Naujienos

Kibernetinis pasaulis, vis labiau įsigalintis mūsų gyvenime, ne tik suteikia mums daug privalumų, bet ir kelia konkrečių grėsmių. Straipsnyje supažindinsiu skaitytoją su grėsme, kurią gali kelti jo asmeninio kompiuterio vaizdo kamera, ir paaiškinsiu, kaip nuo šios grėsmės apsiginti.

Programišiai turi sukūrę specialių šnipinėjimo programėlių, kurias naudoja jūsų kompiuterio internetinio vaizdo kamerai valdyti. Šią programėlę jums gali atsiųsti kartu su elektroniniu laišku ar vienos iš daugelio susirašinėjimo momentinėmis žinutėmis (angl. „instant messaging”) programų pranešimu. Prie elektroninio laiško ar žinutės bus prisegtas failas, kurį atidarius į jūsų kompiuterį automatiškai, jums nežinant, įsirašys šnipinėjimo programėlė. Tokią „dovanėlę” jūs taip pat galite gauti, užėję į mažai žinomą internetinį puslapį ir siųsdamiesi iš ten nuotraukas, vaizdo įrašus ar kitus dokumentus.

Kompiuteriniai įsilaužėliai gali būti įvairaus plauko. Tai gali būti valstybės remiami asmenys, kurie vykdo valstybės užsakymus. Jie turi didelį finansavimą, yra geri šios srities specialistai. Tai gali būti ir kibernetiniai nusikaltėliai, kurie nori neteisėtu būdu uždirbti pinigų. Jie gali jus šantažuoti, reketuoti ar, pavogę informaciją apie jus, ją parduoti suinteresuotiems asmenims. Internete galima rasti internetinių puslapių, kuriuose programišiai vieni kitiems siūlo pirkti ar parduoti asmenis kompromituojančią medžiagą, surinktą prisijungus prie vaizdo kameros, o taip pat prieigą prie konkrečių asmenų personalinių kompiuterių. Įsilaužėliai taip pat gali būti žmonės, kurie tiesiog nori pasilinksminti. Jie neturi nusikalstamų siekių. Jie nori pažaisti ir pasijuokti iš jūsų. Pavyzdžiui, vienas programišius iš Kinijos, neturėdamas piktų kėslų, tik dėl asmeninio intereso, įsibrovė į 1926 kompiuterius iš 103 valstybių ir nuotoliniu būdu perėmė jų vaizdo kamerų valdymą.

Daugelis kompiuterinių įsilaužėlių domisi informacija, kurią jie gali panaudoti. Pirmiausiai juos domina jūsų nusikalstamas elgesys namuose ar kitose patalpose, kuriose praleidžiate daug laiko. Gal jūs, nekreipdami dėmesio į kompiuterį, vaizdo kameros akiratyje rūkote žolę, gal uostote kokaino miltelius, o gal leidžiatės į veną heroiną. Juos taip pat domina jūsų amoralūs veiksmai – tokie, apie kuriuos neturėtų sužinoti jūsų artimieji, pažįstami, bendradarbiai. Jūs nenorite, kad įrodymai apie šiuos jūsų veiksmus būtų paskleisti internete, kur juos galėtų pamatyti daug žmonių. Jūs bijote, kad atskleidus jūsų amoralius veiksmus prarasite darbą, sužlugdysite karjerą ar išsiskirsite su artimu žmogumi. Galų gale kompiuterinius įsilaužėlius domina įrašai ir nuotraukos, kuriose jūs esate nuogas ar mylitės. Šie veiksmai nėra nusikalstami ir tikrai nėra amoralūs, tačiau jų paskleidimas ir paviešinimas internete gali jums atnešti daug nemalonumų. Jūs, norėdami apsaugoti save ir savo artimą žmogų, sutiksite su reketininko reikalavimu ir sumokėsite jam sumą, kurios jis prašo.

Ką daryti? Kaip apsisaugoti?

Neatidarinėkite įtartinų, nežinomų prisegtų rinkmenų (angl. „files”). Prieš atidarydami rinkmeną, įsitikinkite, kas ir kodėl ją siuntė. Dažniausiai žmonės žino, iš ko gauna laiškus su prisegtomis rinkmenomis, ir kas jose turi būti. Jei siuntėjas jums yra nežinomas ir apie jį neturite jokio supratimo, ištrinkite laišką kartu su prisegta rinkmena.

Naudokite ugniasienę (angl. „firewall”), kuri riboja kitų kompiuterių, internetinių prietaisų galimybes prisijungti prie jūsų kompiuterio. Reguliariai patikrinkite, ar ugniasienė yra įjungta.

Naudokite patikimas anitivirusines programas, kurios apgins jus nuo šnipinėjimo ir kenksmingų programų. Nuolat jas atnaujinkite ir tikrinkite, ar jos yra įjungtos.

Nelaikykite miegamajame įjungto kompiuterio. Paaiškinkite šeimos nariams, kad prieš įjungtą kompiuterį nesielgtų taip, kaip jie nenorėtų elgtis viešai, ar ko neturėtų matyti jų pažįstami žmonės. Paaiškinkite apie įsilaužėlių keliamą grėsmę, kokios informacijos ir kokių vaizdų šie ieško.

Apsaugokite bevielį ryšį. Priskirkite jam slaptažodį, kuris turi būti patikimas ir sudėtingas, kad įsilaužėliui būtų sunkiau jį atspėti. Nenaudokite slaptažodžio, kurį jums kaip laikiną duoda maršrutizatoriaus gamintojas.

Internete nebendraukite su svetimais žmonėmis, nevykdykite jų nurodymų ar prašymų. Netikėkite jų vilionėmis.

Kompiuterius remontuokite tik patikimose remonto įmonėse. Neleiskite tvarkyti jūsų kompiuterio nepažįstamiems, nežinomiems asmenis nuotoliniu būdu.

Reguliariai pažiūrėkite į vaizdo kameros lemputę. Kai vaizdo kamera yra aktyvi ir naudojama, lemputė dega.

Geriausias sprendimas – uždengti vaizdo kamerą medžiaga. Tai gali būti specialus arba paprastas lipdukas. Įsitikinkite, kad jūsų naudojamas lipdukas nesiglaus prie kameros stiklo ir jo nesugadins.

www.alfa.lt

Pradžioje Mossad‘as Prancūzijos žvalgybai teikė informaciją apie Alžyro pogrindines organizacijas, o vėliau pradėjo tiekti ginklus – šautuvus, snaiperius, sprogmenis, kuriuos prancūzų žvalgai naudojo likviduojant pogrindinių organizacijų štabus Alžyre ir Kaire.

Nežiūrint į tai, kad Prancūzija pasitraukė iš tolimesnės kovos Alžyre, ji ir toliau palaikė glaudžius ryšius su Izraeliu. Paryžius tapo saugi ir slapta Izraelio žvalgybos agentų susitikinėjimo su itin slaptais šaltiniais vieta.

„Aš buvau atsakingas už privačius ryšius su Prancūzijos žvalgyba“, – teigė buvęs Mossad‘o vadovas Meir Amit.

Tais laikais visi keliai į Afriką ir Aziją vedė per Paryžių. Mossad‘as tapo viena iš aktyviausių žvalgybų šiame regione, o Izraelis savo sąjungininkams teikė karinę ir žvalgybinę pagalbą.

Už tai Izraelio žvalgyba Mossad‘as galėjo laisvai veikti Europos šalyse renkant informaciją apie savo pagrindinius priešus Arabų valstybes ir apie Sovietų Sąjungą (šią informacija Izraelis dalijosi su JAV).

Mossad‘as užsibrėžė siekti aukštesnių tikslų. Vienas iš tokių buvo sunkiai pasiekiamas – Marokas. Priežastis buvo paprasta – tai Arabų valstybė, kuri palaikė glaudžius ryšius su Izraelio pagrindiniais priešais. Tačiau Marokas buvo moderni valstybė ir neturėjo teritorinių ginčų su Izraeliu, o šalį tuo metu valdė provakarietiškas karalius Hassan II.

Izraelio žvalgybos bendradarbiavimas su Maroku prasidėjo 1960 metais, kai Hassan‘as dar buvo princas. Po metų, kai Hassan‘as tapo karaliumi, Izraelis paprašė leisti iš Maroko emigruoti žydams. Maroko slaptosios tarnybos vadovas Muhammad Oufkir‘as pareikalavo iš Izraelio už kiekvieną žydą sumokėti 250 JAV dolerių. Iš Maroko išvyko 80 000 žydų, pinigai buvo pervesti į nurodytas slaptas banko sąskaitas Europoje.

Marokiečiai paprašė Mossad‘o padėti organizuoti aukščiausių šalies vadovų apsaugą. Į Maroką Izraelis išsiuntė geriausius savo asmens sargybinius David Shomron, Joseph Shiner ir David Ben-Gurion. „Karalius turėjo daug priešų, bijojo sąmokslų ir pasikėsinimų“, – prisimena Shomron‘as.

Maroko slaptosios tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo dešinioji ranka leitenantas Ahmad Dlimi ne tik bijojo dėl karaliaus Hassan‘o mirties, bet ir dėl jo valstybės valdymo. Egiptas ir Alžyras aktyviai finansavo ir kitaip rėmė Maroko opoziciją kovojančią prieš šalies vadovą.Keletą kartų fiksuota, jog į Maroko ambasadų patalpas Egipte ir Alžyre ne vieną kartą buvo slapta įsibrauta.

Izraelis Marokui padėjo reformuoti žvalgybos tarnybą, aprūpino Maroko laivus specialia elektronine technika, kuri leido laiku atpažinti priešo įsiskverbimą ir apmokė Maroko apsaugininkus tinkamai apsaugoti ambasados pastatus nuo įsibrovėlių.

Kai Maroko ir Alžyro santykiai paaštrėjo dėl teritorinio ginčo Mossad‘o vadovas M.Amit asmeniškai, pasinaudojęs fiktyviais dokumentais, vyko į Maroką susitikti su karaliumi. Žurnalistas Samuel‘is Segev savo knygoje „Maroko ryšiai“ teigė, kad Amit‘o ir karaliaus susitikimas įvyko vidurnaktį, šalia karaliaus rezidencijos įrengtoje palapinėje Marakeche.

„Mes galime ir mes norime jums padėti,“ – sakė Amit‘as karaliui.

Karalius pasiūlymą priėmė. Izraelis teikė Marokui žvalgybinę informaciją, treniravo lakūnus, karaliaus armiją aprūpino ginklais. Už tai Izraelis gavo galimybę apklausti egiptiečius, kurie buvo sulaikyti ir laikomi Maroko kalėjimuose. Izraelį domino jo pagrindinių priešų naudojama Sovietų sąjungos karinė technika.

Be to, Izraelio žvalgyba Rabate įsteigė slaptą nuolatinę žvalgybos rezidentūrą – kas laikoma dideliu Mossad‘o laimėjimu.

Bendradarbiavimo pikas tarp šalių buvo pasiektas 1965 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu Arabų valstybės nusprendė vyriausybių susitikimą surengti Kasablankoje. Susitikimo metu viršūnės rengėsi aptarti kovą ir galbūt ateityje įsteigti bendrą štabą, kuris koordinuotų visų valstybių kariuomenių veiksmus prieš Izraelį. Maroko karalius Hassan‘as II, kuris neturėjo didelio pasitikėjimo tarp kitų Arabų pasaulio šalių vadovų, nusprendė padėti Izraelio žvalgybai rinkti informaciją apie šį susitikimą.

Speciali Mossad‘o komanda kodiniu pavadinimu „Tziporim“ išvyko į Kasablanką. Jie aktyviai pradėjo rengtis operacijai, tačiau likus dienai prieš konferenciją Maroko karalius paprašė Izraelio nutraukti operaciją ir atšaukti savo agentus. Karalius išsigando, kad jo bendra veikla su Izraelio žvalgyba gali tapti žinoma kitiems konferencijos dalyviams. Po konferencijos jo žmonės Izraelio žvalgybai suteikė visą informaciją apie konferenciją, joje pasakytas kalbas ir priimtus sprendimus.

Gauta informacija buvo itin svarbi. Ji suteikė galimybę Izraeliui pažvelgti į priešo slapčiausias užmačias. Konferencijos metu Arabų pasaulio šalių gynybos atstovai tvirtino, kad jie nėra pasiruošę pradėti karinių veiksmų prieš Izraelį. Ši informacija leido Izraelio vyriausybei priimti svarbius sprendimus, susijusius su šalies gynyba.

Žvalgybų pasaulyje neapmokėtų pietų nebūna. Neužilgo Marokas paprašė Izraelio paslaugos – padėti rasti ir neutralizuoti pagrindinį karaliaus Hassan‘o priešą, opozicijos lyderį Mehdi Ben Barka.

Izraelio žvalgybiniuose slaptuose dokumentuose opozijos lyderis buvo žymimas „BB“ kodu. Izraelio tuometinis premjeras ministras Levi Eshkol Mehdi Ben Barką įvardijo kaip „Baba Batra“.

Mehdi Ben Barka buvo įtakingas lyderis Maroke ir Arabų pasaulyje. Kaip kairiųjų pažiūrų politikas jis rėmė revoliucijas ir aktyviai kovojo prieš kolonialistus. Ben Barka buvo aršus Karaliaus Hassan‘o II kritikas ir priešas. 1960 metų pradžioje Maroko valdžia ištrėmė Ben Barką iš šalies, o vėliau jį už akių nuteisė mirties bausme.

Nuo pat Ben Barka ištrėmimo dienos Izraelis nustatė ir palaikė su juo glaudžius ryšius. Istorikas Yigal Ben-Nun, kuris domėjosi Izraelio ir Maroko ryšiais, teigė, kad Ben Barka palaikė glaudžius ryšius su Izraelio valdžios atstovais. Jis žavėjosi Izraelio pasiekimais žemės ūkio ir karinės pramonės srityse.

Remiantis istoriku Ben – Nun Ben Barka dalyvavo susitikime su Mossad‘o atstovais ir jų prašė suteikti jam ir jo organizuojamai revoliucijai ginklų bei pinigų. Po šio pokalbio ir prašymo Izraelio valdžia nusprendė nepalaikyti su Ben Barka tiesioginio kontakto. Tačiau su juo bendravo ir jo gyvenimą tremtyje (Paryžiuje) finansavo Pasaulio žydų kongresas.

Maroko valdžia nežinojo apie Izraelio ryšius su Ben Barka.

Maroko slaptos tarnybos vadovas Oufkir‘as ir jo patikimas leitenantas Dlimi, po Ben Barko ištrėmimo, siekė nustatyti opozicijos lyderio buvimo vietą. Tačiau jų pastangos rezultatų nedavė, nes Ben Barka mokėjo slapstytis, naudojo slapyvardžius ir nuolat keitė gyvenamąją vietą. Oufkir‘as pagalbos kreipėsi pas savo naujus draugus Mossad‘e.

Izraelis sutiko padėti Marokui. Pirma užduotis, kurią turėjo išspręsti Mossad‘as buvo lengva – nustatyti opozicijos lyderio Ben Barko buvimo vietą. Mossad‘o agentai išsiaiškino, kad Ben Barka užsisakė ir nuolat gauna užsienio žurnalą „The Jewish Observer“. Jie nustatė, kad šis žurnalas ir kita Ben Barkui skirta korespondencija yra siunčiama į kioską esantį Ženevoje. Ben Barka laikas nuo laiko ateina jos pasiimti. Mossad‘as perdavė informaciją Maroko žvalgybai. Marokiečiams teliko 24 valandas per parą slapta stebėti kioskelį. Po dviejų savaičių jie sulaukė Ben Barką.

Maroko žvalgybos vadovui Oufkir‘ui šios Izraelio pagalbos neužteko. Jis paprašė Mossad‘o nuolat sekti opozicijos lyderį, išnuomoti jų agentams patalpas Paryžiuje, parūpinti jiems fiktyvius asmens dokumentus bei maskuotės priemones.

1965 metais spalio 4 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as informavo Izraelio premjerą ministrą Eshkol apie Mossado agentų veiklą siekiant padėti Marokui atsikratyti aršaus priešo. Amit‘as, siekdamas sušvelninti situaciją, pradžioje premjerui papsakojo gerąsias žinias, tai, kad Mossad‘as, padedamas Maroko, surinko itin svarbią Izraeliui informaciją apie Arabų pasaulio valstybių viršūnių susitikimą Kasablankoje. Amit‘as pabrėžė, kad Arabų pasaulis nėra pasirengęs pradėti karo veiksmų prieš Izraelį.

Po šios įžangos Amit‘as papasakojo blogąsias žinias. „ Ko jie nori?“, – paklausė premjeras Eshkol. Amit‘as atsakė, – „Jie nori labai paprasto dalyko. Jie nori nužudyti Mehdi Ben Barką. Mes jį jiems radome Paryžiuje ir Maroko karalius Hassan‘as II įsakė jį likviduoti. Jie (Maroko žvalgyba) paprašė mūsų pagalbos. Mes atsisakėme jiems suteikti tiesioginę pagalbą. Tačiau padėti kai kuriais klausimais mes galime.“

Susitikimo metu Amit‘as kelis kartus pakartojo savo teiginį, kad jeigu Izraelis nusprendė likviduoti priešą, tai likvidavimą privalo atlikti Mossad‘o, o ne užsienio agentai. „Aš savo vyrukams aiškiai sakau. Nekiškite nagų, bet jeigu jau reikia žudyti, tai tai darykite tik savo rankomis. Nepritraukite užsienio agentų. Dalinis problemos sprendimas niekada problemos neišsprendžia, o tik sukuria naujų.“

Mossad‘as nusprendė padėti Marokui, tačiau nusprendė laikytis nuo tiesioginių įvykių kuo toliau. Jeigu opozicijos lyderio likvidavimas baigsis Maroko žvalgybos operacijos žlugimu, tai niekas negalės pareikšti pretenzijų arba apkaltinti Izraelį.

Mossad‘as suteikė Maroko žvalgybai penkis fiktyvius užsienio pasus. Oufkir‘o dešinioji ranka Dlimi 1965 metais spalio 12 dieną papildomai paprašė Izraelio fiktyvių automobilio dokumentų, valstybinių numerių ir nuodų. Izraelis atsisakė suteikti fiktyvius dokumentus ir rekomendavo marokiečių žvalgybai išsinuomoti automobilius, naudojant fiktyvius asmens dokumentus, kuriuos jie jiems jau suteikė.

1965 metais spalio 13 dieną Dlimi išvyko iš Prancūzijos. Jis grįžo į Maroką. Mossad‘o vadovas Amit‘as premjerui pirminkui raportavo, kad, tikriausiai, Maroko žvalgyba operaciją atidės neribotam laikui arba ją nutrauks. Spalio 25 dieną Mossad‘o vadovas M. Amit‘as išvyko į Rabatą susitikti su Dlimi. Jis tikėjosi, kad marokiečiai atšaukė operacijos vykdymą. Tačiau, jo dideliam nustebimui, Dlimi pasakė, kad operacija jau prasidėjo ir ji vyksta.

Po kelių dienų Dlimi išvyko į Paryžių asmeniškai dalyvauti operacijoje. Oro uoste jį pasitiko aukštas Mossad‘o pareigūnas, kurį saugojo ir lydėjo būrys Mossad‘o vyrukų. Dlimi ir Mossad‘o pareigūnas, bijodami būti užfiksuoti ir identifikuoti, nutarė susitikti Fort-de-Saint-Cloud rajone, kuris buvo akylai saugomas Mossad‘o agentų.

Susitikimo metu Izraelio ir Maroko žvalgybų atstovai sutarė, kad Mossad‘o specialus būrys, žvalgybinės operacijos metu, budės šalia įvykio vietos ir jei kas nors atsitiks arba operacija susidurs su netikėtomis kliūtimis, tai būrys iš karto reaguos į situaciją ir padės marokiečiams išvengti problemų.

Spalio 29 dieną Ben Barka, pasinaudojęs Alžyro diplomatiniu pasu, atvyko į Paryžių iš Ženevos.

Marokiečių žvalgai, padedami papirktų Prancūzijos žvalgybos ir vietinių policijos pareigūnų, slapta laukė Ben Barko.

Ben Barka patraukė į Brasserie Lipp, žinomą susitikimų vietą ant Senos upės kranto, kur jis turėjo susitikti su Prancūzijos žurnalistu. Jis net pagalvoti negalėjo, kad žurnalistas yra marokiečių parengtas jam privilioti jaukas. Istoriko Ben-Nun teigimu, tai buvo Mossad‘o žvalgybos idėja.

Šalia restorano Ben Barką sustabdė du Dlimi papirkti Prancūzijos policininkai. Pareigūnai, apstulbusį ir nepatenkintą Ben Barką, palydėjo į išnuomotą butą Paryžiaus pietuose, kur jį pasitiko Dlimi su savo žmonėms ir iš karto pradėjo jį žiauriai kankinti.

Lapkričio 1 dieną, kai Ben Barka dar buvo gyvas, Dlimi paprašė Mossad‘o nuodų (toksino) ir dar dviejų fiktyvių užsienio pasų ir „ką nors tokio, kas padėtų panaikinti žymes“.

Egzistuoja kelios versijos kas tuomet įvyko. Vieni teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūros vadovas Rafi Eitan‘as paskambino Meir Amit‘ui ir paklausė jo kaip jam elgtis duoti marokiečiams nuodų ar ne, tačiau, pagal šią versiją, nuodų duoti neprireikė, nes problema išsisprendė savaime. Kiti teigia, kad Mossad‘o Paryžiaus rezidentūra užsakė ir gavo iš Izraelio nuodus, tačiau jie jau buvo nereikalingi.

Paryžiaus bute Dlimi kartu su savo pagalbininkais, lenktyniaudami tarpusavyje kuris yra žiauresnis ir piktesnis, kankino Ben Barką. Jie į jo kūną degino cigaretes, naudojo elektros šoką ir skandino Ben Barką vonioje.

Dlimi šiame etape nesirengė nužudyti Ben Barko, nes jam buvo reikalinga informacija apie Maroke veikiančias pogrindines organizacijas, jų narius, planus ir rengiamas akcijas. Jis taip pat norėjo, kad Ben Barkas raštiškai prisipažintų, kad norėjo ir siekė nuversti karalių Hassan‘ą II.

Mossad‘o agentas Eliezer Sharon, dirbęs Paryžiuje ir sužinojęs apie tai kas vyko bute iš Maroko žvalgų, žurnalistams pasakojo, kad marokiečiai vonią pripildė vandeniu. Dlimi laikė Ben Barko galvą tvirtai suspaudęs ir reikalavo, kad jis atskleistų informaciją. Kiekvieną kartą kai iš vandens ištraukdavo Ben Barkos galvą, jis spjaudėsi, krenkštė ir keikė karalių. Dlimi eilinį kartą panardino Ben Barko galvą į vandenį ir per ilgai užlaikė. Kai ištraukė, Ben Barka nekvėpavo ir nerodė gyvybės ženklų.

Buvęs Mossad‘o tuometinis rezidentūros vadovas Paryžiuje David Shomron sužinojo kas įvyko bute iš paties Dlimi. Jie visi jį kankino. Nardino jo galvą į vandenį ir tikrino jo kaulų stiprumą. Ben Barka prigėrė vonioje. Dlimi teigė, kad jie truputėlį persistengė ir neapsiskaičiavo laike.

Marokiečiai, supratę, kad Ben Barka mirė, puolė į paniką. Ką daryti su Arabų pasaulyje žinomo asmens kūnu? Kur jį dėti?

Dlimi paskambino šalia budėjusiems Mossad‘o vyrukams ir paprašė jų pagalbos. Remiantis istoriko Ben – Nun informacija dviem automobiliais į slaptą, nuomotą butą atvyko Mossad‘o speciali komanda. Keli žmonės pasiliko stebėti situaciją lauke, keli pakilo į butą. Jie suvyniojo Ben Barkos kūną, išnešė jį į lauką ir įgrūdo į automobilio bagažinę.

Specialios Mossad‘o komandos nariai, kurie dalyvavo operacijoje, prisiminė, kad netoliese yra miškas, kuriame paryžiečiai mėgsta pramogauti ir kitaip leisti laisvą laiką. Buvo nuspręsta, kad geresnės vietos kur palaidoti Ben Barko kūną nesugalvos. Sulaukę nakties, agentai iškasė gilią duobę, įmetė kūną ir, apipylę jį specialiais cheminiais milteliais, kurie esant drėgmei naikina kūną, jį užkasė.

Praėjus trejiems metams šioje vietoje buvo nutiesta autostrada. Ben Barka, tikriausiai, yra palaidotas kažkurioje vietoje po ja.

Mossad‘as parūpino Maroko žvalgybos vadovui Oufkirui, jo pavaduotojui Dlimi ir kitiems žvalgams, kurie dalyvavo operacijoje, fiktyvius asmens dokumentus tam, kad jie galėtų be trukdžių išvykti iš Prancūzijos. Mossad‘as bijojo, kad jeigu marokiečiai pasinaudos savo tikrais dokumentais, tai jie paliks akivaizdžius pėdsakus, kad Ben Barko dingimo metu jie lankėsi Paryžiuje. Šis faktas galėjo tapti rimtu pretekstu Maroko opozicijai imtis tyrimo ir sukelti tarptautinį skandalą.

Prancūzijos policininkai, kurie dalyvavo slaptoje Mossad‘o ir Maroko žvalgybos operacijoje, nutekino informaciją savo draugams ir bendradarbiams. Netruko, kad apie šią operaciją sužinotų pats Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle. Jis stipriai užpyko. Išmetė iš darbo daug teisėsaugos vadovų ir išformavo Prancūzijos žvalgybos tarnybą. Prezidentas pareikalavo, kad Maroko karalius Hassan‘as II į Prancūzijos teisingumo rankas atiduotų Maroko žvalgybos vadovą Oufkir‘ą ir jo pavaduotoją Dlimi. Karalius atsisakė. Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle įšaldė diplomatinius santykius su Maroko valstybe.

Prancūzijos policija atliko tyrimą ir nustatė 13 asmenų, kurie dalyvavo Ben Barkos likvidavimo operacijoje. Tarp jų buvo Oufkir‘as, Dlimi ir žurnalistas, kuris suvaidino jauko vaidmenį Ben Barkui privilioti. Daugelis iš jų rado prieglobstį Maroke ir nepasirodė Prancūzijos teisme.