Naujienos

Geriau Karti Tiesa nei Saldus Melas

Mūsų premjerai – patys geriausi pasaulyje. Mūsų premjerai – patys kiečiausi pasaulyje.

Konservatorių lyderis Andrius Kubilius yra aukščiausio lygio krizių premjeras. Jo valdymu džiaugėsi pusė Lietuvos ir tyliai tarpusavyje šnabždėjosi apie didelius A. Kubiliaus gabumus, sugebėjimus ir aukštą intelektą. A. Kubilius net straipsnius apie ekonomiką skaitė anglų kalba. Įsidrąsinę žurnalistai rašė, kad apie A. Kubiliaus kovą su krize ateityje bus parašytas ne vienas vadovėlis ir išleista ne viena knyga.

Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pasižymi itin dideliu darbštumu ir pozicijos kietumu. Lietuva, anot premjero A. Butkevičiaus, yra pavyzdys visam pasauliui. Iki šiol nė viena valstybė nesugebėjo taip operatyviai ir pigiai įgyvendinti tokį didelį projektą (kalbu apie SGD terminalą). Iki šiol nė viena valstybė nesugebėjo taip ryžtingai atsilaikyti nuo visokiausio plauko kenkėjų, puolėjų ir kritikų. Dujų terminalo statytojai prirašė tūkstančius laiškų, reikalaudami pinigų už atliktus ir neatliktus darbus. Projektą puolė įtakingi ir su mūsų didžiąja kaimyne susiję politikai bei stambieji verslininkai, teigdami, kad projektas laiku nebus įgyvendintas, kad vyriausybė ir projekto valdytojai nuo visuomenės slepia informaciją. Premjeras kartu su „Klaipėdos naftos” vadovu atsilaikė, stovėjo kaip mūrai, nepasidavė.

Neseniai premjeras A. Butkevičius lankėsi Klaipėdoje. Dalyvavo paskutiniame posėdyje dėl SGD terminalo statybos. Išėjęs iš pasitarimų salės, premjeras tryško dideliu džiaugsmu, premjero veidą puošė plati šypsena, premjero vidinis pasitenkinimas tiesiog spindėjo ir akino susirinkusius žurnalistus. Premjeras A. Butkevičius Lietuvai ir pasauliui pateikė dvi džiugias žinias.

Pirmoji žinia. Premjeras džiūgavo, kad terminalo statybos atpigo 100 mln. litų. Tai – baisi pergalė. Tai – tikras pavyzdys pasauliui, teigė premjeras. Sutaupyti šiuos pinigus padėjo greiti darbai bei efektyviai naudojamos naujos technologijos.

„Galiu pasakyti, kad terminalas atpigo 100 mln. litų. Visa infrastruktūra plačiąja prasme su pajungimais atpigo iki 350 mln. litų, o planas buvo 450 mln. litų. Taigi matote, trumpas laikas, gerai ir efektyviai panaudotos naujos technologijos leido netgi 100 mln. litų sutaupyti“, – žurnalistams sakė A. Butkevičius.

2013 metais vasario mėnesį „Klaipėdos nafta”, tik pradėjusi įgyvendinti terminalo statybų projektą, iš karto sutaupė beveik šimtą milijonų litų. Bendrovė organizavo konkursą dujotiekiui tiesti. Jį laimėjo lietuviškų kompanijų konsorciumas. Vokiečių kompanija, kuri taip pat dalyvavo konkurse, pasiskundė teismui ir Viešųjų pirkimų tarnybai. Vokiečiai teigė, kad konkursas buvo nesąžiningas, kad konkurentai turėjo išskirtines teises susipažinti su konkurso medžiaga. Kilo skandalas. Žurnalistai pradėjo domėtis konkursu. Visur skambino, visų klausinėjo, visur nosį kaišiojo. Viešųjų pirkimų tarnyba reagavo žaibiškai. Konkurso rezultatai buvo atšaukti ir anuliuoti. Bendrovės vadovai paskubomis vėl surengė naują konkursą. Ir čia įvyko stebuklas. Antro konkurso metu tie patys dalyviai, tiems patiems darbams, bet su didesniais įsipareigojimais pastatyti terminalą greičiau, nei buvo anksčiau numatyta, pasiūlė beveik šimtu milijonų litų mažesnę kainą. Kaip tai galėjo atsitikti, iki šios dienos nėra aišku ir niekas niekam nieko nepaaiškino. Niekas net nesiaiškino.

2014 metais spalio mėnesį „Klaipėdos nafta” sutaupė dar vieną šimtą milijoną litų. Taip tvirtina premjeras A. Butkevičius. Sutaupytas papildomas šimtas milijonų litų. Tikras laimėjimas. Tikras stebuklas.

2015 metais, greičiausiai, dar vieną šimtą milijonų būtume sutaupę. Tačiau… „Klaipėdos naftos” vadovas Rokas Masiulis, pasiekęs Klaipėdoje itin didelių pergalių, išvažiavo į Vilnių ir tapo visos Lietuvos energetikos vadovu. Buvo padaryta, mano manymu, esminė klaida. Reikėjo jį dar keliems metams palikti bendrovės „Klaipėdos nafta” vadovo poste. Žiūrėk, kokiais 2018 metais būtume dar kelis šimtus milijonų litų sutaupę, o gal ir iš viso būtų nereikėję mokėti už terminalo statybas ir jo veiklą, o gal patys statytojai ir dujų tiekėjai mums būtų primokėję už garbę padirbėti su mumis.

Nežinau, kokia yra tikrovė, nes nemačiau dokumentų. Niekas jų nematė – nei tų, kurie patvirtina apie sutaupytus milijonų milijonus, nei tų, kurie paneigtų šį faktą. Tačiau, pradėjus domėtis projekto statyba, aiškėja, kad terminalo kaina ne sumažėjo, o išaugo. Latvijos kompanija BMGS, statanti krantinę, iš Lietuvos reikalavo papildomų 11 mln. litų. Jie juos gavo. Buvęs „Klaipėdos naftos” vadovas R. Masiulis viešai tuo pačiu metu, kai premjeras džiūgavo dėl sutaupytų šimto milijonų litų, teigė, kad terminalo statytojams papildomai teks sumokėti apie 1,6 mln. eurų (apie 6 mln. litų). Žmonės kalba, kad vokiečių kompanija, kuri tiesia dujotiekį, esą taip pat reikalavo papildomų pinigų, ir juos jiems „Klaipėdos nafta” sumokėjo.

Antroji žinia. Premjeras A. Butkevičius džiaugėsi ir tvirtino, kad terminalo statybų kaina neturės įtakos galutinei dujų kainai. Tai – tikras laimėjimas. Tai – dar vienas tikras stebuklas.

„Atlikome įvairius skaičiavimus ir radome galimybių, kaip amortizuoti kaštų padidėjimą, kad dujų kaina nei šiemet, nei kitąmet nedidėtų tiek buitiniams, tiek nebuitiniams vartotojams“, – tvirtino premjeras A. Butkevičius. Pavydėk mums, pasauli!

Iki šios dienos nei vienas specialistas, ekspertas, valdininkas, politikas ar naujos monopolijos („Lietuvos energija”) valdytojas, ar net pats naujas energetikos ministras R. Masiulis, negali pasakyti, kokia bus per terminalą atvežtų ir pardavinėjamų dujų kaina. Kol kas niekas dujų kainos nežino ir net nenori jos prognozuoti. Na, o mūsų premjeras, matyt, prisiklausęs darbo grupių pasakojimų, žino. Stebuklas. Šiuos premjero žodžius reikėtų aukso raidėmis parašyti ir iškelti ant aukščiausio Vilniaus pastato. Tebūnie didžiausia garbė už šias pergales premjerui A. Butkevičiui. Tegu pavydi A. Kubilius. Tegu pavydi mums visas pasaulis!

Tikrovė, matyt, yra tokia, kad dujų kaina augs, kad terminalo statybos kaina turės tiesioginę įtaką galutinei dujų kainai. O kaip gali būti kitaip? Pažiūrėkite patys. Terminalo krantinės ir dujotiekio tiesimas kainuos, anot premjero A. Butkevičiaus, 350 mln. litų. Dujas kažkur reikės išgauti, pakrauti į laivą, atvežti, iškrauti. Dujas reikės saugoti laive saugykloje, o vėliau transportuoti jas galutiniam vartotojui. Vien tik už SGD laivo nuomą per dieną „Klaipėdos nafta“ mokės 189 tūkst. JAV dolerių (apie 517 tūkst. litų), per metus – 68,9 mln. dolerių (186 mln. litų), o per 10 metų – 689 mln. dolerių (apie 1,86 mlrd. litų). O kas už šiuos kaštus mokės?

Suprantu, kad dujų terminalo projektas yra sudėtingas. Suprantu, kad yra pridaryta klaidų. Suprantu, kad dujų kaina bus didelė ir galbūt nekonkurencinga. Suprantu, kad už terminalą sumokės mūsų žmonės. Jie viską iškentės, ir aš tai suprantu. Tačiau kurių velnių reikia tuos žmones mulkinti, vedžioti juos už nosies, sakyti jiems netiesą, klaidinti juos?! Niekaip nesuprantu. Geriau karti tiesa nei saldus melas. O gal ta tiesa yra tokia karti, kad kažkam gali blogai baigtis?

www.alfa.lt

Mūsų premjerai – patys geriausi pasaulyje. Mūsų premjerai – patys kiečiausi pasaulyje. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius yra aukščiausio lygio krizių premjeras.

Įvertinkite: Ar Autoritarinėje Valstybėje Gyvename?

Siūlau įvertinti padėtį šalyje pagal apačioje esančius kriterijus ir atsakyti į klausimą: „Ar gyvename autoritarinėje valstybėje? Kiekvieną kriterijų vertinkite balais nuo 0 – nėra nei kvapo autoritarinio režimo, 10 – autokratinis režimas klesti. Įvertinsiu ir aš.

Autoritarinė valstybė – valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku pavaldinių paklusnumu. Autoritarinėje valstybėje arba visiškai nėra rinkimų arba jie yra imituojami. Valstybę valdo vienas žmogus. Jis formuoja valstybės vystymosi programą. Jis skiria ministrus ir juos atšaukia. Jo valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Autoritarinės valstybės valdymo bruožai:

1. Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Mūsų valstybėje vyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

Tačiau kartais rinkimų metu bandoma manipuliuoti rinkėjais. Ypatingai tai matėsi šalies prezidento rinkimų metu, kai vienas po kito, galėję būti stiprūs kandidatai, atsisakė kandidatuoti arba kandidatavo nedalyvaudami rinkiminėje kampanijoje. (6)

1. Suvaržomos piliečių politinės teisės.

Oficialiai niekas nevaržo mūsų piliečių teisių.

Tačiau neoficialiai aktyvus visuomenės veikėjas gali nukentėti nuo valdžios, nuojos valdomų teisėsaugos struktūrų. Lietuvos teismai teisė Lietuvos Kovo 11-osios Akto signatarus B.Genzelį, A.Ozolą, A.Medalinską už prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas buvo raginamas ginti konstitucinę santvarką. Už Vaikų gynimo dienos minėjimą prie VSD nubaustas D.Kuolys. Teisėsauga nedavė ramybės ir stengėsi įbauginti nuolatinius „Tie-SOS“  akcijų dalyvius. Taip pat reikėtų prisiminti Garliavos įvykius, kai bijodami žmonių, mergaitės „išlaisvinti“ atvyko net 250 iki dantų ginkluotų policininkų. (4)

1. Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla.

Nėra draudžiama politinių partijų veikla. Jei turi noro, tai kurk kiek tik nori partijų.

Tačiau Lietuvos įstatymai labai apsunkina naujų politinių partijų atsiradimą ir jau esamų nedidelių partijų veiklą. Įstatymais yra draudžiama finansuoti partijas ir jų veiklą juridiniams asmenis. Partijos, kurios savo narius turi Seime, finansavimą gauna iš valstybės biudžeto. Kuo daugiau Seimo narių turi partija, tuo daugiau milijonų ji gauna. O jei neturi nei vieno Seimo nario, tai nieko ir negauni. (3)

1. Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės.

Oficialios cenzūros Lietuvoje nėra.

Tačiau įstatymais yra stipriai apribota žiniasklaidos veikla.  Jeigu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija leidinį priskyrė profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, leidėjas praranda teises į mokestines lengvatas, į valstybės dotacijas, taip pat praranda teises dalyvauti valstybės įmonių bei institucijų organizuojamuose konkursuose. Faktiškai komisijos sprendimas gali finansiškai sužlugdyti net patį stipriausią leidinį.

Yra dar vienas įrankis žiniasklaidos priemonėms valdyti. Valstybės įmonės sudaro sutartis tiesiogiai ar per viešųjų ryšių agentūras tik su tomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios elgiasi ir rašo „teisingai“. Lietuva maža šalis, valstybių įmonių kontraktai dideli ir leidžia naujienų portalams ar televizijoms išsilaikyti rinkoje. Būsi negeras valdžiai, kentėsi arba bankrutuosi.

Yra žinomi faktai apie žurnalistų persekiojimus. Šį įvykį prieš keletą metų bandė ištirti LR Seimo operatyvinės veiklos kontrolės komisija. Atsimušė į sieną. Niekas su ja nebendravo ir  visos informacijos neteikė. Tačiau buvo patvirtintas žurnalistų sekimo faktas. Manoma, kad žurnalistus sekė dėl to, kad jie kritikavo Prezidentūra ir jos įtakoje esančias jėgos struktūras. Taip pat tarp žurnalistų sklando kalbos, ir, tikriausiai, jos turi realų pagrindą, kad kai kurių portalų ir laikraščių vadovai buvo atleisti iš darbo reikalaujant Prezidentūrai. Niekaip kitaip negali šio fakto pavadinti, kaip cenzūra. (4) Gelbsti socialiniai tinklai ir mažyčiai naujienų portalai.

1. Silpna visuomenės arba jos atstovų (parlamentarų) valstybės institucijų kontrolė.

Visuomenė kontroliuoti gali tik per rinkimus. Tuo metu ji gali išsakyti savo valią t.y. balsuoti už vieną ar kitą atstovą. Kitas visuomenės kontrolės būdas, kuris turėtų būti vykdomas per įvairias visuomenines organizacijas, žurnalistus, spaudą yra silpnas. Visuomenės, žurnalistų iškelti korupciniai faktai, netvarka valdžios institucijose dažniausiai nesulaukia jokio atgarsio ir valdžios institucijos į juos nereaguoja, išskyrus atvejus, kai konkrečius faktus apie konkrečius asmenis iškelia valdžios žmonės. Tuomet įsijungia visagalis teisėsaugos, įvairių prižiūrėtojų bei kontrolierių ir moralistų su dvaro žurnalistais mechanizmas ir pervažiuoja žmogelį skersai ir išilgai, kad maža nepasirodytų. Prieš valdžią burnoti nevalia, nes be duonos kąsnio liksi.

Parlamentas ir parlamentarai jau daugelį metų sistemingai yra menkinami ir juodinami. Dažniausiai yra dėl ko, tačiau patys juodintojai niekuo nesiskiria nuo parlamentarų, o kartais yra net blogesni ir didesni korupcininkai. Parlamentas yra praradęs savo galias ir kalbėti apie jo atliekamos valstybė įstaigų ar įmonių veiklos kontrolę yra beprasmiška, nes valdininkas ar valstybės įmonės vadovas nesibijo parlamento pasiųsti ant trijų raidžių. Neduosime jums informacijos ir taškas. Kalba baigta. (3)

1. Valstybės valdymas remiasi jėgos struktūromis.

Lietuvos Respublikos Prezidentė valdo jėgos struktūras. Nuo jos priklauso vadovų ir jų pavaduotojų likimai. Teisėsaugos struktūros gauna užduotis ir atsiskaito jai. Manau, kad apie jėgos struktūrų „siautėjimus“ žino visi. Nėra ko gaišti laiko dar kartą juos aprašant. (0)

Gavau 3,3333. Mano vertinimu, gyvename daugiau autoritarinėje, nei demokratinėje valstybėje.

Siūlau įvertinti padėtį šalyje pagal apačioje esančius kriterijus ir atsakyti į klausimą: „Ar gyvename autoritarinėje valstybėje? Kiekvieną kriterijų vertinkite balais

Ar Galima Pažeisti Įstatymus Kovojant prieš Korupciją

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai:

1. Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai, nes tik įstatymai yra aukščiau visų korupcininkų ir valdžių, nes jei nesilaikysi įstatymų, tai pats kovotojas taps korupcininku;

1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises kovai su korupcija: fiziškai sekti visus valdininkus, politikus, klausytis jų pokalbių telefonu, stebėti jų veiklą internete, darbe, namuose, kištis į jų gyvenimus ir nurodinėti jiems Kaip ir Kokius sprendimus jie turi priiminėti;

1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises, kurios aprašytos aukščiau, ir teisę mėtyti korupcininkus iš malūnsparnio arba bausti juos, taip kaip buvo proletariato diktatūros laikais, tiesiog gatvėje, jų darbo kabinete, valstybės įstaigos koridoriuose ar tiesiog tualete.

Mano giliu įsitikinimu, neteisinga kova su korupcija (ypatingų galių suteikimas teisėsaugai, pažeidžiant įstatymus, pagrindines žmogaus teises) gimdo naujus korupcininkus kovotojų ir jų valdytojų gretose. Rezultate gaunasi taip, kad tarpusavyje pradeda kovoti korupcininkai. Jie kovoja ne prieš korupciją, o dėl vietos prie „lovio“: įtakos sprendimų priėmimo, finansinių srautų kontrolės, įtakos teisėsaugai, žiniasklaidai, teismams.

Korupciją galima nugalėti tik griežtai, nešališkai ir be dvigubų standartų vadovaujantis teisingais įstatymais. Kartais, ne kartais, o dažnai, įstatymai būna korupciniai, sąmoningai „nupiešti“, kad būtų galima vogti. Taigi vadovautis reikėtų tik teisingais įstatymais, o tokie įstatymai yra tie, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai.

Išvada – korupcijos nugalėti neįmanoma, nes kur rasi tiek daug žmonių, kurie kurtų skaidrius, aiškius ir suprantamus bei nukreiptus prieš korupciją įstatymus ir jais vadovautųsi ir kurie sąžiningai kovotų prieš korupciją. Kur rasi tiek daug žmonių? Niekur. Tokių žmonių paprasčiausiai nėra. Tokia yra tikrovė ir tai reikia priimti kaip aksiomą.

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai: Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja

Kaip Konsultantai Melžia Valstybę?

Vakar žiūrėjau meninį filmą, kuriame patyręs verslininkas pradedančiam verslininkui aiškino: Jei pasakei vieną kartą, į tavo pasakymą niekas dėmesio nekreipia.

Apie KGB agentus

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o gal vis dar įtakoja Lietuvos valstybės vystymąsi.

Man tiesiog protu nesuvokiamas dalykas yra tai, kad nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valdžia nusprendė įslaptinti KGB agentus ir juos apginti nuo visuomenės viešo pasmerkimo. Tokia yra tikrovė.

KGB agentus reikia vertinti trejopai:

Iš vienos pusės jie buvo reikalingi visuomenei. Kai kurie KGB padaliniai kovojo su organizuotu nusikalstamumu, su terorizmu ir kitomis visuomenei itin pavojingomis nusikalstamomis veikomis. Tie agentai, kurie padėjo apsaugoti visuomenę ar atskirus jos narius nuo nusikaltėlių, teroristų, buvo geri ir reikalingi agentai. Juos reikėtų vertinti teigiamai.

Tie agentai, kurie padėjo KGB, kaip represiniai struktūrai, susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, padėjo komunistų lyderiams ilgus metus išlaikyti valdžią savo rankose, reikėtų vertinti neigiamai. Jie yra verti pasmerkimo.

Tai asmenys, kurie nieko nedarė, jokios informacijos KGB neteikė, tačiau jie buvo įforminti agentais arba patikimais asmenimis. KGB įstaigoje dirbo tokie patys žmonės kaip ir visuomenėje. Buvo tinginių, buvo karjeristų, buvo vagių, sukčiautojų, provokatorių ir kitokių blogų žmonių. Jie norėjo kilti pareigose, gauti didesnius atlyginimus, premijas, todėl meluodavo vadovams, teikdavo jiems klastotus dokumentus. Jie susitardavo su asmeniu dėl bendradarbiavimo. Tačiau bendradarbiavimo tikslas buvo ne informacijos teikimas, o pinigų gavimas ir jų pasidalinimas. KGB operatyviniai darbuotojai gaudavo operatyvines lėšas ir jas galėdavo išmokėti agentams. Išlošdavo abu. Žmogus sutikdavo, kad jį įformintų agentu, o už tai gaudavo pinigų. KGB darbuotojas dalį pinigų pasiimdavo sau ir galėjo rodyti savo vadovams, kad turi daug agentų, kad yra profesionalus darbuotojas.

Kas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turėjo įvertinti agentų darbą?

Kas ir kaip galėjo apriboti buvusio agento karjerą nepriklausomoje Lietuvoje? Kas tas vertintojas turėjo būti? Mano giliu įsitikinimu juo privalėjo būti Lietuvos visuomenė. Tik ji turėjo spręsti kas vertas pasmerkimo ir bausmės, neleidžiant jam užimti svarbių pareigų valstybės aparate, o kas galėjo toliau sau ramiai gyventi ir dirbti. Reikėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje visus KGB archyvus padaryti viešais ir visiems prieinamiems. Tegu narsto po juos tas kas netingi ir laiko turi, tegu žurnalistai, oponentai ar politiniai konkurentai renka po trupinėlį informaciją apie savo konkurentus ir teikia juos visuomenei skelbdami straipsnius, kitais būdais viešindami apie juos informaciją. Ką su jais daryti, rinkti juos savo atstovais ar skirti juos į svarbius valstybės postus turėjo spręsti visuomenė, o ne kažkokia asmenų grupė, pasivadinusi save laikinąją komisija.

Kodėl taip nebuvo padaryta?

Kodėl nepriklausomos Lietuvos valstybės aukščiausi vadovai, parlamentarai nusprendė sovietinės represinės struktūros KGB agentus ir patikimus asmenis įslaptinti ir suteikti jiems aukščiausio slaptumo žymą? Jeigu kas nors kur nors atskleis informaciją apie buvusio KGB agento buvusią itin pavojingą ir žalingą Lietuvos visuomenei veiklą, tai tas asmuo ilgiems metams už valstybės paslapties atskleidimą bus uždarytas į kalėjimą, o buvęs KGB agentas, dabartinis aukšto rango diplomatas ar valstybės vadovo vyriausiasis patarėjas bus apsaugotas, eis savo pareigas toliau ir toliau kenks Lietuvos visuomenei. Kodėl KGB agentai ir jų visuomenei žalinga veikla, tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi, itin akylai saugoma valstybės saugumo departamento?

Todėl, kad buvę KGB agentai kartu su aktyviausiais ir iniciatyviausiais komunistais valdė mūsų valstybę ilgus metus ir valdo ją dabar. Todėl, kad svarbiausius sprendimus valstybėje priima asmenys, kurie patys buvo KGB agentais, komunistais ar aktyviais komjaunuoliais arba buvo (yra) su jais susiję. Sustokite akimirkai ir žvilgtelėkite giliau į mūsų valstybės vadovų, įtakingų politikų, diplomatų, aukšto rango valdininkų biografijas. Dar kartą paskaitykite viešumoje ne vieną kartą publikuotus straipsnius ir pamatysite bei suprasite, kas yra kas Lietuvoje.

Siūlau visus KGB archyvus išslaptinti ir suteikti galimybę visuomenei su jais susipažinti.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o

Kaip Turėtų Elgtis Nepatyręs Seimo Narys?

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės tikisi iš jo rimtų darbų.

Su kuo susiduria Seimo narys?

• Milžinišku informaciniu srautu. Šis srautas nesustodamas teka ir teka. Atrodo,kad reikia viską perskaityti, susipažinti, žinoti kas ten parašyta. Jau nekalbu apie tai,kad reikia gilintis ir suvokti problemas. Informacinis srautas apima įvykius užsienio šalyse, šalies vidaus problemas, įstatymų projektus ir jų pataisas, vyriausybės ar ministerijų priimamus sprendimus, visuomeninių organizacijų reikalavimus, išsakytas pozicijas, konkrečių žmonių problemas ir taip toliau ir panašiai. Jei anksčiau būsimasis Seimo narys perskaitydavo tik rytines naujienas ir dar kelis dokumentus darbo metu, o vakare pavartydavo knygą, tai dabar jis tiesiogine ta žodžio prasme paskęsta informaciniame sraute. Jam ištinsta galva ir jis pasimeta;
• Nesibaigiančiais posėdžiavimais. Seimo narys vos ne kiekvieną dieną posėdžiauja. Tai Seimo salėje, tai komitetų ar komisijų darbe, tai su vyriausybės atstovais, tai su užsienio delegatais, tai konferencijose. Gerai būna, kad Seimo narys žino apie ką posėdyje bus kalbama, nes dažniausiai būna taip, kad jis nežino kokias temas aptars, kokius sprendimus priims ir už ką reikia balsuoti. Ne dėl to, kad Seimo narys yra kvailys ar tinginys, o dėl to,kad jis, paprasčiausiai, nespėja pasirengti posėdžiui, nespėja perskaityti visos medžiagos, nespėja įsigilinti į problemas. Paprasčiausiai, žmogui „sukramtyti“ tokį kiekį informacijos, padaryti išvadas ir pamatyti tinkamiausius sprendimus yra neįmanoma. Seimo narys turėtų turėti pulką itin profesionalių ir gerai apmokamų padėjėjų, kurie perfiltruotų informaciją ir parengtų galimus sprendimų variantus su tų sprendimų pasekmėmis, o kurį sprendimo variantą priimti spręstų pats Seimo narys;
• Tiesioginiais susitikimais su žmonėmis. Nesibaigiantys skambučiai ir tiesioginiai susitikimai su žmonėmis. Daug rinkėjų nori pamatyti Seimo narį, nes jis už jį balsavo, nes jis juo tiki. Daugelis nori išsakyti savo problemas, savo skaudulius. Kiti reikalauja kuo greičiau išspręsti jų klausimus, nes jei neišspręs, tai oi kaip bus blogai. Atsisakyti šių susitikimų – sunku. Susitikti su visais – neįmanoma.

Kaip dažniausiai po kelių mėnesių darbo Seime elgiasi Seimo narys?

• Spjauna į viską ir pasiduoda srovės nešamas. Tos srovės tėkmės kryptį nustato tikrieji valstybės valdymo diriguotojai. Apie juos kita kalba ir kitame straipsnyje. Seimo narys praranda savo pozicijas. Jis, balsuodamas Seimo posėdyje už įstatymų pataisas, kelia ranką taip kaip jam frakcijos vadovas pasakė. Komiteto posėdyje kelia ranką taip kaip dauguma kelia arba frakcijos vadovas pasako. Galų gale jam pasidaro viskas dzin. Jis pasitenkina nuolat sau į galvą kaldamas teiginį – Vienas lauke ne karys.
• Kitas Seimo narys spjauna į viską ir užsiima savo asmeniniais reikalais. Jis naudojasi savo Seimo nario statusu, piktnaudžiauja turimomis galiomis. Jis gyvena ir tvarkosi savo gyvenimą;
• Dar kiti Seimo nariai sutaria su lobistais dėl jų interesų atstovavimo. Jie kartu su panašiais Seimo nariais Seime „stumia“ šių lobistų interesus, teikia įstatymo pataisas, užklausinėja valstybės įstaigas ar įmones lobistams rūpimais klausimais, inicijuoja lobistų konkurentų tyrimus ir taip toliau ir panašiai. Šis darbas yra konkretus, suprantamas ir gana pelningas.

Kaip turėtų elgtis Seimo narys?

• Nepasiduoti „visa žinančio asmens (ų)“ – Seimo kanceliarijos darbuotojų, ministerijos biurokratų, patyrusių,Seime ne vieną kadenciją sėdinčių Seimo narių, – įtakoms ir turėti savo poziciją svarbiausiais klausimais. Išklausyti „žiniuonių“ reikia, bet jokiais būdais nereikia vadovautis jų rekomendacijomis. Kartais būna jų pasakymuose gerų ir naudingų dalykų, bet dažniausiai būna atvirkščiai. Nepasiduokite jų įtakai ir nesileiskite jų manipuliuojami;
• Reikia nusistatyti kelis aiškius tikslus ir uždavinius (projektus): įstatymų pataisas, kuriuos norite keisti, tyrimus, kuriuos norite atlikti, kontrolę, kurią norite padaryti. Ir iš visų jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis „stumkite“ savo projektą, kalbėkite apie jį su visais, įtikinėkite kitus Seimo narius, burkite palaikymo komanda ir nepasiduokite nevilčiai;
• Būtina bendrauti su rinkėjais. Reikia jiems nuoširdžiai viską pasakoti, aiškinti savo darbus, su kokiomis problemomis susiduriate, kokius sunkumus patiriate. Rinkėjai turi suvokti jūsų darbą, suprasti jūsų veiksmus ir valstybės valdymo sunkumus. Negalima nuo jų viską slėpti ir negalima laikyti juos kvailiai arba „runkeliais“. Rinkėjai nėra kvailiai, o jų dauguma tikrai žino geriausia kiekvienos problemos sprendimą.

 

 

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės