2020/05/28

Didelės Pergalės ar Tamsios Verslo Schemos?

Kai užmeti akį į prezidentės Dalios Grybauskaitės atliktus kai kuriuos darbus, pamatai, kad daug dalykų ji darė teisingai ir visuomenei reikalingai, tačiau kiekvieną tą dalyką lydėdavo neaiškus, užmaskuotas ir neviešas privatus interesas, kuris visas, toks susidaro įspūdis, jos pastangas pavertė ne didelėmis pergalėmis, o neaiškiomis verslo schemomis, kurios visuomenei galimai yra daugiau žalingos nei naudingos.

Kaip iš tikrųjų yra, turi atsakyti prokuratūra. Turi, tačiau ar ji atsakys?

„Snoro” bankas. Prezidentė D. Grybauskaitė teisingai padarė, kad leido pradėti ikiteisminius tyrimus „Snoro” savininkų ir Lietuvos banko darbuotojų atžvilgiu. Ji teisingai padarė, kad leido Lietuvos bankui sutvarkyti „Snoro” banko problemas. Juk negalima žaisti žmonių indėliais ir juos visokeriopai kvailinti. Tikrai ten buvo daug gudravimo, manipuliavimo, sukčiavimo ir kitų negerų dalykų. Apie šio banko savininkų ir aukščiausių valdytojų veiksmus, kurie galimai buvo nusikalstami, apie šio banko savininkų galimai nusikalstamus ryšius su politikais bei Lietuvos banko darbuotojais taip pat buvo gerai žinoma. Niekas nedrįso imtis aktyvių veiksmų prieš banką ir nutraukti jo itin rizikingas veiklas. Prezidentė D. Grybauskaitė nepabūgo. Jai drąsos ir valios užteko.

Tačiau kam reikėjo naikinti patį banką? Dėl kokių priežasčių reikėjo iš karto tą pačią minutę padaryti valstybei nuostolį, siekiantį keletą milijardų litų? Reikėjo savininkus sodinti, o ne banką žlugdyti. Išėjo taip, kad Lietuvos banko prezidentės paskirta ir remiama vadovybė kartu su įvairiais konsultantais iš užsienio ir Lietuvos galimai neteisėtais metodais, o gal net ir nusikalstamais, atėmė iš kitų asmenų teisėtą verslą. Milijardinės žalos buvo galima išvengti. Šiuo metu prokuratūra atlieka ikiteisminius tyrimus ne tik buvusių banko savininkų, bet ir perėmėjų atžvilgiu.

Ūkio bankas. Situacija tokia pati, kaip su „Snoro” banku. Vladimiras Romanovas užsižaidė finansinėmis operacijomis, vaikščiojo plonu ledu, kiekvienu momentu bankas galėjo susidurti su sunkiai išsprendžiamomis problemomis. V. Romanovas, kaip ir banko „Snoras” savininkai, žmonių suneštus pinigus investuodavo į itin pavojingus ir rizikingus savo ar savo draugų projektus. Ūkio bankas nepasižymėjo skaidria veikla. Apie V. Romanovo ir jo artimiausių verslo partnerių veiklą teisėsauga taip pat seniai žinojo ir viską matė. Niekas jai neleido pradėti ikiteisminių tyrimų, sustabdyti galimai daromus pažeidimus ar net nusikaltimus. Prezidentė D. Grybauskaitė nepabūgo. Jai pakako valios ir ryžto imtis Ūkio banko problemų sprendimo. Šaunu ir pagirtina.

Tačiau kodėl reikėjo iš V. Romanovo atimti banką ir perduoti jį konkurentams? Kodėl reikėjo veikti galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus? Galima drąsiai teigti, kad grupė asmenų galimai neteisėtomis, o gal net ir nusikalstamomis priemonėmis perėmė neskaidrų, tačiau pelningą verslą iš kitų savininkų. Įvardykime dalykus tikraisiais vardais. Tarptautinėje rinkoje tokio tipo perėmimai vadinami reiderizmu. Žala Lietuvos piliečiams ir verslui padaryta. Nežinau, ar yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto banko perėmimo, tačiau viešoje erdvėje yra daug informacijos, kad perėmimas kirtosi su įstatymo raide ir vėliau ar anksčiau kažkas turės atsakyti į prokuratūros klausimus.

Dujų terminalas. Visi sutinka ir žino, kad jis yra reikalingas. D. Grybauskaitė ėmėsi ryžtingų veiksmų dujų terminalo statybai pradėti ir jį vykdyti. Projektas buvo sukurtas ir pradėtas įgyvendinti. Vėliau ar anksčiau terminalas tikrai bus pastatytas. Šaunu.

Tačiau mes jau seniai būtume turėję gamtinių dujų terminalą, jeigu ankstesnio projekto nebūtų sugriovusi mūsų valdžia. Jeigu buvo padaryta pirkimo procedūrų pažeidimų, tai reikėjo ne projekto įgyvendinimą nutraukti ir sužlugdyti, o kaltus valdininkėlius nuteisti. Tačiau buvo pasirinktas kitas kelias – griauti ir statyti iš naujo. Vyriausybė atsisakė milžiniškos ES paramos, kurios būtų užtekę regioniniam terminalui pastatyti. Vietoje to ji pasirinko konsultantų pasiūlytą socializacijos mokestį ir papildomai apmokestino kiekvieną dujų vartotoją. Mes kiekvieną dieną už laivo nuomą mokėsime beveik pusę milijono litų. Iki šios dienos neaišku, kas buvo pagrindinis tokios didelės talpos laivo-saugyklos pirkimo iniciatorius? Kur dėsime dujas? Sako, kad Estija, Latvija ir net Suomija pirks. Tačiau šios šalys ruošiasi statyti savo terminalus ir, greičiausiai, už ES lėšas. LR Seimo specialioji komisija nustatė nemažai galimai padarytų įstatymų pažeidimų. Kiek yra žinoma, prokuratūra bei Viešųjų pirkimų tarnyba yra susidomėjusios procesais, susijusiais su gamtinių dujų terminalo statyba. Klausimų yra daugiau nei atsakymų.

Ignalinos atominė elektrinė. Daro, daro ir neuždaro. Prezidentės globoje buvusi konservatorių valdžia ėmėsi aktyvių priemonių tam, kad būtų kuo greičiau išspręstos problemos, susijusios su IAE uždarymu. Užtenka leisti milijonus vėjais ir vilkinti darbus. Būtina kuo greičiau uždaryti IAE. Tikslas aiškus ir reikalingas. Šaunu. Reikėjo tik džiaugtis tokia iniciatyva.

Tačiau tikrovėje viskas atsitiko kitaip. Milijonai didesniu pajėgumu nuėjo vėjais, o IAE darbai ne paspartėjo, o sulėtėjo. Milijonai buvo išleisti vidiniams tarp Energetikos ministerijos, IAE vadovybės ir generalinio rangovo „Nukem Technologies“ ginčams spręsti. Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius yra tai patvirtinęs. Vėliau paaiškėjo, kad konteineriai net negalėjo būti ginčo objektu. Beveik visi jie buvo pripažinti saugūs ir tinkami eksploatuoti. Milijonai išleisti, konsultantų ir teisinių paslaugų pirkimo procedūros pažeistos. Prokuratūra pradėjo domėtis, kur dingo pinigai? Ar pagrįstai jie buvo išleisti? Ar išleistos dešimtys milijonų litų davė ekonominę naudą ir efektą?

Visagino atominė elektrinė. Nauja atominė elektrinė Lietuvai yra reikalinga. Taip buvo nusprendę politikai, kurie šokinėjo pagal „Maximos” vyrukų dūdelę. Gražu buvo žiūrėti, kaip valdininkai, verslininkai, politikai bandė visaip aptarnauti, patarnauti ir pasigerinti „Maximos” savininkams. LEO LT projektas buvo geras projektas, tačiau su labai ryškia korupcine uodega. Privatus interesas net nebuvo slepiamas. Jis buvo įteisintas įstatymais ir susitarimais. O kam slėpti? Štai kokį lygį buvome pasiekę! Prezidentė turėjo pakankamai valios ir ryžto šį privatų interesą iš projekto išstumti. Tai nebuvo paprastas sprendimas. Juk „Maximai” dirbo vos ne visas Seimas. Niekas nedrįso prieštarauti.

Tačiau tuometinė valdžia kartu su prezidente nusprendė, kad visą LEO LT projektą reikia sugriauti, sunaikinti, o ant jo pamatų statyti naują. Iš principo būtų visiškai užtekę atšaukti ir panaikinti privatų „Maximos” interesą ir reikėjo toliau dirbti, nes įdirbis buvo padarytas didelis. Pasakė ir padarė. Viską sugriovė, išspardė, o „Maximai” sumokėjo be jokių derybų ir iš karto beveik septynis šimtus milijonus litų. Vietoje griuvėsių valdžia kartu su konsultantais pradėjo statyti Visagino atominę elektrinę kitą, ne tą, kurią statė iki šiol. Ši elektrinė pasižymėjo itin dideliu galingumu. Kuo didesnis galingumas, tuo didesni pinigai. Aišku, niekas nieko nestatė, niekas nieko perdaug nedarė, tik daug kalbėjo, daug studijų rašinėjo, daug viešųjų ryšių atlikinėjo ir daug konsultacijų pirko. Visos jos atsidūrė ant prokuroro stalo. Yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas. Vėlgi, viskas lyg gerai buvo daroma, tačiau privataus intereso tenkinimas pasidarė svarbesnis už visuomenės interesą.

Panašaus pobūdžio pavyzdžius galima tęsti ir tęsti. Galima pridėti elektros energetikos sektoriaus pertvarką, kuri niekaip nesibaigia ir yra vis tobulinama ir tobulinama, kuri pareikalavo ne vieno šimto milijono išlaidų. Galima pridėti Lietuvos elektrinės naujo bloko statybą, kuri pareikalavo milijardinių lėšų ir kur yra prisiimti milijoniniai įsipareigojimai beveik penkiolikai metų. Galima pridėti nacionalinio saugumo klausimus. Valstybės saugumo departamento reforma buvo būtina. Tačiau priimtas naujas Žvalgybos įstatymas visiškai panaikino kontržvalgybą, kuri privalo mus ginti nuo užsienio šalių žvalgybų priešiškos veiklos, kuri privalo ginti visuomenės interesą visuomenei itin svarbiuose energetikos, transporto ir finansų sektoriuose.

Galvojau, kad prezidentė D. Grybauskaitė daugelio dalykų nežino. Galvojau, kad ja manipuliuoja. Galvojau, kad jai parodo projektus, papasakoja, kokios pastangos yra dedamos jų įgyvendinimui, nurodo, kokias kliūtis reikia pašalinti, ir viskas. Galvojau, kad nuo prezidentės D. Grybauskaitės jos oficialūs ir neoficialūs patarėjai, padėjėjai ir rėmėjai slepia savo privačius interesus, kurie yra galimai įgyvendinami kartu su energetiniais ir finansiniais projektais.

Tačiau paaiškėjus, kad prokuratūros vadovybė galimai deda dideles pastangas tam, kad nebūtų pradėti ir atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl korupcijos apraiškų energetikos ir finansų sektoriuose, tačiau, pasiklausius prokuroro Kęstučio Vagnerio kalbų ir nusiskundimų apie trukdymus atliekant tyrimus ir bandant išsiaiškinti realią situaciją, tačiau, pažiūrėjus į kliūtis, su kuriomis susiduria LR Seimo laikinosios komisijos nariai ir kaip iš jų yra tyčiojamasi, kaip jie yra įvardijami Kremliaus agentais ir nepelnytai puolami spaudoje, kyla daug abejonių dėl prezidentės žinojimo ar nežinojimo. Juk be prezidentės D.Grybauskaitės žinios nė vienas Generalinės prokuratūros vadovas nedrįs piršto pajudinti. Juk be jos žinios niekas nedrįs prieštarauti LR Seimo komisijai. Niekas niekada nedrįs jai meluoti ir ja manipuliuoti.

Kaip iš tikrųjų yra, turi atsakyti nepriklausoma prokuratūra. Tai yra jos paskirtis. Visuomenė privalo žinoti, kur ir kaip naudojami jos pinigai.

www.alfa.lt

Dalintis