2020/07/05

Naujienos

Viena iš daugelio tokių istorijų. Jauna moteris, studentė Rachel Hyndman iš Glazgo, gulėjo karštoje vonioje ir per savo nešiojamą kompiuterį žiūrėjo filmą. Staiga ji pastebėjo, kad užsidegė jos internetinės vaizdo kameros indikatoriaus lemputė. Mergina išjungė kompiuterį. Vėliau kreipėsi į specialistus, kurie nustatė, kad jos kompiuteris užkrėstas šnipinėjimo programėle, suteikiančia programišiui galimybę ją stebėti per internetinę vaizdo kamerą.

Kibernetinis pasaulis, vis labiau įsigalintis mūsų gyvenime, ne tik suteikia mums daug privalumų, bet ir kelia konkrečių grėsmių. Straipsnyje supažindinsiu skaitytoją su grėsme, kurią gali kelti jo asmeninio kompiuterio vaizdo kamera, ir paaiškinsiu, kaip nuo šios grėsmės apsiginti.

Programišiai turi sukūrę specialių šnipinėjimo programėlių, kurias naudoja jūsų kompiuterio internetinio vaizdo kamerai valdyti. Šią programėlę jums gali atsiųsti kartu su elektroniniu laišku ar vienos iš daugelio susirašinėjimo momentinėmis žinutėmis (angl. „instant messaging”) programų pranešimu. Prie elektroninio laiško ar žinutės bus prisegtas failas, kurį atidarius į jūsų kompiuterį automatiškai, jums nežinant, įsirašys šnipinėjimo programėlė. Tokią „dovanėlę” jūs taip pat galite gauti, užėję į mažai žinomą internetinį puslapį ir siųsdamiesi iš ten nuotraukas, vaizdo įrašus ar kitus dokumentus.

Kompiuteriniai įsilaužėliai gali būti įvairaus plauko. Tai gali būti valstybės remiami asmenys, kurie vykdo valstybės užsakymus. Jie turi didelį finansavimą, yra geri šios srities specialistai. Tai gali būti ir kibernetiniai nusikaltėliai, kurie nori neteisėtu būdu uždirbti pinigų. Jie gali jus šantažuoti, reketuoti ar, pavogę informaciją apie jus, ją parduoti suinteresuotiems asmenims. Internete galima rasti internetinių puslapių, kuriuose programišiai vieni kitiems siūlo pirkti ar parduoti asmenis kompromituojančią medžiagą, surinktą prisijungus prie vaizdo kameros, o taip pat prieigą prie konkrečių asmenų personalinių kompiuterių. Įsilaužėliai taip pat gali būti žmonės, kurie tiesiog nori pasilinksminti. Jie neturi nusikalstamų siekių. Jie nori pažaisti ir pasijuokti iš jūsų. Pavyzdžiui, vienas programišius iš Kinijos, neturėdamas piktų kėslų, tik dėl asmeninio intereso, įsibrovė į 1926 kompiuterius iš 103 valstybių ir nuotoliniu būdu perėmė jų vaizdo kamerų valdymą.

Daugelis kompiuterinių įsilaužėlių domisi informacija, kurią jie gali panaudoti. Pirmiausiai juos domina jūsų nusikalstamas elgesys namuose ar kitose patalpose, kuriose praleidžiate daug laiko. Gal jūs, nekreipdami dėmesio į kompiuterį, vaizdo kameros akiratyje rūkote žolę, gal uostote kokaino miltelius, o gal leidžiatės į veną heroiną. Juos taip pat domina jūsų amoralūs veiksmai – tokie, apie kuriuos neturėtų sužinoti jūsų artimieji, pažįstami, bendradarbiai. Jūs nenorite, kad įrodymai apie šiuos jūsų veiksmus būtų paskleisti internete, kur juos galėtų pamatyti daug žmonių. Jūs bijote, kad atskleidus jūsų amoralius veiksmus prarasite darbą, sužlugdysite karjerą ar išsiskirsite su artimu žmogumi. Galų gale kompiuterinius įsilaužėlius domina įrašai ir nuotraukos, kuriose jūs esate nuogas ar mylitės. Šie veiksmai nėra nusikalstami ir tikrai nėra amoralūs, tačiau jų paskleidimas ir paviešinimas internete gali jums atnešti daug nemalonumų. Jūs, norėdami apsaugoti save ir savo artimą žmogų, sutiksite su reketininko reikalavimu ir sumokėsite jam sumą, kurios jis prašo.

Ką daryti? Kaip apsisaugoti?

Neatidarinėkite įtartinų, nežinomų prisegtų rinkmenų (angl. „files”). Prieš atidarydami rinkmeną, įsitikinkite, kas ir kodėl ją siuntė. Dažniausiai žmonės žino, iš ko gauna laiškus su prisegtomis rinkmenomis, ir kas jose turi būti. Jei siuntėjas jums yra nežinomas ir apie jį neturite jokio supratimo, ištrinkite laišką kartu su prisegta rinkmena.

Naudokite ugniasienę (angl. „firewall”), kuri riboja kitų kompiuterių, internetinių prietaisų galimybes prisijungti prie jūsų kompiuterio. Reguliariai patikrinkite, ar ugniasienė yra įjungta.

Naudokite patikimas anitivirusines programas, kurios apgins jus nuo šnipinėjimo ir kenksmingų programų. Nuolat jas atnaujinkite ir tikrinkite, ar jos yra įjungtos.

Nelaikykite miegamajame įjungto kompiuterio. Paaiškinkite šeimos nariams, kad prieš įjungtą kompiuterį nesielgtų taip, kaip jie nenorėtų elgtis viešai, ar ko neturėtų matyti jų pažįstami žmonės. Paaiškinkite apie įsilaužėlių keliamą grėsmę, kokios informacijos ir kokių vaizdų šie ieško.

Apsaugokite bevielį ryšį. Priskirkite jam slaptažodį, kuris turi būti patikimas ir sudėtingas, kad įsilaužėliui būtų sunkiau jį atspėti. Nenaudokite slaptažodžio, kurį jums kaip laikiną duoda maršrutizatoriaus gamintojas.

Internete nebendraukite su svetimais žmonėmis, nevykdykite jų nurodymų ar prašymų. Netikėkite jų vilionėmis.

Kompiuterius remontuokite tik patikimose remonto įmonėse. Neleiskite tvarkyti jūsų kompiuterio nepažįstamiems, nežinomiems asmenis nuotoliniu būdu.

Reguliariai pažiūrėkite į vaizdo kameros lemputę. Kai vaizdo kamera yra aktyvi ir naudojama, lemputė dega.

Geriausias sprendimas – uždengti vaizdo kamerą medžiaga. Tai gali būti specialus arba paprastas lipdukas. Įsitikinkite, kad jūsų naudojamas lipdukas nesiglaus prie kameros stiklo ir jo nesugadins.

www.alfa.lt

Viena iš daugelio tokių istorijų. Jauna moteris, studentė Rachel Hyndman iš Glazgo, gulėjo karštoje vonioje ir per savo nešiojamą kompiuterį

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o Prancūzija su Izraeliu palaikė glaudžius ryšius. Prancūzijai, kuri aktyviai kovojo su Alžyro Nacionaliniu Išsivadavimo Frontu, siekė išlaisvinti Alžyrą nuo Prancūzijos okupacijos, buvo labai reikalinga Izraelio žvalgybos Mossad‘o pagalba.

Pradžioje Mossad‘as Prancūzijos žvalgybai teikė informaciją apie Alžyro pogrindines organizacijas, o vėliau pradėjo tiekti ginklus – šautuvus, snaiperius, sprogmenis, kuriuos prancūzų žvalgai naudojo likviduojant pogrindinių organizacijų štabus Alžyre ir Kaire.

Nežiūrint į tai, kad Prancūzija pasitraukė iš tolimesnės kovos Alžyre, ji ir toliau palaikė glaudžius ryšius su Izraeliu. Paryžius tapo saugi ir slapta Izraelio žvalgybos agentų susitikinėjimo su itin slaptais šaltiniais vieta.

„Aš buvau atsakingas už privačius ryšius su Prancūzijos žvalgyba“, – teigė buvęs Mossad‘o vadovas Meir Amit.

Tais laikais visi keliai į Afriką ir Aziją vedė per Paryžių. Mossad‘as tapo viena iš aktyviausių žvalgybų šiame regione, o Izraelis savo sąjungininkams teikė karinę ir žvalgybinę pagalbą.

Už tai Izraelio žvalgyba Mossad‘as galėjo laisvai veikti Europos šalyse renkant informaciją apie savo pagrindinius priešus Arabų valstybes ir apie Sovietų Sąjungą (šią informacija Izraelis dalijosi su JAV).

Mossad‘as užsibrėžė siekti aukštesnių tikslų. Vienas iš tokių buvo sunkiai pasiekiamas – Marokas. Priežastis buvo paprasta – tai Arabų valstybė, kuri palaikė glaudžius ryšius su Izraelio pagrindiniais priešais. Tačiau Marokas buvo moderni valstybė ir neturėjo teritorinių ginčų su Izraeliu, o šalį tuo metu valdė provakarietiškas karalius Hassan II.

Izraelio žvalgybos bendradarbiavimas su Maroku prasidėjo 1960 metais, kai Hassan‘as dar buvo princas. Po metų, kai Hassan‘as tapo karaliumi, Izraelis paprašė leisti iš Maroko emigruoti žydams. Maroko slaptosios tarnybos vadovas Muhammad Oufkir‘as pareikalavo iš Izraelio už kiekvieną žydą sumokėti 250 JAV dolerių. Iš Maroko išvyko 80 000 žydų, pinigai buvo pervesti į nurodytas slaptas banko sąskaitas Europoje.

Marokiečiai paprašė Mossad‘o padėti organizuoti aukščiausių šalies vadovų apsaugą. Į Maroką Izraelis išsiuntė geriausius savo asmens sargybinius David Shomron, Joseph Shiner ir David Ben-Gurion. „Karalius turėjo daug priešų, bijojo sąmokslų ir pasikėsinimų“, – prisimena Shomron‘as.

Maroko slaptosios tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo dešinioji ranka leitenantas Ahmad Dlimi ne tik bijojo dėl karaliaus Hassan‘o mirties, bet ir dėl jo valstybės valdymo. Egiptas ir Alžyras aktyviai finansavo ir kitaip rėmė Maroko opoziciją kovojančią prieš šalies vadovą.Keletą kartų fiksuota, jog į Maroko ambasadų patalpas Egipte ir Alžyre ne vieną kartą buvo slapta įsibrauta.

Izraelis Marokui padėjo reformuoti žvalgybos tarnybą, aprūpino Maroko laivus specialia elektronine technika, kuri leido laiku atpažinti priešo įsiskverbimą ir apmokė Maroko apsaugininkus tinkamai apsaugoti ambasados pastatus nuo įsibrovėlių.

Kai Maroko ir Alžyro santykiai paaštrėjo dėl teritorinio ginčo Mossad‘o vadovas M.Amit asmeniškai, pasinaudojęs fiktyviais dokumentais, vyko į Maroką susitikti su karaliumi. Žurnalistas Samuel‘is Segev savo knygoje „Maroko ryšiai“ teigė, kad Amit‘o ir karaliaus susitikimas įvyko vidurnaktį, šalia karaliaus rezidencijos įrengtoje palapinėje Marakeche.

„Mes galime ir mes norime jums padėti,“ – sakė Amit‘as karaliui.

Karalius pasiūlymą priėmė. Izraelis teikė Marokui žvalgybinę informaciją, treniravo lakūnus, karaliaus armiją aprūpino ginklais. Už tai Izraelis gavo galimybę apklausti egiptiečius, kurie buvo sulaikyti ir laikomi Maroko kalėjimuose. Izraelį domino jo pagrindinių priešų naudojama Sovietų sąjungos karinė technika.

Be to, Izraelio žvalgyba Rabate įsteigė slaptą nuolatinę žvalgybos rezidentūrą – kas laikoma dideliu Mossad‘o laimėjimu.

Bendradarbiavimo pikas tarp šalių buvo pasiektas 1965 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu Arabų valstybės nusprendė vyriausybių susitikimą surengti Kasablankoje. Susitikimo metu viršūnės rengėsi aptarti kovą ir galbūt ateityje įsteigti bendrą štabą, kuris koordinuotų visų valstybių kariuomenių veiksmus prieš Izraelį. Maroko karalius Hassan‘as II, kuris neturėjo didelio pasitikėjimo tarp kitų Arabų pasaulio šalių vadovų, nusprendė padėti Izraelio žvalgybai rinkti informaciją apie šį susitikimą.

Speciali Mossad‘o komanda kodiniu pavadinimu „Tziporim“ išvyko į Kasablanką. Jie aktyviai pradėjo rengtis operacijai, tačiau likus dienai prieš konferenciją Maroko karalius paprašė Izraelio nutraukti operaciją ir atšaukti savo agentus. Karalius išsigando, kad jo bendra veikla su Izraelio žvalgyba gali tapti žinoma kitiems konferencijos dalyviams. Po konferencijos jo žmonės Izraelio žvalgybai suteikė visą informaciją apie konferenciją, joje pasakytas kalbas ir priimtus sprendimus.

Gauta informacija buvo itin svarbi. Ji suteikė galimybę Izraeliui pažvelgti į priešo slapčiausias užmačias. Konferencijos metu Arabų pasaulio šalių gynybos atstovai tvirtino, kad jie nėra pasiruošę pradėti karinių veiksmų prieš Izraelį. Ši informacija leido Izraelio vyriausybei priimti svarbius sprendimus, susijusius su šalies gynyba.

Žvalgybų pasaulyje neapmokėtų pietų nebūna. Neužilgo Marokas paprašė Izraelio paslaugos – padėti rasti ir neutralizuoti pagrindinį karaliaus Hassan‘o priešą, opozicijos lyderį Mehdi Ben Barka.

Izraelio žvalgybiniuose slaptuose dokumentuose opozijos lyderis buvo žymimas „BB“ kodu. Izraelio tuometinis premjeras ministras Levi Eshkol Mehdi Ben Barką įvardijo kaip „Baba Batra“.

Mehdi Ben Barka buvo įtakingas lyderis Maroke ir Arabų pasaulyje. Kaip kairiųjų pažiūrų politikas jis rėmė revoliucijas ir aktyviai kovojo prieš kolonialistus. Ben Barka buvo aršus Karaliaus Hassan‘o II kritikas ir priešas. 1960 metų pradžioje Maroko valdžia ištrėmė Ben Barką iš šalies, o vėliau jį už akių nuteisė mirties bausme.

Nuo pat Ben Barka ištrėmimo dienos Izraelis nustatė ir palaikė su juo glaudžius ryšius. Istorikas Yigal Ben-Nun, kuris domėjosi Izraelio ir Maroko ryšiais, teigė, kad Ben Barka palaikė glaudžius ryšius su Izraelio valdžios atstovais. Jis žavėjosi Izraelio pasiekimais žemės ūkio ir karinės pramonės srityse.

Remiantis istoriku Ben – Nun Ben Barka dalyvavo susitikime su Mossad‘o atstovais ir jų prašė suteikti jam ir jo organizuojamai revoliucijai ginklų bei pinigų. Po šio pokalbio ir prašymo Izraelio valdžia nusprendė nepalaikyti su Ben Barka tiesioginio kontakto. Tačiau su juo bendravo ir jo gyvenimą tremtyje (Paryžiuje) finansavo Pasaulio žydų kongresas.

Maroko valdžia nežinojo apie Izraelio ryšius su Ben Barka.

Maroko slaptos tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo patikimas leitenantas Dlimi, po Ben Barko ištrėmimo, siekė nustatyti opozicijos lyderio buvimo vietą. Tačiau jų pastangos rezultatų nedavė, nes Ben Barka mokėjo slapstytis, naudojo slapyvardžius ir nuolat keitė gyvenamąją vietą. Oufkir‘as pagalbos kreipėsi pas savo naujus draugus Mossad‘e.

Izraelis sutiko padėti Marokui. Pirma užduotis, kurią turėjo išspręsti Mossad‘as buvo lengva – nustatyti opozicijos lyderio Ben Barko buvimo vietą. Mossad‘o agentai išsiaiškino, kad Ben Barka užsisakė ir nuolat gauna užsienio žurnalą „The Jewish Observer“. Jie nustatė, kad šis žurnalas ir kita Ben Barkui skirta korespondencija yra siunčiama į kioską esantį Ženevoje. Ben Barka laikas nuo laiko ateina jos pasiimti. Mossad‘as perdavė informaciją Maroko žvalgybai. Marokiečiams teliko 24 valandas per parą slapta stebėti kioskelį. Po dviejų savaičių jie sulaukė Ben Barką.

Maroko žvalgybos vadovui Oufkir‘ui šios Izraelio pagalbos neužteko. Jis paprašė Mossad‘o nuolat sekti opozicijos lyderį, išnuomoti jų agentams patalpas Paryžiuje, parūpinti jiems fiktyvius asmens dokumentus bei maskuotės priemones.

1965 metais spalio 4 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as informavo Izraelio premjerą ministrą Eshkol apie Mossado agentų veiklą siekiant padėti Marokui atsikratyti aršaus priešo. Amit‘as, siekdamas sušvelninti situaciją, pradžioje premjerui papsakojo gerąsias žinias, tai, kad Mossad‘as, padedamas Maroko, surinko itin svarbią Izraeliui informaciją apie Arabų pasaulio valstybių viršūnių susitikimą Kasablankoje. Amit‘as pabrėžė, kad Arabų pasaulis nėra pasirengęs pradėti karo veiksmų prieš Izraelį.

Po šios įžangos Amit‘as papasakojo blogąsias žinias. „ Ko jie nori?“, – paklausė premjeras Eshkol. Amit‘as atsakė, – „Jie nori labai paprasto dalyko. Jie nori nužudyti Mehdi Ben Barką. Mes jį jiems radome Paryžiuje ir Maroko karalius Hassan‘as II įsakė jį likviduoti. Jie (Maroko žvalgyba) paprašė mūsų pagalbos. Mes atsisakėme jiems suteikti tiesioginę pagalbą. Tačiau padėti kai kuriais klausimais mes galime.“

Susitikimo metu Amit‘as kelis kartus pakartojo savo teiginį, kad jeigu Izraelis nusprendė likviduoti priešą, tai likvidavimą privalo atlikti Mossad‘o, o ne užsienio agentai. „Aš savo vyrukams aiškiai sakau. Nekiškite nagų, bet jeigu jau reikia žudyti, tai tai darykite tik savo rankomis. Nepritraukite užsienio agentų. Dalinis problemos sprendimas niekada problemos neišsprendžia, o tik sukuria naujų.“

Mossad‘as nusprendė padėti Marokui, tačiau nusprendė laikytis nuo tiesioginių įvykių kuo toliau. Jeigu opozicijos lyderio likvidavimas baigsis Maroko žvalgybos operacijos žlugimu, tai niekas negalės pareikšti pretenzijų arba apkaltinti Izraelį.

Mossad‘as suteikė Maroko žvalgybai penkis fiktyvius užsienio pasus. Oufkir‘o dešinioji ranka Dlimi 1965 metais spalio 12 dieną papildomai paprašė Izraelio fiktyvių automobilio dokumentų, valstybinių numerių ir nuodų. Izraelis atsisakė suteikti fiktyvius dokumentus ir rekomendavo marokiečių žvalgybai išsinuomoti automobilius, naudojant fiktyvius asmens dokumentus, kuriuos jie jiems jau suteikė.

1965 metais spalio 13 dieną Dlimi išvyko iš Prancūzijos. Jis grįžo į Maroką. Mossad‘o vadovas Amit‘as premjerui pirminkui raportavo, kad, tikriausiai, Maroko žvalgyba operaciją atidės neribotam laikui arba ją nutrauks. Spalio 25 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as išvyko į Rabatą susitikti su Dlimi. Jis tikėjosi, kad marokiečiai atšaukė operacijos vykdymą. Tačiau, jo dideliam nustebimui, Dlimi pasakė, kad operacija jau prasidėjo ir ji vyksta.

Po kelių dienų Dlimi išvyko į Paryžių asmeniškai dalyvauti operacijoje. Oro uoste jį pasitiko aukštas Mossad‘o pareigūnas, kurį saugojo ir lydėjo būrys Mossad‘o vyrukų. Dlimi ir Mossad‘o pareigūnas, bijodami būti užfiksuoti ir identifikuoti, nutarė susitikti Fort-de-Saint-Cloud rajone, kuris buvo akylai saugomas Mossad‘o agentų.

Susitikimo metu Izraelio ir Maroko žvalgybų atstovai sutarė, kad Mossad‘o specialus būrys, žvalgybinės operacijos metu, budės šalia įvykio vietos ir jei kas nors atsitiks arba operacija susidurs su netikėtomis kliūtimis, tai būrys iš karto reaguos į situaciją ir padės marokiečiams išvengti problemų.

Spalio 29 dieną Ben Barka, pasinaudojęs Alžyro diplomatiniu pasu, atvyko į Paryžių iš Ženevos.

Marokiečių žvalgai, padedami papirktų Prancūzijos žvalgybos ir vietinių policijos pareigūnų, slapta laukė Ben Barko.

Ben Barka patraukė į Brasserie Lipp, žinomą susitikimų vietą ant Senos upės kranto, kur jis turėjo susitikti su Prancūzijos žurnalistu. Jis net pagalvoti negalėjo, kad žurnalistas yra marokiečių parengtas jam privilioti jaukas. Istoriko Ben-Nun teigimu, tai buvo Mossad‘o žvalgybos idėja.

Šalia restorano Ben Barką sustabdė du Dlimi papirkti Prancūzijos policininkai. Pareigūnai, apstulbusį ir nepatenkintą Ben Barką, palydėjo į išnuomotą butą Paryžiaus pietuose, kur jį pasitiko Dlimi su savo žmonėms ir iš karto pradėjo jį žiauriai kankinti.

Lapkričio 1 dieną, kai Ben Barka dar buvo gyvas, Dlimi paprašė Mossad‘o nuodų (toksino) ir dar dviejų fiktyvių užsienio pasų ir „ką nors tokio, kas padėtų panaikinti žymes“.

Egzistuoja kelios versijos kas tuomet įvyko. Vieni teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūros vadovas Rafi Eitan‘as paskambino Meir Amit‘ui ir paklausė jo kaip jam elgtis duoti marokiečiams nuodų ar ne, tačiau, pagal šią versiją, nuodų duoti neprireikė, nes problema išsisprendė savaime. Kiti teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūra užsakė ir gavo iš Izraelio nuodus, tačiau jie jau buvo nereikalingi.

Paryžiaus bute Dlimi kartu su savo pagalbininkais, lenktyniaudami tarpusavyje kuris yra žiauresnis ir piktesnis, kankino Ben Barką. Jie į jo kūną degino cigaretes, naudojo elektros šoką ir skandino Ben Barką vonioje.

Dlimi šiame etape nesirengė nužudyti Ben Barko, nes jam buvo reikalinga informacija apie Maroke veikiančias pogrindines organizacijas, jų narius, planus ir rengiamas akcijas. Jis taip pat norėjo, kad Ben Barkas raštiškai prisipažintų, kad norėjo ir siekė nuversti karalių Hassan‘ą II.

Mossad‘o agentas Eliezer Sharon, dirbęs Paryžiuje ir sužinojęs apie tai kas vyko bute iš Maroko žvalgų, žurnalistams pasakojo, kad marokiečiai vonią pripildė vandeniu. Dlimi laikė Ben Barko galvą tvirtai suspaudęs ir reikalavo, kad jis atskleistų informaciją. Kiekvieną kartą kai iš vandens ištraukdavo Ben Barkos galvą, jis spjaudėsi, krenkštė ir keikė karalių. Dlimi eilinį kartą panardino Ben Barko galvą į vandenį ir per ilgai užlaikė. Kai ištraukė, Ben Barka nekvėpavo ir nerodė gyvybės ženklų.

Buvęs Mossad‘o tuometinis rezidentūros vadovas Paryžiuje David Shomron sužinojo kas įvyko bute iš paties Dlimi. Jie visi jį kankino. Nardino jo galvą į vandenį ir tikrino jo kaulų stiprumą. Ben Barka prigėrė vonioje. Dlimi teigė, kad jie truputėlį persistengė ir neapsiskaičiavo laike.

Marokiečiai, supratę, kad Ben Barka mirė, puolė į paniką. Ką daryti su Arabų pasaulyje žinomo asmens kūnu? Kur jį dėti?

Dlimi paskambino šalia budėjusiems Mossad‘o vyrukams ir paprašė jų pagalbos. Remiantis istoriko Ben – Nun informacija dviem automobiliais į slaptą, nuomotą butą atvyko Mossad‘o speciali komanda. Keli žmonės pasiliko stebėti situaciją lauke, keli pakilo į butą. Jie suvyniojo Ben Barkos kūną, išnešė jį į lauką ir įgrūdo į automobilio bagažinę.

Specialios Mossad‘o komandos nariai, kurie dalyvavo operacijoje, prisiminė, kad netoliese yra miškas, kuriame paryžiečiai mėgsta pramogauti ir kitaip leisti laisvą laiką. Buvo nuspręsta, kad geresnės vietos kur palaidoti Ben Barko kūną nesugalvos. Sulaukę nakties, agentai iškasė gilią duobę, įmetė kūną ir, apipylę jį specialiais cheminiais milteliais, kurie esant drėgmei naikina kūną, jį užkasė.

Praėjus trejiems metams šioje vietoje buvo nutiesta autostrada. Ben Barka, tikriausiai, yra palaidotas kažkurioje vietoje po ja.

Mossad‘as parūpino Maroko žvalgybos vadovui Oufkirui, jo pavaduotojui Dlimi ir kitiems žvalgams, kurie dalyvavo operacijoje, fiktyvius asmens dokumentus tam, kad jie galėtų be trukdžių išvykti iš Prancūzijos. Mossad‘as bijojo, kad jeigu marokiečiai pasinaudos savo tikrais dokumentais, tai jie paliks akivaizdžius pėdsakus, kad Ben Barko dingimo metu jie lankėsi Paryžiuje. Šis faktas galėjo tapti rimtu pretekstu Maroko opozicijai imtis tyrimo ir sukelti tarptautinį skandalą.

Prancūzijos policininkai, kurie dalyvavo slaptoje Mossad‘o ir Maroko žvalgybos operacijoje, nutekino informaciją savo draugams ir bendradarbiams. Netruko, kad apie šią operaciją sužinotų pats Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle. Jis stipriai užpyko. Išmetė iš darbo daug teisėsaugos vadovų ir išformavo Prancūzijos žvalgybos tarnybą. Prezidentas pareikalavo, kad Maroko karalius Hassan‘as II į Prancūzijos teisingumo rankas atiduotų Maroko žvalgybos vadovą Oufkir‘ą ir jo pavaduotoją Dlimi. Karalius atsisakė. Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle įšaldė diplomatinius santykius su Maroko valstybe.

Prancūzijos policija atliko tyrimą ir nustatė 13 asmenų, kurie dalyvavo Ben Barkos likvidavimo operacijoje. Tarp jų buvo Oufkir‘as, Dlimi ir žurnalistas, kuris suvaidino jauko vaidmenį Ben Barkui privilioti. Daugelis iš jų rado prieglobstį Maroke ir nepasirodė Prancūzijos teisme.

1960 metais Izraelio žvalgybos agentūros Mossad‘o pagrindinė rezidentūra Europoje buvo Paryžiuje. Ši rezidentūra koordinavo visas Mossad‘o žvalgybos operacijas Europoje, o

JAV senatorius Rand Paul balsavo prieš M. Pompeo kandidatūrą užimti  žvalgybos agentūros CŽA direktoriaus postą. Jis paaiškino, kad nenori jog šalyje dėl valstybės saugumo būtų siaurinamos piliečių teisės ir laisvės.

Šiuolaikinės technologijos leidžia valdžiai stebėti kiekvieną žmogaus judesį, gyvenimo būdą, ryšius ir jų pobūdį, veiklą darbe, veiklą internete, nuotaikas, silpnybes. Žodžiu, viską. Tokia galimybė yra.

Šiuolaikinis pasaulis yra pavojingas pasaulis. Daug grėsmių pastaruoju metu iškilo ir jos su kiekviena diena didėja.

Iškyla problema: Kas yra svarbiau valstybės saugumas ar piliečių laisvės ir teisės? Kaip rasti kompromisą tarp šių niekaip vieno su kitu tarpusavyje nedraugaujančių reiškinių?

Visi supranta, kad saugumas yra labai svarbu ir jis privalo būti užtikrintas. Visi taip pat supranta, kad saugumo užtikrinimui reikia teisėsaugai, žvalgybai suteikti daugiau galių sekti žmones ir kištis į jų gyvenimus.

Tačiau netikėtai iškyla kita problema. Kas kontroliuos sekėjus ir jų vadovus? Kas prižiūrės ar jie  nepiktnaudžiauja gauta informacija apie žmogų, ar jie nepagrįstai nesikiša į jo gyvenimą ir nenurodinėja jam kaip elgtis, ar jie – saugumo struktūros – nedirba valdžiai ir negina jų interesus bei nepadeda jai engti piliečius? Kas prižiūrės? Klausimas vertas labai rimtos diskusijos.

Lietuvoje šiuo klausimus yra visiška tyla. Žvalgyboms suteiktos neribotos teisės sekti žmogų, kuris nesirengia, nedaro ir nedarė nusikaltimų. Reikalinga diskusija šiuo klausimus ir jis turi būti išspręstas. Pradžioje teisiškai – priimant reikiamas įstatymų pataisas ir poįstatyminius aktus, o vėliau tikrovėje, sukuriant stiprius teisėsaugos veiklos kontrolės mechanizmus ir išlaisvinant teisėsaugos vadovus nuo priklausomybės vienam asmeniui – prezidentei.

JAV senatorius Rand Paul balsavo prieš M. Pompeo kandidatūrą užimti  žvalgybos agentūros CŽA direktoriaus postą. Jis paaiškino, kad nenori jog

Konstitucijoje yra parašyta, kad niekas neturi teisės rinkti informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą išskyrus teismo leidimu. Taip pat yra parašyta, kad niekas neturi teisės kištis į žmogaus privatų gyvenimą, išskyrus teismo leidimu. Mes už ją balsavome. Konstitucija yra mūsų.

Anksčiau buvo Operatyvinės veiklos įstatymas, kuris reglamentavo visų teisėsaugos struktūrų veiklą. Jame buvo parašyta,kad operatyvinės veiklos metu surinkta informacija yra valstybės paslaptis ir ji gali būti išslaptinta tik vienu atveju t.y. kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Logiška ir suprantama, nes jei pareigūnas pradėjo slaptą tyrimą dėl asmens konkrečios nusikalstamos veikos, tai jis privalo rinkt informaciją tik apie šią nusikalstamą veiklą, ją fiksuoti, dokumentuoti, o kai pilnai surenka įrodymus, naudodamas ypatingus sekimo metodus – klausosi telefoninių pokalbių, naudoja „blakes“, fiziškai seka, stebi veiklą internete -, tai pradeda ikiteisminį tyrimą ir operatyvinės veiklos metu surinktus įrodymus išslaptina ir atiduota prokurorui, kuris tiria bylą. Pareigūnas neturi teisės tik stebėti kaip žmogus gyvena, su kuo bendrauja, kokį vyną geria, kokias moteris myli. Tai yra ne pareigūno reikalas.

Viskas buvo gerai. Žmogaus teisės ir laisvės apgintos. Tačiau įvyko vienas įvykis, kurio metu valdžia suprato kokia yra galinga operatyvinė informacija ir kaip ją sėkmingai galima panaudoti konkurencinėje kovoje.

Prezidento R.Pakso apkaltos metu visi klausėme prezidento ir jo aplinkos žmonių pokalbių telefonu per televiziją, radiją, skaitėme naujienų portaluose, dienraščiuose. Visa Lietuva aptarinėjo Lietuvos prezidento privačius pokalbius su savo draugais, pažįstamais ir kitais asmenimis. Juokėsi iš jo pasakytų žodžių, frazių ar minčių. Tai buvo grubus įstatymų pažeidimas. Tai buvo grubus žmogaus teisių pažeidimas, nes tuo metu įstatymas draudė operatyvinėms tarnyboms išslaptinti informaciją ir ją naudoti ne ikiteisminiam tyrimui vykdyti, o kitiems tikslams.

Valdžia susidūrė su problema. Ji puikiai suprato,kad yra pažeidinėjamas įstatymas, žmogaus teisės ir laisvės ir ji taip pat puikiai žinojo, kad dėl šių pažeidinėjimų niekas jos – valdžios – atsakomybėn nepatrauks. Tačiau kaip elgtis ateity? Juk negali visuomet pažeisti įstatymų? Šie pažeidimai gali nukeliauti į Strasbūrą, Žmogaus teisių teismą ir gali kilti problemų. Be to negražu, juk esame demokratinė šalis.

Palikti galioti įstatymus, kurie galiojo iki Pakso apkaltos ir vėliau, kai jie buvo pažeisti, valdžia nenorėjo, nes jie suvokė kokią naudą galima gauti iš operatyvinės informacijos. Taigi valdžia nusprendė keisti įstatymus.

2012 m. LR Seimas, vadovaujamas konservatorių partijos, priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kuriame numatė, kad operatyvinės veiklos metu surinktą informaciją būtų galima panaudoti ne tik ikiteisminiam tyrimui vykdyti, bet ir kitais atvejais pvz. kai yra atliekami drausminiai nusižengimai, kai yra atliekamas tarnybinis patikrinimas.

Valdžiai tokios įstatymo pataisos yra itin naudingos, nes jas teisėtai galima panaudoti valdžiai naudingiems dalykams: kovoje su konkurentais, arba siekiant nuversti asmenį, kuris užima aukštas pareigas, bet yra ne savas, arba manipuliuojant žmonėmis prieš rinkimus, arba tiesiogiai kalbantis su oponentu (Seimo nariu). Jei tu man nedirbsi, jei balsuosi ne taip kaip man reikia, tai aš prieš tave panaudosiu štai tokią STT ar VSD surinktą operatyvinę informaciją. Ir oponentas nuleidžia galva, pradeda ja linksėti ir išeina iš pastato visas drebėdamas ir dreba dar kelias dienas.

Viskas tapo teisėta, pagal įstatymus, tačiau neteisinga. Lietuvos pilietis prarado teises ir laisves, kurios yra numatytos Konstitucijoje ir už kurias balsavo dauguma piliečių. Be to Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra nuostatų prieštaraujančių Konstitucijai. Apie jas žino Seimo nariai, bet jų nekeičia, nes jiems taip yra naudinga arba jie bijosi.

Taigi dabar viešojoje erdvėje visi galime susipažinti su kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija apie žmogaus privatų gyvenimą. Aišku, jeigu tokį leidimą duoda valdžia.

Turiu pasiūlymą. Jei kriminalinės žvalgybos pareigūnai klausydamiesi žmogaus telefoninių pokalbių sužino, kad žmogus yra neištikimas savo žmonai (vyrui), tai siūlau šią informaciją išslaptinti, perduoti ją išduotam žmogui, kad jis ją galėtų panaudoti teisme skyrybų metu. Juk neištikimybė yra baisi nuodėmė.

Ir dar siūlau, jeigu žmogus važiuoja automobiliu ir kalba telefonu, o pareigūnas, klausydamas telefoninių pokalbių, tai užfiksuoja, tai tokią informaciją perduoti policijai, kad žmogus būtų nubaustas už administracinių teisių pažeidimą.

Ir dar siūlau, kovai su nusikaltimais – vagystėmis, sukčiavimu, plėšikavimu ir kitais – į gatves išvesti Lietuvos ir NATO organizacijos karius, kad jie tvarką prižiūrėtų. Vaikščiotų gatvėmis, dokumentus tikrintų, į butus užeitų pažiūrėti ar viskas yra tvarkoje, ar niekas nesikeikia, ar negeria alkoholinių gėrimų, ar namo laiptinėse, buto balkonuose nerūko. Tvarka būtų.

Ir dar… ir taip be galo ir be krašto.

Konstitucijoje yra parašyta, kad niekas neturi teisės rinkti informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą išskyrus teismo leidimu. Taip pat yra parašyta,

Versijos:

  1. Lietuvos ryto žurnalistai, savininkai, redaktoriai yra labai sąžiningi ir moralūs. Jie tiesiog negali apkęsti politikų melagysčių, dviveidysčių ir sukčiavimų. Jie tiesą traukia į dienos šviesą ir tokiu būdu auklėja politikus;
  1. Karbauskio verslas atsisakė „Lietuvos ryto“ siūlymo už kelis milijonus reklamuoti Karbauskio verslą, patį Karbauskį ir jo partijos veiklą savo televizijoje, naujienų portale bei dienraštyje. Karbauskis nusprendė, kad jam nereikia tokių paslaugų, kad jis savo darbais visuomenei įrodys savo vertę. 🙂 „Lietuvos rytas“ užpyko ir pradėjo keršyti: kiekvieną rytą pasitinkame su naujiena apie Karbauskį ir jo aplinką. „Lietuvos rytas“ yra įtakingas dienraštis Lietuvoje ir gali sužlugdyti ne tik politiko karjerą, bet politines partijas;
  1. Prezidentės įtakos grupė galų gale sutarė su „Lietuvos ryto“ savininkais dėl dvipusiai naudingo bendradarbiavimo. Pradžioje „Lietuvos rytą“ ši grupė stipriai spaudė. Tikriausiai, pamenate „Snoro“ banko reikalus, straipsnius apie spaudimą banko savininkams dėl „Lietuvos ryto“ straipsnių. Dienraščio savininkai „Snoro: banko savininkai „gavo į kaulus“ ir pabėgo iš Lietuvos. „Lietuvos rytas“ susidūrė su finansinėmis problemomis. Tačiau nepasidavė.

Vėliau dienraštį įtakos grupė spaudė kitais būdais. Pakeitė įstatymus reglamentuojančius žurnalistų ir leidėjų neetiško elgesio bausmes ir pritaikė jas dienraščiui. Pripažino jį neetišku ir nubaudė: atšaukė PVM lengvatas; uždraudė dalyvauti valstybės institucijų bei įmonių organizuojamuose konkursuose; neleido už ES lėšas reklamuoti socialinių programų. Tačiau dienraštis nepasidavė.

Praėjusią vasarą STT pradėjo ikiteisminį tyrimą ir visai Lietuvai paskelbė apie neva „Lietuvos ryto“ pagrindinio akcininko Vainausko „prekyba įtaka“. Prasidėjo poėmiai, tardymai, pasipylė straipsniai spaudoje. Dienraštis vis dar laikėsi, bet… jau reikėjo kažką daryti, nes… didelės finansinės ir kitokios problemos grėsė. Pasirinkimas tik iš dviejų galimų variantų arba bankrotas ir problemos, arba bendradarbiavimas su savo skriaudėjais.

Pasirinko bendradarbiavimą. Nutilo ikiteisminis tyrimas ir kalbėjimai apie jį ir pasipylė straipsniai prieš įtakingiausią žmogų Lietuvos parlamente.

Aš nežinau teisingo atsakymo, bet galiu pasakyti tik tiek, kad netikiu žmonių nuoširdumu, sąžiningumu, morališkumu kai kalba pakrypsta apie pinigus, apie didelius pinigus arba apie dideles asmenines problemas. Netikiu.

 

Versijos: Lietuvos ryto žurnalistai, savininkai, redaktoriai yra labai sąžiningi ir moralūs. Jie tiesiog negali apkęsti politikų melagysčių, dviveidysčių ir sukčiavimų.

Mūsų premjerai – patys geriausi pasaulyje. Mūsų premjerai – patys kiečiausi pasaulyje.

Konservatorių lyderis Andrius Kubilius yra aukščiausio lygio krizių premjeras. Jo valdymu džiaugėsi pusė Lietuvos ir tyliai tarpusavyje šnabždėjosi apie didelius A. Kubiliaus gabumus, sugebėjimus ir aukštą intelektą. A. Kubilius net straipsnius apie ekonomiką skaitė anglų kalba. Įsidrąsinę žurnalistai rašė, kad apie A. Kubiliaus kovą su krize ateityje bus parašytas ne vienas vadovėlis ir išleista ne viena knyga.

Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pasižymi itin dideliu darbštumu ir pozicijos kietumu. Lietuva, anot premjero A. Butkevičiaus, yra pavyzdys visam pasauliui. Iki šiol nė viena valstybė nesugebėjo taip operatyviai ir pigiai įgyvendinti tokį didelį projektą (kalbu apie SGD terminalą). Iki šiol nė viena valstybė nesugebėjo taip ryžtingai atsilaikyti nuo visokiausio plauko kenkėjų, puolėjų ir kritikų. Dujų terminalo statytojai prirašė tūkstančius laiškų, reikalaudami pinigų už atliktus ir neatliktus darbus. Projektą puolė įtakingi ir su mūsų didžiąja kaimyne susiję politikai bei stambieji verslininkai, teigdami, kad projektas laiku nebus įgyvendintas, kad vyriausybė ir projekto valdytojai nuo visuomenės slepia informaciją. Premjeras kartu su „Klaipėdos naftos” vadovu atsilaikė, stovėjo kaip mūrai, nepasidavė.

Neseniai premjeras A. Butkevičius lankėsi Klaipėdoje. Dalyvavo paskutiniame posėdyje dėl SGD terminalo statybos. Išėjęs iš pasitarimų salės, premjeras tryško dideliu džiaugsmu, premjero veidą puošė plati šypsena, premjero vidinis pasitenkinimas tiesiog spindėjo ir akino susirinkusius žurnalistus. Premjeras A. Butkevičius Lietuvai ir pasauliui pateikė dvi džiugias žinias.

Pirmoji žinia. Premjeras džiūgavo, kad terminalo statybos atpigo 100 mln. litų. Tai – baisi pergalė. Tai – tikras pavyzdys pasauliui, teigė premjeras. Sutaupyti šiuos pinigus padėjo greiti darbai bei efektyviai naudojamos naujos technologijos.

„Galiu pasakyti, kad terminalas atpigo 100 mln. litų. Visa infrastruktūra plačiąja prasme su pajungimais atpigo iki 350 mln. litų, o planas buvo 450 mln. litų. Taigi matote, trumpas laikas, gerai ir efektyviai panaudotos naujos technologijos leido netgi 100 mln. litų sutaupyti“, – žurnalistams sakė A. Butkevičius.

2013 metais vasario mėnesį „Klaipėdos nafta”, tik pradėjusi įgyvendinti terminalo statybų projektą, iš karto sutaupė beveik šimtą milijonų litų. Bendrovė organizavo konkursą dujotiekiui tiesti. Jį laimėjo lietuviškų kompanijų konsorciumas. Vokiečių kompanija, kuri taip pat dalyvavo konkurse, pasiskundė teismui ir Viešųjų pirkimų tarnybai. Vokiečiai teigė, kad konkursas buvo nesąžiningas, kad konkurentai turėjo išskirtines teises susipažinti su konkurso medžiaga. Kilo skandalas. Žurnalistai pradėjo domėtis konkursu. Visur skambino, visų klausinėjo, visur nosį kaišiojo. Viešųjų pirkimų tarnyba reagavo žaibiškai. Konkurso rezultatai buvo atšaukti ir anuliuoti. Bendrovės vadovai paskubomis vėl surengė naują konkursą. Ir čia įvyko stebuklas. Antro konkurso metu tie patys dalyviai, tiems patiems darbams, bet su didesniais įsipareigojimais pastatyti terminalą greičiau, nei buvo anksčiau numatyta, pasiūlė beveik šimtu milijonų litų mažesnę kainą. Kaip tai galėjo atsitikti, iki šios dienos nėra aišku ir niekas niekam nieko nepaaiškino. Niekas net nesiaiškino.

2014 metais spalio mėnesį „Klaipėdos nafta” sutaupė dar vieną šimtą milijoną litų. Taip tvirtina premjeras A. Butkevičius. Sutaupytas papildomas šimtas milijonų litų. Tikras laimėjimas. Tikras stebuklas.

2015 metais, greičiausiai, dar vieną šimtą milijonų būtume sutaupę. Tačiau… „Klaipėdos naftos” vadovas Rokas Masiulis, pasiekęs Klaipėdoje itin didelių pergalių, išvažiavo į Vilnių ir tapo visos Lietuvos energetikos vadovu. Buvo padaryta, mano manymu, esminė klaida. Reikėjo jį dar keliems metams palikti bendrovės „Klaipėdos nafta” vadovo poste. Žiūrėk, kokiais 2018 metais būtume dar kelis šimtus milijonų litų sutaupę, o gal ir iš viso būtų nereikėję mokėti už terminalo statybas ir jo veiklą, o gal patys statytojai ir dujų tiekėjai mums būtų primokėję už garbę padirbėti su mumis.

Nežinau, kokia yra tikrovė, nes nemačiau dokumentų. Niekas jų nematė – nei tų, kurie patvirtina apie sutaupytus milijonų milijonus, nei tų, kurie paneigtų šį faktą. Tačiau, pradėjus domėtis projekto statyba, aiškėja, kad terminalo kaina ne sumažėjo, o išaugo. Latvijos kompanija BMGS, statanti krantinę, iš Lietuvos reikalavo papildomų 11 mln. litų. Jie juos gavo. Buvęs „Klaipėdos naftos” vadovas R. Masiulis viešai tuo pačiu metu, kai premjeras džiūgavo dėl sutaupytų šimto milijonų litų, teigė, kad terminalo statytojams papildomai teks sumokėti apie 1,6 mln. eurų (apie 6 mln. litų). Žmonės kalba, kad vokiečių kompanija, kuri tiesia dujotiekį, esą taip pat reikalavo papildomų pinigų, ir juos jiems „Klaipėdos nafta” sumokėjo.

Antroji žinia. Premjeras A. Butkevičius džiaugėsi ir tvirtino, kad terminalo statybų kaina neturės įtakos galutinei dujų kainai. Tai – tikras laimėjimas. Tai – dar vienas tikras stebuklas.

„Atlikome įvairius skaičiavimus ir radome galimybių, kaip amortizuoti kaštų padidėjimą, kad dujų kaina nei šiemet, nei kitąmet nedidėtų tiek buitiniams, tiek nebuitiniams vartotojams“, – tvirtino premjeras A. Butkevičius. Pavydėk mums, pasauli!

Iki šios dienos nei vienas specialistas, ekspertas, valdininkas, politikas ar naujos monopolijos („Lietuvos energija”) valdytojas, ar net pats naujas energetikos ministras R. Masiulis, negali pasakyti, kokia bus per terminalą atvežtų ir pardavinėjamų dujų kaina. Kol kas niekas dujų kainos nežino ir net nenori jos prognozuoti. Na, o mūsų premjeras, matyt, prisiklausęs darbo grupių pasakojimų, žino. Stebuklas. Šiuos premjero žodžius reikėtų aukso raidėmis parašyti ir iškelti ant aukščiausio Vilniaus pastato. Tebūnie didžiausia garbė už šias pergales premjerui A. Butkevičiui. Tegu pavydi A. Kubilius. Tegu pavydi mums visas pasaulis!

Tikrovė, matyt, yra tokia, kad dujų kaina augs, kad terminalo statybos kaina turės tiesioginę įtaką galutinei dujų kainai. O kaip gali būti kitaip? Pažiūrėkite patys. Terminalo krantinės ir dujotiekio tiesimas kainuos, anot premjero A. Butkevičiaus, 350 mln. litų. Dujas kažkur reikės išgauti, pakrauti į laivą, atvežti, iškrauti. Dujas reikės saugoti laive saugykloje, o vėliau transportuoti jas galutiniam vartotojui. Vien tik už SGD laivo nuomą per dieną „Klaipėdos nafta“ mokės 189 tūkst. JAV dolerių (apie 517 tūkst. litų), per metus – 68,9 mln. dolerių (186 mln. litų), o per 10 metų – 689 mln. dolerių (apie 1,86 mlrd. litų). O kas už šiuos kaštus mokės?

Suprantu, kad dujų terminalo projektas yra sudėtingas. Suprantu, kad yra pridaryta klaidų. Suprantu, kad dujų kaina bus didelė ir galbūt nekonkurencinga. Suprantu, kad už terminalą sumokės mūsų žmonės. Jie viską iškentės, ir aš tai suprantu. Tačiau kurių velnių reikia tuos žmones mulkinti, vedžioti juos už nosies, sakyti jiems netiesą, klaidinti juos?! Niekaip nesuprantu. Geriau karti tiesa nei saldus melas. O gal ta tiesa yra tokia karti, kad kažkam gali blogai baigtis?

www.alfa.lt

Mūsų premjerai – patys geriausi pasaulyje. Mūsų premjerai – patys kiečiausi pasaulyje. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius yra aukščiausio lygio krizių premjeras.