2020/10/24

Įstatymus Reikia Skaityti tarp Eilučių

Neseniai spaudoje skaičiau, kad Seimo nariai labai nustebę, jog kriminalinės žvalgybos institucijų darbuotojai skirtingai traktuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas. Jie skirtingai interpretuoja sąvoką privatus asmens gyvenimas. Jie skirtingai supranta įstatymo nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą.

Pabandžiau grįžti į senus laikus ir save įsivaizduoti pareigūnu, kuris griežtai vadovaujasi politikų priimtais įstatymų reikalavimais. Užbėgant už akių, turiu atvirai pasakyti, kad įstatymo nuostatos mane nuvedė į gilią aklavietę, iš kurios neradau išėjimo.

Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinę žvalgybą. Įsivaizduokite, kad jūs esate kriminalinės žvalgybos institucijos pareigūnas.

Jūs gavote informaciją apie galimai vykdomą nusikalstamą veiklą. Jūs, gavę savo vadovų leidimus, pradedate kriminalinės žvalgybos tyrimą. Gaunate reikalingus teismo leidimus klausytis tyrimo objekto, kurį įtariate darant nusikaltimą, pokalbių telefonu, skaityti objekto rašomus ir gaunamus laiškus, stebėti jo veiksmus kompiuteryje, fiziškai sekti ir rinkti apie jį informaciją.

Informaciją apie asmens veiklą renkate mėnesį, pusę metų, dvejus metus (sunku protu suvokti, tačiau taip pasitaiko) ir pagaliau nustatote, kad asmuo nedaro nusikaltimų, kad jūsų gauta pirminė informacija, kurios pagrindu pradėjote tyrimą ir dvejus metus sekėte žmogų, nepasitvirtino.

Ką darote toliau?

Kaip normalus, sąžiningas ir pareigingas pareigūnas jūs atsiverčiate Kriminalinės žvalgybos įstatymą, susirandate 5 straipsnio 7 dalį ir skaitote:

„Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.“

Perskaitėte ir viską supratote. Pirmas sakinys yra aiškus ir konkretus. Jūs žinote, kaip elgtis. Reikia nedelsiant nutraukti tyrimą ir sunaikinti visą apie asmenį surinktą informaciją.

Jūs parengiate reikalingus dokumentus ir einate pas savo tiesioginį viršininką (šis žodis geriau tinka nei vadovas) prašyti leidimo sunaikinti surinktą informaciją, nes žmogus nedaro nusikaltimų, nes reikia saugoti jo teises ir laisves.

Tačiau viršininkas, kuris yra daugiau patyręs, jums paaiškina, kad įstatymo straipsnį reikia perskaityti iki galo ir tik tada priimti sprendimą. Taigi jūs kartu su viršininku skaitote įstatymo 5 straipsnio 7 dalies antrą sakinį:

„Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.“

Skaitote vieną kartą, skaitote antrą kartą. Skaitote iš dešinės, pabandote iš kairės. Pasiimate popieriaus lapą, braižote ir bandote suprasti, ką jums nori pasakyti du vienas kitam prieštaraujantys to paties įstatymo sakiniai.

Iki antro sakinio viskas buvo aišku. Yra galimi du sprendimo būdai:

a) jeigu asmuo nedaro nusikaltimų ir pirminė informacija apie jo neva daromus nusikaltimus nepasitvirtino, tai tyrimas yra nedelsiant nutraukiamas, o informacija sunaikinama;

b) jeigu asmuo daro nusikaltimus, tai surinktos informacijos pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Trečio ar ketvirto, ar penkto sprendimo būdo paprasčiausiai negali būti. Demokratinėje valstybėje kitokio sprendimo nėra. Tačiau įstatymo antras sakinys jus visiškai supainioja. Jūs pradedate ginčytis su viršininku, bandote įrodyti jam, kad reikia vadovautis pirmu sakiniu, nes jis yra logiškas ir apsaugojantis žmogaus teises bei laisves. Viršininkas nepasiduoda. Ginčas baigiasi tuo, kad nusprendžiate eiti pas aukštesnį ir dar didesnę patirtį turintį viršininką. Ką jis pasakys, tą ir padarysim.

Didesnę gyvenimo patirtį turintis viršininkas jums paaiškina, kad nėra jokio reikalo blaškytis, ginčytis ir pyktis. Jeigu įstatymas yra painus ir nesuprantamas, tai reikia jį skaityti tarp eilučių. Juk politikai ar tie žmonės, kurie rengė įstatymą, nėra kvaili. Jie turi profesorių, mokslo daktarų laipsnius ir ilgus metus sėdi valdžioje, nejaugi, jūs galvojate, jie paėmė ir suklydo parašydami painias įstatymo nuostatas. Jie nesuklydo. Taip, matyt, reikia. Todėl reikia mokėti skaityti įstatymo nuostatas tarp eilučių. Jeigu įstatymas yra painus, tai reikia vadovautis savo ir valdžios interesais, o ne kažkokio abstraktaus žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Palinksėjome galvomis ir grįžome į savo kabinetus. Pirma pamoka. Savas kailis arčiau kūno. Jūs nesunaikinote surinktos informacijos apie žmogų, nors jis nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimų, o gal net yra pats sąžiningiausias žmogus valstybėje ar net pasaulyje, o įdėjote ją į duomenų bazę. O gal kada nors kam nors iš valdžios jos prireiks?

Įstatymus reikia skaityti tarp eilučių, o valdžią reikia suprasti be žodžių. Jei šiuos du dalykus išmoksite taikyti gyvenime, tai galite padaryti stulbinamą karjerą valstybės aparate.

Dalintis