Naujienos

Ukrainoje Karas. Kur Seimo Pozicija?

Pranešimai iš Ukrainos apie Rusijos naujus puolimus, apie žuvusius karius, apie karinės technikos iš Rusijos į Ukrainą permetimus pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau pasiekia mus. Karas vėl įsiliepsnojo. Ukrainos prezidentas Porošenko skambina pavojaus varpais, prašydamas pasaulio visuomenės pagalbos sustabdyti Rusijos agresiją.

Taip pat girdime pranešimus iš Vakarų Europos apie Rusijos veiksmų pasmerkimą,  apie reikalavimus Rusijai nutraukti ugnį bei laikytis Minsko susitarimų.

O tuo tarpu mūsų Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vadovaujama ministerija prisijungė prie Rusijos propagandos ir ragina Ukrainą nebesipriešinti Rusijos agresijai. Ji išsikvietė Ukrainos ambasadorių ir „paragino abi puses nutraukti ugnį“. Kvietėsi tik Ukrainos ambasadorių, Rusijos ambasadoriaus nesikvietė. Taigi ir reikalavimas nuskambėjo tik vienai pusei.

Kaip suprasti Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją ir jos šio veiksmo motyvus? Apie Linkevičių nėra ką kalbėti. Daug apie jį prikalbėta ir visiems jau seniai viskas aišku, kad jis linksta ten iš kur stipresnis vėjas pučia. Jam vis vien iš kur, svarbiausia laiku palinkti. Bet kur yra Seimas? Kur Seimo Užsienio reikalų komitetas? Kur dingo premjeras Skvernelis? Ar jis taip pat reikalauja, kad Ukraina nutrauktų ugnį, suteikdama Rusijai galimybę užimti daugiau Ukrainos žemių?

Kur yra Seimas? Atostogauja. Karas karu, o atostogas – šventas dalykas.

Pranešimai iš Ukrainos apie Rusijos naujus puolimus, apie žuvusius karius, apie karinės technikos iš Rusijos į Ukrainą permetimus pastaruoju metu

Kodėl Neklausau LRT?

Anksčiau mano automobilio radijuje buvo užfiksuotas mygtukas LRT, kad nereikėtų ilgai ieškoti radijo, kad paspaustum ir iš kart galėtum klausytis LRT laidų. Pamenu visada su dideliu įdomumu klausydavausi Dariaus Kuolio laidų tarp „Rytų ir Vakarų“ bei „Sankirtos“, Tomo Dapkaus „Dienos tema“, kuri eidavo kiekvieną dieną, Romo Sakadolskio minčių. Būdavo, kad dieną planuodavai taip, kad turėtum laisvą minutėlę būtent tuo metu kai būdavo transliuojamos šios laidos.

Siaurusevičius išvaikė visus. Neliko Kuolio, Dapkaus, Sakadolskio bei kitų minčių. Išsityčiojo iš jų visų ir išvijo iš LRT. R.Sakadolskis, kuris keletą metų buvo LRT tarybos nariu, apie sudėtingą situaciją LRT  išdėstė savo straipsnyje „Rinkimai, žodžio laisvė ir LRT“ (rasite čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-10-romas-sakadolskis-rinkimai-zodzio-laisve-ir-lrt/3571). 2008 m. , atkreipkite dėmesį į metus, R.Sakadolskis atkreipė visuomenės ir politikų dėmesį į LRT televizijos ir radijo visišką „susiaurėjimą“. SOS! SOS! SOS!

Lauke jau 2016 m. o LRT pasikeitė neatpažįstamai. Galutinai, prezidentės ir mūsų bekiaušių politikų pagalba, įsitvirtino Siaurusevičiaus „chebra“, ta pati kuri uoliai gynė Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ interesus ir jų atstovus Lietuvoje. LRT laidos tapo neįdomios ir net atgrasios. Vienos tokios kaip „Emigrantai“ tiesiog tiesiai šviesiai sako: „Ko sėdi čia. Stok ir važiuok iš Lietuvos, nes ten labai gerai“. Kitos tokios kaip „Lietuvos patriotai“ tiesiogiai tyčiojasi iš Lietuvos patriotų ir simbolių. Dar kitos informacinės laidos pučia į vieną dūdą aiškindamos žmonėms, kad Lietuvos Seimas yra netikęs, kad Lietuvos Seime sėdi vieni korupcininkai, kad Lietuvos Seimas neturi kišti savo nagų į valstybės valdymą. Pavyzdžių yra apstu. LRT tapo ne visuomeniniu transliuotoju, o vienos „chebros“ interesų retransliuotoju.

Dabar kai vairuoju automobilį, tai neklausau LRT radijo ir net nežinau kur ji yra, nes jau senių seniausiai jos neieškojau. Aš nenoriu, kad man nuomonę formuotų Siaurusevičius. Aš nenoriu, kad mane klaidintų. Aš nenoriu klausytis man neįdomių ir svetimų istorijų bei minčių. Ir žinote kas yra pikčiausia? O gi tai, kad mūsų politikai, kurie savo rankose turi visus svertus LRT padaryti visuomenės interesų, kurie yra labai įvairūs ir prieštaraujantys vieni kitiems, transliuotoju, nieko nedaro. Atvirkščiai. Jie remia šią ‚chebrą“. Juos Siaurusevičiaus kariauna kiekvieną dieną smerkia, dergia, formuoja apie juos neigiamą visuomenės nuomonę, o jie – politikai – tyli ir remia šią „chebrą“. Kažkoks mazochizmas.

Anksčiau mano automobilio radijuje buvo užfiksuotas mygtukas LRT, kad nereikėtų ilgai ieškoti radijo, kad paspaustum ir iš kart galėtum klausytis

Abrakadabra

Dėl įstatymų nuolatos vyksta kova tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia įstatymais visada stiprina savo galias, didina savo teises. Visuomenė kenčia, kenčia, tačiau, kai pratrūksta, įvyksta revoliucija, kuri pakeičia pagrindinį įstatymą ir visus kitus vienu metu.

Valdžia, siekdama stiprinti savo galias ir neprarasti visuomenės pasitikėjimo, įstatymus rašo nesuprantama, dviprasmiška, sudėtinga kalba. Svarbiausia, kad būtų didelis neaiškumas, kad paprastas pilietis, visuomenės atstovas nesuprastų, kas yra rašoma ir apie ką yra rašoma. O jeigu jis suprastų ar pasinaudotų advokato, t. y. asmens, kuris moka skaityti painius įstatymus paslaugomis, tai tuomet jis susidurtų su dviprasmybėmis, kurios yra naudingos valdžiai. Visais atvejais išlošia valdžia, nes ji yra stipresnė ir galingesnė už atskirai paimtą pilietį ar organizaciją.

Normaliose ir demokratinėse šalyse įstatymai rašomi paprasta, supranta ir aiškia kalba. Kiekvienas žmogus, kuris moka skaityti, supranta įstatymą ir jo nuostatas. Nėra jokių dviprasmybių, nėra jokių landų. Tačiau taip yra tik normaliose šalyse.

Šiandien skaitytoją supažindinsiu su Kriminalinės žvalgybos įstatymo straipsniu, kuriame vyksta kalba apie žmogaus privataus gyvenimo apsaugą, apie žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. Šioje įstatymo nuostatoje mes susiduriame su tikra abrakadabra – neaiškumais, dviprasmybėmis, sudėtingumais, teiginiais ir jų paneigimais.

„5 straipsnis. Žmogaus teisių ir laisvių apsauga vykdant kriminalinę žvalgybą

7. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija.“

Šio straipsnio paskirtis yra apsaugoti žmogaus privatų gyvenimą ir garantuoti jo neliečiamumą. Jeigu žmogus nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimo, tai niekas neturi teisės rinkti, kaupti, laikyti ir naudoti informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą.

Skaitome pirmą sakinį.

Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.

Tai yra tinkamas, aiškus ir visiems suprantamas sakinys. Žmogaus teisės ir laisvės tikrai yra apgintos ir apsaugotos. Jei informacija apie žmogaus neva daromą nusikaltimą nepasitvirtino, tai visa, pabrėžiu, visa surinkta informacija apie jį ir jo ryšius yra sunaikinama. Ją saugoti ir naudoti yra griežtai draudžiama. Taip sako laisvas žmogus. Jeigu nedarau nusikaltimų, tai tu – valdžia – neturi teisės rinkti, laikyti ir naudoti informaciją prieš mane.

Skaitome antrą sakinį.

Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Štai čia prasideda abrakadabra. Ši įstatymo nuostata padaro pirmą sakinį, kuris tikrai gina žmogaus teises ir laisves, niekinį. Dėl šios nuostatos nuolat pilnėja specialiųjų tarnybų duomenų bazės ir dėl jos atsiranda vadinamųjų juodųjų sąrašų. Būtent ši įstatymo nuostata suteikia specialiosioms tarnyboms galimybę valdyti žmones ir jų likimus. Informaciją prieš tave galėsiu panaudoti, jei prireiks, jei bus tokia valdžios valia, ar būsi nepaklusnus. Informacija amžiams bus išsaugota ir laikoma duomenų bazėse. Žmogus bus priklausomas nuo valdžios, jos bijosis ir jai paklus.

Įstatymo nuostata suteikia teisę specialiosioms tarnyboms rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, kaupti ją ir saugoti tiek, kiek ji pati panorės. Esmė yra 19 straipsnyje. Jame rašoma, kur ir kaip gali būti panaudota kriminalinės žvalgybos informacija. Užtenka perskaityti žodžius – „ir kitais įstatymų numatytais atvejais“, kai viskas taps aišku ir suprantama. Specialiųjų tarnybų surinkta informacija apie asmens privatų gyvenimą niekada, pabrėžiu, niekada nebus sunaikinta. Niekas negalės pareikšti pretenzijų tarnyboms, nes jos nepažeis įstatymų. Jos laikysis įstatymo reikalavimų. Tokią teisę joms suteikia šio įstatymo ši nuostata. Jeigu STT perdavė informaciją (ji gali būti ne apie nusikaltimą, bet apie žmogaus karjerą, gyvenimą, ryšius,  t. y. nereikšminga) VSD ar kuriai nors kitai valstybės institucijai, tai visa tyrimo metu surinkta informacija apie asmenį ir jo ryšius yra nenaikinama, o saugoma. Štai taip, mano brangieji, valdžia žaidžia su mumis. Ji galvoja, kad mes esame kvaili.

(19. straipsnis. Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas.

1. Kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:

1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;

2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;

4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis;

5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.)

Kodėl buvo priimtas toks dviprasmiškas, neaiškus ir žmogaus teises silpninantis, o valdžios galias stiprinantis Kriminalinės žvalgybos įstatymas? Yra kelios versijos.

Pirma, Seimo nariai yra nekompetentingi. Jie skaito įstatymų projektus, tačiau nesupranta, apie ką juose yra rašoma: ką ir kaip šie įstatymai reglamentuoja, kieno interesus jie gina, kam suteikia didesnes galias, o kam jas sumažina. Sunku patikėti šia versija, nes Seimo nariais dirba nemažai išsilavinusių žmonių, kai kurie iš jų turi mokslinius laipsnius. Be to, jie visada, jeigu jiems kažkas yra neaišku, gali paprašyti ekspertų pagalbos.

Antra, Seimo nariams žmogaus teisės ir laisvės yra „dzin“. Jie sėdi Seime, gauna atlygį, atitinkamą visuomenės narių pagarbą ir to jiems visiškai užtenka. Versija yra teisinga iš dalies. Reikia pripažinti, kad didesnė, kad ir kaip būtų gaila, Seimo narių dalis nesidomi įstatymų projektais. Jie domisi savo interesais arba kompanijų, kurioms jie atstovauja, interesais, arba jie išvis niekuo nesidomi. Sėdi ir nosį krapšto. Liepė partijos lyderis balsuoti taip, o kitur kitaip, tai jie ir balsuoja.

Trečia, Seimo nariai yra suinteresuoti stiprinti valdžią žmonių laisvių ir teisių „sąskaita“. Jie yra suinteresuoti išlaikyti valdžios sistemą tokią, kokia ji yra dabar. Ši sistema tenkina ir politikus, ir valdininkus, ir stambiuosius verslininkus. Seimo nariai viską puikiai supranta ir žino. Jie geba skaityti įstatymų projektus ir puikiai mato, kieno interesus projektai gins, jei bus priimti. Jie taip pat geba puikia manipuliuoti žodžiais, frazėmis, susukti taip mintis, kad pats velnias nesuprastų, apie ką vyksta kalba.

Ši versija yra realiausia. Valdžia gina savo sukurtą sistemą nuo žmogaus ir jo prakeiktų teisių bei laisvių. Kuo daugiau laisvių ir teisių turi žmogus, tuo mažiau galių turi valdžia ir atvirkščiai. Didžiausia grėsmė valdžiai yra laisvas žmogus, laisva visuomenė. Ji gali inicijuoti įstatymų pakeitimus, reikalauti Seimo narių juos priimti, ji gali pati tiesiogiai (referendumo būdu) keisti įstatymus. Todėl dedamos visos pastangos, kad visuomenė būtų visaip suvaržyta, kad kiekvienas jos žingsnis link referendumo, link savo teisių ir laisvių gynimo, link įstatymų keitimų inicijavimo susidurtų su įstatymų pelke ir taptų vis klampesnis ir klampesnis, kol, nepasiekus tikslo, pati idėja, pati iniciatyva savaime paskęstų įstatymų pelkyne.

www.alfa.lt

Dėl įstatymų nuolatos vyksta kova tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia įstatymais visada stiprina savo galias, didina savo teises. Visuomenė kenčia,

Seimo Nariai, „Neperlenkite lazdos“

Kai kurie politikai siūlo?

Pirma. Jei vaikui kyla pavojus, tai jį nedelsiant perkelti į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių centre; perduoti šeimynai arba perduoti profesionaliam globėjui.

Antra. Apie vaikui kylantį pavojų privalės pranešti tai pastebėjusios ir Nevyriausybinės organizacijos, užklasinių veiklų, mokyklų būrelių vadovai, mokytojai, vaikų dienos centrų darbuotojai ar kitos švietimo ir socialinių paslaugų institucijos, kaimynai, bendruomenės bei visi neabejingi žmonės.

Trečia. Išplėsti smurto sąvoką t.y. paaiškina kas yra pavojus ir kada reikia informuoti Vaikų teisių apsaugos tarnybą bei kada iš tėvų gali būti atimtas vaikas. Prie šio siūlymo reikia sustoti į jį išsamiau panagrinėti, nes jis yra esminis.

Yra siūloma, kad visų formų – fizinis, emocinis, seksualinis – smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes, būtų draudžiamas. Kaip smurtas būtų apibrėžiama ir nepriežiūra – nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko sveikatai, raidai ar orumui.

Ar jūs ką nors supratote? O suprasti jums tikrai reikia, nes jūs privalėsite pranešti Tarnyboms apie kaimyno vaikui iškilusį pavojų, nes iš jūsų galės atimti vaiką, kai kaimynas apie jus praneš. Koks tai pavojus jūs privalote aiškiai žinoti.

O pagal teikiamą pasiūlymą pavojumi vaikui gali tapti net jūsų pakeltas tonas barant vaiką ir daugelis kitų dalykų. Taip pat vaikai galės būti atimami už tai, jeigu tėvai nepripažins vaiko „individualumo“. Na, pavyzdžiui vaikas užsimanys pasidaryti tatuiruotę, o jūs jam neleisite.

Atvirai, prisiminus savo vaiko auginimą bei kaip vaikus augino mano draugai, tai bijau net sakyti, kad iš mūsų visų, tikriausiai, būtų atimti vaikai. Aš asmeniškai niekada rankos nepakėliau prieš savo vaiką, bet toną kėliau ir daug kartų, o pasireikšti „individualumui“, kaip aš jį suprantu, daug kartų neleidau. Sakiau: „Kai užaugsi, sūnau, tai tada ir nuspręsi ko nori ir ar tikrai nori“.

Atminkite, įstatymai visada turi būti aiškūs, konkretūs, suprantami. Politikų siūlomas smurto apibrėžimas yra nekonkretus, neaiškus ir dviprasmiškas. Jeigu įstatymą galima įvairiai traktuoti, tai arba jis neveikia, arba juo yra piktnaudžiaujama, siekiant kitų nei įstatyme numatytų tikslų.

Seimo nariai, nebalsuokite už įstatymo pataisą, kuri neaiškiai apibrėžia smurto sąvoką. Pridarysite daug problemų, sukelsite daug pykčių ir nepasitenkinimo. Dabar galiojančiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d. yra rašoma: „Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis“. Parašyta aiškiai ir nereikia jos keisti bei plėsti.

Ir dar. Jeigu jūs biurokratams atiduosite teises be rimtos priežasties atiminėti iš tėvų vaikus, tai, kaip rodo biurokratijos istorija, dažnai jie, norėdami įsiteikti savo vadovui, parodyti, kad gerai dirba arba atkeršyti kam nors, arba už kyšį, perlenkia lazdą ir pridaro daug kančių nekaltiems žmonėms.

Kai kurie politikai siūlo? Pirma. Jei vaikui kyla pavojus, tai jį nedelsiant perkelti į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių

2016 m. Prasidėjo Mirties Bausmės Reikalavimu

Žinių portalai, socialiniai tinklai pilni reikalavimų įvesti mirties bausmę Lietuvoje. Mirtis, mirtis, mirtis nenaudėliams yra geriausia bausmė už jų padarytus nusikaltimus. Tik mirtis gali sustabdyti tautą nuo degradavimo, nuo visiško moralinio nuosmukio. Mirties reikalauja žymūs žmonės, prie jų pulkais prisideda nežymūs žmonės. Ugningos raudonosios beždžionės metai prasidėjo. Keršto jausmas apėmė beveik visus.

Jei dauguma Lietuvos žmonių sutinka su mirties bausmės įvedimu, tai tiesiog yra privalu tęsti diskusiją apie dalykus, kurie yra neatsiejami nuo mirties bausmės.

Pavyzdžiui, kaip žudysime nenaudėlius? Karsime, šaudysime, nuodysime ar kirsime galvas. Reikėtų detaliai aptarti kiekvieną žudymo būdą. Gal reikėtų pasirinkti kuo žiauresnį ir ilgesnį, kad kuo daugiau skausmo sukeltų nusikaltėliui? Tegu žino visuomenės atmata, kaip kentėjo jo aukos. Tegu pats pajaučia skausmus ir kančias.

Reikėtų taip pat aptarti, ar egzekucijas darysime viešai ar ne. Manau, kad viešos mirties bausmės vykdymui labai tiktų Katedros aikštė. Daug žmonių galėtų susirinkti ir pažiūrėti. Televizijos turėtų vietos kur kameras pastatyti. Televizijų laidų žurnalistai galėtų vietoje imti interviu iš aukos, jo artimųjų, giminių ir iš nukentėjusiųjų, klausti kiekvieno nuomonės. Pagaliau teisingumas triumfuoja!

Jeigu mirties vykdymą darysime ne viešą, tai tuomet reikia nuspręsti, kas privalo dalyvauti žudymo procese. Juk turi būrys žmonių – įvairios srities specialistų ir visuomenės atstovų – patvirtinti, kad nenaudėlis yra tikrai nužudytas, kad jis tikrai mirė didelėse kančiose. Juk žinote, kad Lietuvoje korupcija klesti. Jei mirties bausmę įvykdysi niekam nematant, tai sudarysi sąlygas įvairioms sąmokslo teorijoms gimti, skandalams kilti. Visuomenė sukils, pradės valdžia nepasitikėti. Tai yra negerai. Egzekucijoje turi dalyvauti žiniasklaidos atstovai, kurie išsamiai aprašytų mirties eigą, nenaudėlio kančias, kad kiekvienas perskaitytų, o gal net neakivaizdžiai pajustų skausmą – jei ne fizinį, tai dvasinį. Kiti privalo žinoti, kas jų laukia!

Pavyzdžiui, reikia nuspręsti, už kokius nusikaltimus žudysime. Kiek žmonių turi nužudyti žmogus, kad vėliau jis pats būtų valstybės nužudytas? Vieną, du ar keturis? O gal reikia atsižvelgti į tai, kaip jis juos žudė? Gal užtenka vienos aukos, jei ji, mūsų manymu, nužudyta žiauriai ir ilgai kankinosi?

O kaip elgtis su valstybės išdavikais? Juk jie yra ne mažesni nusikaltėliai už žudikus. Reikia rimtai pagalvoti apie juos. Jie tikrai yra nusipelnę mirti.

O kaip elgtis su prievartautojais, ypatingai, mažų vaikų visokiais tvirkintojais? Žiauresnio nusikaltimo net nežinau. Jis prilygsta žmogaus nužudymui. Žudai ne kūną, bet sielą ir ją nužudai visiems laikams. Žmogus vaikšto su atvira ir niekada neužgyjančia žaizda savo širdyje. Tas, kuris tą žaizdą atvėrė, turi užsitarnauti mirties bausmės.

O kaip elgtis su vagimis, kurie vagia iš valstybės milijonus? Juk jie vagia iš žmonių. Žmonės sunkiai gyvena, neišgyvena iš savo mažų pensijų. Pinigų vaistams neturi, ką jau kalbėti apie skanesnį duonos kąsnį. Žmonės kenčia dėl vagių.

O kaip elgtis su girtuokliu, kuris automobiliu traiško žmones? Juk jis yra pavojingas nusikaltėlis. Juk jis negalvoja apie kitų žmonių saugumą. Juk jis, galima sakyti, sąmoningai gėrė, prisigėrė, sėdo už automobilio vairo ir traiškė žmones. Jis vertas mirties bausmės.

O kaip elgtis su aršiais valdžios kritikais? Kodėl juokiatės? Kodėl iš karto atmetate šį pasiūlymą? Jis yra normalus. Pažiūrėkite – Saudo Arabijoje po Naujųjų metų mirties bausmė įvykdyta 47 žmonėms. Kai kuriuos nužudė už tai, kad jie drįso kritikuoti valdžią. Juk sprendimą, už kokį nusikaltimą žudyti, priims parlamento dauguma, o ji gali būti nenuspėjama. Seimo nariai dažnai būna pikti ir emocijų apimti, kartais net tarpusavy talžosi, ką ten kalbėti apie jiems svetimus žmones.

Oi, dar daug klausimų reikia apkalbėti. Daug problemų reikia išspręsti.

Kiekvienas turime atsakyti į klausimą: kodėl aš noriu mirties bausmės?

Jeigu noriu įvesti mirties bausmę dėl to, kad ji atgrasintų kitus žmones nuo pavojingų nusikaltimų, tai istorija jau yra įrodžiusi, kad mirties bausmės žmonių neatgrasina nuo nusikaltimų. Netgi yra pavyzdžių, kai žmogus, ką tik pažiūrėjęs mirties bausmės egzekuciją, iš karto eina daryti to paties nusikaltimo, už kurį buvo nubaustas nusikaltėlis.

Vaikų žudikas iš Kėdainių net nežino, kad egzistuoja baudžiamasis kodeksas, nežino, kokie veiksmai yra nusikalstami, ir nežino, kokios bausmės yra numatytos už nusikaltimų padarymus. Nejaugi galvojate, kad jis, apimtas pykčio, emocijų ir nesuvokdamas tikrovės, atsistoja, griebia vaikus ir neša juos prie šulnio, kai staiga, kaip žaibas iš giedro dangaus, šauna jam į galvą mintis, kad jei jis juos sumes į šulnį, tai jie gali mirti, o jam bus skirta mirties bausmė ir vidurkely jis sustoja, neša vaikus atgal į trobą, išgeria dar vieną čerką ir nulūžta patenkintas – ne dėl to, kad vaikų nenužudė, o dėl to, kad pats išvengė mirties?

Tai yra iš fantastikos srities. Jam nešaus jokia mintis ir joks žaibas iš giedro dangaus jo kiaurai nepervers. Darydamas nusikaltimą jis elgiasi ne kaip žmogus, o kaip žvėris, kurio vienintelis tuometinis tikslas yra panaikinti jį erzinantį dirgiklį.

Jeigu nori įvesti mirties bausmę dėl to, kad nori keršto, nori, kad nusikaltėlis kentėtų labiau, nei kentėjo jo aukos, tai geriausiai būtų įvesti mirties bausmę, kurios metu nenaudėlis ilgai kęstų skausmą. Reikėtų jį kankinti kelias valandas, o gal net paras. Tuomet visi pajustume pasitenkinimą ir galbūt ramybę viduje. Kuo didesnes kančias nusikaltėlis kentės, tuo lengviau bus mums, nes mes norime keršto, kuri yra viena iš didžiausių žmogaus nuodėmių.

Emocijų apimti žmonės gali pridaryti daug blogų dalykų, tačiau sprendžiant rimtus reikalus visada reikia vadovautis šaltu protu. Mirties bausmė neišspręs girtuokliavimo problemų. Mirties bausmė neatgrasins nusikaltėlių nuo nusikaltimų. Mirties bausmė neišgydys psichiškai nesveikų žmonių. Manau, kad Lietuvoje yra sukurtos visos priemonės kovai su blogybėmis, tačiau tos priemonės nėra Tinkamai ir iki Galo Taikomos Praktikoje. Juk kaip galima paaiškinti TAI: „Visi žinojo, kad jis agresyvus, muša žmoną, prageria šeimos pinigus. Kentėjo visa šeima. Nelaimės laukėme kiekvieną dieną“?

Žinių portalai, socialiniai tinklai pilni reikalavimų įvesti mirties bausmę Lietuvoje. Mirtis, mirtis, mirtis nenaudėliams yra geriausia bausmė už jų padarytus

V.Blinkevičiūtė Geriau Būtų Patylėjusi

Vakar europarlamentarė, socdemė Vilija Blinkevičiūtė televizijos laidoje griežtai kritikavo naująją  valdžią, jos politiką šeimos ir vaikų reikalų srityje. „Tai yra didžiulė Lietuvos gėda,“- tvirtino ilgametė politikė, kalbėdama apie smurtą šeimose.

Susipažinkite su V.Blinkevičiūtės karjera.

Nuo 1983 m. iki 1990 m. LR socialinės apsaugos ministerijos revizorė.

Nuo 1990 m. iki 1994 m. Socialinės apsaugos ministerijos darbo santykių teisinio reguliavimo skyriaus konsultantė

Nuo 1994 m. iki 1996 m. LR SADM sekretorė,

nuo 1996 m. iki 2000 m. LR socialinės apsaugos ir darbo viceministrė

Nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 9 d. LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė.

2004–2009 Lietuvos Respublikos Seimo narė. (socialinių reikalų ir darbo komiteto narė bei Šeimos ir vaiko reikalų komisijos narė.

Nuo 2009 m. Europos Parlamento narė. Atstovauja, gina Lietuvos visuomenės interesus.

Taigi pirmų pirmiausia ji turėtų kaltinti save ir savo partiją, nes būtent ji ir jos partija suformavo šią politiką socialinės apsaugos srityje. Lietuvoje, tikriausiai, nerastum žmogaus, kuris turėjo tiek daug galimybių įtakoti Šeimos ir vaiko reikalų politiką.

Dabar kiekvienas politikas ir valdininkas bando išpešti sau naudos iš vaiko mirties. Politikierių politikavimas. Ar tai nėra šlykštu?

Vakar europarlamentarė, socdemė Vilija Blinkevičiūtė televizijos laidoje griežtai kritikavo naująją  valdžią, jos politiką šeimos ir vaikų reikalų srityje. „Tai yra