2024/03/02

Daktarė Frau

Apie šią operaciją žinojau aš ir tu,- pasakė „Daktarė Frau“. Išsitraukė iš stalčiaus pistoletą ir nušovė išdaviką belgą. Ji nedavė jam laiko pasiteisinti.

Tai vokiečių žvalgybos mokyklos, buvusios Antverpene, vadovė „Daktarė Frau“. Tikroji jos pavardė Jelizaveta Šragmiuler. Ši moteris yra laikoma viena iš geriausių žvalgybininkų pasaulyje. Ji pati nerinko informacijos, ji rengė žvalgus, agentus ir jiems vadovavo. Jos sukurti ir vadovaujami agentūriniai tinklai Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Skandinavijoje davė puikius rezultatus. Kartais Vokietijos kariuomenės generalinis štabas labiau pasitikėdavo jos, o ne kariuomenės žvalgybos pranešimais.

Apie ją yra sukurta daug legendų. Niekas tiksliai negali pasakyti iš kur ji yra ir ką ji darė iki tampant žvalgybos mokylos vadove. Niekas tikslai negali pasakyti ką ji veikė palikusi mokyklos vadovo postą. Apie ją daugelis sako, kad ji galėjo viena laimėti Pirmąjį pasaulinį karą, kad ji sugebėjo šimtus kartų apgauti kitų šalių kontržvalgybos specialistus ir vedžioti juos už nosies. Fašistinės Vokietijos propagandinė mašina dažnai naudojo „Daktarės Frau“ vardą kareivių koviniai dvasiai pakelti. Apie ją yra sukurti keli filmai.

Jelizaveta Šragmiuler žvalgų mokyklai pradėjo vadovauti būdama 45 metų. Ji puikiai atrodė, buvo labai griežta, negailestinga, net žiauri, punktuali ir  niekada nestokojo energijos.

Perėmusi žvalgybos mokyklos vadovavimą ji aptiko, kad mokykla yra stipriai apleista. Paruošti žvalgai ir agentai buvo nelojalūs, dirbo už pinigus. Kas daugiau sumokės, tam informaciją ir teiks. Ji nusprendė atsikratyti nelojalių ir netinkamų žvalgų. Vadovavosi dviem principais: geriau mažiau, bet kokybiškiau ir patikimiau, bei žvalgai turi labiau bijoti jos, nei priešo.

Nepatikimų, nesąžiningų ir šiaip netikusių žvalgų ji atsikratė priešų kontržvalgybos pagalba. Ji ne tik jų atsikratė, bet juos išnaudojo savo tikslams. Vienus ji išduodavo priešo kontržvalgybai.   Siųsdavo žvalgą į  kitą šalį. Duodavo jam lengvą užduotį. Pati per savo kitus agentus perduodavo informaciją apie šnipą priešo kontržvalgybai. Jie šnipą sugaudavo. Šnipams karo metu būdavo viena bausmė – mirtis (sušaudydavo, pakardavo arba nukirsdavo galvą, tai priklausė, kurioje šalyje šnipas pakliūdavo į kontržvalgybos rankas).

Kitus ji išnaudodavo siekdama suklaidinti priešo kontržvalgybą. Ji siųsdavo į užsienį jai neįtikusį žvalgybininką. Jį įskūsdavo. Kontržvalgyba sulaikydavo, teisdavo ir nubausdavo. Tačiau tuo pačiu metu ji siųsdavo į šio šnipo vietą kitą, tikrą ir patikimą žvalgą, kuris lengvai įvykdydavo užduotis todėl, kad kontržvalgyba buvo atsipalaidavusi ir džiaugėsi pagautu laimikiu.

Šias nereikalingų žvalgų atsikratymo operacijas „Daktarė Frau“ nelaikė paslaptyje. Atvirkščiai, ji viešino šią informaciją, liepdavo mokyklos klausytojams apie operacijas diskutuoti. Ji norėjo visus įbauginti, parodyti jiems, kas jų laukia, jeigu jie išduos, bus nelojalūs jai ir Vokietijai.

Sąjungininkų žvalgybos labai stengėsi patekti į „Daktarės Frau“ mokyklą, o vėliau agentūrinį tinklą. Jie norėjo sužinoti ir perprasti jos veiklos metodus. Jie daugelį kartų bandė infiltruoti savo agentus, tačiau nesėkmingai. Sėkmė juos lydėjo vieną kartą. „Daktarės Frau“ mokyklos klausytoju tapo belgas. Jis, jo pačio manymu, per trumpą laiką įgavo mokyklos vadovės pasitikėjimą. Pradėjo gauti informaciją ir ją siųsti sąjungininkų žvalgyboms.

„Daktarė Frau“ atskleidė jam paslaptį. Ji pasakė, kad su labai svarbia užduotimi į Šotlandiją, Angliją ir Prancūziją siunčia agentą. Belgas šią informaciją perdavė savo šeimininkams. Anglijos kontržvalgyba nusprendė nesuimti šnipo, o tik stebėti ką jis daro, su kuo susitinka. Jie bijojo, kad šnipo suėmimas atskleis jų agentą vokiečių žvalgybos mokykloje. Tačiau Prancūzijos kontržvalgyba sulaikė šnipą ir apkaltino jį šnipinėjimu.

Apie savo žvalgo sulaikymą sužinojo „Daktarė Frau“. Ji iškvietė belgą į savo kabinetą ir pasakė, kad apie šią operaciją žinojo ji ir belgas. Ji išsitraukė pistoletą ir nušovė sąjungininkų agentą. Ji nedavė jam laiko pasiaiškinti, pasiteisinti. Jos šie klausimai nedomino.

„Daktarė Frau“ buvo pirmoji, kuri pranešė Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininkui generolui Erich von Falkenhayn apie sąjungininkų slaptą ginklą tankus  ir apie pasirengimą juos masiškai panaudoti mūšyje. Jos agentai pranešė, kad sąjungininkai rengiasi panaudoti tankus karo mūšyje. Agentai pateikė tanko techninius duomenis, specifikacijas, brėžinius. Visą šią informaciją į generalinį štabą išsiuntė „Daktarė Frau“.

Tačiau generalinio štabo viršininko patarėjai, padėjėjai ir kitokie ekspertai patarė generolui į šią informaciją nekreipti dėmesio, nes ji yra iš fantastikos srities ir klaidinanti. Jie teigė, kad jeigu ir būtų tokio tipo ginklas, kaip juos pateikė „Daktarė Frau“, tai šiuos ginklus laisvai sunaikintų artilerija ir minos. Generolas Erich von Falkenhayn paklausė savo patarėjų.

Prie Kambrė miesto įvyko mūšis, kurį laimėjo sąjungininkai. Mūšyje ypatingą ir lemiamą rolę atliko tankai. Vokiečių karininkams tai buvo staigmena. Jie nežinojo, kaip tankus sustabdyti.

„Daktarė Frau“ ir jos teikiama informacija buvo reabilituota. Ji įgavo dar didesnį, nei turėjo anksčiau pasitikėjimą ir autoritetą. Pagal legendą, o gal tai buvo tikrovėje, dabar niekas tai negali patvirtinti, „Daktarė Frau“ atsilygino generolo Erich von Falkenhayn vyriausiajam patarėjui. Ji nusiuntė jam agentūrinį pranešimą apie sėkimingą tankų panaudojimą mūšyje ir apie patirtus vokiečių kariuomenės nuostolius. Prie pranešimo pridėjo pistoletą. Patarėjas užuominą suprato. Jis nusišovė.

„Daktarės Frau“ žvalgybos mokykloje daugiausia mokėsi užsienio piliečiai. Jie būdavo užverbuojami vokietijos žvalgybos ir siunčiami į žvalgybos mokyklą esančią Antverpene. Viena iš tokių žvalgių buvo švedė „Ieva“.

Ji kilusi iš Švedijos. Jos tėvas buvo švedas, o motina danė. Ilgą laiką dirbo turtingo ir kilmingo vokiečio šeimoje guvernante. Tuo metu ją užverbavo vokietijos žvalgyba ir nusiuntė mokytis pas „Daktarę Frau“. „Ieva“ tapo puikia žvalgybininke.

Ji „Daktarei Frau“ papasakojo apie savo pažįstamą, kilusią iš kilmingos šeimos ir įtakingą anglę. „Daktarė Frau“ panaudojo šią jos pažintį žvalgybinei operacijai. Ji išsiuntė „Ieva“ į Angliją ir liepė jai parašyti laišką kilmingai anglei ir paprašyti jos padėti rasti darbą kokioje nors Anglijos valstybinėje įstaigoje. „Ieva“ greitai įsidarbino Anglijos pašte. Kadangi ji žinojo kelias kalbas, tai tapo atsakinga už laiškų kontrolę.  Ji skaitydavo laiškus, o įtartinus perduodavo Anglijos kontržvalgybai. Ji kontroliavo susirašinėjimą. Vienus laiškus perduodavo, o kitus, svarbius ne.

„Ieva“ buvo labai energinga ir aktyvi šnipė. Ji nustatė kontaktus su Anglijos valdininkais ir karininkais. Susitikinėdavo su jais ir bandė išgauti iš jų informaciją. Ji domėjosi kariniais klausimais. Ją domino ginkluotė, kariuomenės judėjimai, karinis jūrų laivynas ir visa kas yra susiję su karu.

Tačiau „Ieva“ buvo per daug smalsi, nesisaugojo ir nesilaikė konspiracijos reikalavimų. Ji per daug atvirai klausinėdavo karininkų iš kur jie atvyko, kokius naudoja ginklus, kiek jų yra, ką jie rengiasi daryti ir taip toliau ir panašiai. Šis jos domėjimasis pateko į Anglijos kontržvalgybos akiratį. Jie nusiuntė jai du jaunus karininkus su specialia užduotimi. Šie karininkai atskirai vienas nuo kito turėjo „Ievai“ pranešti apie slaptą ginklą ir kad šis ginklas greitu laiku bus atgabentas į Angliją iš Jungtinių Amerikos valstijų. „Ieva“ informaciją persiuntė į iš anksto sutartą užsienio adresą. Laiškas pateko į Anglijos kontržvalgybos rankas. „Ieva“ buvo pagauta ir nuteista mirties bausme. Anglijos karalius mirties bausmę pakeitė į kalėjimą iki gyvenimo pabaigos. Pasibaigus karui anglai išsiuntė „Ievą“ iš šalies.

„Daktarė Frau“ pasižymėjo ne tik puikių agentūrinių tinklų kūrimu ir jiems vadovavimu, ji sukūrė kodus, skirtus perduoti informacijai. Vėliau šiais kodais naudojosi kitų šalių žvalgybos.

„Daktarė Frau“ sukūrė agentūrinį tinklą rinkti informacijai apie Anglijos jūrų karinį laivyną. Ji išsiuntė į miestus, kuriuose yra šis laivynas savo agentus.  Londone įkūrė priedanginę kompaniją „Dirks and company“, kuri prekiavo cigarais. Į šią kompaniją agentai iš kitų miestų siųsdavo užsakymus cigarams. Kompanija „Dirks and company“ užsakymus persiųsdavo į savo  pagrindinį ofisą esantį Roterdame.

Buvo labai stebėtina ir keista, kad daugiausia cigarų užsakinėjo jūrų uostus turinitys miestai: Portsmutas, Čatema, Davenportas, Duvra. Pavyzdžiui būdavo toks užsakymas: atsiųsti 10 000 Havana cigarų, 4 000 Rotšildo cigarų ir 3 000 Corona cigarų. Tikrovėje tai reikšdavo, kad jūrų uoste šiuo metu yra 10 eskadrinių minininkų, 4 kreiseriai ir 3 minų traleriai.

Kitas „Daktarės Frau“ sukurtas agentūrinis tinklas koduotai informacijai perduoti naudojo markutes. Prieš operaciją žvalgybininkai sutardavo ką reiškia viena ar kita markutė, tuo labiau daug markučių buvo su tinkamais atvaizdais: kareivis, laivas, uostas, ginklai ir taip toliau. Vėliau žvalgai siųsdavo informaciją iš Anglijos į kitus jiems iš anksto nurodytus užsienio adresus. Jie neva prekiavo markutėmis. Jie siūlė pirkti arba parduoti markes. Iš tikrųjų žvalgams laiškuose reikėdavo nurodyti markutę ir prie jos parašyti skaičių. Visa informacija apie Anglijos kariuomenę patekdavo pas „Daktare Frau“.

Reikia pripažinti, kad Britanijos kontržvalgyba visais laikais buvo stipri ir puikiai atliko savo darbą. Ji ne vieną „Daktarės Frau“ agentą suėmė ir nuteisė. Ji ne vieną „Daktarės Frau“ sukurtą agentūrinį tinklą nukenskmino ir sunaikino. Tačiau Anglijos garsūs kontržvalgybininkai pripažino, kad „Daktarė Frau“ yra labai rimta ir pavojinga priešininkė.

Jelizaveta Šragmiuler gyveno iki 1940 m. Jos gyvenimo pabaigos istorija yra paini ir neaiški, kaip ir visas jos gyvenimas. Vieni šaltiniai teigia, kad ji paskutines dienas praleido Šveicarijoje, gyveno labai skurdžiai ir sirgo tuberkulioze. Ja niekas nesirūpino, visi apleido. Kiti šaltiniai teigia, kad ji puikiai gyveno Miunchene ir dirbo universitete. Turėjo profesorės laipsnį  ir gerai uždirbdavo.

Dalintis