2022/05/17

Naujienos

Noriu, kad aiškiai suprastumėte šią itin svarbių Lietuvos valstybei įvykių seką?

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tai ji padarė klastingai, apgaudinėdama žmones, įvilkdama į gražius žodžius savo žiaurius veiksmus bei demonstruodama milžinišką jėgą bei negailestingumą. Lietuva buvo okupuota. Tas kas priešinosi ar turėjo kitą nuomonę, ar, sovietų ir jų pakalikų manymu, galėjo tokią nuomonę turėti buvo nužudyti, pasodinti į kalėjimą arba išvežti į Sibirą. Lietuva prieš savo valią prarado laisvę ir nepriklausomybę.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavo Vokietija. Vokietija Lietuvą okupavo atvirai kovodama su sovietais. Jų kariai paprasčiausiai tankais, tanketėmis įvažiavo į Lietuvos teritoriją, išvaikė visus, kurie priešinosi ir įvedė savo tvarką. Lietuva dar kartą buvo okupuota. Tai padarė kitas agresorius.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Trečioji okupacija įvyko taip pat atvirai karo mūšių metu. Sovietai vijo vokiečius iš užimtų savų žemių. Pradėjo juos vyti ir iš Lietuvos bei kitų valstybių žemių. Jie kartu su sąjungininkais vokiečius išvijo, tačiau iš Lietuvos nepasitraukė. Lietuva liko okupuota ir visiškai priklausoma. Vėl prasidėjo didieji valymai. Tas kas prieštaravo, tas kas išsakė abejones arba tas, kas, sovietų čekistų, komunistų ar jų pakalikų manymu, galėjo kelti pavojų sovietų valdžiai, tuos arba nužudydavo, arba sodindavo į kalėjimą, arba grūsdavo į gyvulinį vagoną ir į Sibirą išsisiųsdavo.

Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 metais. Mes esame laisvi ir nepriklausomi savo sprendimuose. Mes patys sprendžiame savo likimą. Nežiūrint į sunkumus, į įtakingų įvairių grupuočių, apimančių politikus, valdininkus ir verslininkus išdavystes (turiu omeny besaikį valstybės turto grobstymą bei Lietuvos Tautos interesų neatstovavimą ir jų neginimą) mes gyvename geriausius Lietuvos valstybės laikus. Branginkime savo Tėvynę ir saugokime ją nuo naujų okupantų.

Noriu, kad aiškiai suprastumėte šią itin svarbių Lietuvos valstybei įvykių seką? Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tai ji

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną itin pavojingą Lietuvai dalies žmonių reikalavimą – „viską kas yra sukurta reikia  nugriauti ir pradėti valstybę statyti iš naujo“. Šis reikalavimas yra itin pavojingas ir nusikalstamas.

Kodėl?

Todėl, kad įsivyrautų chaosas ir mes prarastume laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

  1. Valdžioje atsirastų žmonės, kurie nežinotų kaip valdyti valstybę. Jie sugriautų jau nusistovėjusias tvarkas, žmonių ir valstybės santykius. Žmonės negautų valstybei jiems teikiamų paslaugų. Valstybės institucijų veikla sutriktų;
  2. Teisėsaugos struktūros nevykdytų savo funkcijų. Saugumo, specialiųjų tyrimų tarnybos, FNTT, policijos darbuotojai būtų išvaikyti, o į jų vietas priimti nauji, neturintys reikiamų žinių bei patirties dirbti šį darbą. Valstybėje įsivyrauti kriminalas, pradėtų siautėti nusikalstamos grupuotės;
  3. Santykiai su Europos Sąjunga, NATO organizacija taip pat sutriktų. Jos atidžiai stebėtų Lietuvoje vykstančius procesus ir nuo pačių kenksmingiausių atsiribotų. Lietuva taptų pažeidžiama ir silpna. Jai didelį įtaką per savo agentus valstybės aparate, versle, žiniasklaidoje darytų Rusija;
  4. Žmonių gyvenimo lygis kelis, o gal net keliasdešimt kartų nukristų žemyn. Prisimintume šiuos laikus, kuriuose dabar gyvename, kaip geriausius laikus per visą Lietuvos valstybės gyvavimo laiką.

Taigi versti valdžios ir griauti valstybės negalima. Griežtai draudžiama. Ir yra labai gerai, kad mūsų baudžiamajame kodekse šios veikos yra aprašytos kaip itin pavojingos ir už jas griežtai yra baudžiama.

Taigi kritikuoti reikia ne santvarką, ne apskritai esamą valdžią, o konkrečius valdžios priimamus sprendimus ir juos priimančius asmenis. Jei matote, kad sprendimai, jūsų įsitikinimu, yra netinkami ir jie jums ar jūsų bendruomenei kenksmingi, tai kritikuokite juos, reikalaukite, kad jie būtų pakeisti. Juk teisėtų reikalavimo būdų yra apstu: mitingai, piketai, streikai.

Taigi reikia labai griežtai ir negailestingai kovoti su vagimis aukščiausioje valdžioje, nes šie vagys kelia didžiausią grėsmę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistencijai, nes šie vagys daro didžiausią žalą visuomenei. Didžiausias Lietuvos kenkėjas, didžiausias Lietuvos priešas yra vagis, užimantis itin aukštą postą valstybės aparate ir turintis teisę skirstyti valstybės turtą.

Tas, kuris kritikuoja Lietuvos valstybės santvarką, pasirinktą kelią, tas nori ir siekia sužlugdyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atminkite, kad mūsų valstybės pamatas yra sveikas ir stiprus. Tačiau viršus yra truputį papuvęs. Štai jį – tą viršų – ir reikia taisyti savo konkrečia ir konstruktyvia kritika, bei teisėtais reikalavimais.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną itin pavojingą Lietuvai dalies žmonių reikalavimą – "viską kas yra sukurta reikia  nugriauti ir

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš pateikdamas savo nuomonę šiuo klausimu, paaiškinsiu kelias sąvokas taip, kaip aš jas suprantu ir kaip jas naudoju straipsnyje.

Valdžios saugumo struktūros. Kalbėdamas apie jas, turiu omenyje tarnybas, kurios pagal Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymus turi teisę vykdyti slaptą žmonių ir organizacijų sekimą, rinkti apie juos informaciją ir kištis į jų gyvenimą. Tokių tarnybų Lietuvoje yra net aštuonios.

Visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos. Suprantu jas taip pat, kaip ir jūs. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kad, kalbėdamas apie šias organizacijas, turiu omenyje organizacijas, kurios yra nepriklausomos nuo valdžios. Jos yra finansuojamos ne iš valstybės biudžeto ir ne valstybės pinigais bet kokia forma.

Agentūrinis darbas. Čia reikia stabtelėti ilgėliau. Agentas yra vienas iš jūsų. Jūs dirbate organizacijoje, turite nemažai bendradarbių. Visi vykdote kažkokias jums priskirtas funkcijas, sprendžiate uždavinius. Agentas dirba kartu su jumis ir yra jūsų kolega su tokiomis pat funkcijomis, įsipareigojimais ir teisėmis. Tačiau šis jūsų kolega agentas turi papildomas slaptas užduotis, kurias privalo vykdyti. Jos nėra žinomos nei jums, nei bendradarbiams, nei vadovams, nei agento artimiesiems. Jis dirba valdžios saugumo institucijai ir dažniausiai už savo darbą gauna materialinį atlygį.

Kaip agentai atsiranda jūsų visuomeninėje organizacijoje?

Pirmasis kelias: jį užverbuoja. Niekuo neišsiskiriantis darbuotojas dirba organizacijoje. Vieną dieną valdžios saugumo struktūros, radusios keliuką į jo silpnybes ar turimas problemas, jį užverbuoja, apmoko, instruktuoja ir išsiunčia dirbti – rinkti informaciją apie jus ir organizaciją.

Antrasis kelias: agentą infiltruoja į organizaciją. Jis jau yra užverbuotas ir apmokytas agentas, kuris įsidarbina visuomeninėje organizacijoje ar profsąjungoje ir tampa jos etatiniu darbuotoju.

Trečiasis kelias: organizacija, to nežinodama, įdarbina ne paprastą užverbuotą agentą, o slaptą etatinį saugumo institucijos darbuotoją. Jo tikroji tapatybė slepiama, ryšiai slepiami. Jis savo darbą dirba slaptai. Kalbate, dirbate su vienu žmogumi, o pasirodo, kad jis netikras – visiškai kitas žmogus su kitokia gyvenimo istorija.

Didžiojoje Britanijoje šiuo metu vyksta viešas tyrimas dėl tokių slaptų pareigūnų veiklos visuomeninėse organizacijose. Jie ilgus metus kitais vardais ir pavardėmis dirbo šiose organizacijose, dalyvavo jų veikloje, tačiau tuo pačiu metu vykdė slaptas policijos užduotis. Jie nėra supermenai. Jie yra paprasti žmonės, turintys silpnybių, negalintys atsispirti moters grožiui, aistrai, meilei. Vienas iš tokių slaptų pareigūnų per savo slaptą tarnybą organizacijose turėjo lytinių santykių su keliomis moterimis. Viena iš jų pagimdė vaikutį. Vėliau jis dingo joms iš akiračio. Dar vėliau pasirodė svetimu (savo tikruoju) vardu ir pavarde. Moterys patyrė didelį šoką. Jos reikalauja iš policijos kompensacijos ir ją greičiausiai gaus. Anksčiau Didžiosios Britanijos istorijoje būta atvejo, kai moteris, pagimdžiusi vaiką nuo slapto policijos pareigūno, kuris dirbo apsimetęs kitu asmeniu, prisiteisė 400 tūkst. svarų sterlingų kompensaciją.

Agentai, veikdami visuomeninėse organizacijose, gali vykdyti šias užduotis:

Rinkti informaciją apie organizaciją, jos vadus, narius, planus, organizuojamus renginius, organizacijos ryšius su kitomis organizacijomis, jos finansinius rėmėjus, bendradarbiavimą su užsienio piliečiais.

Daryti įtaką vadovų priimamiems sprendimams, teikti vadovams dezinformaciją, manipuliuoti jais, įrodinėti savo tiesas. Kartais agentai patys tampa vienais iš vadovaujančių asmenų. Tuomet priima sprendimus, palankius ne profsąjungai ir jos nariams, bet valdžiai.

Griauti organizacijos darbą iš vidaus. Agentai gali trukdyti priimti sprendimus, nevykdyti užduočių, vilkinti darbus. Kelti intrigas, skleisti gandus. Žodžiu, daryti viską, kad organizacija prarastų reputaciją ir žmonių pasitikėjimą.

Sovietiniais laikais KGB dažnai siekdavo į jai nepalankias organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų. Į organizacijos vidų patekęs vienas agentas po truputį pritraukdavo kitus agentus, tada visi kartu išstumdavo iš organizacijos vadovaujančių postų KGB nepalankius asmenis. Sėkmingos operacijos metu KGB faktiškai perimdavo organizacijos valdymą. KGB agentai pradėdavo dominuoti tarp organizacijos vadovų. Jie priimdavo sprendimus ir spręsdavo, kaip turi veikti organizacija, kokius žmones priimti į darbą.

Valdžios saugumo struktūrų informacijos rinkimą apie visuomenines organizacijas ir profsąjungas slaptų agentų pagalba būtų galima pateisinti, jeigu valdžia, naudodama agentūrą, kovotų su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis ir nusikaltėliais. Jeigu agento paskirtis organizacijoje ar profsąjungoje ieškoti nusikaltėlių, kurie daro ar rengiasi daryti nusikaltimus, surasti jį ir neutralizuoti su saugumo struktūromis, toks agento darbas yra priimtinas. Kovoti su banditais ir nusikaltėliais, kurie kelia pavojų žmonėms, yra visuomenei reikalingas ir naudingas dalykas.

Tačiau šiuo metu Lietuvoje valdžios agentūrinį darbą visuomeninėse organizacijose ir profsąjungose pateisinti sunku. Kol nebus priimti normalūs, skaidrūs ir saugumo struktūrų veiklą kontroliuojantys įstatymai, tol jokiais būdais negalima leisti valdžiai kištis nei į organizacijų, nei į profsąjungų veiklą, nes, žiūrėk, anksčiau ar vėliau jos perims šių organizacijų valdymą arba sukels jose sumaištį ir neleis joms normaliai ir skaidriai atstovauti bei ginti savo narių interesų.

Sako, pasitikėk valdžia, juk ji lietuviška, tikra ir nepriklausoma. Valio, džiaugiuosi tuo, kad esame laisvi nuo ruso įtakos ir pinigų. Tačiau, kokia bebūtų valdžia, ja pasitikėti negalima. Tokia yra pagrindinė taisyklė.

Žmogus, gavęs valdžią ir ją pajutęs, kardinaliai pasikeičia. Ne visi, bet dauguma. Atsparių valdžios skoniui yra mažuma arba net vienetai. Todėl turi būti sudėti saugikliai, kurie apsaugotų žmones nuo piktnaudžiavimo valdžia. Turi būti parengti ir priimti aiškūs, konkretūs ir skaidrūs įstatymai, kurie reglamentuotų saugumo struktūrų veiklą ir apsaugotų atskiro žmogaus, organizacijos, profsąjungos, visuomenės interesus.

Tik tuomet galima sakyti, kad valdžia gali naudoti agentūrą informacijos rinkimui visuomeninėse organizacijose, profsąjungose, įmonėse, klubuose ar dar kur nors kitur. Tik tuomet galima valdžiai suteikti teisę naudoti agentūrą informacijai rinkti visuomeninėse nepriklausomose nuo valdžios organizacijose, nes visuomenė, piliečiai turės efektyvius įrankius kontroliuoti saugumo struktūrų veiklą ir žiūrėti, kad ji neperžengtų įstatymu nubrėžtų ribų ir neviršytų įgaliojimų.

Valdžios saugumo struktūros kartais renka informaciją apie visuomenines organizacijas ir profesines sąjungas, pasitelkdamos slaptuosius agentus. Ar galima tai pateisinti? Prieš

Pirma. Jis vykdo pažadus. Jei pasakė, tai padarė. Daugelis per rinkiminę kampaniją išgirdę Trumpo išsakytus pažadus, nurašydavo juos ir sakydavo: „Ai, jei jis taps prezidentu, tai atsisakys šių „nesąmonių“ ir mes gyvensime toliau taip kaip gyvenimo iki šiol. Trumpas pažadais švaistosi dėl to, kad nori gauti kuo daugiau rinkėjų balsų. Tai populizmas ir tiek.“ Pasirodo, kad ne populizmas, o grynų gryniausia realybė.

Antra. Jis dirba. Vos ne kiekvieną dieną jis skelbia naujus sprendimus skirtingose srityse. Šie sprendimai pažeidžia daugelio žmonių interesus, tačiau šie sprendimai, kokie jie bebūtų blogi ar nevisai geri, saugo ir gina Amerikos piliečių teises. Na, kas galėtų su juo nesutikti, kai jis kalba apie imigrantus. D.Trumpas sako: „ Mes gerbiame jus, mes laukiame jūsų ir mes jus kviečiame pas save. Tačiau jūs privalote gerbti mūsų gyvenimo būdą, mūsų įstatymus, mūsų papročius, o ne nekęsti mūsų, kenkti mums, griauti mus iš vidaus, skleisti mus žeidžiančią informaciją, kelti pavojų mūsų gyvybėms. Mums priešų savo valstybėje nereikia.“ Tikrų tikriausia teisybė.

Jis sprendimus priima labai greitai. Jokios biurokratijos, jokių nesibaigiančių diskusijų. Geriau problemą blogai spręsti, negu jos visai nespręsti. Blogai spręsdamas tik ilgiau užtruksi kol rasi tinkamus sprendimus, bet problemą vis vien išspręsi.

Trečia. Jo sprendimų priėmimuose yra daug skaidrumo ir atvirumo. Jis savo motyvus išsako tiesiai šviesiai. Vakar spaudoje pasirodė informacija apie itin blogai susiklosčiusį pokalbį tarp D.Trumpo ir Australijos premjero. Pokalbis baigėsi anksčiau nei buvo planuotas. Pokalbis buvo labai kietas, labai tvirtas iš JAV pusės. Nesutarimai kilo dėl pabėgėlių įvairių programų. Jeigu taip būtų įvykę anksčiau, tai niekas nebūtų sužinojęs apie šį pokalbį. Visi būtų nutilę ir viską nuslėpę, o visuomenei pasakytų, kad įvyko nuoširdus, produktyvus pokalbis, kad JAV gerbia Australiją, o Australija yra JAV svarbiausia partnerė. Ir viskas. Dabar D.Trumpas rėžė tiesiai šviesiai: „Pokalbis buvo labai kietas, bet jūs nesijaudinkite dėl to. Mes, gindami ir siekdami savo interesų, privalome būti kieti“. Atvirai, aiškiai ir suprantamai.

D.Trumpo aktyvumas socialiniame tinkle Twitter taip pat yra vienas iš sprendimų priėmimo skaidrumo požymių. Jis tinkle išsako savo požiūrį, nuomonę, kartais sprendimų motyvus. Tai yra neįprasta, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje yra normalu.

Man Donaldas Trumpas patinka, bet vis dar į jį žiūriu atsargiai. Aš bijausi tik dėl savų, savo šeimos, bendruomenės interesų. Jei jis nuspręs naikinti NATO ir pasidalins su Rusija įtakos zonomis, o mes pakliūsime po Rusijos skėčiu, tai aš nenoriu, kad taip atsitiktų ir aš tokį D.Trumpo sprendimą smerkčiau. Tačiau tikiu, kad taip tikrai nebus.

Pirma. Jis vykdo pažadus. Jei pasakė, tai padarė. Daugelis per rinkiminę kampaniją išgirdę Trumpo išsakytus pažadus, nurašydavo juos ir sakydavo:

„O jei kam reikia įstatymų, kaip vėzdo, mes sukursime tuos įstatymus. Bet, kaip minėjau,jų tikrai nepakanka, kad žmonės sąžiningai ir atsakingai vykdytų savo pareigas“, – pabrėžė šalie vadovė D.Grybauskaitė.

Tai ne tik pasisakymas. Tai Požiūris į valstybę. Pasikartosiu, nes tai yra labai svarbu. Prezidentė pabrėžė: „mes sukursime tuos įstatymus…“

Jeigu gerai pamenu, tai pagal mūsų Konstituciją Lietuvoje įstatymus priiminėja Lietuvos Respublikos parlamentas – Seimas. Daugiau nei viena valstybės institucija tokios teisės neturi. Visi kiti turi teisę tik siūlyti įstatymų projektus bei įstatymų pataisas. Ir nedaugiau.

Nebent… įvyko kardinalūs pasikeitimai ir mūsų, kaip jau yra įprasta, niekas apie tai neinformavo. Lietuvoje įstatymus pradėjo kurti bei priiminėti prezidentė. O gal prezidentė pradėjo vykdyti visų trijų valdžių – įstatymų leidybos, vykdymo ir teisminės – funkcijas? Gal visa valdžia atsidūrė vienose rankose?

Valdžių pasidalijimas – parlamentas priima įstatymus, vyriausybė juos vykdo, o teismai sprendžia ginčus ir prižiūri, kad įstatymai neprieštarautų Konstitucijai – yra esminis demokratinės valstybės pamatas.

Tačiau Lietuvoje yra dar prezidentūra. Kaip šuniui penkta koja. Mūsų Konstituciją rašė teisės profesoriai. Kai jie parašė, tai ją atidavė politikams ir politikai Konstituciją priderino prie savo interesų. Taip atsirado prezidentūros institucija, nes vienas įtakingas tuometinis politikas labai tokios institucijos norėjo. Dabar turime problemų su šia penkta koja. Visiškai neaišku kokia šalis esame prezidentinė ar parlamentinė. Taip ir vyksta nuolatinės pjautynės tarp prezidentūros ir parlamento. Aiškinasi: Kas yra stipresnis? Kas yra svarbesnis? Dėl šio aiškinimosi nėra laiko visuomenės problemų spręsti. Oi gudrus buvo anas  įtakingas politikas!

 

 

„O jei kam reikia įstatymų, kaip vėzdo, mes sukursime tuos įstatymus. Bet, kaip minėjau,jų tikrai nepakanka, kad žmonės sąžiningai ir

Aš noriu žinoti, nes man yra labai svarbu: Kodėl yra atšauktas Oskaro Koršunovo spektaklis „Tartiufas“?

„Lietuvos Nacionalinio dramos teatro svetainėje yra štai toks pranešimas:

  • Vasario 04 (Št), 18:30                     Atšaukta
  • Vasario 05 (Sk),              18:30                    Atšaukta
  • Vasario 12 (Sk),               18:30                     Atšaukta
  • Vasario 14 (An),              18:30                     Atšaukta
  • Kovo 25 (Št),                    18:30                     Atšaukta
  • Gegužės 28 (Sk),             18:30                     Atšaukta
  • Gegužės 30 (An),            18:30                     Atšaukta
  • Birželio 17 (Št),                18:30                     Atšaukta

 

 

2017 m. vasario 5 d. 18.30 val. skelbtas spektaklis TARTIUFAS neįvyks. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. vasario 19 d.  toje „Tiketos“ kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje www.tiketa.lt.

Atsiprašome už nepatogumus!“

Sprendimą atšaukti priėmė Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis su teatro Meno taryba. Jis pateikė kelias viena kitai prieštaraujančias priežastis.

Pirma priežastis. Režisierius Oskaras Koršunovas susirgo ir dėl jo ligos yra atšaukiami visi šio sezono „Tartiufo“ spektakliai.

Įdomu, tai kokia gi ten ta liga yra, kad O.Koršunovas sirgs visus metus? Ir įdomu, kodėl reikia atšaukti spektaklių rodymą? Juk ne visi aktoriai susirgo? O.Koršunovas apie savo ligą nieko nekomentuoja.

Antra priežastis. Scena užimta, dėl to šį sezoną spektaklio rodyti negalime.

Visiškai kvailas paaiškinimas. Juk spektaklių rodymą derina prieš metus. Juk sutartis pasirašomos prieš metus, yra prisiimami įsipareigojimai, yra numatytos baudos dėl jų nevykdymo. Kokį „briedą“ gerbiamas Budraitis aiškina? Jeigu taip būtų atsitikę, tai O.Koršunovas kreiptųsi į spaudą, visiems paaiškintų kas įvyko ir nurodytų kaltuosius bei iš jų reikalautų kompensacijų. Bet O.Koršunovas tyli ir neatsiliepia telefonu.

Trečia Budraičio išsakyta priežastis. Spektaklio tokio, koks jis yra dabar, negalime rodyti norėdami apsaugoti režisieriaus reputaciją. Tai nebaigtas darbas.

Kas įvertino spektaklį ir nusprendė, kad jis yra nebaigtas? Meno taryba? Budraitis vienasmeniškai? Ir kas geriau už patį O.Koršunovą, kuris yra pripažintas pasaulinio masto režisieriumi, gali pasakyti, kad spektaklis yra nebaigtas? Ir kaip gali būti nebaigtas spektaklis, jei jį jau rodė 2011 metais Danijoje ir jis sulaukė ypatingai gerų atsiliepimų? Žiūrovai yra spektaklio vertintojai, o ne Meno taryba.

Visos priežastys, mano įsitikinimu, yra laužtos iš pirštos. Trečioji priežastis, jei ją išsakysi be vatos vyniojimo, greičiausiai, atitinka tikrovę. „Spektaklio tokio, koks jis yra dabar, negalime rodyti…“.

Tikrai negalima jo rodyti, nes jis sukeltų grėsmę šiuolaikiniams Lietuvos Tartiufams. Apie ką aš? Paskaitykite pačio O.Koršunovo mintis apie šį spektaklį ir suprasite.

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, naujajame spektaklyje jis neapsimetinės šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.

Naujajame pastatyme neketinu laikytis vien klasicistinių kanonų: čia bus ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones… Spektaklyje tai bus atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė dabartiniame liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“

Gerbiamas LR Seimo Kultūros komiteto pirmininke Karbauski, išsiaiškink priežastis ir supažindink su jomis visuomenę.

Gerbiama LR Kultūros ministre Ruokyte – Jonsson, išsiaiškint priežastis ir supažindink su jomis visuomenę.

Gerbiami LR Seimo nariai, nes tik jūs galite tai išspręsti, baikit atostogauti ir išsiaiškinkite: Dėl kokių priežasčių yra atšauktas spektaklis. Budraičio pateiktos priežastys neįtikina, o dar daugiau sukelia įtarimų.

Gal nėra jokių sąmokslo teorijų? Gal tikrai Lietuvos tartiufai neatšaukė spektaklio apie tartiufus? Gal priežastys yra rimtos? Gal, gal, gal… Spektaklio tema labai aktuali. Budraičio paaiškinimai neįtikina. Norime žinoti priežastis.

Apie spektaklio atšaukimą naujienų portalai tyli arba parašė kelis žodelius dešimtame ar aštuntame puslapyje. Žurnalistų ši tema, matyt, nedomina. Neįdomi ir neaktuali. Geriau pakalbėti ir parašyti ką nors apie Kildišienę.

Aš noriu žinoti, nes man yra labai svarbu: Kodėl yra atšauktas Oskaro Koršunovo spektaklis „Tartiufas“? „Lietuvos Nacionalinio dramos teatro svetainėje yra