2020/07/05

Naujienos

Straipsnyje: „Darbuotojai:irturtas,ir pazeidžiamiausia kompanijos dalis“  pasidalinau informacija ir savo supratimu apie bendrus personalo kontrolės klausimus: darbuotojų keliamas grėsmes, bendrovių saugumo darbuotojo uždavinius kontroliuojant personalą, principus bei personalo kontrolės sąvoka. Šį kartą kalbėsiu apie kontrolę, kai asmuo priimamas į darbą.
Kokius konkrečius veiksmus privalo atlikti saugumo darbuotojas? Kokių asmenų nerekomenduojama priimti į darbą? Kaip išvengti prieštaravimo tarp Baudžiamojo kodekso draudimo rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir saugumo darbuotojo funkcijų? Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus.

Bendrovės saugumo darbuotojo funkcijas priimant kandidatą į darbą skirstau į tris dalis:

· Kandidato patikrinimas;

· Tiesioginis pokalbis su kandidatu;

· Išvadų apie kandidato tinkamumą rengimas ir pateikimas vadovybei.

Kandidato patikrinimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui, kuris pretenduoja dirbti bendrovėje, gali būti patikėta įslaptinta informacija ir materialinis turtas, ar tikrinamas asmuo yra patikimas.

Saugumo darbuotojas tikrina tik kandidato patikimumą. Kandidato kompetencijos, patirties patikrinimu užsiima bendrovės vadovai, personalo skyriaus darbuotojai.

Per patikrinimą surenkama informacija apie kandidatą. Prieš renkant informaciją apie tai, ar kandidatas tinkamas pareigoms, saugumo darbuotojas turi susipažinti su visa kandidato pateikta informacija (autobiografija, gyvenimo aprašymu, užpildyta anketa, pažyma apie teistumą ir t. t.).

Bendrovės personalo skyriaus darbuotojas privalo supažindinti kandidatą su jo kandidatūros patikrinimo procedūra ir tokio patikrinimo tikslu. Jam turi būti paaiškinta, kad bendrovė, prieš suteikdama teisę dirbti su įslaptinta bendrovės informacija ir patikėdama brangų turtą, privalo žinoti, ar kandidatas yra patikimas. Taip pat – tai būtina sąlyga – personalo skyriaus darbuotojas turi gauti raštišką kandidato sutikimą, kad jo kandidatūra bus tikrinama. Jeigu asmuo atsisako duoti tokį raštišką sutikimą, tai su tokiu kandidatu turėtų būti atsisveikinama iš karto.

Vėliau saugumo darbuotojas informaciją apie kandidatą surenka iš viešųjų šaltinių, įvairių duomenų bazių. Jeigu reikia ar iškyla neaiškumų, saugumo darbuotojas inicijuoja susitikimus su buvusiais kandidato darbdaviais bei bendradarbiais ir stengiasi gauti atsakymus į jam rūpimus klausimus.

Nerekomenduojama priimti asmenį dirbti, jeigu:

http://www.alfa.lt/straipsnis/15073727/verslo-saugumas-ka-reikia-zinoti-priimant-nauja-darbuotoja

Straipsnyje: "Darbuotojai:irturtas,ir pazeidžiamiausia kompanijos dalis"  pasidalinau informacija ir savo supratimu apie bendrus personalo kontrolės klausimus: darbuotojų keliamas grėsmes, bendrovių saugumo

In this place, I am you. Vector cartoon illustration.

Nupirkime politikus kartu su jų partijomis ir priverskime juos dirbti visuomenės labui. Kodėl mes, visuomenės nariai, taip negalime padaryti, taip negalime pasielgti? Kodėl verslas sugeba paveikti politikus, priversti juos dirbti jų interesams, o mes – ne? Nejaugi mes už juos kvailesni?

Mūsų politikai dirba dėl akių. Didelis darbas yra dirbamas tik tam, kad sudarytų vaizdą, jog valdžia dirba visuomenei, ja rūpinasi, kad kažką daro, stengiasi, apie ją galvoja. Spektaklį mes matome kasdien – ir spaudoje, ir televizijoje, ir radijuje. Su realiais darbais ir realiais rezultatais šis darbas nieko bendro neturi.

Mūsų politikai dirba dėl rinkėjų. Prieš visus rinkimus politikai stipriai suaktyvėja, tampa labai energingi, pradeda rūpintis rinkėjais, žadėti jiems aukso kalnus, važiuoja pas juos į namus, veža jiems dovanas ir dovanėles jų vaikams. Politikai neriasi iš kailio, kad tik gautų rinkėjo balsą, kad tik už jį pabalsuotų.

Mūsų politikai dirba dėl asmeninio intereso. Tai yra faktas kaip blynas. Jie dirba tik dėl asmeninio intereso. Kas greičiau ir labiau tą interesą patenkins, tam ir dirbs politikas. Kol kas šiose lenktynėse laimi ne visuomenė, bet verslas. Verslas žino, kaip dirbti. Jis turi pinigų, žinių, aiškiai suvokia, ko nori ir ko siekia, bei žino, pagal kokias žaidimo taisykles žaisti. Jis pats kartu su politikais tas žaidimo taisykles kuria.

Kokį turime rezultatą iš tokios politikų veiklos? Kokią Lietuvą pastatėme per jos nepriklausomybės metus?

Įstatymų bazėje ir ypatingai mokesčių sistemoje vyrauja visiškas chaosas. Nėra jokios sistemos. Nėra jokio aiškumo. Taip nutiko dėl to, kad politikai nuolat tenkino verslo užgaidas, nesigilindami į bendrą kontekstą, bendrą vaizdą, nekurdami aiškios, skaidrios ir visiems suprantamos sistemos. Tuščia vieta niekada nebūna tuščia. Jeigu valstybei mokesčių nesumoka verslas, juos sumoka žmonės. Mokesčių mokėtojai kompensuoja pinigų stygių.

Jeigu politikų veikloje atsiranda kažkokia strategija, sistema, vystymosi planas, taip nutinka dėl privataus intereso. Verslininkas nukėlė politiką nuo šiltos krosnies, įdavė į rankas parengtus įstatymus ar jų pataisas, pažadėjo jam ir jo partijai didelį atlygį, ir įsuko reikalus. Verslininkas privertė dirbti politiką, kuris pradeda suktis, galvoti, diskutuoti, svarstyti, posėdžiauti, aiškinti strategijos privalumus visuomenei ir kitaip projektą stumti. Politikas pradeda tikrąja ta žodžio prasme dirbti. Rodos, pagaliau judėsime į priekį. Tačiau, į valdžią atėjus kitiems politikams, visos iki tol egzistavusios strategijos, įgyvendinti planai yra atšaukiami ir vietoj jų kuriamos bei įgyvendinamos kitos strategijos bei projektai. Vieni politikai skaido monopolijas, kiti politikai jas kuria. Naudą iš šių nesibaigiančių reformų turi tik politikai ir verslas. Kiekviena reforma energetikos sektoriuje mokesčių mokėtojui kainuoja apie 250 mln. litų. Kiekviena reforma energetikos srityje didina energetikos išteklių kainas, kelia mokesčius ir užkrauna ant ir taip vos kvėpuoti galinčių mokesčių mokėtojų kupros papildomą naštą.

Lietuva tapo didžiausia Europos Sąjungoje emigrante. Šioje srityje pasiekėme aukščiausią rezultatą. Per nepriklausomybės metus iš mūsų valstybės išvažiavo 788 tūkst. jaunų, sveikų ir stiprių žmonių. Ir jie vis dar išvažinėja. Dar truputis, ir Lietuvos neliks.

Lietuvoje vidurinioji klasė ne auga, o siaurėja. Siaurėja, kol visiškai susiaurės ir išnyks. Nežinau tikslių duomenų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos vidurinioji klasė yra tokia maža, kad ją įžiūrėti gali tik per mikroskopą. Kiekvienoje valstybėje vidurinioji klasė yra valstybės gerovės ir klestėjimo rodiklis. Kuo didesnė vidurinioji klasė, tuo stipresnė ir turtingesnė valstybė. Pažvelkite į save ir atsakykite į klausimą: ar jūs priklausote šiam visuomenės sluoksniui?

Vertinkite save ar savo šeimą pagal šiuos kriterijus. Viduriniosios klasės atstovas nesuka galvos, kaip patenkinti pagrindinius poreikius. Jis užeina į parduotuvę ir perką tą maistą, kuris jam patinka. Jis neriboja savęs ir nežiūri į kainų skirtumą. Mėnesio gale atstovas nesusiduria su finansiniais trūkumais. Jis uždirba tiek pinigų, kad jų jam užtenka pramogoms, kelionėms į užsienį, santaupoms ir panašiai. Viduriniosios klasės atstovas gyvena oriai ir negalvoja, kaip ir iš ko pragyventi.

Skurdas Lietuvoje klesti. Daugiau kaip 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jie be valstybės pagalbos, pašalpų, labdarų negali išgyventi. Šioje srityje esame pasiekę aukštumas ir galime „didžiuotis“. Mūsų nė trijų milijonų nėra, o iš jų vos ne milijonas skurdžių ir vos ne milijonas emigrantų.

Mūsų valstybės skola siekia 60 mlrd. litų. Kiekvienas Lietuvos gyventojas yra skolingas beveik 20 tūkst. litų. Jei mano šeima susideda iš keturių asmenų, tai aš, kaip šeimos galva, esu skolingas 80 tūkst. litų, ir šeimos skola vis dar auga ir auga. Susipažinkite su šiais grėsmingais ir nuolat didėjančiais skaičiais čia.

Štai kokį rezultatą mūsų politikai pasiekė. Štai kokią Lietuvą jie sukūrė. Tam, kad geriau suprastume, kokia kryptimi judame, ir kokiame lygyje esame, palyginsiu Lietuvos ir Vokietijos rodiklius. Lietuvos minimalus atlygis nuo š. m. spalio 1 dienos bus 6,28 litai per valandą. Vokietijos nuo 2015 metų sausio 1 dienos – 29,32 litai. Lietuvos minimali alga per mėnesį (160 val.) yra 1004,64 lt. Vokietijos – 4696,00 lt. Ar jaučiate skirtumą, gerbiamieji?

Pateiksiu juokingą, tačiau realybei atitinkantį pasiūlymą. Kodėl kiti, turiu omeny verslininkus, interesų grupes, gali veikti politikus ir versti juos dirbti, o mes – visuomenė – negalime? Jeigu politikai sukūrė tokias žaidimo taisykles, tai ir mes žaiskime pagal jas. Jeigu tokia yra tikrovė, tai ir elkimės tikroviškai.

Siūlau sukurti organizaciją, kuri privers politikus dirbti visuomenės labui. Siūlau aplenkti verslininkus ir pasiūlyti politikams didesnį bei saldesnį kąsnelį. Jeigu tokios yra žaidimo taisyklės, tai ir žaiskime pagal jas, o vėliau, kai įsitvirtinsime, jas po truputį keisime ir pakeisime.Organizacijos uždaviniai: priversti politikus priimti visuomenės interesams palankius įstatymus ir jų pataisas; priversti politikus blokuoti (vetuoti) įstatymus, kurie prieštarauja visuomenei ir jos interesams, veikia prieš ją ir jos kišenę; priversti politikus aktyviai ir energingai kontroliuoti valdininkus, kad jie laikytųsi įstatymų reikalavimų, būtų sąžiningi ir skaidrūs.Organizacijos finansavimo šaltinis būtų visuomenės nariai, t. y. visi mes. Visi sumetame į bendrą fondą pinigėlius. Jei jų neužtenka, galime dar pridėti. Jei ir tiek neužteks, galime kas mėnesį mokėti. Verslininkus finansiniais rodikliais tikrai aplenktume. Nei vienas iš jų negalėtų su šia organizacija varžytis.

Organizacija galėtų samdyti geriausius specialistus, savo srities ekspertus, kurie rengtų įstatymus, įstatymų pataisas, analizuotų situaciją, prognozuotų ją ir padėtų organizacijai kontroliuoti politikus ir valdininkus. Organizacija galėtų nupirkti bet kurį politiką ir visą to politiko partiją savo uždaviniams spręsti. Tikrai reikalai pajudėtų į priekį ir būtų naudingi visuomenei.

Tačiau… yra vienas didelis klaustukas. Reikalą mes turime su žmogumi!!! Kur rasime sąžiningų, patikimų žmonių, kurie galėtų dirbti organizacijoje, valdyti milžiniškas lėšas, kontroliuoti valstybės valdymą ir atsispirti didelėms pagundoms? Patikėk žmogui didelius pinigus, ir jis pavirs politiku. Tai irgi yra realybė. Sukursime dar vieną korupcinę sistemą, kuri visuomenei naudos neduos, o atneš tik žalą. Užburtas ratas.

P.S.: Jeigu mes meluojame valdžiai, tai esame nusikaltėliai. Jeigu valdžia mums meluoja, tai yra politika.

Nupirkime politikus kartu su jų partijomis ir priverskime juos dirbti visuomenės labui. Kodėl mes, visuomenės nariai, taip negalime padaryti, taip

OEVLWS0

Ar gerai, kad yra viešinami telefoniniai pokalbiai? Ne, negerai. Neteisėtomis priemonėmis arba gudriai naudojantis įstatymo spragomis teisėtos valstybės nesukursime. Toks turėtų būti mano trumpas atsakymas į šį klausimą. Tačiau…

Žiūrint iš visuomenės pusės. Gerai. Tegu velka visas politikų blogybes į dienos šviesą. Skaidrumas ir viešumas padeda kovoti su korupcija, drausmina politikus, valdininkus ir pareigūnus. Viešinimas veikia kaip prevencinė priemonė. Kuo daugiau viešinsime, tuo mažiau bus korupcijos. Jeigu pokalbių viešinimas mažina korupciją, tai reikia viešinti visus visų svarbių, įtakingų asmenų telefoninius pokalbius. Visus, be jokių išlygų.

Žiūrint truputį giliau iš visuomenės pusės. Gerai. Labai smagu skaityti kitų žmonių telefoninius pokalbius. Sužinoti apie jų gyvenimus, problemas. Juk tai kaip gerą knygą skaityti, kurios personažai yra tikri, žinomi ir dabar gyvenantys žmonės. Čia kaip savotiškas šou. Žodžiu, vyksta realybės spektaklis: visuomenė smaginasi, politikai dreba ir pyksta.

Žiūrint dar giliau iš visuomenės pusės. Blogai, kai yra viešinami pokalbiai. Šiandien viešins vienus, rytoj kitus. Įstatymo spragą jau atrado. Ja pradės naudotis politikai, verslininkai, valdininkai, banditai ir visi kiti, kurie prie jos prieis. Prasidės didysis telefoninių pokalbių viešinimas. Ir tavo pokalbius, ir mano pokalbius, ir jų pokalbius galės paviešinti, jei tik atsiras interesas, jei tik norės sugriauti jums karjerą ar gyvenimą. Žodžiu, gali prasidėti kova be taisyklių. Šioje kovoje laimės tas, kas turės galimybę pirmas gauti telefoninius pokalbius. Galų gale prasidės telefoninių pokalbių „prekyba“.

Visuomenei yra gerai, kai yra aiškūs, paprasti ir suprantami įstatymai ir jais griežtai vadovaujasi visi valstybėje gyvenantys žmonės. Įstatymas yra vyraujanti jėga ir valia. Konstitucija sako, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Tai yra didelė vertybė, kurią reikia, tiesiog būtina saugoti nuo valstybės, priešų, konkurentų, kitų žmonių. Slaptosios tarnybos turi teisę sekti tik su motyvuotu teismo leidimu ir tik tuos asmenis, kurie yra įtariami darant nusikaltimą. Slaptųjų tarnybų ypatingomis priemonėmis surinkta informacija turi, pasikartosiu, turi būti naudojama tik nusikaltimams įrodyti. VISKAS. TAŠKAS. Negali būti jokių išimčių.

TV laidoje girdėjau politikų pasisakymus, kad viešinti pokalbius yra labai gerai. Tai, gerbiamieji politikai, priimkite įstatymus, kurie leistų klausytis visų viešų asmenų (politikų, valdininkų) pokalbius ir juos tiesiogiai transliuoti per TV. Politikai, sėdintys Seime, turi visas galimybes ir galias keisti įstatymus, tačiau jie labai daug ir gražiai šneka, o padėties keisti nesiima.

Man svarbu yra žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, o ne politikų politinė kova, pagrįsta neva kova prieš korupciją, nors patys tie kovotojai yra tokio paties lygio korupcininkai. Jei paliksime įstatymo spragą, jei padarysime nors mažiausią išimtį įstatyme ir leisime viešinti telefoninius pokalbius, tai juos pradės viešinti tie, kurie turės galimybę prie jų prieiti ir juos paimti. Jie viešins vienus, o kitus slėps. Jie naudos telefoninių pokalbių viešinimą konkurencinei politinei ir kitokiai kovai.

Patikėkite, pokalbių viešinimo įrankis nebus panaudotas geram tikslui – kovai su korupcija. Šis įrankis pats taps korupciniu įrankiu ir bus naudojamas konkurencinėje kovoje.

Ar gerai, kad yra viešinami telefoniniai pokalbiai? Ne, negerai. Neteisėtomis priemonėmis arba gudriai naudojantis įstatymo spragomis teisėtos valstybės nesukursime. Toks

Lietuvoje įsibėgėjus 2017 metams, priešiškos propagandos klausimas niekur nedingo. Dezinformacinės atakos, kaip ir anksčiau, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ką parodė ir mėginimai išplatinti žinutę apie seksualinį nusikaltimą, kurį neva įvykdęs Lietuvoje dislokuotų Vokietijos pajėgų karys.

Tačiau Lietuva ne vienintelė susiduria su priešiškos propagandos ir dezinformacijos problemomis. Kaip vyriausybės kovoja su tuo kovoja? Ką galima padaryti?

Nieko nedaryti. Pasitaiko, kad vyriausybės nekreipia dėmesio į informacines atakas, nes yra įsitikinusios, kad jos nepakenks nei joms, nei visuomenei. Pareigūnai tiki, kad žmonės yra išsilavinę ir protingi, o taip pat turi didelę patirtį atpažinti melą nuo tiesos. Manoma, kad žmonės yra sąmoningi ir pajėgūs priimti teisingus sprendimus, todėl propaganda ir dezinformacinės atakos jų sprendimų nepaveiks.

Šis metodas nėra efektyvus. Vyriausybės, užmerkiančios akis informacinių atakų akivaizdoje, daro didelę klaidą. Dauguma žmonių yra labai pažeidžiami; jais lengva manipuliuoti. Asmenys dažnai būna nepatenkinti savo esama padėtimi ir dėl jos kaltina kitus žmones, vyriausybę, parlamentą ar visą valdžią, o ne save pačius. Tokia yra žmogiška prigimtis. Tereikia nepatenkintuosius pakurstyti, sukelti dar daugiau neigiamų emocijų, pykčio, ir jie pradės veikti taip, kaip palanku propagandos iniciatoriams.

 Jei informacinis karas nebūtų efektyvus, valstybės nekurtų atskirų karinių ir civilinių informacinio karo padalinių. Daugelis supranta, kad, jei sugebi užkariauti priešo valstybės gyventojų galvas ir jų mąstymą pakreipti sau naudinga linkme, tos šalies fiziškai pulti nebereikia – ji jau yra užimta ir tau pavaldi.

 

Lietuvoje įsibėgėjus 2017 metams, priešiškos propagandos klausimas niekur nedingo. Dezinformacinės atakos, kaip ir anksčiau, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ką parodė

12242-NOA4GY

Valstiečiai, netapkite avių banda, išsiaiškinkite padėtį ir žiūrėkite kas yra geriausia ne urėdams, ne medienos verslu užsiimančioms įmonėms, o visuomenei. Štai kieno interesas turi vyrauti jūsų galvose!!!

Apmaudu ir liūdna darosi po vakarykščio Seimo posėdžio.

Valstiečiai buldozeriu bandė „prastumti“ urėdijų reformas. Pabrėžiu žodį – buldozeriu. Jie elgėsi kaip patyrę, Seime ne vieną kadenciją praleidę politikai. Jokių rimtų argumentų neišsakę, tik „stūmė“, „stūmė“, „stūmė“.

Socdemai visomis įmanomomis priemonėmis stabdė valstiečių pastangas. Siūlė kitas įstatymų pataisas, siekdami viską suvelti, supainioti. Sakė karingas kalbas apie tai, kad urėdijų reformuoti nereikia, o jei reikia tai kitaip. Jie elgėsi taip kaip visą laiką elgiasi, kada reikia apginti konkrečius verslo grupių interesus. Patyrę politikai. Gaila, kad ne visuomenės naudai dirba.

Vakar paaiškėjo, kad nei vieniems nei kitiems nerūpi Lietuvos miškai. Kova vyko ne dėl geresnės miškų priežiūros. Kova vyko dėl šios itin pelningos srities Kontrolės. Štai kodėl vienų ir kitų pateikti argumentai dėl reformų būtinybės skambėjo nevykusiai ir neįtikinamai.

Ypatingai apmaudu ir liūdna darosi dėl valstiečių. Socdemai yra aiškūs „kaip dvi kapeikos“. Jie gina verslo grupių interesus ir tai darė ir daro atvirai. Valstiečiai…???

Kol kas aš jų veiksmų motyvų nesuprantu,  bet vaizdelis po truputį jau dėliojasi. Praeis dar kažkiek laiko ir jis susidėlios.

Pirma, paaiškėjo, kad valstiečiai prieš rinkimus savo programoje nebuvo įrašę urėdijų reformos. Jie apie jas rinkėjams nekalbėjo, nieko neaiškino. Reiškiasi šią idėją jiems kažkas gudriai pakišo.

Antra, paaiškėjo, kad urėdijų reformą, tokią kokią ją vakar „stūmė“ valstiečiai, praėjusioje Seimo kadencijoje „stūmė“, tačiau nesėkmingai, kita Seimo narių grupė. Reiškiasi idėja yra suformuluota daug seniau, nei atsirado ji dabar.  Kas ją suformulavo? Kas tas įtakingas, sugebantis šokdinti Seimo narius?

Trečia, nepaaiškėjo tikrasis urėdijų reformos „stūmimo“ motyvas. Pateikti argumentai yra netikę, nerimti ir naivūs. Visiškai įsitikinęs sakau, kad valstiečių frakcijos dauguma nesupranta kas vyksta ir kodėl taip vyksta. Jie nežino koks būtų geriausias urėdijų reformų variantas. Niekas jiems net neaiškina. Tik reikalauja balsuoti už šias reformas.

Ketvirta, išryškėjo pagrindinis šių reformų „stūmėjas“ – premjeras Skvernelis. Jis vakar aktyviai blaškėsi Seime, pyko, tryško emocijomis ir visus kaltino dėl patirtos nesėkmės. Jis vos nesugriovė koalicijos. Šis klausimas jam yra itin svarbus, jei dėl jo yra aukojama koalicija ir stabilumas šalyje. Juk naujos koalicijos ir vyriausybės formavimas atims daug laiko naujoms diskusijoms, ginčams ir nesutarimams. Politikai nespręs valstybės problemų, o ginčysis tarpusavyje dėl valdžios postų.  Skvernelio „stūmiama“ urėdijų reforma yra vertingesnė? Naujos valdžios formavimas kainuos daugiau milijonų, nei reformuotos urėdijos per kelis metus sutaupys.

Apmaudu ir liūdna darosi tai, kad valstiečiai yra aklai įtraukiami ne į problemų sprendimą, bet į atskirų verslo grupių interesų Konkurencinę kovą. Juk pripažinkite, valstiečiai, kad nežinodami ir nesuprasdami padėties bandote „buldozerio“ būdu įgyvendinti kažkieno interesus.

Valstiečiai, netapkite avių banda, išsiaiškinkite padėtį ir žiūrėkite kas yra geriausia ne urėdams, ne medienos verslu užsiimančioms įmonėms, o visuomenei.