Naujienos

Kaip Išspręsti Slaptųjų Pažymų Problemą?

Politikai svarsto ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis? Iškilo problema. Specialiosios tarnybos, įtakingų asmenų nurodymu, parašo pažymą apie asmenį, kuris kandidatuoja į svarbų valstybės postą. Įtakingi asmenys nenori, kad šis asmuo patektų į šį postą, nes ne jų žmogus, o gal nepatinka žmogaus veidas, o gal… priežasčių gali būti labai daug. Specialiosios tarnybos parašo pažymą, ją įslaptina ir, nuvežę į prezidentūrą, vyriausybę ar seimą, duoda paskaityti svarbiems žmonėms. Šie svarbūs žmonės patys ar per savo padėjėjus ar pažįstamus žurnalistus puola skleisti informaciją: „Oi, oi, oi. Baisu, labai baisu. Toks baisus žmogus negali užimti tokio svarbaus posto“. Žurnalistai ištrimituoja visam pasauliui apie baisų žmogų ir  jo baisius poelgius, veiksmus, kurie neva yra aprašyti specialiųjų tarnybų slaptojoje pažymoje. Žmogelį išbraukia iš kandidatų sąrašo, dar papildomai apdergia spaudoje. Jo karjera baigiasi didele gėda.

Ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis?

Pirmas variantas. Jeigu slaptosios pažymos lemia žmonių likimus, gadina jiems karjeras, pridaro jiems materialinių nuostolių, sugadina jų reputaciją, tai tos slaptos pažymos turėtų būti paviešintos, o žmogus apie kurį ten yra prirašyta, turi turėti teisę kreiptis į teismą ir apginti savo garbę bei teises. Negali demokratinėje valstybėje būti tokių dalykų, kaip pasakymas: „Tu esi kaltas“. Klausi, o kur įrodymai? O ką aš blogo padariau? Atsako: „Apie tai kalbėti negalime, nes informacija yra įslaptinta“.

Jeigu teismas, išnagrinėjęs žmogaus skundą, pripažįsta, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas pareigose, yra niekinė, nepakankama, nepatikrinta ar neobjektyvi, tai specialiosios tarnybos privalo žmogui kompensuoti patirtą moralinę ir materialinę žalą.

Jeigu teismas nustatė, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas pareigose ar jas prarado, yra gandų lygmens, iškreipta, tai teismas šią informaciją privalo perduoti prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui pradėti dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Būtų išsiaiškinta kas ir dėl kokių priežasčių teikė iškreiptą informaciją svarbiems valstybės vadovams.

Žmogus turi turėti teisę žinoti kuom jis yra kaltinamas, kokiais veiksmais ir kokius įstatymus jis pažeidė ar kokie jo konkretūs veiksmai yra amoralūs ir jis turi turėti teisę apsiginti, jei ši informacija yra klaidinga.

Antras variantas. Slaptosios tarnybos turi teisę teikti valstybės vadovams slaptą informaciją apie asmenis, kurie kandidatuoja į aukštus valstybės postus ir jos turi teisę šios informacijos neišslaptinti. Pačios tarnybos sprendžia ar išslaptinti informaciją ar ne. Kodėl? Todėl, kad joms reikia apsaugoti savo šaltinius (agentūrą) ar kitus informacijos rinkimo būdus, kurie gali paaiškėti jei informacija bus išslaptinta. Tik jos- slaptosios tarnybos – žino kurią informaciją galima išslaptinti, o kurią ne.

Šiame argumente yra dalis racijos. Jį galima priimti kaip rimtą, tačiau… Specialiosios tarnybos, turėdamos galimybę pačios spręsti kokią informaciją viešinti, o kokią ne, gali pradėti piktnaudžiauti tarnyba.  Tai yra slaptose pažymose rašyti vėjus, teikti faktus neatitinkančius tikrovės, akivaizdžiai meluoti ir niekas jų už tai nenubaus. Jos veiks nebaudžiamos, kadangi jos žinos, kad jų slapta pažyma ir joje esantis turinys niekada netaps ginčo objektu teisme ir joms niekada nereikės įrodinėti teisėjui ar pažymoje esanti informacija yra tikra. Ši nuostata, apie kurią dabar rašau, jau dabar egzistuoja. Slaptosios tarnybos ja naudojasi ir jau ne vieną sykį piktnaudžiavo šia galimybe.

Taigi turi būti priimtas pirmas variantas, kai žmogus ir jo teisės yra iškeliamos aukščiau slaptųjų tarnybų teisių įslaptinti savo darbą.

Politikai svarsto ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis? Iškilo problema. Specialiosios tarnybos, įtakingų asmenų nurodymu, parašo pažymą apie asmenį,

„Žiūrkės“ Kompanijoms Atneša Milijardinius Nuostolius

Kiekvienais metais JAV ekonomika patiria apie 250 mlrd. dolerių nuostolį dėl ekonominio šnipinėjimo. 60 procentų apklaustų kompanijų teigė,kad susidūrė su bandymais iš jų vogti komercines paslaptis. JAV Federalinių tyrimų biuras teigia, kad didžiausia problema ekonominio šnipinėjimo srityje yra taip vadinami „insider‘iai“ arba lietuviškai išdavikai, o liaudiškai – „žiūrkės“.

Išdavikas – asmuo, kuris dirba kompanijoje, turi jos pasitikėjimą, turi leidimą dirbti su komercinėmis paslaptimis, gauna atlyginimą, bendrauja ir džiaugiasi kartu su bendradarbiais darbiniais pasiekimais, tačiau tuo pačiu metu jis slapta vagia konfidencialią informaciją, neša ją namo, o vėliau arba pats ja pasinaudoja pradėdamas verslą arba parduoda suinteresuotiems asmenis.

Mokslininkai Laura Sellers ir  Eric Shaw tris metus tyrė išdaviko problematiką. Tyrimo metu išnagrinėjo šimtus bylų. Jie apibūdino dažniausiai pasitaikančio išdaviko portretą. Jis yra apie 37 m. ir užima inžinieriaus, IT specialisto, mokslininko, vadybininko ar pardavėjo pareigas. Pagrindinis išdavimo motyvas yra ne pinigai, o nepasitenkinimas darbu, netinkama, nesąžininga darbo atmosfera. Išdavikai daugiausiai vogė šią konfidencialią informaciją: 52 proc. – prekybos paslaptys (sutartys, konkursai, derybų medžiaga), 30 proc. – kainos ir jų politika, likusieji procentai apėmė verslo planus, kompiuterines programas, informaciją apie klientus.

Išdavikai informaciją vogdavo darbo metu. Dažniausiai jie turėdavo prieigą prie jos. Jiems nereikėdavo slapta brautis į kitus kompiuterius ar patalpas ir vogti. Jiems reikėjo paprasčiausiai pasiimti informaciją prie kurios lengvai prieidavo. Išdavikai naudojo įvairius vogimo metodus. Jie konfidencialią informaciją išsiųsdavo elektroniniu laišku, įrašydavo į atmintinę ir ją išsinešdavo, kopijuodavo, prie savo kompiuterio ir kompanijos duomenų bazės prisijungdavo nuotoliniu būdu ir persipumpuodavo informaciją.

Mokslininkai L.Sellers ir E.Shaw sukūrė edukacinę programą padedančia apsiginti nuo išdavikų. Šiuo metu jie skaito seminarus įvairioms valstybės ir privačioms įstaigoms. Pagrindinis seminarų tikslas yra apmokyti kompanijų darbuotojus laiku atpažinti išdaviko elgesio požymius, informuoti vadovus tam, kad nebūtų kompanijai padaryta žala. Mokslininkai teigė, kad jų išnagrinėtose bylose dažniausiai išdavikai veikė gana atvirai. Nesisaugojo ir nesinaudojo ypatingomis konspiracinėmis priemonėmis. Jie atlikdavo kitiems darbuotojams matomus veiksmus ir jeigu kas nors būtų laiku pastebėjęs jų keistą, pasikeitusią elgseną tikrai būtų jį sustabdęs, o įmonė būtų nepatyrusi žalos.

L.Sellers ir E.Shaw siūlo priemones kaip apsisaugoti nuo išdavikų.

Komanda. Reikia suburti komandą, kuri parengtų konfidencialios informacijos apsaugos politiką (taisykles, tvarkas,procedūras), organizuotų darbuotojų mokymus, atliktų darbuotojų elgesio stebėseną, ištirtų atskirus incidentus, vertintų darbuotojų elgesį ir siūlytų vadovams bausmes už padarytus pažeidimus arba tvarkų pakeitimus, siekiant jas patobulinti, kad panašūs pažeidimai neįvyktų ateityje.

Kandidato į darbą patikrinimas. Kiekvieną kartą suteikiant žmogui pareigas, leidžiant jam dirbti su materialinėmis ir intelektualinėmis gėrybėmis reikia įsitikinti kas jis toks yra, ar jis yra patikimas, kokios yra jo silpnybės. Nereikia priimti į darbą žmogaus, kuris po kelių savaičių taps didele problema ir galvos skausmu kompanijai. Reikia atlikti šiuos veiksmus:

1. Susipažinti su kandidato pateiktais dokumentais, informacija apie save (CV, autobiografija, diplomai ir t.t.)
2. Asmeniškai pakalbėti su kandidatu;
3. Patikrinti ir įvertinti jo elgseną socialiniuose tinkluose ir apskritai internete;
4. Patikrinti dokumentų autentiškumą;
5. Patikrinti kandidato biografinius duomenis, pakalbėti su jo buvusiais bendradarbiais ar bendramoksliais;
6. Patikrinti teistumą;
7. Patikrinti priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio;
8. Atlikti sąžiningumo testą;
9. Pakalbėti su asmenimis, kurie rekomendavo kandidatą į darbą;
10. Patikrinti finansinius įsipareigojimus.

Politika. Jeigu nebus kompanijos politikos konfidencialios informacijos apsaugos srityje, jeigu nebus politikos siekiančios apsaugoti kompaniją nuo išdavikų, tai nebus jokios apsaugos. Kompanija bus itin pažeidžiama ir galės patirti didelių nuostolių. Atminkite, kad konkurentas prieš pradėdamas rinkti informaciją apie kompaniją, verbuoti jos darbuotojus pasitikrina ar kompanija naudoja apsaugos priemones, o jeigu naudoja tai kokias. Jeigu mato,kad apsaugos politika yra labai stipri ir veiksminga, tai konkurentas dažniausiai atsisako savo ketinimų, nes jo veiksmų atskleidimas ir siekiamo tikslo atskleidimas ir paviešinimas padaro jam daug žalos ir sugadina ilgai puoselėtą reputaciją.

Kompanijoje turi būti sukurtos aiškios ir visiems suprantamos taisyklės, kurios reglamentuotų darbą su konfidencialia informacija, kas, kada ir kaip atliks kontrolę, kokia yra atsakomybė už taisyklių pažeidimus, nustatytų atsakingus asmenis. Jeigu kompanijoje nėra taisyklių, kontrolės ir atsakomybės, tai kompanijoje yra chaosas ir betvarkė.

Mokymai. Vien tik taisyklių buvimas problemos neišsprendžia reikia padaryti taip, kad kiekvienas darbuotojas žinotų ir suvoktų jas, mokėtų elgtis su konfidencialia informacija, žinotų išdaviko elgesio požymius, žinotų ką, kada ir kaip informuoti apie pastebėtą įtartiną darbuotojo veiksmą, suvokti pavojus, kurie gali kilti jiems ir kas juos gali kelti, žinoti kaip konkurentų žvalgybos darbuotojai verbuoja, kokius naudoja metodus, kaip įtraukia į paspęstus slaptus spąstus.

Darbuotojas, kuris žino kompanijos nustatytas žaidimo taisykles, jas supranta, suvokia ir joms pritaria yra tinkamas ir apsaugotas nuo didelių problemų darbuotojas.

Kontrolė. Jeigu nebus kontrolės, tai nebus tvarkos. Gali būti taisyklės, darbuotojai gali žinoti jas, tačiau niekas jų nesilaikys, nes niekas jų elgesio nekontroliuos, niekas nevertins jų padarytų galimų pažeidimų ir niekas jų už pažeidimus nebaus. Visas atliktas darbas nueis šuniui ant uodegos. Kontrolė būtina, reikalinga ir ji turi būti pastovi.

Turi būti sukurtas informacijos apie darbuotojų elgseną, gyvenimo būdo pasikeitimus, apie padarytus galimus pažeidimus rinkimo ir pateikimo mechanizmas. Turi būti nuolat vykdoma padėties kompanijoje stebėsena ir jos vertinimas. Kiekvienas incidentas turi būti išsamiai ištirtas ir išsiaiškintos jo atsiradimo ar padarymo priežastys. Jeigu dėl jo kaltas yra darbuotojas, tai jam privaloma skirti bausmę. Visi turi žinoti, kad už savo neteisėtą veiksmą privalėsi atsakyti. Jeigu dėl incidento yra kaltas pasenusios, dabartinės situacijos neatitinkančios taisyklės, tai jas reikia keisti ir tobulinti.

L.Sellers pažymėjo, kad išdaviko pagrindinis motyvas yra ne pinigai, o nepasitenkinimas darbu, todėl turi būti skiriamas didelis dėmesys ir turi būti sudarytos specialios programos darbuotojų darbo atmosferai gerinti, kylančioms problemoms spręsti. Su darbuotojais būtina elgtis sąžiningai. Jeigu pasielgsi priešingai, tai ir jis elgsis taip kaip jam šaus į galvą.

Kiekvienais metais JAV ekonomika patiria apie 250 mlrd. dolerių nuostolį dėl ekonominio šnipinėjimo. 60 procentų apklaustų kompanijų teigė,kad susidūrė su

Ar Gerai, kad Pranckietis Susitiko su Udalcovu?

Lietuvos Seimo pirmininkas Pranckietis susitiko su Rusijos ambasadoriumi Udalcovu. Lietuvoje kilo isterija. Gerai, kad tik viename Lietuvos visuomenės sluoksnyje, kuriame vien tik žodis Rusija sukelia dideles emocines bangas. Bet tai ne dėl to, kad jie tikrai yra pikti ant Rusijos, o dėl to, kad jų sluoksnyje taip elgtis yra madinga ir materialiai naudinga. Daugelis šių asmenų 2006-2007 -2008 metais krūtine gynė Rusijos žvalgybos galimai priedanginės įmonės interesus.

Ar gerai, kad įvyko susitikimas? Manau, kad gerai. Kodėl?

1. Kalbėti reikia visada. Kalbėti reikia net tuomet kai vienas kitam į akis žiūrėti negali. Kalbėdamas keitiesi pats ir keiti kitus. Kalbėjimas yra taikos, o ne karo kelias. Kvaila atsisakyti kalbėti vien tik dėl to, kad nepatinka ar yra nepriimtina kitos šalies politika.

1. Bendradarbiauti su kaimynais reikia ir netgi būtina visose srityse, nes bendradarbiavimas kelia mūsų šalies gyventojų gerovę, didina saugumą.

1. Reikia turėti aiškią poziciją Rusijos vidaus ir užsienio politikos atžvilgiu. Šią poziciją būtina išsakyti visų susitikimų metu ir ypatingai ją ištrimituoti po susitikimų kalbantis su žurnalistais, oficialiai pranešant, kad mes nei per žingsnį neužleidome savo pozicijų, kad mes gynėme ir ginsime savo vertybes, interesus ir reikalausime, kad juos gerbtų Rusija. Rusijos veiksmai Ukrainoje, svetimų teritorijų užgrobimas yra nepriimtinas ir smerktinas. Europos Sąjunga ir Lietuva tame tarpe taiko Rusijai ekonomines sankcijas. Jas reikia taikyti  ir jų griežtai laikytis toliau ir gal net išplėsti, kad poveikis būtų didesnis. Rusija turi aiškiai suvokti mūsų poziciją, mūsų atliekamus ir siūlomus naujus veiksmus šiuo klausimu bei motyvus.

Valstybės, nežiūrint į tai, kokios jos yra priešiškos viena kitai, privalo palaikyti ryšius. Ukraina ir ta kalbasi su Rusija, nežiūrint į tai, kad beveik kiekvieną dieną Rusijos kariai ir jos remiami banditai žudo Ukrainos karius Ukrainos teritorijoje.

Tačiau mūsų valstybės įstaigos, kurios yra atsakingos už valstybės nacionalinį saugumą turi tinkamai dirbti savo darbą ir neutralizuoti visus Rusijos bandymus neteisėtais būdais kištis į mūsų vidaus politiką. Jos turi dirbti savo darbą, o ne imituoti jį. Visi Rusijos bandymai kištis, kenkti mums turi būti paviešinti. Visuomenė privalo žinoti kas vyksta.

Tačiau mūsų politikai ir valdininkai neturėtų susižavėti ilgesniu doleriu siūlomu Rusijos asmenų, nepriklausomai kas jie tokie yra. Niekada nesužinosi kas jie yra iš tikrųjų ir kokias užduotis vykdo. Kentaurų, pusiau dirbančių žvalgybai ar saugumui, pusiau dirbančių versle, Rusijoje yra labai daug. Mūsų politikų ir valdininkų silpnybė pinigams ir paklusnumas stipresniam yra didžiausia grėsmė valstybei.

Lietuvos Seimo pirmininkas Pranckietis susitiko su Rusijos ambasadoriumi Udalcovu. Lietuvoje kilo isterija. Gerai, kad tik viename Lietuvos visuomenės sluoksnyje, kuriame

Žurnalistai – Grėsmė Nacionaliniam Saugumui?

Visi žurnalistai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ypač didelę grėsmę kelia tiriamosios žurnalistikos atstovai. Jie renka informaciją, viskuo domisi, visur lenda. Jie teigia, kad gina visuomenės interesą, tačiau iš tikrųjų dirba pinigams. Kas daugiau sumokės, tam ir dirbs tiriamosios žurnalistikos atstovas.

Galvojate, kad išprotėjau, išsakydamas tokius teiginius. Galvojate, kad kalbu apie Rusiją ar kitas nedemokratines valstybes. Ne. Galvoje turiu net labai demokratiškas ir laisvas šalis. Kalbu apie požiūrį, gajų Didžiojoje Britanijoje.

Jungtinės Karalystės žvalgybų agentūrų vidaus saugumo tarnybos yra parengusios instrukcijas pareigūnams, kaip elgtis, sutikus žurnalistą. Jose rašoma, kad, atpažinus žurnalistą, reikia pradėti urgzti, o jeigu žurnalistas įkyriai uždavinėja klausimus, reikia jį kandžioti. Aišku, kad juokauju. Tačiau instrukcijose tikrai rašoma panašiai. Nurodoma, kad žurnalistų reikia saugotis. Bendraujant su jais, reikia būti itin budriems, nes žurnalistai sieks visomis įmanomomis priemonėmis išgauti informaciją. Po kiekvieno kontakto su žurnalistu pareigūnas privalo informuoti savo tiesioginį viršininką, aprašyti kada, kur, su kuo, kaip, kodėl ir t. t.

Buvusio JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno atskleistuose slaptuose britų žvalgybos agentūros GCHQ dokumentuose yra rašoma, kad ji rinko informaciją apie žymiausių pasaulio žiniasklaidos organizacijų, tokių kaip BBC ir „The New York Times“, žurnalistus. GCHQ perėmė dešimtis tūkstančių žurnalistų elektroninių laiškų. Visus juos išsaugojo ir įkėlė į duomenų bazę, prie kurios gali prieiti kiekvienas žvalgybos agentūros darbuotojas, turintis leidimą dirbti su slapta informacija.

Slaptuose žvalgybos dokumentuose žurnalistai, ypač tiriamosios žurnalistikos atstovai, yra priskiriami prie grėsmių nacionaliniam saugumui. Kartu su teroristais, užsienio žvalgybininkais, nusikalstamo pasaulio atstovais bei programišiais jie stovi vienoje eilėje. Pagal britų žvalgybos agentūros vidaus vertinimo grėsmių skalę, žurnalistai patenka tarp teroristų ir programišių.

„Reuters“, BBC, „The New York Times“, „The Guardian“, „Le Monde“, „The Sun“, NBC ir „The Washington Post“ žurnalistų elektroniniai laiškai buvo perimti, kaupiami bei išsaugomi duomenų bazėje.

Tai paaiškėjus, Didžiojoje Britanijoje tarp žurnalistų, reporterių, redaktorių kilo nepasitenkinimo banga. 100 žymių žurnalistų pasirašė protesto laišką ir nusiuntė jį britų premjerui Davidui Cameronui. Žurnalistai reikalauja, kad valdžia nutrauktų neteisėtą, jų manymu, šnipinėjimą.

Kol kas premjero D. Camerono reakcijos į šį laišką nežinome. Tačiau žinome, ką D. Cameronas pasakė apie žvalgybų veiklos stiprinimą po teroristinių atakų Paryžiuje. Jis viešai pareiškė, kad reikia stiprinti žvalgybos agentūras ir jų veiklą, būtina suteikti joms daugiau galių kovojant su terorizmu. Premjeras kalbėjo apie stiprinimą tų šnipinėjimo priemonių, dėl kurių skundžiasi ir žurnalistai.

Slaptųjų tarnybų atstovai teigė, kad jie laikosi nuostatos niekada nieko nekomentuoti. Jie dar kartą pabrėžė, kad žvalgybos agentūros griežtai laikosi įstatymų, vadovaujasi jais ir remsis jais ateityje. Jų pasiklausius, išeitų, kad žvalgybininkai niekada nėra pažeidę jokio įstatymo.

Iš dalies žvalgybos atstovai yra teisūs. Didžiojoje Britanijoje galioja įstatymas „Tiriamosios veiklos akto reglamentas 2000“(„The Regulation of Investigatory Power Act 2000“, arba „Ripa“), kuris žvalgybų agentūroms suteikia teisę be teismo leidimo rinkti ir kaupti informaciją iš įvairių žiniasklaidos priemonių bei interneto. Įstatymas draudžia sekti ir rinkti informaciją apie konkretų asmenį ir jo veiklą, tačiau leidžia informaciją rinkti bendrai. Šiuo metu britų teisininkai analizuoja ir vertina įstatymą. Ateityje galima sulaukti pasiūlymų keisti kai kurias jo nuostatas.

Visuomenė susiduria su amžina dilema. Kas yra svarbiau – ar visuomenės saugumas, ar žodžio laisvė? Rasti balansą tarp dviejų vertybių – itin sudėtinga. Suteikus daugiau galių žvalgybos agentūroms, jos pradeda piktnaudžiauti, sekti nekaltus žmones, kištis į jų gyvenimą. Suteikus neribotą žodžio laisvę žurnalistams, jie pradeda nesiskaityti su etika, įžeidinėja atskiras visuomenės grupes, jų vertybes, religiją, tyčiojasi iš jų. Procesas, kurį nuolat reikia stebėti ir tramdyti.

Alfa.lt

Visi žurnalistai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ypač didelę grėsmę kelia tiriamosios žurnalistikos atstovai. Jie renka informaciją, viskuo domisi, visur lenda.

Saugumo Įrankiai: Ko Reikia jūsų Įmonei?

Dažnas verslininkas manęs klausia, ar kiekviena įmonė privalo turėti darbuotoją, atsakingą už įmonės saugumą? Atsakau, kad taip, – ir maža, ir vidutinė, ir didelė įmonė privalo turėti už įmonės saugumą atsakingą darbuotoją. Kiekviena įmonė privalo rūpintis savo saugumu.

Kartais verslininkai klausia, kaip geriau pasielgti – samdyti darbuotoją ar sudaryti sutartį su privačia verslo saugumo paslaugas teikiančia įmone? Atsakau, kaip jūs norite, taip darykite. Sprendimas priklauso nuo įmonės savininko ar vadovo noro, suvokimo ir sprendžiamų saugumo uždavinių apimties.

Mažoje įmonėje saugumo funkcijas gali atlikti pats vadovas ar vadovo įgaliotas darbuotojas, kuris prie pagrindinių savo funkcijų (personalo, pardavimo, tiekimo…) rūpinsis ir saugumu. Taip pat maža įmonė gali sudaryti sutartį su kita įmone, teikiančia verslo saugumo paslaugas.

Vidutinio dydžio įmonėje geriau sudaryti sutartį su kita įmone, nei turėti savo darbuotoją, atsakingą už saugumą. Jei papildomas funkcijas primesite kuriam nors kitam darbuotojui, kuris turi spręsti kitus uždavinius, jis paprasčiausiai nespės dirbti ir saugumo sritį užleis. Jei samdysite verslo saugumo specialistą, jis jums daug kainuos. Paprasčiausiai neapsimokės jo išlaikyti.

Didelėje įmonėje reikia turėti už įmonės saugumą atsakingą padalinį, kuriame dirbtų įvairių sričių saugumo darbuotojai. Jie turės pakankamai darbo. Savi darbuotojai yra patikimesni už kitų specializuotų saugumo įmonių darbuotojus. Be to, jie pigiau kainuos, nei samdyti privačią saugumo įmonę.

Verslininkai taip pat domisi, kokių saugumo įrankių labiausiai reikia įmonei. Atsakau.

Pirma, fizinė sauga. Labai svarbi ir aktuali sritis. Mūsų verslininkai šią sritį suvokia ir negaili jai įgyvendinti skirti finansinių lėšų. Manau, kad papildomi aiškinimai nereikalingi.

Antra, konfidencialios informacijos apsauga. Didesnė dalis Lietuvos verslininkų šios srities nesupranta. Nesupranta iki to momento, kol nesusiduria su rimtomis problemomis ir nepatiria milžiniškų žalų.

Šioje srityje tikslas – apsaugoti įmonės komercines paslaptis nuo konkurentų, neleisti konkurentams sužinoti jūsų silpnųjų ir stipriųjų vietų, neleisti jūsų konkurentui jūsų dėka įgyti pranašumo rinkoje.

Kaip pasiekti šį tikslą? Visko neišpasakosiu, tačiau paminėsiu pagrindinius momentus. Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra konfidenciali informacija, kokia įmonės informacija patenka po šia sąvoka. Be to, reikia nustatyti darbuotojus, kurie dirbs su šia informacija. Jie turi žinoti, kokia informacija yra konfidenciali, kaip su ja elgtis ir kokia yra jų atsakomybė, jei ją praras ar atskleis tretiesiems asmenims. Galiausiai reikia nustatyti nors minimaliausius konfidencialios informacijos apsaugos reikalavimus.

Trečia – personalo patikimumo sritis. Ji Lietuvos versle yra visiškai apleista. Daugelis verslininkų nekreipia dėmesio į darbuotojų patikimumą. Vieni naiviai galvoja, kad visi žmonės, taip pat ir įmonės darbuotojai, yra lojalūs, todėl nieko nereikia daryti. Kiti galvoja, kad lojalumą galima iš darbuotojų „išmušti“ grasinimais, kumščio į stalą daužymu, darbuotojų aprėkimu. Tai yra klaidingi keliai.

Šioje srityje tikslas yra užtikrinti įmonės materialaus ir intelektualaus turto apsaugą bei sudaryti darbuotojams geras darbo sąlygas, kad jie galėtų efektyviai ir produktyviai dirbti.

Tai galima pasiekti naudojant specialias priemones. Pirma, priimant darbuotoją į darbą ir suteikiant jam teisę dirbti su įmonės konfidencialia informacija bei materialiu turtu, būtina patikrinti kandidato į darbą patikimumą. Reikia atsakyti į paprastą klausimą –„ar asmeniui galima patikėti brangų turtą?“ Antra, būtina kontroliuoti darbuotojo darbą jam dirbant įmonėje. Pasitikėk, bet tikrink. Yra sukurta efektyvi darbuotojų darbo kontrolės sistema. Ji netrukdo darbuotojams dirbti, jų neerzina ir jų nepersekioja, ji, atvirkščiai, jiems padeda spręsti darbe iškilusias ar asmenines problemas. Trečia, tiesiog privaloma kontroliuoti darbuotojo išėjimą, nepriklausomai nuo priežasčių, iš darbo. Dažnas buvęs darbuotojas įsidarbina pas konkurentą ar bando pakirsti įmonės reputaciją, visiems pasakodamas apie neva netikusius įmonės vadovus ir jų neva neteisėtą veiklą.

Ketvirtas įrankis – veiklos auditas. Itin efektyvi ir Lietuvos versle gana paplitusi priemonė. Verslininkai pradeda suprasti audito naudą. Tiesa, veiklos auditorius turi būti pavaldus tiesiogiai įmonės vadovui arba įmonės valdybos pirmininkui. Priešingu atveju jis negalės tinkamai atlikti audito.

Pagrindinis šio įrankio tikslas – įvertinti įmonės verslo procesus ir juos padaryti greitesnius, pigesnius, kokybiškesnius ir saugesnius. Pripažinkite, kad gal metus, trejus, o gal ir penkerius nesidomėjote, kaip konkrečiai (žingsnis po žingsnio) vyksta prekių pirkimas ar pardavimas, kaip darbuotojai naudoja įmonės turtą, kaip, kada ir už kiek darbuotojai pilasi kuro, ką konkrečiai dirba vienas ar kitas darbuotojas, kokie yra jų uždaviniai.

Penktas įrankis – konkurencinė žvalgyba. Ji įmonės vadovams suteikia žinių apie konkurentų veiklą, naujus jų produktus, atidaromas parduotuves, filialus, sandėlius, diegiamas naujas valdymo sistemas, silpnąsias ir stipriąsias vietas, taip pat apie pasikeitimus rinkoje, apie naujas galimybes ir kliūtis, apie įstatymų, susijusių su įmonės veikla, pasikeitimus. Konkurencinės žvalgybos darbuotojai nuolat renka informaciją, ją analizuoja, prognozuoja procesus ir teikia rekomendacijas įmonės vadovams.

Suprantu, kad galima nusispjauti į įmonės saugumą ir vadovautis šūkiu „optimizacija yra svarbiausia, o visa kita neįdomu“. Tai yra klaidingas kelias. Vėliau, kai verslininkai patiria didelių nuostolių, o kartais net bankrutuoja jų įmonės, jie nesiaiškina priežasčių, dėl ko taip atsitiko, jie kaltina kitus žmones: partnerius, pavaldinius, draugus, pažįstamus, politikus, žmonas, vaikus. Kaltina visus, tik ne save. Saugumu privalo rūpintis kiekviena bendrovė, nes saugumas garantuoja, kad jūs gyvensite ir išgyvensite, o gal net pasieksite didelių laimėjimų.

Alfa.lt

Dažnas verslininkas manęs klausia, ar kiekviena įmonė privalo turėti darbuotoją, atsakingą už įmonės saugumą? Atsakau, kad taip, – ir maža,

Ką Daryti, Jei Tave Verbuoja KGB ar FSB?

Ką daryti verslininkui, jeigu jis sulaukia FSB pareigūno vizito ir pasiūlymo dirbti jam ir Rusijai? Vienareikšmio atsakymo nėra. Kiekviena situacija