90 procentų sovietinių inteligentų buvo KGB informatoriais, teigia buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas.
Buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, Sovietų Sąjungos žvalgybos vadovas, dabartiniu metu gyvenantis Jungtinėse valstijose generolas Olegas Kaluginas teigė: „Su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, esu pažįstamas. Aleksėjų gerai pažinojau, o Kirilas buvo mano senas bičiulis, turiu omeny pagal KGB liniją.“
Prieš dešimt metų sovietinis žvalgybininkas O.Kaluginas gavo Jungtinių valstijų (JAV) pilietybę. Rusijoje jis nuteistas už akių 15 metų laisvės atėmimo bausme ir jam yra atimtas generolo laipsnis bei visi apdovanojimai. Vieniems jis yra superagentas, drąsus, ryžtingas ir įtakingas žvalgas. Kitiems jis išdavikas, išdavęs Tėvynę, draugus, bendradarbius ne už 30 sidabrinių,bet už JAV pilietybę. Jo paradinis generolinis munduras su visomis regalijomis yra eksponuojamas tarptautinių šnipų muziejuje Vašingtone.
O.Kaluginas žurnalistų teigimu nuo 1979 metų (kitų šaltinių teigimu nuo 1957 m.) buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentu. 1995 metais, bijodamas būti atskleistas ir nubaustas, paliko Rusiją ir išvyko į Jungtines valstijas. Šiuo metu konsultuoja, rašo knygas, straipsnius ir skaito paskaitas KGB tematika.
Ištrauka iš KGB generolo O. Kalugino interviu.
Perestroikos metu jūsų priešai neva išsiaiškino, kad jus ir A. Jakovlevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politinio biuro kandidatas, artimas M.Gorbačiovo bendražygis, perestroikos ideologas) JAV Kolumbijos universitete, kai ten stažavotės, užverbavo CŽV?
KGB, kai jai vadovavo Kriučkovas, surengė šmeižikišką kampaniją prieš mane ir Jakovlevą. Kaip jūs žinote buvau Jurijaus Andropovo favoritas, tačiau mano teismukiškas charakteris – netylėti, viską ką manau rėžti tiesiai į akis, neužmerkti akių kai matau blogybes – apgadino santykius su juo. J.Andropovas į mane pradėjo žiūrėti įtariai.
1979 metais J.Andropovas man sako: „Tu ilgai gyvenai Amerikoje. Tu visiškai nepažįsti Rusijos. Nežiūrint į tai, kad esi puikus ir profesionalus darbuotojas, geriau tau trumpam išvažiuoti padirbėti į Leningradą. Nebijok, mes tavęs nenuskriausime. „Tokiu būdu tapau Leningrado srities KGB valdybos vadovo pirmuoju pavaduotoju.
Mūsų pavaldume buvo apie tris tūkstančius darbuotojų. Būtent tuomet aš supratau, kad iki šio laiko gyvenau kaip inkstas taukuose. Pradėjau prisiminti Niujorką, Taimso aikštę, gyvenimą Maskvoje. Gyvenau lyg kitame pasaulyje ir realaus sovietinio gyvenimo nebuvau ragavęs ir nepažinojau.
Dirbau ir gyvenau užsienyje su užsieniečiais, o čia susidūriau su savo tėvynainiais, kurie buvo nusivylę sistema, nepatenkinti, norintys pasikeitimų. Mano uždavinys buvo identifikuoti nepatenkintus žmones, fiksuoti jų nuomones, išsakymus, pasakymus, o vėliau siųsti juos į psichiatrines ligonines arba išvyti iš šalies. Jei nepatinka sovietinė valdžia, tai esi arba išprotėjęs ir psichiškai nesveikas, arba užsienio žvalgybos užverbuotas, arba kvailys. Tai varyk į savo išgirtus vakarus ir niekada negrįžk.
Kartą teko dalyvauti aukštų pareigūnų diskusijoje dėl skandalingai nuskambėjusio Bulgarijos disidento Georgijaus Markovo nužudymo. Bulgarai paprašė mūsų pagalbos. Andropovas Kriučkovui pasakė, kad jis yra prieš politines žmogžudystes. Kriučkovas atsakė, kad tokiu atveju mūsų nesupras kolegos Bulgarai. Jie mūsų klaus: „Kas čia dedasi? Ar jau mumis nepasitikėte? Mes privalome jiems padėti išspręsti šią problemą.“ Andropovas atsakė: „Duokime jiems reikalingą techniką, bet patys į šį reikalą nesivelkime.“ Bulgarams pasiūlėme Japonijoje pirktą lietsargį, kurio smaigalyje buvo įtaisyta ampulė su nuodais, o paspaudus specialų mygtuką ampulė kaip kulka iššaudavo. Tarp kito Vašingtono tarptautinio šnipinėjimo muziejuje, kurio vienu iš direktorių esu aš, yra toks pat lietsargis. Galite jį pamatyti.
Apie Rusijos manipuliacijas su nuodais pasaulis sužinojo, kai buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko. Buvo pritaikyti itin modernūs nuodai, kuriuos labai sunku aptikti žmogaus kūne. Buvo manoma, kad nuodai pėdsakų nepalieka ir juos identifikuoti yra labai sunku. Tačiau Didžiosios Britanijos specialistai, kurie tyrė Litvinenkos mirties aplinkybes, sugebėjo rasti nuodų pėdsakus ir nustatyti jų rūšį bei kilmę. Tai tapo tarptautinio skandalo pradžia, kuris tęsiasi iki šių dienų.
Rusijos specialiosios tarnybos, matomai, tokiais pat nuodais nunuodijo dar vieną žmogų – Jurijų Šekočichiną. Kai jį laidojo, tai milicija niekam neleido prieiti prie kapo ir patys stengėsi nuo jo laikytis atokiau, nes jie bijojo radiacijos ir nenorėjo užsikrėsti polonium. Atrodo, kad Šekočichinas ir Litvinenko buvo pašalinti naudojant tuos pačius nuodus. „Novaja Gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus Sergėjaus Sokolovu teigimu Šekočichinas paskutinėmis savo gyvenimo dienomis virto tikru seniu, plaukai kuoštais krito, nuo kūno atsilupinėjo oda, pradėjo vienas paskui kitą atsakinėti vidaus organai.
Viktoras Suvorovas, kuris savo laiku buvo rezidentūros Šveicarijoje vadovo pagalbininku, sakė, kad iš Sovietų Sąjungos į Šveicariją atvykdavo specialūs lėktuvai pilni maišų su pinigais. Jie buvo skirti KGB agentamas Vakarų šalyse. Pinigus mokėjo agentams už informaciją, už suteiktą pagalbą, už sutikimą slaptai bendradarbiauti.
Šią Suvorovo išsakytą versiją atmetu, kadangi pinigai buvo perduodami kitais kanalais. Pinigus komunistų partijoms pristatydavo kitais būdais. Pavyzdžiui į Maskvą atvažiuodavo Jungtinių valstijų Komunistų partijos vadovas. Jis susitikdavo su aukštais sovietų partijos nariais, su aukštais KGB pareigūnais ir visas smulkmenas aptardavo kaip, kada ir kam permesti pinigus. Pinigų pristatymai užsienyje veikiančioms organizacijoms ar asmenims nesudarydavo didelių problemų. Už saugų pinigų gabenimą buvo atsakinga KGB.
GRU (sovietinė karinė žvalgyba) politinėmis partijomis užsienyje neužsiėmė. Partijos nebuvo jos taikiniais. Aišku, GRU turėjo savo agentus partijų gretose, bet tik tam, kad jie ar jų pagalba GRU galėtų lengviau įsiskverbti į valstybės, karines institucijas bei karinį pramonės kompleksą. KGB pagrindinis tikslas buvo politinė žvalgyba. Antras pagal svarbumą uždavinys buvo kontržvalgyba t.y. įsiskverbimas į užsienio valstybių saugumo struktūras ir žvalgybos agentūras. Trečias uždavinys buvo mokslo – techninė žvalgyba. Ši žvalgybos kryptis buvo trečioje vietoje. Mes neskyrėme didelio dėmesio jai, todėl, kad šiai sričiai itin didelį dėmesį ir lėšas skyrė GRU.
Viktoras Suvorovas sakė, kad norint įsigyti itin vertingą agentą reikia imtis neįtikėtinų dalykų: jei taikinys turi silpnybę moterims, tai jam reikia pristatyti pačias gražiausias moteris, jeigu jis mylėdavo vyrus, tai pristatydavo tikrus „eržilus“.
Jis teisus. Sovietų žvalgyba ir kontržvalgyba asmenų verbavimui naudojo įvairius fintus. Sovietinės moterys šioje srityje turėjo stulbinančių pasiekimų. Maskvoje jos sugebėjo suvilioti ne vieną dešimtį diplomatų, karininkų ar ambasadų apsaugininkų. Jaunos, gražios merginos prakaitavo ir vargo dėl tėvynės. Šį verbavimo metodą naudoja visos žvalgybos.
Kuo jūs, jei tai nėra paslaptis, užsiėmėte dirbdami Leningrade ir būdami atsakingi už kontržvalgybą šalies viduje?
Užsiėmiau inteligentais. Taip, taip, o kas pas mus daugiausiai kritiškai atsiliepdavo apie valdžią? Juk ne darbininkų klasės atstovas, ne vairuotojas koks ar darbuotojas, stovintis prie staklių, o inteligentas, kuris labai mėgsta plepėti, diskutuoti, ginčytis. Kai dirbau Leningrade galėjau susipažinti su slapčiausia informacija. Peržiūrėjau ne vieną archyvinę bylą. Skaičiau šimtus operatyvinio tyrimo bylų. Mane labiausiai domino garsios pavardės. Radau žmones, kurie slaptai bendradarbiavo su KGB. Dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad 90 procentų sovietinių inteligentų slaptai bendradarbiavo su KGB ir vykdė jų užduotis.
Kai kurie dirbo dėl karjeros galimybės, juos domino aukšti postai, pinigai. Dauguma tikėjo, kad KGB vykdė itin sudėtingą ir valstybei reikalingą misiją – kovojo su slaptais valstybės priešais, kurie norėjo jai pakenkti ir ją sugriauti iš vidaus. Paminėsiu tik kelias pavardes, kurie yra žinomi visam pasauliui. Tai buvęs Rusijos Dūmos deputatas Sergėjus Baburinas ir Volodia Žirinovskis.
Jei prakalbote apie kūrybingą inteligentiją… A.a. Michailas Kozakovas man prisipažino, kad buvo KGB agentas. Jį užverbavo tam, kad jis padėtų kovoti su užsienio priešiškomis žvalgybomis, kadangi jis miegojo su žurnaliste iš Amerikos. M.Kozakovas iš jos gaudavo KGB reikalingą informaciją. Na, o a.a. Liudmila Markovna Gurčenko taip pat man pasakojo, kad ją prieš Jaunimo ir studentų festivalį 1957 metais bandė užverbuoti KGB. Jie iškvietė ją į biurą ir pasakė: „Festivalyje reikia padirbėti.“ Ji paklausė: „Kaip?“. KGB- ešnikas atsakė, kad reikės miegoti su užsieniečiais.
Tikra tiesa, žinau šiuos faktus.
Aktorė atsisakė padėti KGB, todėl, kad jos uošvė, kurios vyrą sušaudė KGB, jai įkalė į galvą sakydama: „Niekada nesutik bendradarbiauti su jais. Niekada jiems nepadėk.“ L.Gurčenko, kuri tuo metu buvo suvaidinusi „Karnavalo naktis“ filme ir jau buvo tapusi kino žvaigžde, karjera ilgiems metams buvo pristabdyta. Jai pasakė: „Nenorėjote patarnauti Tėvynei, tai nevalgysite duonos su sviestu. Valgysite šūdą. Karjerą sužlugdysime! Nuo žemės paviršiaus nušluosime! Tokios pavardės niekas nežinos!“
Taip, jos karjera buvo sužlugdyta.
Kiti aktoriai sutiko padėti… Tėvynei, todėl po to be jokių apribojimų važinėjo į užsienius, filmavosi kinuose.
Jūs esate visiškai teisus. Žmonės, kurie padėjo KGB, gavo papildomų privilegijų, nesusidurdavo su trukdžiais išvykstan į užsienį. Jie puikiai žinojo ir suprato, kad jei nesutiks, tai jų karjera bus sužlugdyta ir jokios užsienio šalies niekada nematys. Kai dirbau Leningrade ir užėmiau aukštas pareigas KGB aš taip pat dalyvavau komisijos, kuri priimdavo galutinį sprendimą leisti ar neleisti asmeniui išvykti į užsienį, darbe. Šalia manęs komisijos nare sėdėjo Valentina Matvijenko. Dabar trečias žmogus valstybėje. Valia buvo aktyvi komjaunuolė, lyderė.
Grįžtu prie temos. O ką reikėjo žmonėms daryti? Ką jie galėjo padaryti? Nieko. Tais laikais inteligentai buvo priversti bendradarbiauti su KGB. Jie neturėjo pasirinkimo arba dirbi, arba tavo karjera, siekiai, gyvenimas yra baigtas. Dalis inteligentų elgėsi, kaip Matvijenko, jausdami didelę partinę – sovietinę pareigą padėjo KGB. Kita dalis inteligentų bendradarbiavo su KGB siekdami nekliudomai daryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų, tapti geriau žinomais. Dar kita dalis – buvo priversta jiems dirbti prieš jų valią.
Jūs vadovavote KGB išorės žvalgybai…
Kontržvalgybai. Pasakysiu taip. Žvalgybos sąvoka yra plati. Jie renka informaciją, kuri gali būti reikalinga valstybei, partijai, vyriausybei. Išorės kontržvalgyba turėjo keturias pagrindines funkcijas. Pirma – įsiskverbti į priešo (užsienio valstybės) slaptąsias tarnybas, policijos gretas, teisėsaugos struktūras ir gauti informaciją iš vidaus. Jungtinės valstijos buvo taikinys Nr.1, NATO valstybės narės Nr.2, o kitos šalys pagal esamą poreikį.
Antra funkcija – įsiskverbti į visas antisovietines emigrantų organizacijas: rusų, armėnų, ukrainiečių ir t.t. Laisvės radijas buvo svarbiausias taikinys. Mes gana sėkmingai jos atžvilgiu dirbome ir turėjome jos darbuotojų gretose agentų. Vieną agentą, kuris vadovavo skyriui, aš pats asmeniškai kuravau.
Trečias uždavinys buvo užtikrinti Sovietų Sąjungos piliečių – diplomatų, žurnalistų, jūreivių, pilotų ir kitų darbuotojų – buvimo užsienyje saugumą. Kalba vyksta ne tiek apie fizinį jų saugojimą. Privalėjome stebėti, kad laiku galėtume nustatyti jų kontaktus su užsienio šalių žvalgybų pareigūnais, ar jie neperdavinėja jiems informacijos, ar nėra užverbuoti, ar nesiruošia perbėgti į jų pusę, ar nekritikuoja Sovietų Sąjungos valdžios ir jų priimamų sprendimų.
Ketvirta funkcija – stebėti savo žvalgybininkus tam,kad laiku nustatytum išdavikus. Tai buvo kontržvalgyba žvalgybos viduje.
Ar masiškai Sovietiniais laikais KGB klausėsi žmonių pokalbių telefonu?
Daugelio,bet galėjo dar daugiau, tačiau trukdė ne noras, o techninės galimybės ir problemos. Trūko personalo, pasiklausymo įrenginių.
Ar daug žmonių sekė?
Priklausomai nuo aplinkybių ir operatyvinės padėties šalyje. Sekė ir stebėjo tūkstančius žmonių.
Kijevo ir visos Rusijos-Ukrainos patriarchas Filaretas man pasakojo apie tai, kad nei vienas paskyrimas į svarbias pareigas cerkvėje neapsiėjo be derinimo su KGB, kad visi cerkvės tarnai (vadovaujantys asmenys) turėjo ryšių su KGB…
Visiškai teisingai. Tarp kitko su visais pokario patriarchais, pradedant Pimenu, aš buvau pažįstamas, o Aleksėjus ir dabartinis Kirilas buvo mano geri bičiuliai. Tačiau profesionaliame lygmenyje su jais dirbau ne aš.
Su jais dirbo kiti KGB darbuotojai?
Tikrai taip. Kartą mitinge Maskvoje viešai pasakiau apie Aleksėjų taip: „Ko iš jo norėti, juk jis bendradarbiavo su organais.“ Kitą dieną man paskambino patriarchas ir paprašė užeiti pas jį į namus pasisvečiuoti. Užvažiavau į jo vilą, laukiau nusiskundimų, priekaištų, pretenzijų, o jis pakvietė mane prie stalo. Sako: „Sėskis. Užkaskim.“
Pasirodė oficiantas, o Aleksėjus kalbėjo toliau: „Tu esi jaunas žmogus, kai kuriuos klausimus gerai supranti. Mane viešai KGB agentu išvadinai. Juk tu žinai mūsų šalies istoriją. Kai bolševikai atėjo į valdžią, pirma kritusi auka buvo cerkvė: trečdalis cerkvės tarnautojų emigravo; trečdalis tarnautojų mirė lageriuose, darbo stovyklose, kalėjimuose; trečdalis prisitaikė ir visais būdais siekė išsaugoti pravoslavų tikėjimą. Aš priklausau šiai grupei žmonių, kurie prisitaikė, kurie bendradarbiauja su saugumo organais tik dėl aukštesnių dvasinių tikslų, tik dėl religijos išsaugojimo.“ Aš pirmą kartą tokiame atvirame pokalbyje dalyvavau.
Štai Kirilas – senas mūsų draugas, turiu omeny KGB. Tarp kitko jo santykiai su dabartine Rusijos valdžia yra kuo puikiausi. Jį vertina ir gerbia todėl, kad jis yra protingas. Visi patriarchai buvo itin aukšto intelekto ir išsilavinimo žmonės. Kirilas lengvai kalba trimis užsienio kalbomis. Jis nuo pat mažų dienų šiai misijai ruošėsi.
Cerkvė ir toliau dirba su FSB (KGB funkcijų perėmėja)?
Jūs teisus. Sovietinė valdžia stovėjo ant trijų banginių: pirmas banginis buvo Komunistų partija, antras banginis – KGB, na o trečias banginis buvo karinis – pramoninis kompleksas. Dabartinė Rusijos valdžia remiasi pirmoje vietoje ant KGB. Pats prezidentas ir kai kurių žinančių asmenų teigimu apie 70 procentų aukščiausios šalies administracijos sudaro arba buvę KGB darbuotojai, arba buvę KGB agentai. Antras ramstis yra Rusijos pravoslavų cerkvė, kuri padeda Rusijos valdžiai palaikyti reikalingą kryptį ir liaudį nuraminti, ir valdžios kritikus pasmerkti. Trečioje vietoje yra rusiškas verslas, kuris sugebėjo rasti kelią ir bendrą kalbą su Rusijos valdžia.
Rusijos verslo žmonės labai gerai suprato situaciją. Jeigu nedraugausi su tam tikromis valdžios struktūromis, jeigu joms nepadėsi, tai jokio verslo šalyje nepadarysi. Arba verslas ir pelnas, arba bankrotas, o gal dar blogiau. Suprantate apie ką kalbu.
Buvęs Rusijos prezidentas B.Jelcinas pasakė vieną svarbų dalyką. Nežinau ar jūs apie tai esate girdėjęs, tačiau šis jo pasakymas buvo ne vieną kartą aprašytas spaudoje. Prieš mirtį žurnalistai Jelcino paklausė, kokią didžiausią klaidą jis padarė savo gyvenime. Jelcinas atsakė, kad jis klaidų pridarė daug, tačiau didžiausios yra dvi. Tai karas Čečėnijoje ir valdžios perėmėjo paskyrimas.
Pakalbėkime apie buvusį jūsų pavaldinį – Vladimirą Putiną. Ar jūs asmeniškai jį pažinojote?
Pamenu tik jo veidą. Jis slaptus dokumentus po kabinetus išnešiodavo. Neturėjau jokių darbinių kontaktų su juo. Tuo metu Putinas užėmė žemas pareigas.
Viename savo duotame intervių teigėte, kad V.Putinas niekada netarnavo žalgyboje…
Niekada. Dar kartą patvirtinu savo žodžius.
O jo darbas Vokietijoje?
Labai geras klausimas. Vokietijos Demokratinė Respublika nesiskaitė užsienis. Į KGB padalinius, kurie dirbo šioje respublikoje, kaip ir į Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje buvo siunčiami KGB vidaus rezervo darbuotojai. Tai buvo kaip stažuotė, kaip pasirengimas kitam, svarbesniam darbui tikrame užsienyje. Todėl, kai Putinas pradėjo dirbti Drezdene, tai buvo pirmoji jo stažuotė, bet jis jos nepraėjo, neužsirekomendavo kaip profesionalus darbuotojas. Tai pirma. Antra, kai Putinas grįžo į Leningradą į senesnį savo postą, tai jo vieta jau buvo užimta ir jos jam neatlaisvino. Tarp kitko jis iš Vokietijos parsigabeno Rytų Vokietijos gamybos automobilį.
Trabantą?
Tikrai taip. Jis šiuo automobiliu sau pragyvenimui užsidirbdavo. Užsiėmė vežimu. Apie tai jau pasakojau, bet dar kartą priminsiu. Gerai pažinojau buvusį Sankt-Peterburgo merą Anatolijų Sobčaką. Kartą jis manęs paprašė rekomenduoti jam žmogų iš saugumo struktūrų. Sako, kad reikia su jais bendrauti, reikia spręsti svarbius klausimus. Rekomendavau vadovo pavaduotoją Anatolijų Kurkovą. Tačiau A.Sobčakas atsakė, kad nenori bendrauti su tokio aukšto rango pareigūnų. Sako, reikia ko nors tokio paprastesnio. Atsakiau, kad pagalvosiu,nes dabar galvoje niekas nesisuka.
Vėliau jis susitiko savo buvusį studentą Leningrado universitete Vladimirą Putiną ir jam pasiūlė tapti jo padėjėju įvairiais klausimais, tame tarpe atsakingu už miesto tarptautinius ryšius. Tokiu būdu Putinas pirmą kartą po grįžimo iš Drezdeno gavo tikrą darbą. Jis buvo iniciatyvus, verslus ir aktyvus. Tuo metu Rusijoje trūko maisto produktų, visur buvo didelės eilės.
Jelcinas kartą paklausė: „Štai pas mus didžiausios eilės prie maisto produktų, o Leningrade nėra eilių. Jie turi ir dešros, ir duonos, ir sūrio? Kodėl? “ Jo reikalų tvarkytojas Borodinas sako: „Ten pas juos toks veiklus vyrukas dirba, kuris sugebėjo maisto produktų trūkumo problemą išspręsti. Jis naftą ir naftos produktus į maistą keičia.“ Jelcinas atšovė: „Tai kas čia dabar darosi? Toks darbuotojas privalo čia – centre – dirbti.“ Putinas tapo Borodino pavaduotoju, o vėliau, labai greitai, tapo skyriaus, kuris užsiėmė Rusijos nuosavybės užsienyje tvarkymu, vadovo pirmuoju pavaduotoju.
Borisas Nikolajevičius turėjo asmeninių problemų, trūkumų, kurie buvo lengvai matomi. Saugumo vadovus jis dažnai keisdavo todėl, kad jie elgdavosi ne taip kaip jis norėjo. Borodinas jam parekomandavo Putiną. Sako, protingas, raštingas vyras yra. Žino kaip sistema veikia, ką ir kaip daryti reikia, o Jelcino šiemoje, tuo metu, buvo problemų. Jo dukros vyras papuolė į kriminalinę istoriją. Jam grėsė baudžiamoji byla. Jelcinas buvo labai nepatenkintas, tačiau generalinio prokuroro Skuratovo jis negalėjo nei įkalbėti, nei atleisti, nes tokią teisę turėjo tik Rusijos parlamentas. Kažką reikėjo daryti. Jelcinas paprašė Putino pagalbos. Putinas atsakė, kad pagalvos ir kažką sugalvos.
Neužilgo visas pasaulis žiūrėjo per televiziją video įrašą kaip Rusijos generalinis prokuroras linksminasi su dviem jaunom merginom. Po laidos Rusijos parlamentas iš karto pareikalavo Skuratovo galvos.
Jelcinas buvo be galo patenkintas. Sako, štai kur tikras vyras. Tokiu žmogumi galima pasitikėti. Jis žino, ką ir kaip reikia daryti. Ši Jelcino frazė ir atvedė Putiną į Rusijos valdžios aukštumas.
Šiandien Rusijai vadovauja FST (Federalinė saugumo tarnyba)?
Sakyčiau, kad taip,nors dabartinė Rusija yra visiškai kitokia valstybė. Nuo to laiko kai į valdžią atėjo Putinas, du milijonai Rusijos mokslininkų, inteligentų išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena užsienyje.
Rusijoje vyksta, kaip anglai sako brain – drain, protų nutekėjimas. Apie tai tarp kitko kalbėjo dabartinis Rusijos premjeras, buvęs Rusijos prezidentas Medvedevas. Putinas, greičiausiai, panašiai galvoja, bet jam svarbiausia šiuo metu yra išsilaikyti valdžioje. Kol naftos kainos nenukrito, kol Rusijos naftos produktai turi paklausą pasaulyje, tol Putinas gali būti ramus. Iš jo valdžios niekas neatims, na, o inteligentai, jeigu jiems čia nepatinka, tai gali važiuoti kur tik nori, niekas jiems nedraudžia.
Žodžiu, viskas priklauso nuo naftos kainos?
Labai daug kas priklauso. Jeigu 50 procentų Rusijos biudžeto sudaro pajamos gautos iš energetinių žaliavų pardavimo, tai vieną dieną gali atsitikti taip, kad šie 50 procentų dings.
Reikia pripažinti, kad Rusijoje vergiškas nuolankumas ir paklusnumas valdžiai yra gyvas žmonėse. Manau, kad priežastys glūdi Rusijos istorijoje. Po spalio revoliucijos atrodė, kad atėjo nauji laikai, žmonės pasidarys kitokie. Nieko panašaus neįvyko. Sovietinė valdžia pakeitė seną baudžiavos ir vergvaldystės sistemą nauja, žiauresne sistema. Daugelyje atvejų rusiškas mentalitetas – lankstytis prieš valdžią, ją dievinti, atsisakyti kovoti už savo teises, nenorėti pasikeitimų – išliko. Ačiū Dievui, yra duonos, dešros…