2020/09/25

Naujienos

Ar jūs vis dar tvirtinate, kad naujoji Lietuvos valdžia yra ne senoji, o tikrai naujoji? Tai jūs labai klystate. Mano giliu įsitikinimu, kaip vadovavo prezidentė kartu su savo kompanija mūsų valstybei taip ir toliau vadovauja ir netgi plečia įtakos zonas ir užima naujus medžioklės plotus.

Na pažiūrėkite. Lietuvos geležinkeliai, AB, dar pamenu, kai dirbau saugumo departamente, o viešpatie, kaip seniai tai buvo, jau vyko kalbos apie Lietuvos geležinkelininkų ypatingus ryšius su socdemais. Jie ten „veistis“ pradėjo nuo senovės, o vėliau stipriai įsitvirtino ir jau niekam šio finansiškai pajėgaus objekto neperdavė. Kartas nuo karto žurnalistai parašydavo apie vienas ar kitas vykdomas aferas geležinkeliuose. Atskleisdavo įmonei ir valstybei ydingas sutartis, parodydavo kokias įspūdingas algas gaudavo geležinkelių vadovai. Skaitydavome ir apie keistus ir pinigų prasme išpūstus konkursus. Žodžiu, niekam tuo metu neužkliuvo galimai korupcinės veiklos įmonėje.

Kai atėjo naujoji valdžia, tai iš karto pradėjo lysti baisūs nusikaltimai. Žurnalistai, dažniausiai tie, kurie priklauso rūmų trubadūrams, pradėjo dūdas pūsti: korupcija, vagys, ikiteisminiai tyrimai, kratos, viskas labai blogai. O iš kitos pusės taip pat pūtė: atėjo naujas ministras, tvarką padarys, viską sutvarkys, korupciją panaikins. Sakyčiau, gana žemo lygio viešųjų ryšių akcija buvo atlikta.

Ir prasidėjo atleidimai valdybų narių, vadovų, kitų žmonių. Jei kuris nors nesutinka, jei kuris nors prieštarauja, tai…

Na pažiūrėkite į Mokesčių inspekciją. Finansų ministerijai pradėjo vadovauti žmogus ne šios valdančiosios koalicijos partijoms priklausantis, o sakykime tiesiai šviesiai, prezidentės žmogus. Mokesčių inspekcija yra labai įtakinga institucija, galinti kištis į įmonių, žmonių gyvenimus, keisti juos, pakreipti įvykius viena ar kita kryptimi. Nuo jos malonės priklauso verslo ateitis. Jis atėjo ir pamatė, kad mokesčių inspekcija yra ne jo rankose, kad jis jai neįtakos taip kaip jis nori, kad ten sėdi nuo jo nepriklausomas ir jam nepaklusnus žmogus ir tuo labiau gana turtingas ir visko turintis. Taigi, taip paprastai jo nepagąsdinsi. Manau, kad buvo jam siūlymas išeiti savo noru, bet jis atsisakė ir pasiuntė juos ant trijų raidžių. Ir po to jau sekė baudžiamosios sankcijos į kurias įtraukė, kaip Lietuvoje tapo įprasta, teisėsaugos struktūras. Pradėjo lysti slaptos pažymos, o viešojoje erdvėje be perstojimo pūsti korupcijos burbulą mokesčių inspekcijoje. Susidarė įspūdis, kad ten yra korupcininkų lizdas.

STT, išsigandusi visuomenės nuomonės, kraipo galvą ir sako: „Neužtenka duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti, bet gal… vėliau jų atsiras“.

Naujoji, tiek daug lūkesčių mums suteikusi valdžia, iš karto pradėjo veikti senosios valdžios darbo metodais. Arba taikliau būtų pasakyti, kad aukščiausios valdžios lygmenyje pasikeitė tik veidai, o daugiau niekas.

Ar jūs vis dar tvirtinate, kad naujoji Lietuvos valdžia yra ne senoji, o tikrai naujoji? Tai jūs labai klystate. Mano

Mūsų Konstitucija gina žmogaus privatų gyvenimą. Ji teigia, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti tik motyvuotu teismo nutarimu. Visais kitais atvejais tokios informacijos rinkimas yra neteisėtas ir nusikalstamas.

Tačiau Konstitucija Konstitucijai, o gyvenimas teka savo realia vaga. Į žmogaus privatų gyvenimą kišasi ir apie jį informaciją renka kas tik netingi: aštuonios teisėsaugos struktūros, begalė privačių verslo struktūrų bei užsienio šalių žvalgybos ir kitos organizacijos. Šiandien skaitytojus supažindinsiu su tyrimais, kuriuos žmogaus atžvilgiu atlieka Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Taigi Lietuvoje šiuo metu teisėsaugos struktūros gali atlikti tris tyrimus: ikiteisminį, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos. Teisėsaugos struktūra pradeda tikslinį tyrimą, jam atlikti skiria pareigūnus, kurie dieną naktį galvoja tik apie tyrimą, jo tikslus ir uždavinius ir kaip greičiau juos pasiekti, pareigūnai parengia veiksmų planą ir jį įgyvendina. Jie klausosi telefoninių pokalbių, fiziškai seka žmogų, peržiūri jo kompiuterius, slaptai įeina į žmogaus gyvenamąjį būstą, automobilį ir ten įtaiso pasiklausymo prietaisus, verbuoja žmogaus draugus, pažįstamus ir su jų pagalba renka informaciją apie jį. Jie naudoja aibę slaptų ir neslaptų priemonių.

Ikiteisminis tyrimas. Šis tyrimas yra reglamentuotas Baudžiamojo proceso kodekse ir Baudžiamajame kodekse. Kiekvienas šio tyrimo žingsnis yra išsamiai aprašytas įstatymuose. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – kuo greičiau surinkti įrodymus apie asmens padarytą nusikaltimą. Visas tardytojo darbas yra nukreiptas į įrodymų surinkimą. Ikiteisminis tyrimas turi savo logišką pabaigą. Visa jo metu surinkta, užfiksuota ir uždokumentuota informacija keliauja į teismą, kur teisėjas sprendžia, ar asmuo yra kaltas, ar ne. Ikiteisminis tyrimas yra visapusiškai kontroliuojamas. Apie jį žino visi. Jame aktyviai dalyvauja teisėjas, kaltintojas, advokatas, nukentėjusysis, liudytojai. Visi jie stebi, žiūri ir seka, ar nėra padarytų pažeidimų, ar viskas daroma pagal įstatymo reikalavimus. Kiekvienas pažeidimas iš karto yra fiksuojamas ir užprotestuojamas. Kadangi tyrimo visi žingsniai yra išsamiai aprašyti įstatymuose, tai visi žino, kas yra gerai, o kas yra blogai.

Kriminalinės žvalgybos tyrimas. Šio tyrimo tikslas yra uždokumentuoti ir užfiksuoti asmens galimai daromą nusikalstamą veiką. Šis tyrimas dažniausiai yra naudojamas nusikalstamos grupuotės ir atskirų jos narių veiklai tirti. Jeigu iš karto šių asmenų atžvilgiu pradėsi ikiteisminį tyrimą, tai nusikaltėliai viską sužinos ir nutrauks veiklą, o visus savo nusikalstamos veiklos įrankius giliai paslėps arba jų atsikratys. Tardytojams bus sunku arba neįmanoma įrodyti nusikaltimo. Todėl sunkiais ir sudėtingais atvejais yra naudojamas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Jis taip pat turi logišką pabaigą. Visa surinkta, užfiksuota ir uždokumentuota informacija apie nusikalstamos grupuotės veiklą yra perduodama prokurorui, jos pagrindu yra pradedami ikiteisminiai tyrimai. Kriminalinės žvalgybos tyrimą galima pavadinti slaptu tyrimu. Jis nėra viešas. Apie jo buvimą, eigą, renkamą informaciją žino tik siauras teisėsaugos pareigūnų ratas. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiklos kontrolė yra pakankama, tačiau nevisiškai. Dėl ne visai pakankamos kontrolės mechanizmo atsiranda galimybės ir sąlygos pareigūnams piktnaudžiauti savo pareigomis. Reikalinga sukurti papildomus kontrolės mechanizmus, kad šalies pilietis, gyventojas būtų užtikrintas savo privataus gyvenimo saugumu ir apsaugotas nuo nusikaltėlių siautėjimo. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra reikalingas ir būtinas.

Žvalgybos tyrimas. Dabar pabandysiu paaiškinti jums tai, ko nesuprantu ir nežinau, kas tai per daiktas ir su kuo jis valgomas. Esu įsitikinęs, kad nesupranta ir patys saugumiečiai, ką jie daro, ko siekia ir koks yra galutinis jų darbo rezultatas. Manau, kad žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos tyrimas turi būti vienas ir tas pats. Tačiau…

Žvalgybos tyrimą reglamentuoja slaptos instrukcijos. Žvalgybos tyrimo metu pareigūnai gali atlikti visus įstatymuose numatytus slaptus ir neslaptus informacijos rinkimo veiksmus. Žvalgybinio tyrimo pagrindinis tikslas – nežinomas. Skaitydamas Žvalgybos įstatymą, supranti, kad toks tyrimas gali būti atliekamas bet kurio žmogaus atžvilgiu. Jeigu saugumietis sužino, kad asmuo važinėja į Rusiją, tai asmuo, saugumiečio sprendimu, gali kelti grėsmę ir jo atžvilgiu galima atlikti žvalgybinį tyrimą ir rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Šio tyrimo pabaiga – neaiški ir nesuprantama. Tyrimas yra atliekamas dėl tyrimo, t. y. yra renkama informacija apie žmogaus privatų gyvenimą, jo darbinę ir visuomeninę veiklą. Kas ir kada nusprendžia, kad jau užteks tirti? Kas ir kada nusprendžia, kad tas ar kitas pilietis kelia grėsmę ir jo atžvilgiu reikia pradėti tyrimą? Kas tokias ypatingas galias turi? Tautos atstovai tokio klausimo net nenagrinėjo, net nebandė sureglamentuoti įstatymais. Svarbiausias klausimas dėl šio tyrimo yra tai, kad yra visiškai neaišku, kur ir kokiais tikslais yra naudojama surinkta informacija. Aišku viena, kad jos pagrindu tikrai nėra pradedami ikiteisminiai tyrimai, ir jų tyrimo objektas nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šis tyrimas neturi jokios išorinės kontrolės mechanizmo. Turi tikėti tuo ką pasakė saugumiečiai. Niekas neturi teisės patikrinti, ar jie sako tiesą, ar nepažeidinėja įstatymų, ar nepiktnaudžiauja tarnyba.

Ikiteisminis ir kriminalinės žvalgybos tyrimai yra aiškūs, suprantami ir kontroliuojami. Žvalgybinis tyrimas yra nesuprantamas, neaiškus ir nekontroliuojamas. Žvalgybinis tyrimas pats savaime kelia grėsmę žmogaus privačiam gyvenimui.

Alfa.lt

Mūsų Konstitucija gina žmogaus privatų gyvenimą. Ji teigia, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima

Lietuvos kontržvalgyba sunkiai, labai sunkiai ieškojo savo paskirties, savo vietos valstybės aparate. Buvo įvairių nuklydimų, nuėjimų ir į dešinę ir į kairę. Buvo net tokių kuriozinių dalykų, kad kontržvalgybininkai privalėjo mėnesių mėnesiais budėti muitinėse ir kartu su pasieniečiais bei muitininkais tikrinti automobilius bei prižiūrėti muitininkų darbą. Buvo ir tokie laikai, kad kontržvalgyba savo darbo laiką skyrė korupcininkams gaudyti. Visko buvo, bet po truputį, po truputį kontržvalgyba buvo atradusi savo vietą, darbo kryptis, uždavinius ir pradėjusi rimtai dirbti. Jos darbo rezultatus 2005 bei 2006 metais teko pajusti ir jums.

Tačiau…

2007 metais Lietuvos kontržvalgyba buvo sunaikinta, performuota, žmonės išskaidyti, skyriai perdaryti. Pareigūnai nežinojo ir nesuprato kas vykstas, kas darosi. Todėl kaip yra sakoma: „Kuo tylesnis būsi, tuo toliau nueisi.“ arba “ Iniciatyva baudžiama“ arba “ Darbas ne vilkas į mišką nepabėgs“. Uždaviniai liko tie patys, tačiau jų sprendimo būdai kardinaliai pasikeitė. Žmonės nežinojo kada jie pradės normliai dirbti ir iš viso kas yra normalus darbas. Bordakas tęsėsi ne vienerius metus. Saugumu niekas nepasitikėjo, o saugumas niekuo netikėjo.

Tačiau…

Negana to bordako 2012 metais LR Seimas, vadovaujamas konservatorių partijos, galutinai pribaigė Lietuvos kontržvalgybą priimdamas Lietuvos Respublikos Žvalgybos įstatymą. Pagal šį įstatymą pasidarė visiškai neaišku ką turi daryti saugumiečiai, kokias bylas tirti, su kokiais nusikaltimais kovoti ar nekovoti ir taip toliau ir panašiai. Prasidėjo dar viena didelė reforma, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis.

Tačiau…

2015 metais paaiškėjo,kad Valstybės saugumo departamentas, kuriam valstybė skiria itin didelį finansavimą, kuris yra atsakingas už ypatingai didelių pavojų valstybei nustatymą ir jų neutralizavimą  neturi kovos su terorizmu padalinio. Buvusį padalinį išvaikė. Pareigūnus, kurie ten dirbo ir metai iš metų įgavo didelės praktikos perkėlė dirbti į kitas sritis. Valstybės saugumas nekovojo su terorizmu, neturėjo specialaus padalinio ir pareigūnų, kurie atliktų šį darbą. Valstybės saugumo departamentas su policija žaidė futbolą. Vieni kitiems spardė teroristinį kamuolį, sakydami, kad tai ne jų problema ir ne jų uždavinys.

Tačiau…

2016 metais paaiškėjo, kad VSD nekovoja ir su dezinformacinėmis užsienio šalių organizuotomis atakomis prieš Lietuvos valstybę. Garsus politologas ir puikus užsienio bei vidaus politikos žinovas Tomas Dapkus savo feisbuko paskyroje rašo: „ Šiandien nominalusis Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis apsilankė pas nominalųjį Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį. Ką pasaulis ir užsienio žvalgyba sužinojo naujo?

  1. VSD vis ruošiasi kovoti su dezinformacija, bet dar nepajėgi, nes nėra kas juos koordinuotų. Šiuo metu jie vykdo rekonstrukciją (postmodernistinę?).
  2. VSD nori, kad juos koordinuotų Vyriausybė ir jos būsimas Krizių centras.Kodėl jie patys negali koordinuoti ar koordinuotis per Valstybės gynimo tarybą, jis nepaaiškina. Spėkim – gal tiesiog patogiau laukti mistinės institucijos ir kol kas nieko ypatingo neveikti. O jei Krizių centras bus išties tikroms krizėms valdyti (būtų gerai, kad jų niekad nebūtų), tai vėl bus pasiteisinimas, kad funkcijos ne tos, darbo kryptis ne ta.“

Pasaulyje ir ypatingai Rytų Europoje vyksta hibridinis, informacinis, o kai kuriose teritorijose tikras karas, o mūsų svarbiausia ir atsakingiausia už valstybės nacionalinį saugumą valstybės institucija – valstybės saugumo departamentas – vis dar neranda sau vietos. Niekaip šio dalyko negaliu suprasti. Ar tai yra sąmoningai daroma, ar tiesiog nemokšiškumas.

Lietuvos kontržvalgyba sunkiai, labai sunkiai ieškojo savo paskirties, savo vietos valstybės aparate. Buvo įvairių nuklydimų, nuėjimų ir į dešinę ir

Kartais procedūros yra svarbesnės už įstatymus, nes procedūrose, kaip ir pelkėje, galima nuskandinti geriausią įstatymo projektą, iniciatyvą. Procedūros biurokratams yra tikras išsigelbėjimas. Jie jas taip sudėlioja, kad atrodo viskas yra daroma pagal įstatymą, tačiau įstatymo projektas nejuda iš vietos. Ir nėra kur ieškoti kaltų. Visi šypsosi ir bado pirštais vieni į kitus.

Supažindinsiu skaitytojus su įstatymo priėmimo procedūra. Pamatysite, kiek siūlomam priimti įstatymui kyla pavojų. Pamatysite, kaip lengva nugramzdinti į pelkę įstatymo projektą. Kaip paprasti veiksmai tampa sudėtingais ir neįveikiamais.

Perskaitę šį straipsnį, tikriausiai padarysite vieną išvadą – biurokratija yra visagalė.

Pradedam. Įstatymo projekto priėmimo eigą padalinau į tris dalis, kad būtų lengviau ją suprasti. Visų įstatymo priėmimo niuansų neaprašysiu, bet esmę suprasite. Iš anksto įspėju, kad skaityti teks daug ir bus nuobodu.

Pirma dalis. Įstatymo projekto pateikimas.

Pirmas žingsnis – įstatymo projekto parengimas. Jį gali parengti pats Seimo narys, jo padėjėjai, advokatų kontoros, lobistai ar kiti asmenys. Įstatymuose aprašytos įstatymų rengimo taisyklės, kurių būtina laikytis. Tad įstatymo atsiradimui tarsi nėra kliūčių

Antras žingsnis – Seimo narys įstatymo projektą pasirašo ir nustatyta tvarka jį užregistruoja, t. y. Seimo kanceliarijos darbuotojams įteikia popierinį ir elektroninį įstatymo projektus.

Trečias žingsnis – Seimo kanceliarijos teisės departamentas vertina Seimo nario pateiktą įstatymo projektą ir parašo išvadas, kurias įkelia į Seimo kompiuterinį tinklą, kad visi matytų. Šiame etape svarbu štai kas: Seimo kanceliarijos teisininkai, trumpai tariant, valdininkai, savo išvadas derina su visų rangų viršininkais, kurie gali šias išvadas koreguoti, liepti perrašyti, įvertinti iš naujo ir taip toliau. Į svarstymus įsitraukia daug biurokratų, kuriuos įtakingiems žmonėms nėra sunku paveikti sau rūpima linkme. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dažnai tampa pagrindiniu argumentu kitiems Seimo nariams. Daugelis jų remiasi šiomis išvadomis ir net nesigilina į pasiūlymo esmę.

Šiame etape įstatymo projektui iškyla realus pavojus, nes pateikiamas pirmasis įstatymo projekto vertinimas.

Ketvirtas žingsnis – įstatymo projektas keliauja į Seimo kanceliarijos sekretoriatą, kuris sudarinėja Seimo darbotvarkę. Valstybės tarnautojai pagal nustatytą tvarką į dienotvarkę surašo visus įstatymų projektus. Neteko girdėti, kad įstatymo projektui šiame etape iškiltų kokia grėsmė, jei turite kitokių duomenų, būčiau dėkingas už pasidalinimą abejonėmis.

Penktas žingsnis – Seimo kanceliarijos, t. y. valdininkų sudaryta darbotvarkė keliauja į Seimo pirmininko kabinetą tvirtinimui. Štai čia pavojų esama. Seimo pirmininkas gali įstatymo projektą išbraukti, pavyzdžiui, iš pavasarinės sesijos darbotvarkės. Jei taip nutinka, įstatymo projektas keliauja į stalčių ir laukia savo eilės – įrašymo į darbotvarkę.

Šeštas žingsnis – patvirtinta Seimo darbotvarkė keliauja į Seniūnų sueigą, kur Seniūnai (Seimo nariai) ją peržiūri ir patvirtina. Jie taip pat gali iš darbotvarkės išbraukti įstatymo projektą, niekam nepaaiškinę tokio pasirinkimo motyvų.

Septintas žingsnis – darbotvarkė su įstatymo projektu keliauja į Seimą. Seimo nariai nagrinėja kiekvieną darbotvarkės klausimą, vertina pateiktų įstatymų projektų svarbą ir balsuodami patvirtina darbotvarkę. Tad Seimo nariai taip pat gali atmesti įstatymo projektą. Jei taip atsitinka, įstatymo projektas keliauja į stalčių ir laukia savo eilės. Taip gali kartotis begalę kartų, šimtus metų, nes šią procedūrą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra jokių apribojimų. (Norėčiau klysti).

Aštuntas žingsnis – jei įstatymo projektas nebuvo išbrauktas iš darbotvarkės, tai atėjus X dienai jis vėl bus nagrinėjamas visų Seimo narių, tačiau dar ne kaip įstatymo projektas, o kaip tos dienos darbotvarkės dalis. Šiame etape Seimo nariai vėl gali išbraukti įstatymo projektą iš darbotvarkės ir jo nenagrinėti, tai yra atidėti jo nagrinėjimą neribotam laikui.

Devintas žingsnis – jei įstatymo projektui pavyko įveikti visus aštuonis žingsnius, jis teikiamas Seimo nariams nagrinėti. Aišku, dauguma Seimo narių neskaito visų įstatymų ir net nežino, apie ką jie ir kodėl yra siūlomi. Seime vyksta įstatymo projekto pristatymas. Seimo narys, kuris registravo įstatymą, išeina į tribūną ir įrodinėja kitiems Seimo nariams, kad būtina šį įstatymo projektą priimti nagrinėjimui. Kaip ne vieną kartą matėte, šio nagrinėjimo metu Seimo salėje būna nedaug Seimo narių, ir net esantys retai įdėmiau klausosi, kas jiems sakoma. Seimo nariams neįdomu.

Seimo nariai balsuoja už įstatymo projektą. Jie vėl gali jį atmesti. Tuomet įstatymo projektas žūsta, net nespėjęs gimti. Jie gali grąžinti jį iniciavusiam asmeniui toliau tobulinti. Tad įstatymo projektas dingsta neribotam laikui. Dažniausiai jis yra pamirštamas ir neribotą laiką guli valdininkų stalčiuose. Bet Seimo nariai gali ir pritarti įstatymo projektui ir pasiūlyti jį svarstyti. Tokiu atveju jie paskiria pagrindinį Seimo komitetą, kuris nagrinės pasiūlytą įstatymo pataisą, ir kelis pagalbinius komitetus, kurie taip pat ją nagrinės bei privalės pateikti savo išvadas Seimui.

Antra dalis. Įstatymo svarstymas.

Dešimtas žingsnis – pagrindinį komitetą aptarnaujantis personalas, t. y. Seimo kanceliarijos darbuotojai, valdininkai, rengia komiteto darbotvarkę. Jie gali išsyk įtraukti įstatymo projekto nagrinėjimą į darbotvarkę arba atidėti jį vėlesniems laikams. Nes yra svarbesnių darbų. Valdininkai moka argumentuoti ir, aišku, užkalbėti komiteto pirmininką.

Vienuoliktas žingsnis – komiteto darbotvarkę tvirtina komiteto pirmininkas. Jis taip pat gali išbraukti įstatymo projektą ir jo nenagrinėti. Projektas tokiu atveju gula į stalčių neribotam laikui, pavyzdžiui, vieneriems, penkeriems ar net dešimčiai metų.

Dvyliktas žingsnis. Kai įstatymo projektas yra susijęs su biudžetinių pinigų išlaidomis, išvadą rašo Vyriausybės specialistai. Tai gali būti įvairių ministerijų klerkai. Jei Vyriausybės išvada yra neigiama, tai įstatymo projektą iš karto galima palaidoti. Dažniausiai, jei įstatymo projektas nėra remiamas svarbiausių valstybės žmonių (prezidentės, valdančiosios politinės partijos lyderių, Gazpromo ar stambaus verslo), Vyriausybės išvada būna neigiama. Matyt, jie vadovaujasi pagrindiniu principu – kam ką nors keisti, jei ir taip viskas yra gerai. Žiūrėk, priims įstatymą, ir turėsime problemų.

Tryliktas žingsnis – pagrindinio komiteto nariai nagrinėja įstatymo projektą, vertina jį ir balsuoja. Komitetą aptarnaujantys Seimo kanceliarijos darbuotojai rašo išvadą. Kartais jie išvadą surašo ne taip, kaip pasiūlė Seimo nariai, o taip, kaip kažkam reikia. Kiekvienas ne vietoje parašytas žodelis ar padėtas kablelis gali keisti visos išvados esmę ir iššaukti nesibaigiančius ginčus. Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad kiti komitetai, kurie nagrinėja šį įstatymo projektą, vadovausis pagrindinio komiteto išvada. Jie nesuks sau  galvos, ieškodami papildomos informacijos ir gilindamiesi į problemas. Seimo nariai neturi tiek daug laiko. Toks dažniausiai būna jų pasiaiškinimas.

Keturioliktas žingsnis – įstatymo projektą nagrinėja pagalbiniai komitetai. Ten kartojasi ta pati projekto vertinimo ir išvados rašymo procedūra, kaip ir pagrindiniame komitete. Vilkinti galimybių visada yra, nors pagrindinį vaidmenį, svarstant įstatymo projektą, atlieka pagrindinis komitetas.

Penkioliktas žingsnis – įstatymo projektas su Vyriausybės ir komitetų išvadomis keliauja į Seimo kanceliariją. Valdininkai sudarinėja Seimo darbotvarkę. Įstatymo projektas įrašomas į darbotvarkę.

Šešioliktas žingsnis – darbotvarkė gula ant Seimo pirmininko stalo, ir pirmininkas turi teisė iš jos išbraukti įstatymų projektus. Jeigu išbraukia, tai įstatymo projektas atsiduria valdininkų stalčiuose ir juose guli iki tol, kol vėl bus įtraukti į darbotvarkę.

Septynioliktas žingsnis – Seimo darbotvarkę nagrinėja ir vertina Seniūnų sueiga. Jie vėl turi teisė iš darbotvarkės išmesti įstatymo projektus. Jei taip atsitinka, įstatymo projektas keliauja į nežinomybę.

Aštuonioliktas žingsnis – darbotvarkė keliauja į Seimą. Ją nagrinėja Seimo nariai, tad vėl gali siūlyti išbraukti rūpimą įstatymo projektą. Jei Seimo nariai balsuoja už įstatymo projekto išbraukimą iš darbotvarkės, tai jis keliauja į valdininkų stalčių neribotam laikui.

Devynioliktas žingsnis – įstatymo projektas, konkrečią dieną įrašytas į konkrečios dienos darbotvarkę, turi būti Seimo narių patvirtintas, ir kai ateis jam skirta valanda, svarstomas. Seimo nariai gali jį išbraukti iš dienotvarkės.

Dvidešimtas žingsnis – Seimo nariai svarsto įstatymo projektą. Pagrindinio komiteto atstovas pristato projektą kitiems Seimo nariams, kurių dažnai salėje nebūna, arba jie nesiklauso pranešėjo. Nebent įstatymo pataisos priėmimu arba atmetimu yra suinteresuotos įtakingos lobistų grupės. Tuomet posėdžių salė būna pilna pilnutėlė. Seimo nariai gali grąžinti įstatymo pataisą tobulinti. Jie taip pat gali pasiūlyti keisti įstatymo projekto nuostatas, taip iškreipdami jo esmę. O gali jį priimti.

Trečia dalis. Įstatymo priėmimas.

Dvidešimt pirmas žingsnis – Seimo kanceliarijos darbuotojai sudaro Seimo darbotvarkę ir neša ją tvirtinti Seimo pirmininkui, kuris turi teisę įstatymo projektą išbraukti. Jei taip atsitinka, jis vėl krenta į nežinomybę.

Dvidešimt antras žingsnis – Seimo Seniūnų sueiga vertina darbotvarkę. Jie taip pat turi teisę išbraukti įstatymo projektą ar atidėti jį kitai sesijai.

Dvidešimt trečias žingsnis – darbotvarkę svarsto Seimo nariai. Jie svarsto, pavyzdžiui, pavasario sesijos darbotvarkę, vėliau – dienos darbotvarkę. Ir kiekvieno svarstymo metu gali įstatymo projektą išbraukti. Užtenka vieno Seimo nario pasiūlymo ir daugumos balsavimo už jo išbraukimą.  Kartais matome, kad įstatymo projektą atmeta 33 Seimo nariai, nes salėje iš 141 Seimo nario dirba tik 41.

Dvidešimt ketvirtas žingsnis – Seimo nariai nagrinėja įstatymo projektą ir jį priima arba atmeta, arba atideda vėlesniam nagrinėjimui.

Dvidešimt penktas žingsnis – Lietuvos Respublikos prezidentas tvirtina įstatymą, ir jis įsigalioja. Prezidentas gali vetuoti įstatymą ir grąžinti jį Seimui svarstyti iš naujo.

Dvidešimt šeštas žingsnis – Seimas nagrinėja sugrąžintą įstatymą ir gali pritarti Prezidento veto, o gali jam nepritarti ir priimti įstatymą.

Tikriausiai jau pavargote skaityti, o aš pavargau rašyti. Dabar įsivaizduojate, koks sunkus yra Seimo narių darbas. Kiek daug kliūčių reikia įveikti norint priimti įstatymo pataisą. Seimo nariai turi būti tvirti kaip uola visą įstatymo priėmimo laikotarpį, nepasiduoti abejonėms, įtakoms. Nuolat įrodinėti kitiems Seimo nariams siūlomo įstatymo projekto naudą žmonėms. O žinote, kaip tai yra sunku!? Juk prabėga daug laiko, daug kas keičiasi.

Jei įstatymo projektas valdžiai atrodo netinkamas, jo priėmimui trukdoma jau pirmuosiuose etapuose, o įstatymui skinantis kelią į priekį kliūčių vis daugėja. Iš esmės beveik visi įstatymai, kurie nėra valdžios palaikomi, žūsta dar negimę.

Jei įstatymo projektas valdžiai yra tinkamas, tai jo priėmimas vyksta kosminiu greičiu. Niekas nieko nesiaiškina, nesigilina, tik žiūri į savo partijos lyderį ir jį mėgdžioja. Tas pakelia ranką, ir jie kelia. Tas nekelia rankos, ir jie nekelia. Panašiai dabar priimamas Darbo kodeksas.

Lobistai, kurie atstovauja stambųjį kapitalą, puikiai žino šiuos įstatymo priėmimo žingsnius, žino, nuo kurių Seimo narių priklauso įstatymo pateikimo, svarstymo ir priėmimo žingsniai, žino, kurie Seimo kanceliarijos darbuotojai moka ir gali vilkinti įstatymo priėmimą. Ar ne todėl vidutines pajamas gaunantis žmogus sumoka trigubai didesnius mokesčius nei milijoninio verslo savininkas.

Kartais procedūros yra svarbesnės už įstatymus, nes procedūrose, kaip ir pelkėje, galima nuskandinti geriausią įstatymo projektą, iniciatyvą. Procedūros biurokratams yra

Čekas Karelas Koecheris laikomas vieninteliu SSRS satelitinės valstybės žvalgybininku, kuriam pavyko įsiskverbti į JAV žvalgybos agentūros CŽV gretas. Jis praėjo visus patikrinimus, visas apklausas ir tapo CŽV darbuotoju. K. Koecheris gavo leidimą skaityti CŽV agentų iš komunistinio bloko agentūrinius pranešimus, klausytis diplomatų, politikų ir aukštų valdininkų telefoninių ir patalpose „blakėmis” užfiksuotų pokalbių.

K. Koecheris gimė 1934 metais Bratislavoje, čeko ir žydės šeimoje. Karelo tėvas buvo anglistas. Jis namuose laikė daug knygų anglų kalba ir leido sūnų į specialią anglų kalbos mokyklą. Karelas pasirodė besąs gabus užsienio kalboms.

Paauglystėje K. Koecheris įsitraukė į pogrindinę antikomunistinę veiklą ir pateko į Čekoslovakijos saugumo akiratį. Kelis kartus jis buvo sulaikytas ir tardomas. Vėliau saugumas jį nuolat stebėjo.

Jaunuolis baigė Karolio universitetą Prahoje. Studijavo matematiką, fiziką ir menus. Po mokslų dirbo dėstytoju, o taip pat žurnalistu valstybiniame radijuje ir televizijoje. Rašė satyrinius kūrinius, kritikavo komunistinę valdžią. Dėl to jis ir vėl pakliuvo į saugumo nemalonę. Saugumiečiai kišosi į K. Koecherio asmeninį gyvenimą, trukdydavo jam įsidarbinti, o jei nespėdavo, darbdavius priversdavo jį atleisti iš darbo. Galiausiai jam neliko nieko kito, kaip dirbti naktiniu sargu.

K. Koecheris suprato, kad saugumas neleis jam normaliai gyventi, daryti karjerą. Jis nusprendė išspręsti šią problemą – įsidarbinti saugume. Per savo pažįstamus kreipėsi į saugumiečius, prašydamas priimti į darbą.

Karelo prašymas buvo neįprastas, tačiau jis sudomino saugumo pareigūnus analitiniu mąstymu ir penkių kalbų mokėjimu. Jie jį priėmė dirbti ir išsiuntė į specialius dvejų metų kursus.

Iš pradžių Čekoslovakijos žvalgyba rengė K. Koecherį darbui Vakarų Vokietijoje. Tačiau vėliau pakeitė nuomonę ir nusprendė išsiųsti jį į JAV.

K. Koecherį iškvietė žvalgybos vadovas ir tiesiai jam į akis pasakė, kad rengiasi jį siųsti į Ameriką, ir kad jo pagrindinė užduotis bus tapti CŽV darbuotoju. Kaip tai padaryti ir kokiu būdu pasiekti šį tikslą, žvalgybos vadovas Karelui nepaaiškino.

1965 metais K. Koecheris su žmona Hanna per Austriją išvyko į JAV. Amerikoje jis buvo palankiai sutiktas, kadangi prisistatė disidentu, aršiu kovotoju prieš komunistinį režimą, kuris dėl šios kovos nukentėjo. Pirmiausiai įsidarbino Laisvosios Europos radijuje. Vėliau įstojo ir baigė mokslus Indianos universitete, o Kolumbijos universitete įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

Visą šį laiką K. Koecheris beveik nepalaikė ryšio su Čekoslovakijos žvalgyba. Jo pranešimai buvo nereikšmingi. O po 1968 metų, kai sovietų kariai brutaliai išvaikė „Prahos pavasario” dalyvius ir įvyko stiprus Čekoslovakijos saugumo gretų „valymas”, agento ryšys su saugumiečiais visai nutrūko. Ilgą laiką jis buvo nežinioje.

K. Koecheris bandė ieškoti išeities. Kreipėsi į JAV saugumo tarnybą FTB ir prisipažino, kad yra Čekoslovakijos žvalgybininkas, tačiau saugumiečių tai nesudomino. Jo paties žodžiais tariant, FTB tuo metu užsiėmė kova su mafija ir visai nesidomėjo komunistinio bloko žvalgais ir agentais.

1971 metais K. Koecheris gavo JAV pilietybę, o jau 1972-aisiais įsidarbino CŽV. Praėjo kruopščiausius patikrinimus, apklausas, kol galiausiai gavo leidimą susipažinti su slapčiausiomis CŽV paslaptimis. Pradėjo dirbi analitiku ir vertėju. Po kelerių metų jam suteikė teisę dirbti su CŽV agentų komunistinėse valstybėse pranešimais, klausytis šių valstybių ambasadorių, politikų ir valdininkų telefoninių pokalbių.

Tuo metu K. Koecheris įgavo unikalią galimybę identifikuoti CŽV agentus komunistiniame bloke. Tai buvo tiesiog neįkainojama informacija. Manoma, kad būtent jis sovietų KGB išdavė svarbų CŽV agentą, sovietų diplomatą Aleksandrą Ogorodniką.

Galiausiai sovietų žvalgyba perėmė K. Koecherį iš Čekoslovakijos žvalgybos, nes pastaroji nelabai žinojo, ką daryti su iš jo gaunama informacija. Prasidėjo rimtesnis darbas.

1976 metais KGB nusprendė patikrinti K. Koecherį ir Čekoslovakijos žvalgybai nurodė iškviesti jį į Prahą. Jaunas KGB generolas Olegas Kaluginas kartu su savo pavaldiniais septynias dienas tardė K. Koecherį. Reikalavo, kad jis prisipažintų, jog yra dvigubas agentas ir iš tiesų dirba CŽV. Nieko nepešę, KGB ir Čekoslovakijos kontržvalgyba leido K. Koecheriui grįžti į Ameriką.

Praėjus dar aštuoneriems metams, FTB sulaikė K. Koecherį ir jo žmoną Hanną. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu. Teismas nuteisė K. Koecherį laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Tačiau jau 1986 metais Sovietų Sąjunga iškeitė K. Koecherį ir jo žmoną į kelis CŽV agentus.

Čekų „superšnipas” grįžo į Prahą. Kaip apdovanojimą už ilgametį darbą gavo namą šalia sostinės ir automobilį „Volvo”. Manoma, kad K. Koecherį galėjo išduoti KGB generolas O. Kaluginas.

Gimtinėje K. Koecheris iki šiol neblogai žinomas, apie jį rašo knygas, kviečia kaip svečią į pokalbių laidas.

Alfa.lt

Čekas Karelas Koecheris laikomas vieninteliu SSRS satelitinės valstybės žvalgybininku, kuriam pavyko įsiskverbti į JAV žvalgybos agentūros CŽV gretas. Jis praėjo

Rusijos Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, itin svarbus Rusijos prezidento V.Putino patarėjas, davė interviu Rusijos žurnalistams. Jis atskleidė savo ir savo vadovo požiūrį į pasaulį.

Nikolajus Patruševas beveik visą savo gyvenimą pradirbo Rusijos saugumo tarnyboje. 1975 metais jis pradėjo tarnybą KGB. Nuo 1999 iki 2008 metų vadovavo Rusijos saugumo agentūrai FSB. Dabar eina Rusijos Saugumo Tarybos sekretoriaus pareigas. Tai yra labai svarbios pareigos. Jis iš visų Rusijos saugumo ir žvalgybos agentūrų gauna operatyvinę informaciją apie padėtį pasaulyje, šalies viduje. Ją peržiūri, sudėlioja pagal svarbumą ir teikia Rusijos prezidentui V.Putinui, bei kitiems valstybės svarbiems asmenims. V.Putinas itin pasitiki N.Patruševu, nuolat su juo konsultuojasi. Jo interviu yra labai įdomus.

Kaip į pasaulį žiūri Kremlius?

Rusijos žvalgyba nenuspėjo Ukrainos prezidento Janukovičiaus nuvertimo. Žvalgybos numatė tai, kad Ukrainoje bus ekonominė krizė, didelė socialinė įtampa, žmonės streikuos, demonstruos, reikalaus reformų, eis į gatves, tačiau jiems nepavyks nuversti Janukovičiaus valdžios. Rusijos valdžia buvo labai nustebusi, kai Ukrainos ultra-dešiniesiems, atviroms fašistinėms grupuotėms (rašau N.Patruševo formuluotėmis) pavyko sėkmingai organizuoti perversmą.

Rusija visada skyrė didelį dėmesį Ukrainai. Padėjo jai finansiškai, teikė kitą paramą. Be Rusijos pagalbos Ukraina negalėtų išgyventi. Rusija milijardus kišo Ukrainos ekonomikai palaikyti, kultūrai, socialinėms problemoms spręsti, tačiau Ukrainos gyventojai, nuolat gaudami Rusijos paramą, priprato prie jos ir ją užmiršo.

Rusijos žvalgyba numatė pro-amerikietišką perversmą Ukrainoje. Žvalgyba numatė pro-amerikietišką perversmą Ukrainoje, tačiau nežinojo kada tai įvyks.

JAV sistemingai ir aktyviai vykdė veiklą Ukrainoje siekdama įsitvirtinti joje. Nuo TSRS žlugimo iki 2013 metų JAV Ukrainai skyrė net penkis milijardus dolerių paramos. Oficialūs JAV valstybės dokumentai rodo, kad nuo 2001 m. iki 2012 metų JAV Kongresas Ukrainai skyrė 2,4 milijardus JAV dolerių įvairioms programoms finansuoti; Tarptautinė vystymosi agentūra išleido 1,5 milijardus JAV dolerių; JAV Valstybės departamentas – pusę milijardo JAV dolerių ir Pentagonas skyrė 370 milijonų JAV dolerių paramą.

Prie JAV valstybės institucijų paramos prisidėjo JAV kontroliuojamos tarptautinės organizacijos tokios kaip „Millennium Challenge Corporation“, „the Peace Corps“, „Open World Centre“ ir kitos. Visos jos dirbo petys petin kartu su JAV valdžios institucijomis, siekdamos keisti žmonių įsitikinimus ir didinti JAV įtaką šalyje.

Ukrainoje išaugo nauja žmonių karta, kuri nekenčia Rusijos, kurie žavisi mitologinėmis Europos vertybėmis, kurios nėra pritaikytos ir visiškai netinka Ukrainai. Šiems žmonėms Vakarų propagandistai net nežada geresnio pragyvenimo lygio, tačiau jie vis vien jais aklai tiki.

Šiuolaikinė JAV politika Rusijos atžvilgiu yra tęsinys JAV politikos TSRS atžvilgiu. JAV visada siekė sunaikinti TSRS. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1947 metais JAV iniciatyva buvo sukurtas karinis aljansas NATO organizacija, kurios pagrindinė veikla buvo nukreipta prieš TSRS. JAV skubėjo kurti NATO, nes nenorėjo, kad Europoje atsirastų savarankiška, nepriklausoma nuo jos karinė Vakarų valstybių sąjunga.  JAV siekė kontroliuoti Europos valstybes, jų kariuomenes, bei jiems vadovauti.

Žlugus TSRS ir karinei sąjungai Varšuvos paktui NATO organizacija nebuvo išardyta. Atvirkščiai, ji sustiprėjo ir plėtėsi link Rusijos valstybės sienų.

JAV sugriovė TSRS. Garsus JAV politologas Zbigniew‘as Brzezinski‘s sukūrė „pažeidžiamumo“ teoriją, kurios esmė yra nustatyti kitos valstybės labiausiai pažeidžiamą vietą ir ją panaudoti tos valstybės sunaikinimui ar jai susilpninti. JAV prezidentas R.Reiganas priėmė šią teoriją dėmesin. Jis nurodė šalies slaptųjų tarnybų analitikams, mokslininkams ir kitiems specialistams surasti TSRS labiausiai pažeidžiamą vietą ekonomikoje, politikoje ar ideologijoje.

Netrukus analitikai išsiaiškino, kad TSRS gyvybingumas labai priklauso nuo prekybos energetikos ištekliais. Jie parengė veiksmų planą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti TSRS kaip valstybę. Pagrindiniai šio plano uždaviniai: a) mažinti TSRS pajamas iš prekybos su užsieniu; b) didinti TSRS išlaidas sprendžiant įvairias problemas.

1980 metų viduryje JAV iniciatyva naftos kainos pasaulyje smarkiai krito. Tai stipriai atsiliepė TSRS biudžetui. JAV, siekdama padidinti TSRS išlaidas, įvėlė ją į ginklavimosi lenktynes, į karą Afganistane ir į nuolatinį nestabilumą Rytų Europos valstybėse. Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kitose valstybėse prasidėjo prieš vyriausybę nukreiptos demonstracijos, streikai, piketai. Šių problemų sprendimai reikalavo didelių pinigų.

TSRS, susidūrusi su finansų trūkumu, kreipėsi pagalbos į Tarptautinį Valiutos Fondą ir Pasaulinį banką. Tai buvo didelė klaida, kadangi šias organizacijas kontroliavo JAV. Už finansinės pagalbos suteikimą, šios organizacijos pareikalavo reformų. Taigi prasidėjęs užkratas ekonomikoje persimetė į politiką bei ideologija ir sužlugdė TSRS.

JAV toliau vykdo Rusijos žlugdymo planą. Tai rodo JAV organizuotas ir finansuotas valdžios perversmas Ukrainoje. Šiam perversmui buvo panaudotas klasikinis ne vieną kartą išbandytas praktikoje valdžios perversmo modelis. Jis sėkmingai buvo įgyvendintas Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Vidurio Azijoje.

JAV naikino TSRS ekonominėmis sankcijomis. 1974 metais JAV parlamentas priėmė „Jackson-Vanik“ įstatymo pataisas, kurios šalies bei užsienio valstybėms draudė prekyba su TSRS. Jos galiojo iki 2012 metų. Šį įstatymą pakeitė naujas „Magnitsky List‘ įstatymas. Jame numatytos didelės sankcijos Rusijai, jos bendrovėms ir atskiriems asmenims.

JAV organizuodama perversmą Ukrainoje pasiekė, kad Rusija įsitrauktų į karinį konfliktą su Ukraina, o šie Rusijos veiksmai būtų pasmerkti Europos Sąjungos, kuri Rusijai savo ruožtu pritaikytų ekonomines sankcijas.

JAV pasiekė ir tai, kad Rusijos ekonominiai ir politiniai sąjungininkai Europoje būtų nusilpninti arba sunaikinti.

JAV siekia perimti Rusijos energetinių išteklių, maisto produktų bei vandens kontrolę. Pasaulyje yra daugelis šalių, kurios gyventojams trūksta vandens, kurios neturi pakankami maisto produktų. Taip pat pasaulyje yra turtingų vandeniu, energetiniais ištekliais šalių. Viena iš jų yra Rusija.

JAV siekia įtikinti pasaulio šalis, kad Rusija privalo dalintis savo energetiniais ištekliais ir prisidėti prie skurdo ir bado problemų sprendimo. Rusija turi tapti civilizacijos dalimi ir kartu su visu pasauliu spręsti jos problemas.

Rusija įtaria, kad JAV, skleisdama šią teoriją, siekia įtikinti kitas šalis imtis priemonių prieš Rusiją ir priversti ją leisti joms t.y. JAV valstybei turėti laisvą ir tiesioginę prieigą prie jos energetinių šaltinių. Tai yra JAV apgaulės būdu siekia perimti Rusijos energetinių išteklių kontrolę.

Rusijos Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, itin svarbus Rusijos prezidento V.Putino patarėjas, davė interviu Rusijos žurnalistams. Jis atskleidė savo ir