditas nustatė, jog visi su laivo-saugyklos nuoma susiję priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisingi.

Tačiau tikrovė yra kitokia. Audito kompanija nenustatė, kad kaina yra pagrįsta, sprendimai dėl laivo nuomos su galimybe jį vėliau išpirkti yra teisingi. Bendrovės vadovai atsisakė auditoriams suteikti visą informaciją apie laivo-saugyklos nuomą. Auditoriai nežinojo ir neturėjo visų su laivo-saugykla nuoma susijusių skaičių. Taigi jie negalėjo ir neturėjo galimybės nustatyti, ar laivo nuomos kaina yra pagrįsta ir ar priimti sprendimai yra tinkami ir teisingi.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

Norvegai ar Bermudai

SGD terminalo projekto įgyvendintojai viešai teigė, kad laivą-saugyklą nuomos iš Norvegijos kompanijos. Net Valstybės saugumo departamento vadovas teigė, kad ką ten tikrinti, juk ten Norvegija. Žinoma, gerbiama ir labai skaidri valstybė. Net viešųjų pirkimų dokumentuose buvo įrašyta šalis − Norvegija.

Tačiau tikrovė pasirodė kitokia. Prasidėjus Seimo komisijos tyrimui, kažkas išbraukė Norvegiją iš pirkimų dokumentų ir įrašė Bermudus, nes laivą-saugyklą nuomosimės ne iš Norvegijoje, o Bermuduose registruotos kompanijos. Kompanija „Hoegh LNG ltd.“ yra „ofšorinė“ kompanija. Jos akcininkė yra kita „ofšorinė“ kompanija „Hoegh LNG Holdings Ltd“, kurios akcininkų yra labai daug. Didžiausią akcijų paketą (apie 44 proc.) valdo „ofšorinė“ kompanija, registruota Kipre. Norvegijoje registruotiems fondams priklauso tik apie 7 proc. akcijų.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

SGD terminalo statytojai teigė, kad Lietuva su norvegais sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kad sutartyje yra nurodyta likutinė laivo kaina. Visi supratome, kad po dešimties metų nuomos už likutinę vertę galėsime įsigyti laivą. Jis taps mūsų. Galvojome labai paprastai, taip, kaip su automobilio išperkamąja nuoma. Moki nustatytas įmokas tol, kol išmoki automobilio kainą arba esi iš anksto sutaręs, kad po tiek ir tiek metų automobilio išperkamoji kaina bus tokia ir tokia. Viskas aišku. Taip supratome ir mes.

Tačiau tikrovė yra kitokia. AB „Klaipėdos nafta“ sudarė ne išperkamosios nuomos sutartį su Bermuduose registruota kompanija, bet nuomos sutartį su galimybe pratęsti nuomą dar penkeriems metams. Pati „Hoegh LNG Holdings Ltd.“ kompanija savo tinklalapyje skelbia šią informaciją.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

Europos Komisijos verdiktas

Štai šioje srityje pasiektos juodosios propagandos aukštumos. Dauguma užkibo už propagandinio kabliuko ir patikėjo jiems mestelėta informacija. Net Energetikos ministerija savo oficialioje svetainėje kelias dienas laikė klaidinančią informaciją apie Europos Komisijos verdiktą. Vėliau, kai visi perskaitė, įsitikino ir nurimo, ministerija pranešimą ištaisė, parašė tiesą ir įdėjo į archyvą.

„Mes laukiame oficialaus rašto, kuris patvirtins, kad mūsų terminalo projektas, jo reguliacinė aplinka, Lietuvos Respublikos įstatymai, verslo modeliai, technologinis reguliavimas yra tinkamas ir atitinka Europos Sąjungos pamatinius nuostatus“, − sakė „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis.

„Iš esmės, nuoširdžiai pasakysiu, kad labai labai džiaugiamės, be galo daug darbo įdėjome, jaučiamės kaip po didžiulio egzamino. Jaučiame, kad ne be reikalo įdėjome tiek jėgų: tokio pobūdžio auditą, kokį atliko EK, neįsivaizduoju, kas tokį detalų tyrimą dar galėtų padaryti. Labai džiaugiamės, kad ir mūsų valstybinės institucijos labai gerai dirbo. Šis projektas įrodo, kad kai mes, lietuviai, susikaupiame, vietoje to, kad susipyktume, darome bendrai. Susikaupę, susivieniję bet ką galime padaryti. Net Europoje sakė, kad tas darbas, kurį mes atlikome, padedami ir visų institucijų, ir ministerijų, ir aukščiausių šalies institucijų, tikrai buvo padarytas labai profesionaliai, galime tuo didžiuotis“, − džiaugėsi R. Masiulis.

Žodžius pabraukiau aš, kad geriau juos matytumėte. Noriu į juos atkreipti Jūsų dėmesį. Tik paklausykite, kaip gerai ir įtikinamai skamba – projektas atitinka Europos Sąjungos pamatinius nuostatus. Fantastika. Tokio pobūdžio auditą, kokį atliko EK, neįsivaizduoju, kas tokį detalų tyrimą dar galėtų padaryti. Skaitai ir žaviesi. Nejaugi dar kam nors gali kilti klausimų dėl terminalo statybos projekto įgyvendinimo skaidrumo?! Tik kvailys arba priešas gali kelti abejones dėl terminalo skaidrumo.

Tačiau tikrovė rodo ką kita. Europos komisija ne SGD terminalo įgyvendinimo skaidrumą, efektyvumą ir kainų pagrįstumą tyrė, o aiškinosi, ar skiriama valstybės parama šiam terminalui neiškreips ES vidaus rinkos ir prekybos. Europos komisija nagrinėjo ir atsakinėjo į keturis klausimus: (a) ar valstybė suteikė pagalbą terminalo projektui?; (b) ar suteikta pagalba gali daryti poveikį prekybai tarp ES šalių?; (c) ar parama yra rinktinė, t. y., ar dėl jos pranašumą įgyja tam tikros įmonės, pramonės šakos? (d) ar buvo arba ateityje gali būti pažeista konkurencija? Tai viskas, ką nagrinėjo Komisija.

Niekaip nesuprantu, dėl kokių priežasčių reikėjo klaidinti žmones?

O žmones klaidinti, tikriausiai, reikėjo ir reikia todėl, kad projektas galimai yra įgyvendinamas neskaidriai, kad, įgyvendinant šį itin svarbų Lietuvai projektą, kai kas kartu su juo ir jam skirtais žmonių pinigais galimai įgyvendina savo asmeninius projektus. Tai turi būti išaiškinta. Projekto įgyvendinimas turi būti skaidrus. Visi turime žinoti, kur yra naudojami mūsų pinigai.

(P.S. Gal kas galite paaiškinti, kodėl mes už laivo nuomą „ofšorinei“ kompanijai, registruotai Bermuduose, mokėsime kainą su PVM? Kas susigrąžins PVM? Ar toks mokėjimas atitinka įstatymus? O jis ne toks jau mažas – apie 380 mln. litų per dešimt metų. Abejonės turi būti išsklaidytos ir paaiškintos.)

 

Alfa.lt

„Kar­tais nau­do­ja­ma to­kia juo­da pro­pa­gan­da prieš šį (Suskystintų gamtinių dujų) ter­mi­na­lą. Ir ta­da rei­kia na­tū­ra­liai pa­klaus­ti, kam jo (SGD ter­mi­na­lo)

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę žalą įmonei. Jie vagia įmonės intelektinę nuosavybę. Tai yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria šių laikų bendrovės.

Prekyba bendrovių, organizacijų ir valstybės institucijų paslaptimis tapo pelningu verslu. JAV valdžia ir verslas susirūpino ir ėmėsi konkrečių veiksmų šiai problemai spręsti. JAV „Carnegie Mellon” universiteto (Pitsburgas, Pensilvanija) mokslininkų grupė, ištyrusi daugiau nei penkis šimtus šnipų bylų, pateikė savo išvadas apie jų veiklą ir motyvus. Susipažinkime su jų išvadomis ir mes.

Vagies portretas

Apie 37 metų amžiaus vyras dirba inžinieriumi, vadybininku, pardavėju, mokslininku, IT specialistu.

65 proc. šnipų vogė informaciją, jau gavę konkurentų pasiūlymą pereiti dirbti pas juos arba nusprendę pradėti savo verslą. 55 proc. vogė paskutinę darbo dieną. 25 proc. veikė ne vieni – jiems padėjo asmenys iš išorės. 20 proc. veikė drauge su kitais bendrovės darbuotojais.

Kokią informaciją vogė?

52 proc. visų atvejų buvo vagiamos komercinės paslaptys. 30 proc. vagių domino kainų politika, 20 proc. – slaptažodžiai,14 proc. – programinė įranga,12 proc. – informacija apie klientus, o 6 proc. – verslo planai.

75 proc. išdavikų turėjo teisę dirbti ir susipažinti su informacija, kurią jie vogė.

Kaip vogė?

Informaciją persiųsdavo elektroniniu paštu. Įrašydavo į savo atmintines. Kopijavo arba fotografavo. Prie bendrovės vidaus tinklo prisijungdavo nuotoliniu būdu ir iš jo parsisiųsdavo reikalingus duomenis. Informaciją laikydavo nešiojamame kompiuteryje, kurį galėdavo išsinešti į namus.

Kodėl vogė?

Kaip bebūtų keista, pagrindinis vagysčių motyvas – ne siekis pasipelnyti, o nepasitenkinimas darbo atmosfera. Galimi įvairūs variantai.

Galbūt darbuotojas nesutarė su įmonės vadovais dėl nuosavybės teisių. Jis dirbo, daug pastangų įdėjo į produkto kūrimą, tačiau jo nuosavybę, jo manymu, pasisavino įmonė.

Darbuotojas kovoja dėl kompensacijos. Jis yra įsitikinęs, kad padarė daugiau, nei jam buvo sumokėta. Jis nori gauti kompensaciją už atliktą darbą. Jį išvaro iš darbo, tačiau nenori išmokėti išeitinės. Jis ją pasiima pats.

Kai įmonėje vyksta reformos dėl susijungimo, prisijungimo ar restruktūrizacijos, darbuotojui siūloma pakeisti darbo vietą ar pareigas. Jis nenori. Jis pradeda prieštarauti įmonės vadovų sprendimams. Jis pyksta, nervinasi ir nusprendžia jai atkeršyti.

Darbuotojas nusivylė ir baisiai įpyko ant savo vadovų, kadangi jie jo nepakėlė pareigose. Jis taip laukė ir tikėjosi. Jie nepripažįsta jo gebėjimų. Vidinis pyktis toks didelis, kad darbuotoją priveda prie išdavystės. Jis nori keršto, jis turi parodyti jiems (vadovams), kad yra už visus geresnis.

Darbuotojas neranda bendros kalbos su savo tiesioginiu vadovu. Jie nuolat pykstasi, nesutaria, ginčijasi. Darbuotojui įgrysta tokia situacija ir jis nusprendžia keršyti.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną problemą. Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas fizinei apsaugai, apsaugos technikai, IT saugumui. Samdomi ekspertai, perkami brangūs įrenginiai. Tačiau galiausiai įmonės vis vien patiria didelių nuostolių.

Brangūs įrenginiai neapsaugo nuo „kurmių“. Silpniausia vieta yra žmogus. Jeigu jo nemokysi, nelavinsi ir neauklėsi, tai turtą gali saugoti brangiausiomis ir moderniausiomis priemonėmis – vis vien jo neišsaugosi.

Alfa.lt

„Kurmiai“, šnipai, vagys, informacijos nutekintojai, išdavikai, plepiai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visi jie vienu ir tuo pačiu būdu daro didelę

Ką turi bendro Sidnėjaus šaulys Man Haron Monis, „Germanwings” pilotas Andreasas Lubitzas, Norvegijos masinis skerdikas Andersas Breivikas, IS savižudis sprogdintojas Jake’as Bilardi ir daugelis kitų žiaurių žudikų? Jiems visiems galima įtarti narcisistinį asmenybės sutrikimą. Jie perdėtai save vertina, gyvena neribotos sėkmės fantazijose ir nuolat siekia dėmesio.

Įsiutęs apsimetėlis

Daugelis dar pamenate, kaip apsišaukėlis musulmonų dvasininkas Man Haronas Monis Sidnėjuje praėjusių metų gruodį užgrobė „Lindt“ kavinę ir įkaitais paėmė 18 žmonių. Jis pasiskelbė džihadistu, neva veikiančiu „Islamo valstybės“ (IS) vardu. Žinia apie paimtus įkaitus akimirksniu pasklido po pasaulį. Tikrovėje, kaip mano tyrėjai, M. H. Monis neturėjo jokių ryšių su IS teroristais. Jis net netinkamą vėliavą ant kavinės lango iškabino. Vėliau, supratęs, kad pasirinkta vėliava netinka, nevykėlis teroristas prašė policijos perduoti jam tikrą IS vėliavą, už tai pažadėjęs paleisti kelis įkaitus.

Policijos tyrėjai, atlikę išsamų tyrimą, savo pranešimuose M. H. Monį charakterizuoja kaip itin nesėkmingą žmogų, kurio gyvenimas dideliu greičiu ritosi į dugną. Jis neturėjo darbo. Jis buvo prasiskolinęs. Jis prarado teisę matytis su savo vaikais. Jam grėsė laisvės atėmimo bausmė. M. H. Monis, ieškodamas „įtakos ir pripažinimo“, įstojo į baikerių klubą, tačiau greitai buvo iš jo išmestas dėl keisto elgesio. Jo pagrindinis gyvenimo tikslas buvo tapti žinomu ir garsiu žmogumi.

Apsimetinėdamas svarbiu islamo dvasininku, iš tiesų jis buvo paprasčiausias nusikaltėlis. Jis buvo įtariamas kartu su bendrininke nužudęs savo buvusią žmoną, jis buvo įtariamas seksualiniu priekabiavimu ir išprievartavimu moterų, kurias neva gydė savo „ypatingomis dvasinėmis galiomis“. Siekdamas politinio prieglobsčio Australijoje, jis skelbė, kad buvo priverstas bėgti iš Irano, nes jį persekiojo valdžia. Iš tikrųjų iš Irano jis bėgo nuo skolų. Jam ne vieną kartą buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, netgi šizofrenija. Jis nenuilstamai ir atkakliai siekė pripažinimo, gyveno neribotos sėkmės fantazijose.

Prieš įkaitų paėmimą M. H. Monis išsiuntinėjo Australijos šeimoms, kurių artimieji žuvo kovodami Afganistane, laiškus, kuriuose juos įžeidinėjo ir iš jų tyčiojosi. Vykstant teismo procesui, M. H. Monio advokatas griežtai jam rekomendavo nekalbėti su žurnalistais. Vyriškis pasielgė atvirkščiai. Jis apsivilko ryškų apsiaustą ir nuėjo tiesiai pas žurnalistus. M. H. Monis, rodydamas pieštuką bei prirašytą popieriaus lapą, dramatiškai skelbė: „Šis pieštukas yra mano ginklas. Šie žodžiai yra mano šoviniai.“

Teismas už įžeidžiančių laiškų parašymą ir išsiuntimą nuteisė Monį lygtinai, nurodė jam 300 valandų atidirbti visuomenei naudingus darbus bei uždraudė naudotis Australijos pašto paslaugomis. M. H. Monis teismo sprendimą apskundė, tačiau Aukščiausiasis Teismas jo skundą atmetė.

Šie teismų sprendimai, matyt, įsiutino M. H. Monį ir jį paskatino imtis agresyvių veiksmų. Jis turėjo pasirinkimą – jis galėjo rodyti iniciatyvą, pripažinti klaidas, siekti tapti normaliu žmogumi. Net H. M. Monio advokatas teigė, kad jis buvo „pažeista, serganti asmenybė“. Tačiau jis nusprendė veikti „kalifato“ vardu ir užgrobti kavinę, paimti įkaitais visus joje buvusius žmones. Kaip „vienišas vilkas“ teroristas jis pasiekė savo. Apie M. H. Monį ir jo veiksmus sužinojo visa Australija. Kaip asmuo, pasiskelbęs kovojantis už IS, jis tapo žinomas visame pasaulyje. M. H. Monis sugebėjo savo asmenines skriaudas apvilkti radikalios grupuotės ideologija. Tačiau tikrovėje, kaip ir daugelis šio dešimtmečio teroristų bei žudikų, jis veikė ne dėl kokios nors ideologijos, o skatinamas savo sutrikusios asmenybės. Jis buvo be galo, be krašto įsimylėjęs save narcizas.

Narcisistinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės pasižymi tuo, kad perdėtai save vertina, gyvena neribotos sėkmės fantazijose ir nuolat siekia dėmesio. Narcisistinė asmenybė perdėtai jautriai reaguoja į nesėkmes ir dažnai skundžiasi dėl įvairių fizinių negalavimų. Jiems būdinga greita nuotaikų kaita (nuo susižavėjimo savimi iki nesaugumo jausmo), šie žmonės yra linkę išnaudoti tarpasmeninius santykius.

Narcisistinė asmenybė tvirtai įsitikinusi, kad ji pranašesnė už kitus. Šis įsitikinimas tampa pagrindine priežastimi visoms nelaimėms atsirasti.

Garsus profesorius Bradas Bushmanas, daugiau nei 30 metų nagrinėjantis agresiją, teigia, kad didžiausia bėda yra tai, jog žmogus gyvena savo sėkmės fantazijose. Ilgainiui fantazija jiems tampa tikrove. Kai jie susiduria su neigiama kitų žmonių reakcija, atmetimu, pažeminimu ar skriauda, jie dažnai pradeda elgtis labai agresyviai.

Psichologai įspėja, kad daugėja žmonių, sergančių didybės manija. Būti nepastebėtam, nematomam – didžiausias piktybinio narcizo pažeminimas. Mūsų hiperindividualizmo pasaulyje vyksta arši konkurencija. Šioje kovoje vieni laimi, kiti – pralaimi. Dalis pralaimėjusių žmonių neranda sau vietos ir negali susitaikyti su pralaimėjimu. Siekdami pripažinimo ir žinomumo, jie imasi drastiškų ir agresyvių veiksmų. Piktybinis narcizas gali žudyti vien dėl to, kad patenkintų savo troškimą atkreipti kitų žmonių dėmesį ir tapti žinomas.

Nusivylęs pilotas

Tikriausiai mes niekada nesužinosime tikrosios priežasties, kodėl „Germanwings” pilotas A. Lubitzas nukreipė lėktuvą į kalną ir nužudė 149 žmones. Jo elgesys mažai kuo skiriasi nuo Monio ar kitų narcizų. Kartą jis įspėjo savo merginą: „Vieną dieną aš padarysiu ką nors tokio ypatingo, kas pakeis visą sistemą iš pagrindų ir privers visus žmones kalbėti apie mane, prisiminti mane ir minėti mano vardą.“

Narcizų nuotaikos labai dažnai keičiasi. Tai jie be galo džiaugiasi savimi ir yra išpuikę, tai jie jaučiasi nesaugūs, yra pikti ir nepatenkinti. A. Lubitzo karjera pakibo ant plauko. Pagrindiniai jo gyvenimo tikslai – tapti pilotu, lėktuvo kapitonu, vesti mylimą merginą – pradėjo byrėti. Jo mylimoji ir kiti draugai pasakojo, kad A. Lubitzas dažnai būdavo piktas ir elgdavosi agresyviai. Jis labai rūpinosi savo išvaizda ir reputacija. Jam buvo svarbu žinoti, ką kiti žmonės apie jį galvoja. Siekdamas neprarasti draugės, prieš pat lėktuvo katastrofą nusipirko sau ir jai po prestižinį „Audi” automobilį.

Depresija – labai sunki ir skausminga žmogaus būsena. Žmonės, sergantys depresija, kaltina save, su niekuo nekalba, būna paskendę savo mintyse, liūdi, ištisas valandas gali žiūrėti į vieną tašką, jaučia didelę kaltę ir save menkina. Dažnai teigiama, kad žmogus, sergantis depresija, nėra pavojingas kitiems. Jis gali sužaloti save ar sau pačiam atimti gyvybę – ne daugiau. Tačiau yra skirtingų depresijų. Narcisistinės asmenybės sau kaltės nejaučia. Jos kaltina kitus žmones. Neuropsichologas, Pietų Kalifornijos universiteto dėstytojas Jeffas Victoroffas teigia, kad mums reikia nustoti kalbėti apie A. Lubitzą kaip apie savižudį asmenį, kuris turėjo leidimą patekti prie lėktuvo šturvalo. Mums reikia kalbėti apie žudiką, kuris turėjo asmenybės sutrikimų.

Narcisistiniame asmenybės sutrikime stipriai susikerta išgalvotos, išpūstos fantazijos su tikrove. Depresija ir net savižudybė galėtų būti reakcija į šį susikirtimą. Narcisistinių asmenybės sutrikimų tyrinėtoja Elsa Ronningstam šį procesą apibūdina kaip „my way or no way!“ („taip, kaip noriu aš, arba niekaip!“) savižudybe. Narcizas, siekdamas apginti save nuo nesėkmės ir pralaimėjimo jausmų, ima dar daugiau fantazuoti apie savo ypatingumą ir pranašumą. Tokie sentimentai kaip „Aš nieko nebijau. Aš nebijau net mirties“ (prisiminkite A. Lubitzo ramų ir tvirtą kvėpavimą prieš sudaužant lėktuvą), arba „geriau mirtis nei nesėkmė ir garbės praradimas“ (jo gyvenimo tikslas tapti kapitonu žlugo), arba „Aš jums visiems parodysiu“ (atsakas merginai, nutraukusiai su juo santykius, bei visam likusiam pasauliui) gali būti egoistinės savižudybės priežastis.

Patologiniai narcizai visiškai neturi užuojautos jausmo. Jiems nesvarbus kitų žmonių skausmas. Jei A. Lubitzas siekė išgarsėti, jis šį tikslą tikrai pasiekė. Nuo lėktuvo katastrofos net 12 mln. žmonių per „Google“ paiešką ieškojo informacijos apie jį.

„Marksistų medžiotojas“

77 žmones Norvegijoje nužudęs A. Breivikas norėjo tapti blogiausiu masiniu žudiku istorijoje. Psichiatrai, ištyrę A. Breiviko psichologinę būseną, nenustatė paranojinės šizofrenijos, tačiau rado rimtų asmenybės sutrikimų, tarp jų ir narcisistinį asmenybės sutrikimą.

A. Breiviko narcisistinio asmenybės sutrikimo įrodymų apstu Asne Seierstadt knygoje „One of Us“ („Vienas iš mūsų“). Kai norvegų policininkai bandė žudiką nufotografuoti nusikaltimo vietoje, jis užprotestavo. A. Breivikas norėjo, kad policininkai naudotųsi jo nuotraukomis, kurias jis išplatino internete. Šios buvo iš anksto pagražintos ir apdirbtos, kad tik jis gražiai atrodytų.

Vienoje nuotraukų A. Breivikas pozuoja apsivilkęs karinio tipo uniformą, pasidabinęs medaliais ir rankose laikydamas ginklą. Kitoje žudikas apsirengęs sportine apranga, ant kurios didelėmis raidėmis užrašyta „Marxist Hunter“ („Marksistų medžiotojas“).

Policininkai atmetė A. Breiviko protestus ir nusprendė jį nufotografuoti. Tada žudikas išsirengė iki trumpikių, įtempė raumenis ir ėmė policininkams demonstruoti įvairias kultūristų pozas. Žiūrėkite, kokie dideli mano raumenys.

Kaip ir M. H. Monis, A. Breivikas savo nusikaltimą priskyrė tariamai dideliam ir reikšmingam įvykiui – naujajam kryžiaus žygiui. Pusantro tūkstančio lapų manifeste jis save vadina „Didžiuoju Tamplierių riterių vadovu“. Teigia nežudęs nekaltų žmonių, tik įvykdęs mirties bausmę politiniams nusikaltėliams, kurie skleidė marksistinę kultūrą. Policininkas jo paklausė: „Kas sprendžia, kas turi gyventi, o kas mirti?“ A. Breivikas atsakė, kad sprendžia jis.

Piktybiniai narcizai, valdomi pavydo, pykčio ir neapykantos, ieško pateisinimo savo būsenai. Jie tai randa ideologijoje, kuri pateisina žmonių naikinimą, viso to, kas yra žmonių sukurta, griovimą.

Jessica Stern apklausė šimtus teroristų. Ji rado vieną bendrą, visus juos vienijantį dalyką. „Jie manė, jautė, kad kiti žmonės jų nemėgsta, juos skriaudžia ir žemina, kad laiko juos nevykėliais ir žemesnės klasės žmonėmis. Jie ieškodavo išeities ir ją rasdavo kitoje ideologijoje. Ją priimdavo ir tapdavo išskirtiniais žmonėmis, žmonėmis, kokiais jie norėdavo tapti tikrovėje. Silpnybė virsdavo stiprybe… pyktis tapdavo įsitikinimu. Pasaulis tapdavo aiškus ir suprantamas, toks, kuriame yra tik blogis ir gėris. Jie pradėdavo jaustis dvasiškai pakylėti. Nusikaltimus jie dažniausiai atlikdavo tada, kai jie jausdavosi esantys kitame pasaulyje, tam tikros transo būsenos, kaip apsiėdę narkotikų.“

Prasmės ieškantis paauglys

Iš Australijos miesto Melburno priemiesčio kilęs paauglys J. Bilardi, žinomas kaip Jihadi Jake (Džihadistas Džeikas), tapo savižudžiu sprogdintoju. Jo vaikystė buvo sunki. Augo ateistinėje šeimoje kaip jauniausias iš šešių vaikų. Gyvenimo prasmės pradėjo ieškoti po to, kai išsiskyrė jo tėvai. Ryšius su tėvu prarado iš karto po skyrybų. Mama, praėjus keleriems metams, mirė nuo vėžio.

J. Bilardi buvo tylus, liūdnas, smulkaus sudėjimo, niekuo neišsiskiriantis, uždaras jaunuolis. Būdamas jaunas, Jake’as tėvų dėmesio siekė įvairiomis priemonėmis: kartą su žirklėmis rankose puolė tėvą. Berniukas turėjo gebėjimų matematikos srityje, tačiau mokykloje nepritapo. Jam nepatiko bendraklasiai, mokytojai, kiti žmonės. Jake’ui atrodė, kad visi jo nekenčia ir jį niekina. Dėl to jis vengė draugysčių, buvo nusiteikęs agresyviai ir piktai. Po to, kai mirė motina, Jake’as pradėjo domėtis islamu.

Jaunuolis rašė politinį blogą. Ilgainiui jo ekstremizmas tik didėjo. Išryškėjo paranoja. Viename įraše jis prisiminė, kad sėdėjo kambaryje, pažiūrėjo į brolius ir suprato, kad šie laisvai galėtų jį nužudyti. Jake’as metė mokyklą ir atsiskyrė nuo visų artimųjų, o kartu pradėjo aktyviau veikti internete. Domėjosi islamu, kalifato atkūrimo idėjomis, teroristine organizacija IS.

Sakoma, kad ideologija gali bjaurų vikšrą paversti drugeliu. J. Bilardi atrado moralinį pasitenkinimą, nuolat žiūrėdamas ir nagrinėdamas galvų nukirtimus, seksualinius nusikaltimus ir žymių istorinių paminklų naikinimą. IS organizacijoje jis tikėjo atradęs tikrus savo „brolius“, kurie jį supranta ir vertina. Jis nusprendė visus nustebinti savo atsidavimu ir begaliniu noru mirti už jų idėjas.

J. Bilardi savo manifeste smerkė turtingųjų pasaulį, apimtą korupcijos. Visi jie nusipelnę mirti, rašė paauglys. Jis įkėlė nuotrauką, kurioje matomi žmonės, apsipirkinėjantys prekybos centre. Nuotraukos apačioje parašė: „Kalbančios kiaulės Australijos mieste Melburne, savo kiaulidėje…“ Kiaulės turi būti išskerstos. Manifeste išdėstytas planas, kaip susprogdinti Melburną. Reikia ant miesto numesti virtinę bombų, reikia sunaikinti užsienio valstybių konsulatus, policijos, kariuomenės pastatus. Reikia granatomis ir peiliais atakuoti prekybos centrus, kavines ir žudyti tas kiaules. Reikia susisprogdinti tarp daugelio netikinčiųjų. Taip J. Bilardi bandė pats save užvesti, įkvėpti būsimiems žygiams.

Šis drovus, susirūpinęs, liūdnas, atsiskyręs, atstumtas ir išjuoktas berniukas pagaliau nusprendė radęs savo vietą pasaulyje. Jis jau žino, ką darys. Jis pasirinko mirtininko kelią, kuris jam suteiks nemirtingumą ir didelę šlovę. Jis aprašė savo kelionę į Sirijos miestą Alepą: kai atvyko ir pamatė virš savęs juodą IS vėliavą, iš karto pasitaisė nuotaika. Po mirties jis taps žinomas ir matomas.

J. Bilardi susisprogdino šių metų kovo 11 dieną per IS ataką Irako Ramadžio mieste. Irako armija pranešė, kad jo savižudžio misija buvo nesėkminga: per sprogimą daugiau niekas nenukentėjo.

Piktybinių narcizų metas?

Christopheris Laschas savo knygoje „The Culture of Narcissism“ („Narcisizmo kultūra“) aprašo, kaip piktybinis narcizas save įaudrina ir padrąsina, įsivaizduodamas auditoriją, kuri mato jo žygį ir juo didžiuojasi.

Žinomumas – tai ne vien tik būti žinomam. Žinomumas – greičiausias kelias į aukštą visuomeninį statusą, socialinį dominavimą. Žinomumas sudaro iliuziją, kad esi svarbesnis ir pranašesnis už kitus žmones.

Vienas iš prancūzų leidinio „Charlie Hebdo“ redakcijos narių žudikų Cherifas Kouachi labai norėjo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Jis siekė pabėgti nuo skurdo, vargo ir smulkių nusikaltimų, tapdamas žinomu ir garsiu pasaulyje reperiu. Jis mąstė vakarietiškai. Tačiau jo siekiai žlugo. Tuomet jis atkeršijo Vakarams už savo nesėkmę, žudydamas nekaltus žmones.

Piktybinių narcizų yra apstu, ir gali būti, kad jų daugėja. Apsidairykite aplink, atidžiau pažiūrėkite į savo artimuosius, draugus, bendradarbius, pažįstamus ir, duodu galvą nukirsti, atrasite nors vieną, turintį narcisistinį asmenybės sutrikimą. Žinoma, nebūtinai jis taps masiniu žmonių žudiku – džihadistu, „tamplierių riteriu ar dar kuo nors, tačiau jums ir kitiems jį supantiems žmonėms gyvenimą tikrai apsunkins.

Alfa.lt

Ką turi bendro Sidnėjaus šaulys Man Haron Monis, „Germanwings” pilotas Andreasas Lubitzas, Norvegijos masinis skerdikas Andersas Breivikas, IS savižudis sprogdintojas

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave nuodys? – žurnalistams įsiaudrinusi aiškino vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, publicisto, žinomo žurnalisto bei Kremliaus kritiko Vladimiro Kara-Murzos žmona.

Vladimiras Kara-Murza praėjusių metų gegužės mėnesį vieną rytą atvyko į darbą ir, kaip įprastai, atėjo į susirinkimą. Tačiau netrukus jam pasidarė bloga, silpna. Jis pradėjo vemti, rankos pamėlynavo. Vladimiras vėmė be perstojimo tol, kol krito be sąmonės.

Prabudo jau ligoninės palatoje, praėjus savaitei. Visą tą laiką prabuvo komoje. Jam pasisekė. Jis – Vladimiras Kara-Murza, aršus Kremliaus kritikas – liko gyvas. Kiti ne.

Vėliau, daug vėliau užsienio gydytojai V. Kara-Murzos kraujyje aptiko sunkiųjų metalų, tačiau jie negalėjo atsakyti į klausimą, kokie tai buvo nuodai.

Rusijos valstybę valdant buvusiam KGB saugumo pareigūnui Vladimirui Putinui, padaugėjo keistų, nepaaiškinamų mirčių. Stiprūs, sveiki, jauni, tačiau įtakingi, daug žinantys žmonės pradėjo kristi kaip rudeniniai lapai. Visi jie skirtingi, daugelis vieni kitų nepažinojo ir jų veikla skyrėsi, tačiau visus juos vienijo vienas dalykas – kritika Kremliui.

Kodėl aukščiausios valdžios viršūnėje sėdintis žmogus nusprendžia žudyti savo konkurentus, oponentus, o kartais ir visiškai jam nepavojingus žmones? Galimos trys versijos.

Pirma, jie keršija buvusiems bendražygiams. Mąstymas labai paprastas: „mes dirbome kartu, mes iškilome kartu. Aš tau sudariau visas sąlygas dirbti, uždirbti, gyventi, turėti įtaką, o tu paėmei ir išdavei mane ir kitus savo draugus. Išdavikams mes niekada neatleidžiam.” Toks mąstymas būdingas ir diktatoriams, ir nusikalstamo pasaulio atstovams.

Antra, sustabdyti kokio nors „dirgiklio“, kuris be galo ir be krašto erzina, veiklą, kuri kartas nuo karto sukelia nors ir nedidelių, tačiau nereikalingų problemų. Žmonės, kurie nuolat kelia problemų, kurie nuolat aiškinasi, klausinėja, skleidžia gandus, nepatikrintą, o gal ir patikrintą informaciją apie aukščiausiąją valdžią, galingųjų nuomone, turi būti sustabdyti.

Trečia, įbauginti kitus, kad jie nusiramintų, patys nutrauktų veiklą, pradėtų rūpintis kitais reikalais ir neužsiimtų politika ar kova su didžiąja korupcija. Atimi vienam gyvenimą – sustabdai kelis kitus kritikuotojus. Žmonės nori gyventi.

Dar 1921 metais rusų profesorius Ignatijus Kazakovas įkūrė ir pradėjo vadovauti laboratorijai, kuri tyrinėjo, kūrė ir gamino nuodus. Laboratorija, anuomet vadinta „specialiuoju kabinetu”, buvo įsikūrusi Biochemijos institute. Iš pradžių valdžia jos veikla nesidomėjo. Vėliau atsirado interesas ir supratimas, kad nuodus galima panaudoti kovojant su priešu. I. Kazakovo laboratorijos atradimai vis daugiau ir daugiau domino NKVD, tuometinės Tarybų Sąjungos saugumo tarnybos, vadovus.

Tik štai 1937 metais, vykstant didiesiems „valymams”, NKVD areštavo profesorių I. Kazakovą, apkaltino jį valstybės išdavyste, nuteisė mirties bausme ir sušaudė. O vadovauti laboratorijai, kuri buvo įslaptinta ir priskirta tiesiogiai NKVD, paskyrė Grigorijų Mairanovskį. Apie jos veiklą žinojo tik aukščiausi NKVD vadovai.

Stalino laikais nuodų gamybos laboratorija klestėjo. Jos pagrindinis uždavinys, kurį jai suformulavo NKVD vadovybė ir valstybės aukščiausioji valdžia, buvo sukurti tokį nuodą, kurio būtų neįmanoma aptikti aukos organizme, kuris būtų beskonis, bekvapis ir bespalvis.

Buvęs NKVD vadovas Lavrentijus Berija, kai buvo sulaikytas ir tardomas, pripažino davęs leidimą laboratorijos darbuotojams atlikti tyrimus su žmonėmis. L. Berija gynėsi: „Tai buvo ne mano idėja“.

G. Mairanovskis su savo specialistais aukoms kartu su maistu duodavo nuodų ir stebėdavo, kaip nuodai veikia žmogaus organizmą. Visi tyrinėti žmonės mirė baisiose kančiose. Vieni greičiau, kiti kankinosi ilgiau. G. Mairanovskis, norėdamas ištirti nuodų poveikį skirtingos sveikatos, amžiaus, svorio, lyčių žmonėms, iš koncentracijos stovyklų parsiveždavo visą jų būrį.

Vėliau, kai mirė J. Stalinas, kai ta pati NKVD, tik pasivadinusi MGB, areštavo G. Mairanovskį ir jį apklausė, jis patvirtino, kad tyrimus atliko su žmonėmis, o žmones jam atveždavo iš Gulago, arba perduodavo tuos, kuriems teismas skyrė mirties bausmę, arba paprasčiausiai atvesdavo, matyt, valdžiai neįtikusius žmones į laboratorijos patalpas tyrimams.

Sovietų Sąjungos žvalgyba naudojo laboratorijos sukurtus nuodus žmonėms žudyti. Yra žinoma, kad laboratorijoje pagamintais nuodais Paryžiuje buvo nužudytas rusų generolas ir emigrantų aktyvistas Aleksandras Kutepovas, o kitas generolas Jevgenijus Mileris buvo apsvaigintas, parvežtas iš užsienio į Rusiją ir nušautas. Taip pat buvo nunuodyti Ukrainos graikų katalikų arkivyskupas Teodoras Romža ir bulgarų rašytojas, disidentas Georgijus Markovas.

Bulgarų disidentas Georgijus Markovas buvo nužudytas Londone 1978 metais

Sovietų žvalgybos pagamintų nuodų paragavo ir Afganistano prezidentas Hafizula Aminas, kuris pasijuto blogai vos pradėjęs valgyti patiektą maistą, bet greičiausiai būtų išgyvenęs, jei ne sovietų specialiųjų pajėgų surengtas rūmų Kabule šturmas, žymėjęs Afganistano okupacijos pradžią. Prezidentas gyvas pateko priešui į rankas ir buvo vietoje nužudytas.

Užsienio spaudoje neseniai pasirodė straipsnių apie dabartinį Rusijos prezidentą V. Putiną ir galimai dėl nuodų poveikio mirusius jo oponentus. Šiuo metu tokių įtartinų atvejų suskaičiavau apie 15. Aišku, kad ne visais atvejais įrodyta, jog asmuo mirė nuo nuodų.

Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė Rusijoje, kūnai nebuvo kruopščiai ištirti specialistų. Valdžia neleido jų tirti. Tų, kurie keistomis aplinkybėmis mirė užsienyje, kūnai ištirti, o specialistai yra patvirtinę, kad jie buvo nužudyti.

Žymiausios galimos V. Putino režimo aukos:

Aleksandras Litvinenka (43-ejų) – buvęs KGB ir FSB pareigūnas 2006 metais nunuodytas Londone. Dar 1998 m. jis kartu su savo kolegomis surengė spaudos konferenciją, kurios metu pareiškė, kad iš savo vadovų gavo nurodymą nužudyti oligarchą Borisą Berezovskį. Po šios žingsnio jis buvo išmestas iš darbo, jam buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos, jis buvo areštuotas ir nuolat stebimas. 2000 metais A. Litvinenka kartu su šeima pabėgo iš Rusijos ir persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją, kur gavo politinį prieglobstį. Buvo globojamas B. Berezovskio, bendradarbiavo su britų slaptosiomis tarnybomis, bandė gilintis į daugiabučių namų sprogdinimus Rusijoje 1998 metais, davusius pagrindą Antrojo Čečėnijos karo pradžiai. 2006 metais palaidotas svetimoje šalyje po lemtingo arbatos puodelio, kurį Londone išgėrė susitikęs su buvusiais kolegomis Andrejumi Lugovojumi ir Dmitrijumi Kovtunu.

Aleksandro Litvinenkos kapas Londone. Britų teisėjas apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną galimai užsakius skandalingą žmogžudystę.

Aleksandras Potejevas (64) – buvęs KGB ir SVR (Išorės žvalgybos tarnybos) pareigūnas. Ilgą laiką atsakė už nelegalų (slaptųjų agentų kategorija) veiklą Jungtinėse Valstijose. Pats gyveno Niujorke. Jis JAV saugumui išdavė 10 Rusijos žvalgybos nelegalų, kurie dirbo Amerikoje. Visi jie buvo suimti, rusų agentų tinklas sunaikintas. Beveik prieš dvejus mėnesius pasirodė žinia, kad A. Potejevas Amerikoje mirė nuo širdies smūgio.

Aleksandras Perepilyčnas (44) – verslininkas ir Rusijos paslapčių viešintojas 2012 metais Jungtinėje Karalystėje mirė nuo širdies smūgio. Šeimai tai buvo netikėtas įvykis, nes A. Perepilyčnas jautėsi puikiai, buvo sveikas, drūtas. Nuolat sportavo ir sveikai gyveno. Tačiau vieną rytą jis išbėgo pabėgioti ir negrįžo. Gretimo namo gyventojas rado jį gulintį šalia kelio. Tas kvartalas yra labai gerai apsaugotas, nes jame gyvena Eltonas Johnas, Kate Winslet. Niekas nieko nematė. Britų policija aiškinasi žūties aplinkybes. Pradžioje nustatė, kad jis mirė nuo širdies smūgio, tačiau po atlikto ilgo ir išsamaus jo kūno tyrimo skrandyje rasta nuodingo augalo kumpotrio (Gelsemium elegans) pėdsakų. A. Perepilyčnas Šveicarijos teisėsaugai anksčiau buvo perdavęs svarbius dokumentus, atskleidžiančius ir įrodančius Rusijos valdininkų įvykdytą 230 mln. JAV dolerių vagystę, o taip pat paaiškinęs, kaip vekė pinigų plovimo schema.

Sergejus Magnitskis (37) – rusų advokatas, auditorius. 2009 metais jis mirė Rusijos laikino sulaikymo centre, kuriame beveik metus praleido be teismo nuosprendžio. Iki paleidimo į laisvę likus kelioms dienoms, vyrui pasidarė bloga, jis pradėjo vemti, skundėsi dideliais, aštriais pilvo skausmais, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. S. Magnitskis mirė. Artimiesiems valdžia uždraudė atlikti organizmo tyrimus. S. Magnitskis buvo atskleidęs 230 mln. JAV dolerių vagystės schemą, kurioje kartu su nusikalstamu pasaulio atstovais dalyvavo aukšti Rusijos valdininkai.

Sergejaus Magnitskio kapas Maskvoje

Iš viso Rusijoje ir užsienyje mirė net 5 su S. Magnitskio byla, kurios metu buvo atskleista 230 mln. JAV dolerių vagystė iš valstybės biudžeto, susiję asmenys. Viskas įvyko per keletą metų, aplinkybės daugeliu atvejų atrodė keistai. Nei vienas iš mirusiųjų nesiskundė didelėmis sveikatos problemomis.

Ana Politkovskaja – garsi rusų žurnalistė buvo nuodyta, tačiau išgyveno. Matyt, kažkas jai davė per mažą dozę, arba ji ne viską išgėrė. Buvo taip, kad 2004 metų rugsėjį A. Politkovskaja skrido į Šiaurės Kaukazą, tikėdamasi sudalyvauti derybose su Beslano mokyklą užėmusiais ir šimtus pradinukų bei jų tėvų įkaitais paėmusiais teroristais. Lėktuve išgėrė arbatos. Jai pasidarė bloga, silpna, vimdė. Ji išgyveno, o Beslano mokykloje per specialiųjų pajėgų šturmą žuvo beveik 400 žmonių, tarp jų daug vaikų. A. Politkovskaja taip pat neilgai gyveno. Po dviejų metų žurnaliste atsikratyta paprasčiau: samdomas žudikas per V. Putino gimtadienį moters patykojo ir nušovė daugiabučio namo lifte.

Michailas Lesinas – buvęs Rusijos ministras spaudai, ilgametis V. Putino patarėjas, vienas iš artimo rato žmonių, dirbęs su Rusijos spauda ir daug prisidėjęs, kad ji taptų klusni ir pavaldi valdžiai. M. Lesinas netikėtai mirė Vašingtone, viešbutyje. Iš pradžių skelbta, kad nuo širdies smūgio, tačiau vėliau policija patvirtino, kad galimai nuo smūgių į galvą ir kaklą. Vis dar vyksta biocheminiai ir radiologiniai M. Lesino kūno mėginių tyrimai. Atsakymą dėl mirties priežasties policininkai žada pateikti dar šiais metais. Rusijos spaudoje parašyta tik tiek, kad M. Lesinas Vašingtono viešbutyje kelias paras be perstojimo gėrė, apsvaigęs voliojosi ant grindų ir galiausiai mirė. Nežinau, kodėl taip rašo, gal tam, kad sumenkintų, dar labiau apšmeižtų žmogų po mirties.

Tikriausiai visi pamenate ir Rusijos dopingo skandalą, kas ir kaip jį atskleidė. Koks kilo didelis triukšmas pasaulyje ir kiek daug problemų jis sukėlė Rusijos valdžiai. Šių metų pradžioje, vasarį, vienas paskui kitą mirė du Rusijoje už dopingo programą atsakingi asmenys (Nikita Kamajevas ir Viačeslavas Sinevas). Jie žinojo apie dopingo naudojimą ir patys jį organizavo. Jie taip pat žinojo apie Rusijos saugumo FSB kišimąsi į sportą. Nemažiau svarbu, kad kiek anksčiau, šių metų sausį, iš Rusijos į JAV, baimindamasis dėl savo saugumo, pabėgo N. Kamajevo ir V. Sinevo kolega Grigorijus Rodčenkovas. Ir visą tiesą nedelsdamas išklojo amerikiečių pareigūnams, įplieksdamas tarptautinį dopingo skandalą. Panašu, kad kažkas Rusijos valdžioje nusprendė nerizikuoti ir užtikrinti, kad bent N. Kamajevas su V. Sinevu tylės.

Žinomas rusų opozicijos veikėjas G. Kasparovas vis dar gyvas, tačiau į Rusiją nebegrįžta. Jis sako turįs savo receptą nuo nuodų. Jį nuolat saugo keli augaloti apsaugininkai, kurie visuomet su savimi nešiojasi švarų iš saugios vietos paimtą vandenį bei maistą. Kad būtų ramiau.

Alfa.lt

„Kaip tu gali apsiginti? Ką tu gali padaryti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo pusryčius? Kaip tu gali nuspėti, kada jie tave