2024/03/02

Naujienos

90 procentų sovietinių inteligentų buvo KGB informatoriais, teigia buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas.

 

Buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, Sovietų Sąjungos žvalgybos vadovas, dabartiniu metu gyvenantis Jungtinėse valstijose generolas Olegas Kaluginas teigė: „Su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, esu pažįstamas. Aleksėjų gerai pažinojau, o Kirilas buvo mano senas bičiulis, turiu omeny pagal KGB liniją.“

 

Prieš dešimt metų sovietinis žvalgybininkas O.Kaluginas gavo Jungtinių valstijų (JAV) pilietybę. Rusijoje jis nuteistas už akių 15 metų laisvės atėmimo bausme  ir jam yra atimtas generolo laipsnis bei visi apdovanojimai. Vieniems jis  yra superagentas, drąsus, ryžtingas ir įtakingas žvalgas. Kitiems jis išdavikas, išdavęs Tėvynę, draugus, bendradarbius ne už 30 sidabrinių,bet už JAV pilietybę. Jo paradinis generolinis munduras su visomis regalijomis yra eksponuojamas tarptautinių šnipų muziejuje Vašingtone.

 

O.Kaluginas žurnalistų teigimu nuo 1979 metų (kitų šaltinių teigimu nuo 1957 m.) buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentu.  1995 metais, bijodamas būti atskleistas ir nubaustas, paliko Rusiją ir išvyko į Jungtines valstijas. Šiuo metu konsultuoja, rašo knygas, straipsnius ir skaito paskaitas KGB tematika.

 

Ištrauka iš KGB generolo O. Kalugino interviu.

 

Perestroikos metu jūsų priešai neva išsiaiškino, kad jus ir A. Jakovlevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politinio biuro kandidatas, artimas M.Gorbačiovo bendražygis, perestroikos ideologas) JAV Kolumbijos universitete, kai ten stažavotės, užverbavo CŽV?

 

KGB, kai jai vadovavo Kriučkovas, surengė šmeižikišką kampaniją prieš mane ir Jakovlevą. Kaip jūs žinote buvau Jurijaus Andropovo favoritas, tačiau mano teismukiškas charakteris – netylėti, viską ką manau rėžti tiesiai į akis, neužmerkti akių kai matau blogybes – apgadino santykius su juo. J.Andropovas į mane pradėjo žiūrėti įtariai.

 

1979 metais J.Andropovas man sako: „Tu ilgai gyvenai Amerikoje. Tu visiškai nepažįsti Rusijos. Nežiūrint į tai, kad esi puikus ir profesionalus darbuotojas, geriau tau trumpam išvažiuoti padirbėti į Leningradą. Nebijok, mes tavęs nenuskriausime. „Tokiu būdu tapau Leningrado srities KGB valdybos vadovo pirmuoju pavaduotoju.

 

Mūsų pavaldume buvo apie tris tūkstančius darbuotojų. Būtent tuomet aš supratau, kad iki šio laiko gyvenau kaip inkstas taukuose. Pradėjau prisiminti Niujorką, Taimso aikštę, gyvenimą Maskvoje. Gyvenau lyg kitame pasaulyje ir realaus sovietinio gyvenimo nebuvau ragavęs ir nepažinojau.

 

Dirbau ir gyvenau užsienyje su užsieniečiais, o čia susidūriau su savo tėvynainiais, kurie buvo nusivylę sistema, nepatenkinti, norintys pasikeitimų. Mano uždavinys buvo identifikuoti nepatenkintus žmones, fiksuoti jų nuomones, išsakymus, pasakymus, o vėliau siųsti juos į psichiatrines ligonines arba išvyti iš šalies. Jei nepatinka sovietinė valdžia, tai esi arba išprotėjęs ir psichiškai nesveikas, arba užsienio žvalgybos užverbuotas, arba kvailys. Tai varyk į savo išgirtus vakarus ir niekada negrįžk.

 

Kartą teko dalyvauti aukštų pareigūnų diskusijoje dėl skandalingai nuskambėjusio Bulgarijos disidento Georgijaus Markovo nužudymo. Bulgarai paprašė mūsų pagalbos. Andropovas Kriučkovui pasakė, kad jis yra prieš politines žmogžudystes. Kriučkovas atsakė, kad tokiu atveju mūsų nesupras kolegos Bulgarai. Jie mūsų klaus: „Kas čia dedasi? Ar jau mumis nepasitikėte? Mes privalome jiems padėti išspręsti šią problemą.“  Andropovas atsakė: „Duokime jiems reikalingą techniką, bet patys į šį reikalą nesivelkime.“ Bulgarams pasiūlėme Japonijoje pirktą lietsargį, kurio smaigalyje buvo įtaisyta ampulė su nuodais, o paspaudus specialų mygtuką ampulė kaip kulka iššaudavo. Tarp kito Vašingtono tarptautinio šnipinėjimo muziejuje, kurio vienu iš direktorių esu aš, yra toks pat lietsargis. Galite jį pamatyti.

 

Apie Rusijos manipuliacijas su nuodais pasaulis sužinojo, kai buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko. Buvo pritaikyti itin modernūs nuodai, kuriuos labai sunku aptikti žmogaus kūne. Buvo manoma, kad nuodai pėdsakų nepalieka ir juos identifikuoti yra labai sunku. Tačiau Didžiosios Britanijos specialistai, kurie tyrė Litvinenkos mirties aplinkybes, sugebėjo rasti nuodų pėdsakus ir nustatyti jų rūšį bei kilmę. Tai tapo tarptautinio skandalo pradžia, kuris tęsiasi iki šių dienų.

 

Rusijos specialiosios tarnybos, matomai, tokiais pat nuodais nunuodijo dar vieną žmogų – Jurijų Šekočichiną. Kai jį laidojo, tai milicija niekam neleido prieiti prie kapo ir patys stengėsi nuo jo laikytis atokiau, nes jie bijojo radiacijos ir nenorėjo užsikrėsti polonium. Atrodo, kad Šekočichinas ir Litvinenko buvo pašalinti naudojant tuos pačius nuodus. „Novaja Gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus Sergėjaus Sokolovu teigimu Šekočichinas paskutinėmis savo gyvenimo dienomis virto tikru seniu, plaukai kuoštais krito, nuo kūno atsilupinėjo oda, pradėjo vienas paskui kitą atsakinėti vidaus organai.

 

Viktoras Suvorovas, kuris savo laiku buvo rezidentūros Šveicarijoje vadovo pagalbininku, sakė, kad iš Sovietų Sąjungos į Šveicariją atvykdavo specialūs lėktuvai pilni maišų su pinigais. Jie buvo skirti KGB agentamas Vakarų šalyse. Pinigus mokėjo agentams už informaciją, už suteiktą pagalbą, už sutikimą slaptai bendradarbiauti.

 

Šią Suvorovo išsakytą versiją atmetu, kadangi pinigai buvo perduodami kitais kanalais. Pinigus komunistų partijoms pristatydavo kitais būdais. Pavyzdžiui į Maskvą atvažiuodavo Jungtinių valstijų Komunistų partijos vadovas. Jis susitikdavo su aukštais sovietų partijos nariais, su aukštais KGB pareigūnais ir visas smulkmenas aptardavo kaip, kada ir kam permesti pinigus. Pinigų pristatymai užsienyje veikiančioms organizacijoms ar asmenims nesudarydavo didelių problemų. Už saugų pinigų gabenimą buvo atsakinga KGB.

 

GRU (sovietinė karinė žvalgyba) politinėmis partijomis užsienyje neužsiėmė. Partijos nebuvo jos taikiniais. Aišku, GRU turėjo savo agentus partijų gretose, bet tik tam, kad jie ar jų pagalba GRU galėtų lengviau įsiskverbti į valstybės, karines institucijas bei karinį pramonės kompleksą. KGB pagrindinis tikslas buvo politinė žvalgyba. Antras pagal svarbumą uždavinys buvo kontržvalgyba t.y. įsiskverbimas į užsienio valstybių saugumo struktūras ir žvalgybos agentūras. Trečias uždavinys buvo mokslo – techninė žvalgyba. Ši žvalgybos kryptis buvo trečioje vietoje. Mes neskyrėme didelio dėmesio jai, todėl, kad šiai sričiai itin didelį dėmesį ir lėšas skyrė GRU.

 

Viktoras Suvorovas sakė, kad norint įsigyti itin vertingą agentą reikia imtis neįtikėtinų dalykų: jei taikinys turi silpnybę moterims, tai jam reikia pristatyti pačias gražiausias moteris, jeigu jis mylėdavo vyrus, tai pristatydavo tikrus „eržilus“.

 

Jis teisus. Sovietų žvalgyba ir kontržvalgyba asmenų verbavimui naudojo įvairius fintus. Sovietinės moterys šioje srityje turėjo stulbinančių pasiekimų. Maskvoje jos sugebėjo suvilioti ne vieną dešimtį diplomatų, karininkų ar ambasadų apsaugininkų. Jaunos, gražios merginos prakaitavo ir vargo dėl tėvynės. Šį verbavimo metodą naudoja visos žvalgybos.

 

Kuo jūs, jei tai nėra paslaptis, užsiėmėte dirbdami Leningrade ir būdami atsakingi už kontržvalgybą šalies viduje?

 

Užsiėmiau inteligentais. Taip, taip, o kas pas mus daugiausiai kritiškai atsiliepdavo apie valdžią? Juk ne darbininkų klasės atstovas, ne vairuotojas koks ar darbuotojas, stovintis prie staklių, o inteligentas, kuris labai mėgsta plepėti, diskutuoti, ginčytis. Kai dirbau Leningrade galėjau susipažinti su slapčiausia informacija. Peržiūrėjau ne vieną archyvinę bylą. Skaičiau šimtus operatyvinio tyrimo bylų. Mane labiausiai domino garsios pavardės. Radau žmones, kurie slaptai bendradarbiavo su KGB. Dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad 90 procentų sovietinių inteligentų slaptai bendradarbiavo su KGB ir vykdė jų užduotis.

 

Kai kurie dirbo dėl karjeros galimybės, juos domino aukšti postai, pinigai. Dauguma tikėjo, kad KGB vykdė itin sudėtingą ir valstybei reikalingą misiją – kovojo su slaptais valstybės priešais, kurie norėjo jai pakenkti ir ją sugriauti iš vidaus. Paminėsiu tik kelias pavardes, kurie yra žinomi visam pasauliui. Tai buvęs Rusijos Dūmos deputatas Sergėjus Baburinas ir Volodia Žirinovskis.

 

Jei prakalbote apie kūrybingą inteligentiją… A.a. Michailas Kozakovas man prisipažino, kad buvo KGB agentas. Jį užverbavo tam, kad jis padėtų kovoti su užsienio priešiškomis žvalgybomis, kadangi jis miegojo su žurnaliste iš Amerikos. M.Kozakovas iš jos gaudavo KGB reikalingą informaciją.  Na, o a.a. Liudmila Markovna Gurčenko taip pat man pasakojo, kad ją prieš Jaunimo ir studentų festivalį 1957 metais bandė užverbuoti KGB. Jie iškvietė ją į biurą ir pasakė: „Festivalyje reikia padirbėti.“ Ji paklausė: „Kaip?“. KGB- ešnikas atsakė, kad reikės miegoti su užsieniečiais.

 

Tikra tiesa, žinau šiuos faktus.

 

Aktorė atsisakė padėti KGB, todėl, kad jos uošvė, kurios vyrą sušaudė KGB, jai įkalė į galvą sakydama: „Niekada nesutik bendradarbiauti su jais. Niekada jiems nepadėk.“ L.Gurčenko, kuri tuo metu buvo suvaidinusi „Karnavalo naktis“ filme ir jau buvo tapusi kino žvaigžde, karjera ilgiems metams buvo pristabdyta. Jai pasakė: „Nenorėjote patarnauti Tėvynei, tai nevalgysite duonos su sviestu. Valgysite šūdą. Karjerą sužlugdysime! Nuo žemės paviršiaus nušluosime! Tokios pavardės niekas nežinos!“

 

Taip, jos karjera buvo sužlugdyta.

 

Kiti aktoriai sutiko padėti… Tėvynei, todėl po to be jokių apribojimų važinėjo į užsienius, filmavosi kinuose.

 

Jūs esate visiškai teisus. Žmonės, kurie padėjo KGB, gavo papildomų privilegijų, nesusidurdavo su trukdžiais išvykstan į užsienį. Jie puikiai žinojo ir suprato, kad jei nesutiks, tai jų karjera bus sužlugdyta ir jokios užsienio šalies niekada nematys. Kai dirbau Leningrade ir užėmiau aukštas pareigas KGB aš taip pat dalyvavau komisijos, kuri priimdavo galutinį sprendimą leisti ar neleisti asmeniui išvykti į užsienį, darbe. Šalia manęs komisijos nare sėdėjo Valentina Matvijenko. Dabar trečias žmogus valstybėje. Valia buvo aktyvi komjaunuolė, lyderė.

 

Grįžtu prie temos. O ką reikėjo žmonėms daryti? Ką jie galėjo padaryti? Nieko. Tais laikais inteligentai buvo priversti bendradarbiauti su KGB. Jie neturėjo pasirinkimo arba dirbi, arba tavo karjera, siekiai, gyvenimas yra baigtas. Dalis inteligentų elgėsi, kaip Matvijenko, jausdami didelę partinę – sovietinę pareigą padėjo KGB. Kita dalis inteligentų bendradarbiavo su KGB siekdami nekliudomai daryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų, tapti geriau žinomais. Dar kita dalis – buvo priversta jiems dirbti prieš jų valią.

 

 Jūs vadovavote KGB išorės žvalgybai…

 

Kontržvalgybai. Pasakysiu taip. Žvalgybos sąvoka yra plati. Jie renka informaciją, kuri gali būti reikalinga valstybei, partijai, vyriausybei. Išorės kontržvalgyba turėjo keturias pagrindines funkcijas. Pirma – įsiskverbti į priešo (užsienio valstybės) slaptąsias tarnybas, policijos gretas, teisėsaugos struktūras ir gauti informaciją iš vidaus. Jungtinės valstijos buvo taikinys Nr.1, NATO valstybės narės Nr.2, o kitos šalys pagal esamą poreikį.

 

Antra funkcija – įsiskverbti į visas antisovietines emigrantų organizacijas: rusų, armėnų, ukrainiečių ir t.t. Laisvės radijas buvo svarbiausias taikinys. Mes gana sėkmingai jos atžvilgiu dirbome ir turėjome jos darbuotojų gretose agentų. Vieną agentą, kuris vadovavo skyriui, aš pats asmeniškai kuravau.

 

Trečias uždavinys buvo užtikrinti Sovietų Sąjungos piliečių – diplomatų, žurnalistų, jūreivių, pilotų ir kitų darbuotojų – buvimo užsienyje saugumą. Kalba vyksta ne tiek apie fizinį jų saugojimą. Privalėjome stebėti, kad laiku galėtume nustatyti jų kontaktus su užsienio šalių žvalgybų pareigūnais, ar jie neperdavinėja jiems informacijos, ar nėra užverbuoti, ar nesiruošia perbėgti į jų pusę, ar nekritikuoja Sovietų Sąjungos valdžios ir jų priimamų sprendimų.

 

Ketvirta funkcija – stebėti savo žvalgybininkus tam,kad laiku nustatytum išdavikus. Tai buvo kontržvalgyba žvalgybos viduje.

 

Ar masiškai Sovietiniais laikais KGB klausėsi žmonių pokalbių telefonu?

 

Daugelio,bet galėjo dar daugiau, tačiau trukdė ne noras, o techninės galimybės ir problemos. Trūko personalo, pasiklausymo įrenginių.

 

Ar daug žmonių sekė?

 

Priklausomai nuo aplinkybių ir operatyvinės padėties šalyje. Sekė ir stebėjo tūkstančius žmonių.

 

Kijevo ir visos Rusijos-Ukrainos patriarchas Filaretas man pasakojo apie tai, kad nei vienas paskyrimas į svarbias pareigas cerkvėje neapsiėjo be derinimo su KGB, kad visi cerkvės tarnai (vadovaujantys asmenys) turėjo ryšių su KGB…

 

Visiškai teisingai. Tarp kitko su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, aš buvau pažįstamas, o Aleksėjus ir dabartinis Kirilas buvo mano geri bičiuliai. Tačiau profesionaliame lygmenyje su jais dirbau ne aš.

 

Su jais dirbo kiti KGB darbuotojai?

 

Tikrai taip. Kartą mitinge Maskvoje viešai pasakiau apie Aleksėjų taip: „Ko iš jo norėti, juk jis bendradarbiavo su organais.“ Kitą dieną man paskambino patriarchas ir paprašė užeiti pas jį į namus pasisvečiuoti. Užvažiavau į jo vilą, laukiau nusiskundimų, priekaištų, pretenzijų, o jis pakvietė mane prie stalo. Sako: „Sėskis. Užkaskim.“

 

Pasirodė oficiantas, o Aleksėjus kalbėjo toliau: „Tu esi jaunas žmogus, kai kuriuos klausimus gerai supranti. Mane viešai KGB agentu išvadinai. Juk tu žinai mūsų šalies istoriją. Kai bolševikai atėjo į valdžią, pirma kritusi auka buvo cerkvė: trečdalis cerkvės tarnautojų emigravo; trečdalis tarnautojų mirė lageriuose, darbo stovyklose, kalėjimuose; trečdalis prisitaikė ir visais būdais siekė išsaugoti pravoslavų tikėjimą. Aš priklausau šiai grupei žmonių, kurie prisitaikė, kurie bendradarbiauja su saugumo organais tik dėl aukštesnių dvasinių tikslų, tik dėl religijos išsaugojimo.“ Aš pirmą kartą tokiame atvirame pokalbyje dalyvavau.

 

Štai Kirilas – senas mūsų draugas, turiu omeny KGB. Tarp kitko jo santykiai su dabartine Rusijos valdžia yra kuo puikiausi. Jį vertina ir gerbia todėl, kad jis yra protingas. Visi patriarchai buvo itin aukšto intelekto ir išsilavinimo žmonės. Kirilas lengvai kalba trimis užsienio kalbomis. Jis nuo pat mažų dienų šiai misijai ruošėsi.

 

Cerkvė ir toliau dirba su FSB (KGB funkcijų perėmėja)?

 

Jūs teisus. Sovietinė valdžia stovėjo ant trijų banginių: pirmas banginis buvo Komunistų partija, antras banginis – KGB, na o trečias banginis buvo karinis – pramoninis kompleksas. Dabartinė Rusijos valdžia remiasi pirmoje vietoje ant KGB. Pats prezidentas ir kai kurių žinančių asmenų teigimu apie 70 procentų aukščiausios šalies administracijos sudaro arba buvę KGB darbuotojai, arba buvę KGB agentai. Antras ramstis yra Rusijos pravoslavų cerkvė, kuri padeda Rusijos valdžiai palaikyti reikalingą kryptį ir liaudį nuraminti, ir valdžios kritikus pasmerkti. Trečioje vietoje yra rusiškas verslas, kuris sugebėjo rasti kelią ir bendrą kalbą su Rusijos valdžia.

Rusijos verslo žmonės labai gerai suprato situaciją. Jeigu nedraugausi su tam tikromis valdžios struktūromis, jeigu joms nepadėsi, tai jokio verslo šalyje nepadarysi. Arba verslas ir pelnas, arba bankrotas, o gal dar blogiau. Suprantate apie ką kalbu.

Buvęs Rusijos prezidentas B.Jelcinas pasakė vieną svarbų dalyką. Nežinau ar jūs apie tai esate girdėjęs, tačiau šis jo pasakymas buvo ne vieną kartą aprašytas spaudoje. Prieš mirtį žurnalistai Jelcino paklausė, kokią didžiausią klaidą jis padarė savo gyvenime. Jelcinas atsakė, kad jis klaidų  pridarė daug, tačiau didžiausios yra dvi. Tai karas Čečėnijoje ir valdžios perėmėjo paskyrimas.

 

Pakalbėkime apie buvusį jūsų pavaldinį – Vladimirą Putiną. Ar jūs asmeniškai jį pažinojote?

 

Pamenu tik jo veidą. Jis slaptus dokumentus po kabinetus išnešiodavo. Neturėjau jokių darbinių kontaktų su juo. Tuo metu Putinas užėmė žemas pareigas.

 

Viename savo duotame intervių teigėte, kad V.Putinas niekada netarnavo žalgyboje…

 

Niekada. Dar kartą patvirtinu savo žodžius.

 

O jo darbas Vokietijoje?

 

Labai geras klausimas. Vokietijos Demokratinė Respublika nesiskaitė užsienis. Į KGB padalinius, kurie dirbo šioje respublikoje, kaip ir į Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje buvo siunčiami KGB vidaus rezervo darbuotojai. Tai buvo kaip stažuotė, kaip pasirengimas kitam, svarbesniam darbui tikrame užsienyje. Todėl, kai Putinas pradėjo dirbti Drezdene, tai buvo pirmoji jo stažuotė, bet jis jos nepraėjo, neužsirekomendavo kaip profesionalus darbuotojas. Tai pirma. Antra, kai Putinas grįžo į Leningradą į senesnį savo postą, tai jo vieta jau buvo užimta ir jos jam neatlaisvino. Tarp kitko jis iš Vokietijos parsigabeno Rytų Vokietijos gamybos automobilį.

 

Trabantą?

 

Tikrai taip. Jis šiuo automobiliu sau pragyvenimui užsidirbdavo. Užsiėmė vežimu. Apie tai jau pasakojau, bet dar kartą priminsiu. Gerai pažinojau buvusį Sankt-Peterburgo merą Anatolijų Sobčaką.  Kartą jis manęs paprašė rekomenduoti jam žmogų iš saugumo struktūrų. Sako, kad reikia su jais bendrauti, reikia spręsti svarbius klausimus. Rekomendavau vadovo pavaduotoją Anatolijų Kurkovą. Tačiau A.Sobčakas atsakė, kad nenori bendrauti su tokio aukšto rango pareigūnų. Sako, reikia ko nors tokio paprastesnio. Atsakiau, kad pagalvosiu,nes dabar galvoje niekas nesisuka.

 

Vėliau jis susitiko savo buvusį studentą Leningrado universitete Vladimirą Putiną ir jam pasiūlė tapti jo padėjėju įvairiais klausimais, tame tarpe atsakingu už miesto tarptautinius ryšius. Tokiu būdu Putinas pirmą kartą po grįžimo iš Drezdeno gavo tikrą darbą. Jis buvo iniciatyvus, verslus ir aktyvus. Tuo metu Rusijoje trūko maisto produktų, visur buvo didelės eilės.

 

Jelcinas kartą paklausė: „Štai pas mus didžiausios eilės prie maisto produktų, o Leningrade nėra eilių. Jie turi ir dešros, ir duonos, ir sūrio? Kodėl? “ Jo reikalų tvarkytojas Borodinas sako:  „Ten pas juos toks veiklus vyrukas dirba, kuris sugebėjo maisto produktų trūkumo problemą išspręsti. Jis naftą ir naftos produktus į maistą keičia.“ Jelcinas atšovė: „Tai kas čia dabar darosi? Toks darbuotojas privalo čia – centre – dirbti.“ Putinas tapo Borodino pavaduotoju, o vėliau, labai greitai, tapo skyriaus, kuris užsiėmė Rusijos nuosavybės užsienyje tvarkymu, vadovo pirmuoju pavaduotoju.

 

Borisas Nikolajevičius turėjo asmeninių problemų, trūkumų, kurie buvo lengvai matomi. Saugumo vadovus jis dažnai keisdavo todėl, kad jie elgdavosi ne taip kaip jis norėjo. Borodinas jam parekomandavo Putiną. Sako, protingas, raštingas vyras yra. Žino kaip sistema veikia, ką ir kaip daryti reikia, o Jelcino šiemoje, tuo metu, buvo problemų. Jo dukros vyras papuolė į kriminalinę istoriją. Jam grėsė baudžiamoji byla. Jelcinas buvo labai nepatenkintas, tačiau generalinio prokuroro Skuratovo jis negalėjo nei įkalbėti, nei atleisti, nes tokią teisę turėjo tik Rusijos parlamentas. Kažką reikėjo daryti. Jelcinas paprašė Putino pagalbos. Putinas atsakė, kad pagalvos ir kažką sugalvos.

 

Neužilgo visas pasaulis žiūrėjo per televiziją video įrašą kaip Rusijos generalinis prokuroras linksminasi su dviem jaunom merginom. Po laidos Rusijos parlamentas iš karto pareikalavo Skuratovo galvos.

 

Jelcinas buvo be galo patenkintas. Sako, štai kur tikras vyras. Tokiu žmogumi galima pasitikėti. Jis žino, ką ir kaip reikia daryti. Ši Jelcino frazė ir atvedė Putiną į Rusijos valdžios aukštumas.

 

Šiandien Rusijai vadovauja FST (Federalinė saugumo tarnyba)?

 

Sakyčiau, kad taip,nors dabartinė Rusija yra visiškai kitokia valstybė. Nuo to laiko kai į valdžią atėjo Putinas, du milijonai Rusijos mokslininkų, inteligentų išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena užsienyje.

 

Rusijoje vyksta, kaip anglai sako brain – drain, protų nutekėjimas. Apie tai tarp kitko kalbėjo dabartinis Rusijos premjeras, buvęs Rusijos prezidentas Medvedevas. Putinas, greičiausiai, panašiai galvoja, bet jam svarbiausia šiuo metu yra išsilaikyti valdžioje. Kol naftos kainos nenukrito, kol Rusijos naftos produktai turi paklausą pasaulyje, tol Putinas gali būti ramus. Iš jo valdžios niekas neatims, na, o inteligentai, jeigu jiems čia nepatinka, tai gali važiuoti kur tik nori, niekas jiems nedraudžia.

 

Žodžiu, viskas priklauso nuo naftos kainos?

 

Labai daug kas priklauso. Jeigu 50 procentų Rusijos biudžeto sudaro pajamos gautos iš energetinių žaliavų pardavimo, tai vieną dieną gali atsitikti taip, kad šie 50 procentų dings.

 

Reikia pripažinti, kad Rusijoje vergiškas nuolankumas ir paklusnumas valdžiai yra gyvas žmonėse. Manau, kad priežastys glūdi Rusijos istorijoje. Po spalio revoliucijos atrodė, kad atėjo nauji laikai, žmonės pasidarys kitokie. Nieko panašaus neįvyko. Sovietinė valdžia pakeitė seną baudžiavos ir vergvaldystės sistemą nauja, žiauresne sistema. Daugelyje atvejų rusiškas mentalitetas – lankstytis prieš valdžią, ją dievinti, atsisakyti kovoti už savo teises, nenorėti pasikeitimų – išliko. Ačiū Dievui, yra duonos, dešros…

90 procentų sovietinių inteligentų buvo KGB informatoriais, teigia buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas.   Buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, Sovietų Sąjungos

Informacinio karo algoritmas

Informacinio karo pagrindinis tikslas yra valdyti žmones, padaryti taip, kad žmonės ar atskiras žmogus priimtų jums naudingą sprendimą. Tai nėra lengva užduotis. Neužtenka viešojoje erdvėje papilti purvo ant konkurento galvos ir jūsų problemos išsispręs. Taip galvoti yra naivu.

Šiame straipsnyje išdėstysiu informacinio karo pagrindinius sprendimų priėmimo ir darbų atlikimo etapus. Noriu, kad kiekvienas verslininkas suvoktų kas yra informacinis karas ir kaip jį atpažinti jeigu jis prasidėjo. Reikia įsikalti į galvą, kad jeigu konkurentas nusprendė jūsų verslą sužlugdyti arba sumenkinti ir perimti rinkos dalį, šiam reikalui skyrė nemažą sumą pinigų, pasamdė informacinio karo specialistus, tai jūs tikrai susidūrėte su rimta problema.

Ir štai kodėl?

Du verslininkai miesto centre turi puikų restoraną X. Jis yra populiarus tarp verslininkų, aukštų valdininkų, politikų. Restoranas pasižymi gera virtuve. Kelis kartus per savaitę vakarais visos vietos restorane būna užimtos. Norint gauti vietą savaitgalio vakarui reikia ją rezervuoti prieš savaitę laiko.

Konkurentas šalia restorano X  atidarė savo restoraną, tačiau jis nepasižymi klientų gausa. Žmonės jį aplenkia, nors restoranas įrengtas tikrai gerai. Konkurentas nusprendė imtis aktyvių veiksmų. Jis pasamdė juodųjų technologijų specialistą ir suformulavo jam uždavinį. Reikia padaryti taip, kad restorano X klientai taptų mano klientais. Užduotis aiški ir konkreti. Juodųjų technologijų specialistas pradėjo darbą.

Pirmas etapas. Auditorijos nustatymas ir jos analizė. Auditorija gali būti didelė arba maža žmonių grupė, taip pat gali būti atskiras žmogus. Viskas priklauso nuo siekiamo tikslo ir situacijos. Šiuo atveju specialistas nustatė, kad jo auditorija yra restorano X klientai ir sanitarinės  inspekcijos vadovas. Specialistas išsiaiškino, kad restorano klientai yra pasiturintys žmonės, kad jį lanko keli itin žymūs ir visuomenėje populiarūs asmenys, kurių buvimas restorane pritraukia kitus lankytojus. Taip pat išsiaiškino, kad visi klientai gauna didesnes nei vidutines pajamas. Gali sau leisti per vakarą restorane išleisti kelis šimtus litų. Klientai yra įnoringi, pedantiški, išrankūs, mėgstą tvarką ir ramybę. Jiems yra labai svarbus prestižas. Specialistas sužinojo, kad dauguma klientų į restoraną eina todėl, kad jis pasižymi nepriekaištinga švara, gera virtuve ir, kad jį lanko kelios įžymios asmenybės.

Antras etapas. Tikslo nustatymas ir virtualaus vaizdo sukūrimas. Reikalingas trumpas paaiškinimas ką turiu omeny sakydamas virtualus vaizdas, gal geriau būtų pavadinti jį virtualiu pasauliu. Kaip žinia žmogus gali gyventi realiame pasaulyje t.y. tokiame kuomet jis jį mato savo akimis ir jį vertina, o įvertinęs priima atitinkamus sprendimus. Tačiau taip pat žmogus gali gyventi virtualiame pasaulyje. Jis nemato realių įvykių, tačiau jis su jais susipažįsta per kitus žmones, spaudą, TV laidas, internetinius portalus. Jis, remdamasis primesta jam informacija, jos pagrindu priima sprendimus. Specialistas privalo iš anksto apgalvoti ir sukurti virtualų pasaulį, kuriame jis ruošiasi apgyvendinti pasirinktą auditoriją. Jis nori, kad tikslinė auditorija priimtų tą pasaulį (vaizdą) tokį kokį jis sukūrė ir jiems pateikė. Jis nori suformuoti jam naudingą auditorijos požiūrį, nuostatas. Jis nori, kad auditorija priimtų sprendimus ir pradėtų elgtis taip kaip jam reikia.

Taigi, specialistas nustatė, kad pagrindinis jo siekiams tikslas yra tai, kad restorano X klientai turi atsisakyti eiti į restoraną X. Jis jiems turi asocijuotis su blogomis emocijomis, pojūčiais ir nepasitenkinimu. Ėjimas į restoraną turi sukelti klientams grėsmę prarasti taip stipriai puoselėtą prestižą. Jie pradės ieškoti alternatyvos ir ją suras šalia, esančio konkurento restorane. Kitas informacinės atakos  tikslas yra sanitarinės inspekcijos viršininkas, kuris turi priimti restoranui X neigiamus sprendimus, o gal net laikinai jį uždaryti.

Nustatęs ir suvokęs tikslus, specialistas pradeda kurti virtualų pasaulį (vaizdą), kuriame apgyvendins tikslinę auditoriją. Jo manymu šis pasaulis turėtų būti toks. Restorano X savininkai susipyko tarpusavyje ir dėl šios priežasties apleido restorano kontrolę. Jie tinkamai neprižiūri nei tvarkos, nei maisto kokybės. Restorane atsirado tarakonų, kitų gyvių bei blogas kvapas. Pradėjo lankyti žemesnės socialinės klasės (esamų restorano klientų požiūriu) žmonės, o kartais užsuka nusikalstamo pasaulio atstovai, prie restorano durų nuolat budi keli benamiai, kurie neleidžia praeiti, įkyriai kabinėjasi, prašo pinigų. Miesto įžymybės atrado kitą restoraną, kuris yra šalia ir kuris pasižymi aukšta kokybe bei klase. Žodžiu, restoranas X dideliu greičiu ritasi žemyn ir dėl maisto kokybės ir dėl švaros ir dėl higienos ir dėl tvarkos. Miesto sanitarinė inspekcija atliko kelis tyrimus, nustatė pažeidimus ir rengiasi uždaryti restoraną. Štai tokį vaizdą specialistas nusprendė pateikti pasirinktai auditorijai.

Trečias etapas. Realaus įvykio etapas. Įvykis privalo būti realus. Jį turi pamatyti kuo daugiau žmonių savo akimis. Įvykį  turi aprašyti žurnalistai, fotografai turi pridaryti daug nuotraukų, televizijos turi parodyti reportažus. Realus įvykis reiškia operacijos pradžią. Startas informacinei atakai duotas.

Specialistas organizavo realų įvykį pačiame restorane. Jis pasamdė keletą žmonių. Prigaudė begalę tarakonų bei kitų gyvių ir vieną vakarą, kai restorane buvo daug lankytojų, jo samdyti žmonės aplankė restoraną. Jie įvairiose vietose slapta paleido tarakonus. Kitos vietose pripylė specialaus didelę smarvę keliančio skysčio. Jie patys sukėlė didelį ažiotažą, garsiai reiškė  pasipiktinimą ir nepasitenkinimą bei rodė visiems tame tarpe ir žurnalistui, kurį taip pat pasamdė specialistas, tarakoną ką tik iš virtuvės atneštose salotose. Vakaras restorano lankytojams bus sugadintas.

Šį realų įvykį kitą dieną smulkiai aprašys spauda.

Ketvirtas etapas. Informacinio srauto nukreipimas tinkama linkme ir kontrolė. Reikalinga ir naudinga informacija yra akcentuojama, išpučiama ir pateikiama kelis kartus per kelias spaudos priemones. Nenaudinga informacija yra blokuojama. Specialistas ne tik organizuoja straipsnių rašymą ir viešinimą. Jis organizuoja papildomas akcijas. Prie restorano pasirodo keli benamiai, kurie pradeda kabinėtis prie žmonių, prašyti pinigų. Juos laiku nufotografuoja žurnalistas ir aprašo spaudoje. Sanitarinės inspekcijos viršininkas beveik kiekvieną dieną gauna skundus apie blogą ir sveikatai pavojingą maistą restorane X, apie tarakonus ir kitus gyvius, apie iš proto varančią smarvę, kuri nuolat yra palaikoma. Samdyti žmonės kartas nuo karto papila tos smarvės tai vienoje, tai kitoje restorano vietoje

Rezultate tikslinės auditorijos požiūris į restoraną X kardinaliai pasikeis. Jų smegenėlėse susiformuos nuostata – restoranas X kelia grėsmę mano prestižui, jis yra labai žemo lygio, jis yra pavojingas. Šį naujai susiformavusį požiūrį bus labai sunku pakeisti, o ir laiko daug užims. Konkurentas džiaugsis naujais klientais ir padidėjusiomis pajamomis.

Kaip matote informacinis karas yra labai efektyvus ir pavojingas dalykas. Pastebėjus jo požymius būtina nedelsiant imtis aktyvių apsaugos priemonių. Priešingu atveju jūsų verslas bankrutuos arba patirs didelius nuostolius.

 

Informacinio karo algoritmas Informacinio karo pagrindinis tikslas yra valdyti žmones, padaryti taip, kad žmonės ar atskiras žmogus priimtų jums naudingą sprendimą.

Dėl rinkos vyksta nuolatinė kova.  Kova arši ir agresyvi. Visi puikiai supranta, kad nuo konkurencinės kovos rezultatų padidės arba sumažės pajamos. Šioje kovoje yra naudojami įvairūs nesąžiningi kovos metodai. Vienas iš jų yra informacinės atakos. Tai efektyvus būdas. Dažnai duodantis puikius rezultatus.

Viena žmonių grupė teigia, kad neįmanoma sustabdyti informacinės atakos, jeigu ji  pradėta prieš jus ir ja užsiima profesionalai. Kita žmonių dalis teigia, kad informacinę ataką įmanoma sustabdyti ir neutralizuoti, net jei ja užsiima profesionalai ir jei jau yra įpusėję kovoje. Aš manau, kad visada yra galimybė apsisaugoti nuo tokių atakų, neutralizuoti jas, o geriausiai iš anksto jas numatyti ir iš anksto imtis prevencinių priemonių.

Šio straipsnio paskirtis padėti verslininkams laiku identifikuoti informacines atakas, jas atpažinti ir imtis priemonių joms neutralizuoti. Straipsnyje pateiksiu informacinių atakų požymius ir keletą metodų kaip jas neutralizuoti.

Klaidos

Verslininkai tinkamai neįvertina situacijos ir  į neigiamą straipsnį apie juos arba jų bendrovę reaguoja karštai, rengia atsakomuosius smūgius, bando viešai paneigti mestus jam kaltinimus,  ieško užtarimo, pradeda blaškytis  ir t.t. Tokie verslininko veiksmai dažnai atneša daugiau žalos nei duoda naudos. Kartais tokios reakcijos veiksmai  duoda atvirkštinį rezultatą. Jie padeda konkurentui  ir prisideda prie informacinės atakos verslininko atžvilgiu.

Kita klaida, kurią dažnai daro verslininkai yra tai, kad jie visiškai nereaguoja į informacines atakas arba į tokių atakų galimybę. Jie nesiima prevencinių priemonių, nesistengia iš anksto numatyti kokius ir kieno interesus pažeis, kas gali juos pulti. Verslininkas nebando laiku identifikuoti ir valdyti grėsmes, nes jis mano, kad „yra kiečiausias“, „niekas jo nedrįs pulti“, „turi tvirtą „stogą“. Savęs ir savo jėgų pervertinimas  naudos neduoda.

Informacinių atakų rūšys

Profesionali informacinė ataka. Dirba trys pagrindiniai veikėjai: konkurentas, kuris nori jūsų atsikratyti, profesionalai, kurie yra gerai įvaldę juodąsias viešųjų ryšių technologijas ir visuomeninė organizacija, kuri yra „susirūpinusi“ bloga padėtimi, gamta ar dar kuo nors.  Kai informacinę ataką atlieka profesionalai ją  sunku atpažinti, kadangi jie nenaudoja atvirų metodų. Jie dirba užsimaskavę, kitų vardu arba, kaip yra sakoma, „po svetima vėliava“. Juk daug geriau kai gamyklą uždaro dėl žaliųjų pastangų, o ne atvirai matomo konkurento. Informacinė ataka, kurią vykdo profesionalai yra efektyvi. Dažniausiai užsakovas gauna tokius rezultatus, kokių norėjo.

Neprofesionali informacinė ataka. Konkurentas, supykęs arba šiaip nusprendęs pasismaginti, užsako neigiamą straipsnį spaudoje ar video reportažą apie verslininką, jo parduodamą produkciją ar teikiamas paslaugas. Darbą atlieka ne profesionalai, o mėgėjai. Jie viešai paskelbia, jų manymu, verslininką kompromituojančią medžiagą. Dažnai ataka baigiasi vienu ar keliais straipsniais. Ji nėra kenksminga ir didelės žalos nepadaro. Svarbiausia, kad verslininkas nereaguotų į straipsnį, nebandytų karščiuotis ir rengti atsakomuosius straipsnius. Priešingu atveju jis prisidės prie konkurento informacinės atakos ir pats sau pakenks.

Požymiai

Pagrindiniai profesionalios informacinės atakos požymiai:

  1. Konkurentas ne atvirai puola, neviešina atviros kompromituojančios medžiagos, bet bando sukelti abejones apie jus, jūsų veiklą, produktus, paslaugas ir t.t. Dirba subtiliai, maskuoja save ir savo veiksmus.
  2. Informacinėje atakoje dalyvauja profesionali viešųjų ryšių agentūra arba specialistai.
  3. Matosi ir jaučiate, kad informacinė ataka bus ilgalaikė.
  4. Nustatote, kad prieš jus dirba trys svarbiausi veikėjai: konkurentas, PR profesionalai ir visuomeninė organizacija.

Ką daryti?

Surinkti informaciją apie užsakovą, dalyvaujančius asmenis, naudojamus metodus, kokią informaciją turi, kokią neigiamą informaciją gali panaudoti prieš jus. Informacijos surinkimui galite pasinaudoti privačių detektyvų bendrovėmis arba savo darbuotojais, kurie yra atsakingi už bendrovės saugumą. Surinkti informaciją yra būtina sąlyga, nes tai yra pamatas jūsų tolimesniems žingsniams nuo kurių priklausys gynybinės operacijos sėkmė.

Padėti konkurentui jus pulti. Keistai skamba. Prieš jus prasidėjo informacinė ataka, o jūs vietoj to, kad gintumėtės padedate šiai atakai ir konkurentui. Šuo pakastas yra tame, kad jūs naudojate grubius, šiurkščius metodus. Skleidžiate visiškas nesąmones, tikrovei neatitinkančią informaciją. Svarbiausias jūsų tikslas viską privesti prie absurdo. Visa informacija paskleista viešumoje taps absurdiška ir jokios žalos ji jums nepadarys.

Užtvindyti  informacinę erdvę informacijos srautu. Jūsų konkurentas skleis informaciją gerai paruoštą, parinks tinkamiausius skleidimo kanalus. Jis tikėsis, kad reikalingų žmonių ar grupės žmonių ar visuomenės nuomonė bus suformuota. Tačiau tuo pačiu metu viešojoje erdvėje jūs pradedate skleisti  labai daug informacijos ta pačia tema, tačiau neaiškios, supainiotos, klaidinančios ir suveltos. Šio gynybinio metodo tikslas padaryti taip, kad niekas nieko nesuprastų, kad paskęstų informacijos sraute ir galų gale į viską numotų ranka. Nuomonė nesuformuota, užsakovas nepatenkintas. Jūs apsisaugojote.

Pakeisti taikinį. Visuomenę sudominti kitu daug įdomesniu ir svarbesniu įvykiu. Konkurentas pradėjo prieš jus informacinę ataką. Išspausdino kompromituojančią medžiagą, kuri lietė kokį nors vieną faktą. Konkurentas tikisi, kad šios informacijos pagrindu prasidės visuomenėje diskusijos, apie ją rašys kiti laikraščiai, komentuos specialistai ir sniego gniūžtė įsibėgės. Žodžiu situacija įgaus pagreitį ir padarys savo darbą. Tačiau jūs, iš anksto supratę konkurento tikslus ir užmojus, nusprendėte pakeisti visuomenės susidomėjimą į kitą objektą. Jūs organizuojate tikrą ar netikrą, tačiau labai įdomų ir skandalingą faktą ir pradedate jį eskaluoti. Vienu metu viešojoje erdvėje atsiradusios dvi skandalingos temos praranda efektyvumą ir nepadaro didelės žalos.

Papirkti viešųjų ryšių darbuotojus ar  visą agentūrą. Kartais toks metodas yra siūlomas ir kartais verslininkai juo pasinaudoja. Retais atvejais padeda. Sugriauna konkurento planus, nes juodųjų technologijų viešųjų ryšių profesionalai sutinka už didesnius pinigus (nebūtinai korupcija, gali būti pelningi užsakymai) nutraukti pradėtą operaciją. Tačiau dažniausiai šis metodas yra neefektyvus ir pavojingas. Reikia būti atidžiam ir neprisidaryti didesnės bėdos.  Jeigu informacinė ataka yra vykdoma prieš jus, tai bandymai papirkti vykdytojus bus panaudoti kovai prieš jus.

Dėl rinkos vyksta nuolatinė kova.  Kova arši ir agresyvi. Visi puikiai supranta, kad nuo konkurencinės kovos rezultatų padidės arba sumažės

Turtingiausia ir protingiausia pasaulio valstybė nesusitvarko su savo paslaptimis. Daugiausia pinigų skirianti valstybės paslapties apsaugai šalis nesugeba apsaugoti savo paslapčių.

Buvęs Jungtinių valstijų Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas Edvardas Snoudenas (Edward Snowden) iš labiausiai pasaulyje saugomo objekto išnešė tūkstančius slaptų dokumentų ir juos paviešino. Nei viena apsaugos užtvara jo veiksmų nesustabdė, nei vienas apsaugininkas, kontržvalgybininkas jo laiku neidentifikavo. Visi suprato, kad NSA yra apvogta tik tuomet, kai pats E.Snoudenas apie tai viešai pranešė ir prisipažino.

Buvęs Jungtinių valstijų armijos žvalgybos padalinio specialistas B.Maningas išnešė tūkstančius failų iš slaptos duomenų bazės. Jis perdavė slaptus duomenis apie Afganistane vykdomas slaptas operacijas, apie JAV diplomatų rašomus informacinius pranešimus centriniam aparatui. Paprastas, eilinis armijos žvalgybos padalinio analitikas sugebėjo išnešti itin vertingą informaciją ir ją paviešinti visam pasauliui. Neįtikėtinas dalykas.

Kinų hakeriai sugebėjo du kartus įsilaužti į Jungtinių valstijų Personalo valdymo tarnybos kompiuterius ir pavogti 18 milijonų valstybės tarnautojų, karininkų, žvalgybos pareigūnų personalinius duomenis. Personalo valdymo tarnyba tikrino kandidatų į darbą patikimumą. Visi tie, kurie norėjo dirbti valstybės tarnyboje, tarnauti kariuomenėje ar saugumo struktūrose ir pagal pareigas privalėjo gauti leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptimi turėjo būti Personalo valdymo tarnybos patikrinti. Visų jų slapti personaliniai duomenys – vardai, pavardės, asmens kodai, ligos, skolos, giminės, vaikai, turtas, buvęs ir esamas darbas, silpnybės, turėtos problemos – atsidūrė Kinijos žvalgybos rankose. JAV saugumo sistema nesugebėjo apsaugoti personalinių itin svarbių valstybei žmonių duomenų.

Tai tik keletas stambiausių ir didžiausią žalą valstybei atnešusių pavyzdžių. Yra šimtai kitų informacijos nutekintojų istorijų, kurios tapo žinomos ir buvo ištirtos. O kiek tokių istorijų yra nežinoma? Įmonės patiria nuostolius ir kartais pačios išsiaiškina išdaviką, tačiau tyli, niekam apie tai nepasakoja ir istorijos neviešina, nes jos nenori, kad jų partneriai, klientai, tiekėjai suabejotų jų gebėjimu saugoti savo ir jų paslaptis. Įmonės brangina savo reputaciją.

Kas pasidarė Jungtinėms valstijoms? Kodėl valstybės paslaptį sudaranti informacija nėra apsaugota? Jeigu JAV negali apsaugoti valstybės paslapčių, tai ką kalbėti apie kitas valstybes arba apie Lietuvą?

Ekspertų teigimu silpniausia grandis informacijos saugumo srityje yra žmogus. Valstybės institucijos, saugumo tarnybos, kontržvalgyba kreipia didelį dėmesį kompiuterinių tinklų apsaugai, fizinei saugai, tačiau mažai dėmesio skiria darbuotojų veiklos kontrolei ir jų patikimumo tikrinimui. Darbas su darbuotojais yra apleistas.

Pavyzdžiui įmonės, įstaigos, organizacijos skiria milijonus dolerių fizinei saugai. Išstato visur video kameras, signalizacijas, visi praėjimai yra kontroliuojami, visur  stovi aukštos tvoros ir grotos. Atrodo pastatas, patalpos ar teritorija yra apsaugota kaip tvirtovė. Tačiau žmonės nebūna apmokyti, instruktuoti kaip jie turi elgtis, kas jiems yra galima, o kas yra draudžiama. Tačiau po patalpas, kurios neva yra saugomos kas tik nori tas ir vaikšto ir savo draugus vedžioja. Niekas nesilaiko nustatytų taisyklių, kurios, kaip dažniausiai atsitinka, yra užmirštos ir nukištos kažkur giliai stalčiuje.

Pavyzdžiui  įmonės skiria milijonus kompiuterinių tinklų apsaugai. Sukuria tas apsaugas, jas instaliuoja ir net taisykles surašo. Tačiau žmonės jomis nesivadovauja ir jų reikalavimų nesilaiko. Jie elgiasi taip kaip jiems yra patogiau, o vadovai nekreipia į tai dėmesio. Techninė pusė ir rašytinė būna sutvarkyta iki galo, tačiau žmogiškasis faktorius – darbuotojų apmokymai, nuolatinis instruktavimas, patikrinimai, jų veiklos kontrolė – beveik visada būna apleistas. Numeta taisykles ant stalo, liepia pasirašyti, kad susipažino ir visas kontrolės darbas baigiasi. Kaip darbuotojai laikosi taisyklių ir ar iš vis jų laikosi niekam neįdomu.

Ekspertai ištyrė daugiau kaip penkis šimtus informacijos nutekintojų bylų. Kalbėjosi su jais asmeniškai. Kalbėjosi su jų bendradarbiais. Susipažino su tūkstančiais dokumentų. Smulkiai išnagrinėjo kiekvieno nutekintojo gyvenimo ir išdavystės aplinkybes. Ekspertai nustatė, kad pagrindinis motyvas nutekinti informaciją buvo ne pinigai, ne noras tapti turtingu ar išspręsti savo materialines problemas, o nepasitenkinimas darbo atmosfera. Vadovas nepakėlė atlyginimo, o žadėjo, vadovas neskyrė premijos, bendradarbiui davė geresnį tarnybinį automobilį, kompiuterį, mobilųjį aparatą, vadovas neįvertino atlikto darbo arba jį įvertino netinkamai ir taip toliau ir panašiai. Yra šimtai priežasčių dėl kurių darbuotojas pradeda pykti ant savo vadovų, ant savo institucijos, ant savo valstybės ir pradeda bręsti išdavystei.

Ekspertai taip pat nustatė, kad įmonių, organizacijų ir institucijų vadovai yra patys nemaža problema. Jų pagrindinis darbas vadovauti įstaigai ir padaryti taip, kad įstaiga jai priskirtas funkcijas vykdytų efektyviai ir laiku. Į saugumo spragas ir problemas jie kreipia mažai dėmesio. Dažnai vadovai galvoja, kad saugumas yra perteklinis dalykas, kuris tik trukdo įstaigai normaliai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas. Jų įsitikinimu svarbiausia, kad yra įdiegtos fizinės saugos priemonės: video kameros, tvoros, praėjimo kontrolės. Į personalo patikimumą jie dėmesio nekreipia. Atrodo, kad visi žmonės turėtų būti sąmoningi ir niekam neišduoti valstybės paslapčių. Atrodo, kad užtenka trenkti kumščiu į stalą, aprėkti pavaldinį ir visos paslaptys bus apsaugotos. Deja, tai yra visiškai klaidingas supratimas, kuris vėliau ar anksčiau priveda įmonę prie didelių nuostolių.

Turtingiausia ir protingiausia pasaulio valstybė nesusitvarko su savo paslaptimis. Daugiausia pinigų skirianti valstybės paslapties apsaugai šalis nesugeba apsaugoti savo paslapčių. Buvęs

Kokius psichologinius spaudimo metodus naudoja aferistai derybų metu?

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su aferistu. Ne visi yra nukentėję nuo jų, tačiau susidūrę tai jau tikrai. Galėtume papsakoti ne vieną įdomią ir pamokančią istoriją. Aferistai yra didelė problema versle. Su tokiu teiginiu, greičiausiai, sutiks visi.  Jie yra sukčiai ir apgavikai, kurie sugeba „apsukti aplink pirštą“ net patį atsargiausią verslininką ir pridaryti jam didelių nuostolių. Į šią problemą reikia žiūrėti  rimtai.

Šiame straipsnyje pakalbėsime ne apie aferistų darbo metodus, o apie aferistų naudojamus psichologinius spaudimo triukus derybų metu. Aferistai yra geri psichologai. Jie jaučia žmogų ir žino kaip jį išnaudoti. Savo sugebėjimus jie puikiai naudoja derantis su verslininkais. Ne vienas verslininkas yra nukentėjęs nuo aferisto psichologinio spaudimo ir tokiu būdu pasirašęs nenaudingą  sutartį. Todėl verslininkai turi žinoti aferisto naudojamus spaudimo metodus, juos laiku atpažinti ir imtis priemonių jiems neutralizuoti.

Taigi kokius psichologinius spaudimo metodus naudoja aferistai derybų metu.

Augantis reikalavimas. Metodo elgesio taktika yra tokia, kad jeigu derybų metu nusileidote aferistui nors truputį, tai jis reikalaus iš jūsų dar didesnių nuolaidų. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jis ne prašys jūsų nusileisti, bet reikalaus. Jis spaus jus iki paskutinės derybų minutės. Dėl aiškumo galima panagrinėti pavyzdį. Aferistas ir klientas susitiko derėtis dėl sutarties kainos. Aferistas klientui ilgą laiką pasakoja, kad dėl ekonominės krizės jo bendrovė patiria didelius nuostolius, kad finansiniai rodikliai yra blogi. Aferistas paprašo kliento nuleisti nors penkis procentus. Klientas sutinka ir iš karto gauna aferisto reikalavimą nuleisti dar dešimt procentų. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad aferistas pamatė, kad jūs sprendimą nuleisti kainą priėmėte vadovaudamiesi emocijomis t.y. gailesčiu, o ne protu ir nauda. Aferistui tai reiškia,kad jūs esate emocingas ir jautrus žmogus, todėl iš jūsų galima išspausti daugiau.

Jeigu atpažinote tokį aferisto elgesį sustabdykite jį ir pasakykite, kad jūs žinote šio žaidimo taisykles ir pagal jas nesiruošiate žaisti. Parodykite jam, kad jo triukai naudos neduos.

Šantažas, gąsdinimas. Derybų metu aferistas pradeda jus šantažuoti ir reikalauti pasirašyti jums nenaudingą sutartį. Jis tikisi iššaukti jūsų baimės jausmą. Jis tikisi, kad jūs priimsite sprendimą vadovaudamasis baimės jausmu, o ne protu.

Šį aferisto elgesio metodą atpažinti lengva. Yra sakoma, kad šantažu užsiima arba visiški kvailiai arba tikri banditai.  Reikia realiai įvertinti situaciją ir jos pasekmes. Jeigu tai kvailiai, tai paprasčiausiai į jų grasinimus nereikia kreipti dėmesio. Būtina jiems paaiškinti, kad gyvenime yra susidūrę su didesnėmis problemomis. Jeigu tai tikri nusikaltėliai, tai problema rimta. Reikia imtis apsaugos priemonių. Vilkinti derybas, aiškinti, kad jūs visiems nenumatytiems atvejams turite parengę kontrpriemones. Psichologai teigia, kad neapibrėžtumas, neaiškumas sukelia banditams nerimą ir kartais jie atsisako savo ketinimų.

Perėjimas į asmeniškumus. Aferisto tikslas, naudojant šią elgesio taktiką, yra išmušti jus iš vėžių, apsunkinti jūsų gebėjimą objektyviai vertinti situaciją. Jis tikisi, kad jūs tinkamai neįvertinsite grėsmių ir priimsite jam naudingus sprendimus. Derybų kulminacijos metu aferistas į jus kreipiasi vardu tipo „Jonai, kaip vyksta jūsų  kova su Petru?“ arba „Girdėjau, kad jūsų sūnus serga. Įdomu kokia jo savijauta šiandien?“ Toks aferisto elgesys ir priimta taktika išverčia iš koto patį stipriausią derybininką. Jam tikrai prireikia laiko atsigauti ir mintimis grįžti į derybų smulkmenas. Ne visi žmonės gali greitai sureaguoti ir dirbti toliau lyg niekur nieko neįvyko.

Jeigu aferistas panaudojo tokią elgesio taktika derantis su jumis, tai geriausias būdas yra sustabdyti derybas ir padaryti trumpą pertrauką. Jos metu paklauskite aferisto, kodėl jis taip kvailai elgiasi ir kokių jis tikisi pasiekti tikslų. Paaiškinkite, kad derybas toliaus reikia vesti nenukrypstant į kitas su derybomis nesusijusias problemas ar klausimus.

Geras ir blogas tardytojas. Ši aferisto elgesio taktika yra sena ir visiems gerai žinoma. Tačiau, kaip ten bebūtų, dažnai ant šio kabliuko užkliūna verslininkai. Tai atsitinka todėl, kad žmogus, kuris patiria grubų,agresyvų psichologinį spaudimą, pradeda ieškoti pagalbos, paramos ar išeities iš situacijos. Ir jeigu šalia atsiranda „gerietis“, tai žmogus kartais aklai sutinka su „geriečio“ pasiūlytomis sąlygomis. Aferistas gauna to ko norėjo.

Specialistai teigia, kad į šią elgesio taktiką reikia reaguoti ramiai. Paaiškinti aferistui, kad šis triukas nepraeis ir rezultatų neduos. Elgtis su blogiečio ir geriečio vaidmenį vaidinusius aferistus vienodai.

Stresinė situacija. Aferisto tikslas sudaryti tokią aplinką derybų metu, kad ji jus išvestų iš proto, kad jūs kuo greičiau norėtumėte iš šios aplinkos pasitraukti. Todėl greitai pasirašote sutartį, nesiginčijate, nesiderate ir kuo greičiau paliekate nemalonią atmosferą. Pavyzdys: Klientas atvažiavo pas kitą klientą pasirašyti sutarties. Derybų metu kabinete tvyrojo bjaurus garsas. Už lango vyko statybos ir kažkas gręžė betone skyles, skaldė bentoną. Neiškentęs klientas išėjo į lauką parūkyti. Prie jo prisijungė statybininkas. Klientas paklausė, ką jūs čia statote. Statybininkas atsakė, kad jokios statybos nevyksta. Paprasčiausiai jį pasamdė, gerai sumokėjo ir paprašė kelias valandas gręžti ir skaldyti betoną. Jis pats nesuprato kam viso to reikia. Tačiau jam sumokėjo gerus pinigus ir todėl nesunku imituoti darbą.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad galimi trys verslininko elgesio variantai žinant,kad aferizmo problema egzistuoja. Pirmas variantas. Viską užmiršti, nesiimti jokių apsaugos ar prevencinių priemonių. Mąstant apie tai, kad aferistai nepadarys žalos. Antras variantas. Imtis griežtų priemonių. Pasamdyti saugos tarnybas arba įdarbinti saugumo darbuotojus, kurie laikas nuo laiko stebėtų jūsų aplinką ir praneštų apie aferistus, jeigu tokie pasirodytų. Trečias variantas. Į viską žiūrėti ir viską vertinti realiai. Reikia apsisaugoti nuo galimų aferistų veiksmų. Prieš pasirašant sutartį su potencialiu klientu, prieš priimant naują darbuotoją reikia išsiaiškinti ar jis yra patikimas ar galima su juo dirbti? Tokią užduotį puikiai ir gana pigiai atliks bet kuri informacijos rinkimu užsiimanti privati bendrovė arba atsakingas už bendrovės saugumą darbuotojas.

Kokius psichologinius spaudimo metodus naudoja aferistai derybų metu? Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su aferistu. Ne visi yra nukentėję nuo

Apie šią operaciją žinojau aš ir tu,- pasakė „Daktarė Frau“. Išsitraukė iš stalčiaus pistoletą ir nušovė išdaviką belgą. Ji nedavė jam laiko pasiteisinti.

Tai vokiečių žvalgybos mokyklos, buvusios Antverpene, vadovė „Daktarė Frau“. Tikroji jos pavardė Jelizaveta Šragmiuler. Ši moteris yra laikoma viena iš geriausių žvalgybininkų pasaulyje. Ji pati nerinko informacijos, ji rengė žvalgus, agentus ir jiems vadovavo. Jos sukurti ir vadovaujami agentūriniai tinklai Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Skandinavijoje davė puikius rezultatus. Kartais Vokietijos kariuomenės generalinis štabas labiau pasitikėdavo jos, o ne kariuomenės žvalgybos pranešimais.

Apie ją yra sukurta daug legendų. Niekas tiksliai negali pasakyti iš kur ji yra ir ką ji darė iki tampant žvalgybos mokylos vadove. Niekas tikslai negali pasakyti ką ji veikė palikusi mokyklos vadovo postą. Apie ją daugelis sako, kad ji galėjo viena laimėti Pirmąjį pasaulinį karą, kad ji sugebėjo šimtus kartų apgauti kitų šalių kontržvalgybos specialistus ir vedžioti juos už nosies. Fašistinės Vokietijos propagandinė mašina dažnai naudojo „Daktarės Frau“ vardą kareivių koviniai dvasiai pakelti. Apie ją yra sukurti keli filmai.

Jelizaveta Šragmiuler žvalgų mokyklai pradėjo vadovauti būdama 45 metų. Ji puikiai atrodė, buvo labai griežta, negailestinga, net žiauri, punktuali ir  niekada nestokojo energijos.

Perėmusi žvalgybos mokyklos vadovavimą ji aptiko, kad mokykla yra stipriai apleista. Paruošti žvalgai ir agentai buvo nelojalūs, dirbo už pinigus. Kas daugiau sumokės, tam informaciją ir teiks. Ji nusprendė atsikratyti nelojalių ir netinkamų žvalgų. Vadovavosi dviem principais: geriau mažiau, bet kokybiškiau ir patikimiau, bei žvalgai turi labiau bijoti jos, nei priešo.

Nepatikimų, nesąžiningų ir šiaip netikusių žvalgų ji atsikratė priešų kontržvalgybos pagalba. Ji ne tik jų atsikratė, bet juos išnaudojo savo tikslams. Vienus ji išduodavo priešo kontržvalgybai.   Siųsdavo žvalgą į  kitą šalį. Duodavo jam lengvą užduotį. Pati per savo kitus agentus perduodavo informaciją apie šnipą priešo kontržvalgybai. Jie šnipą sugaudavo. Šnipams karo metu būdavo viena bausmė – mirtis (sušaudydavo, pakardavo arba nukirsdavo galvą, tai priklausė, kurioje šalyje šnipas pakliūdavo į kontržvalgybos rankas).

Kitus ji išnaudodavo siekdama suklaidinti priešo kontržvalgybą. Ji siųsdavo į užsienį jai neįtikusį žvalgybininką. Jį įskūsdavo. Kontržvalgyba sulaikydavo, teisdavo ir nubausdavo. Tačiau tuo pačiu metu ji siųsdavo į šio šnipo vietą kitą, tikrą ir patikimą žvalgą, kuris lengvai įvykdydavo užduotis todėl, kad kontržvalgyba buvo atsipalaidavusi ir džiaugėsi pagautu laimikiu.

Šias nereikalingų žvalgų atsikratymo operacijas „Daktarė Frau“ nelaikė paslaptyje. Atvirkščiai, ji viešino šią informaciją, liepdavo mokyklos klausytojams apie operacijas diskutuoti. Ji norėjo visus įbauginti, parodyti jiems, kas jų laukia, jeigu jie išduos, bus nelojalūs jai ir Vokietijai.

Sąjungininkų žvalgybos labai stengėsi patekti į „Daktarės Frau“ mokyklą, o vėliau agentūrinį tinklą. Jie norėjo sužinoti ir perprasti jos veiklos metodus. Jie daugelį kartų bandė infiltruoti savo agentus, tačiau nesėkmingai. Sėkmė juos lydėjo vieną kartą. „Daktarės Frau“ mokyklos klausytoju tapo belgas. Jis, jo pačio manymu, per trumpą laiką įgavo mokyklos vadovės pasitikėjimą. Pradėjo gauti informaciją ir ją siųsti sąjungininkų žvalgyboms.

„Daktarė Frau“ atskleidė jam paslaptį. Ji pasakė, kad su labai svarbia užduotimi į Šotlandiją, Angliją ir Prancūziją siunčia agentą. Belgas šią informaciją perdavė savo šeimininkams. Anglijos kontržvalgyba nusprendė nesuimti šnipo, o tik stebėti ką jis daro, su kuo susitinka. Jie bijojo, kad šnipo suėmimas atskleis jų agentą vokiečių žvalgybos mokykloje. Tačiau Prancūzijos kontržvalgyba sulaikė šnipą ir apkaltino jį šnipinėjimu.

Apie savo žvalgo sulaikymą sužinojo „Daktarė Frau“. Ji iškvietė belgą į savo kabinetą ir pasakė, kad apie šią operaciją žinojo ji ir belgas. Ji išsitraukė pistoletą ir nušovė sąjungininkų agentą. Ji nedavė jam laiko pasiaiškinti, pasiteisinti. Jos šie klausimai nedomino.

„Daktarė Frau“ buvo pirmoji, kuri pranešė Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininkui generolui Erich von Falkenhayn apie sąjungininkų slaptą ginklą tankus  ir apie pasirengimą juos masiškai panaudoti mūšyje. Jos agentai pranešė, kad sąjungininkai rengiasi panaudoti tankus karo mūšyje. Agentai pateikė tanko techninius duomenis, specifikacijas, brėžinius. Visą šią informaciją į generalinį štabą išsiuntė „Daktarė Frau“.

Tačiau generalinio štabo viršininko patarėjai, padėjėjai ir kitokie ekspertai patarė generolui į šią informaciją nekreipti dėmesio, nes ji yra iš fantastikos srities ir klaidinanti. Jie teigė, kad jeigu ir būtų tokio tipo ginklas, kaip juos pateikė „Daktarė Frau“, tai šiuos ginklus laisvai sunaikintų artilerija ir minos. Generolas Erich von Falkenhayn paklausė savo patarėjų.

Prie Kambrė miesto įvyko mūšis, kurį laimėjo sąjungininkai. Mūšyje ypatingą ir lemiamą rolę atliko tankai. Vokiečių karininkams tai buvo staigmena. Jie nežinojo, kaip tankus sustabdyti.

„Daktarė Frau“ ir jos teikiama informacija buvo reabilituota. Ji įgavo dar didesnį, nei turėjo anksčiau pasitikėjimą ir autoritetą. Pagal legendą, o gal tai buvo tikrovėje, dabar niekas tai negali patvirtinti, „Daktarė Frau“ atsilygino generolo Erich von Falkenhayn vyriausiajam patarėjui. Ji nusiuntė jam agentūrinį pranešimą apie sėkimingą tankų panaudojimą mūšyje ir apie patirtus vokiečių kariuomenės nuostolius. Prie pranešimo pridėjo pistoletą. Patarėjas užuominą suprato. Jis nusišovė.

„Daktarės Frau“ žvalgybos mokykloje daugiausia mokėsi užsienio piliečiai. Jie būdavo užverbuojami vokietijos žvalgybos ir siunčiami į žvalgybos mokyklą esančią Antverpene. Viena iš tokių žvalgių buvo švedė „Ieva“.

Ji kilusi iš Švedijos. Jos tėvas buvo švedas, o motina danė. Ilgą laiką dirbo turtingo ir kilmingo vokiečio šeimoje guvernante. Tuo metu ją užverbavo vokietijos žvalgyba ir nusiuntė mokytis pas „Daktarę Frau“. „Ieva“ tapo puikia žvalgybininke.

Ji „Daktarei Frau“ papasakojo apie savo pažįstamą, kilusią iš kilmingos šeimos ir įtakingą anglę. „Daktarė Frau“ panaudojo šią jos pažintį žvalgybinei operacijai. Ji išsiuntė „Ieva“ į Angliją ir liepė jai parašyti laišką kilmingai anglei ir paprašyti jos padėti rasti darbą kokioje nors Anglijos valstybinėje įstaigoje. „Ieva“ greitai įsidarbino Anglijos pašte. Kadangi ji žinojo kelias kalbas, tai tapo atsakinga už laiškų kontrolę.  Ji skaitydavo laiškus, o įtartinus perduodavo Anglijos kontržvalgybai. Ji kontroliavo susirašinėjimą. Vienus laiškus perduodavo, o kitus, svarbius ne.

„Ieva“ buvo labai energinga ir aktyvi šnipė. Ji nustatė kontaktus su Anglijos valdininkais ir karininkais. Susitikinėdavo su jais ir bandė išgauti iš jų informaciją. Ji domėjosi kariniais klausimais. Ją domino ginkluotė, kariuomenės judėjimai, karinis jūrų laivynas ir visa kas yra susiję su karu.

Tačiau „Ieva“ buvo per daug smalsi, nesisaugojo ir nesilaikė konspiracijos reikalavimų. Ji per daug atvirai klausinėdavo karininkų iš kur jie atvyko, kokius naudoja ginklus, kiek jų yra, ką jie rengiasi daryti ir taip toliau ir panašiai. Šis jos domėjimasis pateko į Anglijos kontržvalgybos akiratį. Jie nusiuntė jai du jaunus karininkus su specialia užduotimi. Šie karininkai atskirai vienas nuo kito turėjo „Ievai“ pranešti apie slaptą ginklą ir kad šis ginklas greitu laiku bus atgabentas į Angliją iš Jungtinių Amerikos valstijų. „Ieva“ informaciją persiuntė į iš anksto sutartą užsienio adresą. Laiškas pateko į Anglijos kontržvalgybos rankas. „Ieva“ buvo pagauta ir nuteista mirties bausme. Anglijos karalius mirties bausmę pakeitė į kalėjimą iki gyvenimo pabaigos. Pasibaigus karui anglai išsiuntė „Ievą“ iš šalies.

„Daktarė Frau“ pasižymėjo ne tik puikių agentūrinių tinklų kūrimu ir jiems vadovavimu, ji sukūrė kodus, skirtus perduoti informacijai. Vėliau šiais kodais naudojosi kitų šalių žvalgybos.

„Daktarė Frau“ sukūrė agentūrinį tinklą rinkti informacijai apie Anglijos jūrų karinį laivyną. Ji išsiuntė į miestus, kuriuose yra šis laivynas savo agentus.  Londone įkūrė priedanginę kompaniją „Dirks and company“, kuri prekiavo cigarais. Į šią kompaniją agentai iš kitų miestų siųsdavo užsakymus cigarams. Kompanija „Dirks and company“ užsakymus persiųsdavo į savo  pagrindinį ofisą esantį Roterdame.

Buvo labai stebėtina ir keista, kad daugiausia cigarų užsakinėjo jūrų uostus turinitys miestai: Portsmutas, Čatema, Davenportas, Duvra. Pavyzdžiui būdavo toks užsakymas: atsiųsti 10 000 Havana cigarų, 4 000 Rotšildo cigarų ir 3 000 Corona cigarų. Tikrovėje tai reikšdavo, kad jūrų uoste šiuo metu yra 10 eskadrinių minininkų, 4 kreiseriai ir 3 minų traleriai.

Kitas „Daktarės Frau“ sukurtas agentūrinis tinklas koduotai informacijai perduoti naudojo markutes. Prieš operaciją žvalgybininkai sutardavo ką reiškia viena ar kita markutė, tuo labiau daug markučių buvo su tinkamais atvaizdais: kareivis, laivas, uostas, ginklai ir taip toliau. Vėliau žvalgai siųsdavo informaciją iš Anglijos į kitus jiems iš anksto nurodytus užsienio adresus. Jie neva prekiavo markutėmis. Jie siūlė pirkti arba parduoti markes. Iš tikrųjų žvalgams laiškuose reikėdavo nurodyti markutę ir prie jos parašyti skaičių. Visa informacija apie Anglijos kariuomenę patekdavo pas „Daktare Frau“.

Reikia pripažinti, kad Britanijos kontržvalgyba visais laikais buvo stipri ir puikiai atliko savo darbą. Ji ne vieną „Daktarės Frau“ agentą suėmė ir nuteisė. Ji ne vieną „Daktarės Frau“ sukurtą agentūrinį tinklą nukenskmino ir sunaikino. Tačiau Anglijos garsūs kontržvalgybininkai pripažino, kad „Daktarė Frau“ yra labai rimta ir pavojinga priešininkė.

Jelizaveta Šragmiuler gyveno iki 1940 m. Jos gyvenimo pabaigos istorija yra paini ir neaiški, kaip ir visas jos gyvenimas. Vieni šaltiniai teigia, kad ji paskutines dienas praleido Šveicarijoje, gyveno labai skurdžiai ir sirgo tuberkulioze. Ja niekas nesirūpino, visi apleido. Kiti šaltiniai teigia, kad ji puikiai gyveno Miunchene ir dirbo universitete. Turėjo profesorės laipsnį  ir gerai uždirbdavo.

Apie šią operaciją žinojau aš ir tu,- pasakė „Daktarė Frau“. Išsitraukė iš stalčiaus pistoletą ir nušovė išdaviką belgą. Ji nedavė