2020/07/05

Naujienos

Domėjimasis Rusijos istorija, susipažinimas su pirminiais šaltiniais kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tas, kas renka šimto metų senumo informaciją apie Rusijoje vykusius įvykius, yra šnipas, kuris turi būti išvytas iš šalies. Jis siekia surengti revoliuciją Rusijoje ir nuversti Vladimiro Putino valdžią.

Galvojate, kad esu išprotėjęs ir rašau visokias nesąmones. Patikinu jus – tikrai ne. Jaučiuosi puikiai. Rašydamas straipsnį, remiuosi faktais, kurie visai neseniai buvo atskleisti Didžiosios Britanijos ir Rusijos žiniasklaidos priemonėse. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pareigūnai Žemutiniame Naugarde sulaikė 25 metų studentę iš Didžiosios Britanijos ir pareiškė jai įtarimus šnipinėjimu ir griaunamąja veikla Rusijoje.

Sulaikymo metu studentė Laura Sumner sėdėjo Žemutinio Naugardo valstybinio archyvo pastate ir skaitė pirminius 1917 metų tuometinės valdžios dokumentus. Teisę jai susipažinti su šiais dokumentais suteikė archyvo darbuotojai, nes tokia buvo nusistovėjusi tvarka ir praktika. Bendradarbiavimas tarp Rusijos ir kitų pasaulio šalių mokslininkų iki šiol vyko normaliai. Tačiau dabar viskas pasikeitė.

View image on Twitter

Aiškėja, kad FST kruopščiai tiria į Rusiją atvykusių užsienio mokslininkų ir su jais susijusių asmenų veiklą. Jie įtaria, kad Vakarų šalių žvalgybos, prisidengusios mokslininkų vardais, šnipinėja ir Rusijoje vykdo žvalgybines operacijas. Neaišku, kokiu būdu FST gavo informacijos apie itin Rusijos valstybei pavojingą L. Sumner veiklą. Gal jie ją sekė nuo pat jos atvykimo į Rusiją? Gal FST agentas, dirbantis valstybės archyvuose, slapta pranešė apie pavojų saugumo pareigūnams? Neaišku. Tačiau aišku tiek, kad jauna mergina, mylinti šunis ir istoriją, buvo sekama ir prižiūrima. Pareigūnai laukė, kol ji pradės daryti, jų akimis žiūrint, nusikaltimą prieš valstybę.

Vos tik L. Sumner paėmė dokumentus, nusinešė juos prie stalo ir pradėjo nagrinėti, į salę įsiveržė FST agentų būrelis. Jie blokavo visus išėjimus iš pastato. Visų kitų salėje esančių asmenų akyse pareigūnai išsivedė vargšę, išsigandusią Vakarų valstybių „šnipę“ iš salės ir nusivežė į specialias tardymui skirtas patalpas.

Studentė buvo tardoma. Kokiu tikslu atvyko į Rusiją? Kodėl siekė susipažinti su 1917 metais Rusijoje vykusiais revoliuciniais įvykiais? Kodėl ją domino tų metų darbininkų gyvenimo sąlygos, tarpusavio santykiai ir ryšiai su revoliucionieriais? Nuo kada ji dirba Vakarų žvalgyboms? Kas jai formuoja uždavinius? Kas siuntė ją į Rusiją? Kaip Vakarų žvalgyba ruošiasi kurstyti revoliuciją Rusijoje ir pakeisti V. Putino valdžią? Kas sieja ją ir profesorę Sarah Badcock? Tokie klausimai, kaip galima spėti, jaunai studentei buvo užduoti tardymo metu.

L. Sumner buvo pripažinta kalta pažeidusi turistų Rusijoje buvimo tvarką. Teismas jai skyrė piniginę baudą, o FST išvijo ją iš šalies, nes tolimesnis jos buvimas Rusijos teritorijoje esą kėlė itin didelę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui.

Rusijos leidinys „Lifenews”, palaikantis Kremlių ir nuolat skleidžiantis dezinformaciją bei Kremliaus propagandą Vakarų pasauliui, išdidžiai pranešė, kad Rusijos saugumo struktūros identifikavo ir neutralizavo Didžiosios Britanijos žvalgybos šnipę L. Sumner, kuri, apsimetusi studente rinko ir analizavo informaciją apie 1917 metų revoliuciją Rusijoje. L. Sumner, veikusi kartu su Notingemo universiteto profesore, Rusijos istorijos eksperte S. Badcock, – neva pagrindinė „oranžinių revoliucijų“ rengėja buvusiose sovietinėse respublikose.

Ši istorija yra labai svarbi tiems asmenims, kurie su įvairiais reikalais vyksta į Rusiją. Kiekvienas iš jų gali susidurti su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir jų atžvilgiu atliekamomis provokacijomis. Kiekvienas iš jų gali būti apkaltintas pavojinga Rusijos nacionaliniam saugumui veikla ir sulaikytas.

Atminkite, kad Rusijoje grįžo seni KGB darbo metodai. Kiekvienas užsienietis yra potencialus Rusijos valstybės priešas, todėl turi būti nuolat sekamas. Jei didžiuosiuose miestuose FST ir policija nelabai turi fizinių galimybių sekti kiekvieną užsienietį, tai provincijos miestuose ir miesteliuose užsieniečiai prižiūrimi itin akylai. Nepakliūkite į jums paspęstus spąstus. Turėsite daug, labai daug problemų.

Alfa.lt

Domėjimasis Rusijos istorija, susipažinimas su pirminiais šaltiniais kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tas, kas renka šimto metų senumo informaciją apie

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian” žurnalistai ilgai spaudė policijos vadovybę, reikalaudami atskleisti tiesą apie mirusių vaikų identifikacinių duomenų naudojimą slaptose operacijose. Žurnalistai po ilgo tyrimo išsiaiškino, kad Metropoliteno policijos specialusis padalinys, kuris jau yra išformuotas, nesibodėjo savo slaptoje veikloje apsimetinėti seniai mirusiais asmenimis.

Britų policija dvejus metus laikėsi savo ir nesutiko prisipažinti bei atskleisti daugiau detalių apie mirusių vaikų duomenų panaudojimą rengiant fiktyvius dokumentus. Pareigūnai teigė, kad ši informacija sudaro valstybės paslaptį ir negali būti atskleista.

Žurnalistai buvo atkaklūs. Į pagalbą jie pasikvietė politikus, parlamento narius bei visuomenę. Bendromis pastangomis jiems galiausiai pavyko prakalbinti policijos vadovus. Šie pripažino, kad pareigūnai, dirbantys po priedanga, naudojo mirusių vaikų asmens duomenis. Policijos vadovybė patvirtino neprašiusi mirusių vaikų tėvų leidimo, tačiau ir toliau tvirtino, kad dirbo teisėtai ir įstatymų nepažeidė. Esą jos slapta veikla buvo nukreipta į visuomenės interesų gynimą, todėl yra morališkai pateisinama. Vadovai atsisakė viešai atsiprašyti mirusių vaikų tėvų.

Žurnalistai atskleidė, kad Didžiosios Britanijos policijoje buvo specialus padalinys, kurio pareigūnai kelis dešimtmečius dirbo po priedanga ir savo veikloje naudojo fiktyvius dokumentus. Dažniausiai būdavo paimami vaikų, kurie mirė būdami 3–15 metų amžiaus, duomenys.

Žurnalistai išsiaiškino 80 tokių atvejų, kai policininkai pasinaudojo velionių duomenimis. Jų pagrindu policija parengdavo fiktyvius asmens dokumentus: pasus, asmens korteles, draudimo korteles su numeriais, vairuotojo pažymėjimus ir t. t. Policininkai, naudodamiesi fiktyviais dokumentais, netikrais vardais ir pavardėmis, įsiskverbdavo į įvairias policiją dominančias visuomenines organizacijas. Dažniausiai tai būdavo ekstremistinės grupės, kurios savo veikloje naudojo arba galėjo panaudoti smurtą.

„The Guardian“ žurnalistams pavyko rasti ir prakalbinti kelis po priedanga dirbusius policininkus.

Vienas iš pareigūnų pasakojo 1993 metais visą vasarą su kolegomis praleidęs Nacionaliniame gimimo, santuokos ir mirties registracijos archyve. Jie ieškojo mirusių vaikų, kurių duomenys jiems geriausiai tiktų. Gimimo metai turėjo būti tokie patys kaip ir policijos karininko, vardų sutapimas būtų buvęs privalumas, o pavardė turėjo būti neįsimintina, neišsiskirianti ir ne itin populiari. Tokios pavardės, kaip Smithas, nėra tinkamos, nes taip pasivadinęs asmuo iš karto sukelia įtarimą. Vienas policininkas rado ketverių metų mirusio vaiko duomenis, kurie jam tiko. Kitas pasisavino aštuonerių metų per automobilio avariją žuvusio mažamečio, o dar kitas – šešerių metų vaikučio, mirusio nuo leukemijos, tapatybę.

Kai britų policininkai randa jiems tinkamus duomenis, jie privalo susikurti ir susigyventi su savo nauja biografija – legenda, t. y. su savo nauju gyvenimu. Jie turi surinkti informaciją apie vaiko tėvus, jų darbus, gyvenamąją vietą, įpročius. Jie turi viską permąstyti savo galvoje, įkalti sau, lyg jie iš tikrųjų tą kitą gyvenimą gyveno. Vienas iš policininkų pasakojo, kad jo pasirinkto vaiko tėvas buvo karinio jūrų laivyno karininkas. Jis save įtikinėjo, kad jo tėvas buvo labai griežtas, reikalavo disciplinos, kartais auklėdavo diržu. Visos šios detalės policininkams buvo reikalingos tam, kad apsaugotų save, o savo naujiems „bičiuliams“, kuriuos jie privalėjo slapta sekti, pasakotų ne tikrą gyvenimo istoriją, o fiktyvią, išgalvotą.

Policininkas, kuris rengiasi naudoti mirusio vaiko asmens duomenis, taip pat važiuoja į miestą, kuriame gyveno vaikas. Jis kelias savaites vaikšto po gatves, apylinkes, susipažįsta su aplinka, kurioje gyveno nepilnametis. Policininkas turi žinoti, kaip atrodo namas, kokiu autobusu vaikas važiuodavo į mokyklą, kaip atrodo mokykla, kokia šalia parduotuvė, kur yra paštas, jis turi atsiminti net kvapus, kurie sklinda iš kanalizacijos šulinio.

Kai policijos karininkas susigyvena su savo antruoju gyvenimu, jis būna pasiruošęs vykdyti slaptas užduotis po priedanga – įsiskverbti į ekstremistinių organizacijų gretas.

Šis darbas, prakalbintų policininkų teigimu, yra labai rizikingas. Nuo pat darbo pradžios jautiesi kitoks, jautiesi pažeidžiamas. Nuolat turi būti budrus. Juk organizacijos ar nusikalstamos grupuotės, kurios nariu tampa policininkas, gali patikrinti jį ir jo biografinius duomenis. Gali nuvažiuoti į jo buvusią gyvenamąją vietą. Buvo toks atvejis, pasakoja vienas iš policininkų, dirbusių po priedanga. Jis susidraugavo su mergina, kuri buvo stebimos organizacijos narė. Jie draugavo dvejus metus. Mergina įsimylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad po priedanga dirbusiam pareigūnui prireikė dingti. Mergina pradėjo jo ieškoti. Pagal prieinamus dokumentus ji patikrino meilužio gimimo duomenų tikrumą. Tačiau galiausiai ji nutraukė tyrimą. Jeigu ji būtų radusi netikrus pareigūno tėvus ir paklaususi jų, kur sūnus, operacija būtų sužlugdyta.

Policininkai taip pat pasakojo, kad labai sunku naudotis mirusio vaiko vardu ir pavarde. Nesmagu, kai ateina gimtadienio diena ir tave su tuo sveikina. Jauti, kad kažką darai ne taip. Juk vaiko nėra, jis miręs, o tu esi vos ne vagis, kuris pavogė nekalto asmens duomenis ir juos naudoja.

Kitas policininkas pasakojo, kad ilgą laiką negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis yra ne jis, o miręs vaikas. Juk jis pats turi šeimą ir mažų vaikų. Tokių pačių, kaip tas, kuris žuvo per automobilio avariją ar nuo kraujo vėžio. Sako dažnai, vėlai vakare atsigulęs lovoje, pagalvodavo „o kas aš toks esu“. Sąžinė grauždavo iš vidaus. Ir tokia savijauta ilgai nepraeidavo.

Didžiojoje Britanijoje toliau diskutuojama apie šį policijos naudojamą kovos su nusikaltėliais ar šiaip visuomenės ramybės drumstėjais metodą. Vieni teigia, kad jis nėra tinkamas, amoralus. Juk tėvų niekas neinformuoja, kad naudojamasi jų mirusių vaikų duomenimis. Juk niekas jų leidimo neprašo. Kiti teigia, kad šis metodas tinkamas, nes jis yra naudojamas kovai prieš nusikaltėlius, juo saugoma visuomenės gerovė nuo įvairaus plauko pavojingų žmonių, o mirusių vaikų dokumentų panaudojimas apsaugojo ne vieno po priedanga dirbusio pareigūno gyvybę.

Teisybės yra ir vienos, ir kitos pusės argumentuose. Tačiau įsivaizduoju situaciją, kai banditai išsiaiškina, kad vienas iš grupės narių yra išdavikas. Jie nori jam atkeršyti, tačiau jo niekur neranda. Jie nusprendžia keršyti tėvams. Juos randa, kankina, aiškina jiems, kad jie turi kentėti ir mirti dėl jų sūnaus (sūnaus, kurio seniai nėra, vietoj kurio yra pasilikęs tik skausmas ir atgaila) išdavystės. Įsivaizduoju, kokį dvigubą šoką patirtų tėvai. Juk jų mylimas vaikelis, būdamas vos kelerių metų, paliko šį pasaulį. Ką jis, ką jie ir kam blogo padarė?

Alfa.lt

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian” žurnalistai ilgai spaudė policijos vadovybę, reikalaudami atskleisti tiesą apie mirusių vaikų identifikacinių duomenų naudojimą slaptose

2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė metiniame pranešime teigė: „Niekdariai, nemokšos, o ypač parsidavėliai atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais…“, „teisėkūra dirba atskirai žinybai, saujelei, grupelei ar grupuotei…“, „atskiros grupelės užsakytas, korupcijs ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas…“.

Štai toks buvo mūsų prezidentės požiūris į aukščiausią šalies valdžią: Seimą. Suprantu prezidentę. Ji savo pranešime, norėdama akcentuoti, labiau pabrėžti Seimo problemas, apie jas kalbėjo paprasta, visiems priimtina, griežta ir be jokios diplomatijos kalba, kad liaudis suprastų. Sunku patikėti, kad prezidentė iš tikrųjų nori menkinti ir tyčiotis iš Seimo.

Tačiau mūsų prezidentė neatkreipė dėmesio į tai, kad jos paskirti patarėjai ir teisėsaugos pareigūnai kiekvieną jos pasakytą žodį priims kaip ženklą (nurodymą) veikti: tikslai nustatyti, uždaviniai suformuoti, priešas nurodytas – pirmyn. Nė už ką nepatikėsiu, kad mūsų teisėsaugos vadovai išdrįstų priimti svarbius sprendimus rezonansinėse bylose be prezidentūros palaikymo. Jie piršto nepajudins, kol negaus komandos, nurodymo ar pritarimo, o ką kalbėti apie aukščiausios valdžios ignoravimą.

Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamento vadovai. Nors vieni vadovai keitė kitus, tačiau tyčiojimasis ir nesiskaitymas su Seimu tęsėsi toliau. Ilgus metus Seimas niekaip negalėjo išsireikalauti garsiai ir liūdnai pagarsėjusių dvylikos analitinių pažymų. Saugumiečiai ignoravo Seimą. Kartais visai neatsakydavo, kartais atsakydavo, tačiau ne į tą klausimą, o kartais aprašydavo (įvairiomis nesąmonėmis) pažymas, tačiau pačių pažymų neteikdavo. Tai buvo atviras ir agresyvus pasityčiojimas iš viso Seimo. Tikrai žinau, kad saugumiečiai nuo aukščiausios šalies valdžios (galimai) nuslėpė nusikaltimus. Ne paprastus nusikaltimus (galimai) nuslėpė, o nusikaltimus prieš valstybę. Šiandien (tikriausiai) byla sunaikinta. Asmenys, veikę prieš valstybę, jos interesus yra apsaugoti. Buvo ką slėpti.

Į Seimą ilgą laiką kojas šluostėsi Valstybės saugumo departamentas kartu su teisėjais. Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija, Seimo pirmininkės I.Degutienės nurodymu, bandė atlikti parlamentinį tyrimą ir išsiaiškinti, ar teisėtai saugumiečiai seka žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir kitus viešus ir aktyvius visuomenės narius. Tyrimas baigėsi visišku fiasko. Saugumiečiai tiesiog išsityčiojo iš Seimo pirmininkės, Seimo komisijos ir jos pirmininko K. Ramelio.

„Gaudavom tokį trafaretinį atsirašymą, kad atsižvelgiant į įstatymus informacija apie slaptus bendradarbius ir tyrimo taktiką ir metodiką neteikiama. Atviras tyčiojimasis ir nebaudžiamumas. Buvo vengiama atsakyti dėl to, kad, greičiausiai, tai buvo daroma (slaptai sekama) be pagrindo ir neteisėtai. Buvo ką slėpti“,- piktinosi Seimo narys, komisijos pirmininkas K.Ramelis.

Į Seimą kojas nusišluostė ir FNTT vadovas K.Jucevičius. Ką tik paskirtas FNTT vadovas K.Jucevičius pasiuntė Seimo Antikorupcijos komisiją (AK) kuo toliau su savo klausimais. Jis ignoravo ją. Neišsivaizduojamas dalykas. Ir iš kur tokios galios ir drąsa?

AK iš FNTT direktoriaus norėjo išgirsti ir pasiaiškinti apie situaciją, kai, AK atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad K. Jucevičius galėjo būti atsakingas dėl slaptų FNTT dokumentų dingimo.

„Jucevičius tiesiai šviesiai pasakė, kad mes nesiruošiame nieko atsakinėti…“, – AK posėdyje teigė komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis. Matyt, buvo ką slėpti.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas Seimo narius vadina „veikėjais“. Buvusio Seimo Antikorupcijos komisija tyrė FNTT vadovų atleidimo iš tarnybos aplinkybes. Keli komisijos nariai pripažino, kad viename iš posėdžių aštrių klausimų sulaukęs V.Vasiliauskas metė repliką: „Na, na, veikėjai, kai ratas apsisuks, pažiūrėsime“. Seimo nariai tokį pasakymą įvertino kaip galimą spaudimą komisijos nariams.

Prokuratūra ne pirmą kartą ignoruoja Seimo komisiją. Anksčiau generalinis prokuroras net nesivargino eiti į Seimą. Siųsdavo savo pavaldinius. Dabar sprendimus Generalinėje prokuratūroje priiminėja provincijos prokuroras. Jis pasakė, kad Seimo laikinoji komisija įrašų negaus, ir taškas. Jeigu pateiks įrašą, tai Seimo nariai, tikriausiai, pamatys, kad ikiteisminiai tyrimai pradėti neteisėtai ir neturint pagrindo. Yra ką slėpti.

Įdomiai mūsų valstybėje viskas yra sprendžiama. Antstolė vadovauja 240 policijos pareigūnams. Nurodo jiems, kaip pulti ir užimti privatų namą, kaip išvaikyti žmones, kaip atimti mergaitę. Šiaulių prokuroras šokdina 141 Seimo narį. Jis reikalauja jų atiduoti jam Seimo narę N.Venckienę, tačiau atsisako suteikti jiems įrodymų medžiagą. Ir iš kur tokia drąsa?

Ką čia daugiau rašysi, viskas ir taip aišku. Seimas yra sumenkintas ir pažemintas. Niekas su juo nesiskaito. Jam tik nurodinėja. Ei, veikėjai, jūs privalote priimti štai tokį ir tokį sprendimą.

Seimas yra demokratijos rodiklis. Blogas jis ar geras, korumpuotas ar ne, tačiau jis yra. Mes jį renkame, suteikiame jam įgaliojimus veikti mūsų vardu, priimti svarbius sprendimus, kontroliuoti biurokratus, valdyti valstybę. Koks jis bebūtų, tačiau jis yra mūsų. Kai gynėme laisvę ir šalies nepriklausomybę, tai gynėme Seimą, nes jis yra demokratijos garantas.

Blogiausia ir bjauriausia yra tai, kad dauguma Seimo narių savo noru tampa „veikėjais“. Jie balsuoja taip, kaip jiems yra liepta. Jiems nereikia įrodymų. Jiems reikia nurodymų.

Jeigu prarandame Seimą, paskutinį demokratijos bastioną, tai norisi straipsnį užbaigti mūsų prezidentės žodžiais: „Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.“

Alfa.lt

2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentė metiniame pranešime teigė: "Niekdariai, nemokšos, o ypač parsidavėliai atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais,

Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo didesnis niekšas jis yra. Geras žvalgas privalo turėti šias charakterio savybes: drąsą, ryžtą, atkaklumą, protą, gudrumą, sumanumą, gebėti operatyviai orientuotis naujose situacijose ir priimti tinkamus sprendimus, būti skvarbaus mąstymo. Žvalgas asas taip pat privalo būti geru manipuliatoriumi, mokėti šantažuoti, meluoti, apgaudinėti, dezinformuoti, įvilioti į spąstus, būti dviveidžiu, abejingu, nesąžiningu ir labai geru aktoriumi.

Visų žvalgų pagrindinis uždavinys yra sukurti platų ir kokybišką agentūrinį tinklą. Kuo daugiau agentų dirbs jam, tuo daugiau informacijos turės. Jie laiku informuos šį apie kylančias grėsmes ir pavojus, taip pat duos išsamių atsakymų į iškilusius klausimus. Agentai taip pat pasirūpins, kad būtų priimti žvalgui reikalingi ir jo šeimininkus tenkinantys sprendimai.

Žvalgas privalo nuolat verbuoti, verbuoti ir dar kartą verbuoti. Jis turi parinkti kandidatus, kurie turėtų taip pat verbuoti, juos ištyrinėti, rasti silpniausią vietą, apsukti ir užverbuoti. Žvalgas turi sugebėti per kuo trumpesnį laiką įgauti žmogaus pasitikėjimą, priversti patikėti juo ir išpasakoti jam savo ir draugų, bendradarbių, darbovietės paslaptis ir blogybes. Būtų viskas labai paprasta, jeigu kiekvienas žmogus lengvai sutiktų dirbti žvalgu – būti jo agentu. Gyvenimas yra sudėtingas, o žmonės yra dar sudėtingesni. Todėl žvalgas privalo sugalvoti daug įvairių spąstų (fintų), kaip priversti žmogų dirbti jam, išduoti draugus, kolegas ir jų paslaptis.

Pateikiame dažnus, žvalgų taikomus spąstų būdus. Žinokite juos ir saugokitės.

Medaus. Jūs turite silpnybę – mėgstate seksą? Be jo tiesiog neįsivaizduojate savo gyvenimo? Apie šią silpnybę žvalgas tikrai sužinos ir būtinai ja pasinaudos. Jis supažindins jus su gražia moterimi ar gražiu vyru. Jūs susidomėsite juo ir smagiai praleisite naktį ar savaitgalį kartu. Aišku, visas jūsų meilės aktas bus užfiksuotas. Padaryti garso ir vaizdo įrašai. Po kelių dienų sulauksite svečių. Žvalgas padės ant stalo nuotraukas ir įrašus, pasakys, kad jeigu nenorite turėti problemų ateityje ar kad šios nuotraukos taptų viešos ir žinomos jūsų artimiesiems, tai kalbėkite ir sutikite su manimi kalbėti visada, kai man to reikės. Tai – jūsų pasirinkimas.

Meilės. Šis būdas – sudėtingesnis procesas, tačiau labai efektyvus. Žvalgas pagal jūsų skonį, o jį sužino ištyrinėjęs ir išnagrinėjęs jus, suranda žmogų. Dažniausiai tai būna kitas agentas arba kitas žvalgas. Jis arba ji pradeda su jumis bendrauti. Netyčinį susitikimą taip pat organizuoja žvalgas. Jauko užmetimą ir pretekstą dar kartą susitikti taip pat suplanuoja žvalgas. Po kelių susitikimų įsiplieskia jausmai. Pradžioje žavesio ir aistros, o vėliau meilės. Meilė yra itin didelis jausmas, priverčiantis žmogų atlikti neįsivaizduojamus dalykus. Įsimylėjęs žmogus nemato jokių kliūčių dirbti žvalgui ir padėti jam.

Karjeros. Ne paslaptis, kad žvalgai turi ne po vieną agentą. Jie turi jų tinklą. O jeigu žvalgo tinklą ir jei pridėsi prie dar kelių žvalgų tinklo, tai gausi labai didelį tinklą. Dažnai vienoje ir toje pačioje įstaigoje arba aukštesnėje instancijoje, arba įtakingoje politinėje partijoje atsiranda reikalingų agentų, kurie, žvalgo nurodymu, sudaro puikias galimybes jūsų karjerai. Jūs džiaugiatės naujais pasiekimais, nauju darbo užmokesčiu, įtaka ir garbe, o žvalgas džiaugiasi naujomis galimybėmis ir nauja gaunama informacija.

Avantiūrų. Jūs mėgstate knygas apie šnipus, paslaptis ir rizikuoti. Adrenalinas jums suteikia malonius pojūčius. Jūs stengiatės jo gauti vis daugiau ir daugiau. Žvalgas, atlikęs jūsų asmenybės analizę ir nustatęs šį charakterio bruožą, būtinai juo pasinaudos. Jis pažadės jums tokių stulbinamų dalykų, kad aiksėsite iš nuostabos ir norėsite, kuo greičiau juos išbandyti. Vis dėlto gyvenimas yra ne pasaka ir ne svajonė. Kai tik sutiksite padėti žvalgui, jis jus apkraus tokiu juodu darbu ir tokiais reikalavimais, kad visa jūsų romantika apie superagentų darbą išgaruos kaip mat.

Ideologiniai. Žvalgai, prieš pradėdami dirbti kitoje valstybėje, pirmiausia išsiaiškina, koks yra tos valstybės politinis ir visuomeninis gyvenimas. Ar yra opozicija? Ar ji stipri? Ar klesti korupcija? Ar valdžia klauso visuomenės ir dirba jos naudai, ar rūpinasi tik savo interesais? Žvalgas, suradęs žmonių grupę, kuri yra labai nepatenkinta vykdoma politika, būtinai pasistengs ją išnaudoti savo tikslams. Jis susitiks su šia žmonių grupe, jų atstovais. Jis kalbės apie politiką, reikš nepasitenkinimą valdžia, jos vykdomomis reformomis. Jis taps savu ir net radikalesniu, nei jūs pats esate. Jis taps jūsų kovos sąjungininku. Vėliau siekiant greičiau įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, jis pasiūlys tapti agentu, rinkti informaciją ir ją teikti jam. O kaip gi gali nepadėti bendražygiui? Nejaugi atsisakysi?

Nacionalistiniai. Tai yra beveik tas pat, kaip ir ideologiniai spąstai. Žvalgai dažnai naudoja šį būdą žydų ar musulmonų tautų bendruomenėse. Nacionalistiniai klausimai tampa svarbiausiais klausimais gyvenime. Visi kiti yra antraeiliai. Jeigu žmogus vis dar būna nepribrendęs radikalesniems veiksmams, sutikti dirbti agentu, tai jam „smegenis plauna“ iki tol, kol jis tampa visiškai pasiruošęs dirbti. Ne šiaip sau yra teigiama, kad Izraelio žvalgyba „Mossad“ yra stipriausia žvalgyba pasaulyje. Ji kitose valstybėse verbuoja agentus šiuo būdu. Dažnai net verbuoti nereikia. Užtenka tik kreiptis ir paprašyti pagalbos.

Įsiminkite visam gyvenimui: kuo profesionalesnis žvalgas, tuo didesnis niekšas jis yra. Tokia jau žvalgo prigimtis. Pagrindinis jo uždavinys yra įtikinti jus, apsukti jums galvą tam, kad juo patikėtumėte ir atskleistumėte visas paslaptis, o kai tai padarysite, iš karto, tą pačią minutę, jis jumis pasinaudos ir išduos.

Alfa.lt

 

Kuo profesionalesnis žvalgas, tuo didesnis niekšas jis yra. Geras žvalgas privalo turėti šias charakterio savybes: drąsą, ryžtą, atkaklumą, protą, gudrumą,

Žinomas, garsus dėl savo profesionalumo advokatas Vytautas Sirvydis (tikiuosi jis man atleis už pasinaudojama šia svarbia jo suteikta informacija) šiandien ryte pranešė džiugią žinią. Ji tokia svarbi, kad ją reikėtų transliuoti kelis kartus per dieną kelias savaites t.y. tol kol visi supras savo teises ir išmoks jas taikyti praktikoje. Taigi žinia:

„Teismų naujienos. Vakar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyrius paskelbė keletą reikšmingų nutarčių. Įdomesnė iš jų – b.b.Nr.2K-51-507/2017. Nors negalėčiau teigti, kad tokia nutartis visiškai atitiktų Europos Žmogaus Teismo praktiką, bet yra vertingų išaiškinimų, kurie išvertus iš teisins kalbos yra tokie:

  • Joks pareigūnas negali imtis neleistinos iniciatyvos ikiteisminio tyrimo metu ir šaukti įtariamąjį ar net ne įtariamąjį, o asmenį aplinkybių patikslinimo procese telefonu, vykti pas tokį asmenį į namus. Pareigūnai baikit pagaliau „reindžeriaut“, nes ir be jūsų iš pataisos įstaigų priskambinėja krūvos „pareigūnų“. Juo labiau, baikit reindžeriaut su grasinimais, LAT (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) teigimu, yra piktnaudžiavimas tarnyba, t.y. LR BK 228 str. 1 d. numatyta veika;“

Mano aiškinimo pradžia. Jeigu pareigūnai, tyrėjai jums skambins ir sakys, kad jūs turite mesti savo darbus ir lėkti pas juos nurodytą dieną ir nurodytu laiku, tai jūs galite ramia sąžine pasakyti jam: Klausau pareigūne. Ir ramia sąžine viską užmiršti ir toliau dirbti savo darbus.

Jeigu pareigūnai, tyrėjai atvyksta pas jus į namus, beldžiasi į duris, reikalauja jas atidaryti ir dar jums grasina, kad jei neatidarysite, tai jas išlauš, o jus pasodins belangėje, tai paklauskite to pareigūno ar jis turi teismo leidimą daryti pas jį kratą, ar jis turi orderį jus areštuoti, jei ne, tai galite siųsti jį kuo toliau nuo savo namų. Tik nesivelkite į muštynes, nes tuomet tikrai galite nukentėti.

Jeigu pareigūnas, tyrėjas sutiks jus gatvėje ir jums įteiks šaukimą ateiti nurodytą dieną ir valandą pas jį apklausai, tai paprašykite dokumento, kuriame reikia pasirašyti, kad gavote šaukimą į apklausą. Jei tokio dokumento pareigūnas jums nesuteiks, tai galite atsisakyti priimti šaukimą.

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą pareigūnas, tyrėjas jus į apklausa gali kviesti tik vienu teisėtu būdu ir jūs privalėsite paklusti. Jei nepaklusite, tai būsite nubausti ir atvesdinti. Tai šaukimas, kuris yra siunčiamas registruotu laišku. Jūs jį gaunate iš laiškininko ar kito oficialaus laiškų pristatytojo. Jūs savo parašu patvirtinate, kad jį tikrai gavote ir nurodytu laiku einate pas tyrėją.

Kodėl reikia taip elgtis? Todėl, kad, kaip nebūtų gaila, yra daug pareigūnų, kurie piktnaudžiauja tarnyba ir elgiasi ne pagal įstatymų reikalavimus. Jie taip daro dėl nemokšiškumo arba dėl asmeninio suinteresuotumo. Mano aiškinimo pabaiga.

Žinomas, garsus dėl savo profesionalumo advokatas Vytautas Sirvydis (tikiuosi jis man atleis už pasinaudojama šia svarbia jo suteikta informacija) šiandien

Politikai svarsto ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis? Iškilo problema. Specialiosios tarnybos, įtakingų asmenų nurodymu, parašo pažymą apie asmenį, kuris kandidatuoja į svarbų valstybės postą. Įtakingi asmenys nenori, kad šis asmuo patektų į šį postą, nes ne jų žmogus, o gal nepatinka žmogaus veidas, o gal… priežasčių gali būti labai daug. Specialiosios tarnybos parašo pažymą, ją įslaptina ir, nuvežę į prezidentūrą, vyriausybę ar seimą, duoda paskaityti svarbiems žmonėms. Šie svarbūs žmonės patys ar per savo padėjėjus ar pažįstamus žurnalistus puola skleisti informaciją: „Oi, oi, oi. Baisu, labai baisu. Toks baisus žmogus negali užimti tokio svarbaus posto“. Žurnalistai ištrimituoja visam pasauliui apie baisų žmogų ir  jo baisius poelgius, veiksmus, kurie neva yra aprašyti specialiųjų tarnybų slaptojoje pažymoje. Žmogelį išbraukia iš kandidatų sąrašo, dar papildomai apdergia spaudoje. Jo karjera baigiasi didele gėda.

Ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis?

Pirmas variantas. Jeigu slaptosios pažymos lemia žmonių likimus, gadina jiems karjeras, pridaro jiems materialinių nuostolių, sugadina jų reputaciją, tai tos slaptos pažymos turėtų būti paviešintos, o žmogus apie kurį ten yra prirašyta, turi turėti teisę kreiptis į teismą ir apginti savo garbę bei teises. Negali demokratinėje valstybėje būti tokių dalykų, kaip pasakymas: „Tu esi kaltas“. Klausi, o kur įrodymai? O ką aš blogo padariau? Atsako: „Apie tai kalbėti negalime, nes informacija yra įslaptinta“.

Jeigu teismas, išnagrinėjęs žmogaus skundą, pripažįsta, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas pareigose, yra niekinė, nepakankama, nepatikrinta ar neobjektyvi, tai specialiosios tarnybos privalo žmogui kompensuoti patirtą moralinę ir materialinę žalą.

Jeigu teismas nustatė, kad specialiųjų tarnybų informacija, kurios pagrindu žmogus nebuvo paskirtas pareigose ar jas prarado, yra gandų lygmens, iškreipta, tai teismas šią informaciją privalo perduoti prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui pradėti dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Būtų išsiaiškinta kas ir dėl kokių priežasčių teikė iškreiptą informaciją svarbiems valstybės vadovams.

Žmogus turi turėti teisę žinoti kuom jis yra kaltinamas, kokiais veiksmais ir kokius įstatymus jis pažeidė ar kokie jo konkretūs veiksmai yra amoralūs ir jis turi turėti teisę apsiginti, jei ši informacija yra klaidinga.

Antras variantas. Slaptosios tarnybos turi teisę teikti valstybės vadovams slaptą informaciją apie asmenis, kurie kandidatuoja į aukštus valstybės postus ir jos turi teisę šios informacijos neišslaptinti. Pačios tarnybos sprendžia ar išslaptinti informaciją ar ne. Kodėl? Todėl, kad joms reikia apsaugoti savo šaltinius (agentūrą) ar kitus informacijos rinkimo būdus, kurie gali paaiškėti jei informacija bus išslaptinta. Tik jos- slaptosios tarnybos – žino kurią informaciją galima išslaptinti, o kurią ne.

Šiame argumente yra dalis racijos. Jį galima priimti kaip rimtą, tačiau… Specialiosios tarnybos, turėdamos galimybę pačios spręsti kokią informaciją viešinti, o kokią ne, gali pradėti piktnaudžiauti tarnyba.  Tai yra slaptose pažymose rašyti vėjus, teikti faktus neatitinkančius tikrovės, akivaizdžiai meluoti ir niekas jų už tai nenubaus. Jos veiks nebaudžiamos, kadangi jos žinos, kad jų slapta pažyma ir joje esantis turinys niekada netaps ginčo objektu teisme ir joms niekada nereikės įrodinėti teisėjui ar pažymoje esanti informacija yra tikra. Ši nuostata, apie kurią dabar rašau, jau dabar egzistuoja. Slaptosios tarnybos ja naudojasi ir jau ne vieną sykį piktnaudžiavo šia galimybe.

Taigi turi būti priimtas pirmas variantas, kai žmogus ir jo teisės yra iškeliamos aukščiau slaptųjų tarnybų teisių įslaptinti savo darbą.

Politikai svarsto ką daryti su specialiųjų tarnybų slaptosiomis pažymomis? Iškilo problema. Specialiosios tarnybos, įtakingų asmenų nurodymu, parašo pažymą apie asmenį,