2020/04/08

Naujienos

Siūlau įvertinti padėtį šalyje pagal apačioje esančius kriterijus ir atsakyti į klausimą: „Ar gyvename autoritarinėje valstybėje? Kiekvieną kriterijų vertinkite balais nuo 0 – nėra nei kvapo autoritarinio režimo, 10 – autokratinis režimas klesti. Įvertinsiu ir aš.

Autoritarinė valstybė – valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku pavaldinių paklusnumu. Autoritarinėje valstybėje arba visiškai nėra rinkimų arba jie yra imituojami. Valstybę valdo vienas žmogus. Jis formuoja valstybės vystymosi programą. Jis skiria ministrus ir juos atšaukia. Jo valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Autoritarinės valstybės valdymo bruožai:

  1. Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Mūsų valstybėje vyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Tačiau kartais rinkimų metu bandoma manipuliuoti rinkėjais. Ypatingai tai matėsi šalies prezidento rinkimų metu, kai vienas po kito, galėję būti stiprūs kandidatai, atsisakė kandidatuoti arba kandidatavo nedalyvaudami rinkiminėje kampanijoje. (6)

  1. Suvaržomos piliečių politinės teisės.

Oficialiai niekas nevaržo mūsų piliečių teisių.

Tačiau neoficialiai aktyvus visuomenės veikėjas gali nukentėti nuo valdžios, nuojos valdomų teisėsaugos struktūrų. Lietuvos teismai teisė Lietuvos Kovo 11-osios Akto signatarus B.Genzelį, A.Ozolą, A.Medalinską už prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas buvo raginamas ginti konstitucinę santvarką. Už Vaikų gynimo dienos minėjimą prie VSD nubaustas D.Kuolys. Teisėsauga nedavė ramybės ir stengėsi įbauginti nuolatinius „Tie-SOS“  akcijų dalyvius. Taip pat reikėtų prisiminti Garliavos įvykius, kai bijodami žmonių, mergaitės „išlaisvinti“ atvyko net 250 iki dantų ginkluotų policininkų. (4)

  1. Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla.

Nėra draudžiama politinių partijų veikla. Jei turi noro, tai kurk kiek tik nori partijų.

Tačiau Lietuvos įstatymai labai apsunkina naujų politinių partijų atsiradimą ir jau esamų nedidelių partijų veiklą. Įstatymais yra draudžiama finansuoti partijas ir jų veiklą juridiniams asmenis. Partijos, kurios savo narius turi Seime, finansavimą gauna iš valstybės biudžeto. Kuo daugiau Seimo narių turi partija, tuo daugiau milijonų ji gauna. O jei neturi nei vieno Seimo nario, tai nieko ir negauni. (3)

  1. Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės.

Oficialios cenzūros Lietuvoje nėra.

Tačiau įstatymais yra stipriai apribota žiniasklaidos veikla.  Jeigu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija leidinį priskyrė profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, leidėjas praranda teises į mokestines lengvatas, į valstybės dotacijas, taip pat praranda teises dalyvauti valstybės įmonių bei institucijų organizuojamuose konkursuose. Faktiškai komisijos sprendimas gali finansiškai sužlugdyti net patį stipriausią leidinį.

Yra dar vienas įrankis žiniasklaidos priemonėms valdyti. Valstybės įmonės sudaro sutartis tiesiogiai ar per viešųjų ryšių agentūras tik su tomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios elgiasi ir rašo „teisingai“. Lietuva maža šalis, valstybių įmonių kontraktai dideli ir leidžia naujienų portalams ar televizijoms išsilaikyti rinkoje. Būsi negeras valdžiai, kentėsi arba bankrutuosi.

Yra žinomi faktai apie žurnalistų persekiojimus. Šį įvykį prieš keletą metų bandė ištirti LR Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija. Atsimušė į sieną. Niekas su ja nebendravo ir  visos informacijos neteikė. Tačiau buvo patvirtintas žurnalistų sekimo faktas. Manoma, kad žurnalistus sekė dėl to, kad jie kritikavo Prezidentūra ir jos įtakoje esančias jėgos struktūras. Taip pat tarp žurnalistų sklando kalbos, ir, tikriausiai, jos turi realų pagrindą, kad kai kurių portalų ir laikraščių vadovai buvo atleisti iš darbo reikalaujant Prezidentūrai. Niekaip kitaip negali šio fakto pavadinti, kaip cenzūra. (4) Gelbsti socialiniai tinklai ir mažyčiai naujienų portalai.

  1. Silpna visuomenės arba jos atstovų (parlamentarų) valstybės institucijų kontrolė.

Visuomenė kontroliuoti gali tik per rinkimus. Tuo metu ji gali išsakyti savo valią t.y. balsuoti už vieną ar kitą atstovą. Kitas visuomenės kontrolės būdas, kuris turėtų būti vykdomas per įvairias visuomenines organizacijas, žurnalistus, spaudą yra silpnas. Visuomenės, žurnalistų iškelti korupciniai faktai, netvarka valdžios institucijose dažniausiai nesulaukia jokio atgarsio ir valdžios institucijos į juos nereaguoja, išskyrus atvejus, kai konkrečius faktus apie konkrečius asmenis iškelia valdžios žmonės. Tuomet įsijungia visagalis teisėsaugos, įvairių prižiūrėtojų bei kontrolierių ir moralistų su dvaro žurnalistais mechanizmas ir pervažiuoja žmogelį skersai ir išilgai, kad maža nepasirodytų. Prieš valdžią burnoti nevalia, nes be duonos kąsnio liksi.

Parlamentas ir parlamentarai jau daugelį metų sistemingai yra menkinami ir juodinami. Dažniausiai yra dėl ko, tačiau patys juodintojai niekuo nesiskiria nuo parlamentarų, o kartais yra net blogesni ir didesni korupcininkai. Parlamentas yra praradęs savo galias ir kalbėti apie jo atliekamos valstybė įstaigų ar įmonių veiklos kontrolę yra beprasmiška, nes valdininkas ar valstybės įmonės vadovas nesibijo parlamento pasiųsti ant trijų raidžių. Neduosime jums informacijos ir taškas. Kalba baigta. (3)

  1. Valstybės valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Lietuvos Respublikos Prezidentė valdo jėgos struktūras. Nuo jos priklauso vadovų ir jų pavaduotojų likimai. Teisėsaugos struktūros gauna užduotis ir atsiskaito jai. Manau, kad apie jėgos struktūrų „siautėjimus“ žino visi. Nėra ko gaišti laiko dar kartą juos aprašant. (0)

Gavau 3,3333. Mano vertinimu, gyvename daugiau autoritarinėje, nei demokratinėje valstybėje.

Siūlau įvertinti padėtį šalyje pagal apačioje esančius kriterijus ir atsakyti į klausimą: „Ar gyvename autoritarinėje valstybėje? Kiekvieną kriterijų vertinkite balais

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai:

  1. Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai, nes tik įstatymai yra aukščiau visų korupcininkų ir valdžių, nes jei nesilaikysi įstatymų, tai pats kovotojas taps korupcininku;
  1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises kovai su korupcija: fiziškai sekti visus valdininkus, politikus, klausytis jų pokalbių telefonu, stebėti jų veiklą internete, darbe, namuose, kištis į jų gyvenimus ir nurodinėti jiems Kaip ir Kokius sprendimus jie turi priiminėti;
  1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises, kurios aprašytos aukščiau, ir teisę mėtyti korupcininkus iš malūnsparnio arba bausti juos, taip kaip buvo proletariato diktatūros laikais, tiesiog gatvėje, jų darbo kabinete, valstybės įstaigos koridoriuose ar tiesiog tualete.

Mano giliu įsitikinimu, neteisinga kova su korupcija (ypatingų galių suteikimas teisėsaugai, pažeidžiant įstatymus, pagrindines žmogaus teises) gimdo naujus korupcininkus kovotojų ir jų valdytojų gretose. Rezultate gaunasi taip, kad tarpusavyje pradeda kovoti korupcininkai. Jie kovoja ne prieš korupciją, o dėl vietos prie „lovio“: įtakos sprendimų priėmimo, finansinių srautų kontrolės, įtakos teisėsaugai, žiniasklaidai, teismams.

Korupciją galima nugalėti tik griežtai, nešališkai ir be dvigubų standartų vadovaujantis teisingais įstatymais. Kartais, ne kartais, o dažnai, įstatymai būna korupciniai, sąmoningai „nupiešti“, kad būtų galima vogti. Taigi vadovautis reikėtų tik teisingais įstatymais, o tokie įstatymai yra tie, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai.

Išvada – korupcijos nugalėti neįmanoma, nes kur rasi tiek daug žmonių, kurie kurtų skaidrius, aiškius ir suprantamus bei nukreiptus prieš korupciją įstatymus ir jais vadovautųsi ir kurie sąžiningai kovotų prieš korupciją. Kur rasi tiek daug žmonių? Niekur. Tokių žmonių paprasčiausiai nėra. Tokia yra tikrovė ir tai reikia priimti kaip aksiomą.

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai: Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja

Vakar žiūrėjau meninį filmą, kuriame patyręs verslininkas pradedančiam verslininkui aiškino: Jei pasakei vieną kartą, į tavo pasakymą niekas dėmesio nekreipia. Jei pasakai du, tris, keturis ar penkis kartus, tu vis vien esi neįdomus. Tačiau jei pasakai dešimt kartų ar net dvidešimt, tai, žiūrėk, susidomi ir pradeda pirkti tavo prekes. Tam, kad žmonės suvoktų reikia jiems tiesiog į smegenis įkalti naują mintį.

Aš taip pat pasielgsiu.

Iš pradžių konsultantai siūlo paslaugas Vyriausybei.

Konsultantai konsultuoja vyriausybę, ministerijas, valstybės įmones kaip reformuoti, pertvarkyti ūkį. Pamenate, prieš gerą dešimtmetį konsultantai, išanalizavę, rekomendavo valstybei Lietuvos elektros skirstomuosius tinklus padalinti į dvi dalis – Vakarų ir Rytų skirstomuosius tinklus. Jie įrodinėjo vyriausybės nariams, politikams, kad valstybei tai atneš didelę naudą. Įmonės konkuruos tarpusavyje, elektros kaina mažės, gyventojams paslaugų kokybė didės. Vyriausybė sutiko su konsultantų rekomendacijomis ir suskaidė Lietuvos skirstomuosius tinklus.

Už šias konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelis šimtus tūkstančių litų.

Tie patys konsultantai nerimsta ir siūlo Vyriausybei pertvarkyti energetikos sektorių. Reikia kurti trigalvį slibiną, vėliau pavadintą Leo.lt. Tai bus labai naudinga valstybei. Vyriausybė pakraipo galvą, truputį pamąsto ir įkuria Leo.lt.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelis milijonus litų.

Tačiau… tai dar ne viskas. Praėjus keleriems metams tie patys konsultantai iš tos pačios konsultantų įmonės, vėl atlikę analizę, rekomendavo Vyriausybei sujungti dvi elektros skirstomųjų tinklų įmones į vieną įmonę. Jie aiškino, argumentavo, rodė lenteles, skaičiavimus, kad valstybės vis dėlto gaus didesnę naudą iš vienos įmonės, nei iš dviejų. Vyriausybė sutiko su konsultantų rekomendacijomis. Iš privataus kapitalo išpirko Vakarų skirstomuosius tinklus, nes jau buvo juos pardavę, ir vėl sujungė dvi įmones į vieną. Gimė LESTO.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų litų.

 

Dar vėliau tie patys konsultantai Vyriausybei siūlo pertvarkyti trigalvį slibiną (Leo.lt), nes jis yra korupcinis ir itin žalingas Lietuvai. Jie rekomenduoja kurti naują energetikos grupę – Visagino atominę elektrinę ir statyti dar vieną branduolinę elektrinę. Vyriausybė sutinka su konsultantų siūlymais. Pertvarko elektros energetikos ūkį pagal jų rekomendacijas.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų litų.

Tačiau… ir tai dar ne viskas. Tie patys konsultantai Vyriausybei siūlo naują Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo projektą. Atlikę analizę, jie nustatė, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas yra neefektyvus ir žalingas Lietuvos visuomenei (turiu omenyje ne atominę elektrinę, bet visą elektros energijos ūkį), ir jį reikia pertvarkyti. Konsultantai Vyriausybei pasiūlė įkurti Lietuvos energiją. Vyriausybė sutiko. O kas gi nesutiks?! Jei mokyti vyrai rekomenduoja,  vadinasi, reikia reformuoti. Gimė AB Lietuvos energija.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų eurų.

Konsultantai vis dar nerimsta. Jie bado pirštu į Europos Sąjungos direktyvą ir rodo Vyriausybei, kad būtina įgyvendinti Europos Sąjungos trečiojo energetikos paketo nuostatas, nes jei jos nebus įgyvendintos, tai Lietuva bus nubausta ir patirs finansinių nuostolių. Konsultantai Vyriausybei siūlo atskirti gamybą, tiekimą ir paskirstymą. Vyriausybė sutinka su jų pasiūlymais.

Konsultantai nebūtų konsultantais. Jie Vyriausybei papildomai pasiūlė, nors to nereikalauja ES direktyva, sukurti naują aptarnavimo paslaugų įmonių bloką, kuris aptarnautų energetikos įmones. Vyriausybė sutinka. Ji atskiria gamybą, tiekimą, paskirstymą ir įkuria aptarnavimo įmonių bloką.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų eurų.

Vėliau valstybės kontrolė pripažino, kad ketvirtasis aptarnavimo paslaugų įmonių blokas sudaro sąlygas karteliniams susitarimams, elektros kainų nepagrįstam kilimui ir leidžia įmonių valdytojams išvengti viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Pirk kiek nori ir už kiek nori pagal savo susikurtas taisykles. Jokios kontrolės, jokios atsakomybės. Valstybės kontrolė pripažino spragas, tačiau šis pripažinimas taip ir liko tik pripažinimu. Ketvirtasis blokas klesti, nepaisant valstybės kontrolės pripažinimo.

Vėliau konsultantai rekomenduoja Vyriausybei savo žmones paskirti į svarbius postus.

Konsultantai susidūrė su problema. Kiekvieną kartą siūlant vis naujus projektus reikia kalbėtis su nuolat besikeičiančiais politikais, valdininkais ir valstybinių įmonių vadovais. Kiekvieną kartą reikia ieškoti priėjimų prie svarbių asmenų. Kiekvieną kartą reikia įtikinėti, įrodinėti. Jie išsprendė šią problemą, į svarbiausius postus pasiūlydami savo žmones.

Pirmasis energetikos sektoriuje pasirodė konsultantas R. Masiulis. Jis vadovavo AB „Klaipėdos nafta“. Jis Lietuvai „ofšorkių“ pagalba pastatė prabangų suskystintų gamtinių dujų terminalą. Dabar jis yra LR Energetikos ministras.

Antras energetikoje atsirado konsultantas D. Misiūnas. Jis, žurnalistų teigimu, aktyviai prisidėjo prie elektros energetikos sektoriaus pertvarkos, nors pats pagal specialybę nėra energetikas.  Dabar D. Misiūnas yra atsakingas už visą Lietuvos elektros energetikos ūkį.

Lietuvos energetikos įmonių stebėtojų tarybose, valdybose ir įmonių administracijose galima aptikti daug įdomių asmenybių. Visi jie yra žinomi ir gerbiami Lietuvos piliečiai. Daugelis iš jų buvę arba esami konsultantai, teisininkai iš tam tikrų advokatų kontorų arba bankininkai.

Pagaliau konsultantai vien tik konsultuoja ir pinigus skaičiuoja.

Sąlygos valdyti finansinius srautus sukurtos, vadinamasis ketvirtasis blokas, kuris nepasiduoda jokiai valstybės kontrolei, sukurtas, energetikos specialistai iš sistemos išvaikyti. Savi konsultantai į svarbiausius postus paskirti. Viskas paruošta nesibaigiantiems konsultavimams. Projektas – kaip prisisiurbti prie valstybės energetikos finansinių srautų – įgyvendintas.

Konsultantai konsultuoja konsultantus, kurie jau dirba valstybės įmonėse ir įstaigose. Jie konsultuoja ir finansiniais, ir ūkiniais, ir kultūriniais klausimais. Jie vertina turtą ir jį apskaito. Jie konsultuoja be galo ir be krašto. Faktiškai valstybės įmonėms ir įstaigoms nereikia turėti savo buhalterių, finansininkų, ūkininkų, teisininkų, vadovų, analitikų, nes šias paslaugas nuolat teikia konsultantai.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams moka milijonus eurų.

Lietuvos Respublikos Seimas, atlikęs tyrimą dėl konsultantų veiklos energetikos sektoriuje, nustatė, kad per kelerius metus Lietuvos energetikos įmonės konsultantams ir teisininkams išmokėjo apie 250 milijonų litų. Šiuos pinigus mokėjo ekonominės krizės metu, kai politikai be gailesčio karpė  žmonėms pensijas, atlyginimus ir lengvatas.

Dabar pagrindinis konsultantų ir teisininkų žvilgsnis nukrypo į Lietuvos geležinkelius, kelininkus, Klaipėdos jūrų uostą.

Vakar žiūrėjau meninį filmą, kuriame patyręs verslininkas pradedančiam verslininkui aiškino: Jei pasakei vieną kartą, į tavo pasakymą niekas dėmesio nekreipia.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o gal vis dar įtakoja Lietuvos valstybės vystymąsi.

Man tiesiog protu nesuvokiamas dalykas yra tai, kad nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valdžia nusprendė įslaptinti KGB agentus ir juos apginti nuo visuomenės viešo pasmerkimo. Tokia yra tikrovė.

KGB agentus reikia vertinti trejopai:

Iš vienos pusės jie buvo reikalingi visuomenei. Kai kurie KGB padaliniai kovojo su organizuotu nusikalstamumu, su terorizmu ir kitomis visuomenei itin pavojingomis nusikalstamomis veikomis. Tie agentai, kurie padėjo apsaugoti visuomenę ar atskirus jos narius nuo nusikaltėlių, teroristų, buvo geri ir reikalingi agentai. Juos reikėtų vertinti teigiamai.

Tie agentai, kurie padėjo KGB, kaip represiniai struktūrai, susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, padėjo komunistų lyderiams ilgus metus išlaikyti valdžią savo rankose, reikėtų vertinti neigiamai. Jie yra verti pasmerkimo.

Tai asmenys, kurie nieko nedarė, jokios informacijos KGB neteikė, tačiau jie buvo įforminti agentais arba patikimais asmenimis. KGB įstaigoje dirbo tokie patys žmonės kaip ir visuomenėje. Buvo tinginių, buvo karjeristų, buvo vagių, sukčiautojų, provokatorių ir kitokių blogų žmonių. Jie norėjo kilti pareigose, gauti didesnius atlyginimus, premijas, todėl meluodavo vadovams, teikdavo jiems klastotus dokumentus. Jie susitardavo su asmeniu dėl bendradarbiavimo. Tačiau bendradarbiavimo tikslas buvo ne informacijos teikimas, o pinigų gavimas ir jų pasidalinimas. KGB operatyviniai darbuotojai gaudavo operatyvines lėšas ir jas galėdavo išmokėti agentams. Išlošdavo abu. Žmogus sutikdavo, kad jį įformintų agentu, o už tai gaudavo pinigų. KGB darbuotojas dalį pinigų pasiimdavo sau ir galėjo rodyti savo vadovams, kad turi daug agentų, kad yra profesionalus darbuotojas.

Kas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turėjo įvertinti agentų darbą?

Kas ir kaip galėjo apriboti buvusio agento karjerą nepriklausomoje Lietuvoje? Kas tas vertintojas turėjo būti? Mano giliu įsitikinimu juo privalėjo būti Lietuvos visuomenė. Tik ji turėjo spręsti kas vertas pasmerkimo ir bausmės, neleidžiant jam užimti svarbių pareigų valstybės aparate, o kas galėjo toliau sau ramiai gyventi ir dirbti. Reikėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje visus KGB archyvus padaryti viešais ir visiems prieinamiems. Tegu narsto po juos tas kas netingi ir laiko turi, tegu žurnalistai, oponentai ar politiniai konkurentai renka po trupinėlį informaciją apie savo konkurentus ir teikia juos visuomenei skelbdami straipsnius, kitais būdais viešindami apie juos informaciją. Ką su jais daryti, rinkti juos savo atstovais ar skirti juos į svarbius valstybės postus turėjo spręsti visuomenė, o ne kažkokia asmenų grupė, pasivadinusi save laikinąją komisija.

Kodėl taip nebuvo padaryta?

Kodėl nepriklausomos Lietuvos valstybės aukščiausi vadovai, parlamentarai nusprendė sovietinės represinės struktūros KGB agentus ir patikimus asmenis įslaptinti ir suteikti jiems aukščiausio slaptumo žymą? Jeigu kas nors kur nors atskleis informaciją apie buvusio KGB agento buvusią itin pavojingą ir žalingą Lietuvos visuomenei veiklą, tai tas asmuo ilgiems metams už valstybės paslapties atskleidimą bus uždarytas į kalėjimą, o buvęs KGB agentas, dabartinis aukšto rango diplomatas ar valstybės vadovo vyriausiasis patarėjas bus apsaugotas, eis savo pareigas toliau ir toliau kenks Lietuvos visuomenei. Kodėl KGB agentai ir jų visuomenei žalinga veikla, tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi, itin akylai saugoma valstybės saugumo departamento?

Todėl, kad buvę KGB agentai kartu su aktyviausiais ir iniciatyviausiais komunistais valdė mūsų valstybę ilgus metus ir valdo ją dabar. Todėl, kad svarbiausius sprendimus valstybėje priima asmenys, kurie patys buvo KGB agentais, komunistais ar aktyviais komjaunuoliais arba buvo (yra) su jais susiję. Sustokite akimirkai ir žvilgtelėkite giliau į mūsų valstybės vadovų, įtakingų politikų, diplomatų, aukšto rango valdininkų biografijas. Dar kartą paskaitykite viešumoje ne vieną kartą publikuotus straipsnius ir pamatysite bei suprasite, kas yra kas Lietuvoje.

Siūlau visus KGB archyvus išslaptinti ir suteikti galimybę visuomenei su jais susipažinti.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės tikisi iš jo rimtų darbų.

Su kuo susiduria Seimo narys?

  • Milžinišku informaciniu srautu. Šis srautas nesustodamas teka ir teka. Atrodo,kad reikia viską perskaityti, susipažinti, žinoti kas ten parašyta. Jau nekalbu apie tai,kad reikia gilintis ir suvokti problemas. Informacinis srautas apima įvykius užsienio šalyse, šalies vidaus problemas, įstatymų projektus ir jų pataisas, vyriausybės ar ministerijų priimamus sprendimus, visuomeninių organizacijų reikalavimus, išsakytas pozicijas, konkrečių žmonių problemas ir taip toliau ir panašiai. Jei anksčiau būsimasis Seimo narys perskaitydavo tik rytines naujienas ir dar kelis dokumentus darbo metu, o vakare pavartydavo knygą, tai dabar jis tiesiogine ta žodžio prasme paskęsta informaciniame sraute. Jam ištinsta galva ir jis pasimeta;
  • Nesibaigiančiais posėdžiavimais. Seimo narys vos ne kiekvieną dieną posėdžiauja. Tai Seimo salėje, tai komitetų ar komisijų darbe, tai su vyriausybės atstovais, tai su užsienio delegatais, tai konferencijose. Gerai būna, kad Seimo narys žino apie ką posėdyje bus kalbama, nes dažniausiai būna taip, kad jis nežino kokias temas aptars, kokius sprendimus priims ir už ką reikia balsuoti. Ne dėl to, kad Seimo narys yra kvailys ar tinginys, o dėl to,kad jis, paprasčiausiai, nespėja pasirengti posėdžiui, nespėja perskaityti visos medžiagos, nespėja įsigilinti į problemas. Paprasčiausiai, žmogui „sukramtyti“ tokį kiekį informacijos, padaryti išvadas ir pamatyti tinkamiausius sprendimus yra neįmanoma. Seimo narys turėtų turėti pulką itin profesionalių ir gerai apmokamų padėjėjų, kurie perfiltruotų informaciją ir parengtų galimus sprendimų variantus su tų sprendimų pasekmėmis, o kurį sprendimo variantą priimti spręstų pats Seimo narys;
  • Tiesioginiais susitikimais su žmonėmis. Nesibaigiantys skambučiai ir tiesioginiai susitikimai su žmonėmis. Daug rinkėjų nori pamatyti Seimo narį, nes jis už jį balsavo, nes jis juo tiki. Daugelis nori išsakyti savo problemas, savo skaudulius. Kiti reikalauja kuo greičiau išspręsti jų klausimus, nes jei neišspręs, tai oi kaip bus blogai. Atsisakyti šių susitikimų – sunku. Susitikti su visais – neįmanoma.

Kaip dažniausiai po kelių mėnesių darbo Seime elgiasi Seimo narys?

  • Spjauna į viską ir pasiduoda srovės nešamas. Tos srovės tėkmės kryptį nustato tikrieji valstybės valdymo diriguotojai. Apie juos kita kalba ir kitame straipsnyje. Seimo narys praranda savo pozicijas. Jis, balsuodamas Seimo posėdyje už įstatymų pataisas, kelia ranką taip kaip jam frakcijos vadovas pasakė. Komiteto posėdyje kelia ranką taip kaip dauguma kelia arba frakcijos vadovas pasako. Galų gale jam pasidaro viskas dzin. Jis pasitenkina nuolat sau į galvą kaldamas teiginį – Vienas lauke ne karys.
  • Kitas Seimo narys spjauna į viską ir užsiima savo asmeniniais reikalais. Jis naudojasi savo Seimo nario statusu, piktnaudžiauja turimomis galiomis. Jis gyvena ir tvarkosi savo gyvenimą;
  • Dar kiti Seimo nariai sutaria su lobistais dėl jų interesų atstovavimo. Jie kartu su panašiais Seimo nariais Seime „stumia“ šių lobistų interesus, teikia įstatymo pataisas, užklausinėja valstybės įstaigas ar įmones lobistams rūpimais klausimais, inicijuoja lobistų konkurentų tyrimus ir taip toliau ir panašiai. Šis darbas yra konkretus, suprantamas ir gana pelningas.

Kaip turėtų elgtis Seimo narys?

  • Nepasiduoti „visa žinančio asmens (ų)“ – Seimo kanceliarijos darbuotojų, ministerijos biurokratų, patyrusių,Seime ne vieną kadenciją sėdinčių Seimo narių, – įtakoms ir turėti savo poziciją svarbiausiais klausimais. Išklausyti „žiniuonių“ reikia, bet jokiais būdais nereikia vadovautis jų rekomendacijomis. Kartais būna jų pasakymuose gerų ir naudingų dalykų, bet dažniausiai būna atvirkščiai. Nepasiduokite jų įtakai ir nesileiskite jų manipuliuojami;
  • Reikia nusistatyti kelis aiškius tikslus ir uždavinius (projektus): įstatymų pataisas, kuriuos norite keisti, tyrimus, kuriuos norite atlikti, kontrolę, kurią norite padaryti. Ir iš visų jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis „stumkite“ savo projektą, kalbėkite apie jį su visais, įtikinėkite kitus Seimo narius, burkite palaikymo komanda ir nepasiduokite nevilčiai;
  • Būtina bendrauti su rinkėjais. Reikia jiems nuoširdžiai viską pasakoti, aiškinti savo darbus, su kokiomis problemomis susiduriate, kokius sunkumus patiriate. Rinkėjai turi suvokti jūsų darbą, suprasti jūsų veiksmus ir valstybės valdymo sunkumus. Negalima nuo jų viską slėpti ir negalima laikyti juos kvailiai arba „runkeliais“. Rinkėjai nėra kvailiai, o jų dauguma tikrai žino geriausia kiekvienos problemos sprendimą.

 

 

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės ir netikintys – jų nebijome. Mes visiškai jų nebijome. Nugalėti baimę padeda visuomenės budrumas ir žinojimas, kaip apsisaugoti.

Norint nugalėti terorizmą, į kovą su juo reikia pasitelkti privačias įmones, visuomenines organizacijas, visus šalies gyventojus. Kiekvienas visuomenės narys, ir ypač musulmonų bendruomenės atstovas, turi aktyviai savo noru prisidėti prie kovos su terorizmo grėsme.

Šalies gyventojai privalo informuoti teisėsaugos struktūras, tiesiogiai kovojančias su terorizmu, apie įtartinus asmenis ir pastebėtus įtartinus veiksmus, rodančius, kad gali būti rengiamas teroro aktas.

Įtartini veiksmai:

Stebėjimas. Asmenys vaikšto aplink svarbų objektą, užsirašinėja, braižo, skaičiuoja kažką, žiūri per žiūronus, stebi aplinką, fotografuoja, filmuoja. Teroristai prieš rengdami teroro aktą turi išsiaiškinti, kurį objektą geriausia pulti. Jie turi surinkti kuo daugiau informacijos, nustatyti, kaip veikia leidimų režimas, išaiškinti pažeidžiamiausias vietas, kur, sudavus smūgį, objektas patirtų didžiausių nuostolių.

Klausimai. Asmenys užduoda klausimų apie objekte dirbančius darbuotojus, apie buvusius darbuotojus, jų gyvenamąsias vietas, apie objekte naudojamas saugumo sistemas (signalizaciją, vaizdo kameras, budėtojus ir kt.) Asmenys gali tiesiogiai klausti, siųsti elektroninius laiškus ar klausti telefonu.

Testavimas. Bandymas patekti į svarbų objektą. Šį metodą teroristai naudoja tam, kad galėtų išsiaiškinti saugumo sistemos spragas ir jas vėliau išnaudoti atliekant teroro aktą. Prisiminkite neseniai įvykusį atvejį Latvijoje, kai du Rusijos piliečiai neteisėtai įsibrovė į NATO karinį objektą. Jie buvo sulaikyti ir nuteisti. Tačiau iki šios dienos nėra aiškus tikrasis jų įsibrovimo motyvas. Sutikti su pateikta jų įsibrovimo versija tiesiog kvaila ir naivu.

Patalpų įsigijimas. Asmenys šalia svarbaus objekto bando išsinuomoti ar nusipirkti patalpas. Tai gali būti butai, komercinės patalpos, garažai ar rūsiai. Šalia svarbaus, saugomo objekto netikėtai atsiranda nematyti asmenys arba juos darbuotojai pamato pačiame objekte.

Įtartini daiktai. Tai gali būti krepšys, lagaminas, kuprinė, dėžė ir kt. Jei jie yra palikti be priežiūros ir vietose, kuriose būna daug žmonių, paklauskite šalia esančių žmonių, ar ne jiems priklauso daiktai. Jei šeimininkas neatsilieps, būtina nedelsiant informuoti pareigūnus.

Įrankių ir priemonių įsigijimas. Teroro aktui atlikti teroristai turi įsigyti reikalingas priemones ir įrankius. Jie turi nusipirkti ir atsigabenti šaunamuosius ginklus, sprogmenis, pavojingus chemikalus. Jie turi mokytis jais naudotis, pagaminti sprogmenis, užmaskuoti juos, kad galėtų įsinešti į svarbų objektą.

Dokumentai. Teroristai turi ir naudoja kelis pasus, vairuotojo pažymėjimus ar kitus asmens dokumentus skirtingais vardais ir pavardėmis.

Verbavimas. Teroristai kandidatų į kovotojus ieško sau artimoje aplinkoje. Jie nustato tiesioginius kontaktus, bendrauja su žmonėmis, įtikinėja juos prisidėti prie kovos, skleidžia ekstremistines idėjas ir mintis, kursto žmones teroro aktui.

Kas yra svarbūs objektai, kuriuos paminėjau aukščiau? Tai gali būti valstybės valdymo įstaigos, kariniai objektai, ypatingos svarbos infrastruktūros objektai (transportas, elektros, dujų, vandens tiekimas), renginiai, kuriuose renkasi daug žmonių, autobusų, geležinkelio stotys ir oro uostai.

Kam šalies gyventojas turėtų pranešti apie pastebėtus įtartinus asmenų veiksmus? Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi Lietuvoje nėra specialaus operatyvinio padalinio, kuris tiesiogiai užsiimtų kova su terorizmu. Anksčiau toks padalinys buvo Valstybės saugumo departamente (VSD). Tačiau jis buvo panaikintas, o darbuotojai arba atleisti iš darbo, arba perkelti dirbti į kitas sritis. Taigi šalies gyventojams, jei jie pastebėtų įtartinų asmenų ir jų atliekamų įtartinų veiksmų, rekomenduoju skambinti trumpuoju numeriu 112.

Operatoriui trumpai ir aiškiai reikia:

  • pasakyti, kokius pastebėjote įtartinus veiksmus;
  • nurodyti datą, laiką ir tikslią vietą, kur šie veiksmai buvo atlikti;
  • apibūdinti įtartinus asmenis;
  • nurodyti, kuria kryptimi jie (ar jis) nuėjo;
  • pasakyti savo vardą ir pavardę.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad bet kurios valstybės kovoje su islamiškuoju terorizmu esminį vaidmenį atlieka aktyvus musulmonų bendruomenės įsitraukimas. Jis gali labai greitai apriboti ekstremistų galimybes ir padėti teisėsaugai sunaikinti patį reiškinį.

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės