2022/05/17

Naujienos

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai:

  1. Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai, nes tik įstatymai yra aukščiau visų korupcininkų ir valdžių, nes jei nesilaikysi įstatymų, tai pats kovotojas taps korupcininku;
  1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises kovai su korupcija: fiziškai sekti visus valdininkus, politikus, klausytis jų pokalbių telefonu, stebėti jų veiklą internete, darbe, namuose, kištis į jų gyvenimus ir nurodinėti jiems Kaip ir Kokius sprendimus jie turi priiminėti;
  1. Suteikti teisėsaugos pareigūnams ypatingas teises, kurios aprašytos aukščiau, ir teisę mėtyti korupcininkus iš malūnsparnio arba bausti juos, taip kaip buvo proletariato diktatūros laikais, tiesiog gatvėje, jų darbo kabinete, valstybės įstaigos koridoriuose ar tiesiog tualete.

Mano giliu įsitikinimu, neteisinga kova su korupcija (ypatingų galių suteikimas teisėsaugai, pažeidžiant įstatymus, pagrindines žmogaus teises) gimdo naujus korupcininkus kovotojų ir jų valdytojų gretose. Rezultate gaunasi taip, kad tarpusavyje pradeda kovoti korupcininkai. Jie kovoja ne prieš korupciją, o dėl vietos prie „lovio“: įtakos sprendimų priėmimo, finansinių srautų kontrolės, įtakos teisėsaugai, žiniasklaidai, teismams.

Korupciją galima nugalėti tik griežtai, nešališkai ir be dvigubų standartų vadovaujantis teisingais įstatymais. Kartais, ne kartais, o dažnai, įstatymai būna korupciniai, sąmoningai „nupiešti“, kad būtų galima vogti. Taigi vadovautis reikėtų tik teisingais įstatymais, o tokie įstatymai yra tie, kurie neprieštarauja mūsų Konstitucijai.

Išvada – korupcijos nugalėti neįmanoma, nes kur rasi tiek daug žmonių, kurie kurtų skaidrius, aiškius ir suprantamus bei nukreiptus prieš korupciją įstatymus ir jais vadovautųsi ir kurie sąžiningai kovotų prieš korupciją. Kur rasi tiek daug žmonių? Niekur. Tokių žmonių paprasčiausiai nėra. Tokia yra tikrovė ir tai reikia priimti kaip aksiomą.

Kaip kovoti su politikų, valdininkų korupcija, norint ją nugalėti? Kur turi būti nubrėžta riba? Variantai: Griežtai laikantis įstatymų, kurie neprieštarauja

Vakar žiūrėjau meninį filmą, kuriame patyręs verslininkas pradedančiam verslininkui aiškino: Jei pasakei vieną kartą, į tavo pasakymą niekas dėmesio nekreipia. Jei pasakai du, tris, keturis ar penkis kartus, tu vis vien esi neįdomus. Tačiau jei pasakai dešimt kartų ar net dvidešimt, tai, žiūrėk, susidomi ir pradeda pirkti tavo prekes. Tam, kad žmonės suvoktų reikia jiems tiesiog į smegenis įkalti naują mintį.

Aš taip pat pasielgsiu.

Iš pradžių konsultantai siūlo paslaugas Vyriausybei.

Konsultantai konsultuoja vyriausybę, ministerijas, valstybės įmones kaip reformuoti, pertvarkyti ūkį. Pamenate, prieš gerą dešimtmetį konsultantai, išanalizavę, rekomendavo valstybei Lietuvos elektros skirstomuosius tinklus padalinti į dvi dalis – Vakarų ir Rytų skirstomuosius tinklus. Jie įrodinėjo vyriausybės nariams, politikams, kad valstybei tai atneš didelę naudą. Įmonės konkuruos tarpusavyje, elektros kaina mažės, gyventojams paslaugų kokybė didės. Vyriausybė sutiko su konsultantų rekomendacijomis ir suskaidė Lietuvos skirstomuosius tinklus.

Už šias konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelis šimtus tūkstančių litų.

Tie patys konsultantai nerimsta ir siūlo Vyriausybei pertvarkyti energetikos sektorių. Reikia kurti trigalvį slibiną, vėliau pavadintą Leo.lt. Tai bus labai naudinga valstybei. Vyriausybė pakraipo galvą, truputį pamąsto ir įkuria Leo.lt.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelis milijonus litų.

Tačiau… tai dar ne viskas. Praėjus keleriems metams tie patys konsultantai iš tos pačios konsultantų įmonės, vėl atlikę analizę, rekomendavo Vyriausybei sujungti dvi elektros skirstomųjų tinklų įmones į vieną įmonę. Jie aiškino, argumentavo, rodė lenteles, skaičiavimus, kad valstybės vis dėlto gaus didesnę naudą iš vienos įmonės, nei iš dviejų. Vyriausybė sutiko su konsultantų rekomendacijomis. Iš privataus kapitalo išpirko Vakarų skirstomuosius tinklus, nes jau buvo juos pardavę, ir vėl sujungė dvi įmones į vieną. Gimė LESTO.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų litų.

 

Dar vėliau tie patys konsultantai Vyriausybei siūlo pertvarkyti trigalvį slibiną (Leo.lt), nes jis yra korupcinis ir itin žalingas Lietuvai. Jie rekomenduoja kurti naują energetikos grupę – Visagino atominę elektrinę ir statyti dar vieną branduolinę elektrinę. Vyriausybė sutinka su konsultantų siūlymais. Pertvarko elektros energetikos ūkį pagal jų rekomendacijas.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų litų.

Tačiau… ir tai dar ne viskas. Tie patys konsultantai Vyriausybei siūlo naują Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo projektą. Atlikę analizę, jie nustatė, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas yra neefektyvus ir žalingas Lietuvos visuomenei (turiu omenyje ne atominę elektrinę, bet visą elektros energijos ūkį), ir jį reikia pertvarkyti. Konsultantai Vyriausybei pasiūlė įkurti Lietuvos energiją. Vyriausybė sutiko. O kas gi nesutiks?! Jei mokyti vyrai rekomenduoja,  vadinasi, reikia reformuoti. Gimė AB Lietuvos energija.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų eurų.

Konsultantai vis dar nerimsta. Jie bado pirštu į Europos Sąjungos direktyvą ir rodo Vyriausybei, kad būtina įgyvendinti Europos Sąjungos trečiojo energetikos paketo nuostatas, nes jei jos nebus įgyvendintos, tai Lietuva bus nubausta ir patirs finansinių nuostolių. Konsultantai Vyriausybei siūlo atskirti gamybą, tiekimą ir paskirstymą. Vyriausybė sutinka su jų pasiūlymais.

Konsultantai nebūtų konsultantais. Jie Vyriausybei papildomai pasiūlė, nors to nereikalauja ES direktyva, sukurti naują aptarnavimo paslaugų įmonių bloką, kuris aptarnautų energetikos įmones. Vyriausybė sutinka. Ji atskiria gamybą, tiekimą, paskirstymą ir įkuria aptarnavimo įmonių bloką.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams sumokėjo kelias dešimtis milijonų eurų.

Vėliau valstybės kontrolė pripažino, kad ketvirtasis aptarnavimo paslaugų įmonių blokas sudaro sąlygas karteliniams susitarimams, elektros kainų nepagrįstam kilimui ir leidžia įmonių valdytojams išvengti viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Pirk kiek nori ir už kiek nori pagal savo susikurtas taisykles. Jokios kontrolės, jokios atsakomybės. Valstybės kontrolė pripažino spragas, tačiau šis pripažinimas taip ir liko tik pripažinimu. Ketvirtasis blokas klesti, nepaisant valstybės kontrolės pripažinimo.

Vėliau konsultantai rekomenduoja Vyriausybei savo žmones paskirti į svarbius postus.

Konsultantai susidūrė su problema. Kiekvieną kartą siūlant vis naujus projektus reikia kalbėtis su nuolat besikeičiančiais politikais, valdininkais ir valstybinių įmonių vadovais. Kiekvieną kartą reikia ieškoti priėjimų prie svarbių asmenų. Kiekvieną kartą reikia įtikinėti, įrodinėti. Jie išsprendė šią problemą, į svarbiausius postus pasiūlydami savo žmones.

Pirmasis energetikos sektoriuje pasirodė konsultantas R. Masiulis. Jis vadovavo AB „Klaipėdos nafta“. Jis Lietuvai „ofšorkių“ pagalba pastatė prabangų suskystintų gamtinių dujų terminalą. Dabar jis yra LR Energetikos ministras.

Antras energetikoje atsirado konsultantas D. Misiūnas. Jis, žurnalistų teigimu, aktyviai prisidėjo prie elektros energetikos sektoriaus pertvarkos, nors pats pagal specialybę nėra energetikas.  Dabar D. Misiūnas yra atsakingas už visą Lietuvos elektros energetikos ūkį.

Lietuvos energetikos įmonių stebėtojų tarybose, valdybose ir įmonių administracijose galima aptikti daug įdomių asmenybių. Visi jie yra žinomi ir gerbiami Lietuvos piliečiai. Daugelis iš jų buvę arba esami konsultantai, teisininkai iš tam tikrų advokatų kontorų arba bankininkai.

Pagaliau konsultantai vien tik konsultuoja ir pinigus skaičiuoja.

Sąlygos valdyti finansinius srautus sukurtos, vadinamasis ketvirtasis blokas, kuris nepasiduoda jokiai valstybės kontrolei, sukurtas, energetikos specialistai iš sistemos išvaikyti. Savi konsultantai į svarbiausius postus paskirti. Viskas paruošta nesibaigiantiems konsultavimams. Projektas – kaip prisisiurbti prie valstybės energetikos finansinių srautų – įgyvendintas.

Konsultantai konsultuoja konsultantus, kurie jau dirba valstybės įmonėse ir įstaigose. Jie konsultuoja ir finansiniais, ir ūkiniais, ir kultūriniais klausimais. Jie vertina turtą ir jį apskaito. Jie konsultuoja be galo ir be krašto. Faktiškai valstybės įmonėms ir įstaigoms nereikia turėti savo buhalterių, finansininkų, ūkininkų, teisininkų, vadovų, analitikų, nes šias paslaugas nuolat teikia konsultantai.

Už konsultacijas Vyriausybė konsultantams moka milijonus eurų.

Lietuvos Respublikos Seimas, atlikęs tyrimą dėl konsultantų veiklos energetikos sektoriuje, nustatė, kad per kelerius metus Lietuvos energetikos įmonės konsultantams ir teisininkams išmokėjo apie 250 milijonų litų. Šiuos pinigus mokėjo ekonominės krizės metu, kai politikai be gailesčio karpė  žmonėms pensijas, atlyginimus ir lengvatas.

Dabar pagrindinis konsultantų ir teisininkų žvilgsnis nukrypo į Lietuvos geležinkelius, kelininkus, Klaipėdos jūrų uostą.

Vakar žiūrėjau meninį filmą, kuriame patyręs verslininkas pradedančiam verslininkui aiškino: Jei pasakei vieną kartą, į tavo pasakymą niekas dėmesio nekreipia.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o gal vis dar įtakoja Lietuvos valstybės vystymąsi.

Man tiesiog protu nesuvokiamas dalykas yra tai, kad nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valdžia nusprendė įslaptinti KGB agentus ir juos apginti nuo visuomenės viešo pasmerkimo. Tokia yra tikrovė.

KGB agentus reikia vertinti trejopai:

Iš vienos pusės jie buvo reikalingi visuomenei. Kai kurie KGB padaliniai kovojo su organizuotu nusikalstamumu, su terorizmu ir kitomis visuomenei itin pavojingomis nusikalstamomis veikomis. Tie agentai, kurie padėjo apsaugoti visuomenę ar atskirus jos narius nuo nusikaltėlių, teroristų, buvo geri ir reikalingi agentai. Juos reikėtų vertinti teigiamai.

Tie agentai, kurie padėjo KGB, kaip represiniai struktūrai, susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, padėjo komunistų lyderiams ilgus metus išlaikyti valdžią savo rankose, reikėtų vertinti neigiamai. Jie yra verti pasmerkimo.

Tai asmenys, kurie nieko nedarė, jokios informacijos KGB neteikė, tačiau jie buvo įforminti agentais arba patikimais asmenimis. KGB įstaigoje dirbo tokie patys žmonės kaip ir visuomenėje. Buvo tinginių, buvo karjeristų, buvo vagių, sukčiautojų, provokatorių ir kitokių blogų žmonių. Jie norėjo kilti pareigose, gauti didesnius atlyginimus, premijas, todėl meluodavo vadovams, teikdavo jiems klastotus dokumentus. Jie susitardavo su asmeniu dėl bendradarbiavimo. Tačiau bendradarbiavimo tikslas buvo ne informacijos teikimas, o pinigų gavimas ir jų pasidalinimas. KGB operatyviniai darbuotojai gaudavo operatyvines lėšas ir jas galėdavo išmokėti agentams. Išlošdavo abu. Žmogus sutikdavo, kad jį įformintų agentu, o už tai gaudavo pinigų. KGB darbuotojas dalį pinigų pasiimdavo sau ir galėjo rodyti savo vadovams, kad turi daug agentų, kad yra profesionalus darbuotojas.

Kas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turėjo įvertinti agentų darbą?

Kas ir kaip galėjo apriboti buvusio agento karjerą nepriklausomoje Lietuvoje? Kas tas vertintojas turėjo būti? Mano giliu įsitikinimu juo privalėjo būti Lietuvos visuomenė. Tik ji turėjo spręsti kas vertas pasmerkimo ir bausmės, neleidžiant jam užimti svarbių pareigų valstybės aparate, o kas galėjo toliau sau ramiai gyventi ir dirbti. Reikėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje visus KGB archyvus padaryti viešais ir visiems prieinamiems. Tegu narsto po juos tas kas netingi ir laiko turi, tegu žurnalistai, oponentai ar politiniai konkurentai renka po trupinėlį informaciją apie savo konkurentus ir teikia juos visuomenei skelbdami straipsnius, kitais būdais viešindami apie juos informaciją. Ką su jais daryti, rinkti juos savo atstovais ar skirti juos į svarbius valstybės postus turėjo spręsti visuomenė, o ne kažkokia asmenų grupė, pasivadinusi save laikinąją komisija.

Kodėl taip nebuvo padaryta?

Kodėl nepriklausomos Lietuvos valstybės aukščiausi vadovai, parlamentarai nusprendė sovietinės represinės struktūros KGB agentus ir patikimus asmenis įslaptinti ir suteikti jiems aukščiausio slaptumo žymą? Jeigu kas nors kur nors atskleis informaciją apie buvusio KGB agento buvusią itin pavojingą ir žalingą Lietuvos visuomenei veiklą, tai tas asmuo ilgiems metams už valstybės paslapties atskleidimą bus uždarytas į kalėjimą, o buvęs KGB agentas, dabartinis aukšto rango diplomatas ar valstybės vadovo vyriausiasis patarėjas bus apsaugotas, eis savo pareigas toliau ir toliau kenks Lietuvos visuomenei. Kodėl KGB agentai ir jų visuomenei žalinga veikla, tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi, itin akylai saugoma valstybės saugumo departamento?

Todėl, kad buvę KGB agentai kartu su aktyviausiais ir iniciatyviausiais komunistais valdė mūsų valstybę ilgus metus ir valdo ją dabar. Todėl, kad svarbiausius sprendimus valstybėje priima asmenys, kurie patys buvo KGB agentais, komunistais ar aktyviais komjaunuoliais arba buvo (yra) su jais susiję. Sustokite akimirkai ir žvilgtelėkite giliau į mūsų valstybės vadovų, įtakingų politikų, diplomatų, aukšto rango valdininkų biografijas. Dar kartą paskaitykite viešumoje ne vieną kartą publikuotus straipsnius ir pamatysite bei suprasite, kas yra kas Lietuvoje.

Siūlau visus KGB archyvus išslaptinti ir suteikti galimybę visuomenei su jais susipažinti.

Tema nuvalkiota, nusibodusi ir daugeliui neįdomi. Tačiau šią temą turime gerai žinoti, nes KGB agentai stipriai ir neigiamai įtakojo, o

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės tikisi iš jo rimtų darbų.

Su kuo susiduria Seimo narys?

  • Milžinišku informaciniu srautu. Šis srautas nesustodamas teka ir teka. Atrodo,kad reikia viską perskaityti, susipažinti, žinoti kas ten parašyta. Jau nekalbu apie tai,kad reikia gilintis ir suvokti problemas. Informacinis srautas apima įvykius užsienio šalyse, šalies vidaus problemas, įstatymų projektus ir jų pataisas, vyriausybės ar ministerijų priimamus sprendimus, visuomeninių organizacijų reikalavimus, išsakytas pozicijas, konkrečių žmonių problemas ir taip toliau ir panašiai. Jei anksčiau būsimasis Seimo narys perskaitydavo tik rytines naujienas ir dar kelis dokumentus darbo metu, o vakare pavartydavo knygą, tai dabar jis tiesiogine ta žodžio prasme paskęsta informaciniame sraute. Jam ištinsta galva ir jis pasimeta;
  • Nesibaigiančiais posėdžiavimais. Seimo narys vos ne kiekvieną dieną posėdžiauja. Tai Seimo salėje, tai komitetų ar komisijų darbe, tai su vyriausybės atstovais, tai su užsienio delegatais, tai konferencijose. Gerai būna, kad Seimo narys žino apie ką posėdyje bus kalbama, nes dažniausiai būna taip, kad jis nežino kokias temas aptars, kokius sprendimus priims ir už ką reikia balsuoti. Ne dėl to, kad Seimo narys yra kvailys ar tinginys, o dėl to,kad jis, paprasčiausiai, nespėja pasirengti posėdžiui, nespėja perskaityti visos medžiagos, nespėja įsigilinti į problemas. Paprasčiausiai, žmogui „sukramtyti“ tokį kiekį informacijos, padaryti išvadas ir pamatyti tinkamiausius sprendimus yra neįmanoma. Seimo narys turėtų turėti pulką itin profesionalių ir gerai apmokamų padėjėjų, kurie perfiltruotų informaciją ir parengtų galimus sprendimų variantus su tų sprendimų pasekmėmis, o kurį sprendimo variantą priimti spręstų pats Seimo narys;
  • Tiesioginiais susitikimais su žmonėmis. Nesibaigiantys skambučiai ir tiesioginiai susitikimai su žmonėmis. Daug rinkėjų nori pamatyti Seimo narį, nes jis už jį balsavo, nes jis juo tiki. Daugelis nori išsakyti savo problemas, savo skaudulius. Kiti reikalauja kuo greičiau išspręsti jų klausimus, nes jei neišspręs, tai oi kaip bus blogai. Atsisakyti šių susitikimų – sunku. Susitikti su visais – neįmanoma.

Kaip dažniausiai po kelių mėnesių darbo Seime elgiasi Seimo narys?

  • Spjauna į viską ir pasiduoda srovės nešamas. Tos srovės tėkmės kryptį nustato tikrieji valstybės valdymo diriguotojai. Apie juos kita kalba ir kitame straipsnyje. Seimo narys praranda savo pozicijas. Jis, balsuodamas Seimo posėdyje už įstatymų pataisas, kelia ranką taip kaip jam frakcijos vadovas pasakė. Komiteto posėdyje kelia ranką taip kaip dauguma kelia arba frakcijos vadovas pasako. Galų gale jam pasidaro viskas dzin. Jis pasitenkina nuolat sau į galvą kaldamas teiginį – Vienas lauke ne karys.
  • Kitas Seimo narys spjauna į viską ir užsiima savo asmeniniais reikalais. Jis naudojasi savo Seimo nario statusu, piktnaudžiauja turimomis galiomis. Jis gyvena ir tvarkosi savo gyvenimą;
  • Dar kiti Seimo nariai sutaria su lobistais dėl jų interesų atstovavimo. Jie kartu su panašiais Seimo nariais Seime „stumia“ šių lobistų interesus, teikia įstatymo pataisas, užklausinėja valstybės įstaigas ar įmones lobistams rūpimais klausimais, inicijuoja lobistų konkurentų tyrimus ir taip toliau ir panašiai. Šis darbas yra konkretus, suprantamas ir gana pelningas.

Kaip turėtų elgtis Seimo narys?

  • Nepasiduoti „visa žinančio asmens (ų)“ – Seimo kanceliarijos darbuotojų, ministerijos biurokratų, patyrusių,Seime ne vieną kadenciją sėdinčių Seimo narių, – įtakoms ir turėti savo poziciją svarbiausiais klausimais. Išklausyti „žiniuonių“ reikia, bet jokiais būdais nereikia vadovautis jų rekomendacijomis. Kartais būna jų pasakymuose gerų ir naudingų dalykų, bet dažniausiai būna atvirkščiai. Nepasiduokite jų įtakai ir nesileiskite jų manipuliuojami;
  • Reikia nusistatyti kelis aiškius tikslus ir uždavinius (projektus): įstatymų pataisas, kuriuos norite keisti, tyrimus, kuriuos norite atlikti, kontrolę, kurią norite padaryti. Ir iš visų jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis „stumkite“ savo projektą, kalbėkite apie jį su visais, įtikinėkite kitus Seimo narius, burkite palaikymo komanda ir nepasiduokite nevilčiai;
  • Būtina bendrauti su rinkėjais. Reikia jiems nuoširdžiai viską pasakoti, aiškinti savo darbus, su kokiomis problemomis susiduriate, kokius sunkumus patiriate. Rinkėjai turi suvokti jūsų darbą, suprasti jūsų veiksmus ir valstybės valdymo sunkumus. Negalima nuo jų viską slėpti ir negalima laikyti juos kvailiai arba „runkeliais“. Rinkėjai nėra kvailiai, o jų dauguma tikrai žino geriausia kiekvienos problemos sprendimą.

 

 

Seimo narys, nepatyręs, neturintis reikiamų žinių, nesisteminis, netyčia tapo Seimo nariu. Žmonės juo pasitikėjo, žmonės už jį balsavo ir žmonės

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės ir netikintys – jų nebijome. Mes visiškai jų nebijome. Nugalėti baimę padeda visuomenės budrumas ir žinojimas, kaip apsisaugoti.

Norint nugalėti terorizmą, į kovą su juo reikia pasitelkti privačias įmones, visuomenines organizacijas, visus šalies gyventojus. Kiekvienas visuomenės narys, ir ypač musulmonų bendruomenės atstovas, turi aktyviai savo noru prisidėti prie kovos su terorizmo grėsme.

Šalies gyventojai privalo informuoti teisėsaugos struktūras, tiesiogiai kovojančias su terorizmu, apie įtartinus asmenis ir pastebėtus įtartinus veiksmus, rodančius, kad gali būti rengiamas teroro aktas.

Įtartini veiksmai:

Stebėjimas. Asmenys vaikšto aplink svarbų objektą, užsirašinėja, braižo, skaičiuoja kažką, žiūri per žiūronus, stebi aplinką, fotografuoja, filmuoja. Teroristai prieš rengdami teroro aktą turi išsiaiškinti, kurį objektą geriausia pulti. Jie turi surinkti kuo daugiau informacijos, nustatyti, kaip veikia leidimų režimas, išaiškinti pažeidžiamiausias vietas, kur, sudavus smūgį, objektas patirtų didžiausių nuostolių.

Klausimai. Asmenys užduoda klausimų apie objekte dirbančius darbuotojus, apie buvusius darbuotojus, jų gyvenamąsias vietas, apie objekte naudojamas saugumo sistemas (signalizaciją, vaizdo kameras, budėtojus ir kt.) Asmenys gali tiesiogiai klausti, siųsti elektroninius laiškus ar klausti telefonu.

Testavimas. Bandymas patekti į svarbų objektą. Šį metodą teroristai naudoja tam, kad galėtų išsiaiškinti saugumo sistemos spragas ir jas vėliau išnaudoti atliekant teroro aktą. Prisiminkite neseniai įvykusį atvejį Latvijoje, kai du Rusijos piliečiai neteisėtai įsibrovė į NATO karinį objektą. Jie buvo sulaikyti ir nuteisti. Tačiau iki šios dienos nėra aiškus tikrasis jų įsibrovimo motyvas. Sutikti su pateikta jų įsibrovimo versija tiesiog kvaila ir naivu.

Patalpų įsigijimas. Asmenys šalia svarbaus objekto bando išsinuomoti ar nusipirkti patalpas. Tai gali būti butai, komercinės patalpos, garažai ar rūsiai. Šalia svarbaus, saugomo objekto netikėtai atsiranda nematyti asmenys arba juos darbuotojai pamato pačiame objekte.

Įtartini daiktai. Tai gali būti krepšys, lagaminas, kuprinė, dėžė ir kt. Jei jie yra palikti be priežiūros ir vietose, kuriose būna daug žmonių, paklauskite šalia esančių žmonių, ar ne jiems priklauso daiktai. Jei šeimininkas neatsilieps, būtina nedelsiant informuoti pareigūnus.

Įrankių ir priemonių įsigijimas. Teroro aktui atlikti teroristai turi įsigyti reikalingas priemones ir įrankius. Jie turi nusipirkti ir atsigabenti šaunamuosius ginklus, sprogmenis, pavojingus chemikalus. Jie turi mokytis jais naudotis, pagaminti sprogmenis, užmaskuoti juos, kad galėtų įsinešti į svarbų objektą.

Dokumentai. Teroristai turi ir naudoja kelis pasus, vairuotojo pažymėjimus ar kitus asmens dokumentus skirtingais vardais ir pavardėmis.

Verbavimas. Teroristai kandidatų į kovotojus ieško sau artimoje aplinkoje. Jie nustato tiesioginius kontaktus, bendrauja su žmonėmis, įtikinėja juos prisidėti prie kovos, skleidžia ekstremistines idėjas ir mintis, kursto žmones teroro aktui.

Kas yra svarbūs objektai, kuriuos paminėjau aukščiau? Tai gali būti valstybės valdymo įstaigos, kariniai objektai, ypatingos svarbos infrastruktūros objektai (transportas, elektros, dujų, vandens tiekimas), renginiai, kuriuose renkasi daug žmonių, autobusų, geležinkelio stotys ir oro uostai.

Kam šalies gyventojas turėtų pranešti apie pastebėtus įtartinus asmenų veiksmus? Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi Lietuvoje nėra specialaus operatyvinio padalinio, kuris tiesiogiai užsiimtų kova su terorizmu. Anksčiau toks padalinys buvo Valstybės saugumo departamente (VSD). Tačiau jis buvo panaikintas, o darbuotojai arba atleisti iš darbo, arba perkelti dirbti į kitas sritis. Taigi šalies gyventojams, jei jie pastebėtų įtartinų asmenų ir jų atliekamų įtartinų veiksmų, rekomenduoju skambinti trumpuoju numeriu 112.

Operatoriui trumpai ir aiškiai reikia:

  • pasakyti, kokius pastebėjote įtartinus veiksmus;
  • nurodyti datą, laiką ir tikslią vietą, kur šie veiksmai buvo atlikti;
  • apibūdinti įtartinus asmenis;
  • nurodyti, kuria kryptimi jie (ar jis) nuėjo;
  • pasakyti savo vardą ir pavardę.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad bet kurios valstybės kovoje su islamiškuoju terorizmu esminį vaidmenį atlieka aktyvus musulmonų bendruomenės įsitraukimas. Jis gali labai greitai apriboti ekstremistų galimybes ir padėti teisėsaugai sunaikinti patį reiškinį.

Siekiant nugalėti islamiškąjį terorizmą, reikia parodyti teroristams ir visiems jų rėmėjams, kad mes – krikščionys, protestantai, stačiatikiai, kito tikėjimo žmonės

Kartojau, kartoju ir ateity kartosiu šį savo straipsnį taip kaip daro Rusijos troliai. Kartosiu tol kol jis jums įsirėš jūsų galvoje visiems laikams. Tema yra labai aktuali ir svarbi.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

 

Kartojau, kartoju ir ateity kartosiu šį savo straipsnį taip kaip daro Rusijos troliai. Kartosiu tol kol jis jums įsirėš jūsų