Naujienos

Siūlau: Atsisakyti ir Grynųjų, ir Bankų

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais?

Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis verslas sumoka, kad kuo ilgiau valdžia išlaikytų grynuosius pinigus rinkoje ar bent kuo mažiau apribotų atsiskaitymą jais?

Kaip galvojate, kas daugiau grynų grynais nuneš tam, kam reikia, – ar bankai, ar šešėlinės ekonomikos atstovai?

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse vyksta visuomenių nuomonių formavimas, kad grynieji pinigai yra atgyvena, kad grynieji pinigai skatina nusikalstamumą, kad grynieji pinigai sudaro galimybę gyventojams nemokėti mokesčių, kad grynieji pinigai yra nereikalingi. Saugiausi pinigai yra pinigai, kurie yra laikomi banke.

Kaip yra iš tikrųjų? Bandykime pasiaiškinti.

Mano teiginys, kurį bandysiu pagrįsti, būtų toks: atsisakyti grynųjų pinigų kol kas nereikia. Mano pasiūlymas yra toks: atsisakyti grynųjų pinigų reikia tuomet, kai valdžia sugalvos būdą, kaip atsisakyti banko kaip pinigų tarpininko, nes dabar kiekvienas esame priklausomas nuo banko ir mokame jam duoklę.

Kodėl nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma, kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetęs 50 euro centų, tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na, o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra, atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai nemažai pinigų gana guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate, ar tikrai reikia jums to daikto, ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaipmat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes, kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia, grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai, kiek jų liko, ir iš karto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepasiimtų eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, pasiimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų išeina ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji: ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir visiškai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobiliojo telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs be galo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdienius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate, koks yra informatyvus informacijos šaltinis atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos, kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės – pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau, įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos, jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skoliname (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų, kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės nuo banko.

Žymus, didis verslininkas Henry’is Fordas teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

www.alfa.lt

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais? Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis

Kokie Piliečiai Negina Savo Valstybės?

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti

Branginkime savo Laisvę!

Noriu, kad aiškiai suprastumėte šią itin svarbių Lietuvos valstybei įvykių seką?

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tai ji padarė klastingai, apgaudinėdama žmones, įvilkdama į gražius žodžius savo žiaurius veiksmus bei demonstruodama milžinišką jėgą bei negailestingumą. Lietuva buvo okupuota. Tas kas priešinosi ar turėjo kitą nuomonę, ar, sovietų ir jų pakalikų manymu, galėjo tokią nuomonę turėti buvo nužudyti, pasodinti į kalėjimą arba išvežti į Sibirą. Lietuva prieš savo valią prarado laisvę ir nepriklausomybę.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavo Vokietija. Vokietija Lietuvą okupavo atvirai kovodama su sovietais. Jų kariai paprasčiausiai tankais, tanketėmis įvažiavo į Lietuvos teritoriją, išvaikė visus, kurie priešinosi ir įvedė savo tvarką. Lietuva dar kartą buvo okupuota. Tai padarė kitas agresorius.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Trečioji okupacija įvyko taip pat atvirai karo mūšių metu. Sovietai vijo vokiečius iš užimtų savų žemių. Pradėjo juos vyti ir iš Lietuvos bei kitų valstybių žemių. Jie kartu su sąjungininkais vokiečius išvijo, tačiau iš Lietuvos nepasitraukė. Lietuva liko okupuota ir visiškai priklausoma. Vėl prasidėjo didieji valymai. Tas kas prieštaravo, tas kas išsakė abejones arba tas, kas, sovietų čekistų, komunistų ar jų pakalikų manymu, galėjo kelti pavojų sovietų valdžiai, tuos arba nužudydavo, arba sodindavo į kalėjimą, arba grūsdavo į gyvulinį vagoną ir į Sibirą išsisiųsdavo.

Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 metais. Mes esame laisvi ir nepriklausomi savo sprendimuose. Mes patys sprendžiame savo likimą. Nežiūrint į sunkumus, į įtakingų įvairių grupuočių, apimančių politikus, valdininkus ir verslininkus išdavystes (turiu omeny besaikį valstybės turto grobstymą bei Lietuvos Tautos interesų neatstovavimą ir jų neginimą) mes gyvename geriausius Lietuvos valstybės laikus. Branginkime savo Tėvynę ir saugokime ją nuo naujų okupantų.

Noriu, kad aiškiai suprastumėte šią itin svarbių Lietuvos valstybei įvykių seką? Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tai ji

Reikalavimas versti valdžią – nusikalstamas

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną itin pavojingą Lietuvai dalies žmonių reikalavimą – „viską kas yra sukurta reikia  nugriauti ir pradėti valstybę statyti iš naujo“. Šis reikalavimas yra itin pavojingas ir nusikalstamas.

Kodėl?

Todėl, kad įsivyrautų chaosas ir mes prarastume laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1. Valdžioje atsirastų žmonės, kurie nežinotų kaip valdyti valstybę. Jie sugriautų jau nusistovėjusias tvarkas, žmonių ir valstybės santykius. Žmonės negautų valstybei jiems teikiamų paslaugų. Valstybės institucijų veikla sutriktų;
2. Teisėsaugos struktūros nevykdytų savo funkcijų. Saugumo, specialiųjų tyrimų tarnybos, FNTT, policijos darbuotojai būtų išvaikyti, o į jų vietas priimti nauji, neturintys reikiamų žinių bei patirties dirbti šį darbą. Valstybėje įsivyrauti kriminalas, pradėtų siautėti nusikalstamos grupuotės;
3. Santykiai su Europos Sąjunga, NATO organizacija taip pat sutriktų. Jos atidžiai stebėtų Lietuvoje vykstančius procesus ir nuo pačių kenksmingiausių atsiribotų. Lietuva taptų pažeidžiama ir silpna. Jai didelį įtaką per savo agentus valstybės aparate, versle, žiniasklaidoje darytų Rusija;
4. Žmonių gyvenimo lygis kelis, o gal net keliasdešimt kartų nukristų žemyn. Prisimintume šiuos laikus, kuriuose dabar gyvename, kaip geriausius laikus per visą Lietuvos valstybės gyvavimo laiką.

Taigi versti valdžios ir griauti valstybės negalima. Griežtai draudžiama. Ir yra labai gerai, kad mūsų baudžiamajame kodekse šios veikos yra aprašytos kaip itin pavojingos ir už jas griežtai yra baudžiama.

Taigi kritikuoti reikia ne santvarką, ne apskritai esamą valdžią, o konkrečius valdžios priimamus sprendimus ir juos priimančius asmenis. Jei matote, kad sprendimai, jūsų įsitikinimu, yra netinkami ir jie jums ar jūsų bendruomenei kenksmingi, tai kritikuokite juos, reikalaukite, kad jie būtų pakeisti. Juk teisėtų reikalavimo būdų yra apstu: mitingai, piketai, streikai.

Taigi reikia labai griežtai ir negailestingai kovoti su vagimis aukščiausioje valdžioje, nes šie vagys kelia didžiausią grėsmę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistencijai, nes šie vagys daro didžiausią žalą visuomenei. Didžiausias Lietuvos kenkėjas, didžiausias Lietuvos priešas yra vagis, užimantis itin aukštą postą valstybės aparate ir turintis teisę skirstyti valstybės turtą.

Tas, kuris kritikuoja Lietuvos valstybės santvarką, pasirinktą kelią, tas nori ir siekia sužlugdyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atminkite, kad mūsų valstybės pamatas yra sveikas ir stiprus. Tačiau viršus yra truputį papuvęs. Štai jį – tą viršų – ir reikia taisyti savo konkrečia ir konstruktyvia kritika, bei teisėtais reikalavimais.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną itin pavojingą Lietuvai dalies žmonių reikalavimą – "viską kas yra sukurta reikia  nugriauti ir

Slaptieji Agentai Visuomeninėse Organizacijose: Ar Galima Pateisinti?

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu ir kaip jas naudoju straipsnyje.

Valdžios saugumo struktūros. Kalbėdamas apie jas, turiu omenyje tarnybas, kurios pagal Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymus turi teisę vykdyti slaptą žmonių ir organizacijų sekimą, rinkti apie juos informaciją ir kištis į jų gyvenimą. Tokių tarnybų Lietuvoje yra net aštuonios.

Visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos. Suprantu jas taip pat, kaip ir jūs. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kad, kalbėdamas apie šias organizacijas, turiu omenyje organizacijas, kurios yra nepriklausomos nuo valdžios. Jos yra finansuojamos ne iš valstybės biudžeto ir ne valstybės pinigais bet kokia forma.

Agentūrinis darbas. Čia reikia stabtelėti ilgėliau. Agentas yra vienas iš jūsų. Jūs dirbate organizacijoje, turite nemažai bendradarbių. Visi vykdote kažkokias jums priskirtas funkcijas, sprendžiate uždavinius. Agentas dirba kartu su jumis ir yra jūsų kolega su tokiomis pat funkcijomis, įsipareigojimais ir teisėmis. Tačiau šis jūsų kolega agentas turi papildomas slaptas užduotis, kurias privalo vykdyti. Jos nėra žinomos nei jums, nei bendradarbiams, nei vadovams, nei agento artimiesiems. Jis dirba valdžios saugumo institucijai ir dažniausiai už savo darbą gauna materialinį atlygį.

Kaip agentai atsiranda jūsų visuomeninėje organizacijoje?

Pirmasis kelias: jį užverbuoja. Niekuo neišsiskiriantis darbuotojas dirba organizacijoje. Vieną dieną valdžios saugumo struktūros, radusios keliuką į jo silpnybes ar turimas problemas, jį užverbuoja, apmoko, instruktuoja ir išsiunčia dirbti – rinkti informaciją apie jus ir organizaciją.

Antrasis kelias: agentą infiltruoja į organizaciją. Jis jau yra užverbuotas ir apmokytas agentas, kuris įsidarbina visuomeninėje organizacijoje ar profsąjungoje ir tampa jos etatiniu darbuotoju.

Trečiasis kelias: organizacija, to nežinodama, įdarbina ne paprastą užverbuotą agentą, o slaptą etatinį saugumo institucijos darbuotoją. Jo tikroji tapatybė slepiama, ryšiai slepiami. Jis savo darbą dirba slaptai. Kalbate, dirbate su vienu žmogumi, o pasirodo, kad jis netikras – visiškai kitas žmogus su kitokia gyvenimo istorija.

Didžiojoje Britanijoje šiuo metu vyksta viešas tyrimas dėl tokių slaptų pareigūnų veiklos visuomeninėse organizacijose. Jie ilgus metus kitais vardais ir pavardėmis dirbo šiose organizacijose, dalyvavo jų veikloje, tačiau tuo pačiu metu vykdė slaptas policijos užduotis. Jie nėra supermenai. Jie yra paprasti žmonės, turintys silpnybių, negalintys atsispirti moters grožiui, aistrai, meilei. Vienas iš tokių slaptų pareigūnų per savo slaptą tarnybą organizacijose turėjo lytinių santykių su keliomis moterimis. Viena iš jų pagimdė vaikutį. Vėliau jis dingo joms iš akiračio. Dar vėliau pasirodė svetimu (savo tikruoju) vardu ir pavarde. Moterys patyrė didelį šoką. Jos reikalauja iš policijos kompensacijos ir ją greičiausiai gaus. Anksčiau Didžiosios Britanijos istorijoje būta atvejo, kai moteris, pagimdžiusi vaiką nuo slapto policijos pareigūno, kuris dirbo apsimetęs kitu asmeniu, prisiteisė 400 tūkst. svarų sterlingų kompensaciją.

Agentai, veikdami visuomeninėse organizacijose, gali vykdyti šias užduotis:

Rinkti informaciją apie organizaciją, jos vadus, narius, planus, organizuojamus renginius, organizacijos ryšius su kitomis organizacijomis, jos finansinius rėmėjus, bendradarbiavimą su užsienio piliečiais.

Daryti įtaką vadovų priimamiems sprendimams, teikti vadovams dezinformaciją, manipuliuoti jais, įrodinėti savo tiesas. Kartais agentai patys tampa vienais iš vadovaujančių asmenų. Tuomet priima sprendimus, palankius ne profsąjungai ir jos nariams, bet valdžiai.

Griauti organizacijos darbą iš vidaus. Agentai gali trukdyti priimti sprendimus, nevykdyti užduočių, vilkinti darbus. Kelti intrigas, skleisti gandus. Žodžiu, daryti viską, kad organizacija prarastų reputaciją ir žmonių pasitikėjimą.

Sovietiniais laikais KGB dažnai siekdavo į jai nepalankias organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų. Į organizacijos vidų patekęs vienas agentas po truputį pritraukdavo kitus agentus, tada visi kartu išstumdavo iš organizacijos vadovaujančių postų KGB nepalankius asmenis. Sėkmingos operacijos metu KGB faktiškai perimdavo organizacijos valdymą. KGB agentai pradėdavo dominuoti tarp organizacijos vadovų. Jie priimdavo sprendimus ir spręsdavo, kaip turi veikti organizacija, kokius žmones priimti į darbą.

Valdžios saugumo struktūrų informacijos rinkimą apie visuomenines organizacijas ir profsąjungas slaptų agentų pagalba būtų galima pateisinti, jeigu valdžia, naudodama agentūrą, kovotų su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis ir nusikaltėliais. Jeigu agento paskirtis organizacijoje ar profsąjungoje ieškoti nusikaltėlių, kurie daro ar rengiasi daryti nusikaltimus, surasti jį ir neutralizuoti su saugumo struktūromis, toks agento darbas yra priimtinas. Kovoti su banditais ir nusikaltėliais, kurie kelia pavojų žmonėms, yra visuomenei reikalingas ir naudingas dalykas.

Tačiau šiuo metu Lietuvoje valdžios agentūrinį darbą visuomeninėse organizacijose ir profsąjungose pateisinti sunku. Kol nebus priimti normalūs, skaidrūs ir saugumo struktūrų veiklą kontroliuojantys įstatymai, tol jokiais būdais negalima leisti valdžiai kištis nei į organizacijų, nei į profsąjungų veiklą, nes, žiūrėk, anksčiau ar vėliau jos perims šių organizacijų valdymą arba sukels jose sumaištį ir neleis joms normaliai ir skaidriai atstovauti bei ginti savo narių interesų.

Sako, pasitikėk valdžia, juk ji lietuviška, tikra ir nepriklausoma. Valio, džiaugiuosi tuo, kad esame laisvi nuo ruso įtakos ir pinigų. Tačiau, kokia bebūtų valdžia, ja pasitikėti negalima. Tokia yra pagrindinė taisyklė.

Žmogus, gavęs valdžią ir ją pajutęs, kardinaliai pasikeičia. Ne visi, bet dauguma. Atsparių valdžios skoniui yra mažuma arba net vienetai. Todėl turi būti sudėti saugikliai, kurie apsaugotų žmones nuo piktnaudžiavimo valdžia. Turi būti parengti ir priimti aiškūs, konkretūs ir skaidrūs įstatymai, kurie reglamentuotų saugumo struktūrų veiklą ir apsaugotų atskiro žmogaus, organizacijos, profsąjungos, visuomenės interesus.

Tik tuomet galima sakyti, kad valdžia gali naudoti agentūrą informacijos rinkimui visuomeninėse organizacijose, profsąjungose, įmonėse, klubuose ar dar kur nors kitur. Tik tuomet galima valdžiai suteikti teisę naudoti agentūrą informacijai rinkti visuomeninėse nepriklausomose nuo valdžios organizacijose, nes visuomenė, piliečiai turės efektyvius įrankius kontroliuoti saugumo struktūrų veiklą ir žiūrėti, kad ji neperžengtų įstatymu nubrėžtų ribų ir neviršytų įgaliojimų.

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš

Kodėl Man Patinka Donaldas Trumpas?

Pirma. Jis vykdo pažadus. Jei pasakė, tai padarė. Daugelis per rinkiminę kampaniją išgirdę Trumpo išsakytus pažadus, nurašydavo juos ir sakydavo: „Ai, jei jis taps prezidentu, tai atsisakys šių „nesąmonių“ ir mes gyvensime toliau taip kaip gyvenimo iki šiol. Trumpas pažadais švaistosi dėl to, kad nori gauti kuo daugiau rinkėjų balsų. Tai populizmas ir tiek.“ Pasirodo, kad ne populizmas, o grynų gryniausia realybė.

Antra. Jis dirba. Vos ne kiekvieną dieną jis skelbia naujus sprendimus skirtingose srityse. Šie sprendimai pažeidžia daugelio žmonių interesus, tačiau šie sprendimai, kokie jie bebūtų blogi ar nevisai geri, saugo ir gina Amerikos piliečių teises. Na, kas galėtų su juo nesutikti, kai jis kalba apie imigrantus. D.Trumpas sako: „ Mes gerbiame jus, mes laukiame jūsų ir mes jus kviečiame pas save. Tačiau jūs privalote gerbti mūsų gyvenimo būdą, mūsų įstatymus, mūsų papročius, o ne nekęsti mūsų, kenkti mums, griauti mus iš vidaus, skleisti mus žeidžiančią informaciją, kelti pavojų mūsų gyvybėms. Mums priešų savo valstybėje nereikia.“ Tikrų tikriausia teisybė.

Jis sprendimus priima labai greitai. Jokios biurokratijos, jokių nesibaigiančių diskusijų. Geriau problemą blogai spręsti, negu jos visai nespręsti. Blogai spręsdamas tik ilgiau užtruksi kol rasi tinkamus sprendimus, bet problemą vis vien išspręsi.

Trečia. Jo sprendimų priėmimuose yra daug skaidrumo ir atvirumo. Jis savo motyvus išsako tiesiai šviesiai. Vakar spaudoje pasirodė informacija apie itin blogai susiklosčiusį pokalbį tarp D.Trumpo ir Australijos premjero. Pokalbis baigėsi anksčiau nei buvo planuotas. Pokalbis buvo labai kietas, labai tvirtas iš JAV pusės. Nesutarimai kilo dėl pabėgėlių įvairių programų. Jeigu taip būtų įvykę anksčiau, tai niekas nebūtų sužinojęs apie šį pokalbį. Visi būtų nutilę ir viską nuslėpę, o visuomenei pasakytų, kad įvyko nuoširdus, produktyvus pokalbis, kad JAV gerbia Australiją, o Australija yra JAV svarbiausia partnerė. Ir viskas. Dabar D.Trumpas rėžė tiesiai šviesiai: „Pokalbis buvo labai kietas, bet jūs nesijaudinkite dėl to. Mes, gindami ir siekdami savo interesų, privalome būti kieti“. Atvirai, aiškiai ir suprantamai.

D.Trumpo aktyvumas socialiniame tinkle Twitter taip pat yra vienas iš sprendimų priėmimo skaidrumo požymių. Jis tinkle išsako savo požiūrį, nuomonę, kartais sprendimų motyvus. Tai yra neįprasta, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje yra normalu.

Man Donaldas Trumpas patinka, bet vis dar į jį žiūriu atsargiai. Aš bijausi tik dėl savų, savo šeimos, bendruomenės interesų. Jei jis nuspręs naikinti NATO ir pasidalins su Rusija įtakos zonomis, o mes pakliūsime po Rusijos skėčiu, tai aš nenoriu, kad taip atsitiktų ir aš tokį D.Trumpo sprendimą smerkčiau. Tačiau tikiu, kad taip tikrai nebus.

Pirma. Jis vykdo pažadus. Jei pasakė, tai padarė. Daugelis per rinkiminę kampaniją išgirdę Trumpo išsakytus pažadus, nurašydavo juos ir sakydavo: