2022/05/17

Naujienos

Ar galima suvienodinti JAV ir Rusiją taip kaip padarė JAV prezidentas D.Trumpas?

Ne, jokiais būdais, nes šalys yra visiškai skirtingos.

JAV opozicija dirba laisvai. Valdžia jų nepersekioja, nesikiša į jų gyvenimus, nesodina jų į kalėjimus ir negriauna jų bei jų šeimos narių gyvenimų. Jie yra laisvi, jie sprendimus priima nepriklausomai nuo valdžios, jie griežtai, jei yra tokia būtinybė, kritikuoja savo oponentus, rašo apie juos straipsnius ir neigiamai apie jų sprendimus atsiliepia spaudoje. Jeigu tai nepadeda, jie imasi griežtesnių priemonių ir išeina į gatves mitinguoti, rengti demonstracijas.

Rusijos opozicijos viena dalis yra nužudyta, o kitas dalis – sukompromituota. M.Chodorkovskis kalėjime praleido dešimt metų. Išvytas iš šalies. Iš jo atimtas verslas. Borisas Nemcovas nušautas šalia Kremliaus. A.Politkovskaja nušauta namo,  kuriame yra jos butas, laiptinėje. Opozicijos lyderis, buvęs premjeras M.Kasjanovas sukompromituotas, parodant visam pasauliui kaip jis mylisi su meiluže ir kaip vertina savo bendražygius. Navalnas yra nuolat persekiojamas. A.Litvinenko nunuodytas Londone. Kara Murza guli reanimacijoje. Įtariama, kad buvo nuodytas. 2015 m. gydytojams pasisekė išgelbėti jo užnuodytą organizmą. Galima tęsti ir tęsti. Rusijoje būti opozicininku prilygsta būti kariu pirmose karo fronto gretose. Į tave yra nutaikytas šautuvo vamzdis ir nežinia kada bus paspaustas jo gaidukas.

Ar galima suvienodinti JAV ir Rusiją taip kaip padarė JAV prezidentas D.Trumpas? Ne, jokiais būdais, nes šalys yra visiškai skirtingos. JAV opozicija

Daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, kaip vyksta telefoninių pokalbių pasiklausymas. Kokie pokalbiai yra įrašinėjami, o kokie trinami ir naikinami. Galiu juos nuliūdinti. Visi pokalbiai yra įrašomi ir išsaugomi. Tik nedidelė jų dalis yra sunaikinama. Įdomiausias dalykas yra tai, kad pareigūnas, gavęs leidimą klausytis vieno žmogaus pokalbių, realiai klausosi 50 ar net 100 žmonių pokalbių.

Klausaisi vieno žmogaus pokalbių per vieną telefono numerio abonentą. Viską, ką jis pasakė, užfiksuoji ir įrašai. Kai kuriuos pokalbius aprašai, o kai kurių darai suvestines.

Kadangi žmogus naudojasi ne vienu telefono abonentu, o keliais, tai klausaisi visų jo pokalbių visais jo naudojamais telefono abonento numeriais. Dažniausiai sutinkamas variantas yra toks, kad žmogus naudoja tris telefonus: naminį, darbinį ir taip vadinamą slaptą. Visus žmogaus pokalbius šiais telefono abonento numeriais fiksuoji ir įrašai.

Žmogus, bijodamas seklių, laikydamasis konspiracijos, susirgęs paranoja, kartais naudojasi ne tik savo telefono abonento numeriais, bet panaudoja savo šeimos narių, draugų, bendradarbių, vairuotojų ar kaimynų telefonus. Kriminalinės žvalgybos pareigūnai, įtardami, kad asmuo gali naudotis kitų žmonių telefono numeriais, juos identifikuoja ir taip pat „pakabina“. Tuomet žmogaus pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi.

Čia buvo kalbama tik apie žmogų, kurio atžvilgiu yra išduotas leidimas klausytis telefoninių pokalbių, ir tik tų, kurie yra susiję su jo konkrečia nusikalstama veikla. Visi kiti jo pokalbiai turi būti ištrinti ir sunaikinti. Tačiau įstatymas – sau, o realus gyvenimas – sau. Dabar pažiūrėkime, kiek žmonių realiai klausosi pareigūnas, turėdamas leidimą klausytis tik vieno žmogaus pokalbių darbiniu, naminiu, slaptu ir kaimyno telefono abonento numeriu.

Žmogus naudojasi savo darbiniu telefono abonento numeriu. Aktyvus žmogus darbo reikalais bendrauja maždaug su 50 žmonių. Jis su jais kalbasi. Visus šių žmonių balsus ir pokalbius su sekamu asmeniu pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja. Pokalbiai niekur nedingsta. Jie yra kaupiami ir saugomi. O gal ateičiai reikės?

Žmogus naudojasi naminiu telefono abonento numeriu. Jis bendrauja su nuo 10 iki 30 žmonių. Visi jų pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi, kaupiami ir saugomi.

Žmogus naudojasi savo taip vadinamu slaptu abonento numeriu. Jis slaptas tik pačiam žmogui. Kam reikia, tas žino visus žmogaus slaptus telefono numerius. Nustatyti juos nėra sudėtinga ir sunku. Šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra problema. Šiuo telefono abonento numeriu žmogus bendrauja su 2–5 žmonėmis. Visi jų pokalbiai ir balsai yra fiksuojami ir įrašomi.

Žmogus naudojasi kitų žmonių telefono numeriais. Jeigu pareigūnas nustatė arba jam kilo įtarimų, kad žmogus gali naudotis kito žmogaus telefono numeriu, tai tas telefono numeris yra taip pat sekamas ir visi pokalbiai tuo numeriu yra fiksuojami ir įrašomi. Sekamas žmogus per šį telefono numerį bendrauja su 2–5 žmonėmis. Tačiau yra įrašinėjami visi pokalbiai ne sekamo žmogaus, o sekamo jo telefono abonento numeris, kuriuo jis naudojasi. Pridėkime prie viso to dar 20 žmonių, nes su visais jais bendrauja tas, kuris nėra sekamas, tačiau visi jo pokalbiai yra fiksuojami ir įrašomi.

Pareigūnas, turėdamas leidimą sekti vieną žmogų, realiai seka 50, o kartais – 100 žmonių, kurie nieko bendro neturi su nusikalstama veikla. Pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja šimto žmonių pokalbius ir balsus. Visus juos kaupia ir deda į duomenų bazes.

Pareigūnas, vykdydamas kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos tyrimą, turi leidimą sekti ne vieną žmogų, o kelis. Praktikoje pasitaiko, kad vienas pareigūnas seka 10, 20 žmonių. Tačiau mes paimkime minimumą, kad vienas pareigūnas seka 5 žmones. Taigi, teismas išduoda leidimą klausytis penkių žmonių telefoninius pokalbius (darbinio, naminio, slapto ir bendradarbio, nes sekamas žmogus gali juo pasinaudoti), realiai pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja beveik (imkime minimaliausią skaičių) 250 žmonių pokalbius ir balsus.

Dabar paimkime kaip pavyzdį – Valstybės saugumo departamentą (VSD). Tiksliai nežinau, kiek ten dirba pareigūnų, kurių paskirtis yra tirti tirti ir tirti. Pareigūno darbo rezultatas yra nustatomas pagal tai, kiek žvalgybos ar kriminalinės žvalgybos tyrimų jis atlieka. Kiek turi bylų ir kiek seka žmonių. Jeigu pareigūnas tyrimų neatlieka, tai jis yra niekam tikęs ir karjeros tikrai nepadarys. Pareigūnas privalo turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Tarkime, kad VSD dirba 200 pareigūnų, kurie atlieka tyrimus ir seka žmones, tokių pareigūnų, kurie yra ne vadovai, o tikri tyrėjai. Taigi, kiekvienas pareigūnas turi turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Tai reiškiasi, kad jis seka ne mažiau kaip 10 žmonių, o tai reiškia, kad jis fiksuoja ir įrašinėja ne mažiau kaip 500 žmonių pokalbius. VSD dirba 200 pareigūnų. Tai reiškia, kad VSD fiksuoja ir įrašinėja apie 100 000 žmonių balsus ir pokalbius.

Lietuvoje yra aštuonios kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybos. Visos jos turi teisę sekti žmones ir klausytis jų telefoninių pokalbių. Teoriškai įsivaizduokime, kad kiekvienoje šių tarnybų dirba po 200 tikrų operatyvininkų. Tai reiškia, kad mes Lietuvoje turime 1600 seklių, kurie privalo turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas ir pagal jas seka ir turi leidimus klausytis telefoninių abonento numerių ne mažiau kaip 10 žmonių. O tai reiškia, kad 1600 seklių fiksuoja ir įrašinėja balsus ir pokalbius beveik 800 000 žmonių. Skaičiai įspūdingi.

Taigi, ten – duomenų bazėje – esame visi. Bet kuriuo metu galime atsidurti valdžios ar kažkieno kito sudarytame juodajame sąraše.

www.alfa.lt

Daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, kaip vyksta telefoninių pokalbių pasiklausymas. Kokie pokalbiai yra įrašinėjami, o kokie trinami ir naikinami. Galiu juos

Šiuo metu rinkoje siūloma nemažai šiuolaikinių darbuotojų kontrolės priemonių. Jomis prekiaujančios įmonės teigia galinčios pasiūlyti efektyvių sprendimų. Vis dėlto darbdaviui imantis kontroliuoti darbuotojų veiklą, jam būtina žinoti ne vien privalumus, bet ir pagrindines grėsmes.

Specialių priemonių pardavėjai paprastai atkreipia pirkėjų dėmesį į tris dalykus. Pirma, darbdaviai turi gerai paskaičiuoti, ar jiems apsimoka nusipirkti ir įdiegti darbuotojų veiklos kontrolės sistemą. Gali atsitikti taip, kad įmonė patirs didesnę žalą ne nuo darbuotojų neefektyvaus darbo, o nuo programos aptarnavimo ir priežiūros.

Antra, darbdaviai turi suvokti, kad darbuotojų veiklos kontrolė – pavojinga veikla, kuri gali ne tik atnešti naudos, bet ir jos vadovams pridaryti didelių problemų. Rinkti informaciją apie žmogaus (darbuotojo) privatų gyvenimą draudžiama. Darbdavys dėl to gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi būtina aiškiai žinoti ir suprasti, kokios informacijos rinkti neturi teisės.

Trečia, darbuotojai turi žinoti, kokie kontrolės mechanizmai taikomi įmonėje, ką jie fiksuoja, kada būna aktyvūs, taip pat kas atsitinka, kai darbuotojas pažeidžia įmonės vidaus taisykles ar šalies įstatymus. Toks žinojimas drausmina darbuotojus ir puikiai veikia kaip prevencinė priemonė. Dalis darbuotojų iš anksto atsisako neteisėtos veiklos, kiti stengiasi darbą atlikti laiku ir kokybiškai.

Populiariausi šiuolaikiniai darbuotojų veiklos kontrolės būdai

Vaizdo stebėjimo kameros. Jos yra išdėstomos įmonės patalpose ir teritorijoje. Jos padeda fiksuoti įmonės vidaus taisyklių ar šalies įstatymų pažeidimus. Vaizdo įrašas su darbuotojo neteisėta veikla – nenuginčijamas įrodymas.

Leidimų režimas. Ši kontrolės sistema leidžia darbdaviui kontroliuoti darbuotojų judėjimą ir skatina punktualumą. Sudaromos sąlygos tiksliai atsakyti į klausimą, ar darbuotojai laiku ateina ir išeina iš darbo.

Automobilių judėjimo ir kuro sąnaudų kontrolė. Speciali programa leidžia darbdaviui kompiuterio ekrane matyti darbinio automobilio buvimo vietą ir judėjimą. Tokia programa taip pat kontroliuoja kuro sąnaudas. Rezultatas – darbuotojai nenaudoja automobilio asmeniniams reikalams ir kuro nepila į nuosavus automobilius.

Projektų valdymo programa. Tokios programėlės pagalba darbdavys kontroliuoja, kaip darbuotojai vykdo užduotis. Vadovas kiekvienam pavaldiniui programoje suformuoja uždavinius. Darbuotojai reguliariai (kas valandą, dvi valandas, …) atsiskaito vadovui už atliktą darbą. Vadovas, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, kompiuterio ekrane mato kiekvieno savo pavaldinio darbo eigą. Jis ne tik kontroliuoja darbuotojo darbą, bet ir gali jam padėti greičiau spręsti kylančius uždavinius. Programėlė leidžia produktyviai išnaudoti darbuotojų darbo laiką.

Speciali programa, kontroliuojanti darbą už biuro ribų. Nešiojamuose kompiuteriuose įdiegta programa darbdaviui leidžia matyti darbuotojų buvimo vietą ir judėjimą. Taip pat darbuotojas reguliariai siunčia atliktą darbą liudijančias nuotraukas, ataskaitas, žinutes apie kylančias problemas.

Didelių sandėlių kontrolės sistema. Ji padeda darbdaviui kiekvieną minutę žinoti, kur yra darbuotojas ir sandėlio technika. Sistema puikiai susidoroja su darbuotojų piktnaudžiavimu, įmonės vidaus taisyklių pažeidimais, vagystėmis.

Kompiuterio kontrolė. Darbdavys nuotoliniu būdu kontroliuoja darbuotojo darbo kompiuterį. Praktiškai jis gali stebėti kiekvieną darbuotojo kompiuterio klaviatūros klavišo spustelėjimą. Darbdavys mato, kiek laiko darbuotojas praleidžia naršydamas internete, skaitydamas straipsnius, žaisdamas žaidimus ar tūnodamas socialiniuose tinkluose. Ši kontrolės sistema taip pat leidžia nustatyti darbuotojo ketinimus. Pvz., jei jis ruošiasi išeiti iš darbo, tai dažniausiai internete ieškosi naujo darbo, rašo savo gyveno aprašymą (CV), jį siunčia. Gali paaiškėti ir tai, kad darbuotojas darbo metu užsiima privačia veikla: ieško klientų, bendrauja su jais, pardavinėja prekes.

Nė viena kontrolės sistema neveiks, jei nebus laikomasi trijų pagrindinių principų.

Pirmas – taisyklės. Įmonėje jos turi būti aiškios ir suprantamos. Darbuotojai privalo žinoti savo teises, pareigas, kaip elgtis ir kas yra draudžiama.

Antras – kontrolė. Ji turi būti vykdoma nuolat. Įmonės taisyklių pažeidimai privalo būti fiksuojami nepriklausomai nuo to, kas tai padarė.

Trečias – atsakomybė. Jei darbuotojas pažeidė taisykles, jis turi būti nubaustas. Kiekvienas pažeidimas turi sulaukti atitinkamo atsako.

www.alfa.lt

Šiuo metu rinkoje siūloma nemažai šiuolaikinių darbuotojų kontrolės priemonių. Jomis prekiaujančios įmonės teigia galinčios pasiūlyti efektyvių sprendimų. Vis dėlto darbdaviui

Ar žinote, kad Kremlius:

  1. Atnaujino Nacionalinio saugumo koncepciją, kurioje numatė civilių apsaugą nuo branduolinės atakos;
  2. Priėmė naują karinę doktriną, kurioje numatė galimybę panaudoti branduolines raketas karino konflikto metu;
  3. Modernizuoja strategines pajėgas, kuria naujas branduolines raketas. Šiuo metu jų turi pusantro tūkstančio. Pvz., sukūrė povandeninį, greitaeigį, bepilotį laivą, kuris gali nešti branduolinę raketą;
  4. Stato naujus ir remontuoja senus bunkerius, apsaugančius nuo branduolinės atakos;
  5. Vykdo civilių plataus masto pratybas ką daryti branduolinės atakos metu;
  6. Skleidžia informaciją, kad jei prasidėtų branduolinis karas, tai Rusija tikrai išgyventų ir duotų tinkamą atkirtį priešui. Smulkiai pasakoja, kaip ji tai padarytų, aprašinėja turimą techniką. Aišku viskas parašyta bendromis frazėmis, bet įtikinančiai. Tipo: Nebijokite branduolinės atakos. Viskas bus gerai.

Galvoji, kodėl taip elgiasi Rusija? Juk branduolinis karas yra mirtis daugeliui žmonių ir didelės kančios išgyvenusiems, jei tokių bus. Kokios gali būti versijos?

Pirma. Rusija tikrai mano, kad Vakarai ir JAV jai kelia branduolinę grėsmę, nori iš jos atimti žemes, pasisavinti energetinius išteklius, nes Vakarai ir JAV yra imperialistai.

Antra. Rusijos valdžia – Kremlius – ir asmeniškai prezidentas V.Putinas labai bijosi prarasti valdžią. Jis yra įsitikinęs, kad Vakarai nori jį nuversti. Todėl jis Vakarams mosuoja branduoliniu ginklu ir juos gąsdina. Tipo: „bandysite mane versti, paleisiu branduolinę raketą. Nesikiškite į mūsų vidaus reikalus.“ Elgiasi lyginai kaip Šiaurės Korėjos vadovas.

Trečia. Rusijos prezidentas V.Putinas labai bijosi vidaus neramumų. Jis nenori, kad rusų liaudis sukiltų ir jį nuverstų. Todėl jam reikia nuolat liaudį laikyti įtampoje. „Priešas yra šalia. Priešas rengiasi pulti. Jus gali išgelbėti tik aš ir mano valdžia. Reikia daryti viską, kad atsispirti priešo užmačiomis.“, – rusų televizijos įtikinėja žmones. Šiuo pagrindu V.Putinas naikina opoziciją šalies viduje ir neleidžia pasireikšti visuomeninėms organizacijoms.

Išvada: Realiausios versijos yra antra ir trečia. Rusija tampa antrąja Šiaurės Korėja.

Ar žinote, kad Kremlius: Atnaujino Nacionalinio saugumo koncepciją, kurioje numatė civilių apsaugą nuo branduolinės atakos; Priėmė naują karinę doktriną, kurioje

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais?

Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis verslas sumoka, kad kuo ilgiau valdžia išlaikytų grynuosius pinigus rinkoje ar bent kuo mažiau apribotų atsiskaitymą jais?

Kaip galvojate, kas daugiau grynų grynais nuneš tam, kam reikia, – ar bankai, ar šešėlinės ekonomikos atstovai?

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse vyksta visuomenių nuomonių formavimas, kad grynieji pinigai yra atgyvena, kad grynieji pinigai skatina nusikalstamumą, kad grynieji pinigai sudaro galimybę gyventojams nemokėti mokesčių, kad grynieji pinigai yra nereikalingi. Saugiausi pinigai yra pinigai, kurie yra laikomi banke.

Kaip yra iš tikrųjų? Bandykime pasiaiškinti.

Mano teiginys, kurį bandysiu pagrįsti, būtų toks: atsisakyti grynųjų pinigų kol kas nereikia. Mano pasiūlymas yra toks: atsisakyti grynųjų pinigų reikia tuomet, kai valdžia sugalvos būdą, kaip atsisakyti banko kaip pinigų tarpininko, nes dabar kiekvienas esame priklausomas nuo banko ir mokame jam duoklę.

Kodėl nereikia atsisakyti grynųjų pinigų?

Pirma, kai neturi grynųjų pinigų kišenėje, tai susiduri su problemomis ir kartais gana rimtomis. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Pavyzdžiui, Vilniaus autobusų stotyje į tualetą gali patekti tik į skylutę įmetęs 50 euro centų, tuomet grotos atsidaro ir patenkintas gali užsiimti savo skubiu reikalu. Jeigu euro centų neturi, tai, vyruk, turi rimtų problemų. Jeigu prisireikia kelias stoteles pavažiuoti autobusu ir neturi grynųjų, tai net nebandyk, nes piktieji kontrolieriai greitai tau gyvenimą išaiškins, kaulus aplamdys ir apmokestins bauda, kad maža nepasirodys. Na, o turgus, muges, amatininkų prekes užmirškite iš karto, nes jie priima tik grynuosius.

Antra, atsiskaitymas kortele skatina vartojimą. Vaikščiojate po miestą ir kišenėje nuolat nešiojatės visus savo turimus pinigus. Jeigu gavote atlyginimą, tai nemažai pinigų gana guli ten. Einate Gedimino prospektu, žiūrite į parduotuvių vitrinas ir pamatote kažką labai ypatingo ir jums reikalingo. Reikalingumas priklauso nuo žiūrėtų reklamų skaičiaus, nuo nuotaikos ir draugų, kurie panašų ar truputį blogesnį daiktą turi. Reikia jį nusipirkti, nes pinigų kortelėje yra. Perkate ir negalvojate, ar tikrai reikia jums to daikto, ar ne.

Žmogus yra silpna būtybė. Jis pasiduoda įvairiems įkalbinėjimams, klaidinimams ir viliojimams. Įsijunkite radiją, televiziją, internetą ir iš karto jus užpuola gausybė reklamos. Pirk, pirk, pirk. Žmogus ir perka. Jei baigiasi pinigai kortelėje, tai jam bankas kaipmat išduoda kreditinę kortelę. Tu tik pirk ir bankui mokėk. Žmogus nėra toks stiprus ir negali atsispirti viliojimams ir savo norams. Tuo labiau kad pinigų yra kišenėje, nereikia bėgti į namus, nes, kol bėgsi, gali persigalvoti.

Trečia, grynieji pinigai padeda žmogui taupyti. Juos jauti, gali pačiupinėti, atidaręs piniginę matai, kiek jų liko, ir iš karto save sutramdai ir sudrausmini. Dalis žmonių sąmoningai grįžta prie grynųjų pinigų. Jie savaitės pradžioje išsiima iš bankomato, pavyzdžiui, 100 eurų ir juos leidžia tik būtiniausioms prekėms: maistui, kurui, pramogai. Kortelę jie palieka namuose, giliai įkišę kur nors, kad nesusigundytų ir nepasiimtų eidami į miestą. Kitą savaitę vėl pasiima tik 100 eurų ir iš jų gyvena. Tokiu būdu pripranta prie normalaus, o ne vartotojiško gyvenimo.

Kai kyla didelis noras įsigyti pamatytą prekę parduotuvėje, tai negali jos nusipirkti, nes neturi pinigų kišenėje. Norint prekę nusipirkti turi grįžti į namus, pasiimti kortelę, važiuoti į bankomatą ir išsiimti pinigų arba ją vežtis į parduotuvę ir su ja atsiskaityti. Labai daug operacijų išeina ir užima nemažai laiko. Per tą laiką gerai pagalvoji: ar prekė tau reikalinga, gal turimas senas daiktas dar ilgai tarnaus, kam atsisakyti kompiuterio, jei jis veikia ir visiškai tenkina tavo poreikius? Kam reikia atsisakyti mobiliojo telefono aparato, jei gali priimti skambučius, rašyti žinutes, naršyti internete? Per tą galvojimo ir apsisprendimo laiką suprantate, kad tas daiktas, kurio jūs be galo norėjote, degėte dėl jo aistra, jums yra visiškai nereikalingas, kad jus buvo įtraukusi kažkokia nepaaiškinama pirkimo manija. Pasiutiškas vartojimas yra psichinis asmenybės sutrikimas, kurį skatina ir puikiai išnaudoja verslas.

Ketvirta. Atsiskaitymas kortele sudaro valdžiai galimybę jus sekti. Pažiūrėjus į jūsų kasdienius atsiskaitymus ir atsiskaitymo vietas galima labai daug apie jus sužinoti. Jūs net patys neįsivaizduojate, koks yra informatyvus informacijos šaltinis atsiskaitymo kortelė. Kol nėra normaliai sureguliuoti Lietuvos įstatymai, kurie privalo ginti asmens privatų gyvenimą nuo valdžios, tol nereikia jai sudaryti galimybių dar labiau apie jus žinoti ir kištis į jūsų gyvenimą.

Penkta. Kortelės daro tave priklausomą nuo banko. Mano metų žmonės ilgus metus gyveno, dirbo be bankų. Jie net nesuko sau galvos, kas yra tie bankai ir kam jie reikalingi. Dabar kiekvienas iš mūsų turime neatsiejamą savo dalį – banką. Išlaikome jį, mokame jam, o jam reikia vis daugiau ir daugiau.

Bankai dėl mūsų žmogiškosios silpnybės – pirkti nereikalingus daiktus, turėti daugiau daiktų, gyventi geriau, įtraukia į įsipareigojimus, kurių negali atsikratyti. Neturi alternatyvos, nes visi yra įtraukti. Atrodo, kad gyvenimas sustos, jei nutrauksi santykius su banku. Atėjome iki tokio absurdo, kad turime bankui mokėti pinigus už tai, kad mes jam skoliname (laikome) savo pinigus, kuriuos jis perskolina, investuoja ir nemažai iš to uždirba.

Todėl mano pasiūlymas yra toks. Grynųjų pinigų reikia atsisakyti tuomet, kai bus sukurti elektroniniai pinigai, kurie bus naudojami be banko kaip tarpininko. Manau, kad gyventi be grynųjų ir be bankų yra įmanoma ir net reikalinga. Valstybė privalo pradėti ieškoti alternatyvų, kaip atlaisvinti visuomenę ir kiekvieną jos narį nuo priklausomybės nuo banko.

Žymus, didis verslininkas Henry’is Fordas teigė:

„Labai gerai, kad žmonės nesupranta bankinės ir finansinės sistemos. Jeigu jie ją suprastų, tai akimirksniu nušluotų nuo žemės paviršiaus valdžią su visomis jos sukurtomis sistemomis.“

www.alfa.lt

Įdomu, kiek grynųjų bankai sumoka, kad kuo greičiau valdžia panaikintų grynuosius ar bent stipriai apribotų atsiskaitymus jais? Įdomu, kiek grynųjų šešėlinis

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.

Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.

Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.

Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.

Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.

Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.

Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.

Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.

A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.

1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.

Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.

Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.

Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.

Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.

Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.

A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.

Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.

Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“

Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.

Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.

Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.

Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.

Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Papildomi komentarai nereikalingi.

Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.

Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.

Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.

Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.

Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.

Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti