Kartais procedūros yra svarbesnės už įstatymus, nes procedūrose, kaip ir pelkėje, galima nuskandinti geriausią įstatymo projektą, iniciatyvą. Procedūros biurokratams yra tikras išsigelbėjimas. Jie jas taip sudėlioja, kad atrodo viskas yra daroma pagal įstatymą, tačiau įstatymo projektas nejuda iš vietos. Ir nėra kur ieškoti kaltų. Visi šypsosi ir bado pirštais vieni į kitus.
Supažindinsiu skaitytojus su įstatymo priėmimo procedūra. Pamatysite, kiek siūlomam priimti įstatymui kyla pavojų. Pamatysite, kaip lengva nugramzdinti į pelkę įstatymo projektą. Kaip paprasti veiksmai tampa sudėtingais ir neįveikiamais.
Perskaitę šį straipsnį, tikriausiai padarysite vieną išvadą – biurokratija yra visagalė.
Pradedam. Įstatymo projekto priėmimo eigą padalinau į tris dalis, kad būtų lengviau ją suprasti. Visų įstatymo priėmimo niuansų neaprašysiu, bet esmę suprasite. Iš anksto įspėju, kad skaityti teks daug ir bus nuobodu.
Pirma dalis. Įstatymo projekto pateikimas.
Pirmas žingsnis – įstatymo projekto parengimas. Jį gali parengti pats Seimo narys, jo padėjėjai, advokatų kontoros, lobistai ar kiti asmenys. Įstatymuose aprašytos įstatymų rengimo taisyklės, kurių būtina laikytis. Tad įstatymo atsiradimui tarsi nėra kliūčių
Antras žingsnis – Seimo narys įstatymo projektą pasirašo ir nustatyta tvarka jį užregistruoja, t. y. Seimo kanceliarijos darbuotojams įteikia popierinį ir elektroninį įstatymo projektus.
Trečias žingsnis – Seimo kanceliarijos teisės departamentas vertina Seimo nario pateiktą įstatymo projektą ir parašo išvadas, kurias įkelia į Seimo kompiuterinį tinklą, kad visi matytų. Šiame etape svarbu štai kas: Seimo kanceliarijos teisininkai, trumpai tariant, valdininkai, savo išvadas derina su visų rangų viršininkais, kurie gali šias išvadas koreguoti, liepti perrašyti, įvertinti iš naujo ir taip toliau. Į svarstymus įsitraukia daug biurokratų, kuriuos įtakingiems žmonėms nėra sunku paveikti sau rūpima linkme. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dažnai tampa pagrindiniu argumentu kitiems Seimo nariams. Daugelis jų remiasi šiomis išvadomis ir net nesigilina į pasiūlymo esmę.
Šiame etape įstatymo projektui iškyla realus pavojus, nes pateikiamas pirmasis įstatymo projekto vertinimas.
Ketvirtas žingsnis – įstatymo projektas keliauja į Seimo kanceliarijos sekretoriatą, kuris sudarinėja Seimo darbotvarkę. Valstybės tarnautojai pagal nustatytą tvarką į dienotvarkę surašo visus įstatymų projektus. Neteko girdėti, kad įstatymo projektui šiame etape iškiltų kokia grėsmė, jei turite kitokių duomenų, būčiau dėkingas už pasidalinimą abejonėmis.
Penktas žingsnis – Seimo kanceliarijos, t. y. valdininkų sudaryta darbotvarkė keliauja į Seimo pirmininko kabinetą tvirtinimui. Štai čia pavojų esama. Seimo pirmininkas gali įstatymo projektą išbraukti, pavyzdžiui, iš pavasarinės sesijos darbotvarkės. Jei taip nutinka, įstatymo projektas keliauja į stalčių ir laukia savo eilės – įrašymo į darbotvarkę.
Šeštas žingsnis – patvirtinta Seimo darbotvarkė keliauja į Seniūnų sueigą, kur Seniūnai (Seimo nariai) ją peržiūri ir patvirtina. Jie taip pat gali iš darbotvarkės išbraukti įstatymo projektą, niekam nepaaiškinę tokio pasirinkimo motyvų.
Septintas žingsnis – darbotvarkė su įstatymo projektu keliauja į Seimą. Seimo nariai nagrinėja kiekvieną darbotvarkės klausimą, vertina pateiktų įstatymų projektų svarbą ir balsuodami patvirtina darbotvarkę. Tad Seimo nariai taip pat gali atmesti įstatymo projektą. Jei taip atsitinka, įstatymo projektas keliauja į stalčių ir laukia savo eilės. Taip gali kartotis begalę kartų, šimtus metų, nes šią procedūrą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra jokių apribojimų. (Norėčiau klysti).
Aštuntas žingsnis – jei įstatymo projektas nebuvo išbrauktas iš darbotvarkės, tai atėjus X dienai jis vėl bus nagrinėjamas visų Seimo narių, tačiau dar ne kaip įstatymo projektas, o kaip tos dienos darbotvarkės dalis. Šiame etape Seimo nariai vėl gali išbraukti įstatymo projektą iš darbotvarkės ir jo nenagrinėti, tai yra atidėti jo nagrinėjimą neribotam laikui.
Devintas žingsnis – jei įstatymo projektui pavyko įveikti visus aštuonis žingsnius, jis teikiamas Seimo nariams nagrinėti. Aišku, dauguma Seimo narių neskaito visų įstatymų ir net nežino, apie ką jie ir kodėl yra siūlomi. Seime vyksta įstatymo projekto pristatymas. Seimo narys, kuris registravo įstatymą, išeina į tribūną ir įrodinėja kitiems Seimo nariams, kad būtina šį įstatymo projektą priimti nagrinėjimui. Kaip ne vieną kartą matėte, šio nagrinėjimo metu Seimo salėje būna nedaug Seimo narių, ir net esantys retai įdėmiau klausosi, kas jiems sakoma. Seimo nariams neįdomu.
Seimo nariai balsuoja už įstatymo projektą. Jie vėl gali jį atmesti. Tuomet įstatymo projektas žūsta, net nespėjęs gimti. Jie gali grąžinti jį iniciavusiam asmeniui toliau tobulinti. Tad įstatymo projektas dingsta neribotam laikui. Dažniausiai jis yra pamirštamas ir neribotą laiką guli valdininkų stalčiuose. Bet Seimo nariai gali ir pritarti įstatymo projektui ir pasiūlyti jį svarstyti. Tokiu atveju jie paskiria pagrindinį Seimo komitetą, kuris nagrinės pasiūlytą įstatymo pataisą, ir kelis pagalbinius komitetus, kurie taip pat ją nagrinės bei privalės pateikti savo išvadas Seimui.
Antra dalis. Įstatymo svarstymas.
Dešimtas žingsnis – pagrindinį komitetą aptarnaujantis personalas, t. y. Seimo kanceliarijos darbuotojai, valdininkai, rengia komiteto darbotvarkę. Jie gali išsyk įtraukti įstatymo projekto nagrinėjimą į darbotvarkę arba atidėti jį vėlesniems laikams. Nes yra svarbesnių darbų. Valdininkai moka argumentuoti ir, aišku, užkalbėti komiteto pirmininką.
Vienuoliktas žingsnis – komiteto darbotvarkę tvirtina komiteto pirmininkas. Jis taip pat gali išbraukti įstatymo projektą ir jo nenagrinėti. Projektas tokiu atveju gula į stalčių neribotam laikui, pavyzdžiui, vieneriems, penkeriems ar net dešimčiai metų.
Dvyliktas žingsnis. Kai įstatymo projektas yra susijęs su biudžetinių pinigų išlaidomis, išvadą rašo Vyriausybės specialistai. Tai gali būti įvairių ministerijų klerkai. Jei Vyriausybės išvada yra neigiama, tai įstatymo projektą iš karto galima palaidoti. Dažniausiai, jei įstatymo projektas nėra remiamas svarbiausių valstybės žmonių (prezidentės, valdančiosios politinės partijos lyderių, Gazpromo ar stambaus verslo), Vyriausybės išvada būna neigiama. Matyt, jie vadovaujasi pagrindiniu principu – kam ką nors keisti, jei ir taip viskas yra gerai. Žiūrėk, priims įstatymą, ir turėsime problemų.
Tryliktas žingsnis – pagrindinio komiteto nariai nagrinėja įstatymo projektą, vertina jį ir balsuoja. Komitetą aptarnaujantys Seimo kanceliarijos darbuotojai rašo išvadą. Kartais jie išvadą surašo ne taip, kaip pasiūlė Seimo nariai, o taip, kaip kažkam reikia. Kiekvienas ne vietoje parašytas žodelis ar padėtas kablelis gali keisti visos išvados esmę ir iššaukti nesibaigiančius ginčus. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad kiti komitetai, kurie nagrinėja šį įstatymo projektą, vadovausis pagrindinio komiteto išvada. Jie nesuks sau galvos, ieškodami papildomos informacijos ir gilindamiesi į problemas. Seimo nariai neturi tiek daug laiko. Toks dažniausiai būna jų pasiaiškinimas.
Keturioliktas žingsnis – įstatymo projektą nagrinėja pagalbiniai komitetai. Ten kartojasi ta pati projekto vertinimo ir išvados rašymo procedūra, kaip ir pagrindiniame komitete. Vilkinti galimybių visada yra, nors pagrindinį vaidmenį, svarstant įstatymo projektą, atlieka pagrindinis komitetas.
Penkioliktas žingsnis – įstatymo projektas su Vyriausybės ir komitetų išvadomis keliauja į Seimo kanceliariją. Valdininkai sudarinėja Seimo darbotvarkę. Įstatymo projektas įrašomas į darbotvarkę.
Šešioliktas žingsnis – darbotvarkė gula ant Seimo pirmininko stalo, ir pirmininkas turi teisė iš jos išbraukti įstatymų projektus. Jeigu išbraukia, tai įstatymo projektas atsiduria valdininkų stalčiuose ir juose guli iki tol, kol vėl bus įtraukti į darbotvarkę.
Septynioliktas žingsnis – Seimo darbotvarkę nagrinėja ir vertina Seniūnų sueiga. Jie vėl turi teisė iš darbotvarkės išmesti įstatymo projektus. Jei taip atsitinka, įstatymo projektas keliauja į nežinomybę.
Aštuonioliktas žingsnis – darbotvarkė keliauja į Seimą. Ją nagrinėja Seimo nariai, tad vėl gali siūlyti išbraukti rūpimą įstatymo projektą. Jei Seimo nariai balsuoja už įstatymo projekto išbraukimą iš darbotvarkės, tai jis keliauja į valdininkų stalčių neribotam laikui.
Devynioliktas žingsnis – įstatymo projektas, konkrečią dieną įrašytas į konkrečios dienos darbotvarkę, turi būti Seimo narių patvirtintas, ir kai ateis jam skirta valanda, svarstomas. Seimo nariai gali jį išbraukti iš dienotvarkės.
Dvidešimtas žingsnis – Seimo nariai svarsto įstatymo projektą. Pagrindinio komiteto atstovas pristato projektą kitiems Seimo nariams, kurių dažnai salėje nebūna, arba jie nesiklauso pranešėjo. Nebent įstatymo pataisos priėmimu arba atmetimu yra suinteresuotos įtakingos lobistų grupės. Tuomet posėdžių salė būna pilna pilnutėlė. Seimo nariai gali grąžinti įstatymo pataisą tobulinti. Jie taip pat gali pasiūlyti keisti įstatymo projekto nuostatas, taip iškreipdami jo esmę. O gali jį priimti.
Trečia dalis. Įstatymo priėmimas.
Dvidešimt pirmas žingsnis – Seimo kanceliarijos darbuotojai sudaro Seimo darbotvarkę ir neša ją tvirtinti Seimo pirmininkui, kuris turi teisę įstatymo projektą išbraukti. Jei taip atsitinka, jis vėl krenta į nežinomybę.
Dvidešimt antras žingsnis – Seimo Seniūnų sueiga vertina darbotvarkę. Jie taip pat turi teisę išbraukti įstatymo projektą ar atidėti jį kitai sesijai.
Dvidešimt trečias žingsnis – darbotvarkę svarsto Seimo nariai. Jie svarsto, pavyzdžiui, pavasario sesijos darbotvarkę, vėliau – dienos darbotvarkę. Ir kiekvieno svarstymo metu gali įstatymo projektą išbraukti. Užtenka vieno Seimo nario pasiūlymo ir daugumos balsavimo už jo išbraukimą. Kartais matome, kad įstatymo projektą atmeta 33 Seimo nariai, nes salėje iš 141 Seimo nario dirba tik 41.
Dvidešimt ketvirtas žingsnis – Seimo nariai nagrinėja įstatymo projektą ir jį priima arba atmeta, arba atideda vėlesniam nagrinėjimui.
Dvidešimt penktas žingsnis – Lietuvos Respublikos prezidentas tvirtina įstatymą, ir jis įsigalioja. Prezidentas gali vetuoti įstatymą ir grąžinti jį Seimui svarstyti iš naujo.
Dvidešimt šeštas žingsnis – Seimas nagrinėja sugrąžintą įstatymą ir gali pritarti Prezidento veto, o gali jam nepritarti ir priimti įstatymą.
Tikriausiai jau pavargote skaityti, o aš pavargau rašyti. Dabar įsivaizduojate, koks sunkus yra Seimo narių darbas. Kiek daug kliūčių reikia įveikti norint priimti įstatymo pataisą. Seimo nariai turi būti tvirti kaip uola visą įstatymo priėmimo laikotarpį, nepasiduoti abejonėms, įtakoms. Nuolat įrodinėti kitiems Seimo nariams siūlomo įstatymo projekto naudą žmonėms. O žinote, kaip tai yra sunku!? Juk prabėga daug laiko, daug kas keičiasi.
Jei įstatymo projektas valdžiai atrodo netinkamas, jo priėmimui trukdoma jau pirmuosiuose etapuose, o įstatymui skinantis kelią į priekį kliūčių vis daugėja. Iš esmės beveik visi įstatymai, kurie nėra valdžios palaikomi, žūsta dar negimę.
Jei įstatymo projektas valdžiai yra tinkamas, tai jo priėmimas vyksta kosminiu greičiu. Niekas nieko nesiaiškina, nesigilina, tik žiūri į savo partijos lyderį ir jį mėgdžioja. Tas pakelia ranką, ir jie kelia. Tas nekelia rankos, ir jie nekelia. Panašiai dabar priimamas Darbo kodeksas.
Lobistai, kurie atstovauja stambųjį kapitalą, puikiai žino šiuos įstatymo priėmimo žingsnius, žino, nuo kurių Seimo narių priklauso įstatymo pateikimo, svarstymo ir priėmimo žingsniai, žino, kurie Seimo kanceliarijos darbuotojai moka ir gali vilkinti įstatymo priėmimą. Ar ne todėl vidutines pajamas gaunantis žmogus sumoka trigubai didesnius mokesčius nei milijoninio verslo savininkas.
Kartais procedūros yra svarbesnės už įstatymus, nes procedūrose, kaip ir pelkėje, galima nuskandinti geriausią įstatymo projektą, iniciatyvą. Procedūros biurokratams yra
