2019/09/18

Užburtas Ratas

In this place, I am you. Vector cartoon illustration.

Nupirkime politikus kartu su jų partijomis ir priverskime juos dirbti visuomenės labui. Kodėl mes, visuomenės nariai, taip negalime padaryti, taip negalime pasielgti? Kodėl verslas sugeba paveikti politikus, priversti juos dirbti jų interesams, o mes – ne? Nejaugi mes už juos kvailesni?

Mūsų politikai dirba dėl akių. Didelis darbas yra dirbamas tik tam, kad sudarytų vaizdą, jog valdžia dirba visuomenei, ja rūpinasi, kad kažką daro, stengiasi, apie ją galvoja. Spektaklį mes matome kasdien – ir spaudoje, ir televizijoje, ir radijuje. Su realiais darbais ir realiais rezultatais šis darbas nieko bendro neturi.

Mūsų politikai dirba dėl rinkėjų. Prieš visus rinkimus politikai stipriai suaktyvėja, tampa labai energingi, pradeda rūpintis rinkėjais, žadėti jiems aukso kalnus, važiuoja pas juos į namus, veža jiems dovanas ir dovanėles jų vaikams. Politikai neriasi iš kailio, kad tik gautų rinkėjo balsą, kad tik už jį pabalsuotų.

Mūsų politikai dirba dėl asmeninio intereso. Tai yra faktas kaip blynas. Jie dirba tik dėl asmeninio intereso. Kas greičiau ir labiau tą interesą patenkins, tam ir dirbs politikas. Kol kas šiose lenktynėse laimi ne visuomenė, bet verslas. Verslas žino, kaip dirbti. Jis turi pinigų, žinių, aiškiai suvokia, ko nori ir ko siekia, bei žino, pagal kokias žaidimo taisykles žaisti. Jis pats kartu su politikais tas žaidimo taisykles kuria.

Kokį turime rezultatą iš tokios politikų veiklos? Kokią Lietuvą pastatėme per jos nepriklausomybės metus?

Įstatymų bazėje ir ypatingai mokesčių sistemoje vyrauja visiškas chaosas. Nėra jokios sistemos. Nėra jokio aiškumo. Taip nutiko dėl to, kad politikai nuolat tenkino verslo užgaidas, nesigilindami į bendrą kontekstą, bendrą vaizdą, nekurdami aiškios, skaidrios ir visiems suprantamos sistemos. Tuščia vieta niekada nebūna tuščia. Jeigu valstybei mokesčių nesumoka verslas, juos sumoka žmonės. Mokesčių mokėtojai kompensuoja pinigų stygių.

Jeigu politikų veikloje atsiranda kažkokia strategija, sistema, vystymosi planas, taip nutinka dėl privataus intereso. Verslininkas nukėlė politiką nuo šiltos krosnies, įdavė į rankas parengtus įstatymus ar jų pataisas, pažadėjo jam ir jo partijai didelį atlygį, ir įsuko reikalus. Verslininkas privertė dirbti politiką, kuris pradeda suktis, galvoti, diskutuoti, svarstyti, posėdžiauti, aiškinti strategijos privalumus visuomenei ir kitaip projektą stumti. Politikas pradeda tikrąja ta žodžio prasme dirbti. Rodos, pagaliau judėsime į priekį. Tačiau, į valdžią atėjus kitiems politikams, visos iki tol egzistavusios strategijos, įgyvendinti planai yra atšaukiami ir vietoj jų kuriamos bei įgyvendinamos kitos strategijos bei projektai. Vieni politikai skaido monopolijas, kiti politikai jas kuria. Naudą iš šių nesibaigiančių reformų turi tik politikai ir verslas. Kiekviena reforma energetikos sektoriuje mokesčių mokėtojui kainuoja apie 250 mln. litų. Kiekviena reforma energetikos srityje didina energetikos išteklių kainas, kelia mokesčius ir užkrauna ant ir taip vos kvėpuoti galinčių mokesčių mokėtojų kupros papildomą naštą.

Lietuva tapo didžiausia Europos Sąjungoje emigrante. Šioje srityje pasiekėme aukščiausią rezultatą. Per nepriklausomybės metus iš mūsų valstybės išvažiavo 788 tūkst. jaunų, sveikų ir stiprių žmonių. Ir jie vis dar išvažinėja. Dar truputis, ir Lietuvos neliks.

Lietuvoje vidurinioji klasė ne auga, o siaurėja. Siaurėja, kol visiškai susiaurės ir išnyks. Nežinau tikslių duomenų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos vidurinioji klasė yra tokia maža, kad ją įžiūrėti gali tik per mikroskopą. Kiekvienoje valstybėje vidurinioji klasė yra valstybės gerovės ir klestėjimo rodiklis. Kuo didesnė vidurinioji klasė, tuo stipresnė ir turtingesnė valstybė. Pažvelkite į save ir atsakykite į klausimą: ar jūs priklausote šiam visuomenės sluoksniui?

Vertinkite save ar savo šeimą pagal šiuos kriterijus. Viduriniosios klasės atstovas nesuka galvos, kaip patenkinti pagrindinius poreikius. Jis užeina į parduotuvę ir perką tą maistą, kuris jam patinka. Jis neriboja savęs ir nežiūri į kainų skirtumą. Mėnesio gale atstovas nesusiduria su finansiniais trūkumais. Jis uždirba tiek pinigų, kad jų jam užtenka pramogoms, kelionėms į užsienį, santaupoms ir panašiai. Viduriniosios klasės atstovas gyvena oriai ir negalvoja, kaip ir iš ko pragyventi.

Skurdas Lietuvoje klesti. Daugiau kaip 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jie be valstybės pagalbos, pašalpų, labdarų negali išgyventi. Šioje srityje esame pasiekę aukštumas ir galime „didžiuotis“. Mūsų nė trijų milijonų nėra, o iš jų vos ne milijonas skurdžių ir vos ne milijonas emigrantų.

Mūsų valstybės skola siekia 60 mlrd. litų. Kiekvienas Lietuvos gyventojas yra skolingas beveik 20 tūkst. litų. Jei mano šeima susideda iš keturių asmenų, tai aš, kaip šeimos galva, esu skolingas 80 tūkst. litų, ir šeimos skola vis dar auga ir auga. Susipažinkite su šiais grėsmingais ir nuolat didėjančiais skaičiais čia.

Štai kokį rezultatą mūsų politikai pasiekė. Štai kokią Lietuvą jie sukūrė. Tam, kad geriau suprastume, kokia kryptimi judame, ir kokiame lygyje esame, palyginsiu Lietuvos ir Vokietijos rodiklius. Lietuvos minimalus atlygis nuo š. m. spalio 1 dienos bus 6,28 litai per valandą. Vokietijos nuo 2015 metų sausio 1 dienos – 29,32 litai. Lietuvos minimali alga per mėnesį (160 val.) yra 1004,64 lt. Vokietijos – 4696,00 lt. Ar jaučiate skirtumą, gerbiamieji?

Pateiksiu juokingą, tačiau realybei atitinkantį pasiūlymą. Kodėl kiti, turiu omeny verslininkus, interesų grupes, gali veikti politikus ir versti juos dirbti, o mes – visuomenė – negalime? Jeigu politikai sukūrė tokias žaidimo taisykles, tai ir mes žaiskime pagal jas. Jeigu tokia yra tikrovė, tai ir elkimės tikroviškai.

Siūlau sukurti organizaciją, kuri privers politikus dirbti visuomenės labui. Siūlau aplenkti verslininkus ir pasiūlyti politikams didesnį bei saldesnį kąsnelį. Jeigu tokios yra žaidimo taisyklės, tai ir žaiskime pagal jas, o vėliau, kai įsitvirtinsime, jas po truputį keisime ir pakeisime.Organizacijos uždaviniai: priversti politikus priimti visuomenės interesams palankius įstatymus ir jų pataisas; priversti politikus blokuoti (vetuoti) įstatymus, kurie prieštarauja visuomenei ir jos interesams, veikia prieš ją ir jos kišenę; priversti politikus aktyviai ir energingai kontroliuoti valdininkus, kad jie laikytųsi įstatymų reikalavimų, būtų sąžiningi ir skaidrūs.Organizacijos finansavimo šaltinis būtų visuomenės nariai, t. y. visi mes. Visi sumetame į bendrą fondą pinigėlius. Jei jų neužtenka, galime dar pridėti. Jei ir tiek neužteks, galime kas mėnesį mokėti. Verslininkus finansiniais rodikliais tikrai aplenktume. Nei vienas iš jų negalėtų su šia organizacija varžytis.

Organizacija galėtų samdyti geriausius specialistus, savo srities ekspertus, kurie rengtų įstatymus, įstatymų pataisas, analizuotų situaciją, prognozuotų ją ir padėtų organizacijai kontroliuoti politikus ir valdininkus. Organizacija galėtų nupirkti bet kurį politiką ir visą to politiko partiją savo uždaviniams spręsti. Tikrai reikalai pajudėtų į priekį ir būtų naudingi visuomenei.

Tačiau… yra vienas didelis klaustukas. Reikalą mes turime su žmogumi!!! Kur rasime sąžiningų, patikimų žmonių, kurie galėtų dirbti organizacijoje, valdyti milžiniškas lėšas, kontroliuoti valstybės valdymą ir atsispirti didelėms pagundoms? Patikėk žmogui didelius pinigus, ir jis pavirs politiku. Tai irgi yra realybė. Sukursime dar vieną korupcinę sistemą, kuri visuomenei naudos neduos, o atneš tik žalą. Užburtas ratas.

P.S.: Jeigu mes meluojame valdžiai, tai esame nusikaltėliai. Jeigu valdžia mums meluoja, tai yra politika.

Dalintis