2020/07/05

Naujienos

Ar galima suvienodinti JAV ir Rusiją taip kaip padarė JAV prezidentas D.Trumpas?

Ne, jokiais būdais, nes šalys yra visiškai skirtingos.

JAV opozicija dirba laisvai. Valdžia jų nepersekioja, nesikiša į jų gyvenimus, nesodina jų į kalėjimus ir negriauna jų bei jų šeimos narių gyvenimų. Jie yra laisvi, jie sprendimus priima nepriklausomai nuo valdžios, jie griežtai, jei yra tokia būtinybė, kritikuoja savo oponentus, rašo apie juos straipsnius ir neigiamai apie jų sprendimus atsiliepia spaudoje. Jeigu tai nepadeda, jie imasi griežtesnių priemonių ir išeina į gatves mitinguoti, rengti demonstracijas.

Rusijos opozicijos viena dalis yra nužudyta, o kitas dalis – sukompromituota. M.Chodorkovskis kalėjime praleido dešimt metų. Išvytas iš šalies. Iš jo atimtas verslas. Borisas Nemcovas nušautas šalia Kremliaus. A.Politkovskaja nušauta namo,  kuriame yra jos butas, laiptinėje. Opozicijos lyderis, buvęs premjeras M.Kasjanovas sukompromituotas, parodant visam pasauliui kaip jis mylisi su meiluže ir kaip vertina savo bendražygius. Navalnas yra nuolat persekiojamas. A.Litvinenko nunuodytas Londone. Kara Murza guli reanimacijoje. Įtariama, kad buvo nuodytas. 2015 m. gydytojams pasisekė išgelbėti jo užnuodytą organizmą. Galima tęsti ir tęsti. Rusijoje būti opozicininku prilygsta būti kariu pirmose karo fronto gretose. Į tave yra nutaikytas šautuvo vamzdis ir nežinia kada bus paspaustas jo gaidukas.

Ar galima suvienodinti JAV ir Rusiją taip kaip padarė JAV prezidentas D.Trumpas? Ne, jokiais būdais, nes šalys yra visiškai skirtingos. JAV opozicija

Daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, kaip vyksta telefoninių pokalbių pasiklausymas. Kokie pokalbiai yra įrašinėjami, o kokie trinami ir naikinami. Galiu juos nuliūdinti. Visi pokalbiai yra įrašomi ir išsaugomi. Tik nedidelė jų dalis yra sunaikinama. Įdomiausias dalykas yra tai, kad pareigūnas, gavęs leidimą klausytis vieno žmogaus pokalbių, realiai klausosi 50 ar net 100 žmonių pokalbių.

Klausaisi vieno žmogaus pokalbių per vieną telefono numerio abonentą. Viską, ką jis pasakė, užfiksuoji ir įrašai. Kai kuriuos pokalbius aprašai, o kai kurių darai suvestines.

Kadangi žmogus naudojasi ne vienu telefono abonentu, o keliais, tai klausaisi visų jo pokalbių visais jo naudojamais telefono abonento numeriais. Dažniausiai sutinkamas variantas yra toks, kad žmogus naudoja tris telefonus: naminį, darbinį ir taip vadinamą slaptą. Visus žmogaus pokalbius šiais telefono abonento numeriais fiksuoji ir įrašai.

Žmogus, bijodamas seklių, laikydamasis konspiracijos, susirgęs paranoja, kartais naudojasi ne tik savo telefono abonento numeriais, bet panaudoja savo šeimos narių, draugų, bendradarbių, vairuotojų ar kaimynų telefonus. Kriminalinės žvalgybos pareigūnai, įtardami, kad asmuo gali naudotis kitų žmonių telefono numeriais, juos identifikuoja ir taip pat „pakabina“. Tuomet žmogaus pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi.

Čia buvo kalbama tik apie žmogų, kurio atžvilgiu yra išduotas leidimas klausytis telefoninių pokalbių, ir tik tų, kurie yra susiję su jo konkrečia nusikalstama veikla. Visi kiti jo pokalbiai turi būti ištrinti ir sunaikinti. Tačiau įstatymas – sau, o realus gyvenimas – sau. Dabar pažiūrėkime, kiek žmonių realiai klausosi pareigūnas, turėdamas leidimą klausytis tik vieno žmogaus pokalbių darbiniu, naminiu, slaptu ir kaimyno telefono abonento numeriu.

Žmogus naudojasi savo darbiniu telefono abonento numeriu. Aktyvus žmogus darbo reikalais bendrauja maždaug su 50 žmonių. Jis su jais kalbasi. Visus šių žmonių balsus ir pokalbius su sekamu asmeniu pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja. Pokalbiai niekur nedingsta. Jie yra kaupiami ir saugomi. O gal ateičiai reikės?

Žmogus naudojasi naminiu telefono abonento numeriu. Jis bendrauja su nuo 10 iki 30 žmonių. Visi jų pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi, kaupiami ir saugomi.

Žmogus naudojasi savo taip vadinamu slaptu abonento numeriu. Jis slaptas tik pačiam žmogui. Kam reikia, tas žino visus žmogaus slaptus telefono numerius. Nustatyti juos nėra sudėtinga ir sunku. Šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra problema. Šiuo telefono abonento numeriu žmogus bendrauja su 2–5 žmonėmis. Visi jų pokalbiai ir balsai yra fiksuojami ir įrašomi.

Žmogus naudojasi kitų žmonių telefono numeriais. Jeigu pareigūnas nustatė arba jam kilo įtarimų, kad žmogus gali naudotis kito žmogaus telefono numeriu, tai tas telefono numeris yra taip pat sekamas ir visi pokalbiai tuo numeriu yra fiksuojami ir įrašomi. Sekamas žmogus per šį telefono numerį bendrauja su 2–5 žmonėmis. Tačiau yra įrašinėjami visi pokalbiai ne sekamo žmogaus, o sekamo jo telefono abonento numeris, kuriuo jis naudojasi. Pridėkime prie viso to dar 20 žmonių, nes su visais jais bendrauja tas, kuris nėra sekamas, tačiau visi jo pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi.

Pareigūnas, turėdamas leidimą sekti vieną žmogų, realiai seka 50, o kartais – 100 žmonių, kurie nieko bendro neturi su nusikalstama veikla. Pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja šimto žmonių pokalbius ir balsus. Visus juos kaupia ir deda į duomenų bazes.

Pareigūnas, vykdydamas kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos tyrimą, turi leidimą sekti ne vieną žmogų, o kelis. Praktikoje pasitaiko, kad vienas pareigūnas seka 10, 20 žmonių. Tačiau mes paimkime minimumą, kad vienas pareigūnas seka 5 žmones. Taigi, teismas išduoda leidimą klausytis penkių žmonių telefoninius pokalbius (darbinio, naminio, slapto ir bendradarbio, nes sekamas žmogus gali juo pasinaudoti), realiai pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja beveik (imkime minimaliausią skaičių) 250 žmonių pokalbius ir balsus.

Dabar paimkime kaip pavyzdį – Valstybės saugumo departamentą (VSD). Tiksliai nežinau, kiek ten dirba pareigūnų, kurių paskirtis yra tirti tirti ir tirti. Pareigūno darbo rezultatas yra nustatomas pagal tai, kiek žvalgybos ar kriminalinės žvalgybos tyrimų jis atlieka. Kiek turi bylų ir kiek seka žmonių. Jeigu pareigūnas tyrimų neatlieka, tai jis yra niekam tikęs ir karjeros tikrai nepadarys. Pareigūnas privalo turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Tarkime, kad VSD dirba 200 pareigūnų, kurie atlieka tyrimus ir seka žmones, tokių pareigūnų, kurie yra ne vadovai, o tikri tyrėjai. Taigi, kiekvienas pareigūnas turi turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Tai reiškiasi, kad jis seka ne mažiau kaip 10 žmonių, o tai reiškia, kad jis fiksuoja ir įrašinėja ne mažiau kaip 500 žmonių pokalbius. VSD dirba 200 pareigūnų. Tai reiškia, kad VSD fiksuoja ir įrašinėja apie 100 000 žmonių balsus ir pokalbius.

Lietuvoje yra aštuonios kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybos. Visos jos turi teisę sekti žmones ir klausytis jų telefoninių pokalbių. Teoriškai įsivaizduokime, kad kiekvienoje šių tarnybų dirba po 200 tikrų operatyvininkų. Tai reiškia, kad mes Lietuvoje turime 1600 seklių, kurie privalo turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas ir pagal jas seka ir turi leidimus klausytis telefoninių abonento numerių ne mažiau kaip 10 žmonių. O tai reiškia, kad 1600 seklių fiksuoja ir įrašinėja balsus ir pokalbius beveik 800 000 žmonių. Skaičiai įspūdingi.

Taigi, ten – duomenų bazėje – esame visi. Bet kuriuo metu galime atsidurti valdžios ar kažkieno kito sudarytame juodajame sąraše.

www.alfa.lt

Daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, kaip vyksta telefoninių pokalbių pasiklausymas. Kokie pokalbiai yra įrašinėjami, o kokie trinami ir naikinami. Galiu juos

Šiuo metu rinkoje siūloma nemažai šiuolaikinių darbuotojų kontrolės priemonių. Jomis prekiaujančios įmonės teigia galinčios pasiūlyti efektyvių sprendimų. Vis dėlto darbdaviui imantis kontroliuoti darbuotojų veiklą, jam būtina žinoti ne vien privalumus, bet ir pagrindines grėsmes.

Specialių priemonių pardavėjai paprastai atkreipia pirkėjų dėmesį į tris dalykus. Pirma, darbdaviai turi gerai paskaičiuoti, ar jiems apsimoka nusipirkti ir įdiegti darbuotojų veiklos kontrolės sistemą. Gali atsitikti taip, kad įmonė patirs didesnę žalą ne nuo darbuotojų neefektyvaus darbo, o nuo programos aptarnavimo ir priežiūros.

Antra, darbdaviai turi suvokti, kad darbuotojų veiklos kontrolė – pavojinga veikla, kuri gali ne tik atnešti naudos, bet ir jos vadovams pridaryti didelių problemų. Rinkti informaciją apie žmogaus (darbuotojo) privatų gyvenimą draudžiama. Darbdavys dėl to gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi būtina aiškiai žinoti ir suprasti, kokios informacijos rinkti neturi teisės.

Trečia, darbuotojai turi žinoti, kokie kontrolės mechanizmai taikomi įmonėje, ką jie fiksuoja, kada būna aktyvūs, taip pat kas atsitinka, kai darbuotojas pažeidžia įmonės vidaus taisykles ar šalies įstatymus. Toks žinojimas drausmina darbuotojus ir puikiai veikia kaip prevencinė priemonė. Dalis darbuotojų iš anksto atsisako neteisėtos veiklos, kiti stengiasi darbą atlikti laiku ir kokybiškai.

Populiariausi šiuolaikiniai darbuotojų veiklos kontrolės būdai

Vaizdo stebėjimo kameros. Jos yra išdėstomos įmonės patalpose ir teritorijoje. Jos padeda fiksuoti įmonės vidaus taisyklių ar šalies įstatymų pažeidimus. Vaizdo įrašas su darbuotojo neteisėta veikla – nenuginčijamas įrodymas.

Leidimų režimas. Ši kontrolės sistema leidžia darbdaviui kontroliuoti darbuotojų judėjimą ir skatina punktualumą. Sudaromos sąlygos tiksliai atsakyti į klausimą, ar darbuotojai laiku ateina ir išeina iš darbo.

Automobilių judėjimo ir kuro sąnaudų kontrolė. Speciali programa leidžia darbdaviui kompiuterio ekrane matyti darbinio automobilio buvimo vietą ir judėjimą. Tokia programa taip pat kontroliuoja kuro sąnaudas. Rezultatas – darbuotojai nenaudoja automobilio asmeniniams reikalams ir kuro nepila į nuosavus automobilius.

Projektų valdymo programa. Tokios programėlės pagalba darbdavys kontroliuoja, kaip darbuotojai vykdo užduotis. Vadovas kiekvienam pavaldiniui programoje suformuoja uždavinius. Darbuotojai reguliariai (kas valandą, dvi valandas, …) atsiskaito vadovui už atliktą darbą. Vadovas, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, kompiuterio ekrane mato kiekvieno savo pavaldinio darbo eigą. Jis ne tik kontroliuoja darbuotojo darbą, bet ir gali jam padėti greičiau spręsti kylančius uždavinius. Programėlė leidžia produktyviai išnaudoti darbuotojų darbo laiką.

Speciali programa, kontroliuojanti darbą už biuro ribų. Nešiojamuose kompiuteriuose įdiegta programa darbdaviui leidžia matyti darbuotojų buvimo vietą ir judėjimą. Taip pat darbuotojas reguliariai siunčia atliktą darbą liudijančias nuotraukas, ataskaitas, žinutes apie kylančias problemas.

Didelių sandėlių kontrolės sistema. Ji padeda darbdaviui kiekvieną minutę žinoti, kur yra darbuotojas ir sandėlio technika. Sistema puikiai susidoroja su darbuotojų piktnaudžiavimu, įmonės vidaus taisyklių pažeidimais, vagystėmis.

Kompiuterio kontrolė. Darbdavys nuotoliniu būdu kontroliuoja darbuotojo darbo kompiuterį. Praktiškai jis gali stebėti kiekvieną darbuotojo kompiuterio klaviatūros klavišo spustelėjimą. Darbdavys mato, kiek laiko darbuotojas praleidžia naršydamas internete, skaitydamas straipsnius, žaisdamas žaidimus ar tūnodamas socialiniuose tinkluose. Ši kontrolės sistema taip pat leidžia nustatyti darbuotojo ketinimus. Pvz., jei jis ruošiasi išeiti iš darbo, tai dažniausiai internete ieškosi naujo darbo, rašo savo gyveno aprašymą (CV), jį siunčia. Gali paaiškėti ir tai, kad darbuotojas darbo metu užsiima privačia veikla: ieško klientų, bendrauja su jais, pardavinėja prekes.

Nė viena kontrolės sistema neveiks, jei nebus laikomasi trijų pagrindinių principų.

Pirmas – taisyklės. Įmonėje jos turi būti aiškios ir suprantamos. Darbuotojai privalo žinoti savo teises, pareigas, kaip elgtis ir kas yra draudžiama.

Antras – kontrolė. Ji turi būti vykdoma nuolat. Įmonės taisyklių pažeidimai privalo būti fiksuojami nepriklausomai nuo to, kas tai padarė.

Trečias – atsakomybė. Jei darbuotojas pažeidė taisykles, jis turi būti nubaustas. Kiekvienas pažeidimas turi sulaukti atitinkamo atsako.

www.alfa.lt

Šiuo metu rinkoje siūloma nemažai šiuolaikinių darbuotojų kontrolės priemonių. Jomis prekiaujančios įmonės teigia galinčios pasiūlyti efektyvių sprendimų. Vis dėlto darbdaviui

Vakar žiūrėjau R.Janutienės laidą ir žinote ką pastebėjau ir kas man patiko, gal tiksliau būtų rašyti patinka?

Valstiečių atstovai kalbėjo nuoširdžiai, atvirai, tiesiog jautei, kad jie tikrai nori keisti padėtį šalyje taip, kad žmonėms būtų gera gyventi, tikrai matei, kad jie neatstovauja jokių verslo grupių, nestumia jų interesų. Jie nori, jie siekia ir tai išsako nuoširdžiai. Jų nuoširdumas tiesiog yra juntamas net per TV ekraną.

Tą patį galima pasakyti ir apie jų lyderį Karbauskį. Dabar jis mažai kalba per TV ir daro didelę klaidą. Anksčiau, kai girdėdavau jo pasisakymus, tai jie man taip pat patikdavo. Jie buvo lyginai tokie patys nuoširdūs, atviri ir trykštantys noru padaryti gerą šiai visuomenei, uždegantys. Jei gerai įsiklausydavai, tai pajusdavai ir savo viduje kibirkščiavimus. Norisi stoti ir eiti kažką daryti.

Kol kas jie taip kalba. Ir tai yra gerai.

Kas yra blogai?

  1. Atėję į valdžią nauji žmonės, valstiečiai, iškart susiduria su biurokratais, kurie net geriausią idėją sugeba apvynioti taip, kad galų gale po kelių savaičių ar mėnesių nesupranti kas įvyko ir dėl kokių priežasčių įvyko. Tačiau rezultatas būna aiškus – padėtis nepasikeitė ir nepasistūmėjo nei vienu žingsneliu į priekį.

Suprantu, kad pasisakymai, jog Seimo kanceliarijos darbuotojai, dirbantys dešimt ir daugiau metų Seime, yra tikras lobis, nes jie vedžioja naujus Seimo narius po Seimo koridorius, nurodo jiems ką daryti, kaip daryti ir kur nekišti nagų. Gražiai skamba ir viskas atrodo yra tvarkoje. Bėda yra tame, kad: a) šie Seimo kanceliarijos darbuotojai yra suaugę su valstybės aparatu, ministerijomis, departamentais, įstaigomis ir atstovauja jų interesus, gina juos ir nuolat pateikia jų nuomonę; b) nauji Seimo nariai, atėję į Seimą ir gavę didelį srautą informacijos, pasimeta ir nežino ką daryti, kaip daryti, kokius sprendimus priimti. Jie žiūri į savo padėjėjus, kurie taip pat yra naujokai ir nieko jiems patart negali. Vienintelis jų išsigelbėjimas yra Seimo kanceliarijos darbuotojai. Jie perima iniciatyva ir jie pasako kokius sprendimus reikia priimti Seimo nariui, o kokius atmesti. Galų gale gaunasi taip, kad Seimo narys atstovauja ne rinkėjų valią, o per kanceliarijos darbuotojų patarimus įvairių ministerijų, departamentų, žodžiu, biurokratų valią ir interesus.

Ši situacija yra objektyvi ir sunkiai pakeičiama. Negalima kaltinti nei naujų Seimo narių, nes jie nėra gimę būti profesionaliais politikais ir Seimo nariais ir neturi tiek žinių, kad galėtų susigaudyti visose srityje, nei negalima kaltinti Seimo kanceliarijos darbuotojų. Jie nuoširdžiai, be piktų kėslų nori padėti Seimo nariui susivokti savo darbe. Tačiau rezultate gaunasi taip, kad Seimo nario pagrindiniais padėjėjais bei patarėjais tampa Seimo kanceliarijos darbuotojai, o ne Seimo nario padėjėjai. Kol nebus išspręstas Seimo narių padėjėjų klausimas, tol Seimo narys negalės normaliai atstovauti savo rinkėjų. Padėjėjų korpuse turi dirbti tikri savo srities profesionalai, turintys daug žinių ir patirties savo darbe. Tokie padėjėjai daug kainuoja, tačiau be jų ir valstybė negali normaliai funkcionuoti. Na, o dabar daugeliu atveju vyksta tik veiklos imitavimas.

  1. Atėję į valdžią nauji žmonės, šiuo atveju valstiečiai, susiduria su verslo grupių lobistais, kurie turi daug pinigų, profesionalų komandas bei žinių ir patirties. Jeigu nauji Seimo nariai užsimoja keisti padėtį iš pagrindų kurioje nors srityje, tai šios padėties keitimas gali neigiamai paliesti verslininkų interesus. Jiems ir jų verslui DABAR yra viskas gerai ir jie nenori nieko keisti, nes keitimas gali pabloginti jį. Natūralu, kad verslas priešinsis naujovėms nežinodami kokios yra jos ir kaip jos gali atsiliepti jų verslui.

Seimo narių didžiausią frakciją užpuola žurnalistai. Jie, pagal užsakymus, renka informaciją apie frakcijos priimamus sprendimus, apie kiekvieną frakcijos nario gyvenimo būdą, gyvenimo istoriją, įdomius atvejus, paklydimus, įstatymų pažeidimus ir visą tai viešina, viešina ir viešina. Ši mašina nesustos tol, kol arba frakcija atsisakys savo užmojų, arba frakcijos nebeliks, arba ji bus tokia stipri, kad atsilaikys ir įvykdys savo tikslus.

Su kiekvienu Seimo nariu dirba atskiros žmonių komandos. Jie prašosi priimti juos, jie ieško kontaktų per Seimo nario pažįstamus, jie kalbasi su Seimo nariu, įtikinėja jį, jo šeimos narius, jo aplinkos žmones, kad jų daromi veiksmai yra žalingi, arba, kad jis turi palikti šią niekam tikusią frakciją ir jungtis prie kitos, nes ten jo laukia konkrečios ir aiškios gėrybės ne ateity, o dabar ir čia. Atsispirti viliojimams yra labai sunku, o atlaikyti šmeižto smūgius ir puolimus žiniasklaidoje bei gandų skleidimus savo aplinkoje yra dar sunkiau. Atlaikyti vienkartinį puolimą nėra sudėtinga daugeliui žmonių, tačiau atlaikyti nuolatinį ir kompleksinį puolimą (turiu omeny ir virtualioje erdvėje ir realiame gyvenime) yra labai ir labai sunku.

Kokia turėtų būti išeitis? Kalbėtis. Reikia kalbėtis ne tik su visuomene apie jos problemas ir įgyvendinimo būdus. Reikia kalbėtis su verslu, kurį šios permainos gali įtakoti. Reikia kalbėtis su biurokratais, kurie vadovauja įvairioms visuomenės sritims. Jie gali duoti gerus patarimus. Žodžiu, reikia pirma išdiskutuoti problemą, suderinti interesus, surasti geriausius jos sprendimo būdus ir tik tuomet pradėti ją spręsti. Buldozerinis sprendimas, labai retais atvejais duoda gerų rezultatų, bet dažniausiai pridaro daugiau problemų ir žalos.

Bet valstiečių atstovai, ne visi, o tie, kurie nėra dirbę valstybės aparate, kol kas kalba nuoširdžiai ir atvirai. Jaučiasi, kad jie nori keisti padėtį, nori spręsti žmonių problemas ir atstovauti jų interesus, tačiau… Bijau, kad kalbos kaip ir darbai gali po truputį, po truputį nutilti ir išnykti.

Vakar, išgirdęs vasltiečių žodžius apie tai, kad jie mokysis kalbėtis ir elgtis su žiniasklaida ir kaip politikai, sunerimau. Man tai reiškia tik vieną – mokysis viską „vynioti į vatą“, šypsotis ir nieko nepasakyti. Tuo kuo dabar žaviuosi – nuoširdumu, noru ir atvirumu – gali labai greitai prapulti.

 

Vakar žiūrėjau R.Janutienės laidą ir žinote ką pastebėjau ir kas man patiko, gal tiksliau būtų rašyti patinka? Valstiečių atstovai kalbėjo nuoširdžiai,

Ar žinote, kad Kremlius:

  1. Atnaujino Nacionalinio saugumo koncepciją, kurioje numatė civilių apsaugą nuo branduolinės atakos;
  2. Priėmė naują karinę doktriną, kurioje numatė galimybę panaudoti branduolines raketas karino konflikto metu;
  3. Modernizuoja strategines pajėgas, kuria naujas branduolines raketas. Šiuo metu jų turi pusantro tūkstančio. Pvz., sukūrė povandeninį, greitaeigį, bepilotį laivą, kuris gali nešti branduolinę raketą;
  4. Stato naujus ir remontuoja senus bunkerius, apsaugančius nuo branduolinės atakos;
  5. Vykdo civilių plataus masto pratybas ką daryti branduolinės atakos metu;
  6. Skleidžia informaciją, kad jei prasidėtų branduolinis karas, tai Rusija tikrai išgyventų ir duotų tinkamą atkirtį priešui. Smulkiai pasakoja, kaip ji tai padarytų, aprašinėja turimą techniką. Aišku viskas parašyta bendromis frazėmis, bet įtikinančiai. Tipo: Nebijokite branduolinės atakos. Viskas bus gerai.

Galvoji, kodėl taip elgiasi Rusija? Juk branduolinis karas yra mirtis daugeliui žmonių ir didelės kančios išgyvenusiems, jei tokių bus. Kokios gali būti versijos?

Pirma. Rusija tikrai mano, kad Vakarai ir JAV jai kelia branduolinę grėsmę, nori iš jos atimti žemes, pasisavinti energetinius išteklius, nes Vakarai ir JAV yra imperialistai.

Antra. Rusijos valdžia – Kremlius – ir asmeniškai prezidentas V.Putinas labai bijosi prarasti valdžią. Jis yra įsitikinęs, kad Vakarai nori jį nuversti. Todėl jis Vakarams mosuoja branduoliniu ginklu ir juos gąsdina. Tipo: „bandysite mane versti, paleisiu branduolinę raketą. Nesikiškite į mūsų vidaus reikalus.“ Elgiasi lyginai kaip Šiaurės Korėjos vadovas.

Trečia. Rusijos prezidentas V.Putinas labai bijosi vidaus neramumų. Jis nenori, kad rusų liaudis sukiltų ir jį nuverstų. Todėl jam reikia nuolat liaudį laikyti įtampoje. „Priešas yra šalia. Priešas rengiasi pulti. Jus gali išgelbėti tik aš ir mano valdžia. Reikia daryti viską, kad atsispirti priešo užmačiomis.“, – rusų televizijos įtikinėja žmones. Šiuo pagrindu V.Putinas naikina opoziciją šalies viduje ir neleidžia pasireikšti visuomeninėms organizacijoms.

Išvada: Realiausios versijos yra antra ir trečia. Rusija tampa antrąja Šiaurės Korėja.

Ar žinote, kad Kremlius: Atnaujino Nacionalinio saugumo koncepciją, kurioje numatė civilių apsaugą nuo branduolinės atakos; Priėmė naują karinę doktriną, kurioje

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais?

Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis verslas sumoka, kad kuo ilgiau valdžia išlaikytų grynuosius pinigus rinkoje ar bent kuo mažiau apribotų atsiskaitymą jais?

Kaip galvojate, kas daugiau grynų grynais nuneš tam, kam reikia, – ar bankai, ar šešėlinės ekonomikos atstovai?

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse vyksta visuomenių nuomonių formavimas, kad grynieji pinigai yra atgyvena, kad grynieji pinigai skatina nusikalstamumą, kad grynieji pinigai sudaro galimybę gyventojams nemokėti mokesčių, kad grynieji pinigai yra nereikalingi. Saugiausi pinigai yra pinigai, kurie yra laikomi banke.

Kaip yra iš tikrųjų? Bandykime pasiaiškinti.

Mano teiginys, kurį bandysiu pagrįsti, būtų toks: atsisakyti grynųjų pinigų kol kas nereikia. Mano pasiūlymas yra toks: atsisakyti grynųjų pinigų reikia tuomet, kai valdžia sugalvos būdą, kaip atsisakyti banko kaip pinigų tarpininko, nes dabar kiekvienas esame priklausomas nuo banko ir mokame jam duoklę.

Kodėl nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma, kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetęs 50 euro centų, tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na, o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra, atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai nemažai pinigų gana guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate, ar tikrai reikia jums to daikto, ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaipmat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes, kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia, grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai, kiek jų liko, ir iš karto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepasiimtų eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, pasiimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų išeina ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji: ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir visiškai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobiliojo telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs be galo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdienius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate, koks yra informatyvus informacijos šaltinis atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos, kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės – pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau, įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos, jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skoliname (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų, kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės nuo banko.

Žymus, didis verslininkas Henry’is Fordas teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

www.alfa.lt

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais? Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis