2024/11/03

Naujienos

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o gal vis dar įtakoja Lietuvos valstybės vystymąsi.

Man tiesiog protu nesuvokiamas dalykas yra tai, kad nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valdžia nusprendė įslaptinti KGB agentus ir juos apginti nuo visuomenės viešo pasmerkimo. Tokia yra tikrovė.

KGB agentus reikia vertinti trejopai:

Iš vienos pusės jie buvo reikalingi visuomenei. Kai kurie KGB padaliniai kovojo su organizuotu nusikalstamumu, su terorizmu ir kitomis visuomenei itin pavojingomis nusikalstamomis veikomis. Tie agentai, kurie padėjo apsaugoti visuomenę ar atskirus jos narius nuo nusikaltėlių, teroristų, buvo geri ir reikalingi agentai. Juos reikėtų vertinti teigiamai.

Tie agentai, kurie padėjo KGB, kaip represiniai struktūrai, susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, padėjo komunistų lyderiams ilgus metus išlaikyti valdžią savo rankose, reikėtų vertinti neigiamai. Jie yra verti pasmerkimo.

Tai asmenys, kurie nieko nedarė, jokios informacijos KGB neteikė, tačiau jie buvo įforminti agentais arba patikimais asmenimis. KGB įstaigoje dirbo tokie patys žmonės kaip ir visuomenėje. Buvo tinginių, buvo karjeristų, buvo vagių, sukčiautojų, provokatorių ir kitokių blogų žmonių. Jie norėjo kilti pareigose, gauti didesnius atlyginimus, premijas, todėl meluodavo vadovams, teikdavo jiems klastotus dokumentus. Jie susitardavo su asmeniu dėl bendradarbiavimo. Tačiau bendradarbiavimo tikslas buvo ne informacijos teikimas, o pinigų gavimas ir jų pasidalinimas. KGB operatyviniai darbuotojai gaudavo operatyvines lėšas ir jas galėdavo išmokėti agentams. Išlošdavo abu. Žmogus sutikdavo, kad jį įformintų agentu, o už tai gaudavo pinigų. KGB darbuotojas dalį pinigų pasiimdavo sau ir galėjo rodyti savo vadovams, kad turi daug agentų, kad yra profesionalus darbuotojas.

Kas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turėjo įvertinti agentų darbą?

Kas ir kaip galėjo apriboti buvusio agento karjerą nepriklausomoje Lietuvoje? Kas tas vertintojas turėjo būti? Mano giliu įsitikinimu juo privalėjo būti Lietuvos visuomenė. Tik ji turėjo spręsti kas vertas pasmerkimo ir bausmės, neleidžiant jam užimti svarbių pareigų valstybės aparate, o kas galėjo toliau sau ramiai gyventi ir dirbti. Reikėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje visus KGB archyvus padaryti viešais ir visiems prieinamiems. Tegu narsto po juos tas kas netingi ir laiko turi, tegu žurnalistai, oponentai ar politiniai konkurentai renka po trupinėlį informaciją apie savo konkurentus ir teikia juos visuomenei skelbdami straipsnius, kitais būdais viešindami apie juos informaciją. Ką su jais daryti, rinkti juos savo atstovais ar skirti juos į svarbius valstybės postus turėjo spręsti visuomenė, o ne kažkokia asmenų grupė, pasivadinusi save laikinąją komisija.

Kodėl taip nebuvo padaryta?

Kodėl nepriklausomos Lietuvos valstybės aukščiausi vadovai, parlamentarai nusprendė sovietinės represinės struktūros KGB agentus ir patikimus asmenis įslaptinti ir suteikti jiems aukščiausio slaptumo žymą? Jeigu kas nors kur nors atskleis informaciją apie buvusio KGB agento buvusią itin pavojingą ir žalingą Lietuvos visuomenei veiklą, tai tas asmuo ilgiems metams už valstybės paslapties atskleidimą bus uždarytas į kalėjimą, o buvęs KGB agentas, dabartinis aukšto rango diplomatas ar valstybės vadovo vyriausiasis patarėjas bus apsaugotas, eis savo pareigas toliau ir toliau kenks Lietuvos visuomenei. Kodėl KGB agentai ir jų visuomenei žalinga veikla, tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi, itin akylai saugoma valstybės saugumo departamento?

Todėl, kad buvę KGB agentai kartu su aktyviausiais ir iniciatyviausiais komunistais valdė mūsų valstybę ilgus metus ir valdo ją dabar. Todėl, kad svarbiausius sprendimus valstybėje priima asmenys, kurie patys buvo KGB agentais, komunistais ar aktyviais komjaunuoliais arba buvo (yra) su jais susiję. Sustokite akimirkai ir žvilgtelėkite giliau į mūsų valstybės vadovų, įtakingų politikų, diplomatų, aukšto rango valdininkų biografijas. Dar kartą paskaitykite viešumoje ne vieną kartą publikuotus straipsnius ir pamatysite bei suprasite, kas yra kas Lietuvoje.

Siūlau visus KGB archyvus išslaptinti ir suteikti galimybę visuomenei su jais susipažinti.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės tikisi iš jo rimtų darbų.

Su kuo susiduria Seimo narys?

  • Milžinišku informaciniu srautu. Šis srautas nesustodamas teka ir teka. Atrodo,kad reikia viską perskaityti, susipažinti, žinoti kas ten parašyta. Jau nekalbu apie tai,kad reikia gilintis ir suvokti problemas. Informacinis srautas apima įvykius užsienio šalyse, šalies vidaus problemas, įstatymų projektus ir jų pataisas, vyriausybės ar ministerijų priimamus sprendimus, visuomeninių organizacijų reikalavimus, išsakytas pozicijas, konkrečių žmonių problemas ir taip toliau ir panašiai. Jei anksčiau būsimasis Seimo narys perskaitydavo tik rytines naujienas ir dar kelis dokumentus darbo metu, o vakare pavartydavo knygą, tai dabar jis tiesiogine ta žodžio prasme paskęsta informaciniame sraute. Jam ištinsta galva ir jis pasimeta;
  • Nesibaigiančiais posėdžiavimais. Seimo narys vos ne kiekvieną dieną posėdžiauja. Tai Seimo salėje, tai komitetų ar komisijų darbe, tai su vyriausybės atstovais, tai su užsienio delegatais, tai konferencijose. Gerai būna, kad Seimo narys žino apie ką posėdyje bus kalbama, nes dažniausiai būna taip, kad jis nežino kokias temas aptars, kokius sprendimus priims ir už ką reikia balsuoti. Ne dėl to, kad Seimo narys yra kvailys ar tinginys, o dėl to,kad jis, paprasčiausiai, nespėja pasirengti posėdžiui, nespėja perskaityti visos medžiagos, nespėja įsigilinti į problemas. Paprasčiausiai, žmogui „sukramtyti“ tokį kiekį informacijos, padaryti išvadas ir pamatyti tinkamiausius sprendimus yra neįmanoma. Seimo narys turėtų turėti pulką itin profesionalių ir gerai apmokamų padėjėjų, kurie perfiltruotų informaciją ir parengtų galimus sprendimų variantus su tų sprendimų pasekmėmis, o kurį sprendimo variantą priimti spręstų pats Seimo narys;
  • Tiesioginiais susitikimais su žmonėmis. Nesibaigiantys skambučiai ir tiesioginiai susitikimai su žmonėmis. Daug rinkėjų nori pamatyti Seimo narį, nes jis už jį balsavo, nes jis juo tiki. Daugelis nori išsakyti savo problemas, savo skaudulius. Kiti reikalauja kuo greičiau išspręsti jų klausimus, nes jei neišspręs, tai oi kaip bus blogai. Atsisakyti šių susitikimų – sunku. Susitikti su visais – neįmanoma.

Kaip dažniausiai po kelių mėnesių darbo Seime elgiasi Seimo narys?

  • Spjauna į viską ir pasiduoda srovės nešamas. Tos srovės tėkmės kryptį nustato tikrieji valstybės valdymo diriguotojai. Apie juos kita kalba ir kitame straipsnyje. Seimo narys praranda savo pozicijas. Jis, balsuodamas Seimo posėdyje už įstatymų pataisas, kelia ranką taip kaip jam frakcijos vadovas pasakė. Komiteto posėdyje kelia ranką taip kaip dauguma kelia arba frakcijos vadovas pasako. Galų gale jam pasidaro viskas dzin. Jis pasitenkina nuolat sau į galvą kaldamas teiginį – Vienas lauke ne karys.
  • Kitas Seimo narys spjauna į viską ir užsiima savo asmeniniais reikalais. Jis naudojasi savo Seimo nario statusu, piktnaudžiauja turimomis galiomis. Jis gyvena ir tvarkosi savo gyvenimą;
  • Dar kiti Seimo nariai sutaria su lobistais dėl jų interesų atstovavimo. Jie kartu su panašiais Seimo nariais Seime „stumia“ šių lobistų interesus, teikia įstatymo pataisas, užklausinėja valstybės įstaigas ar įmones lobistams rūpimais klausimais, inicijuoja lobistų konkurentų tyrimus ir taip toliau ir panašiai. Šis darbas yra konkretus, suprantamas ir gana pelningas.

Kaip turėtų elgtis Seimo narys?

  • Nepasiduoti „visa žinančio asmens (ų)“ – Seimo kanceliarijos darbuotojų, ministerijos biurokratų, patyrusių,Seime ne vieną kadenciją sėdinčių Seimo narių, – įtakoms ir turėti savo poziciją svarbiausiais klausimais. Išklausyti „žiniuonių“ reikia, bet jokiais būdais nereikia vadovautis jų rekomendacijomis. Kartais būna jų pasakymuose gerų ir naudingų dalykų, bet dažniausiai būna atvirkščiai. Nepasiduokite jų įtakai ir nesileiskite jų manipuliuojami;
  • Reikia nusistatyti kelis aiškius tikslus ir uždavinius (projektus): įstatymų pataisas, kuriuos norite keisti, tyrimus, kuriuos norite atlikti, kontrolę, kurią norite padaryti. Ir iš visų jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis „stumkite“ savo projektą, kalbėkite apie jį su visais, įtikinėkite kitus Seimo narius, burkite palaikymo komanda ir nepasiduokite nevilčiai;
  • Būtina bendrauti su rinkėjais. Reikia jiems nuoširdžiai viską pasakoti, aiškinti savo darbus, su kokiomis problemomis susiduriate, kokius sunkumus patiriate. Rinkėjai turi suvokti jūsų darbą, suprasti jūsų veiksmus ir valstybės valdymo sunkumus. Negalima nuo jų viską slėpti ir negalima laikyti juos kvailiai arba „runkeliais“. Rinkėjai nėra kvailiai, o jų dauguma tikrai žino geriausia kiekvienos problemos sprendimą.

 

 

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės ir netikintys – jų nebijome. Mes visiškai jų nebijome. Nugalėti baimę padeda visuomenės budrumas ir žinojimas, kaip apsisaugoti.

Norint nugalėti terorizmą, į kovą su juo reikia pasitelkti privačias įmones, visuomenines organizacijas, visus šalies gyventojus. Kiekvienas visuomenės narys, ir ypač musulmonų bendruomenės atstovas, turi aktyviai savo noru prisidėti prie kovos su terorizmo grėsme.

Šalies gyventojai privalo informuoti teisėsaugos struktūras, tiesiogiai kovojančias su terorizmu, apie įtartinus asmenis ir pastebėtus įtartinus veiksmus, rodančius, kad gali būti rengiamas teroro aktas.

Įtartini veiksmai:

Stebėjimas. Asmenys vaikšto aplink svarbų objektą, užsirašinėja, braižo, skaičiuoja kažką, žiūri per žiūronus, stebi aplinką, fotografuoja, filmuoja. Teroristai prieš rengdami teroro aktą turi išsiaiškinti, kurį objektą geriausia pulti. Jie turi surinkti kuo daugiau informacijos, nustatyti, kaip veikia leidimų režimas, išaiškinti pažeidžiamiausias vietas, kur, sudavus smūgį, objektas patirtų didžiausių nuostolių.

Klausimai. Asmenys užduoda klausimų apie objekte dirbančius darbuotojus, apie buvusius darbuotojus, jų gyvenamąsias vietas, apie objekte naudojamas saugumo sistemas (signalizaciją, vaizdo kameras, budėtojus ir kt.) Asmenys gali tiesiogiai klausti, siųsti elektroninius laiškus ar klausti telefonu.

Testavimas. Bandymas patekti į svarbų objektą. Šį metodą teroristai naudoja tam, kad galėtų išsiaiškinti saugumo sistemos spragas ir jas vėliau išnaudoti atliekant teroro aktą. Prisiminkite neseniai įvykusį atvejį Latvijoje, kai du Rusijos piliečiai neteisėtai įsibrovė į NATO karinį objektą. Jie buvo sulaikyti ir nuteisti. Tačiau iki šios dienos nėra aiškus tikrasis jų įsibrovimo motyvas. Sutikti su pateikta jų įsibrovimo versija tiesiog kvaila ir naivu.

Patalpų įsigijimas. Asmenys šalia svarbaus objekto bando išsinuomoti ar nusipirkti patalpas. Tai gali būti butai, komercinės patalpos, garažai ar rūsiai. Šalia svarbaus, saugomo objekto netikėtai atsiranda nematyti asmenys arba juos darbuotojai pamato pačiame objekte.

Įtartini daiktai. Tai gali būti krepšys, lagaminas, kuprinė, dėžė ir kt. Jei jie yra palikti be priežiūros ir vietose, kuriose būna daug žmonių, paklauskite šalia esančių žmonių, ar ne jiems priklauso daiktai. Jei šeimininkas neatsilieps, būtina nedelsiant informuoti pareigūnus.

Įrankių ir priemonių įsigijimas. Teroro aktui atlikti teroristai turi įsigyti reikalingas priemones ir įrankius. Jie turi nusipirkti ir atsigabenti šaunamuosius ginklus, sprogmenis, pavojingus chemikalus. Jie turi mokytis jais naudotis, pagaminti sprogmenis, užmaskuoti juos, kad galėtų įsinešti į svarbų objektą.

Dokumentai. Teroristai turi ir naudoja kelis pasus, vairuotojo pažymėjimus ar kitus asmens dokumentus skirtingais vardais ir pavardėmis.

Verbavimas. Teroristai kandidatų į kovotojus ieško sau artimoje aplinkoje. Jie nustato tiesioginius kontaktus, bendrauja su žmonėmis, įtikinėja juos prisidėti prie kovos, skleidžia ekstremistines idėjas ir mintis, kursto žmones teroro aktui.

Kas yra svarbūs objektai, kuriuos paminėjau aukščiau? Tai gali būti valstybės valdymo įstaigos, kariniai objektai, ypatingos svarbos infrastruktūros objektai (transportas, elektros, dujų, vandens tiekimas), renginiai, kuriuose renkasi daug žmonių, autobusų, geležinkelio stotys ir oro uostai.

Kam šalies gyventojas turėtų pranešti apie pastebėtus įtartinus asmenų veiksmus? Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi Lietuvoje nėra specialaus operatyvinio padalinio, kuris tiesiogiai užsiimtų kova su terorizmu. Anksčiau toks padalinys buvo Valstybės saugumo departamente (VSD). Tačiau jis buvo panaikintas, o darbuotojai arba atleisti iš darbo, arba perkelti dirbti į kitas sritis. Taigi šalies gyventojams, jei jie pastebėtų įtartinų asmenų ir jų atliekamų įtartinų veiksmų, rekomenduoju skambinti trumpuoju numeriu 112.

Operatoriui trumpai ir aiškiai reikia:

  • pasakyti, kokius pastebėjote įtartinus veiksmus;
  • nurodyti datą, laiką ir tikslią vietą, kur šie veiksmai buvo atlikti;
  • apibūdinti įtartinus asmenis;
  • nurodyti, kuria kryptimi jie (ar jis) nuėjo;
  • pasakyti savo vardą ir pavardę.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad bet kurios valstybės kovoje su islamiškuoju terorizmu esminį vaidmenį atlieka aktyvus musulmonų bendruomenės įsitraukimas. Jis gali labai greitai apriboti ekstremistų galimybes ir padėti teisėsaugai sunaikinti patį reiškinį.

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės

Kartojau, kartoju ir ateity kartosiu šį savo straipsnį taip kaip daro Rusijos troliai. Kartosiu tol kol jis jums įsirėš jūsų galvoje visiems laikams. Tema yra labai aktuali ir svarbi.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

 

Kartojau, kartoju ir ateity kartosiu šį savo straipsnį taip kaip daro Rusijos troliai. Kartosiu tol kol jis jums įsirėš jūsų

Netingėkite, o sėskitės ir perskaitykite ką čia parašiau ir užduokite sau klausimą: Jei energetikos įmonės konsultacijų per 3 metus gavo už 252 milijonus litų, tai naudos iš šių konsultavimų turėjo gauti keletą milijardų. Ar tikrai juos gavo?

Aš asmeniškai dalyvavau LR Seimo laikinosios komisijos tyrime, skaičiau medžiagą, rinkau informaciją ir stebėjausi, kad, pavyzdžiui, sutartis dėl konsultacijų ar teisinių paslaugų gali pamatyti, ne visas, bet kai kurias, pinigų pervedimus, jeigu užsispirdavome taip pat galėjome pamatyti, ne visus, bet kai kuriuos, tačiau galutinio konsultantų ar teisininkų darbo rezultato, niekaip negalėjome įžiūrėti. Koks jis yra? Kur jis yra? Kaip jis atrodo? Kokia jo vertė? Kokią naudą davė įmonei ar Energetikos ministerijai, valstybei, visuomenei? Tuštuma ir tyla. Įslaptinta, konfidencialu, draudžiama ir… neleidžia.

LR Seimas, jei toks dar yra ir jei jis turi „kiaušus“, gali inicijuoti šių rezultatų patikrinimą, tuo labiau, kad Komisijos toks siūlymas jau yra ir jis yra patvirtintas LR Seimo daugumos. (straipsnio pabaigoje jį perskaitysite). Galų gale nors vieną kartą reikia paimti ir išsiaiškinti ar tikrai tos suteiktos paslaugos yra vertos TIEK pinigų ir tuo labiau ekonominės krizės metu?!

O kai išsiaiškins Seimas, jei aiškinsis, tai tikrai nustatys, guldau savo žilą galvą, kad naudos iš konsultacijų didelės negavo, o kai kurios iš jų buvo bevertės. Tuomet Seimui reikėtų nustatyti konkrečius asmenis, atsakingus už sprendimus pirkti konsultacijas ir juos patraukti atsakomybėn. Taip reikėtų padarytų dėl to, kad ateity kiti žinotų, kad asmeninės atsakomybės išvengti nepavyks, jokiais būdais nepavyks.

Jeigu ši problema liks neišspręsta, tai galėsime toliau kovoti su didžiausia dabartine Lietuvos problema – Greta.

Kokias teisines, konsultacines, viešųjų ryšių, mokymo paslaugas ir iš kurių tiekėjų 2009–2012 metais pirko Energetikos ministerija ir jos kontroliuojamos įmonės? Kokia bendra suteiktų paslaugų kaina?

LR Seimo laikinoji tyrimo komisija (Komisija) konstatuoja, kad bendra Energetikos ministerijos ir jos kontroliuojamų įmonių įsigytų paslaugų (teisinių, konsultacinių, viešųjų ryšių ir mokymo) vertė 2009– 2012 m. sudarė apie 252 mln. litų. Iš jų:

teisinėms paslaugoms išleista 94,5 mln. litų,

konsultacinėms paslaugoms – 136,5 mln. litų,

mokymo paslaugoms – 11 mln. litų,

viešųjų ryšių paslaugoms – 10 mln. litų.

Energetikos ministerija 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 23,6 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 22 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 1,5 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 0,06 mln. Lt

Mokymo paslaugų 0,05 mln. Lt

VĮ Ignalinos atominė elektrinė 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 45,55 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 30 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 12,5 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 0,05 mln.

Lt Mokymo paslaugų 3 mln. Lt

 AB „Klaipėdos nafta“ (vadovavo R.Masiulis) 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 71,2 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 7,5 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 61,5 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 0,4 mln. Lt

Mokymo paslaugų 1,8 mln. Lt

AB „LESTO“ 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 7,86 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 1,2 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 0,01mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 1,6 mln. Lt

Mokymo paslaugų 5,05 mln. Lt

AB „Litgrid“ 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 2,3 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 0,9 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 0,5 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 0,6 mln. Lt

Mokymo paslaugų 0,3 mln. Lt

UAB „Visagino atominė elektrinė“ 2010–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 75,8 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 31,8 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 38,5 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 5,5 mln. Lt

UAB „Lietuvos energija“ (be VAE) 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 16,3 mln. Lt.

Teisinių paslaugų – Konsultacinių paslaugų 14,4 mln. Lt

Viešųjų ryšių paslaugų 1,6 mln. Lt

Mokymo paslaugų 0,3 mln. Lt

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009–2012 metais įvairių paslaugų pirko už 0,302 mln.

LEO LT, AB 2010–2011 m. I pusmetį įvairių paslaugų pirko už 8,4 mln. Lt.

Teisinių paslaugų 0,582 mln. Lt

Konsultacinių paslaugų 7,81 mln. Lt

Konstatuotina, kad LEO LT, AB, kontroliuojama Ūkio ministerijos, vėliau – Energetikos ministerijos, turėdama likviduojamos bendrovės statusą, vykdė pirkimus ir sudarydavo sutartis nesilaikydama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, nors Viešųjų pirkimų tarnyba raštu išaiškino, kad LEO LT, AB, kaip perkančioji organizacija, privalo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu. Kas piktnaudžiavo tarnyba? Kas viršijo įgaliojimus? Kuris konkretus asmuo  (-ys) padarė nusikaltimus? Kodėl iki šiol jie nėra nuteisti?

Pažymėtina, kad užsienio teisinių paslaugų įmonės, teikdamos teisines paslaugas Lietuvos energetikos sektoriaus įmonėms, samdėsi vietines Lietuvos teisinių paslaugų įmones ir taip neekonomiškai įsigijo teisines konsultacijas iš vietos subrangovų, kurių valandiniai įkainiai buvo trigubai didesni negu tuometinė rinkos kaina. Tikriausiai pamenate netikėtai kilusį ir labai greitai užgesusį skandalą susijusį su Ignalinos atominės elektrinės subrangovu Ramin Vali. Ar toks elgesys yra teisėtas? Kodėl įmonių vadovai viršijo įgaliojimus, piktnaudžiavo tarnyba?

Komisijos prašymu 2013 m. ir 2014 m. Viešųjų pirkimų tarnybai atlikus patikrinimus buvo nustatyta, kad UAB „Visagino atominei elektrinė“, vykdydama 51 pirkimus, nuolat pažeisdavo Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, neišsaugojo pirkimų dokumentų, tinkamai neįvertino pirkimų poreikių. Tuo pagrindu Generalinė prokuratūra 2013 m. pradėjo du ikiteisminius tyrimus dėl UAB VAE galimai neteisėtai vykdytų viešųjų pirkimų. Kokia jų baigtis? Ar medžiaga perduota teismui? Ar kalti asmenys nustatyti ir nuteisti?

Komisija siūlo:

inicijuoti veiklos audito atlikimą kontroliuojamose energetikos įmonėse dėl 2009–2012 m. pirktų paslaugų (teisinių, konsultacinių, viešųjų ryšių ir mokymo) įsigijimo teisėtumo ir lėšų panaudojimo efektyvumo. Lauke jau 2017 metais, o Komisijos siūlymas vis dar lieka siūlymu.

Valstiečiai!!! Imkit ir išspręskite šį klausimą. Jei išspręsite, jūs laimėsite.

Netingėkite, o sėskitės ir perskaitykite ką čia parašiau ir užduokite sau klausimą: Jei energetikos įmonės konsultacijų per 3 metus gavo

2013 m. lapkričio pradžioje Generalinė prokuratūra netikėtai suaktyvino „flyLaL-Lithuanian Airlines“ bendrovės atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą. Principingas prokuroras pareiškė įtarimus 17 asmenų, atliko kratas jų namuose ir laikinai apribojo nuosavybės teises į kilnojamąj ir nekilnojamąjį turtą.

Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime atvejį, turintį reiderizmo požymių. Dėmesys – ne verslininkų tikslams ir jiems pasiekti naudojamiems veiksmams – juos nagrinėja prokuratūra, – o Valstybės saugumo departamento (VSD) atskirų pareigūnų veiksmams, kurie galimai prisidėjo ir padėjo verslininkams siekti savo tikslų. Dėmesį skirsime įvairaus slaptumo pažymoms. Kas jas rašo? Kodėl rašo? Kaip rašo? Kuo jos tokios ypatingos?

Tačiau pradžioje, kad visiems būtų aiškiau, trumpai sustosime ir išsiaiškinsime, kas yra reideris ir kokius metodus jis naudoja savo darbe.

Reideris yra įmonė, kuri siekia perimti kitos kompanijos akcijas arba jos valdymą prieš savininkų valią. Vieni teigia, kad reideriai elgiasi teisingai, atlieka sanitaro vaidmenį rinkoje. Pašalina silpnus veikėjus ir taip palaiko sveiką konkurenciją ir efektyvų rinkos mechanizmų veikimą. Kiti teigia, kad reideriai yra blogis. Jie užsiima nusikalstama veikla. Pagrindinis jų tikslas ne eliminuoti iš rinkos silpniausius, o atimti verslą (turtą) ir gauti greitą didelį pelną. Neigiamos pasekmės visuomenei, valstybės ekonomikai jų nedomina ir nejaudina.

Reideriai, siekdami savo tikslų, naudoja tam tikras priemones.

1. Teisminiai ginčai. Kuo daugiau ginčų, tuo geriau. Reideriai naudojasi įstatymų spragomis, o taip pat korumpuotų teisėjų paslaugomis.

2. Ikiteisminiai ir operatyviniai tyrimai. Kuo daugiau tyrimų, tuo geriau. Pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvoje nėra sudėtinga. Apie operatyvinio tyrimo inicijavimą nėra net ką kalbėti. Svarbiausia turėti savų žmonių teisėsaugos struktūrose. Visi tyrimai sudaro sąlygas sugadinti, apnuodyti bet kurio žmogaus gyvenimą.

3. Valstybės institucijų patikrinimai, užklausimai, pretenzijos. Reikalingi korumpuoti valdininkai, kurie, pasišildę papildomais piniginiais įnašais, imtųsi aktyviai veikti prieš įmonę. Valstybės institucijų patikrinimai, užklausimai yra efektyvi priemonė. Ji, greičiausiai, baigiasi niekuo arba nedidele bauda, įspėjimu. Tačiau nervų sugadina daug. O reideriams svarbiausia yra išlaikyti kuo didesnę įtampą, kad žmogus palūžtų.

4. Informacinės atakos arba juodosios technologijos. Kiekviena diena prasideda naujiena, kuri labai nepalanki įmonei. Darbuotojai nieko nedaro, tik skaito ir komentuoja naujienas. Jie pradeda grupuotis. Dažnai grupuotės pradeda pasisakyti prieš vadovus ir akcininkus. Įmonės partneriai pradeda abejoti bendrovės patikimumu ir bijo dėl savo reputacijos. Kai kurie atsisako partnerystės. Visuomenė, kuri ir taip nekenčia verslininkų, džiūgauja, kad pagaliau įsigalės teisybė.

5. „Specialistų“ paslaugos. Kai prasideda reiderių ataka, įmonės vadovai ar savininkai sulaukia įvairių specialistų siūlymų padėti. Iniciatyva visada būna iš specialistų pusės. Vien tai turėtų kelti vadovams įtarimų. Šiuos specialistus siunčia reideriai, ir jeigu vadovai nusprendžia pasinaudoti jų paslaugomis, tai reideriams labai palengvina darbą. Šie specialistai ne tik rinks informaciją apie vadovų nuotaikas, psichologines problemas, rengiamus gynybinius planus, jų silpnas vietas, bet ir paveiks vadovų sprendimus, plaus jiems smegenis, kels didesnę sumaištį ir t. t.

6. Slaptos pažymos. Jas rašo teisėsaugos institucijos, atsakingos už nacionalinį saugumą. Šios pažymos yra labai svarbios, nes jomis tiki valstybės vadovai, jomis galima formuoti vadovų nuomonę, daryti poveikį jų daromiems sprendimams. Ir patys vadovai, mosuodami pažymomis ir jomis remdamiesi, gali priimti reideriams palankius sprendimus.

Taigi grįžkime prie mūsų pagrindinės temos.

Gediminas Žiemelis su kompanija rengėsi Vilniaus oro uoste pastatyti naują keleivių terminalą, kuriame galėtų aptarnauti apie 5,5 mln. žmonių. Jie sudarė verslo planą, surado rėmėjų ir užtarėjų valdžioje ir pradėjo aktyviai įgyvendinti projektą. Tačiau susidūrė su tuometinio susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus ir Tarptautinio Vilniaus oro uosto vadovybės prieštaravimu. Jie nenorėjo G. Žiemelio projekto, įžvelgė klastą ir kitus tikslus.

„Mane labai stebina „flyLAL“ vadovų komentarai, nors nenoriu veltis į jokias diskusijas ar ginčus dėl to, kad Susisiekimo ministerijos valdininkai nekreipė dėmesio į jų problemų sprendimą. Tai vienas sektorių, kuris mums buvo jautriausias – ir dėl mokesčių, ir dėl kainų politikos, – tvirtino A. Butkevičius. – Bet buvome aiškiai pasakę, kad neisime vienos kompanijos protegavimo keliu. Tai ir buvo viena konflikto priežasčių.“

Pasak A. Butkevičiaus, kompanijos noras bet kokia kaina pasistatyti terminalą buvo toli siekiančio plano dalis. Jo tikslas – per naująjį privatų terminalą leisti pagrindinį keleivių srautą. Vilniaus oro uostas greičiausiai patirtų bankrotą, o tada privatininkai iš „FlyLaL Group“ perimtų visą oro uosto turtą ir taptų vieninteliais ir nepakartojamais „nacionaliniais vežėjais“.

G. Žiemelis susidūrė su rimtomis kliūtimis. Reikėjo nedelsiant spręsti netikėtai iškilusią problemą. Labiausiai projekto įgyvendinimui priešinosi Vilniaus oro uosto vadovybė. Reikėjo ją pašalinti arba priversti paklusti. Šiam tikslui pasiekti G. Žiemelis galimai pasitelkė atskirus VSD darbuotojus.

Valstybės saugumo departamento darbuotojai, vadovaujami Trečiosios valdybos viršininko Lino Jurgelaičio, galimai ėmėsi aktyvių veiksmų padėti G. Žiemeliui. Jie parašė kelias pažymas, skirtas prezidentūrai, Vyriausybei ir Susisiekimo ministerijai. Šiose pažymose saugumiečiai pabrėžė, kad Vilniaus oro uosto vadovybė netinkamai ir aplaidžiai vykdo savo pareigas, kad daug dėmesio skiria pašaliniams reikalams, o ne oro uosto problemoms spręsti.

„Vilniaus oro uostas, neskirdamas reikiamo dėmesio įmonės veiklos plėtrai ir konkurencingumui gerinti, vykdo įvairias šalutines veiklas, kurios visiškai nesusijusios su pagrindine oro uosto veikla, pavyzdžiui, augina gėles ir agurkus“, – be visokių kitokių niekų buvo rašoma L. Jurgelaičio vadovaujamos valdybos pažymoje.

VSD pažymų turinys sutapo su privačios G. Žiemelio kompanijos skundų turiniu. Saugumiečiai neskirdavo didelio dėmesio informacijai rinkti ir analizuoti. Jie paprasčiausiai ant oficialaus VSD blanko galimai perrašydavo G. Žiemelio pavaldinių sukurtų raštų turinį. Pažymas su atitinkama slaptumo žyma išsiųsdavo svarbiausioms valstybės institucijoms.

„Kai pamačiau tas pasakėles apie auginamus agurkus ir gėles, iš karto supratau, iš kokio šaltinio mūsų saugumas gauna informacijos“, – pasakojo buvęs susisiekimo ministras A. Butkevičius, kurį VSD 2007 metų pabaigoje „šėrė“ savo analitikų pažymomis.

„Jos turinys tuo metu buvo sutapęs su vienos anksčiau gautos pažymos iš privačios kompanijos turiniu. Buvo rašoma, kad oro uostas neefektyviai naudoja lėšas, gautas iš tiesioginės oro uosto veiklos, o tiesiog turi šiltnamius, kuriuose augina gėles ir daržoves, nors tie šiltnamiai jau buvo nugriauti prieš dvejus metus“, – gegužę yra sakęs ministras pirmininkas A. Butkevičius.

Atrodo, kas čia tokio baisaus, kad saugumo darbuotojai paėmė ir nurašė privačios kompanijos skundų turinį. Rinkti informaciją yra saugumo darbas. Tačiau šiuo atveju ne viskas yra taip paprasta. Visų pirma, informacija, kuri buvo teikiama valstybės vadovams, ne visais atvejais atitiko tikrovę. Be to, kai pažymos buvo teikiamos, vyko aršus konfliktas tarp privatininkų ir Vilniaus oro uosto vadovybės. Ir trečia, kaip teigė A. Butkevičius, proteguoti vieną įmonę ir sudaryti jai geriausias sąlygas yra netinkamas ir nepriimtinas kelias.

VSD pažyma yra labai svarbi. Tai ne privatininko advokatų parašytas skundas ar raštas. Departamentas yra atsakingas už valstybės nacionalinį saugumą. Tuometiniai valstybės vadovai prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas skaitė saugumo pažymas apie oro uosto vadovų „nusižengimus“, apie grėsmes tarptautiniam oro uostui, ir piktinosi bei lingavo galvomis – ajajai, kaip negerai. Jie susiformavo neigiamą nuomonę apie oro uosto vadovybę. Juk pažyma yra Valstybės saugumo departamento. Ji negali klaidinti

VSD pažyma duoda labai rimtą pagrindą valstybės vadovams ja remtis ir jos pagrindu priimti sprendimus. Užtenka, pavyzdžiui, premjerui G. Kirkilui pasakyti, kad, remiantis VSD pateikta slapta informacija, nusprendžiau organizuoti pasitarimą aukščiausiu lygiu. Nurodžiau savo patarėjui Albinui Januškai į pasitarimą pakviesti VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją Darių Jurgelevičių, verslininką G. Žiemelį (reikia išklausyti visas puses ir būti objektyviam) ir susisiekimo ministrą A. Butkevičių. Išsiaiškinti, kodėl trukdoma įgyvendinti privataus verslo iniciatyvą, kodėl iki šiol nėra išduotas leidimas statyboms, kas ir kodėl prieštarauja projektui.

Tai išgalvota istorija arba sapnas (sapnai, kaip ir pažymos, Lietuvoje yra labai populiarus dalykas), tačiau jis aiškiai parodo, kokią didelę įtaką turi VSD pažyma, ir kaip galima ja manipuliuoti aukščiausiais valstybės vadovais bei galimai padėti privatininkams už sąlyginai nedidelę kainą perimti didelės vertės nuosavybę į savo rankas.

VSD slaptos pažymos tampa įrankiu ne tik susidoroti su nepaklusniais politikais, valstybės tarnautojais ir valstybės įmonių vadovais, bet ir formuoti svarbių valstybėje asmenų nuomonę vienu ar kitu klausimu. Atskirų teisėsaugos įstaigų pareigūnų manipuliavimas klaidinančiomis, tikrovės neatitinkančiomis pažymomis kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. VSD pareigūnai privalo šnipus gaudyti, o ne padėti privačiam verslui perimti iš valstybės didelės vertės turtą.

Alfa.lt

2013 m. lapkričio pradžioje Generalinė prokuratūra netikėtai suaktyvino „flyLaL-Lithuanian Airlines“ bendrovės atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą. Principingas prokuroras pareiškė įtarimus 17