2020/05/28

Iššūkis Britų Policijai: ar Moralu Naudoti Mirusių Vaikų Duomenis?

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian” žurnalistai ilgai spaudė policijos vadovybę, reikalaudami atskleisti tiesą apie mirusių vaikų identifikacinių duomenų naudojimą slaptose operacijose. Žurnalistai po ilgo tyrimo išsiaiškino, kad Metropoliteno policijos specialusis padalinys, kuris jau yra išformuotas, nesibodėjo savo slaptoje veikloje apsimetinėti seniai mirusiais asmenimis.

Britų policija dvejus metus laikėsi savo ir nesutiko prisipažinti bei atskleisti daugiau detalių apie mirusių vaikų duomenų panaudojimą rengiant fiktyvius dokumentus. Pareigūnai teigė, kad ši informacija sudaro valstybės paslaptį ir negali būti atskleista.

Žurnalistai buvo atkaklūs. Į pagalbą jie pasikvietė politikus, parlamento narius bei visuomenę. Bendromis pastangomis jiems galiausiai pavyko prakalbinti policijos vadovus. Šie pripažino, kad pareigūnai, dirbantys po priedanga, naudojo mirusių vaikų asmens duomenis. Policijos vadovybė patvirtino neprašiusi mirusių vaikų tėvų leidimo, tačiau ir toliau tvirtino, kad dirbo teisėtai ir įstatymų nepažeidė. Esą jos slapta veikla buvo nukreipta į visuomenės interesų gynimą, todėl yra morališkai pateisinama. Vadovai atsisakė viešai atsiprašyti mirusių vaikų tėvų.

Žurnalistai atskleidė, kad Didžiosios Britanijos policijoje buvo specialus padalinys, kurio pareigūnai kelis dešimtmečius dirbo po priedanga ir savo veikloje naudojo fiktyvius dokumentus. Dažniausiai būdavo paimami vaikų, kurie mirė būdami 3–15 metų amžiaus, duomenys.

Žurnalistai išsiaiškino 80 tokių atvejų, kai policininkai pasinaudojo velionių duomenimis. Jų pagrindu policija parengdavo fiktyvius asmens dokumentus: pasus, asmens korteles, draudimo korteles su numeriais, vairuotojo pažymėjimus ir t. t. Policininkai, naudodamiesi fiktyviais dokumentais, netikrais vardais ir pavardėmis, įsiskverbdavo į įvairias policiją dominančias visuomenines organizacijas. Dažniausiai tai būdavo ekstremistinės grupės, kurios savo veikloje naudojo arba galėjo panaudoti smurtą.

„The Guardian“ žurnalistams pavyko rasti ir prakalbinti kelis po priedanga dirbusius policininkus.

Vienas iš pareigūnų pasakojo 1993 metais visą vasarą su kolegomis praleidęs Nacionaliniame gimimo, santuokos ir mirties registracijos archyve. Jie ieškojo mirusių vaikų, kurių duomenys jiems geriausiai tiktų. Gimimo metai turėjo būti tokie patys kaip ir policijos karininko, vardų sutapimas būtų buvęs privalumas, o pavardė turėjo būti neįsimintina, neišsiskirianti ir ne itin populiari. Tokios pavardės, kaip Smithas, nėra tinkamos, nes taip pasivadinęs asmuo iš karto sukelia įtarimą. Vienas policininkas rado ketverių metų mirusio vaiko duomenis, kurie jam tiko. Kitas pasisavino aštuonerių metų per automobilio avariją žuvusio mažamečio, o dar kitas – šešerių metų vaikučio, mirusio nuo leukemijos, tapatybę.

Kai britų policininkai randa jiems tinkamus duomenis, jie privalo susikurti ir susigyventi su savo nauja biografija – legenda, t. y. su savo nauju gyvenimu. Jie turi surinkti informaciją apie vaiko tėvus, jų darbus, gyvenamąją vietą, įpročius. Jie turi viską permąstyti savo galvoje, įkalti sau, lyg jie iš tikrųjų tą kitą gyvenimą gyveno. Vienas iš policininkų pasakojo, kad jo pasirinkto vaiko tėvas buvo karinio jūrų laivyno karininkas. Jis save įtikinėjo, kad jo tėvas buvo labai griežtas, reikalavo disciplinos, kartais auklėdavo diržu. Visos šios detalės policininkams buvo reikalingos tam, kad apsaugotų save, o savo naujiems „bičiuliams“, kuriuos jie privalėjo slapta sekti, pasakotų ne tikrą gyvenimo istoriją, o fiktyvią, išgalvotą.

Policininkas, kuris rengiasi naudoti mirusio vaiko asmens duomenis, taip pat važiuoja į miestą, kuriame gyveno vaikas. Jis kelias savaites vaikšto po gatves, apylinkes, susipažįsta su aplinka, kurioje gyveno nepilnametis. Policininkas turi žinoti, kaip atrodo namas, kokiu autobusu vaikas važiuodavo į mokyklą, kaip atrodo mokykla, kokia šalia parduotuvė, kur yra paštas, jis turi atsiminti net kvapus, kurie sklinda iš kanalizacijos šulinio.

Kai policijos karininkas susigyvena su savo antruoju gyvenimu, jis būna pasiruošęs vykdyti slaptas užduotis po priedanga – įsiskverbti į ekstremistinių organizacijų gretas.

Šis darbas, prakalbintų policininkų teigimu, yra labai rizikingas. Nuo pat darbo pradžios jautiesi kitoks, jautiesi pažeidžiamas. Nuolat turi būti budrus. Juk organizacijos ar nusikalstamos grupuotės, kurios nariu tampa policininkas, gali patikrinti jį ir jo biografinius duomenis. Gali nuvažiuoti į jo buvusią gyvenamąją vietą. Buvo toks atvejis, pasakoja vienas iš policininkų, dirbusių po priedanga. Jis susidraugavo su mergina, kuri buvo stebimos organizacijos narė. Jie draugavo dvejus metus. Mergina įsimylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad po priedanga dirbusiam pareigūnui prireikė dingti. Mergina pradėjo jo ieškoti. Pagal prieinamus dokumentus ji patikrino meilužio gimimo duomenų tikrumą. Tačiau galiausiai ji nutraukė tyrimą. Jeigu ji būtų radusi netikrus pareigūno tėvus ir paklaususi jų, kur sūnus, operacija būtų sužlugdyta.

Policininkai taip pat pasakojo, kad labai sunku naudotis mirusio vaiko vardu ir pavarde. Nesmagu, kai ateina gimtadienio diena ir tave su tuo sveikina. Jauti, kad kažką darai ne taip. Juk vaiko nėra, jis miręs, o tu esi vos ne vagis, kuris pavogė nekalto asmens duomenis ir juos naudoja.

Kitas policininkas pasakojo, kad ilgą laiką negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis yra ne jis, o miręs vaikas. Juk jis pats turi šeimą ir mažų vaikų. Tokių pačių, kaip tas, kuris žuvo per automobilio avariją ar nuo kraujo vėžio. Sako dažnai, vėlai vakare atsigulęs lovoje, pagalvodavo „o kas aš toks esu“. Sąžinė grauždavo iš vidaus. Ir tokia savijauta ilgai nepraeidavo.

Didžiojoje Britanijoje toliau diskutuojama apie šį policijos naudojamą kovos su nusikaltėliais ar šiaip visuomenės ramybės drumstėjais metodą. Vieni teigia, kad jis nėra tinkamas, amoralus. Juk tėvų niekas neinformuoja, kad naudojamasi jų mirusių vaikų duomenimis. Juk niekas jų leidimo neprašo. Kiti teigia, kad šis metodas tinkamas, nes jis yra naudojamas kovai prieš nusikaltėlius, juo saugoma visuomenės gerovė nuo įvairaus plauko pavojingų žmonių, o mirusių vaikų dokumentų panaudojimas apsaugojo ne vieno po priedanga dirbusio pareigūno gyvybę.

Teisybės yra ir vienos, ir kitos pusės argumentuose. Tačiau įsivaizduoju situaciją, kai banditai išsiaiškina, kad vienas iš grupės narių yra išdavikas. Jie nori jam atkeršyti, tačiau jo niekur neranda. Jie nusprendžia keršyti tėvams. Juos randa, kankina, aiškina jiems, kad jie turi kentėti ir mirti dėl jų sūnaus (sūnaus, kurio seniai nėra, vietoj kurio yra pasilikęs tik skausmas ir atgaila) išdavystės. Įsivaizduoju, kokį dvigubą šoką patirtų tėvai. Juk jų mylimas vaikelis, būdamas vos kelerių metų, paliko šį pasaulį. Ką jis, ką jie ir kam blogo padarė?

Alfa.lt

Dalintis