2020/04/08

Naujienos

Valstybės mokesčių inspekcijos vadovas D. Bradauskas bus nušalintas nuo pareigų, kai tik jis grįš iš atostogų. STT kreipėsi į finansų ministeriją dėl Bradausko korupcinių nusižengimų. Finansų ministro Šapokos reakcija buvo žaibiška – nušalinti.

Nežinau kas ten yra ir ką ten STT surado, tačiau, bijausi, kad jie rado tą ką ir anksčiau rasdavo tokiuose dalykuose t.y. nieko. Norėčiau nors vieną sykį suklysti. Man kelia abejonių keli dalykai.

Pirma. Kai Finansų ministerijai pradėjo vadovauti prezidentės ir žmogaus su liemene žmogus, tai iš karto STT atskleidė Bradausko korupcinius nusižengimus, ne nusikaltimus, bet nusižengimus. Taip pat kaip ir geležinkeliuose. Į Finansų ministeriją atėjo kita įtakos grupė. Jiems truks plyš reikia perimti mokesčių inspekciją, nes ji yra itin svarbus įrankis kovoje su konkurentais. Vieniems gali skirti nuolatines mokesčių patikras, kitų netikrinti. Arba pavyzdžiui vyksta teisminiai ginčai dėl nesumokėtų mokesčių. Ar įsivaizduojate kokios ten sumos „vaikšto“? Žmogus su liemene galimai įsivaizduoja, nes pats ne vienoje byloje dalyvavo kaip advokatas.

Antra. Pastebėkite, kad kalba vyksta apie korupcinius nusižengimus, o ne nusikaltimus. Niekas jokios informacijos neteikia. Kol kas negirdėjome ir apie jokias kratas, ikiteisminius tyrimus, tardymus. Girdime tik ai-ai-ai kokia didelė korupcija mokesčių inspekcijoje, kaip yra ten viskas blogai. Žodžiu spaudoje yra įsuktas viesuliukas, kuris šią temą kelią į pirmas eiles. Bijau, kad kai tik atleis Bradauską, tai po kelių savaičių viskas nusiramins.

Trečia. Mano versija yra tokia, kad Bradauskui naujasis finansų ministras pasiūlė trauktis savo noru, tačiau pastarasis nesutiko. Tuomet į kovą buvo įtraukta sunkioji artilerija – STT. Galimas variantas.

Pabaigoje, taip norisi, kad nors vieną kartą sulaikytų kyšininkus, įrodytų jų kaltę ir pasodintų į kalėjimą. Tuomet patikėčiau, kad vyksta kova su korupcija, na o dabar kol kas pasilieku prie savo nuomonės, kad, greičiausiai, vyksta žiauri ir negailestinga konkurencinė kova. Ji yra itin pavojinga, nes į ją yra įtraukiamos teisėsaugos institucijos.

Valstybės mokesčių inspekcijos vadovas D. Bradauskas bus nušalintas nuo pareigų, kai tik jis grįš iš atostogų. STT kreipėsi į finansų

Raineris Ruppas – didvyris ar itin pavojingas nusikaltėlis? Būtent jis, kai kurių istorikų tvirtinimu, išgelbėjo pasaulį nuo branduolinio karo.

R. Ruppas gimė 1945-aisiais Vakarų Vokietijoje. Ekonomistas, publicistas. Žmona – britų kilmės Anna Christian Bowen. Šeimoje išaugo trys vaikai. Ilgą laiką R. Ruppas dirbo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) štabe Briuselyje.

1968 metais Vokietijos žvalgyba „Stasi“ užverbavo R. Ruppą – iš pradžių slapyvardžiu Mosel, o vėliau – Topas (Topazas). Tuo metu jis studijavo universitete. Rytų Vokietijos žvalgybai nebuvo sunku užverbuoti R. Ruppą, nes jis buvo „kairiųjų“ pažiūrų, nekentė kapitalizmo, žavėjosi socializmu, idealizavo žmogaus laisves, tikėjo, kad visi žmonės gali būti lygūs. R. Ruppas, gavęs pasiūlymą slaptai bendradarbiauti su Rytų Vokietijos žvalgyba, nedelsdamas ir neabejodamas sutiko. Žvalgyba pamokė jį slapto agento darbo: konspiracijos, palaikyti slaptą ryšį, fotografuoti dokumentus, kopijuoti.

1972 metais R. Ruppas vedė minėtą britų kilmės A. Christian Bowen, Rytų Vokietijos šnipę slapyvardžiu Turkis. Pagimdžiusi pirmą vaiką, ji atsisakė bendradarbiauti ir žvalgybos buvo palikta ramybėje. Teisme, kuriame už šnipinėjimą buvo teisiamas jos vyras, A. Ch. Bowen tvirtino įkalbinėjusi savo vyrą nutraukti šnipinėjimą, tačiau sutuoktinis jos neklausęs.

1977 metais R. Ruppas įsidarbino NATO štabe Briuselyje. Padarė puikią karjerą NATO organizacijoje. Aktyviai dirbo ir Rytų Vokietijos žvalgybai. Jis perdavė „Stasi” tūkstančius slaptų NATO dokumentų, fotografijų, žemėlapių, analitinių pažymų.

Svarbiausias dokumentas, kurį jis perdavė savo šeimininkams iš Rytų, buvo „MS 161“ dokumentas, pažymėtas aukščiausia slaptumo žyma „Cosmic Top Secret“. Su šiuo dokumentu galėjo susipažinti labai ribotas žmonių skaičius. Dokumente yra nurodytos silpniausios Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) vietos, išdėstyta kovos su šia organizacija strategija. Vien tik šio dokumento perdavimas sovietams padarė neįkainojamą žalą NATO organizacijai.

1990 metais, žlugus Rytų Vokietijai, R. Ruppas nutraukė šnipo veiklą. Tačiau buvęs „Stasi“ žvalgybos karininkas Heinzas Buschas Vakarų Vokietijos kontržvalgybininkams atskleidė, kad NATO organizacijoje veikė itin vertingas „Stasi“ agentas. H. Buschas nežinojo agento tikrojo vardo, tačiau nurodė, kuriuos dokumentus agentas perdavė Rytų Vokietijos žvalgybai. Prasidėjo agento medžioklė. Kai kuriuose NATO slaptuose posėdžiuose, kuriuose buvo aptariami agento medžiojimo rezultatai ir būdai, dalyvavo pats R. Ruppas.

Tik 1993 metais Vokietijos kontržvalgyba suėmė R. Ruppą. Vokietijos teismas nuteisė jį 12 metų laisvės atėmimo bausme, žmonai skyrė 22 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tiesa, jau 2000 metais R. Ruppas išėjo į laisvę.

Šioje istorijoje ne viskas taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti. Reikalas tas, kad 1983 metais NATO organizacija rengė itin didelio masto pratybas „Able Archer 83“ Vakarų Europos valstybėse. Į jas įtraukė ne tik NATO valstybių narių kariuomenes, bet ir vyriausybes, dalį civilių žmonių. Apie pratybas, jų pradžią, eigą žinojo tik aukščiausi NATO ir valstybių vadovai. NATO vadovai siekė išsiaiškinti, kaip elgsis karininkai, kariuomenės, civiliai branduolinio karo atveju, kokius sprendimus jie priims. Tai buvo aukščiausio lygio Vakarų gynybinės sistemos testavimas.

Sovietai sužinojo apie rengiamas pratybas. Tačiau pradžioje jie galvojo, kad NATO ne pratybas organizuoja, o rengiasi pulti SSRS ir galbūt net panaudos branduolinį ginklą. Sovietų vadovai nurodė padidinti pavojaus lygį strateginių raketų padaliniuose ir į vakarines VSO šalis nusiuntė strateginius bombonešius. Galiausiai sovietai nusiramino ir situacijos nebeeskalavo.

Pasirodo, kad sovietus nuramino Rytų Vokietijos agentas R. Ruppas. Jis ne vieną kartą savo šeimininkams iš Rytų tvirtino, kad NATO nesiruošia pulti Sovietų Sąjungos, kad vyks didelio masto karinės pratybos. Iš pradžių jo suteikta informacija sovietai netikėjo, tačiau, kai jis pristatė jiems itin slaptus dokumentus apie apmokymus, sovietams visos abejonės išgaravo.

2008 metais R. Ruppas, duodamas interviu Didžiosios Britanijos televizijos „Channel 4“ žurnalistams, teigė sustabdęs branduolinį karą ir pridūrė, kad jis didžiuojasi, padaręs didelę žalą NATO organizacijai.

Raineris Ruppas – didvyris ar itin pavojingas nusikaltėlis? Būtent jis, kai kurių istorikų tvirtinimu, išgelbėjo pasaulį nuo branduolinio karo. R. Ruppas

Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas D.Jauniškis pareiškė, kad TV3 televizijos pardavimas kelia nerimą. „Tai galbūt išankstinis susirūpinimas. Kai tik atsirado žiniasklaidoje, kad yra sprendimas parduoti, žinoma, atsiranda ir galvojimas, o kas nupirks“, – teigė saugumo vadovas.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į skirtingą žmonių mąstymą ir supratimą,  į esminį požiūrių skirtumą nuo kurio priklauso vertinimas visų visuomenėje vykstančių dalykų. Tai lyg pagrindinis teiginys, pamatas ant kurio pastatytas visas namas.

Mano giliu įsitikinimu valstybės saugumo departamentas privalo užsiimti tik, pabrėžiu žodį tik,  itin pavojingų valstybei nusikaltėlių gaudymu ir jų veiklos užkardymu. Baudžiamajame kodekse yra nurodytos pavojingos veikos, kurios kelia pavojų valstybei, jos santvarkai, konstitucinei tvarkai, teritoriniam vientisumui tame tarpe ir veikos, susijusios su karo kurstymu ar kurstymu neteisėtais būdais versti valdžią ar padėjimu užsienio valstybei veikti prieš savo valstybės interesus. Valstybės saugumas privalo tirti šias veikas ir neleisti joms įvykti.

Mano giliu įsitikinimu valstybės saugumo departamentas neturi užsiimti visuomenės nuomonės formavimu. Kai saugumiečiai valstybės viduje pradeda užsiimti visuomenės nuomonės formavimu ir žmonių auklėjimu, tai toje visuomenėje labai greitu laiku demokratijos nei su žiburiu nesurasi. Laisva visuomenė yra pajėgi pati spręsti ir vertinti kas yra gerai ir kas yra blogai. Laisva visuomenė valstybės saugumo tarnybai suteikia teisę ginti ją nuo itin pavojingų nusikaltimų, o ne aiškinti jai kaip ji turi gyventi.

O tai gaunasi taip, kad mūsų saugumas pradeda diktuoti ką ir kam parduoti, kokius straipsnius publikuoti, kokias laidas rodyti. Atrodo paprastas dalykas, tačiau jis yra esminis, tačiau jis parodo kuom skiriasi demokratinė šalis nuo autokratinės ar diktatūrinės šalies.

Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas D.Jauniškis pareiškė, kad TV3 televizijos pardavimas kelia nerimą. „Tai galbūt išankstinis susirūpinimas. Kai tik atsirado

Jis buvo sėkmingiausias ir vertingiausias Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas Maskvoje. Jo suteikti slapti dokumentai, brėžiniai atvėrė didžiausias Sovietų Sąjungos paslaptis ginklų ir radarų tyrimuose, išradimuose bei gamyboje. Jo šnipinėjimo dėka Jungtinės Valstijos įgavo galimybę karo atveju dominuoti danguje. Amerikiečių mokslininkų, kurie rėmėsi agento suteikta informacija apie sovietų radarų silpnąsias vietas, sukurtos strateginės bombos ir raketos galėjo nepastebėtos pasiekti taikinius SSRS teritorijoje.

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Šaltojo karo tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos metu CŽV nuo visuomenės ir savo valdžios slėpė nedidelę paslaptį apie save. CŽV Maskvos gatvėse buvo bejėgė. Verbuoti agentus Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo itin rizikinga veikla. Verbavimo procesas reikalaudavo daug laiko. KGB galėdavo lengvai identifikuoti CŽV agentą ir jį nubausti mirties bausme. CŽV nenorėjo rizikuoti žmonių likimais ir gyvybėmis, todėl Sovietų Sąjungos piliečius verbavo užsienio šalyse. Jie grįždavo atgal į Sovietų Sąjungą ir slapta teikdavo informaciją CŽV. Tačiau tai būdavo tik išskirtiniai atvejai, labai reti.

Tačiau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo itin sudėtingų žvalgybos operacijų metas. CŽV agentu tapo inžinierius, oro radarų specialistas Adolfas Tolkačiovas, dirbęs sovietų gynybos pramonėje. 1977 metais jis savo iniciatyva išėjo į kontaktą su Jungtinių Valstijų ambasados darbuotoju, įmetęs į jo automobilį raštelį. Vėliau A. Tolkačiovas per šešerius metus 21 kartą Maskvos gatvėse, kuriose buvo pilna KGB seklių, susitiko su CŽV žvalgais.

A. Tolkačiovo slapto bendradarbiavimo su CŽV motyvas buvo kerštas ir neapykanta sovietiniai sistemai. Sovietų valdžia jo žmonos motiną sušaudė, o tėvą išsiuntė į darbo lagerius Sibire. Jis save charakterizavo kaip asmenį, neturintį jokių iliuzijų dėl komunizmo ateities, kaip „disidentą savo širdyje“. Jis norėjo kovoti su sovietų sistema, kenkti jai. Tai jis darė perduodamas slaptus dokumentus Jungtinių Valstijų žvalgybai.

Jo CŽV kuratorius pastebėjo, kad A. Tolkačiovas, asmeniškai rizikuodamas ir nebijodamas pakliūti į KGB rankas, siekė kuo labiau pakenkti Sovietų Sąjungos režimui. Jis žinojo, kad bausmė už išdavystę yra sušaudymas, tačiau nenorėjo mirti nuo KGB rankos. Todėl A. Tolkačiovas paprašė CŽV duoti jam stiprių nuodų piliulę. Jis buvo pasirengęs ja pasinaudoti, jeigu iškiltų pavojus pakliūti į KGB rankas. Deja, nespėjo, nes KGB žinojo apie nuodus ir jam neleido perkąsti piliulės.

Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų specialistai paskaičiavo, kad A. Tolkačiovo suteikta informacija jiems padėjo sutaupyti daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių. A. Tolkačiovas slaptus dokumentus iš savo darbo vietos slapta išsinešdavo per pietus. Namuose jis juos nufotografuodavo ir po pietų grąžindavo juos atgal.

Nors ir veikė, vedamas keršto, A. Tolkačiovas neatsisakė iš CŽV imti pinigų. Slapto bendradarbiavimo metu jam buvo išmokėta 300 tūkst. rublių. Taip pat jam mokėjo 200 tūkst. JAV dolerių metinį atlyginimą, kuris buvo saugomas užsienio banko sąskaitoje tam atvejui, jeigu pavyktų pabėgti iš šalies. Tais laikais Maskvoje nelabai ką galėjai nusipirkti. Be to, leisdamas pinigus, galėjai iššaukti KGB susidomėjimą ir sukelti įtarimų.

Tačiau 1985 metais A. Tolkačiovas buvo demaskuotas, sulaikytas ir uždarytas. Jį išdavė buvęs jo kuratorius, CŽV darbuotojas Edwardas Lee Howardas. 1985 metais KGB jį sulaikė einant į susitikimą su A. Tolkačiovu. E. Hovardas su savimi turėjo šnipinėjimo priemones, kurios pasitarnavo kaip nenuginčijamas įrodymas dėl šnipinėjimo veiklos. Kadangi E. Howardą saugojo diplomatinis statusas, KGB jį paleido ir ištrėmė iš šalies.

CŽV vėliau už narkotikų vartojimą ir valstybės turto grobstymą pareiškė E. Howardui įtarimus. Jis, išsigandęs, kad bus nubaustas ir ilgiems metams pasodintas į kalėjimą, pabėgo į Rusiją ir išdavė visas paslaptis. Manoma, kad jis KGB atskleidė CŽV ir vertingiausią agentą A. Tolkačiovą. Apie tai, kad amerikiečiai gaudavo svarbios karo pramonės informacijos, KGB anksčiau informavo jos agentas CŽV agentūroje Aldrichas Amesas.

1986 metais Sovietų Sąjungos aukščiausiasis teismas pripažino A. Tolkačiovą kaltu ir skyrė jam mirties bausmę. 1986 metų rugsėjo 24 dieną CŽV agentas buvo sušaudytas.

A. Tolkačiovo šnipinėjimo istorija yra aprašyta 944 slaptuose CŽV dokumentuose. Šie dokumentai yra išslaptinti. Jų pagrindu parašyta knyga „The Billion Dollar Spy“ („Milijardo dolerių šnipas”). Knyga supažindina skaitytoją su neapsakomai įdomia ir neįtikėtina šnipinėjimo istorija, kuri Šaltojo karo laikais vyko Maskvoje. Skaitytojams pateikiu du epizodus iš sunkaus ir įdomaus šnipų darbo sovietų sostinėje.

I.

1982 metų pabaigoje CŽV prarado kontaktą su savo agentu. Penki numatyti susitikimai neįvyko. Gatvėse padaugėjo KGB seklių. Nei vienas CŽV agentas negalėjo pasakyti, kas atsitiko.

1982 metų gruodžio 7 dieną turėjo įvykti planuotas slaptas susitikimas su agentu. Tai turėjo padaryti CŽV žvalgas Billas Plunkertas.

Buvęs karinio oro pajėgų pilotas B. Plunkertas į CŽV gretas įstojo iš karto po tarnybos armijoje. Jis baigė specialiuosius apmokymus, kuriuose išmoko vykdyti slaptas žvalgybines operacijas. 1982 metų vasarą B. Plunkertas atvyko į CŽV rezidentūrą Maskvoje. Jo užduotis buvo atsikratyti KGB seklių ir susitikti su agentu.

Vakarėjant iš JAV ambasados Maskvoje pastato išėjo B. Plunkertas su žmona bei CŽV rezidentūros vadovas su žmona. Jie, akylai stebimi KGB seklių, nuėjo į automobilių parkavimo aikštelę, įsėdo į automobilį. CŽV rezidentas atsisėdo prie vairo, o B. Plunkertas sėdo į priekinę keleivio sėdynę. Jų žmonos atsisėdo automobilio gale. B. Plunkerto sutuoktinė ant kelių laikė didelį šventinį tortą, skirtą gimtadieniui.

Šnipinėjimas yra maskavimosi menas. Šį kartą pagrindinį vaidmenį atliko B. Plunkertas. Po savo drabužiais jis dėvėjo kitus drabužius, tinkamus tipiškam, niekuo neišsiskiriančiam, senam Maskvos miesto gyventojui. Šventinis tortas taip pat buvo netikras. CŽV specialus technikos padalinys sukūrė jį specialiai šiai operacijai. CŽV žinojo, kad KGB sekliai nepaliks ramybėje rezidento automobilio. Lydės jį visur ir visada. Tačiau jie taip pat žinojo, kad, darant staigius posūkius, galima išlošti keletą sekundžių ir dingti iš KGB seklių akiračio.

Viename tokių posūkių CŽV pareigūnas staiga iššoko iš automobilio ir pasislėpė. Moterys į jo vietą akimirksniu pastatė tortą ir paspaudė specialų mygtuką. Iš menamo kepinio iššoko siluetas, imituojantis sėdintį žmogų, panašų į pareigūną.

Prietaisas puikiai suveikė. KGB pasikeitimų nepastebėjo, toliau vykdė sekimą. B. Plunkertas nusimetė viršutinius, amerikietiškus, drabužius. Užsidėjo specialią kaukę, kepurę, akinius. Jis tapo tikru Rusijos seniu. Gudrybė suveikė.

II.

CŽV rezidentūra Maskvoje tuo metu užėmė nedideles patalpas JAV ambasados pastate. Žvalgai sėdėjo nedideliuose darbo kabinetuose. Ant sienos kabojo smulkus Maskvos žemėlapis, kuriame žvalgai žymėdavo KGB seklių judėjimus, postus ir pavojingas, t.y. labiausiai KGB stebimas, vietas.

A. Tolkačiovo kuratorius CŽV 1980 metais buvo žvalgas Davidas Rolphas. Spalio 14 dienos vakare jis išėjo iš rezidentūros ir patraukė į namus. Po valandos kartu su žmona, apsirengę vakarėliui, grįžo į ambasadą. Sovietų milicininkas, kuris saugojo ambasados pastatą, užfiksavo juos įeinančius į pastatą. D. Rolphas ir jo žmona perėjo kelis siaurius koridorius ir plačiau pravėrė jau atidarytas duris. Jie įėjo į CŽV techninio padalinio patalpas, kuriose buvo gaminamos įvairios maskavimo priemonės.

Technikas priėjo prie D. Rolpho ir, netaręs nei žodžio, jį apžiūrėjo. Vyrai buvo panašaus sudėjimo ir ūgio. D. Rolphas persirengė techniko duotais drabužiais tam, kad įgautų jo išvaizdą. Technikas nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, vešlią barzdą. D. Rolphas pasinaudojo peruku. Darbuotojas įtaisė į žvalgo drabužius radijo skenerį, anteną, ausines, kurie turėjo padėti jam slapta klausytis KGB seklių pokalbių.

Kai D. Rolphas buvo prie durų, jis išgirdo garsų balsą. Tai buvo techninio skyriaus vadovas. Jis specialiai garsiai kalbėjo, kad KGB pasiklausymo įrenginiai užfiksuotų jo pokalbį. Vadovas paklausė savo pavaldinio, ar šis jau yra pasirengęs eiti apžiūrėti naują technikos parduotuvę. Technikas, kuris ką tik padėjo D. Rolphui persirengti, garsiai atsakė, „Ok, einam.“

Tačiau tikrasis technikas neišėjo iš pastato. Viryškis, išėjęs iš ambasados, buvo D. Rolphas techniko drabužiais. Jo žmona pasiliko pastate ir ten vyro pralaukė šešias valandas. Technikas ir D. Rolpho žmona negalėjo kalbėti, nes bijojo KGB pasiklausymo įrenginių, kurie galėjo juos išduoti.

Persirengimo ir persikūnijimo pagrindinis tikslas buvo nematomai praslinkti pro KGB seklius, kurie būdavo tiesiog apspitę JAV ambasados pastatą Maskvoje. KGB dažnai ignoruodavo techninius darbuotojus, kai jie išvažiuoja iš pastato į parduotuves apsipirkti. Tą vakarą technikų senutis „VW Transporter” išriedėjo iš garažo. Automobilį vairavo technikų vadas, D. Rolphas sėdėjo šalia. Automobilio stiklai buvo purvini. Milicininkas, kuris saugojo JAV ambasados pastatą ir iš tikrųjų buvo KGB seklys, patraukė pečiais ir daugiau nekreipė į juos dėmesio.

Automobilis, atsidūręs gatvėje, sumažino greitį ir pradėjo važiuoti, nuolat keisdamas važiavimo kryptį. Žvalgo tikslas buvo išvengti KGB seklių. Tik po kelių valandų važinėjimo D. Rolphas įsitikino, kad nėra sekamas KGB seklių. Jis turėjo būti tikras, kad yra saugus, nes jam reikėjo susitikti su A. Tolkačiovu.

Siekdami išvengti seklių, žvalgai turi būti lankstūs kaip baleto šokėjai, nuovokūs kaip burtininkai, dėmesingi kaip oro transporto kelių kontrolieriai. VW autobusiukas sustojo ties gėlių parduotuve. Tai buvo pirmas patikrinimo punktas. D. Rolphas pasiliko sėdėti automobilyje. Jis atidžiai stebėjo aplinką, tačiau nieko neįprasto nepastebėjo.

Po pusantros valandos važinėjimo D. Rolphas pradėjo mintyse skaičiuoti. Kitą veiksmą žvalgas privalo atlikti tik tuomet, kai bus 95 proc. įsitikinęs, kad yra saugus. Priežastis buvo paprasta. Vienas gatvėje jis bus daug lengviau pažeidžiamas, nei mašinoje. D. Rolphas pasilenkė, atidžiai apžvelgė tamsią gatvę. Saugu. Jis pažiūrėjo į technikų vadą, kuris pirštais skaičiavo laiką. Kol autobusiukas lėtai riedėjo, D. Rolphas greitai ir nepastebimai nusimetė drabužius ir įdėjo juos į nedidelį maišelį. Pagriebė paketą, skirtą A. Tolkačiovui, užsimetė vilnonį paltą ir, autobusiukui trumpam stabtelėjus, iššoko iš jo bei skubiai nuėjo tamsiomis Maskvos gatvėmis.

Jis priėjo troleibusų stotelę. Palaukė. Įlipo į troleibusą, atidžiai visus apžiūrėjo. Ypatingą dėmesį skyrė asmenims, kurie įlipo kartu su juo. Saugu. Kitoje stotelėje D. Rolphas išlipo. Nieko įtartino. Niekas jo iš paskos nesekė. Saugu.

Tada D. Rolphas pradėjo paskutinę seklių klaidinimo etapą. Jis fiziškai ir psichologiškai buvo stiprus. Jo protas veikė blaiviai, tačiau bėgimas nuo seklių – begalo varginantis dalykas. Vėlyvą rudenį buvo rūkas, drėgna ir vėsu. Jam išdžiūvo burna, jis norėjo gerti, tačiau negalėjo sustoti nei akimirkai. Radijo skeneris tylėjo. D. Rolphas atidarė mažo teatro neužrakintas duris. Tai buvo jo antrasis patikros punktas. Jis atidžiai apžvelgė gatvę. Saugu. Tada peržiūrėjo ant skelbimų lentos kabantį teatro tvarkaraštį. Jo tikslas buvo išprovokuoti KGB seklius atlikti jam matomus veiksmus, iššaukti pastiprinimą ar imtis kitų veiksmų, kuriuos jis galėtų užfiksuoti ir suprasti, kad yra sekamas.

Galiausiai D. Rolphas, laikydamas rankoje bilietą, išėjo iš teatro patalpų. Jis nesiruošė eiti į teatrą. Žvalgas įėjo į gretimą antikvaro parduotuvę. Slapta peržvelgė gatvę. Saugu. Tuomet jis įėjo į šalia esantį pastatą ir pradėjo lipti laiptais į viršų. Tai turėjo išprovokuoti KGB aktyvius veiksmus. Jie tikrai neleistų jam išnykti iš jų akiračio dideliame name. Iš tiesų D. Rolphas niekur nėjo ir neturėjo jokio supratimo, kas šiame name gyvena. Jis tik stengėsi išprovokuoti KGB. Jis sustojo aikštelėje, atsisėdo ir pradėjo laukti. Niekas paskui jį neatėjo. Saugu.

D. Rolphas išėjo iš pastato ir nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko. Nuo šio suoliuko iki susitikimo su agentu vietos – tik 12 minučių ėjimo. Jis paskutinį kartą įdėmiai apžvelgė parką. Saugu. Laikas eiti. Jis buvo 100 procentų įsitikinęs, kad jo niekas neseka. Atsikėlė ir pradėjo eiti.

Netikėtai išgirdo traškėjimą ausinėse. Vienas, kitas, trečias kartas. Skeneris užfiksavo judėjimą. Garsai buvo aiškūs, tai tikrai KGB seklių komandos veiklos požymis. Jis stovėjo apmiręs, sustingęs ir įsitempęs. Traškesys galėjo būti naudojamas kaip signalas, kurį vienas seklys perduoda kitam. Taip pat traškesys galėjo būti klaida, kurią sekys padarė, netyčia paspaudęs mygtuką.

Aplinkui tyla. Nei vieno žmogaus parke. D. Rolphas giliai įkvėpė oro. Kai tu esi saugus, tai esi saugus, sakydavo jis.

Susitikimas su agentu praėjo sklandžiai. A. Tolkačiovas perdavė 25 fotoaparato juosteles, pilnas slaptų dokumentų. D. Rolphas sėkmingai pasiekė VW autobusiuką, užsidėjo barzdą, peruką ir kartu su technikų vadu grįžo į ambasados pastatą. Milicininkas neparodė jokių nerimo ženklų. Vartai atsidarė. Po kelių minučių milicininkas banknote užrašė, kad tokią valandą ir tiek minučių iš ambasados pastato į namus išvyko CŽV žvalgas Davidas D. Rolphas su žmona.

Jis buvo sėkmingiausias ir vertingiausias Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas Maskvoje. Jo suteikti slapti dokumentai, brėžiniai atvėrė didžiausias

Siūlau: seminarą – diskusiją „Kaip išvengti teisėsaugos dėmesio?“

Skirtas: įmonių vadovams, vidurinės grandies įmonių vadovams, personalo skyriaus darbuotojams bei už įmonės saugumą atsakingiems asmenims.

Programa: Lengviausia jus „pakabinti“ dėl prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo bei kyšininkavimo nusikalstamų veikų, ne dėl to, kad jūs nedarote nusikaltimų, o dėl to, kad įstatymai yra „lievi“ ir „skylėti“.

I. Ką reikėtų daryti, kad „nepakabintų“? (Išsamiai ir nuodugniai aptarsime informacijos apie jus, jūsų įmonę nutekėjimo kanalus ir „gaudykles“, kurias naudoja tarnybos šiai informacijai pagauti. Efektyviausios informacijos rinkimo priemonės yra telefoninių pokalbių pasiklausymas, „blakės“, agentūra, bei darbuotojų begalinis plepumas.)

II. Kaip elgtis jei jus „pakabino“? (Išsamiai ir nuodugniai aptarsime jūsų teises kratos, apklausos, poėmio metu. Dėl savo teisių nežinojimo ir baimės žmonės sau, įmonei bei bendradarbiams pridaro daug problemų)

Vieta: Vilnius, konkretų adresą nurodysiu kiekvienam privačiai sausio 22 dieną (pirmadienį)

Laikas: Š.m. sausio 26 dieną, 09,00 – 12,00

Pinigai: jei užsakysite vietą iki 22 dienos, tai kaina 80 eurų. Jei užsakysite po 22 dienos, tai kaina 100 eurų. Jei iki 22 dienos užsakysite daugiau nei vieną vietą, tai kaina vienam asmeniui 50 eurų. Jei esate fizinis asmuo ir labai norite dalyvauti seminare, tai kainą suderėsime atskirai. Rašykite arba skambinkite privačiai. Jei esate dirbantis teisėsaugos pareigūnas, tai kaina – 300 eurų.

Kontaktai: braziulisk@gmail.com, arba facebook Kastytis Braziulis (rašyti privačia žinute), arba mob. tel. +370 604 03710

Siūlau: seminarą – diskusiją „Kaip išvengti teisėsaugos dėmesio?“ Skirtas: įmonių vadovams, vidurinės grandies įmonių vadovams, personalo skyriaus darbuotojams bei už įmonės

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks troliai iš Rusijos.

Norvegijos troliai, kurie aprašyti įvairiuose mituose, yra labai dideli, labai stiprūs ir labai bjaurūs. Jie nekenčia žmonių. Jie gadina žmonėms gyvenimą ir visaip stengiasi pakenkti. Jie gyvena olose arba miško tankumoje. Bijo saulės šviesos.

Po tūkstančio metų žmonės tikriausiai kalbės apie dabartinius Norvegijos trolius – „Barnevernet“ kaip apie mitą. Žmonės sakys, kad jie labai įtakingi ir paslaptingi. Jie grobia vaikus ir išsiveda juos nežinoma kryptimi. Tėvai savo vaikų daugiau nemato. Gal troliai juos augina kaip vergus? Gal troliai jais prekiauja? O gal troliai juos suvalgo, kaip dar senesniuose mituose rašoma, kad troliai kartais neatsisakydavo žmogienos.

Yra ir rusiški troliai. Jie – paprasti ir normalūs žmonės. Šiandien jaunas vyras yra tiesiog normalus vyras. Gal jau rytoj jaunas vyras, pradėjęs dirbti trolių fabrike, taps troliu.

Rusiški troliai veikia internete. Juos galima aptikti socialiniuose tinkluose, forumuose, naujienų portalų komentaruose. Juos galima atpažinti iš vienodo braižo. Troliai naudoja vienodus žodžius, sakinius ir veikia vienodomis kryptimis.

Rusijos trolių fabrikas yra pripažintas ir remiamas valstybės. Trolių štabas yra įsikūręs Sankt Peterburge, Savuškino gatvėje. Daugelis trolių oficialiai niekur nedirba. Jie pasirašo slaptus dokumentus. Jiems draudžiama pasakoti apie savo darbą trolių fabrike. Jei pasakytų, kuo užsiima, už tai galima patekti į kalėjimą. Troliai už savo darbą per mėnesį gauna didesnį nei 500 EUR atlyginimą, kuris yra mokamas tik į rankas ir grynaisiais.

Pagrindinė trolių paskirtis – internete skleisti Rusijos valdžiai palankią informaciją, formuoti visuomenės, atskirų jos sluoksnių nuomonę vienu ar kitu klausimu. Taip pat jie gali būti panaudoti šmeižto kampanijoms vykdyti. Šių metų birželio trečią dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukūrė savo puslapį socialiniame tinkle „Instagram“. Jos puslapį iš karto užpuolė būrys trolių iš Rusijos. Jie rašė visokiausias nesąmones, būtus ir nebūtus dalykus, dėjo sufabrikuotas fotografijas ir karikatūras. Jie neleido kitiems žmonėms normaliai tarpusavyje diskutuoti, susipažinti su A. Merkel pozicija, naujienomis. A. Merkel padėjėjai, nežinodami, kaip atsikratyti šių trolių, pradėjo juos blokuoti ir trinti jų parašytus komentarus bei įdėtas nuotraukas.

Buvęs trolis pasakojo žiniasklaidai, kad kiekvieną rytą jie gaudavo nurodymus iš savo valdžios. Ką rašyti, kur rašyti, kaip rašyti. Kryptys, žodžiai, temos – viskas buvo nurodyta iš aukščiau. Jis su savo komanda sėdėdavo ir nuo ryto iki vakaro rašydavo šiomis temomis. Juos tikrindavo redaktoriai, kurie skaičiuodavo, kiek komentarų parašė darbuotojas, ar komentarų turinys atitinka nurodymus. Jeigu darbuotojas patinginiavo ir neparašė nustatyto kiekio komentarų, jis yra baudžiamas pinigine bauda. Jeigu darbuotojas pakomentavo, tačiau pakomentavo ne taip, kaip reikia valdžiai, jis taip pat baudžiamas pinigine bauda.

Baisiausia būdavo, pasakoja buvęs trolis iš Rusijos, kai iš darbo išeini į gatvę, susitinki savo draugus, gimines, artimuosius ir girdi, kad jie šneka tavo „darbine, t. y. nurodyta iš aukščiau“ kalba, kai skaitai naujienas ir matai savo žodžius, kai įjungi radiją ar televiziją ir girdi tuos pačius žodžius, tas pačias frazes ir tuomet supranti, kad trolių darbas – labai efektyvus. Ne veltui Rusijos valdžia šiam kovos įrankiui skiria itin didelį dėmesį.

Valdžios pagrindinis tikslas, kurio siekiama per trolius, yra suformuoti visuomenės nuomonę ir paskatinti priimti Rusijos valdžiai naudingus sprendimus. Jeigu šio tikslo neįmanoma pasiekti, užtenka sukelti abejonių žmonių galvose, sukurti jose sumaištį, kad jie nebežinotų, kur yra teisybė, o kur melas, kur yra tikrovė, o kur – išgalvota istorija.

Ir sovietiniais laikais būta trolių. Tai – KGB agentai. Kai šalyje įvykdavo koks nors rezonansinis įvykis, kuriuo labai susidomėdavo visuomenė, kuris galėdavo sukelti demonstracijų ir įtampos, KGB imdavosi trolių darbo. Jie savo agentams duodavo iš anksto parašytus laiškus ir nurodydavo jiems, kiek tų laiškų ir kokiais adresais išsiųsti. Redakcijos, partijos ir vykdomųjų komitetų vadovai gaudavo šūsnis laiškų, prašančių nedelsiant įvesti tvarką, imtis aktyvių veiksmų. Jie išgirsdavo „liaudies“ (trolių) balsą.

Trolių paslaugomis kartais pasinaudoja privatus verslas. Galima spaudoje rasti skelbimų, kad teikiamos trolių paslaugos. Per trumpą laiką galima paskleisti tūkstančius komentarų vienu ar kitu klausimu. Verslininkai trolių pagalba siekia įvairių tikslų: sukompromituoti konkurentą ar jo gaminamą produktą, teikiamas paslaugas, iškelti į aukštumas savo produktą ir t. t.

Trolių paslaugomis pradeda domėtis demokratinių šalių valdžios. Jos mato ir kartais pajaučia savo kailiu, koks tai yra efektyvus ir galingas ginklas rinkimų ar konkurencinėje kovoje. Šiuo ginklu galima manipuliuoti ir žaisti visuomenės nuomone, galima ja kvailinti, galima jai pripasakoti nebūtų dalykų ir tokiu būdu ją valdyti.

Troliai šiais laikais yra ne tik efektyvus įrankis kovai su priešais, bet ir gali tapti itin pavojingu ginklu valdžios rankose.

Alfa.lt

Trolių visokiausių ir iš įvairių šalių būna. Daugiausia trolių būta Norvegijoje, tačiau juos sparčiai vejasi ir greitu laiku, matyt, aplenks