Naujienos

Šnipas, kurio Svajonė Tapti Šnipu Neišsipildė

Pasirodo, kad pasaulyje yra demokratinių šalių, kurios bando gaudyti šnipus ir kartais juos pagauna, o ne tik stebi grėsmes ir žvalgosi aukštai užlipę ant kalno. Žvalgytis gali kiekvienas, tačiau pagauti šnipą reikia turėti ne tik didelių ambicijų, noro, bet ir proto.

Šiame straipsnyje pateiksiu JAV piliečio Bryano Underwoodo istoriją. Šiais metais pavasarį JAV federalinis teismas pripažino B. Underwoodą kaltu dėl bandymo šnipinėti užsienio valstybei ir nuteisė devynerių metų laisvės atėmimu.

Ši istorija mums įdomi tuo, kad ji yra šviežia, ką tik įvykusi, ir tuo, kad mes iš jos padarysime kelias išvadas ir jomis bandysime vadovautis. Kaip yra sakoma, išminčius mokosi iš kitų klaidų.

Prieš pradėdamas dirbti Kinijoje B. Underwoodas išklausė specialų kursą ir instruktažą. Jų metu ekspertai išaiškino, kokios grėsmės gali kilti jam ir pastatams, kas jais domisi, kokias priemones gali panaudoti priešininkai, kaip jie verbuoja, kaip specialiai įtraukia amerikiečius į įvairias provokacijas ir kaip viso to išvengti. Specialistai paruošė B. Underwoodą darbui, apmokė jį, patikrino, suteikė leidimą dirbti su valstybės paslaptimi ir išsiuntė į Kiniją.

Iš pradžių viskas klostėsi gerai. Atlyginimas geras, darbas taip pat. B. Underwoodas papildomai pradėjo žaisti akcijų biržoje. Jis pirko ir pardavinėjo akcijas.

2011 m. pradžioje JAV teisėsaugos struktūros užverbavo B. Underwoodą ir padarė jį savo agentu. Niekur nėra informacijos, kokiai struktūrai slaptai dirbo B. Underwoodas ir kokias užduotis vykdė. Viešoje erdvėje galima rasti tik tai, kad jį užverbavo oficialios JAV teisėsaugos struktūros. Tai nieko nuostabaus, taip vyksta kiekvienoje šalyje. Kiekvienos šalies slaptosios tarnybos, siekdamos spręsti jiems suformuotus uždavinius, verbuoja ir agentais paverčia savo šalies piliečius. Taip atsitiko ir su B. Underwoodu.

2011 m. pavasarį B. Underwoodui nepasisekė. Jis akcijų biržoje prarado didelę sumą pinigų – susidūrė su finansinėmis problemomis. Kaip jas išspręsti? Ką daryti? Jo galvoje sukosi įvairių minčių tol, kol jis savo jų sraute atrado sprendimo variantą.

B. Underwoodas nusprendė parsiduoti Kinijos valstybės saugumo ministerijai. Jis sąmoningai nusprendė tapti šnipu. Už informaciją, t. y. nuotraukas, leidimus, schemas ir kitą, jis tikėjosi iš kinų saugumo gauti nuo 3 iki 5 milijonų JAV dolerių. Galvoje greitai gimė veiksmų planas, kurį pradėjo įgyvendinti.

Iš pradžių parašė laišką kinų saugumiečiams. Jis teigė, kad yra toks ir toks, kad saugo svarbų JAV valstybės objektą, kad slaptai dirba kitai JAV tarnybai, kad yra pasirengęs dirbti jiems. Aišku, už atitinkamą atlygį. Tokį biznio planą jis sukūrė, surašė ir bandė perduoti kinų saugumiečiams.

Jis niekur toli nevažiavo. Nuvažiavo į tame pačiame mieste esantį kinų valstybės saugumo ministerijos padalinį. Tačiau susidūrė su problema. Ministerijos pastato apsaugos karininkas neleido jam įeiti į pastatą, neišklausė jo, liepė dingti iš akių.

Tuo metu B. Underwoodas sugalvojo kitą laiško įteikimo planą. Jis atskleistą laišką paliko savo bute ant stalo. Jis žinojo arba įtarė, kad kartas nuo karto kinų saugumiečiai slapta įeina į amerikiečių gyvenamąsias patalpas ir viską detaliai apžiūri. Bryanas tikėjosi, kad kinai suras laišką ir susisieks su juo.

Laikas ėjo, tačiau niekas jo niekur nekvietė. B. Underwoodas nesėdėjo rankų sudėjęs ir netinginiavo. Jis aktyviai rengėsi susitikti su kinų saugumiečiais. Slapta įsinešė fotoaparatą į saugomą objektą ir pridarė daug nuotraukų, kurias vėliau ekspertai įvertins, kaip svarbias ir jautrias JAV nacionaliniam saugumui, kaip valstybės paslaptį sudarančias nuotraukas. B. Underwoodas nupiešė detalią schemą, kurioje išdėstė ir nurodė garso, vaizdo ir kitas apsaugos priemones. Jis nurodė silpnas apsaugos vietas ir paaiškino, kaip jas galima neutralizuoti arba apeiti. Maža to, B. Underwoodas rengėsi kinus slapta įvesti į objektą tam, kad jie galėtų įrengti pasiklausymo techniką.

B. Underwoodas rimtai rengėsi susitikimui su kinų saugumiečiais. Tačiau vietoje to jam teko susitikti su FTB pareigūnais ir atsakyti į jų užduodamus nemalonius klausimus. Pirma apklausa vyko 2011 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje. Apklausos metu B. Underwoodas melavo FTB pareigūnams. Jis sakė, kad kontaktų su kinų saugumiečiais ieškojo dėl to, kad taip liepė JAV teisėsaugos struktūros, kurioms jis slapta dirba. 2011 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje B. Underwoodas neatlaikė spaudimo ir prisipažino, kad jis norėjo užmegzti neteisėtus ryšius su kinų saugumiečiais ir parduoti jiems už keletą milijonų dolerių JAV valstybei priklausiančią itin jautrią ir svarbią informaciją. Tai jis darė siekdamas asmeninės naudos. Trumpai tariant, Bryanas palūžo ir viską papasakojo.

Teismas neuždarė B. Underwoodo į areštinę, o už užstatą išleido į laisvę. Tačiau nurodė rugsėjo 21 dieną atvykti į teismo posėdį. B. Underwoodas taip pat įsipareigojo neišvažiuoti iš Vašingtono.

2011 m. rugsėjo mėn. 21 dieną B. Underwoodas nepasirodė teisme. Jis viešbučio kambaryje, kuriame gyveno ir laukė teismo, paliko priešmirtinį laiškelį, kuriame atsisveikino su artimaisiais. Jis bandė apgauti pareigūnus ir teismą ir tokiu būdu parodyti, kad jis neatlaikė didelės gėdos ir nusižudė.

B. Underwoodas nusipirko dviratį, kuprinę, gėrimų, maisto ir numynė į kitą valstiją. Ten sėdo į autobusą ir išvyko. Pareigūnai B. Underwoodo ieškojo kelias paras. Jį rado Los Andžele esančiame viešbutyje. B. Underwoodas su savimi turėjo dešimt tūkstančių JAV dolerių ir 80 tūkstančių japoniškų ienų. Jis, pareigūnų duomenimis, rengėsi pasinaudoti suklastotais dokumentais ir išvykti iš šalies.

JAV teismas B. Underwoodui pareiškė keturis kaltinimus. Du iš jų susiję su melagingais parodymais pirmųjų tardymų metu ir bandymu suklaidinti FTB pareigūnus. Dar du – su teismo nustatyto režimo pažeidimu ir bandymu pabėgti nuo teisingumo. Vienas iš šių kaltinimų susijęs su bandymu parduoti JAV nacionaliniam saugumui svarbią ir jautrią informaciją užsienio valstybei bei bandymu padėti užsienio vyriausybei veikti prieš JAV valstybės interesus. JAV teismas skyrė devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Reikia pažymėti tai, kad B. Underwoodas neperdavė slaptos informacijos kinų saugumui. Tai įvyko dėl JAV teisėsaugos struktūrų puikiai organizuotos ir suderintos bendros veiklos.

Taigi iš šios istorijos galima padaryti šias išvadas.

Pirma. Prieš leisdamas asmeniui dirbti su slaptais ir jautriais dokumentais įsitikink, ar jis yra patikimas, ar nėra pažeidžiamas. B. Underwoodas buvo pažeidžiamas – skendo skolose, jam labai reikėjo pinigų. Tokie pažeidžiami darbuotojai yra puikūs konkurento arba užsienio žvalgybos taikiniai

Antra. Niekada neturėk reikalų su iniciatyvininku. Jis yra nepatikimas. Šiandien dirbs tau, rytoj – tavo priešui. Visos pasaulio slaptosios tarnybos žino šį principą ir jo laikosi. Aišku, istorijoje yra pavyzdžių, kai iniciatyvininkai atnešdavo daug naudos. Toks buvo GRU darbuotojas O. Penkovskis. Tačiau tai išimtis iš taisyklės.

Trečia. Visi šnipinėja visus. Verslo pasaulyje šnipinėjimas tampa verslu. Jis plinta, o mastai didėja. Jeigu yra tas, kas moka pinigus už informaciją, tai visada atsiras tas, kuris ją rinks. Negalima būti naiviam ir tikėti, kad niekam nesi įdomus.

Ketvirta. Svarbiausias įrankis žvalgybos veikloje yra ne technika, o žmogus. Jis tau atneš dokumentus, papasakos kitų žmonių mintis, atskleis nuotaikas, tave įves į slaptą objektą, įmontuos pasiklausymo techniką vadovo kabinete, įkalbės kitą žmogų dirbti prieš tave ir panašiai. Ne šiaip sau amerikiečiai B. Underwoodą nubaudė devyneriems metams kalėjimo. Jis nieko nepardavė ir nieko neperdavė. Jis žalos valstybei nepadarė. Tačiau jeigu būtu spėjęs padaryti, tai žala būtų milžiniška.

Penkta. Bendras įvairių teisėsaugos institucijų darbas, tikslas ir jo suvokimas, o ne konkurencija, nepasitikėjimas, nebendravimas, duoda puikių rezultatų. Žmogui atsirado problemų ir jis nusprendė parsiduoti užsienio valstybei. Jis pradėjo rinkti slaptą informaciją, tačiau nespėjo jos perduoti ir buvo sulaikytas ir uždarytas. Tai geras efektyvaus ir rezultatyvaus darbo pavyzdys.

Pasirodo, kad pasaulyje yra demokratinių šalių, kurios bando gaudyti šnipus ir kartais juos pagauna, o ne tik stebi grėsmes ir

Kodėl Užgeso „Panama Papers“ Skandalas?

Ar pamenate praėjusiais metais įsiplieskusį pasaulinio masto skandalą „Panama papers“? Paviešinti dokumentai atskleidė kelis svarbius dalykus:

1. kaip pasaulio turtingieji, kurie teisėtai uždirba pinigus, slepia juos nuo savo valstybės tam, kad nereikėtų mokėti didelių mokesčių. Šie turtingieji yra verslininkai, pramogų pasaulio žvaigždės, garsūs sportininkai. Žodžiu visi tie, kurie daug uždirba;
2. kaip pasaulio kyšininkai, sukčiai ir piktnaudžiautojai, pavadinkime juos baltosiomis apykaklėmis, kurie vagia pinigus ir juos slepia nuo teisėsaugos, savo visuomenės tam, kad ji nesužinotų apie jų vagystes. Jie jų parodyti negali, nes tiek daug neuždirba, nes sugriūtų jų karjera, nes prarastų galimybę vogti ir imti kyšius;
3. kaip pasaulio tikra ta žodžio prasme banditai, teroristai, mafijozai, nusikaltėlišku būdu įgytus pinigus, slepia nuo teisėsaugos, visuomenės ir plauna juos, kad galėtų legaliai panaudoti;
4. kaip pasaulio žvalgybų tarnybos naudojasi ofšorinių kompanijų teikiamomis paslaugomis slaptoms žvalgybinėms operacijoms bei vertingiems agentams finansuoti.

Ar pamenate šį skandalą apie milžinišką pasaulinio masto „pinigų plovyklą“ ir slaptą „saugyklą“? Atrodė, kad dabar tau jau bus baisu, pagaliau viską išvilks į dienos šviesą, viską išaiškins, sužinosime visų nenaudėlių vardus ir pavardes ir sugrąžinsime didelę dalį pinigų į valstybės biudžetą. Galės valdžia pensininkams pensijas pakelti.

Tačiau… viskas taip staiga prasidėjo ir viskas dar greičiau pasibaigė ir užslinko visiška tyla. Lyg nieko neįvyko. Spengianti tyla, o ofšorai toliau tyliai, bet aktyviai dirba savo darbą.

Klausiate kodėl? Atsakau: Todėl, kad taip yra naudinga ir aukščiausiems valstybių vadovams ir turtingiausiems valstybių verslininkams ir didžiausiems pasaulio banditams bei teroristams ir be abejo visų šalių žvalgyboms.

Ar pamenate praėjusiais metais įsiplieskusį pasaulinio masto skandalą „Panama papers“? Paviešinti dokumentai atskleidė kelis svarbius dalykus: kaip pasaulio turtingieji, kurie

Ar tikrai Greta yra didžiausia Lietuvos Problema?

Pasirodo, kad Lietuvos politiniame ir visokiame kitame gyvenime didžiausia problema yra Seimo narė Greta Kildišienė. Jeigu būčiau milijoninio verslo savininkas ir man reikėtų sumokėti už Kildišienės reklamą televizijose ir radijuje bei plotą naujienų portaluose, kurie buvo skirti jai pastaruoju metu, tai tikrai bankrutuočiau. Nėra Lietuvoje didesnės problemos kaip Greta.

Visiškai sutinku, kad jos važinėjimas tarnybiniu automobiliu tikriausiai kertasi su viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimais. Ypač jei ji tokių santykių nedeklaravo. Tai galbūt yra pažeidimas, tačiau jis menkavertis ir tikrai nevertas valandų televizijose geriausiu ir labiausiai žiūrimu laiku. Ji deklaruos savo interesus ir viskas pasibaigs. Žala niekam nepadaryta.

Visiškai nesutinku su kritika jos komandiruotei į Niujorką. Kritikuoti galima viską ką tik norite. Tačiau šioje srityje, šioje vietoje tikrai nematau jokių problemų. Ją išrinko žmonės. Ji yra Seimo narė ir ji turi pilną teisę vykti į komandiruotes ir atstovauti Lietuvos valstybę, visuomenę, tautą. Tai kur gi čia problema?

Niekaip nesuprantu kuo gi skiriasi Seimo narė Šimonytė nuo Kildišienės? Kompetencija, žiniomis, patirtimi? Viena turi patirtį ir žinių vienoje srityje ir yra visa galva pranašesnė už kitą, o kita – kitoje srityje. Ginčas nevertas ginčo.

Kokia yra tikroji jos puolimo priežastis? Manau, kad valdančioji valstiečių partija ir jos lyderis Karbauskis. Jie vis dar yra aršiai puolami, menkinami, smerkiami ir kartais šmeižiami. Kai kritikuoji, aš dažnai taip pat kritikuoju, valstiečių, jų lyderių ar partijos narių konkrečius veiksmus, pasisakymus, tai viskas yra gerai. Reikia kritikuoti. Laisvoje šalyje gyvename. Tačiau kai kritikuoji žmogaus charakterio ar dalykines savybes arba jo privatų gyvenimą, kuris niekaip nėra susijęs su tarnyba valstybei, tai yra ne kritika, o sąmoningas šmeižimas, kurio tikslas yra psichologiškai palaužti asmenį, priversti jį paklusti ir vykdyti kitų nurodymus. Viskas yra daroma dėl valdžios, dėl įtakos ir pagrindinių finansinių srautų kontrolės.

Pavyzdžiui, kai buvo iškilęs klausimas dėl Austėjos Landsbergienės ir Lietuvos energijos bendrovės bendros veiklos, sutarčių ir kitų dalykų, tai spaudoje ir TV laidose pasirodė kelios žinutės, o radijo žurnalistai tylėjo, kaip vandens prigėrę. Ne ta tema. Ne tas laikas. Ne ta vieta.

Pavyzdžiui,kai buvo iškilęs klausimas beveik 300 milijonų litų iššvaistymo konsultantams bei teisininkams ir tai buvo padaryta krizės metu, kai pensininkams pensijas Kubilius rėžė, kai Krašto apsaugai pinigų neskyrė, tai visi žurnalistai tylėjo kaip žemes pardavę. Ne ta tema. Ne tas laikas. Ne ta vieta.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo,kad AB „Klaipėdos nafta“ vadovai (tuometu vadovavo R.Masiulis), galimai viršydami įgaliojimus, nes niekas jiems nesuteikė įgaliojimų vykdyti stambų pirkimą, išsinuomavo milžinišką laivą ir visus Lietuvos gyventojus apkrovė papildomais mokesčiais ir verslui sumažino konkurencingumą ir kai galimai buvo pažeisti keli įstatymai tame tarpe jų veikimas galimai atitiko kelias baudžiamajame kodekse nurodytas pavojingas veikas, tai žurnalistai tyli. Atvirkščiai, jie šiuos sprendimus prilygina didžiam Lietuvos laimėjimui. Ne ta tema.

Pavyzdžiui, kai viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie Lietuvos banko darbuotojo neaiškią veiklą, neaiškius rekalavimus susimokėti, o jei nesusimokėsi, tai bus blogai, tai ši informacija niekam nebuvo įdomi. Ji dingo iš eterio visiems laikams. Ne ta tema. Ne tas laikas.

Kai rinkimus laimėjo ne ta partija, kuri turėjo laimėti ir kai tos naujos politinės jėgos atsiradimas Seime sudarė jo daugumą ir šios partijos viena narė į darbą atvyko privačios bendrovės automobiliu, tai kilo neregėtas ir negirdėtas skandalas. Žurnalistai tyrimus atlieka, laidas kuria, kviečia į diskusijas politologus, kitus politikus ir visi kad diskutuoja, tai diskutuoja iki nukritimo. Komisijos pradeda darbą. Teisėsauga susirūpina ir kruopščiai vertina informaciją ar tik nėra  padarytas nusikaltimas. Atrodo, kad tuoj tuoj Lietuva amžiams prasmegs į žemę.

Dviveidystė ir suinteresuotumas arba situacijos nesuvokimas ir kvailystė. Daugiau nieko.

Pasirodo, kad Lietuvos politiniame ir visokiame kitame gyvenime didžiausia problema yra Seimo narė Greta Kildišienė. Jeigu būčiau milijoninio verslo savininkas

Užsieniečiai Rusijoje: Domiesi Istorija – Vadinasi, Šnipas

Domėjimasis Rusijos istorija, susipažinimas su pirminiais šaltiniais kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tas, kas renka šimto metų senumo informaciją apie Rusijoje vykusius įvykius, yra šnipas, kuris turi būti išvytas iš šalies. Jis siekia surengti revoliuciją Rusijoje ir nuversti Vladimiro Putino valdžią.

Galvojate, kad esu išprotėjęs ir rašau visokias nesąmones. Patikinu jus – tikrai ne. Jaučiuosi puikiai. Rašydamas straipsnį, remiuosi faktais, kurie visai neseniai buvo atskleisti Didžiosios Britanijos ir Rusijos žiniasklaidos priemonėse. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pareigūnai Žemutiniame Naugarde sulaikė 25 metų studentę iš Didžiosios Britanijos ir pareiškė jai įtarimus šnipinėjimu ir griaunamąja veikla Rusijoje.

Sulaikymo metu studentė Laura Sumner sėdėjo Žemutinio Naugardo valstybinio archyvo pastate ir skaitė pirminius 1917 metų tuometinės valdžios dokumentus. Teisę jai susipažinti su šiais dokumentais suteikė archyvo darbuotojai, nes tokia buvo nusistovėjusi tvarka ir praktika. Bendradarbiavimas tarp Rusijos ir kitų pasaulio šalių mokslininkų iki šiol vyko normaliai. Tačiau dabar viskas pasikeitė.

Aiškėja, kad FST kruopščiai tiria į Rusiją atvykusių užsienio mokslininkų ir su jais susijusių asmenų veiklą. Jie įtaria, kad Vakarų šalių žvalgybos, prisidengusios mokslininkų vardais, šnipinėja ir Rusijoje vykdo žvalgybines operacijas. Neaišku, kokiu būdu FST gavo informacijos apie itin Rusijos valstybei pavojingą L. Sumner veiklą. Gal jie ją sekė nuo pat jos atvykimo į Rusiją? Gal FST agentas, dirbantis valstybės archyvuose, slapta pranešė apie pavojų saugumo pareigūnams? Neaišku. Tačiau aišku tiek, kad jauna mergina, mylinti šunis ir istoriją, buvo sekama ir prižiūrima. Pareigūnai laukė, kol ji pradės daryti, jų akimis žiūrint, nusikaltimą prieš valstybę.

Vos tik L. Sumner paėmė dokumentus, nusinešė juos prie stalo ir pradėjo nagrinėti, į salę įsiveržė FST agentų būrelis. Jie blokavo visus išėjimus iš pastato. Visų kitų salėje esančių asmenų akyse pareigūnai išsivedė vargšę, išsigandusią Vakarų valstybių „šnipę“ iš salės ir nusivežė į specialias tardymui skirtas patalpas.

Studentė buvo tardoma. Kokiu tikslu atvyko į Rusiją? Kodėl siekė susipažinti su 1917 metais Rusijoje vykusiais revoliuciniais įvykiais? Kodėl ją domino tų metų darbininkų gyvenimo sąlygos, tarpusavio santykiai ir ryšiai su revoliucionieriais? Nuo kada ji dirba Vakarų žvalgyboms? Kas jai formuoja uždavinius? Kas siuntė ją į Rusiją? Kaip Vakarų žvalgyba ruošiasi kurstyti revoliuciją Rusijoje ir pakeisti V. Putino valdžią? Kas sieja ją ir profesorę Sarah Badcock? Tokie klausimai, kaip galima spėti, jaunai studentei buvo užduoti tardymo metu.

L. Sumner buvo pripažinta kalta pažeidusi turistų Rusijoje buvimo tvarką. Teismas jai skyrė piniginę baudą, o FST išvijo ją iš šalies, nes tolimesnis jos buvimas Rusijos teritorijoje esą kėlė itin didelę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui.

Rusijos leidinys „Lifenews”, palaikantis Kremlių ir nuolat skleidžiantis dezinformaciją bei Kremliaus propagandą Vakarų pasauliui, išdidžiai pranešė, kad Rusijos saugumo struktūros identifikavo ir neutralizavo Didžiosios Britanijos žvalgybos šnipę L. Sumner, kuri, apsimetusi studente rinko ir analizavo informaciją apie 1917 metų revoliuciją Rusijoje. L. Sumner, veikusi kartu su Notingemo universiteto profesore, Rusijos istorijos eksperte S. Badcock, – neva pagrindinė „oranžinių revoliucijų“ rengėja buvusiose sovietinėse respublikose.

Ši istorija yra labai svarbi tiems asmenims, kurie su įvairiais reikalais vyksta į Rusiją. Kiekvienas iš jų gali susidurti su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir jų atžvilgiu atliekamomis provokacijomis. Kiekvienas iš jų gali būti apkaltintas pavojinga Rusijos nacionaliniam saugumui veikla ir sulaikytas.

Atminkite, kad Rusijoje grįžo seni KGB darbo metodai. Kiekvienas užsienietis yra potencialus Rusijos valstybės priešas, todėl turi būti nuolat sekamas. Jei didžiuosiuose miestuose FST ir policija nelabai turi fizinių galimybių sekti kiekvieną užsienietį, tai provincijos miestuose ir miesteliuose užsieniečiai prižiūrimi itin akylai. Nepakliūkite į jums paspęstus spąstus. Turėsite daug, labai daug problemų.

Alfa.lt

Domėjimasis Rusijos istorija, susipažinimas su pirminiais šaltiniais kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tas, kas renka šimto metų senumo informaciją apie

Iššūkis Britų Policijai: ar Moralu Naudoti Mirusių Vaikų Duomenis?

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian” žurnalistai ilgai spaudė policijos vadovybę, reikalaudami atskleisti tiesą apie mirusių vaikų identifikacinių duomenų naudojimą slaptose operacijose. Žurnalistai po ilgo tyrimo išsiaiškino, kad Metropoliteno policijos specialusis padalinys, kuris jau yra išformuotas, nesibodėjo savo slaptoje veikloje apsimetinėti seniai mirusiais asmenimis.

Britų policija dvejus metus laikėsi savo ir nesutiko prisipažinti bei atskleisti daugiau detalių apie mirusių vaikų duomenų panaudojimą rengiant fiktyvius dokumentus. Pareigūnai teigė, kad ši informacija sudaro valstybės paslaptį ir negali būti atskleista.

Žurnalistai buvo atkaklūs. Į pagalbą jie pasikvietė politikus, parlamento narius bei visuomenę. Bendromis pastangomis jiems galiausiai pavyko prakalbinti policijos vadovus. Šie pripažino, kad pareigūnai, dirbantys po priedanga, naudojo mirusių vaikų asmens duomenis. Policijos vadovybė patvirtino neprašiusi mirusių vaikų tėvų leidimo, tačiau ir toliau tvirtino, kad dirbo teisėtai ir įstatymų nepažeidė. Esą jos slapta veikla buvo nukreipta į visuomenės interesų gynimą, todėl yra morališkai pateisinama. Vadovai atsisakė viešai atsiprašyti mirusių vaikų tėvų.

Žurnalistai atskleidė, kad Didžiosios Britanijos policijoje buvo specialus padalinys, kurio pareigūnai kelis dešimtmečius dirbo po priedanga ir savo veikloje naudojo fiktyvius dokumentus. Dažniausiai būdavo paimami vaikų, kurie mirė būdami 3–15 metų amžiaus, duomenys.

Žurnalistai išsiaiškino 80 tokių atvejų, kai policininkai pasinaudojo velionių duomenimis. Jų pagrindu policija parengdavo fiktyvius asmens dokumentus: pasus, asmens korteles, draudimo korteles su numeriais, vairuotojo pažymėjimus ir t. t. Policininkai, naudodamiesi fiktyviais dokumentais, netikrais vardais ir pavardėmis, įsiskverbdavo į įvairias policiją dominančias visuomenines organizacijas. Dažniausiai tai būdavo ekstremistinės grupės, kurios savo veikloje naudojo arba galėjo panaudoti smurtą.

„The Guardian“ žurnalistams pavyko rasti ir prakalbinti kelis po priedanga dirbusius policininkus.

Vienas iš pareigūnų pasakojo 1993 metais visą vasarą su kolegomis praleidęs Nacionaliniame gimimo, santuokos ir mirties registracijos archyve. Jie ieškojo mirusių vaikų, kurių duomenys jiems geriausiai tiktų. Gimimo metai turėjo būti tokie patys kaip ir policijos karininko, vardų sutapimas būtų buvęs privalumas, o pavardė turėjo būti neįsimintina, neišsiskirianti ir ne itin populiari. Tokios pavardės, kaip Smithas, nėra tinkamos, nes taip pasivadinęs asmuo iš karto sukelia įtarimą. Vienas policininkas rado ketverių metų mirusio vaiko duomenis, kurie jam tiko. Kitas pasisavino aštuonerių metų per automobilio avariją žuvusio mažamečio, o dar kitas – šešerių metų vaikučio, mirusio nuo leukemijos, tapatybę.

Kai britų policininkai randa jiems tinkamus duomenis, jie privalo susikurti ir susigyventi su savo nauja biografija – legenda, t. y. su savo nauju gyvenimu. Jie turi surinkti informaciją apie vaiko tėvus, jų darbus, gyvenamąją vietą, įpročius. Jie turi viską permąstyti savo galvoje, įkalti sau, lyg jie iš tikrųjų tą kitą gyvenimą gyveno. Vienas iš policininkų pasakojo, kad jo pasirinkto vaiko tėvas buvo karinio jūrų laivyno karininkas. Jis save įtikinėjo, kad jo tėvas buvo labai griežtas, reikalavo disciplinos, kartais auklėdavo diržu. Visos šios detalės policininkams buvo reikalingos tam, kad apsaugotų save, o savo naujiems „bičiuliams“, kuriuos jie privalėjo slapta sekti, pasakotų ne tikrą gyvenimo istoriją, o fiktyvią, išgalvotą.

Policininkas, kuris rengiasi naudoti mirusio vaiko asmens duomenis, taip pat važiuoja į miestą, kuriame gyveno vaikas. Jis kelias savaites vaikšto po gatves, apylinkes, susipažįsta su aplinka, kurioje gyveno nepilnametis. Policininkas turi žinoti, kaip atrodo namas, kokiu autobusu vaikas važiuodavo į mokyklą, kaip atrodo mokykla, kokia šalia parduotuvė, kur yra paštas, jis turi atsiminti net kvapus, kurie sklinda iš kanalizacijos šulinio.

Kai policijos karininkas susigyvena su savo antruoju gyvenimu, jis būna pasiruošęs vykdyti slaptas užduotis po priedanga – įsiskverbti į ekstremistinių organizacijų gretas.

Šis darbas, prakalbintų policininkų teigimu, yra labai rizikingas. Nuo pat darbo pradžios jautiesi kitoks, jautiesi pažeidžiamas. Nuolat turi būti budrus. Juk organizacijos ar nusikalstamos grupuotės, kurios nariu tampa policininkas, gali patikrinti jį ir jo biografinius duomenis. Gali nuvažiuoti į jo buvusią gyvenamąją vietą. Buvo toks atvejis, pasakoja vienas iš policininkų, dirbusių po priedanga. Jis susidraugavo su mergina, kuri buvo stebimos organizacijos narė. Jie draugavo dvejus metus. Mergina įsimylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad po priedanga dirbusiam pareigūnui prireikė dingti. Mergina pradėjo jo ieškoti. Pagal prieinamus dokumentus ji patikrino meilužio gimimo duomenų tikrumą. Tačiau galiausiai ji nutraukė tyrimą. Jeigu ji būtų radusi netikrus pareigūno tėvus ir paklaususi jų, kur sūnus, operacija būtų sužlugdyta.

Policininkai taip pat pasakojo, kad labai sunku naudotis mirusio vaiko vardu ir pavarde. Nesmagu, kai ateina gimtadienio diena ir tave su tuo sveikina. Jauti, kad kažką darai ne taip. Juk vaiko nėra, jis miręs, o tu esi vos ne vagis, kuris pavogė nekalto asmens duomenis ir juos naudoja.

Kitas policininkas pasakojo, kad ilgą laiką negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis yra ne jis, o miręs vaikas. Juk jis pats turi šeimą ir mažų vaikų. Tokių pačių, kaip tas, kuris žuvo per automobilio avariją ar nuo kraujo vėžio. Sako dažnai, vėlai vakare atsigulęs lovoje, pagalvodavo „o kas aš toks esu“. Sąžinė grauždavo iš vidaus. Ir tokia savijauta ilgai nepraeidavo.

Didžiojoje Britanijoje toliau diskutuojama apie šį policijos naudojamą kovos su nusikaltėliais ar šiaip visuomenės ramybės drumstėjais metodą. Vieni teigia, kad jis nėra tinkamas, amoralus. Juk tėvų niekas neinformuoja, kad naudojamasi jų mirusių vaikų duomenimis. Juk niekas jų leidimo neprašo. Kiti teigia, kad šis metodas tinkamas, nes jis yra naudojamas kovai prieš nusikaltėlius, juo saugoma visuomenės gerovė nuo įvairaus plauko pavojingų žmonių, o mirusių vaikų dokumentų panaudojimas apsaugojo ne vieno po priedanga dirbusio pareigūno gyvybę.

Teisybės yra ir vienos, ir kitos pusės argumentuose. Tačiau įsivaizduoju situaciją, kai banditai išsiaiškina, kad vienas iš grupės narių yra išdavikas. Jie nori jam atkeršyti, tačiau jo niekur neranda. Jie nusprendžia keršyti tėvams. Juos randa, kankina, aiškina jiems, kad jie turi kentėti ir mirti dėl jų sūnaus (sūnaus, kurio seniai nėra, vietoj kurio yra pasilikęs tik skausmas ir atgaila) išdavystės. Įsivaizduoju, kokį dvigubą šoką patirtų tėvai. Juk jų mylimas vaikelis, būdamas vos kelerių metų, paliko šį pasaulį. Ką jis, ką jie ir kam blogo padarė?

Alfa.lt

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian” žurnalistai ilgai spaudė policijos vadovybę, reikalaudami atskleisti tiesą apie mirusių vaikų identifikacinių duomenų naudojimą slaptose

Na, na, veikėjai…

2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė metiniame pranešime teigė: „Niekdariai, nemokšos, o ypač parsidavėliai atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais…“, „teisėkūra dirba atskirai žinybai, saujelei, grupelei ar grupuotei…“, „atskiros grupelės užsakytas, korupcijs ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas…“.

Štai toks buvo mūsų prezidentės požiūris į aukščiausią šalies valdžią: Seimą. Suprantu prezidentę. Ji savo pranešime, norėdama akcentuoti, labiau pabrėžti Seimo problemas, apie jas kalbėjo paprasta, visiems priimtina, griežta ir be jokios diplomatijos kalba, kad liaudis suprastų. Sunku patikėti, kad prezidentė iš tikrųjų nori menkinti ir tyčiotis iš Seimo.

Tačiau mūsų prezidentė neatkreipė dėmesio į tai, kad jos paskirti patarėjai ir teisėsaugos pareigūnai kiekvieną jos pasakytą žodį priims kaip ženklą (nurodymą) veikti: tikslai nustatyti, uždaviniai suformuoti, priešas nurodytas – pirmyn. Nė už ką nepatikėsiu, kad mūsų teisėsaugos vadovai išdrįstų priimti svarbius sprendimus rezonansinėse bylose be prezidentūros palaikymo. Jie piršto nepajudins, kol negaus komandos, nurodymo ar pritarimo, o ką kalbėti apie aukščiausios valdžios ignoravimą.

Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamento vadovai. Nors vieni vadovai keitė kitus, tačiau tyčiojimasis ir nesiskaitymas su Seimu tęsėsi toliau. Ilgus metus Seimas niekaip negalėjo išsireikalauti garsiai ir liūdnai pagarsėjusių dvylikos analitinių pažymų. Saugumiečiai ignoravo Seimą. Kartais visai neatsakydavo, kartais atsakydavo, tačiau ne į tą klausimą, o kartais aprašydavo (įvairiomis nesąmonėmis) pažymas, tačiau pačių pažymų neteikdavo. Tai buvo atviras ir agresyvus pasityčiojimas iš viso Seimo. Tikrai žinau, kad saugumiečiai nuo aukščiausios šalies valdžios (galimai) nuslėpė nusikaltimus. Ne paprastus nusikaltimus (galimai) nuslėpė, o nusikaltimus prieš valstybę. Šiandien (tikriausiai) byla sunaikinta. Asmenys, veikę prieš valstybę, jos interesus yra apsaugoti. Buvo ką slėpti.

Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamentas kartu su teisėjais. Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija, Seimo pirmininkės I.Degutienės nurodymu, bandė atlikti parlamentinį tyrimą ir išsiaiškinti, ar teisėtai saugumiečiai seka žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir kitus viešus ir aktyvius visuomenės narius. Tyrimas baigėsi visišku fiasko. Saugumiečiai tiesiog išsityčiojo iš Seimo pirmininkės, Seimo komisijos ir jos pirmininko K. Ramelio.

„Gaudavom tokį trafaretinį atsirašymą, kad atsižvelgiant į įstatymus informacija apie slaptus bendradarbius ir tyrimo taktiką ir metodiką neteikiama. Atviras tyčiojimasis ir nebaudžiamumas. Buvo vengiama atsakyti dėl to, kad, greičiausiai, tai buvo daroma (slaptai sekama) be pagrindo ir neteisėtai. Buvo ką slėpti“,- piktinosi Seimo narys, komisijos pirmininkas K.Ramelis.

Į Seimą kojas nusišluostė ir FNTT vadovas K.Jucevičius. Ką tik paskirtas FNTT vadovas K.Jucevičius pasiuntė Seimo Antikorupcijos komisiją (AK) kuo toliau su savo klausimais. Jis ignoravo ją. Neišsivaizduojamas dalykas. Ir iš kur tokios galios ir drąsa?

AK iš FNTT direktoriaus norėjo išgirsti ir pasiaiškinti apie situaciją, kai, AK atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad K. Jucevičius galėjo būti atsakingas dėl slaptų FNTT dokumentų dingimo.

„Jucevičius tiesiai šviesiai pasakė, kad mes nesiruošiame nieko atsakinėti…“, – AK posėdyje teigė komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis. Matyt, buvo ką slėpti.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas Seimo narius vadina „veikėjais“. Buvusio Seimo Antikorupcijos komisija tyrė FNTT vadovų atleidimo iš tarnybos aplinkybes. Keli komisijos nariai pripažino, kad viename iš posėdžių aštrių klausimų sulaukęs V.Vasiliauskas metė repliką: „Na, na, veikėjai, kai ratas apsisuks, pažiūrėsime“. Seimo nariai tokį pasakymą įvertino kaip galimą spaudimą komisijos nariams.

Prokuratūra ne pirmą kartą ignoruoja Seimo komisiją. Anksčiau generalinis prokuroras net nesivargino eiti į Seimą. Siųsdavo savo pavaldinius. Dabar sprendimus Generalinėje prokuratūroje priiminėja provincijos prokuroras. Jis pasakė, kad Seimo laikinoji komisija įrašų negaus, ir taškas. Jeigu pateiks įrašą, tai Seimo nariai, tikriausiai, pamatys, kad ikiteisminiai tyrimai pradėti neteisėtai ir neturint pagrindo. Yra ką slėpti.

Įdomiai mūsų valstybėje viskas yra sprendžiama. Antstolė vadovauja 240 policijos pareigūnams. Nurodo jiems, kaip pulti ir užimti privatų namą, kaip išvaikyti žmones, kaip atimti mergaitę. Šiaulių prokuroras šokdina 141 Seimo narį. Jis reikalauja jų atiduoti jam Seimo narę N.Venckienę, tačiau atsisako suteikti jiems įrodymų medžiagą. Ir iš kur tokia drąsa?

Ką čia daugiau rašysi, viskas ir taip aišku. Seimas yra sumenkintas ir pažemintas. Niekas su juo nesiskaito. Jam tik nurodinėja. Ei, veikėjai, jūs privalote priimti štai tokį ir tokį sprendimą.

Seimas yra demokratijos rodiklis. Blogas jis ar geras, korumpuotas ar ne, tačiau jis yra. Mes jį renkame, suteikiame jam įgaliojimus veikti mūsų vardu, priimti svarbius sprendimus, kontroliuoti biurokratus, valdyti valstybę. Koks jis bebūtų, tačiau jis yra mūsų. Kai gynėme laisvę ir šalies nepriklausomybę, tai gynėme Seimą, nes jis yra demokratijos garantas.

Blogiausia ir bjauriausia yra tai, kad dauguma Seimo narių savo noru tampa „veikėjais“. Jie balsuoja taip, kaip jiems yra liepta. Jiems nereikia įrodymų. Jiems reikia nurodymų.

Jeigu prarandame Seimą, paskutinį demokratijos bastioną, tai norisi straipsnį užbaigti mūsų prezidentės žodžiais: „Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.“

Alfa.lt

2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė metiniame pranešime teigė: "Niekdariai, nemokšos, o ypač parsidavėliai atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais,